Byla 2A-1638-262/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Alvydo Poškaus, sekretoriaujant Dovilei Masiliauskytei, dalyvaujant ieškovei A. B., ieškovės atstovui adv. A. V., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei D. G., atsakovei G. K., jos atstovei adv. L. S., atsakovui R. G., trečiojo asmens sodininkų bendrijos „Lakštingala“ pirmininkui Z. M., vertėjai Jekaterinai Chochlanovai, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, R. M., R. G., M. V., R. V., G. K., R. G., trečiasis asmuo sodininkų bendrija „Lakštingala“, suinteresuotas asmuo be savarankiškų reikalavimų VĮ Registrų centras Vilniaus filialas dėl sutarčių ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiomis.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiomis kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms šių sutarčių: 2006-06-20 pirkimo pardavimo sutarties Nr. 10350, 2000-02-18 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. AD-427, 1999-12-21 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P1-16793, 1999-12-08 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. P1-16250, 1994-12-02 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P01/95-3516 dalis, kuriomis buvo perleistos atsakovams nuosavybės teisės į 3,70 m. pločio ir 6,40 m. ilgio (23,68 m2 ploto) bendro naudojimo kelio – ( - ) atkarpą, besiribojančią su ieškovei priklausančiu žemės sklypu Nr. ( - ), esančiu sodininkų bendrijos „Lakštingala“ teritorijoje, ( - ) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nuosavybės teisėmis valdo 618 m2 žemės sklypą Nr. ( - ), esantį sodininkų bendrijos „Lakštingala“ teritorijoje, ( - ), su jame esančiais pastatais – gyvenamuoju namu bei garažu. Vadovaujantis Vilniaus m. savivaldybės Miesto plėtros departamento 2001-08-08 išduotu projektavimo sąlygų sąvadu buvo pradėti statybų ir rekonstrukcijos darbai, gyvenamasis namas bei garažas pastatyti atsižvelgiant į sklypo ribas, greta esančių sklypų išsidėstymą bei ( - ) gatvę. Galinėje sklypo dalyje buvo pastatytas garažas, išklotas kelias įvažiavimui į sklypą iš minėtos gatvės, pastatyta tvora ir įrengti vartai. Greta sklypo visada buvo ir šiuo metu yra vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelias, t.y. ( - ) gatvė (vietinis kelias). Įvertinus sklypo padėtį kelio atžvilgiu bei žemės reljefo nelygumus, buvo įrengtas įvažiavimas į sklypą, atitinkamai pastatyti vartai. Ieškovė teigia, kad 2006 m. pabaigoje ( - ) prasidėjo statybos darbai, kuriuos vykdė greta esančio žemės sklypo Nr. ( - ) savininkai atsakovai R. M. ir R. G.. Šių statybų metu buvo užblokuotas 3,70 m. pločio ir 6,40 m ilgio (23,68 m2 ploto) įvažiavimas iš ( - ) į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Paaiškėjo, kad atsakovai privatizavo ( - ) dalį, t.y. akligatvis yra priskirtas ir privatizuotas atsakovams R. M. ir R. G. priklausančiam žemės sklypui Nr. ( - ). Pagal LR Kelių įstatymo nuostatas vietinės reikšmės keliai yra naudojami vietiniam susisiekimui. Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2003-07-02 sprendimo Nr. 01A-41-25 1.6 p. Numatyta, kad sodininkų bendrijoje „Lakštingala“ esančiam vietinės reikšmės keliui, einančiam greta ieškovės žemės sklypo, suteikiamas ( - ) pavadinimas. Ieškovė nurodo, kad jokie sodininkų bendrijos „Lakštingala“ sprendimai dėl kelio dalies pardavimo atsakovams nebuvo priimti. Ginčo keliu visi sodininkų bendrijos „Lakštingala“ kaimyninių sklypų savininkai naudojasi jau daugiau kaip 30 m. Pripažinus negaliojančia 1994-12-02 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P01/95-3516 dalį, kuria buvo susitarta dėl kelio dalies 93,70 m. pločio ir 6,40 m. ilgio įvažiavimo), besiribojančios su ieškovės žemės sklypu, privatizavimo, taip pat negaliojančiomis pripažintinos ir atitinkamos po to buvusių sudarytų sklypo nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalys. Ieškovė nurodo, kad atsakovai užtverdami kelio atkarpą, besiribojančią su ieškovei priklausančiu žemės sklypu bei visiškai pašalindami įvažiavimo iš ( - ) galimybę, pažeidė ieškovės kaip savininkės teises valdyti ir naudotis jai priklausančia nuosavybe, visiškai ignoruodami LR teisės aktų reikalavimus bei susiklosčiusią sodininkų bendrijos narių ilgalaikę naudojimosi bendru keliu praktiką. 1994-12-02 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. P01/95-3516 buvo neteisėtai privatizuota sodininkų bendrijos „Lakštingala“ bendro naudojimo vietinės reikšmės kelio, t.y. ( - ) dalis, einanti greta ieškovei priklausančio žemės sklypo. LR CK 1.80 str. Numato, kad imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šiuo pagrindu negaliojančia pripažintina 1994-12-02 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P01/95-3516 dalis dėl bendro naudojimo kelio atkarpos, besiribojančios su ieškovei priklausančiu žemės sklypu Nr. ( - ) sodininkų bendrijoje „Lakštingala“, privatizavimo kaip prieštaraujanti LR Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 p., LR Sodininkų bendrijų įstatymo 22 str. 3 d., LR Vyriausybės 1991-10-12 nutarimu Nr. 423 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos 6 p. Ir LR Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo 343 136.3 p. Atitinkamai negaliojančiomis pripažintinos visų kitų po to sekusių nuosavybės teisių perdavimo į privatizuotą bendro naudojimo kelio atkarpą sandorių dalys.

5Atsakovas R. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas R. V. laikytinas sąžiningu įgijėju, nes byloje nėra jokių jo neteisėtų veiksmų įrodymų. LR Sodininkų bendrijų įstatymas ir Kelių įstatymas 1994-12-02 nebuvo priimti, todėl negali būti taikomi sprendžiant ginčą. Pati ieškovė patvirtino, kad Vilniaus m. savivaldybės taryba tik 2003-07-02 priėmė sprendimą, kuriuo sodininkų bendrijoje „Lakštingala“ keliui, einančiam greta ieškovės žemės sklypo, suteikiamas ( - ) pavadinimas. Taigi, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 1994-12-02 ginčijama privatizuota žemės dalis buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta kaip vietinės reikšmės kelias. Ieškovė savo žemės sklypą įgijo 1994-12-05 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, t.y. akivaizdu, kad visi sodininkų bendrijos nariai žemę privatizavo vienu metu ir tikrai žinojo savo kaimynų žemės sklypų ribas. Atsakovas teigia, kad ieškovė yra praleidusi ieškininės senaties terminą, todėl tai sudaro atskirą pagrindą atmesti nepagrįstą ieškinį.

6Atsakovė G. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė nenurodė nei vienos imperatyvios teisės normos, kuriai šie sandoriai prieštarautų, o taip pat ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovė tik 2010 m. kreipėsi į teismą nors, ieškovės teigimu, teisės pažeidimas padarytas privatizuojant ginčijamą ( - ) kelio atkarpą 1994 metais. Atsakovė teigia, kad ieškovės ginčijamą pirkimo – pardavimo sutartį sudarė 1999-12-21, šia sutartimi nuosavybės teise sąžiningai įgijo žemės sklypą iš R. G., kuris minėtą sklypą paveldėjo, t.y. taip pat buvo sąžiningas įgijėjas.

7Atsakovas R. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad 1994 m. atsakovo motina G. G., tvarkydama žemės sklypo sodininkų bendrijoje „Lakštingala“ privatizacijos dokumentus bei įvertindama tai, kad jų sklypas buvo kraštinis ir ( - ) gatvės dalimi šalia sklypo naudojosi ir realiai galėjo naudotis tik atsakovas, kreipėsi į sodo bendrijos valdybą su prašymu leisti privatizuoti kelio atkarpos dalį nuo atsakovo sklypo pradžios iki akligatvio pabaigos. Sodo bendrijos valdyba atsižvelgdama į tai, kad šis kelias baigiasi akligatviu, juo nesinaudoja kitų žemės sklypų savininkai, jo privatizavimas netrukdys gretimų žemės sklypų savininkų patekimui į jiems nuosavybės teise priklausančius sklypus, be to, siekiant užtikrinti proporcionalų privatizuojamų žemės sklypų dydį, t.y. apie 6 arus, priėmė sprendimą leisti privatizuoti atsakovui 3,70 m. pločio ir 6,40 m. ilgio akligatvio, kuriam vėliau suteiktas ( - ) pavadinimas, atkarpą. Atsakovas teigia, kad apie šį sprendimą, jo pasekmes, vėlesnę privatizaciją bei apie kitus su žemės sklypų privatizacija susijusius klausimus, ieškovė buvo informuota ir tam daug metų neprieštaravo bei nereiškė pretenzijų.

8Atsakovai R. M. ir R. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendžiant, ar sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, vadovaujamasi teisiniu reglamentavimu, galiojusiu sandorio sudarymo dieną, t.y. 1994-12-02, nes teisės aktai galioja tik į ateitį. Ieškovės nurodomi teisės aktai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamų sandorių dalis. Ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties dalykas – žemės sklypas, visų atsakovų, išskyrus vieną paveldėjimo atvejį, buvo įsigytas atlygintinų sandorių pagrindu, žemės sklypo dalis, į kurią pretenduoja ieškovė negali būti išreikalauta iš atsakovų, kurie yra sąžiningi žemės sklypo įgijėjai. Atsakovai teigia, kad sąžiningumas yra preziumuojamas ir ieškovės jis nepaneigtas. Ieškovė savo žemės sklypą iš valstybės įsigijo 1994-12-05, t.y. netrukus po to, kai buvo sudaryta ieškovės ginčijama pirkimo – pardavimo sutartis. Ieškovės žemės sklypo ir žemės sklypo Nr. ( - ) privatizavimo procesas vyko tuo pačiu metu, todėl ieškovė negalėjo nežinoti apie ginčijamos sutarties sudarymą ir dalyką, tačiau jos neginčijo beveik 16 metų, todėl ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą.

9Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo taikyti ieškinio senatį; ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovė neįrodo aplinkybės, kad ginčijamų sandorių pagrindu buvo parduota dalis vietinės reikšmės kelio – ( - ) dalis. Ši ginčijama gatvės dalis nepriklauso ieškovei, o patekti į savo valdomą sklypą ieškovė turi galimybę. Atsakovas teigia, kad ginčijama 1999-12-21 pirkimo – pardavimo sutartis buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre 1999-12-12, 1999-12-08 paveldėjimo teisės liudijimas įregistruotas 1999-12-08, todėl ieškovė galėjo ir turėjo teisę sužinoti apie šių sandorių egzistavimą nuo jų įregistravimo viešajame registre dienos.

10Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškininius reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad fiziniai asmenys atsakovai R. M., R. G., M. V., R. V., G. K., R. G. yra sąžiningi įgijėjai, todėl negali būti iš jų išreikalautas nekilnojamasis turtas. Teismas ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 1995-02-10, kuris pagal 1964 m. CK 84 str. 1 d. yra 3 metai, praleistas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad praleistas terminas yra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas atitiktų ieškinio senaties instituto paskirtį. Teismas ieškinį atmetė, nes ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14Ieškovė A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2011 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir teismo sprendime nepasisakė dėl procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodytų reikalavimų, patvirtinančių aplinkybių, bei jas pagrindžiančių įrodymų. Teismas neteisingai vertino ir nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Apeliantė teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2006 m. pabaigoje, kuomet ( - ) prasidėjo atsakovų R. M. ir R. G. vykdomi statybos darbai, kurių metu užblokuotas 3,70 m pločio ir 6,40 m ilgio (23,68 m ploto) įvažiavimas iš ( - ) į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo 1995-02-10, t.y. atsakovų R. M. ir R. G. žemės sklypo, su statiniais registracijos Nekilnojamojo turto registre. Toks ieškinio senaties termino skaičiavimas neatitinka realiai susiklosčiusios ginčo šalių santykių situacijos. Iki 2006 m. pabaigoje atsakovų pradėtų statybų tarp ieškovės ir ginčo žemės sklypo savininkų dėl ( - ) naudojimo nebuvo kilęs joks ginčas. Ieškovė nurodo, kad šios gatvės dalimi visą laiką (30 metų) naudojosi be jokių apribojimų. 2001-11-15 jai buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus, t.y. leista statyti, rekonstruoti sodo namą, esantį ieškovei priklausančiame žemės sklype sodininkų bendrijos „Lakštingala" teritorijoje, į gyvenamąjį namą. Pagal LR CK 1.127 str. 1 d. (1964 m. CK 86 str.) ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Ieškovė teigia, kad apie jos teises pažeidžiančius veiksmus jai objektyviai tapo žinoma tik 2006 m. pabaigoje. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų sąžiningumo visiškai nevertino byloje esančių įrodymų, taip pat šalių paaiškinimų. Nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu atsakovė G. K. patvirtino, kad tarp jai priklausiusio ir ieškovės žemės sklypo buvo kelias, dėl naudojimosi keliu pretenzijų tarp kaimynų nekilo. Sodininkų bendrijos „Lakštingala" pirmininkas Z. M. paliudijo, jog iki atsakovams R. M. ir R. G. pradėjus vykdyti statybas ir užtvėrus kelio dalį, šis kelias daug metų buvo naudojamas bendrijos gyventojų, jokių problemų dėl to niekada nebuvo iškilę. Iš ieškovės gauto 2006-06-15 Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3.-8663-01 dėl R. G. ir R. M. žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo matyti, kad R. M. prašymu buvo patikslinti sklypo duomenys. Iki atlikto patikslinimo, buvę žemės sklypo savininkai, byloje patraukti atsakovais, ginčijama žemės sklypo dalimi nesinaudojo, sklypo dalis visų bendrijos gyventojų pagrįstai buvo laikoma vietinės reikšmės keliu. Dėl to, neteisinga teigti, jog atsakovai yra sąžiningi įgijėjai, nes įgiję žemės sklypą jo dalyje savo kaip savininkų teisių neįgyvendino. Atsakovų neveikimas nesiaiškinant sklypo ginčo dalies priklausomybės ir šios priklausomybės pagrindo pagrįstai vertintinas kaip nesąžiningas elgesys. Ieškovė teigia, kad atlikta bendro naudojimo kelio - ( - ) atkarpos, besiribojančios su ieškovei priklausančiu žemės sklypu Nr. ( - ), privatizacija prieštarauja teisės aktų nuostatoms, todėl to pasėkoje sudaryti sandoriai pagrįstai pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.

15Atsakovas R. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovės 1994-12-05 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. PO 1/95-347 1 punkte nurodyta, kad žemė įsigyta pagal Vilniaus m. valdybos 1994-10-06 sprendimą Nr. 1966V, kuris įvardintas kaip sandorio pagrindas ir G. G. 1994-12-02 sutartyje. Taigi, ieškovė žinojo minėto sprendimo turinį ir žinojo kokio ploto žemę įsigijo G. G., todėl teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė privalėjo kaip normaliai rūpestingas, atidus ir protingas žmogus atsižvelgti į kaimynų sklypų padėtį, o jei su jomis nesutinka, tai ginčyti įstatymo nustatytais terminais. Byloje nėra duomenų, kad būtų nuginčytas Vilniaus m. valdybos 1994-10-06 sprendimas Nr. 1966V. Ieškovė sandorio negaliojimą įrodinėja LR Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 p., LR Sodininkų bendrijų įstatymo 22 str. 3 d., LR Vyriausybės 1991-10-12 nutarimu Nr. 423 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos 6 p., bei Žemės ūkio ministerijos 1992-03-20 patvirtintais sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo tvarkos metodiniais nurodymais, tačiau nei vienas iš šių aktų nedraudė sudaryti ginčo sandorį, tuo labiau apskritai byloje nėra duomenų, kad ginčo turtas (tariamai privatizuotas vietinės reikšmės keliukas) apskritai sandorio sudarymo metu turėjo kelio statusą. Ieškovė nors ir teigia, kad atsakovas R. V. nėra sąžiningas įgijėjas, tačiau išskyrus LAT praktikos citavimą nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių sąžiningo įgijėjo prezumpciją, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškinį ir šiuo pagrindu.

16Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas pagrįstai rėmėsi sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojančia CK 4.96 str. 2 d. suformuluota imperatyvia norma, kuri taikoma nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui. Teismas padarė teisingą išvadą, kad CK 4.96 straipsnyje suformuluota norma yra imperatyvi ir tai yra daiktinės teisės norma, skirta apsaugoti asmens, nežinojusio ir neturėjusio žinoti, kad perleidėjas neturėjo teisės nekilnojamojo daikto perleisti, interesus. Ieškovė neįrodo aplinkybės, kad ginčijamų sandorių pagrindu buvo parduota dalis vietinės reikšmės kelio - ( - ) dalis. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodo ginčijamai parduotos gatvės dalies įregistravimo - kaip savivaldybės nuosavybės teise valdomą turto, kurio pardavimui yra taikomi kokie nors apribojimai. Pateikiami dokumentai patvirtina nuostatą, jog ieškovei nėra sudarytos kliūtys naudotis nuosavybės teise valdomu sklypu, kadangi sklypas ribojasi su ( - ) ir iš jos yra galimas patekimas į ieškovės sklypą. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė statybas vykdė nuo 2001 m., todėl ji privalėjo kaip normaliai rūpestingas, atidus ir protingas žmogus atsižvelgti į kaimynų sklypų padėtį, nes nekilnojamojo turto teisinės registracijos duomenys yra vieši. Teismas pagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo 1995-02-10, kuris yra praleistas.

17Atsakovė G. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apie jos teisių pažeidimą jai tapo žinoma tik 2007 m. Ji remiasi tik ta aplinkybe, kad atsakovams statant tvorą staiga neteko galimybės įvažiuoti į savo sklypą, tačiau ši aplinkybė jokių ieškovės teisių pažeidimo neįrodo. Tvoros statymas reškia tik atsakovų nuosavybės teisių įgyvendinimo faktą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad prieš pradėdama 2001 m. statybų darbus ieškovė tinkamai įvertino gretimų sklypų išsidėstymą, tačiau jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų ji nepateikė. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai skaičiavo ieškinio senaties termino pradžią nuo 1995-02-10, remdamasis objektyviais bei subjektyviais kriterijais. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai atmetė ieškinį tuo pagrindu, kad atsakovai yra sąžiningi turto įgijėjai, todėl nekilnojamasis turtas negali būti išreikalautas iš jų. Ieškovė nenuginčijo atsakovų sąžiningumo prezumpcijos, todėl neturi jokio realaus pagrindo apeliacinėje instancijoje remtis atsakovų nesąžiningumu. Visiškai nepagrįstas reikalavimas pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis dalyje, kuria buvo perleistos atsakovams nuosavybės teisės į 3,70 m pločio ir 6,40 m ilgio (23,68 kv.m.) bendro naudojimo kelio atkarpą, nes tokios dalies sutartyse nėra. Taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu apeliantė nustatė atkarpos ilgį, plotį bei kainą, kas juos išmatavo bei patvirtino.

18Atsakovai R. M. ir R. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantės ginčijama valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo galutinai įvykdyta 1995-02-08 ją įregistravus Vilniaus miesto rajono valdybos žemėtvarkos tarnyboje. R. M. ir R. G. veiksmai, kuriais jie įgyvendina savo nuosavybės teisę į žemės sklypą negali būti traktuojami, kaip dar 1994 m. pabaigoje sudarytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties vykdymas. Apeliantė jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą įsigijo iš valstybės beveik tuo pačiu metu – 1994-12-05, kaip ir pirmoji ginčo žemės sklypo savininkė G. G.. Tiek apeliantės ginčijama valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, tiek 1994-12-05 apeliantės sudaryta sutartis buvo paruoštos vadovaujantis tuo pačiu generaliniu planu, kuriame buvo aiškiai pažymėtas ir G. G. privatizuojamo žemės sklypo dydis. Taigi apeliantė jau 1994 m. gruodžio mėnesį galėjo ir turėjo sužinoti apie tariamą jos teisių pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties terminą pradėjo skaičiuoti nuo ginčijamos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimo ir jo išviešinimo valstybės registre. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kuria buvo privatizuotas akligatvis, yra niekinė ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių bent vieno iš atsakovų nesąžiningumą, t.y. žinojimą ar turėjimą ir galėjimą žinoti, kad sudarant tą sutartį neva buvo pažeistos kažkokios imperatyvios įstatymo nuostatos. Dėl nurodytos priežasties teismas visiškai pagrįstai pripažino atsakovus sąžiningais įgijėjais. Pagrindo tenkinti apeliantės prašymą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - tenkinti apeliantės ieškinį ir priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, nėra.

19Atsakovas R. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2011-01-05 teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas, o ieškovės apeliaciniame skunde pateikti teiginiai yra formalaus pobūdžio ir subjektyvūs.

20Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus meisto 1 apylinkės teismo 2011-01-05 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantės teiginys, kad apie ginčijamą savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2006 m. pabaigoje, yra nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo valstybinės žemės 1994-12-02 sutarties įregistravimo viešame registre dienos, t.y. 1995-02-10. Ieškovė būdama rūpestinga ir atidi savo teisių atžvilgiu apie neva pažeistas savo teises galėjo sužinoti jau 1995 m., tačiau dėl aplaidumo, nerūpestingumo šios aplinkybės nesužinojo. Be to, tiek apeliantei, tiek G. G. žemės sklypai, esantys sodininkų bendrijoje „Lakštingala" buvo parduoti remiantis sodininkų bendrijos „Lakštingala" generaliniu planu, kuris yra prieinamas visiems, norintiems jį pamatyti. Generalinis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkiu Nr. 1966V, kuriame patvirtinti žemės sklypų plotas, ribos, sodininkų bendrijos narių, kuriems parduodami žemės sklypai sąrašas, nariui priskirto sodo sklypo numeris, plotas bei kaina. Generaliniame plane buvo nurodyta, kad žemės sklypo Nr. ( - ) plotas yra 675, pažymėtos ribos. Taigi apeliantei gretimo žemės sklypo Nr. ( - ) ribos ir konfigūracija turėjo būti žinoma 1994 m, sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo 1994-12-05 sutartį. Taigi darytina išvada, kad ieškovė praleido 3 m. senaties terminą, kurį numatė ginčijamos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojęs 1964 m. CK. Apeliantė neįrodė, kad žemės sklypo dalis, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi parduota G. G. yra priskirtina vietinės reikšmės keliui. Minėta žemės sklypo dalis nebuvo registruota kaip savivaldybės nuosavybės teise valdomas turtas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijama sklypo dalis yra laikytina vietinės reikšmės keliu. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad R. M., R. G., M. V., R. V., G. K., R. G. yra nesąžiningi įgijėjai. Pažymėtina, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, t.y. žemės sklypas buvo parduotas remiantis sodininkų bendrijos „Lakštingala" generaliniu planu, sprendimą parduoti žemės sklypą priėmė kompetentinga valstybės įgaliota institucija. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota nekilnojamojo turto viešame registre. Pažymėtina, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, todėl apeliantės teiginiai dėl R. M., R. G., M. V., R. V., G. K., R. G. nesąžiningumo laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.

21IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

22Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimas naikintinas.

23Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

24Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu peržengti pateikto apeliacinio skundo ribas dėl poreikio ginti viešąjį interesą, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose, jų neperžengdama.

25Iš bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad apeliantė A. B. nuosavybės teisėmis valdo 618 m2 žemės sklypą Nr. ( - ), esantį sodininkų bendrijos „Lakštingala“ teritorijoje, ( - ) su jame esančiais pastatais – gyvenamuoju namu bei garažu. Žemės sklypą ieškovė įsigijo 1994 m. gruodžio 5 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P01/95-3476 pagrindu. 2001 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos išduoto leidimo vykdyti statybos darbus Nr. R01-637 pagrindu apeliantei leista statyti, rekonstruoti sodo namą, esantį aukščiau minėtame apeliantei priklausančiame žemės sklype. Greta apeliantei priklausančio žemės sklypo buvo ir yra vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelias, t.y. ( - ) gatvė (vietinis kelias). Ieškovė teigia, kad 2006 m. pabaigoje ( - ) prasidėjo statybos darbai, kuriuos vykdė greta esančio žemės sklypo Nr. ( - ) savininkai atsakovai R. M. ir R. G.. Šių statybų metu buvo užblokuotas 3,70 m. pločio ir 6,40 m ilgio (23,68 m2 ploto) įvažiavimas iš ( - ) į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Paaiškėjo, kad kelias skiriantis ieškovės sklypą Nr. ( - ), esantį sodininkų bendrijoje „Lakštingala“ teritorijoje ( - ) gatvėje ( - ) su gretimu sklypu Nr. ( - ), priklausančiu atsakovams R. M. ir R. G., yra privatizuotas 1994 m. gruodžio 2 d. Ieškovė teigia, kad neturi galimybės patekti į savo žemės sklypą, todėl prašo panaikinti sandorius dalyse, kuriomis buvo perleistos atsakovams nuosavybės teisės į 3,70 m. pločio ir 6,40 m. ilgio (23,68 m2 ploto) bendro naudojimo kelio – ( - ) atkarpą: 1994-12-02 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį tarp G. G. ir Vilniaus miesto Antakalnio seniūnijos (t. 1, b.l. 100-101); G. G. turto paveldėjimo teisės liudijimą išduotą R. G. (t. 1, b.l. 99); žemės sklypo 1999-12-21 pirkimo-pardavimo sutartį tarp R. G. ir G. K. (t. 1, b.l. 97-98); 2000-02-18 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį tarp G. K. ir R. V., M. V. (t. 1, b.l. 96); 2006-06-20 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį tarp R. V. ir R. M., R. G. (t. 1, b.l. 85-95).

26Pagal LR CPK 176 str. 1 d. įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t.y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (LR CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

27Pirmos instancijos teismas sprendimu ieškinį atmetė dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino ir pritaikius LR CK 4.96 str. 2 d. nuostatą, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

28Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 1995-02-10, t.y. nuo tada, kai atsakovų R. M. ir R. G. žemės sklypas registruotas viešame nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos išvada nesutinka. Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino eiga pagal bendrąją taisyklę prasideda nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (1964 m. CK 86 str., 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.). Apeliantė teigia, kad bendro naudojimo kelio atkarpa tarp žemės sklypų Nr. Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, kuria nuo 1968 m. naudojasi tiek ieškovė, tiek kiti sodininkų bendrijos „Lakštingala" nariai buvo privatizuota, ieškovei tapo žinoma 2006 m. pabaigoje, kai žemės sklypo Nr. ( - ) savininkai atsakovai R. M. ir R. G. pradėjo statybos darbus su besiribojančiu ieškovei priklausančiu žemės sklypu Nr. ( - ). Ieškovė 2006 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, iš kurio 2007 m. balandžio 27 d. gauto paaiškinimo sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Todėl daryti išvadą, kad ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą jau 1995-02-10, negalima. Juo labiau, kad iš byloje esančių šalių paaiškinimų matyti, kad ginčo keliu visi sodininkų bendrijos „Lakštingala" kaimyninių sklypų savininkai nevaržomai naudojosi daugiau kaip 30 metų, t.y. iki 2006 m. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į trečiojo asmens sodininkų bendrijos „Lakštingala" pirmininko Z. M. paaiškinimą, kad ieškovė apie kelio privatizavimą galėjo nežinoti, nes jokių dokumentų apie papildomo sklypo privatizavimą, kaimynų parašų apie sutikimą privatizuoti kelią, nėra. Apeliacinės instancijos teismui net ir darant prielaidą, kad apeliantė vykdant savo sodo namo rekonstrukciją, tvarkydama dokumentus ir gavusi 2001 m. lapkričio 15 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos leidimą vykdyti statybos darbus, apeliantei priklausančiame žemės sklype Nr. ( - ), galėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą, bei atsižvelgiant į tai, kad apeliantė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 3 d., konstatuotina, kad senaties terminas nepraleistas (LR CK 1.125 str. 1 d.)

29Pirmosios instancijos teismas sprendime nenagrinėjo aplinkybės dėl papildomo 101 kv.m. valstybinės žemės sklypo, esančio prie žemės sklypo Nr. ( - ), prijungimo ir pardavimo G. G.. Pažymėtina, kad sodininkų bendrijos „Lakštingala" žemės sklypų privatizavimas buvo vykdomas 1992-1994 metais, sutinkamai su LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos" bei šiuo nutarimo pagrindu 1992 m. kovo 20 d. parengtais (patvirtintais) metodiniais nurodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad suteiktas G. G. papildomas 101 kv. m. žemės sklypas yra dalis bendrai naudojamo vidaus reikšmės kelio tarp žemės sklypų Nr. ( - ) ir buvo valstybinė žemė.

30Pagal 1992 m. kovo 20 d. Žemės ūkio ministerijos patvirtintos sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo tvarkos metodinių nurodymų 8 punktą sodininkų bendrijos užimtą žemę (bendro naudojimo aikšteles, bendrų statinių teritorijas, vidaus kelius ir pravažiavimus, želdinius, vandens telkinius ir kt.) sodininkų bendrija nuomoja iš valstybės, t.y. ginčo bendro naudojimo kelio atkarpa yra valstybinė žemė. Pagal tuo metų galiojusio (1991 m. liepos 25 d. Nr. 1-1607 redakcija) Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 8 str. 7 d. sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams ir kitiems asmenims valstybinė žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sodininkų bendrijai skirtoje mėgėjiško sodo teritorijoje fiziniams asmenims ne aukciono būdu parduodami tik jų naudojami žemės sklypai, bet ne keliai arba pravažiavimai tarp sklypų. Tais atvejais, kai keičiant ar papildant mėgėjiško sodo teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą atskiro žemės sklypo neįmanoma suformuoti ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams, ji ne aukciono būdu pirmiausia parduodama sodų sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su parduodamu sklypu, savininkams, o jeigu šie atsisako - kitiems sodų sklypų savininkams uždaro aukciono būdu arba, jeigu jis neįvyksta, atviro aukciono būdu.

31Pagal Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. Nr. I- 1607 redakcija) 13 straipsnio 2 p. žemė neprivatizuojama, jeigu ji užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal 1992 m. kovo 20 d. Žemės ūkio ministerijos patvirtintos sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo tvarkos metodinių nurodymų 4 punktą į sodų sklypų ribas galėjo būti įjungti greta sklypų (bendrijos sodo ribose) esantys bendro naudojimo žemės plotai bei vandens teikiniai tik tokie kaip pievos, miškeliai, krūmai bei kūdros, jeigu jais naudojasi vieno kurio sodo sklypo savininkas.

32Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad valstybinė žemė užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (nagrinėjimu atveju bendro naudojimo kelio atkarpą), privatizuoti G. G. vardu, nebuvo galima. Valstybės institucijos, kaip civilinio sandorio šalies parduodant valstybinę žemę, kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos žemės įstatymas ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas. Šiuose specialiuose įstatymuose nustatyta, kad valstybinė žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi, įstatymų leidėjas perduoda Vyriausybei įgaliojimus detaliai reglamentuoti valstybinės žemės pardavimo bei sutarčių sudarymo tvarką, suteikdamas poįstatyminiam aktui imperatyvios teisės normos statusą. Todėl sprendžiant ginčą dėl 1994 m. gruodžio 2 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. PO 1/95-3516 pripažinimo iš dalies negaliojančia pirmenybė teiktina specialiosioms teisės normoms, reglamentuojančioms valstybinės žemės pardavimą, įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė, kokia valstybinė žemė galėjo būti parduota sodininkų bendrijos nariams. Be to, atsižvelgiant į teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl privataus žemės sklypo savininko teisės nupirkti įsiterpusį valstybinės žemės plotą, ši jo teisė negali būti įgyvendinimą pakeičiant kitų žemės sklypų savininkų teises taip, kad pastarųjų nuosavybės valdymas pasunkėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008). Taigi, pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytas teisės normas netinkamai aiškino ir taikė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, konstatuoja, kad ir pardavėjas Antakalnio seniūnijos Valdybos atstovas seniūnas G. J., veikiantis pagal Vilniaus miesto Valdybos įgaliojimą, ir pirkėjas G. G., sudarydami 1994 m. gruodžio 2 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, pažeidė imperatyvią teisės normą. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (LR CK 1.80 str.).

33LR CK 4.96 str. 2 d. numatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejį, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Tuo tarpu iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas visais atvejais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad fiziniai asmenys atsakovai R. M., R. G., M. V., R. V., G. K., R. G. yra sąžiningi įgijėjai, todėl negali būti iš jų išreikalautas nekilnojamasis turtas.

34Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus. Jis negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami. Asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (LAT 2006-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007, 2008-06-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ginčijamų sandorių dalys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, vadovaujantis principu „Iš neteisės negali atsirasti teisė“ bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LR CK 1.5. str.), negalima atsakovų laikyti sąžiningais įgijėjais LR CK 4.96 str. 2 d. prasme.

35Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimas naikintinas.

36Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp ieškovės reiškiamų reikalavimų ir bylos medžiagos yra prieštaravimų, kurių apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti. Ieškovė reiškia reikalavimus dėl 3,70 m. pločio ir 6,40 m. ilgio (23,68 m2 ploto) bendro naudojimo kelio – ( - ) atkarpos, tačiau iš byloje pateiktos ištraukos iš SB „Lakštingala“ sodo plano (t. 1, b.l. 31) matyti, kad ginčo atkarpos plotas sudaro 101 m2, o atsakovų sodo sklypas – 574 m2, t.y. iš viso atsakovams priklauso 675 m2. Taip pat ir iš VĮ Registrų centras duomenų matyti, kad privatizuota iš viso 0,0675 ha. Taigi, esant prieštaravimas tarp ieškovės reiškiamų reikalavimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų, bylą grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes būtina išsiaiškinti, kokioje dalyje ginčo sandoriai galimai naikintini (LR CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

37Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 1994 m. gruodžio 2 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis Nr. P01/95-3516 buvo sudaryta Vilniaus m. valdybos 1994-10-06 sprendimo Nr. 1966V pagrindu, kuris byloje nėra ginčijamas.

38Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p., teisėjų kolegija

Nutarė

39Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti... 5. Atsakovas R. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį... 6. Atsakovė G. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį... 7. Atsakovas R. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį... 8. Atsakovai R. M. ir R. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo... 9. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į... 10. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 14. Ieškovė A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2011 m.... 15. Atsakovas R. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo... 16. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė teismui... 17. Atsakovė G. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo... 18. Atsakovai R. M. ir R. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame... 19. Atsakovas R. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo... 20. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė... 21. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 22. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo... 23. Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo... 24. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė... 25. Iš bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad apeliantė A. B.... 26. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas,... 27. Pirmos instancijos teismas sprendimu ieškinį atmetė dėl pasibaigusio... 28. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo... 29. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenagrinėjo aplinkybės dėl papildomo... 30. Pagal 1992 m. kovo 20 d. Žemės ūkio ministerijos patvirtintos sodininkų... 31. Pagal Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. Nr.... 32. Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes,... 33. LR CK 4.96 str. 2 d. numatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti... 34. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sąžiningu... 35. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas... 36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp ieškovės reiškiamų... 37. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 1994 m. gruodžio 2 d. valstybinės žemės... 38. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4... 39. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti...