Byla 1A-85-354/2017
Dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vidmanto Mylės ir Gražvydo Poškaus, sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei, dalyvaujant prokurorei Inetai Žilinskienei, nuteistajam M. V., jo gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui, nuteistajam D. V., jo gynėjui advokatui Mindaugui Šatui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. V. ir M. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

3D. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

4pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 metams;

5pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. V. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

7M. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

8pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 metams,

9pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

10Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. V. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

11Teisėjų kolegija

Nustatė

12

  1. D. V. ir M. V. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai 2016 m. gegužės 29 d., apie 4.30 val., ( - ) mieste, prie naktinio klubo „P.“, esančio adresu: ( - ), dėl chuliganiškų paskatų tyčia bendrai suduodami rankos kumščiais nukentėjusiajam D. P. tiksliai nenustatytą skaičių, tačiau ne mažiau dviejų, smūgių į nosį ir smakrą, tuo padarė jam poodinę kraujosruvą nosies srityje, odos nubrozdinimus smakro kairėje, nosies kaulų lūžį, tai yra padarė nukentėjusiajam D. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
  2. Be to, D. V. ir M. V. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai 2016 m. gegužės 29 d., apie 4.30 val., ( - ) mieste, viešoje vietoje, prie naktinio klubo „P.“, esančio adresu: ( - ), mažareikšme dingstimi, niekindami elementarias moralės bei elgesio normas, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: D. V. tyčia sudavus nukentėjusiajam A. P. septynis smūgius rankos kumščiu į galvos sritį ir taip sukėlus fizinį skausmą, bei D. V. tęsiant nusikalstamą veiką ir turint bendrą tyčią, bendrai tyčia su M. V. suduodami rankos kumščiais nukentėjusiajam D. P. tiksliai nenustatytą skaičių, tačiau ne mažiau dviejų, smūgių į nosį ir smakrą, tuo padarė nukentėjusiajam D. P. poodinę kraujosruvą nosies srityje, odos nubrozdinimus smakro kairėje, nosies kaulų lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.
  3. Iš esmės analogiškais apeliaciniais skundais nuteistieji D. V. ir M. V. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir juos išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
    1. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad vaizdo įraše fiksuoti vaizdai buvo vertinami tik juos kaltinančia prasme, iš esmės iškraipant komentarais įrašo turinį. Apeliantų nuomone, D. P. traumos galėjo būti padarytos ir griuvimo metu, ypač įvertinus tai, kad nė vienas iš konflikto dalyvių, įskaitant ir nukentėjusiuosius, nenurodė, kad nosies kaulų lūžio priežastis buvo jų (apeliantų) suduoti smūgiai, be to, nukentėjusysis D. P. parodė, kad nosį galbūt susitrenkė griūdamas, į veidą jam tikrai niekas netrenkė, pats jokių pretenzijų niekam neturi.
    2. Nuteistasis D. V. pažymi, kad jokio nusikalstamo tikslo, ketinimų jis neturėjo, buvo be priežasties pats iš pradžių žodžiu, o po to ir veiksmu, užpultas ir gynėsi nuo kelių tai padariusių asmenų. Galimybės išvengti konflikto, pabėgti ar kitaip atsitraukti neturėjo, nes buvo apsuptas keleto asmenų, iš kurių nusiteikimo buvo aišku, kad nori su juo susidoroti. Nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde pažymi, kad nuo suoliuko atsistojo todėl, kad jam sudavė per veidą, pradėjo vadinti visokiais žodžiais, jautė grėsmę, suprato, kad gali būti sumuštas. Nuteistasis D. V. nurodo, kad gindamasis jis pats irgi sudavė nukentėjusiajam D. P. vieną nekoncentruotą smūgį ranka į žandą, bet jeigu būtų buvusi galimybė išvengti tokios situacijos, jis (apeliantas) ir būtų jos išvengęs.
    3. Nuteistasis M. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad mergina pradėjo šaukti: „Padėkit, muša draugą“, todėl supratęs, kad muša jo pažįstamą, išbėgo į lauką, pamatė, jog muša D. V., pastarasis gulėjo ant žemės, jį gal 4–5 žmonės spardė kojomis, tada jis pats (nuteistasis M. V.) irgi įsivėlė į tas muštynes, sudavė kažkam smūgius, bet kuriam, tikrai neprisimena, buvo šurmulys, smūgius sudavė ir jam, aplink visi mušėsi, nebuvo taip, kad jis būtų mušęs kažką vieną. Nuteistasis M. V. pažymi, kad visi mušėsi, bet faktas tas, kad jis tikrai nepradėjo tų muštynių, pripažįsta, kad dalyvavo muštynėse, bet gynė draugą, mes akivaizdžiai matėsi, kad D. V. spardė gulintį, todėl jis (M. V.) kaip žmogus turėjo D. V. padėti.
    4. Abu nuteistieji mano, kad jų veiksmai visiškai atitiko būtinajai ginčiai BK keliamas sąlygas. Taip pat apeliantai skunduose nurodo, kad, jei teismas laikytų, jog jie klysta vertindami situaciją, jie norėtų atkreipti dėmesį, kad baudžiamojoje teisėje žinoma situacija, kai kaltinamasis klaidingai suvokė tam tikras padarytos ir jam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes ar klydo dėl teisinio daromos veikos vertinimo. Apie tokią klaidą pasisakė ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas, apžvalgoje dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo įstatymų taikymo baudžiamosiose bylose nurodydamas, jog nustačius, kad realaus pavojingo kėsinimosi nebuvo, tačiau įvykio aplinkybės buvo pakankamos manyti jį esant, o besiginantysis nesuvokė ir negalėjo suvokti savo klaidos dėl gresiančio pavojaus, tariamos gynybos metu padaryta žala asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje. Nustačius, kad besiginantysis nesuvokė tariamo kėsinimosi, tačiau galėjo ir turėjo suvokti, tuomet jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui turi būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo.
    5. Be to, apeliantai nurodo, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad, skirdami bausmes už nusikaltimus, padarytus peržengiant būtinosios ginties ribas, teismai privalo atsižvelgti į šią aplinkybę kaip atsakomybę lengvinančią arba leidžiančią skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Apeliantų teigimu, jų atžvilgiu priimtame Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje šios nuostatos nesilaikyta.
  4. Apygardos teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti ir juos išteisinti arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, o prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
  1. Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
  1. D. V. ir M. V. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais dėl to, kad sudavė nenustatytą kiekį, bet ne mažiau dviejų, smūgių į nosį nukentėjusiajam D. P.. Nuteistieji nesutinka su tokia teismo išvada, teigdami, kad nukentėjusiajam D. P. traumos, taip pat ir nosies lūžis, galėjo būti padarytos griuvimo metu.
    1. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis D. P. pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad D. V. jam (nukentėjusiajam) koridoriuje sudavė smūgį į veidą, ir teisiamojo posėdžio metu jau aiškino, kad į veidą jam niekas netrenkė, o nosį jis galėjo susitrenkti griūdamas (1 t., b. l. 16, 19, 21–26; 2 t., b. l. 38). Tokia teisiamojo posėdžio metu D. P. pateikta įvykio versija yra paneigta kitais byloje esančiais įrodymais. 2016 m. gegužės 30 d. specialisto išvadoje konstatuota, jog D. P. padaryti sužalojimai (jų visuma) nėra būdingi vienkartiniam griuvimui, sužalojimai padaryti mažiausiai 2 trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 44–45 b. l.). Kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, bylos medžiagoje esančiuose vaizdo įrašuose, kurių turinys atskleistas daiktų apžiūros protokole, yra užfiksuota, kaip M. V. ir D. V. rankomis smūgiuoja nukentėjusiajam D. P. į galvos sritį (1 t., b. l. 61–63). Nuteistasis D. V. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam D. P. vieną smūgį ranka į skruostą (2 t., b. l. 36). Nuteistasis M. V. taip pat pripažino, kad muštynių metu sudavė kažkam smūgius, tik nepamena, kuriam (2 t., b. l. 36–37 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis D. P. paaiškino, kad M. V. jam smūgiavo į kaklą ar smakrą (2 t., b. l. 38). Taigi, nustatyta, kad tiek D. V., tiek M. V. sudavė smūgius nukentėjusiajam D. P.. Aplinkybę, kad smūgiais buvo pataikyta ne į skruostą ar kaklą, o į nosį, patvirtina specialisto išvada, nes joje užfiksuota, kad D. P. buvo nustatyti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva nosies srityje; odos nubrozdinimas smakro kairėje, nosies kaulų lūžis poveikiais (1 t., b. l. 44–45 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, konstatuojama, kad D. P. nosies kaulų lūžio priežastis buvo nuteistųjų suduoti smūgiai, o atskirti, kuriuo smūgiu nukentėjusiajam buvo sužalota nosis, nėra galimybių.
  2. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose taip pat teigia, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Apeliantas D. V. nurodo, jog smūgius sudavė gindamasis nuo užpuolimo, o apeliantas M. V. teigia, kad gynė savo draugą D. V.. Nuteistųjų teigimu, jie neturėjo jokių chuliganiškų paskatų.
    1. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė būtinoji gintis – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi. Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013).
    2. Iš nagrinėjamo įvykio eigos matyti, kad tarp nuteistojo D. V. ir nukentėjusiojo A. P. kilęs žodinis konfliktas peraugo į abipuses muštynes, prie kurių aktyviais veiksmais prisijungė E. P., D. P. ir M. V.. Teisiamojo posėdžio metu D. V. teigė, kad atsistojo nuo suoliuko, nes jį A. P. pradėjo įžeidinėti ir sudavė per veidą, dėl to jis pajuto grėsmę ir norėjo apsiginti (2 t., b. l. 36). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu D. V. tokios aplinkybės neminėjo ir teisiamojo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nesakė, kad pirmą smūgį jam sudavė A. P. (2 t., b. l. 36). Taigi, D. V. parodymai apie konflikto pradžią yra nenuoseklūs. Be to, juos paneigia vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota, kad nuteistasis D. V. pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam A. P. (1 t., b. l. 59–60, 62–63), bei A. P. parodymai, kad jis tik rankos gestu bandė atkreipti D. V. dėmesį, kad D. V. jis pirmas nesudavė (2 t., b. l. 37–38). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo A. P. atliktas gestas galėtų būti laikomas pavojingu kėsinimusi, nuo kurio D. V. būtų turėjęs teisę gintis darant žalą sveikatai. Priešingai, D. V. elgesys – jis ne tik ranka atstūmė A. P., bet atsistojęs nuo suoliuko stipriai jį pastūmė, taip pat nustūmė merginą, bandžiusią stoti į tarpą tarp jo ir nukentėjusiojo, ir smogė nukentėjusiajam į galvos sritį, rodo, kad jis (D. V.) smūgį A. P. sudavė ne siekdamas apsiginti, o norėdamas išreikšti nepasitenkinimą dėl A. P. veiksmo, ir kartu paneigia apeliacinio skundo teiginius apie tai, kad jis (D. V.) klaidingai suvokė situaciją (1 t., b. l. 59–60). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. P. smūgiavo atgal, tuomet į muštynes įsitraukė daugiau asmenų – E. P., D. P., o vėliau ir iš klubo išbėgęs nuteistasis M. V.. Nuteistojo M. V. versija, kad jis tik norėjo padėti draugui D. V., kuris gulėjo ant žemės spardomas kojomis (2 t., b. l. 37), atmetama kaip nepagrįsta, nes, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, M. V. į muštynes įsijungė tuo metu, kai D. V. laikė apsaugos darbuotojai ir niekas jo (D. V.) tuo metu nemušė, o D. V. ištrūkus iš apsaugos darbuotojo, jie kartu smūgiavo nukentėjusiajam D. P. į galvos sritį (1 t., b. l. 60–63, vaizdo įrašo „( - )“ 13.21–13.36). Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistieji nesunkiai sutrikdė D. P. sveikatą ne dėl to, kad gynėsi, o be jokios pateisinamos priežasties, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo ir toks jų elgesio motyvas atitinka chuliganiškų paskatų turinį, todėl nuteistųjų veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktiką, kuria pripažįstama, kad, esant specifinei konfliktinei situacijai muštynėms, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančioje situacijoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-392/2012, 2K-275/2013). Taigi, šiuo atveju nesant būtinosios ginties situacijos nėra ir būtinosios ginties ribų peržengimo.
  3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji D. V. ir M. V. bei jų gynėjai prašė pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jie prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, taip pat jų atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.
    1. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015).
    2. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nuteistieji D. V. ir M. V. iš esmės pripažino padarę nusikalstamas veikas, t. y. jie nurodė visas esmines įvykio aplinkybes, pripažino sudavę smūgius nukentėjusiesiems A. P. ir D. P., nors ir manė, kad viskas įvyko esant būtinajai ginčiai, abejojo, ar galėjo sužaloti nukentėjusiajam D. P. nosį (1 t., b. l. 11, 159; 2 t., b. l. 36–37). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis D. P. patvirtino, kad D. V. kitą dieną po muštynių jo atsiprašė ir jie susitaikė, jam D. V. pasakė, kad M. V. taip pat gailisi dėl įvykio (2 t., b. l. 38). Posėdžio protokole užfiksuoti nuteistojo M. V. parodymai, kad jis suprato savo klaidą (2 t., b. l. 36–37). Esant tokioms aplinkybėms, nuteistųjų D. V. ir M. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
    3. BK 75 straipsnio nuostatos leidžia teismui atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus) laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
    4. Iš bylos matyti, kad D. V. ir M. V. padarė du nusikaltimus, priskiriamus atitinkami nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai, ir jiems paskirtos galutinės subendrintos bausmės neviršija ketverių metų laisvės atėmimo. Taigi, yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tačiau, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnio nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kasacinės nutartys: Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013).
    5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad yra pagrindas nuteistiesiems D. V. ir M. V. atidėti paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Nors viena iš D. V. ir M. V. padarytų nusikalstamų veikų priskiriama prie apysunkių nusikaltimų ir ja nukentėjusiajam D. P. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau pažymėtina, kad nuteistieji šio nusikaltimo iš anksto nebuvo suplanavę, nukentėjusiesiems smūgius sudavė kilus konfliktui, muštynės buvo abipusės. Pats nukentėjusysis A. P. paaiškino, kad, jei jis nebūtų išėjęs iš klubo ir pradėjęs aiškintis su D. V., jokio konflikto nebūtų buvę (2 t., b. l. 37). Pažymima, kad nukentėjusieji A. P. ir D. P. pretenzijų nuteistiesiems neturi ir civilinių ieškinių nereiškė (2 t., b. l. 37–38). Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 2016 m. lapkričio 21 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu A. P., kuris šioje byloje pripažintas nukentėjusiuoju, nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. dėl to paties įvykio (2 t., 45–51 b. l.), o D. V. (nuteistas šioje byloje) minėtoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju. Nors nuteistieji D. V. ir M. V. anksčiau teisti, tačiau BK 75 straipsnyje nėra tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą. Be to, vertindamas nuteistuosius charakterizuojančius duomenis, teismas ypatingą dėmesį turi atkreipti į aplinkybes, egzistuojančias nuosprendžio priėmimo metu, nes bausmė skiriama asmeniui esamuoju laiku. Jeigu asmuo po nusikalstamos veikos padarymo laikosi visuomenėje priimtinų etikos ir moralės normų, nepažeidinėja įstatymų, nedaro naujų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų, stiprina socialinius ryšius, dirba ar mokosi, galima pagrįstai manyti, kad jo asmenybės pavojingumas mažėja ir toks asmuo savo elgesiu rodo, jog jis siekia pasitaisyti ir ateityje nedaryti nusikalstamų veikų. Nuteistojo D. V. gynėjas apygardos teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad D. V. nuo 2017 m. vasario 3 d. įsidarbino, taip pat turi mažametį vaiką (2 t., 98–99 b. l.). Tai leidžia teigti, kad reali laisvės atėmimo bausmė padarytų neigiamą poveikį D. V. socialiniams ryšiams, kuriuos jis stengiasi sustiprinti. Be to, kaip jau minėta, sekančią dieną po įvykio D. V. atsiprašė nukentėjusiojo D. P., o M. V. patvirtino, kad suprato savo klaidą. Byloje nėra duomenų, kad po inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo nuteistieji D. V. ir M. V. būtų vėl padarę nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aptartų aplinkybių visuma duoda pakankamą pagrindą tikėtis pozityvaus nuteistųjų elgesio laisvėje, manyti, jog nuteistųjų D. V. ir M. V. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistiesiems atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jie bus pakankamai nubausti ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, kadangi bausmės vykdymo atidėjimas nereiškia, jog nuteistieji besąlygiškai atleidžiami nuo laisvės atėmimo bausmės. Asmuo, kuriam yra atidėtas bausmės vykdymas, yra prižiūrimas ir stebimas, jam nustatomi įpareigojimai ir suvaržymai, kurių pažeidimas gali nulemti bausmės vykdymo atidėjimo taikymo panaikinimą ir asmens pasiuntimą į pataisos įstaigą bausmės atlikimui.
    6. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Atsižvelgiant į tokį bausmės vykdymo atidėjimo teisinį reglamentavimą, taip pat įvertinus nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis (ankstesnių teistumų skaičių, baustumus administracine tvarka), veikos padarymo aplinkybes – veika padaryta nakties metu, šalia vienos iš pasilinksminimo vietų, tai, kad nustatyta D. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamas veikas jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, nuteistiesiems paskirtos bausmės vykdymas atidedamas maksimaliam 3 metų terminui, nuteistajam D. V. paskiriant BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 8 punkte, 9 punkte, 10 punkte numatytas pareigas: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba per vieną mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, nuo 18 val. vakaro iki 6 val. ryto nesilankyti baruose, kavinėse, restoranuose ir naktiniuose klubuose, o nuteistajam M. V. paskiriant BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 8 punkte, 9 punkte numatytas pareigas: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba per vieną mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nuo 18 val. vakaro iki 6 val. ryto nesilankyti baruose, kavinėse, restoranuose ir naktiniuose klubuose. Kolegijos nuomone, maksimalus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas, paskiriant minėtas pareigas, yra pakankama priemonė ne tik nubausti nuteistuosius už nusikalstamų veikų padarymą, bet ir sulaikyti juos nuo naujų nusikaltimų darymo. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu,

Nutarė

14Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendį pakeisti:

15Pripažinti D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

16Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, 9 punktu, 10 punktu, 4 dalimi, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu D. V. paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant D. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba per vieną mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, nuo 18 val. vakaro iki 6 val. ryto nesilankyti baruose, kavinėse, restoranuose ir naktiniuose klubuose.

17Pripažinti M. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

18Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, 9 punktu, 4 dalimi, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu M. V. paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant M. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba per vieną mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nuo 18 val. vakaro iki 6 val. ryto nesilankyti baruose, kavinėse, restoranuose ir naktiniuose klubuose.

19Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai