Byla e2A-373-302/2018
Dėl pažeistų finansinių paslaugų vartotojo teisių gynimo, tretieji asmenys V. G., R. G

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujai bankroto administratorius uždarosios akcinės bendrovės „Verslo konsultantai“, dėl pažeistų finansinių paslaugų vartotojo teisių gynimo, tretieji asmenys V. G., R. G..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas J. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti vienašališką paskolos sutarties Nr. VTK-1166, sudarytos tarp bankrutavusios kredito unijos (toliau – BKU) „Vilniaus taupomoji kasa“ ir J. G. (toliau – Sutartis), nutraukimą neteisėtu ab initio ir įpareigoti BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ vykdyti Sutartį; 2) pripažinti neteisėtu BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/16/01655 ir įpareigoti BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) sumažinti J. G. prievolę patirtų 22 842,53 Eur nuostolių dydžiu, o nesant galimybės taikyti šio teisių gynimo būdo, priteisti iš BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškovui 22 842,53 Eur žalos atlyginimą; 4) atnaujinti praleistą terminą reikalavimams pareikšti, nustatytą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte, jeigu teismas laikytų, kad terminas yra praleistas; 5) pakeisti nesąžiningą Sutarties punktą dėl 0,2 proc. delspinigių dydžio ir sumažinti delspinigius iki 0,02 proc.
  2. Ieškovas nurodė, kad Sutartimi atsakovė įsipareigojo suteikti jam 135 000 Lt dydžio paskolą su 12 proc. palūkanų norma; paskolos grąžinimo terminas - 2021 m. liepos 20 d.; paskolos grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto (priklausančio ieškovui ir jo sutuoktinei) hipoteka. Ieškovo teigimu, Sutartis buvo sudaryta siekiant padėti sūnui R. G., kuris buvo skolingas atsakovei. Ieškovas pažymėjo, kad tiek jo sūnus, tiek jis buvo priverstas į uniją įnešti papildomą 21 600 Lt vertės pajų. Ieškovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju vertimas įnešti papildomą pajaus dalį, kai jo sūnus jau buvo įnešęs papildomus pajinius įnašus, turėtų būti vertimas kaip neproporcingas ir nesąžiningas atsakovės siekis pasipelnyti. Tuo labiau, jog palūkanas ir delspinigius atsakovė skaičiavo nuo visos 135 000 Lt paskolos, nors, kaip minėta, dalį sumos sudarė pajiniai įnašai).
  3. Ieškovo teigimu, Sutartis turėtų būti laikoma vartojimo sutartimi, o ieškovas – vartotoju, t. y. silpnesniąja šalimi. Ieškovas nurodė, kad nuo 2013 m. birželio mėnesio jam tapo sunku mokėti įmokas, bet jis, nors ir su pertraukomis, toliau kiekvieną mėnesį mokėjo atsakovei dalines įmokas. 2015 m. balandžio 16 d. pranešimu ieškovas buvo informuotas, kad, jei nesumokės skolų iki 2015 m. gegužės 11 d., Sutartis bus nutraukta, kas vėliau ir buvo padaryta. Ieškovo vertinimu, Sutartis buvo nutraukta nesąžiningai, neproporcingai, pažeidžiant įstatymų normas ir suformuotą teismų praktiką, nes atsakovė nesidomėjo ieškovo sunkia finansine padėtimi, nesielgė kaip profesionalus kreditavimo paslaugų tiekėjas, nebendradarbiavo su ieškovu, neperskaičiavo mokėjimo grafiko (nors ieškovas to ir prašė). Ieškovas teigė, kad jis iš dalies būtent dėl atsakovės kaltės negalėjo tinkamai vykdyti prievolės, nes jeigu atsakovė būtų įvertinusi ieškovo kreditingumą tinkamai, tokios paskolos nebūtų suteikusi, todėl reikalaujama priteisti paskolos suma turėtų būti mažinama ieškovo patirtų nuostolių dėl kreditoriaus kaltės suma, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Jeigu teismas netaikytų minėtos nuostatos, tai, ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys. Atsakovei tinkamai įvertinus ieškovo mokumą ir neišdavus paskolos, ieškovas neturėtų pareigos mokėti nepagrįstai didelių palūkanų, todėl, anot ieškovo, jam kilo 22 842,53 Eur dydžio žala, kurią atsakovė privalo atlyginti.
  4. Be to, ieškovas teigė, kad Sutartyje nustatytas 0,2 proc. delspinigių dydis už kiekvieną praleistą dieną yra neprotingai didelis, sudarantis galimybę neteisėtai pelnytis ieškovo sąskaita, todėl, anot ieškovo, minėtas delspinigių dydis turėtų būti mažinamas iki protingo 0,02 proc. dydžio, o atsakovė turi būti įpareigota perskaičiuoti delspinigius.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad, įsiteisėjus sprendimui, naikintos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
  2. Nors ieškovas reiškė reikalavimus dėl paskolos sutarties Nr. VTK-1166 nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kitus susijusius reikalavimus, tačiau teismas tai vertino kaip rašymo apsirikimą ir sprendė, jog byloje nagrinėjamas klausimas dėl paskolos sutarties Nr. 12-00176-LTL nutraukimo ir joje nustatytų sąlygų teisėtumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 115 str. 4 d.).
  3. Teismas sprendė, kad paskola ieškovui buvo suteikta ne jo vartojimo poreikiams tenkinti, o sūnaus R. G. paskolai refinansuoti, kuri buvo paimta taip pat ne vartojimo poreikiams tenkinti, o verslui vystyti ir būsto remontui, todėl Sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi. Teismo nuomone, vien ta aplinkybė, kad ieškovas teikė atsakovei prašymą vartojimo paskolai gauti, nesudaro pagrindo išvadai, jog Sutartis yra vartojimo, nes jos panaudojimo tikslas buvo ne vartojimo poreikiams tenkinti.
  4. Teismas nustatė, kad ieškovas faktiškai jau nuo 2013 m. birželio mėnesio mokėjo tik dalines įmokas (ir tai su pertraukomis), t. y. vykdė mokėjimus ne pagal Sutartyje (jos priede) nurodytą grafiką, ir neįrodė, jog atsakovė buvo jam leidusi tam tikrą laikotarpį nemokėti įmokų ir (arba) mokėti tik jų dalį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovės suteiktas laikotarpis sutarties pažeidimams pašalinti atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 str.). Tuo tarpu ieškovas elgėsi pasyviai, savo įsipareigojimus vykdė netinkamai (mokėjo tik dalines įmokas), neteikė atsakovei jos prašomų dokumentų apie savo turtinę padėtį ir pan. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovo padaryti Sutarties sąlygų pažeidimai atitiko Sutartyje įtvirtintus vienašališko Sutarties nutraukimo pagrindus (Sutarties 5.11.1. ir 5.11.7 p.), todėl atsakovė pagrįstai ir teisėtai nutraukė Sutartį ir pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus.
  5. Teismas nustatė, kad ieškovas, teikdamas prašymą dėl paskolos suteikimo, pateikė duomenis apie savo turtinę padėtį, t. y. gaunamas pajamas (ieškovo ir jo sutuoktinės pajamos bendrai sudarė 2 700 Lt) ir turimą turtą. Atsakovė, prieš suteikdamas paskolą, 2012 m. gegužės 21-23 d. atliko ieškovo mokumo/būklės įvertinimą, ir nustačiusi, jog ieškovas turės galimybę vykdyti prisiimamus įsipareigojimus, suteikė ieškovui paskolą. Teismas sprendė, kad atsakovė, suteikdama paskolą ieškovui, iš esmės įsitikino/įvertino, kad kliento finansinė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, nes gaunamos pajamos (nurodytos paties ieškovo ir nepaneigtos atlikus patikrinimą) neviršijo planuojamų mokėti įmokų pagal Sutartį, todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju visa rizika dėl prisiimamų įsipareigojimų tinkamo vykdymo teko pačiam ieškovui.
  6. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovė, ieškovui pradėjus nemokėti/vėluoti mokėti įmokas, pakartotinai 2013 m. lapkričio 18 d. vertino ieškovo turtinę būklę, o 2015 m. sausio 8 d. pranešimu reikalavo ieškovo pateikti dokumentus apie jo finansinę situaciją, tačiau šiuo atveju būtent ieškovas nebendradarbiavo su atsakove ir nurodytos informacijos nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovė nagrinėjamu atveju neatliko jokių neteisėtų veiksmų.
  7. Nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų atsakovės veiksmų, dėl kitų sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) teismas nepasisakė, o ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo tiek pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tiek bendrais civilinės atsakomybės pagrindais atmetė kaip nepagrįstą.
  8. Atmetęs ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, dėl išvestinio reikalavimo dėl termino atnaujinimo kreditoriniam reikalavimui pareikšti atsakovės bankroto byloje teismas nesprendė, nes, kaip minėta, ieškovas neįrodė, jog turi galiojančią ir teisėtą reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu.
  9. Teismas nustatė, kad pagrindinė ieškovo skola (negrąžinta paskola) atsakovei šiuo metu yra 37 069,56 Eur, tuo tarpu paskaičiuoti delspinigiai sudaro 109,87 Eur. Teismo vertinimu, paskaičiuoti delspinigiai nagrinėjamu atveju sudaro labai nedidelę dalį pagrindinės skolos.
  10. Kadangi ginčo Sutartis nelaikytina vartojimo, nes paskola buvo suteikta kitos paskolos sutarties, kuri buvo paimta, be kita ko, verslui vystyti, refinansavimui, teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad Sutarties sąlygos dėl delspinigių buvo primestinės. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog ieškovas būtų derėjęsis dėl Sutarties sąlygų ir (ar) jas ginčijęs, o ieškinys pateiktas teismui tik po to, kai antstolis pradėjo vykdymo veiksmus dėl įkeisto turto realizavimo.
  11. Teismo nuomone, ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė savo sunkios finansinės padėties ir nepateikė kitų įrodymų, kurie leistų įvertinti kitas svarbias delspinigių mažinimo aplinkybes.
  12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nurodytus motyvus ir teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju 0,2 proc. delspinigių dydis nėra per didelis/nesąžiningas ar akivaizdžiai prieštaraujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams, todėl ieškinį šioje dalyje taip pat atmetė kaip nepagrįstą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovas J. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia naujų rašytinių įrodymų ir nurodo šiuos esminius argumentus:
    1. Sutartis yra laikytina vartojimo sutartimi, nes paskolos gavėjas yra fizinis asmuo, kuris šią paskolą naudojo ne su jo verslu ar profesija susijusiais tikslais, o siekdamas padėti savo sūnui, t. y. šeimos poreikiams tenkinti. Be to, Sutartis buvo sudaryta su verslininku – kredito unija. Net jei teismas ir manytų, kad Sutarties tikslas turi būti nustatomas atsižvelgiant į pradinės su trečiuoju asmeniu R. G. sudarytos sutarties tikslą, akivaizdu, kad vyraujantis pradinės sutarties tikslas buvo susijęs su šeimos poreikiais – būsto remontu, t. y. verslo tikslai nebuvo vyraujantys (CK 6.2283 str. 3 d.). Todėl, nagrinėdamas ginčą, teismas be jokio teisinio pagrindo nesivadovavo vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ir neatsižvelgė į tai, kad apeliantas buvo priverstas aplinkybių visiškai nepalankiomis sąlygomis sudaryti Sutartį.
    2. Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, nesant esminio Sutarties pažeidimo, neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas dėl Sutarties nutraukimo patirs didelių nuostolių – praras vienintelį gyvenamąjį bustą, ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo pasyvumą. Priešingai, ieškovas niekada nesiekė išvengti prievolės grąžinti paskolą, tai patvirtina į bylą pateikti mokėjimo kvitai. Kai pareiga mokėti kiekvieną mėnesį daugiau kaip 600 Eur tapo nepakeliama našta, ieškovas prašė atsakovės perskaičiuoti Sutarties mokėjimo grafiką, tačiau tai padaryta nebuvo. Vienašališkai nutraukdama Sutartį, atsakovė elgėsi nesąžiningai, neproporcingai, pažeidė CK normas, reglamentuojančias esminį sutarties pažeidimą, nesilaikė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 241-181 patvirtintų Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, vykdymo gairių, Lietuvos bankų klientų asociacijos Rekomendacijų dėl Finansų įstaigų veiksmų, klientams susidūrus su laikinais finansiniais sunkumais ir neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų bei sutarčių išsaugojimo principą. Teismas nevertino to, kad atsakovė jau paskolos išdavimo metu elgėsi nesąžiningai, kadangi nevertino ieškovo kreditingumo, o ieškovui pradėjus mokėti tik dalines įmokas, nesidomėjo, kodėl įmokos nėra mokamos pagal sutartą grafiką. Be to, atsakovė atsisakė pateikti ieškovui dokumentus, patvirtinančius paskolos likutį. Nutraukdama vienašališkai Sutartį, atsakovė negalėjo remtis Paskolos sutarties 5.11.1 punktu, nes šis punktas yra nesąžiningas, pažeidžiantis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, o teismas šį Sutarties punktą turėjo ex officio pripažinti negaliojančiu bei, vertinant, ar atsakovė pagrįstai nutraukė Sutartį, remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kvalifikuojančiais požymiais. Galiausiai, teismas nevertino ir to, kad pradelstų įsipareigojimų dalis sudaro nedidelę sutartinių įsipareigojimų (2015 m. gegužės 16 d. ieškovas iš viso buvo sumokėjęs 12 387,81 Eur įmokų, pagal Mokėjimų grafiką 2015 m. balandžio 20 d. turėjo būti sumokėta 23 016,43 Eur, iki 2021 m. turėjo būti iš viso sumokėta 61 941 Eur įmokų).
    3. Atsakovė, būdama kredito įstaiga, nesilaikė jai taikomų aukštų reikalavimų, keliamų profesionaliai kredito įstaigai, nesivadovavo sąžiningo ir atsakingo skolinimo principais, o pasinaudojusi sunkia apelianto turtine padėtimi ir žinių trūkumu, privertė neprotingomis sąlygomis sudaryti Sutartį ir dideles sumas investuoti į pajus.
    4. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų civilinės atsakomybės sąlygų, o tik formaliai nurodė, kad atsakovė nepažeidė sąžiningo skolinimo principo ir tinkamai įvertino ieškovo kreditingumą, tačiau tai prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento finansine situacija ir neįvertinęs jo mokumo, arba, nors ir įvertinęs jo mokumą, bet nesitikėdamas, kad paskola bus grąžinta, jis atlieka neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Apeliantas pagal savo pajamas Sutarties sudarymo metu galėjo mokėti tik 800 Lt dydžio mėnesines įmokas, tačiau Sutartyje buvo numatytos 2 000 Lt viršijančios įmokos. Taip pat atsakovės veiksmų neteisėtumą patvirtina ir tai, kad atsakovė nebedradarbiavo, neperskaičiavo mokėjimo grafiko. Kaltė civilinė atsakomybės atveju yra preziumuojama, o pareiga įrodyti, kad buvo veikta rūpestingai, tenka atsakovei. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovė neveikė rūpestingai, ignoruodama finansų įstaigų veiklą reglamentuojančių teisės aktų keliamus reikalavimus. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų apeliantui padaryta žala lygi apeliantui priskaičiuotų palūkanų pagal Sutartį dydžiui, t. y. 22 842,53 Eur. Jei atsakovė, veikdama atsakingai, nebūtų suteikusi kredito, ieškovas nebūtų susidūręs su nepakeliamais finansiniais sunkumais. Taigi egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovui kilusios žalos.
    5. Sutartyje nustatytas delspinigių dydis, kuris siekia net 0,2 proc. už kiekvieną praleistą dieną, akivaizdu, kad neatitinka sąžiningos praktikos, nes netesybos yra akivaizdžiai per didelės ir sudaro galimybę atsakovei neteisėtai pelnytis ieškovo sąskaita. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiai dienai priskaičiuota tik 109,87 Eur delspinigių suma nėra didelė yra visiškai neprotinga ir nelogiška, nes ieškovas iš viso yra sumokėjęs 4 432,69 Eur delspinigių.
  2. Atsakovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Nors apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad neva Sutartį jis sudarė ir paskolą naudojo ne su verslu susijusiais tikslais, tačiau tai paneigia faktas, kad Sutartis buvo sudaryta vieninteliu tikslu – refinansuoti trečiojo asmens R. G. iš atsakovės gautą paskolą ir su ja susijusias pinigų sumas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo Sutarties nelaikė vartojimo sutartimi.
    2. Faktas, jog Sutartis buvo nutraukta tik 2015 m. gegužės 11 d., nors ieškovas faktiškai nuo 2013 m. birželio mėnesio su pertraukomis mokėjo tik dalines įmokas, patvirtina tik tai, kad atsakovė, būdama geranoriška ir siekdama išsaugoti Sutartį, buvo suteikusi ieškovui pakankamai laiko ištaisyti jo nuolat daromus pažeidimus, tačiau tai nereiškia, jog tie pažeidimai atsakovei buvo priimtini. Atsakovės teisė vienašališkai nutraukti Sutartį expresis verbis (tiesiogiai) buvo įtvirtinta Sutarties 5.11.1 punkte, kuris yra analogiškas CK 6.874 straipsnio 2 daliai. Įstatymo nuostatas atsitinkantis Sutarties 5.11.1 punktas negali būti vertinamas kaip nesąžiningas ar pažeidžiantis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Teismas pagrįstai nevertino Sutartyje numatyto jos nutraukimo pagrindo pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius, nes CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis.
    3. Atsakovė nevertė ir nedarė jokios įtakos ieškovui dėl Sutarties sudarymo. Jeigu Sutarties sąlygos ieškovui buvo nepriimtinos, jis galėjo Sutarties su atsakove nesudaryti ir kreiptis į kitą finansų įstaigą. Tai, kad Sutarties sąlygos ieškovui buvo priimtinos, patvirtina faktas, jog ieškovas su pretenzijomis dėl Sutarties sąlygų keitimo į atsakovę niekada nesikreipė, o ieškinys teismui buvo pateiktas tik gerokai vėliau po Sutarties nutraukimo, kai atsakovė pradėjo priverstinio skolos išieškojimo procedūras.
    4. Ieškovas nepagrįstai tvirtina, kad atsakovė vertė jį įsigyti ypač didelius pajinius įnašus. Remiantis Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi Sutarties pasirašymo metu), vienam kredito unijos nariui galėjo būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopa to nario pajinio įnašo dydžio suma. Taigi įstatymas leido ieškovui skolinti tik tuo atveju, jei ieškovo pajinis įnašas sudaro ne mažiau kaip 1/10 paskolos sumos, todėl iš ieškovo pagrįstai buvo reikalaujama sumokėti pajinį įnašą.
    5. Ieškovas neįrodė, jog atsakovė būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus. Atsakovės tiek iki Sutarties sudarymo, tiek po Sutarties sudarymo elgėsi teisėtai ir sąžiningai bei nepažeidė atsakingo skolinimo principo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, prieš sudarant Paskolos sutartį atsakovė atliko ieškovo finansinės situacijos vertinimą ir nustatė, kad ieškovo finansinė būklė yra pakankamai gera paskolai gauti (ieškovo ir jo sutuoktinės pajamos sudarė 4 050 Lt per mėnesį, o vidutinė įmokos suma per mėnesį buvo apie 1 944,28 Lt). Faktą, kad, suteikiant paskolą, buvo atsižvelgta į ieškovo amžių, patvirtina itin trumpas paskolos grąžinimo terminas (9 metai). Taip pat, ieškovui vėluojant mokėti įmokas, 2013 m. lapkričio 18 d. atsakovė atliko pakartotinį ieškovo finansinės būklės vertinimą ir dar kartą nustatė, kad ieškovo gaunamos pajamos yra pakankamos paskolai dengti. Tuo tarpu ieškovas jokių pretenzijų nereiškė, neteikė jokių pasiūlymų dėl būsimo Sutarties vykdymo, o tiesiog toliau pažeidinėjo Sutartį. Be to, ieškovas neteikė atsakovei jos prašomos informacijos apie savo finansinę situaciją, nors tokia pareiga buvo įtvirtinta Sutarties 6.15 punkte 6.18 punkte.
    6. Ieškovas visiškai nepagrįstai savo tariamą patirtą žalą įvardina kaip pagal Sutartį priskaičiuotų palūkanų sumą. Ieškovas neginčija fakto, jog paskolą iš atsakovės gavo ir šiais pinigais naudojosi. Akivaizdu, kad naudodamasis Paskolos sutarties pagrindu gautais pinigais, ieškovas gavo naudą, o mokestis už šią gautą naudą ir buvo ieškovo turimos mokėti palūkanos. Mokestis už naudojimąsi pinigais negali būti laikomas žala, nes tai neatitinka CK 6.249 straipsnyje įtvirtintos žalos sampratos. Ieškovas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl teismas pagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl tariamų nuostolių atlyginimo.
    7. Nagrinėjamu atveju 0,2 proc. delspinigių dydis nėra per didelis, nesąžiningas ar prieštaraujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovas, reikalaudamas sumažinti Sutartyje numatytus delspinigius, nepagrįstai remiasi tuo, kad jis jau sumokėjo atsakovei 4 432,69 Eur delspinigių. Remiantis CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybos nemažinamos, kai jos jau yra sumokėtos. Taigi ieškovo jau sumokėti delspinigiai negali būti mažinami, todėl jų dydis nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Tuo tarpu šiai dienai priskaičiuota delspinigių suma sudaro tik 109,87 Eur, pagrindinė ieškovo skola viršija 37 000 Eur, o tai reiškia, kad delspinigiai sudaro tik itin nedidelę dalį pagrindinės skolos. Delspinigių mažinimas iki ieškovo nurodomo 0,02 proc. dydžio iš esmės legitimizuotų ieškovo daromus Sutarties pažeidimus. Be to, ieškovas neįrodė, kodėl delspinigiai turėtų būti mažinami būtent iki 0,02 proc. dydžio, nors tokia pareiga tenka būtent jam.

5

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

7Dėl naujų rašytinių įrodymų

  1. Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą - Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 10-25 ir pažymą apie gaunamas pajamas.
  2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).
  3. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo su apeliaciniu skundu teikiami nauji rašytiniai įrodymai neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai ir negali paneigti ar patvirtinti bylai reikšmingų aplinkybių, todėl juos atsisakytina prijungti prie bylos.

8Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2012 m. gegužės 24 d. ieškovas J. G. su atsakove KU „Vilniaus taupomoji unija“ sudarė paskolos sutartį Nr. 12-00176-LTL, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovui 135 000 Lt dydžio paskolą su 12 proc. palūkanų norma ir su 0,2 proc. dydžio delspinigiais už kiekvieną uždelstą dieną; paskolos grąžinimo terminas - 2021 m. liepos 20 d.; paskolos grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto, priklausančio ieškovui ir jo sutuoktinei – buto, esančio ( - ), hipoteka ir R. G. laidavimu pagal 2012 m. gegužės 24 d. laidavimo sutartį Nr. 12-00176-1 (e. bylos t. 1, b. l. 17–24; 116–117; 126–128).
  2. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2767-781/2017, atsakovei KU „Vilniaus taupomoji kasa“ iškelta bankroto byla. 2015 m. sausio 8 d. reikalavimu-įspėjimu atsakovė informavo ieškovą apie susidariusį įsiskolinimą (4 064,58 Eur vėluojama paskolos dalis, 5 519,33 Eur palūkanos, 543,70 Eur delspinigiai) ir reikalavo per 15 kalendorinių dienų sumokėti nurodytą įsiskolinimą, priešingu atveju, nurodė, kad Sutartis bus nutraukta. Be to, atsakovė prašė ieškovo pateikti dokumentaciją ir ataskaitą apie paskolos panaudojimą, taip pat dokumentus apie ieškovo finansinę-ūkinę būklę (e. bylos t. 1, b. l. 137). Ieškovas per nustatytą terminą nesumokėjo nurodyto įsiskolinimo, todėl atsakovė 2015 m. balandžio 16 d. pranešimu informavo ieškovą, jog jeigu pastarasis per 15 kalendorinių dienų nesumokės susidariusio įsiskolinimo – 12 387,81 Eur (5 193,88 Eur paskolos dalies, 6 488,15 Eur palūkanų ir 705,78 Eur delspinigių), Sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2015 m. gegužės 11 d. (e. bylos t. 1, b. l. 43). Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaras R. K. 2016 m. liepos 12 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 1-5071 dėl priverstinio 45 865,58 Eur dydžio skolos, kurią sudaro 37 069,54 Eur nesumokėta skola (kreditas), 8 606,80 Eur palūkanos, 189,24 Eur delspinigiai, išieškojimo hipotekos kreditoriaus BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai iš skolininko J. G. bei subsidiaraus skolininko (įkaito davėjo) V. G. (e. bylos t. 1, b. l. 39–40). Nurodytas vykdomasis įrašas 2016 m. liepos 19 d. patvarkymu priimtas vykdyti antstolio D. K. kontoroje; tuo pagrindu pradėta vykdomoji byla Nr. 0174/16/01655 (e. bylos t. 1, b. l. 37–38).
  3. 2017 m. vasario 2 d. Vilniaus apygardos teisme gautas ieškinys, kuriuo ieškovas prašė: 1) pripažinti vienašališką Sutarties nutraukimą neteisėtu ab initio ir įpareigoti BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ vykdyti Sutartį; 2) pripažinti neteisėtu BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/16/01655 ir įpareigoti BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) sumažinti J. G. prievolę patirtų 22 842,53 Eur nuostolių dydžiu, o nesant galimybės taikyti šio teisių gynimo būdo, priteisti iš BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškovui 22 842,53 Eur žalos atlyginimą; 4) atnaujinti praleistą terminą reikalavimams pareikšti, nustatytą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte, jeigu teismas laikytų, kad terminas yra praleistas; 5) pakeisti nesąžiningą Sutarties punktą dėl 0,2 proc. delspinigių dydžio ir sumažinti delspinigius iki 0,02 proc.
  4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovo padaryti Sutarties sąlygų pažeidimai atitiko Sutartyje įtvirtintus vienašališko Sutarties nutraukimo pagrindus (Sutarties 5.11.1. ir 5.11.7 p.), todėl atsakovė pagrįstai ir teisėtai nutraukė Sutartį ir pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus. Ieškovas J. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: pirma, Sutartis yra laikytina vartojimo sutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis; antra, Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, nesant esminio Sutarties pažeidimo, neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas dėl Sutarties nutraukimo patirs didelių nuostolių – prarasti vienintelį gyvenamąjį bustą, ir į kitas reikšmingas aplinkybes; trečia, atsakovė, būdama kredito įstaiga, nesilaikė jai taikomų aukštų reikalavimų, keliamų profesionaliai kredito įstaigai, nesivadovavo sąžiningo ir atsakingo skolinimo principais, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys; ketvirta, Sutartyje nustatytos netesybos yra akivaizdžiai per didelės ir sudaro galimybę atsakovei neteisėtai pelnytis ieškovo sąskaita.

9Dėl Sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo

  1. Ieškovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad ginčo Sutartis yra laikytina vartojimo sutartimi, nes paskolos gavėjas yra fizinis asmuo, kuris šią paskolą naudojo ne su jo verslu ar profesija susijusiais tikslais, o šeimos poreikiams tenkinti, t. y. padėti sūnui.
  2. Remiantis teisės aktuose pateiktu vartojimo sutarties apibrėžimu, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės, komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003, 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2014 ir kt.).
  3. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Pažymėtina, kad, sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, neturi reikšmės, kaip sutarties šalys įvardijo sutartį, ar sutarties tekste vartojamas terminas „vartojimo“. Konkrečios sutarties pripažinimą vartojimo sutartimi lemia jos atitiktis pirmiau nurodytiems požymiams, o ne sutarties šalių valia, laikyti ją tokia ar ne.
  4. Nagrinėjamu atveju Sutartyje nurodyta, kad paskola suteikta refinansavimui; ieškovas šios aplinkybės neginčijo ir pažymėjo, jog ėmė paskolą siekiant padėti sūnui, kuris susidūrė su finansiniais sunkumais vykdant savo įsipareigojimus atsakovei. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo R. G., kurio įsipareigojimų refinansavimui ir buvo sudaryta ginčo Sutartis, 2008 m. rugsėjo 17 d. sudarė su atsakovu paskolos sutartį Nr. 08-00153 LTL dėl 80 000 Lt dydžio paskolos; minėtoje sutartyje, be kita ko, nurodyta, kad jos naudojimo tikslas – „būsto remontui, smulkiam verslui“ (e. bylos t. 1, b. l. 153). Taigi paskola ieškovui buvo suteikta ne jo vartojimo poreikiams tenkinti, o sūnaus R. G. paskolai refinansuoti, kuri buvo paimta taip pat ne vartojimo poreikiams tenkinti, o verslui vystyti ir būsto remontui. Tai, kad trečiasis asmuo paskolą buvo paėmęs būtent verslo tikslais, 2017 m. liepos 26 d. teismo posėdžio metu patvirtino tiek pats ieškovas, tiek ir jo sutuoktinė (trečiasis asmuo) (posėdžio garso įrašo 39-40 min.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad paskolos sutartyje nurodytas būsto remontas buvo arba tiesiogiai susijęs su trečiojo asmens verslu, arba sudarė tik nereikšmingą dalį lyginant su verslu, t. y. nebuvo vyraujantis. Kadangi ginčo Sutarties pagrindu ieškovui suteikta paskola buvo skirta išimtinai refinansavimo tikslais, tai akivaizdu, kas Sutarties pagrindu gautos lėšos buvo skirtos tam pačiam tikslui kaip ir suteiktos lėšos pagal 2008 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartį Nr. 08-00153 LTL, t. y. finansuoti verslui.
  5. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas teikė atsakovui prašymą vartojimo paskolai gauti (e. bylos t. 1, b. l. 129), nustatytų aplinkybių kontekste nėra pakankama išvadai, kad ginčo Sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo, nes, kaip minėta, paskolos panaudojimo tikslas buvo ne vartojimo poreikiams tenkinti.
  6. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog Sutartis turėjo būti pripažinta vartojimo, neatitinka nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis.

10Dėl vienašališko Sutarties nutraukimo teisėtumo

  1. Ieškovas nuosekliai laikosi pozicijos, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė ginčo Sutartį, nesant esminio Sutarties pažeidimo, neatsižvelgdama į tai, kad dėl Sutarties nutraukimo ieškovas patirs ypač didelius nuostolius.
  2. Vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka įtvirtinti CK 6.217 straipsnyje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).
  3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Šalių susitarimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004, 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2014; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016 kt.).
  4. Taigi, jeigu šalys susitarė, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta ir yra nevykdomi ja prisiimti įsipareigojimai, tai pakanka nustatyti pažeidimo (sutartinių įsipareigojimų nevykdymo) faktą ir nereikia įrodinėti bei vertinti tokio pažeidimo sunkumo, prievolės neįvykdžiusios šalies kaltės ir jos formos ar kitų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-690/2015).
  5. Nagrinėjamu atveju ginčijamos Sutarties 5.11.1 punkte aiškiai nustatyta, jog atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, įspėjusi paskolos gavėją ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų, ir reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolą prieš terminą, sumokėtų palūkanas, delspinigius ir kitas mokėti priklausančias sumas, jeigu paskolos gavėjas ilgiau kaip vieną mėnesį delsia sumokėti pagal Sutartį mokėtinas įmokas ir nesumoka šių įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo unijos rašytinio pareikalavimo dienos.
  6. Vadovaudamasis minėta kasacinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino Sutartyje nustatyto jos nutraukimo pagrindo pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus kvalifikuojančius požymius, nes, kaip jau ir buvo minėta, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis.
  7. Pažymėtina, kad savalaikis įmokų mokėjimas pagal Kreditavimo sutartį yra viena iš esminių kredito gavėjo pareigų. Tai, kad griežtas paskolos (kreditavimo) sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę kredito davėjui, pažymima ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013).
  8. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. sausio 8 d. reikalavimu-įspėjimu atsakovė informavo ieškovą apie susidariusį įsiskolinimą (4 064,58 Eur vėluojama paskolos dalis, 5 519,33 Eur palūkanos, 543,70 Eur delspinigiai) ir reikalavo per 15 kalendorinių dienų sumokėti nurodytą įsiskolinimą, priešingu atveju atsakovas nutrauks paskolos sutartį (e. bylos t. 1, b. l. 137). Be to, atsakovė nurodytu raštu prašė ieškovo pateikti dokumentaciją ir ataskaitą apie paskolos panaudojimą, taip pat dokumentus apie ieškovo finansinę-ūkinę būklę. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, jog ieškovas sumokėjo nurodytą pradelstą įsipareigojimą (arba bent jau jį gerokai sumažino) ir (ar) pateikė duomenis apie savo turtinę padėtį (ieškovas šios aplinkybės iš esmės ir neginčijo). Nors ieškovas ir tvirtina, kad negavo 2015 m. sausio 8 d. įspėjimo, tačiau tai nustatytų bylos aplinkybių kontekste vertintina tik kaip ieškovo gynybinė pozicija.
  9. 2015 m. balandžio 16 d. pranešimu atsakovė pakartotinai informavo ieškovą, jog jeigu pastarasis per 15 kalendorinių dienų nesumokės susidariusio įsiskolinimo – 12 387,81 Eur (5193,88 Eur paskolos dalies, 6488,15 Eur palūkanų, 705,78 Eur delspinigių), Sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2015 m. gegužės 11 d. (e. bylos t. 1, b. l. 43). Ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovė minėtame pranešime dėl ketinimo nutraukti sutartį nenurodė tikslaus paskolos ir palūkanų likučio, todėl atsakovės reikalavimą sumokėti visą sumą buvo neįmanoma įvykdyti, nes ieškovas nesuprato reikalavimo apimties ir dydžio. Iš minėto pranešimo turinio matyti, kad atsakovė nereikalavo sumokėti visą sumą pagal Sutartį, o aiškiai nurodė, kad grąžintinų sumų dydis iš viso yra 12 387,81 Eur, kurį ir buvo reikalaujama sumokėti. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovas suprato (turėjo suprasti), jog atsakovė nereikalauja sumokėti visos paskolos sumos.
  10. Ieškovas faktiškai jau nuo 2013 m. birželio mėn. mokėjo tik dalines įmokas (ir tai su pertraukomis), t. y. vykdė mokėjimus ne pagal Sutartyje (jos priede) nurodytą grafiką. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tai, kad atsakovė buvo leidusi ieškovui tam tikrą laikotarpį nemokėti įmokų ir (arba) mokėti tik jų dalį, byloje nėra. Taigi, atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus netinkamai vykdė pakankamai ilgą laiką, o skolos suma vis didėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė 2015 m. sausio 8 d. raštu įspėjo ieškovą dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo, pakartotinis įspėjimas dėl Sutarties nutraukimo ieškovui buvo išsiųstas 2015 m. balandžio 16 d. Ieškovui buvo nustatytas aiškus terminas sutartinių įsipareigojimų pašalinimui. Sutartis buvo nutraukta 2015 m. gegužės 11 d., t. y. praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams nuo pirmojo įspėjimo išsiuntimo ieškovui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovo suteiktas laikotarpis (faktiškai nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. gegužės 11 d.) sutarties pažeidimams pašalinti atitinka Sutarties nuostatas ir bendruosius teisės principus (CK 1.5 str.). Atsakovės geranoriškumą ir siekį išsaugoti sutartinius santykius patvirtina ir tai, kad atsakovė pakankamai ilgai, t. y. nuo 2013 m. birželio mėnesio, toleravo ieškovo nuolat daromus pažeidimus (dalinių įmokų mokėjimą).
  11. Teisėjų kolegijos nuomone, sistemingas sutartinių įsipareigojimų pažeidinėjimas ir ieškovo elgesys (ieškovas neteikė atsakovės reikalautų dokumentų apie savo turtinę padėtį; neteikė jokių siūlymų dėl skolos padengimo) nagrinėjamu atveju sudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad sutartiniai įsipareigojimai tinkamai nebus vykdomi ir ateityje. Nors apeliantas ir akcentuoja, kad jis pagal savo galimybes stengėsi mokėti įmokas, tačiau ženkliai mažesnių nei numatyta Sutartyje įmokų mokėjimas negali būti pripažintas tinkamu ieškovo sutartinių įsipareigojimų vykdymu.
  12. Teisė vienašališkai nutraukti sutartį buvo expressis verbis buvo įtvirtinta Sutarties 5.11.1 punkte. Tai, kad atsakovė šia teise pasinaudojo vėliau nei įgijo galimybę ja pasinaudoti, nereiškia, kad atsakovei ieškovo pažeidinėjimai buvo priimtini, ir kad atsakovė atsisakė teisės vienašališkai nutraukti Sutartį.
  13. Apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad atsakovė, nutraukdama Sutartį, neva negalėjo remtis minėtu Sutarties 5.11.1 punktu, nes šis punktas yra nesąžiningas, pažeidžiantis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl teismas šį punktą ex officio (savo iniciatyva) turėjo pripažinti negaliojančiu bei vertinti, ar atsakovė teisėtai vienašališkai Sutartį, vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kvalifikuojančiais požymiais.
  14. Sutartyje įtvirtinti jos nutraukimo pagrindai yra sutarties sąlygos, kurių teisėtumas ir sąžiningumas sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismo gali būti patikrintos. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.), teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis, tačiau kasacinis teismas laikosi vieningos praktikos, kad teismas ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažįsta sandorį ar jo dalį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes, tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris ar jo nuostata nėra akivaizdžiai niekinė, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar jo dalies negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar jo dalį negaliojančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003; 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).
  15. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Sutarties 5.11.1 punktas savo esme yra analogiškas CK 6.874 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Įstatymo nuostatas atitinkantis Sutarties punktas niekaip negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai nesąžiningas ar pažeidžiantis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
  16. Kaip nepagrįsti vertintini ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad, dar prieš suteikiant paskolą, atsakovė elgėsi nesąžiningai, nesilaikė aukštų reikalavimų, keliamų profesionaliai kredito įstaigai, ir privertė ieškovą skolintis jam nepalankiomis sąlygomis.
  17. Pastebėtina, kad, išskyrus paties apelianto samprotavimus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tariamą ieškovo vertimą skolintis iš atsakovės jam nepalankiomis sąlygomis. Tai, kad ginčo Sutarties sąlygos ieškovui buvo priimtinos ir tinkamos, teisėjų kolegijos įsitikinimu, papildomai patvirtina ir faktas, jog ieškovas dėl Sutarties sąlygų keitimo niekada nesikreipė į atsakovę, o į teismą kreipėsi tik po to, kai Sutartis buvo nutraukta ir buvo pradėtos vykdyti priverstinio skolos išieškojimo procedūros. Pasisakant šiuo aspektu, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo Sutartis buvo sudaryta analogiškomis sąlygomis kaip ir 2008 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartis Nr. 08-00153 LTL, sudaryta tarp trečiojo asmens R. G. ir atsakovės, kurios refinansavimui ir buvo sudaryta ginčijama Sutartis (12 proc. fiksuotos palūkanos, 0,2 proc. delspinigiai ir kt.). Kaip jau buvo nustatyta, ginčo Sutartis buvo sudaryta, siekiant padėti sūnaus verslui, kas suponuoja išvadą, kad ieškovas Sutartį sudarė ne būtiniausių poreikių tenkinimui. Ieškovas sąmoningai, niekieno neverčiamas ir suprasdamas savo veiksmų esmę, pats kreipėsi į atsakovę dėl paskolos gavimo, nors to ir neprivalėjo daryti.
  18. Pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo metu), vienam kredito unijos nariui galėjo būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopa to nario pajinio įnašo dydžio suma. Taigi iš minėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad atsakovui įstatymas leido skolinti tik tuo atveju, jei ieškovas tampa kredito unijos narys ir jo pajinis įnašas sudaro net mažiau nei 1/10 siekiamos gauti paskolos sumos. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis nepagrįstai buvo verčiamas įsigyti didelį pajinį įnašą.
  19. Nurodytų argumentų pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovo reikalavimai dėl ginčo Sutarties nutraukimo ir vykdomo išieškojimo vykdomojoje byloje pripažinimo neteisėtais yra nepagrįsti ir neįrodyti.

11Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

  1. Ieškovas taip pat prašo sumažinti jo prievolę patirtų 22 842,53 Eur nuostolių dydžiu, o nesant galimybės taikyti šio teisių gynimo būdo, priteisti ieškovui iš BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ 22 842,53 Eur žalos atlyginimą. Šiuos nuostolius/žalą ieškovas grindžia tuo, kad atsakovė nebendradarbiavo su ieškovu, nesilaikė įstatymų, nebuvo sąžininga ir kitais neteisėtais veiksmais pažeidė prievolę, todėl ieškovas iš dalies dėl atsakovės kaltės negalėjo tinkamai vykdyti prievolės. Jeigu atsakovė būtų įvertinusi ieškovo kreditingumą tinkamai, tokios paskolos nebūtų suteikusi, todėl, ieškovo teigimu, paskolos likutis turėtų būti mažinamas jo patirtų nuostolių suma arba priteisiama bendrais civilinės atsakomybės pagrindais.
  2. Bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė.
  3. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal CK įtvirtintas bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles civilinės atsakomybės taikymui reikalinga šių sąlygų visuma: neteisėti ir kalti veiksmai (neveikimas), žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.249 str.).
  4. Jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento padėtimi ir neįvertinęs jo mokumo arba, nors ir įvertinęs jo mokumą, bet nesitikėdamas, kad paskola bus grąžinta, bankas atlieka neteisėtus veiksmus. Tokiais neteisėtais veiksmais gali būti padaroma žala skolininkui ir (ar) tretiesiems asmenims, kuri gali pasireikšti tuo, kad išdavus kreditą buvo sukurta skolininko mokumo regimybė, dėl kurios atsirado nauji kreditoriai, buvo dirbtinai pratęsta ekonomiškai negyvybinga skolininko veikla, dėl kurios pablogėjo skolininko finansinė padėtis, arba gali būti padaroma kitokio pobūdžio žala. Bankas taip pat gali tapti atsakingu už žalą, kuri atsiranda dėl skolininko aiškiai nepagrįstų ūkinių komercinių sprendimų, jei bankas darė įtaką tokių sprendimų priėmimui. Tarp neteisėto kredito išdavimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, banko atsakomybei atsirasti būtina banko kaltė. Banko atsakomybė negali būti taikoma už bet kurį žalą sukėlusį sprendimą dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika. Priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus bankas turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindamas turi elgtis sąžiningai, laikydamasis rūpestingo bankininko standartų.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyti jokie atsakovės neteisėti veiksmai. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, prieš sudarant Sutartį atsakovė atliko ieškovo finansinės būklės vertinimą ir nustatė, kad ieškovo finansinė situacija yra pakankamai gera paskolai gauti (e. bylos t. 2, b. l. 2–5; 12–24). Faktą, kad, suteikiant paskolą, buvo atsižvelgta į ieškovo amžių, patvirtina itin trumpas paskolos grąžinimo terminas (tik 9 metai). Be to, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad po Sutarties sudarymo, ieškovui vėluojant mokėti įmokas, 2013 m. lapkričio 18 d. buvo atliktas pakartotinis ieškovo finansinės būklės vertinimas (e. bylos t. 2, b. l. 6–11), kurio metu nustatyta, kad ieškovo pajamos yra pakankamos sutartiniams įsipareigojimams vykdyti. Tuo tarpu ieškovas jokių pretenzijų ar siūlymų dėl būsimo Sutarties vykdymo neteikė, o tiesiog toliau pažeidinėjo savo pareigas. Taip pat ieškovas neteikė atsakovei jos prašomos informacijos apie jo finansinę situaciją, nors tokia ieškovo pareiga aiškiai buvo įtvirtinta Sutarties 6.15 ir 6.18 punktuose.
  6. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė nagrinėjamu atveju atliko kokius nors neteisėtus veiksmus (neatsakingai suteikė paskolą ieškovui, neatliko ieškovo finansinės padėties patikrinimo, nebendradarbiavo su ieškovu ir pan.).
  7. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų atsakovės veiksmų, dėl kitų sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) plačiau pasisakyti tampa teisiškai netikslinga.
  8. Įstatyme nustatyti pagrindai, kuriems egzistuojant skolininko civilinė atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ar dėl kitokios kreditoriaus kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008). Tokiu atveju, kai kreditorius pažeidė prievolę, skolininkas turi teisę į nuostolių atlyginimą (CK 6.64 str. 4 d.). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skolininkas gali reikalauti priteisti nuostolius tik tuo atveju, jei įrodo kreditoriaus nebendradarbiavimą (neteisėtus veiksmus), negalėjimą įvykdyti skolininko prievolės kreditoriui (ir dėl to skolininkui padarytą žalą) bei priežastinį ryšį tarp kreditoriaus prievolės pažeidimo (bendradarbiavimo stokos ar pan.) ir ieškovo patirtų nuostolių. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyti jokie neteisėti atsakovės veiksmai, o tai suponuoja išvadą, kad nėra jokio pagrindo ieškovo neva patirtų nuostolių atlyginimui ir šiuo teisiniu pagrindu.
  9. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas visiškai nepagrįstai, remdamasis tik savo samprotavimais, tariamai patirtą žalą įvardina kaip pagal Sutartį priskaičiuotų palūkanų sumą. Akivaizdu, kad gavęs iš atsakovės paskolą, ieškovas ja naudojosi, t. y. gavo naudą, o palūkanos ir buvo sutartas mokestis už naudojimąsi iš ieškovės gautais pinigais.
  10. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pats ieškovas turėjo įsivertinti savo galimybes sudarant ginčo Sutartį, kadangi visos Sutarties sąlygos jam buvo/turėjo būti žinomos ir suprantamos, o atsakovės veiksmai nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip neteisėti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad apeliantas nepagrįstai siekia visą atsakomybę dėl išduoto kredito ir nepasiteisinusios rizikos imant paskolą perkelti atsakovei.

12Dėl delspinigių dydžio

  1. Ieškovas apeliaciniame skunde kvestionuoja ir ginčo Sutarties specialiosios dalies 2.15 punkte nustatyto 0,2 proc. delspinigių dydžio teisėtumą, tvirtindamas, kad jie yra neprotingai dideli ir lupikiški.
  2. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai; CK 6.71 str. 1 d.). Tai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 str.), kartu – viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245 str. 1 d., 6.258 str.). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 str.).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas netesybas ir palūkanas reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, kad šalys susitaria dėl netesybų siekdamos keleto tikslų: pirma, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais; tokiu atveju netesybų tikslas – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą, reikalaujant atlyginti nuostolius; antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma; trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  4. Taigi bendroji netesybų priteisimo taisyklė – jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015).
  5. Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tačiau tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus.
  6. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Tais atvejais, kai jos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013).
  7. Aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.).
  8. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojos ar ne, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; kt.).
  9. Sprendžiant dėl delspinigių dydžio, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad pats ieškovas pripažino, jog jis jau nuo 2013 m. birželio mėn. mokėjo tik dalines įmokas (ir tai su pertraukomis), t. y. netinkamai vykdė savo įsipareigojimus beveik 4 metus, skaičiuojant iki šio ieškinio pateikimo (2017 m. vasario 2 d.), arba beveik 2 metus, skaičiuojant iki sutarties nutraukimo (2015 m. gegužės 11 d.). Taip pat, kaip minėta, ginčo Sutartis nelaikytina vartojimo, nes buvo suteikta kitos paskolos sutarties, kuri buvo paimta, be kita ko, verslui vystyti, refinansavimui. Be to, neįžvelgtinas ir pagrindas išvadai, kad Sutarties sąlygos ieškovui buvo primestos. Byloje nepateikta įrodymų, jog ieškovas būtų derėjęsis su atsakove dėl Sutarties sąlygų ir (ar) jas ginčijęs bei teikęs atsakovei kokias nors pretenzijas šiuo klausimu, kas suponuoja išvadą, kad ginčo Sutarties sudarymo metu ieškovą tenkino 0,2 proc. dydžio delspinigiai. Pastebėtina, kad ieškovas nagrinėjamą ieškinį pateikė tik po to, kai antstolis pradėjo priverstinio vykdymo veiksmus, t. y. pradėjo vykdymo veiksmus dėl įkeisto turto realizavimo.
  10. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymas nenumato galimybės mažinti netesybas, kai jos jau yra sumokėtos (CK 6.73 str. 2 d.).
  11. Nagrinėjamu atveju Sutarties bendrosios dalies 20 punkte įtvirtinta, kad įmokos, gautos vykdant Sutartį, pirmiausiai skiriamos atlyginti atsakovės turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos delspinigiams mokėti. Trečiąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimų terminų eiliškumą. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Taigi iš gautų įmokų pagrindinė prievolė dengiama paskiausiai. Tokia įmokų paskirstymo tvarka atitinka ir CK 6.54 straipsnio nuostatas.
  12. Iš ieškovo pateiktos paskolos apyvartos suvestinės matyti, kad ieškovas nuo sutarties sudarymo (2012 m. gegužės 24 d.) iki 2016 m. gruodžio 20 d. iš viso yra sumokėjęs pagal ginčo paskolos sutartį 13 512,25 Eur įmokų, iš kurių 2 029,14 Eur nukreipta pagrindinės skolos dengimui, 8 849,44 Eur – palūkanų, ir 2 633,67 Eur – delspinigių dengimui. Pagrindinė ieškovo skola (negrąžinta paskola) atsakovei šiuo metu yra 37 069,56 Eur, tuo tarpu paskaičiuoti delspinigiai sudaro tik 109,87 Eur, kadangi ieškovo mokamos įmokos, visų pirma, buvo skirtos delspinigiams dengti. Tokia įmokų paskirstymo tvarka ieškovui iš Sutarties turinio turėjo būti žinoma, o tai suponuoja išvadą, kad ieškovas geruoju mokėjo delspinigius, todėl jau sumokėtus delspinigius net nėra galimybės mažinti, o likusi delspinigių suma, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, sudaro tik labai nedidelę dalį pagrindinės skolos.
  13. Pažymėtina, kad situacija, kai skolininkas, sumokėjęs netesybas geruoju, sumokėtų netesybų dydį vėliau užginčija teisme, nesudaro pagrindo paneigti faktą, kad skolininkas netesybas sumokėjo geruoju, ir netaikyti CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies draudimo mažinti jau sumokėtas netesybas. Esminis šių normų (ne)taikymo momentas yra tas, kokia buvo skolininko valia mokant netesybas, o vėlesnis skolininko valios pasikeitimas nebeturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017).
  14. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nurodytus motyvus ir teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, bei siekdamas nepaneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo mažinti šalių sutartą delspinigių dydį, todėl ieškinys šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 12, 178, 185 str.).

13Dėl bylos procesinės baigties

  1. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus ir bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apelianto turėtos šios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos nekompensuotinos (CPK 93 str., 302 str.), o atsakovė apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nepateikė, todėl atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nenagrinėjamas (CPK 98 str. 1 d.).

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai