Byla 2A-1093/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų R. R. ir D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-318-198/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Daliaus vairavimo mokymo centras“ ieškinį atsakovams D. K., R. R., R. K. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (t. 1, b. l. 172-175) prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. K., R. R. ir R. K. ieškovui BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ 274 303,98 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad įmonės akcininkais nuo pat jos įsteigimo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo yra atsakovai D. K. ir R. R.. Atsakovė R. R. yra buvusi ir bendrovės vadove – direktore, kuri vadovavo laikotarpiu nuo 2000-08-24 iki 2010-03-01, taip pat nuo 2011-06-21 iki įmonei buvo iškelta bankroto byla. Atsakovė R. K. įmonei vadovavo laikotarpiu nuo 2010-01-31 iki 2011-06-21. Panevėžio apygardos teismas 2011-10-20 nutartyje, kuria įmonei buvo iškelta bankroto byla, konstatavo, kad įmonė jau 2008-12-31 buvo nemoki, nevykdė mokestinių įsipareigojimų, neatsiskaitė su kreditoriais, o pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Ieškovo kreditoriai, ieškovui tapus nemokiu, su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nesikreipė, todėl kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo privalėjo atsakovai remiantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Tačiau atsakovai ne tik nevykdė įstatyme numatytos pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bet nuo 2008 metų nebeteikė Juridinių asmenų registrui privalomų teikti finansinės atskaitomybės dokumentų. Atsakovai, kaip įmonės akcininkai ir vadovai, privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl pavėluotai pateikto teismui pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų (neveikimo) ieškovo skolos nuolat augo ir tuo buvo pažeisti ieškovo ir ieškovo kreditorių interesai. Pradinio ieškinio pateikimo dienai (2012-09-21) ieškovo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudarė 494 286,98 Lt. Laikotarpiu nuo 2008 metų (nuo nemokumo atsiradimo) iki 2012-01-19 (bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo diena) ieškovės įsiskolinimas kreditoriams padidėjo 297 580,98 Lt suma [494 286,98 – 196 706 (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2008-12-31 balanso duomenimis)]. Žala padaryta ir pačiai įmonei, kadangi bankroto procedūros kainuoja. Kreditorių susirinkimo 2012-06-29 nutarimu įmonės bankroto administratoriui yra nustatytas 20 000 Lt atlyginimas už visą bankroto procedūrą, taip pat 20 000 Lt administravimo išlaidos (buhalterinė apskaita, teisininkų paslaugos, pašto išlaidos, archyvo tvarkymas, patalpų nuoma, kuro išlaidos ir kt.), iš viso 40 000 Lt. Bendra atsakovų įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala pradinio ieškinio pateikimo dienai sudarė 337 580,98 Lt (297 580,98 + 40 000 ). Realizavus įmonės turtą bankroto procese buvo visiškai apmokėtos bankroto administravimo išlaidos bei iš dalies atsiskaityta su įmonės kreditoriais, taigi bendra jų finansinių reikalavimų suma sumažėjo 23 277 Lt. Todėl prašomos priteisti žalos dydį mažina iki 274 303,98 Lt (337 580,98 – 40 000 – 23 277). Jei atsakovai būtų pateikę pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai paaiškėjo ieškovo nemokumas, tuo metu turimo ieškovo įmonės turto (206 108 Lt) būtų užtekę atsiskaityti su įmonės kreditoriais (196 706 Lt) ir jiems nebūtų padaryta žala arba ji būtų mažesnė.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Panevėžio apygardos teismas 2013-12-30 sprendimu (t. 2, b. l. 58-63) ieškinį patenkino ir priteisė solidariai iš atsakovų 274 303,98 Lt žalai atlyginti, 5 procentus metinių procesinių palūkanų bei po 2 175 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo valstybei.

7Teismas nurodė, kad bylai reikšminga aplinkybė - įmonės nemokumas jau nuo 2008-12-31 - yra nustatytas teismo procesiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-1107-544/2011. Kadangi finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centrui laiku teikiami nebuvo, o vėliau pateikti balansai buvo parengti neturint visų buhalterinės apskaitos dokumentų (išeitinių duomenų), tai finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie pateikti Šiaulių banko Panevėžio filialui, siekiant gauti iš banko 200 000 Lt paskolą, pakeisti kreditavimo sutarties Nr. IL-2006-060-015 sąlygas bei koreguoti kredito grąžinimo grafiką, ir kuriais remiasi atsakovai, siekdami įrodyti, kad įmonė 2008 metais buvo moki, teismas įvertino kritiškai nurodęs, jog jie nepatvirtina tikrosios įmonės būklės. Atsakovai turėjo žinoti, kad įmonėje buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma, žinojo ir apie įmonės nemokumą, o už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakovė R. K. P. miesto apylinkės teismo 2013-11-25 nuosprendžiu buvo nuteista. Atsakovų nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, žinant įmonės finansinę padėtį, yra neteisėtas veiksmas, didinantis įmonės įsiskolinimus kreditoriams.

8Spręsdamas žalos dydžio klausimą, teismas nustatė, kad nuo įmonės nemokumo atsiradimo, t.y. 2008-12-31, iki nutarties dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įsiteisėjimo dienos (2012-01-19) įmonės įsiskolinimas kreditoriams padidėjo 297 580,98 Lt (494 286,98 Lt galutinė kreditorinių reikalavimų suma – 196 706 Lt įsipareigojimai buvę 2008-12-31). Įmonės bankroto procedūros metu pardavus bankrutavusios įmonės turtą, iš dalies buvo patenkinti įmonės kreditorių kreditoriniai reikalavimai ir įsiskolinimas kreditoriams sumažėjo 23 277 Lt. Todėl likusią bankrutavusios įmonės kreditoriams padarytą 274 303,98 Lt žalą teismas priteisė iš atsakovų solidariai (CK 6.6 str. 3 d., 6.279 str.). Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad apmokėtos bankroto administravimo 40 000 Lt išlaidos nėra žala įmonei, kadangi net ir laiku kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jos būtų patirtos.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10Atsakovai R. R. ir D. K. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 65-68) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013-12-30 sprendimą dalyje ir priimti naują sprendimą - apeliantų atžvilgiu ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

111. Teismas konstatuodamas, kad įmonė 2008-12-31 dienai buvo nemoki vien remdamasis 2011-10-20 nutartimi bankroto byloje Nr. B2-1107-544/2011 kaip prejudiciniu faktu pažeidė procesines nuostatas, nes apeliantai bankroto byloje nedalyvavo, todėl jų atžvilgiu prejudicija netaikoma (CPK 182 str. 2 d.).

122. Teismas nebuvo nuoseklus, viena vertus, remdamasis 2008-12-31 balansu ir pagal jo duomenis spręsdamas dėl pradelstų įsiskolinimų buvimo, kita vertus, pripažindamas, kad jis yra neteisingas. Iš šio balanso matyti, kad 2008-12-31 dienai įmonė turėjo turto už 206 108 Lt, o įsipareigojimai sudarė 196 706 Lt, tačiau iš per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 58 922 Lt (19 eilutė), taigi tai nesudarė pusę į balansą įrašyto turto vertės. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2008-12-31 įmonė buvo nemoki. Aplinkybė, kad VĮ Registrų centrui tik 2009 metais buvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nereiškia, kad atskaitomybė neteisinga ar visai nebuvo vedama. Atsakovė R. K. buvo nuteista už aplaidų, o ne apgaulingą buhalterijos tvarkymą.

133. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovo pareiga buvo įrodyti, kad įmonė 2008-12-31 buvo nemoki ir kilo atsakovų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pas ieškovą yra ir visi įmonės finansiniai duomenys. Teismas neatsižvelgė į atsakovų prašymą išreikalauti iš ieškovo įrodymus apie tai, kokia dalis įmonės 196 706 Lt skolos buvo pradelsta 2008-12-31 dienai.

144. Teismas, vertindamas įrodymus, turi būti objektyvus ir nešališkas, tačiau pateiktas atsakovų bankui teiktas ataskaitas atmetė remdamasis prielaida dėl jų neteisingumo.

155. Spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės teismas nevertino faktinių duomenų, kad 2011 metais, vadovaujant atsakovei R. K., nebuvo šaukiami visuotiniai akcininkų susirinkimai, neteikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nebuvo žinoma įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonės vadovė ir buvo nušalinta. Tik ji, būdama administracijos vadove ir kartu ieškovo įmonės kreditoriaus UAB „Idea & Realty“, iš kurio buvo nuomojamos patalpos, darbuotoja, geriausiai žinojo įmonės padėtį, tačiau informacijos apie tai įmonės akcininkams neteikė, elgėsi nesąžiningai ir sudarė galimybę šiam kreditoriui nepagrįstai pasididinti kreditorinį reikalavimą, kelis kartus užskaitė tą pačią skolą kreditoriui ir neskundė teismo įsakymo dėl nuomos mokesčio priteisimo, dėl ko skola minėtam kreditoriui nepagrįstai padidinta daugiau nei 50 000 Lt. Todėl dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą turi atsakyti būtent R. K., kurios vadovavimo metu įmonė ir tapo nemoki.

166. Akcininkų ir administracijos vadovų atsakomybė yra skirtinga ir ji negali būti solidari.

17Ieškovas BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ atsiliepime į atsakovų D. K. ir R. R. apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 70-73) prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantų mokėtiną žyminį mokestį valstybės naudai. Atsiliepimą į skundą grindžia tokiais argumentais:

181. Įmonės nemokumas 2008-12-31 dienai konstatuotas Panevėžio apygardos teismo 2011-10-20 nutartyje c. b. Nr. B2-367-544/2012, taigi sutinkamai su CPK 182 straipsnio 2 dalimi šių aplinkybių atskirai įrodinėti nereikia. Apeliantai (akcininkai) su 2011-10-20 teismo nutartimi ir joje išdėstytomis aplinkybėmis buvo susipažinę ir su išvadomis sutiko, nutarties neskundė.

192. Apeliantai nutyli faktinę aplinkybę, kad 137 784 Lt ilgalaikiai įsipareigojimai - tai AB „Šiaulių bankas“ likusi negrąžinta paskola ir kad nuo 2008-12-05 paskolos grąžinimas buvo nutrauktas. Nors šios paskolos mokėjimas vėliau du kartus buvo atidėtas, 2011-06-02 raštu Nr. 143 kreditorius pranešė, kad kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukia. 2008-12-31 įmonės turtą sudarė – 206 108 Lt, įsipareigojimai – 196 706 Lt, bankroto bylos iškėlimo dieną turtas sudarė 126 013 Lt, įsiskolinimai – 494 286,98 Lt.

203. Nesutinka su apeliantais, kad bankui teiktų ataskaitų apie įmonės finansinę būklę ir balansų duomenys sutampa, todėl teismas teisingai konstatavo, jog bankui teiktos ataskaitos vertintinos kritiškai.

214. Pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo visi trys atsakovai, jie tai galėjo daryti visi kartu arba kiekvienas atskirai, todėl jų atsakomybė yra solidarioji.

225. Paneigti atsakovų kaltės prezumpciją privalo jie patys. Ieškovas neprivalo įrodinėti bendrovės vadavo, akcininko kaltės. Teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, sprendžiant klausimą dėl atsakovų atsakomybės.

23IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

24Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

25Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovų (skirtingais laikotarpiais) bei akcininkų civilinės atsakomybės klausimas, susijęs su jų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei esant nemokiai. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (akcininkui) (ĮBĮ 2 str. 9 p., 8 str. 1 d.).

26Nustatyta, kad į teismą dėl UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ bankroto iškėlimo kreipėsi įmonės kreditoriai. Panevėžio apygardos teismo 2011-10-20 nutartimi, UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Verslo konsultavimo biuras“ (t. 1, b. l. 22-25). Apeliantas D. K. buvo UAB ,, Daliaus vairavimo mokymo centras“ akcininku nuo įmonės įsteigimo 2000-08-22 (t. 1, b. l. 8-10). Apeliantė R. R. buvo įmonės akcininkė bei laikotarpiu nuo 2000-08-24 iki 2010-03-01 ir nuo 2011-06-21 iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo įmonei (t. 1, b. l. 8-13). Atsakovė R. K. laikinai vadovavo įmonei nuo 2010-01-31 iki 2010-02-28, o nuo 2010-03-01 iki 2011-06-21 tapo nuolatine jos vadove (t. 1, b. l. 13).

27Dėl bendrovės vadovo ir įmonės dalyvio (akcininko) atsakomybės atsiradimo pagrindo bei rūšies

28Kadangi apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo taikytos solidariosios atsakomybės teisėtumą, teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl jos taikymo (ne)pagrįstumo. Formuodamas teismų praktiką, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo ir dalyvio (akcininko) atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-244/2009; 2012-02-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-19/2012). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra išaiškinta, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Vadovo veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas, neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-05 nutartis c.b. Nr. 3K-3-168/2009; 2012-02-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-19/2012 ). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Šie kasacinio teismo išaiškinimai lemia, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo paprastai negali būti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-12 nutartis c.b. Nr. 2A-524/2013; 2012-09-28 nutartis c.b. Nr. 2A-1388/2012, 2012-03-28 nutartis c.b. Nr. 2A-744/2012).

29Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas solidarią visų trijų atsakovų (vadovų ir akcininko) atsakomybę, laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tokios savo išvados (dėl jų veiksmų ar neveikimo bendrumo) iš esmės visiškai nemotyvavo, nors turėjo pareigą nagrinėti ir vertinti aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti žalos padarymą bendrais atsakovų veiksmais. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma, kai: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu; 3) sieja bendra kaltė; 4) kai padaro žalos ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu; 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis c.b. Nr. 3K-7-59/2008). Tokių faktinių aplinkybių dėl visų trijų atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumo neįrodinėjo ir ieškovas, o pirmosios instancijos teismas, minėta, nevertino. Byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad tiek apeliantas D. K. (tik įmonės dalyvis, akcininkas), tiek apeliantė R. R. (įmonės vadovė ir kartu akcininkė), tiek atsakovė R. K. (įmonės vadovė) bendrais veiksmais padarė žalą ieškovui.

30Apibendrindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį dėl solidariosios atsakomybės taikymo, visiškai nevertindamas kiekvieno atsakovo atsakomybės apimties atskirai, neanalizuodamas, ar ginčo atveju nėra pagrindo taikyti dalinę atsakomybę, atsižvelgiant į subjektų veiksmus skirtingu laiku, skirtingas jų funkcijas, galimai skirtingą kaltės formą, pažeidė materialinės teisės normas (CK 6.6 str., 279 str. 4 d.).

31Dėl įmonės vadovo bei akcininko civilinės atsakomybės nevykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

32Kasacinio teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai; ĮBĮ 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

33Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-496/2013). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.).

34Teismų praktikoje, sprendžiant klausimą dėl įmonės akcininko atsakomybės laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra pasisakyta, kad paprastai akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam.

35Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas solidarią (t. y. bendrą, vienodą) visų trijų atsakovų atsakomybę nurodytos aplinkybės, kad apeliantas D. K. buvo tik įmonės akcininkas ir nėra niekada oficialiai vadovavęs įmonei, nevertino, atsižvelgęs vien į tai, kad pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo numato ĮBĮ 8 straipsnio nuostatos. Pats faktas, kad apeliantas D. K. buvo įmonės akcininkas savaime nelemia jo civilinės atsakomybės. Būtina įvertinti faktines aplinkybes, kokiu konkrečiu ar bent apytikriu momentu apeliantui D. K., kaip įmonės akcininkui, atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kokie įrodymai patvirtina, jog apeliantas apie tai neabejotinai turėjo žinoti ir žinojo. Tuo tarpu nenustačius, kad apeliantas D. K. būtų vykdęs kokius nors vadovui būdingus veiksmus per laikotarpį nuo 2008 metų iki bankroto bylos iškėlimo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliantui buvo žinoma ar jis, kaip juridinio asmens dalyvis, privalėjo kontroliuoti bei žinoti apie kasdienę įmonės veiklą ir situacijos, kuomet kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą, atsiradimą. Tokios faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo neanalizuotos ir visiškai nevertintos.

36Dėl sąlygų įmonės vadovo ir savininko civilinei atsakomybei kilti

37Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo (savininko) civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas (ar savininkas) kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-420/2013).

38Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija, vadovas (savininkas) atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Todėl nustačius, kad įmonės vadovas (savininkas), nors ir esant tam sąlygoms, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau vykdė veiklą, siekdamas išsaugoti įmonę, atgaivinti jos veiklą, vien dėl bankroto bylos neinicijavimo negalima taikyti civilinės atsakomybės. Priešingu atveju būtų paneigta įmonės vadovo teisė veikti savarankiškai, priimti rizikingus sprendimus, ieškoti parterių, tuo pačiu būtų paneigta ir įprasta verslo praktika. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-493/2012).

39Pirmiau konstatavus, kad dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvio funkcijų apeliantų bei atsakovės R. K. atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari (nebent būtų nustatytas neteisėtų veiksmų bendrumas), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino priežastinio ryšio tarp kiekvieno atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobūdžio bei civilinės atsakomybės apimties kiekvieno jų atžvilgiu. Kreditoriams ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne per se dėl to, kad asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad, atsiradus šiems asmenims tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams sąlygojo naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą. Todėl svarbu nustatyti, ar (ir kada) tokia pareiga šiems asmenims atsirado ir kokius nuostolius jos neįvykdymas ar nesavalaikis įvykdymas sukėlė, t.y. kokia apimtimi kiekvieno jų (ne)veikimas įtakojo įmonei ir kreditoriams padarytą žalą.

40Pažymėtina, kad vertinant veiksmų (ne)teisėtumą svarbu nustatyti ir tai, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, o galbūt įmonės vadovai veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla. Iš byloje pateikto 2013-11-25 įsiteisėjusio nuosprendžio (dėl atsakovės R. K. nusikalstamų veiksmų; baudžiamoji byla Nr. 1-277-768/2013) turinio matyti, kad su įmonės veikla susiję asmenys teikė paaiškinimus apie jų siekį įmonę išsaugoti, apribojant išlaidas, sumažinant atlyginimus ir pan. Liudytojų parodymais, vairavimo pamokos nebevyko 2011 m. kovo mėnesį (t. 2, b. l. 26-41). Įmonei aktualių patalpų nuomos sutartis 2010-04-14 papildomu susitarimu Nr. 1 buvo pratęsta iki 2015-12-31 (t. 1, b. l. 97), kuri nutraukta nuo 2011-04-30 (t. 1, b. l. 98). Kreditavimo sutartis su AB „Šiaulių bankas“ nutraukta 2011-08-11 (t. 1, b. l. 73-81), prieš tai 2009 m. kovo ir lapkričio mėnesį, pakeičiant kreditavimo sutarties sąlygas dėl įmokų grąžinimo ir prievolės įvykdymo papildomo užtikrinimo (t. 1, b. l. 82-85). Nurodyta faktų visuma leistų daryti tikėtiną išvadą, kad 2008 metų pabaigoje, kai įmonė buvo faktiškai nemoki, jos veikla dar nebuvo nutrūkusi.

41Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant nustatyti civilinės atsakomybės (ne)buvimo prielaidas, nesikreipus į teismą kelti nemokiai įmonei bankroto bylą, svarbu išsiaiškinti ne tik nuo kurio momento įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės (teisinis nemokumas), bet ir nuo kurio momento įmonė visiškai nebevykdė įsipareigojimų pagal anksčiau sudarytas sutartis, nebevykdė normalios ūkinės veiklos, nebesudarinėjo sandorių ir pan. (faktinis nemokumas). Taip pat nustatytina, ar įmonės vadovas ar savininkas (akcininkai) turėjo pakankamai pagrindo tikėtis, kad įmonė atkurs mokumą, atsiskaitys su kreditoriais bei išsaugos darbo vietas. Neanalizavus tokių teisiškai reikšmingų faktų pirmosios instancijos teisme, to negalima padaryti ir apeliacinės instancijos teisme. Pabrėžtina, kad bankroto byla paprastai keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji formaliai atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius ir tai, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją. Visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus.

42Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės finansinės padėties nustatymu

43Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonės nemokumas 2008-12-31 dienai yra nustatytas bankroto byloje Panevėžio apygardos teismo 2011-10-20 nutartimi c. b. Nr. B2-1107-544/2011, taigi iš naujo šio fakto neanalizavo (CPK 182 str. 2 p.), konstatuodamas visų trijų atsakovų pažeistą įstatyminę pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra nurodęs, jog prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, jog prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t.y. sukeltų teisinius padarinius ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių paprastai turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-484/2006; 2009-04-14 nutartis c. b. Nr.3K-3-180/2009; 2010-04-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-173/2010; 2012-12-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-587/2012). Taigi nagrinėjančiam bylą teismui privalomą reikšmę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-639/2013).

44Bankroto bylos iškėlimas yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų pripažinimas, o nemokumas, kaip ekonominė įmonės būklė, kuri šiuo atveju aktuali sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, yra nustatomas ne tik remiantis balanso duomenimis, bet ir vertinant kitus faktorius, t. y. ar įmonė atsiskaito su kreditoriais, ar yra perspektyvus bei pagrįstas veiklos tęsimas ir pan. Teisėjų kolegija spręsdama klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip prejudiciniu faktu rėmėsi nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo konstatuotu 2008-12-31 dienai ieškovo įmonės nemokumo faktu, atsižvelgia į tai, kad bankroto byloje nemokumas minėtai datai buvo nustatytas tik pagal įmonės 2008 metų balanso duomenis bei turimo turto vertės ir visų įsipareigojimų santykį. To aiškiai nepakanka sprendžiant dėl apeliantų veiksmų (ne)teisėtumo ir jų civilinės atsakomybės taikymo Kitos teisiškai reikšmingos jų civilinei atsakomybei taikyti aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalyku bankroto byloje. Antra vertus, teismų praktikoje dėl įmonės nemokumo nustatymo yra akcentuojama, jog reikšminga yra ne visų įsipareigojimų absoliuti suma, o tik pradelsti įsipareigojimai (per vienerius mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliantų skundo argumentais, kad ir šiuo atveju sprendžiant dėl įmonės nemokumo nustatymo 2008 metų pabaigai aktualus yra ne visų be išimties įmonės įsipareigojimų dydžio ir turto santykis, o tik per vienerius metus mokėtinų sumų ir turto santykis. Vertinant turto (206 108 Lt) ir per vienerius metus mokėtinų sumų (58 922 Lt) santykį, konstatuoti įmonės nemokumo 2008 m. pabaigai nebūtų faktinio pagrindo (t. 1, b. l. 14-15). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apskritai įmonės finansinės būklės per laikotarpį nuo 2008 metų iki bankroto bylos iškėlimo (2011 m. spalio mėn.) skundžiame sprendime netyrė ir neanalizavo, jos pokyčių būklės nevertino, nors apeliantai teikė į bylą įrodymus, pagrindžiančius per vienerius metus mokėtinas sumas kreditoriams (t. 1, b. l. 139-150), o ieškovas į bylą pateikė 2008-2011 metų balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitas, kurių duomenų teisingumas kitais objektyviais duomenimis byloje nepaneigtas ir nenuginčytas. Sutiktina su apeliantų pozicija ir dėl balanso patikimumo vertinimo nenuoseklumo, o vien tai, kad atsakovė R. K. buvo nuteista už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą 2011 metais (t. 2, b. l. 26-41, LITEKO duomenimis nuosprendis įsiteisėjęs), kad finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti pavėluotai, nepaneigia minėtų dokumentų duomenų (turinio) pagrįstumo ir teisingumo už laikotarpį nuo 2008 iki 2011 metų. Pažymėtina, kad 2010 m. pelno (nuostolio) ataskaitoje nurodytas 6 197 Lt pelnas (t. 1, b. l. 19). Vadinasi, vienareikšmiškai daryti išvadą, kad įmonė buvo jau nemoki ir nebepajėgi vykdyti ūkinę-komercinę veiklą 2008 metais, negalima, neįvertinus kitų finansinių duomenų.

45Tokio pobūdžio bylose teismas turėtų būti aktyvus, turi savo iniciatyva aiškintis paminėtas aplinkybes ir pareikalauti bankroto administratoriaus pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius finansinės atskaitomybės duomenis, ir tik po to daryti išvadas apie finansinių dokumentų duomenų nepatikimumą bei apie civilinės atsakomybės kilimo sąlygas (CPK 179 str. 2 d.). Iš apeliantų procesinio dokumento (t. 1, b. l. 43-44) matyti, kad teikdami atsiliepimą į ieškinį jie teismo prašė išreikalauti duomenis iš ieškovo (veikiančio per administratorių), kokia dalis įsipareigojimų kreditoriams buvo pradelsta 2008-12-31 dienai. Byloje nesama duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų reikalavęs į bylą pateikti apeliantų prašomus dokumentus ar būtų siūlęs ieškovui pateikti kitus įrodymus, galinčius turėti įtakos byloje esančių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų turinio patikimumui, priimant domėn aplinkybę, kad būtent bankroto administratorius disponuoja įmonės finansiniais dokumentais.

46Dėl bylos grąžinimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui

47Ieškovo ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad visi trys atsakovai nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to turi atlyginti šios pareigos pažeidimu padarytą žalą įmonei ir jos kreditoriams (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vadovų bei akcininko civilinės atsakomybės klausimą, neteisėtai konstatavo solidarios civilinės atsakomybės faktą, nepagrįstai neišsiaiškino aplinkybių, kada vadovėms bei akcininkui kilo įstatyminė pareiga kreiptis dėl bankroto iškėlimo (teisinis ir faktinis nemokumas), žinant įmonės finansinę padėtį, kokia vykdoma reali ūkinė veikla galėjo pateisinti sprendimą nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, siekiant išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, nors įmonės finansiniai rodikliai ir nebuvo geri. Pats nesikreipimas laiku savaime dar nereiškia žalos padarymo, taigi svarbu nustatyti, ar įmonės vadovai bei akcininkas veikė apgalvotai ir suderinamai su įprastine ūkine veikla.

48Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos esme suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės; kad sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, kad yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-121/2009).

49Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės vadovais bei akcininku buvusių atsakovų deliktinės atsakomybės, neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų ieškinio reikalavimų išsprendimui reikšmingų faktinių ir teisinių aspektų, kad patenkindamas ieškovo reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų solidariai galėjo neteisingai išspręsti bylą. Dėl pirmiau nurodytų neištirtų faktinių ir teisinių aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais. Todėl konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas, kuris yra vertinamas esminiu proceso teisės normų pažeidimu (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Tokiu atveju byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

50Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

51Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ kreipėsi į teismą su... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Panevėžio apygardos teismas 2013-12-30 sprendimu (t. 2, b. l. 58-63)... 7. Teismas nurodė, kad bylai reikšminga aplinkybė - įmonės nemokumas jau nuo... 8. Spręsdamas žalos dydžio klausimą, teismas nustatė, kad nuo įmonės... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 10. Atsakovai R. R. ir D. K. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 65-68) prašo... 11. 1. Teismas konstatuodamas, kad įmonė 2008-12-31 dienai buvo nemoki vien... 12. 2. Teismas nebuvo nuoseklus, viena vertus, remdamasis 2008-12-31 balansu ir... 13. 3. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovo pareiga buvo... 14. 4. Teismas, vertindamas įrodymus, turi būti objektyvus ir nešališkas,... 15. 5. Spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės teismas nevertino... 16. 6. Akcininkų ir administracijos vadovų atsakomybė yra skirtinga ir ji negali... 17. Ieškovas BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ atsiliepime į atsakovų... 18. 1. Įmonės nemokumas 2008-12-31 dienai konstatuotas Panevėžio apygardos... 19. 2. Apeliantai nutyli faktinę aplinkybę, kad 137 784 Lt ilgalaikiai... 20. 3. Nesutinka su apeliantais, kad bankui teiktų ataskaitų apie įmonės... 21. 4. Pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo visi... 22. 5. Paneigti atsakovų kaltės prezumpciją privalo jie patys. Ieškovas... 23. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 24. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovų... 26. Nustatyta, kad į teismą dėl UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“... 27. Dėl bendrovės vadovo ir įmonės dalyvio (akcininko) atsakomybės atsiradimo... 28. Kadangi apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo taikytos... 29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas solidarią... 30. Apibendrindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios... 31. Dėl įmonės vadovo bei akcininko civilinės atsakomybės nevykdžius pareigos... 32. Kasacinio teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad administracijos... 33. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas... 34. Teismų praktikoje, sprendžiant klausimą dėl įmonės akcininko atsakomybės... 35. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas solidarią (t. y. bendrą,... 36. Dėl sąlygų įmonės vadovo ir savininko civilinei atsakomybei kilti ... 37. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo (savininko) civilinę... 38. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija, vadovas (savininkas) atsako... 39. Pirmiau konstatavus, kad dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvio... 40. Pažymėtina, kad vertinant veiksmų (ne)teisėtumą svarbu nustatyti ir tai,... 41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant nustatyti civilinės... 42. Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės finansinės padėties... 43. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonės nemokumas 2008-12-31... 44. Bankroto bylos iškėlimas yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir... 45. Tokio pobūdžio bylose teismas turėtų būti aktyvus, turi savo iniciatyva... 46. Dėl bylos grąžinimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ... 47. Ieškovo ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad visi trys atsakovai nevykdė... 48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos esme... 49. Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja,... 50. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 51. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir...