Byla 2A-568-560/2013

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Laimos Gerasičkinienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, R. M. ir R. G. bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, R. M., R. G., M. V., R. V., G. K., R. G. dėl potvarkio, sutarčių bei paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiais, tretieji asmenys sodininkų bendrija ( - ), VĮ „Registrų centras“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms 1994-12-02 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-3516, 1999-12-08 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. P1-16250, 1999-12-21 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P1-16793, 2000-02-18 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. AD-427 ir 2006-06-20 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 10350 dalis, kuriomis atsakovams buvo perleistos nuosavybės teisės į 3,70 m. pločio ir 6,40 m. ilgio (23,68 kv. m. ploto) bendro naudojimo kelio – ( - ) – atkarpą, besiribojančią su ieškovei priklausančiu žemės sklypu Nr. 5, kurio unikalus Nr. ( - ), esančiu sodininkų bendrijos ( - ) teritorijoje, ( - ). Patikslinusi ieškinio reikalavimus po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2012-01-19 nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-05 sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkį Nr. 1966V, minėtą paveldėjimo teisės liudijimą ir minėtas sutartis dalyse dėl 102 kv. m. ploto valstybinės žemės nuosavybės įgijimo ir perleidimo. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 618 kv. m. žemės sklypas Nr. 5, esantis ( - ), su jame esančiais pastatais – gyvenamuoju namu ir garažu. Gavusi reikiamus leidimus, ieškovė savo sodo sklype pradėjo statybų ir rekonstrukcijos darbus. Jos sklype buvo pastatytas gyvenamasis namas bei, atsižvelgiant į sklypo ribas, greta esančių sklypų išsidėstymą bei ( - ), galinėje sklypo dalyje – garažas, įrengtas kelias įvažiavimui į sklypą iš ( - ), pastatyta tvora, įrengti vartai. Nurodė, kad greta sklypo buvo ir šiuo metu yra vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelias, t.y. ( - ). 2006 m. pabaigoje greta esančio žemės sklypo Nr. 3 savininkai atsakovai R. M. ir R. G. pradėjo statybos darbus ( - ). Šių statybų metu buvo užblokuotas įvažiavimas iš ( - ) į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Ieškovė nurodė, kad būtent tuomet jai paaiškėjo, kad atsakovai yra nupirkę ( - ) dalį, t.y. buvęs keliukas (akligatvis) yra priskirtas atsakovams R. M. ir R. G. priklausančiam žemės sklypui Nr. 3. Pažymėjo, kad pagal Kelių įstatymo nuostatas vietinės reikšmės keliai yra naudojami vietiniam susisiekimui. Greta ieškovės žemės sklypo esančiam vietinės reikšmės keliui 2003-07-02 buvo suteiktas ( - ) pavadinimas, tačiau jokie SB ( - ) sprendimai dėl kelio dalies pardavimo atsakovams nebuvo priimti. Ieškovės teigimu, atsakovai, užtverdami kelio atkarpą, besiribojančią su ieškovei priklausančiu žemės sklypu, bei visiškai pašalindami įvažiavimo iš ( - ) galimybę, pažeidė ieškovės kaip savininkės teises valdyti ir naudotis jai priklausančia nuosavybe. Mano, kad pripažinus negaliojančia 1994-12-02 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-3516 dalį, kuria buvo perleista ieškovės ginčijama kelio dalis, turi būti pripažintinos negaliojančiomis ir atitinkamos po to sudarytų žemės sklypo Nr. 3 nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalys.

5Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra prieštaravimų dėl bendro naudojimo kelio ir atsakovų R. M. bei R. G. turimo žemės sklypo. Nurodė, kad besiribojanti su ieškovės žemės sklypu atsakovų sklypo dalis sudaro ne 23,68 kv. m., bet 28,12 kv. m. Prašė taikyti 30 dienų Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytą senaties terminą savivaldybės potvarkiui apskųsti. Sodo sklypas Nr. 3 buvo suformuotas kaip vienas žemės sklypas, o ne papildomai buvo nupirkta ginčijamos valstybinės žemės sklypo dalis. Mano, kad privatizavimo schema buvo parengta teisėtai, o 1994-12-02 žemės sklypo Nr. 3 pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į sodininkų bendrijos generalinį planą, kuris buvo suderintas SB ( - ).

6Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad iki šiol sprendžiant ginčą buvo pasiremta negaliojančiomis normomis, todėl teigti, kad 1994-12-02 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, nėra pagrindo. Sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo tvarkos metodiniuose nurodymuose buvo nurodytas tik pavyzdinis bendro naudojimo žemės plotų, kuriuos galima prijungti prie privatizuojamų žemės sklypų, sąrašas. Mano, kad G. G. teisėtai pagal sodininkų bendrijos parengtą generalinį planą privatizavo papildomą 101 kv. m. plotą. Pažymėjo, kad ieškovė nenurodė jokios teisės normos, kuriai prieštarauja Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkis Nr. 1966V. Ieškovė apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti pasirašydama savo 1994-12-05 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, todėl ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Be to, ji neįrodė aplinkybės, kad sklypo Nr. 3 privatizavimo metu ginčijamas buvęs keliukas turėjo gatvės statusą. Atsakovo nuomone, ieškovė neturi teisės ginčyti sandorius toje dalyje, kur jos teisės nepažeidžiamos, t.y. dėl buvusio keliuko ploto, kuris nesiriboja su ieškovės žemės sklypu.

7Atsakovai R. M. ir R. G. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ginčijama žemės sklypo dalis buvo vietinės reikšmės kelias, o kelio statusas ir gatvės pavadinimas buvo suteiktas tik 2003 m., todėl ieškovė jau sudarydama savo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį žinojo faktiškai naudojamas kaimynų sklypų ribas. Atsakovų įvardintu „akligatviu“ nuo pat sodo sklypo įsigijimo naudojosi pirmoji savininkė G. G..

8Atsakovai M. V. ir R. V. atsiliepimu prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovams 2000 m. įsigijus žemės sklypą, jam nebuvo nustatyti jokie apribojimai, tokių duomenų neturėjo sandorį tvirtinęs notaras. Atsakovai yra sąžiningi įgijėjai, todėl turtas iš jų negali būti išreikalautas. Atsakovai prašė teismo taikyti ieškinio senatį.

9Trečiasis asmuo SB ( - ) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su pareikštu ieškiniu sutiko. Bendrijos pirmininko teigimu, žemės sklypo privatizavimo schema parengta neteisėtai, nes be pagrindo prie privataus sklypo buvo prijungta bendro naudojimo žemė. Tarp žemės sklypų Nr. 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 nuo 1968 m. SB ( - ) buvo bendrai naudojamas vietinės reikšmės kelias. Mano, kad SB ( - ) valdyba 1992-05-28 protokolu Nr. 2 neteisėtai patvirtino patikslintą viso sodo išplanavimo projektą, dėl to generaliniame plane buvo neteisėtai parengta sodo sklypo Nr. 3 privatizavimo schema.

10Atsakovai G. K. ir R. G. bei trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-04-11 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: Atnaujinti ieškovei A. B. terminą Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkiui Nr 1966V ginčyti.

13Pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkio Nr 1966V „Dėl sodininkų bendrijos ( - ) žemės pardavimo ir nuomos“ 2 punktą dalyje bei jo priedėlio 3 punktą, kuriuo leista G. G. parduoti 675 kv m ploto žemės sklypą dalyje dėl 28,12 kv m ploto valstybinės žemės pardavimo.

14Pripažinti negaliojančiais:

151) 1994-12-02 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P01/95-3516 dalį, kuria G. G. įgijo nuosavybės teisę į 28,12 kv m ploto valstybinę žemę - ( - ) atkarpą, besiribojančią su A. B. priklausančiu žemės sklypu Nr. 5;

162) 1999-12-08 paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. P1-16251, išduoto R. G., dalį dėl nuosavybės teisės paveldėjimo į 28,12 kv m ploto valstybinę žemę, ( - ) atkarpą, besiribojančią su A. B. priklausančiu žemės sklypu Nr. 5;

173) 1999-12-21 pirkimo – pardavimo sutarties, reg. Nr. P1-16793, kuria buvo perleistos G. K. nuosavybės teisės į 28,12 kv m ploto valstybinę žemę – ( - ) atkarpą, besiribojančią su A. B. priklausančiu žemės sklypu Nr. 5;

184) 2000-02-18 pirkimo – pardavimo sutarties, reg. Nr. AD-427, dalį, kuria buvo perleistos R. V. ir M. V. nuosavybės teisės į 28,12 kv m valstybinę žemę – ( - ) atkarpą, besiribojančią su A. B. priklausančiu žemės sklypu Nr. 5;

195) 2006-06-20 pirkimo pardavimo sutarties, reg. Nr. 10350, dalį, kuria buvo perleistos R. G. ir R. M. nuosavybės teisės į 28,12 kv m ploto valstybinę žemę – ( - ) atkarpą, besiribojančią su A. B. priklausančiu žemės sklypu Nr. 5, kurio unikalus Nr. ( - ), esančiu ( - ). Kitą ieškinio dalį teismas nusprendė atmesti.

20Teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog 1994–1995 m. ieškovei bei jos kaimynams sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis ieškovė turėjo žinoti konkrečias kaimynų sklypų ribas, t.y., kad tuo metu buvo privatizuota ieškovės ginčijama 101 kv. m. buvusio vietinės reikšmės kelio (valstybinės žemės) dalis. Pažymėjo, kad tuo metu žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudaromos neatlikus kadastrinių (tiksliųjų) matavimų ir tuo metu piliečiai, privatizuodami žemės sklypus sodininkų bendrijų teritorijose, paprastai nesidomėjo nei privatizavimo schema, nei parengtu sodų bendrijos planu. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad ieškovei jos teisės pažeidimas paaiškėjo tik atsakovams R. G. ir R. M. užtvėrus ieškovės įvažiavimą į jos žemės sklypą, t.y. 2006 m. gruodžio mėn., jau galiojant naujajam CK (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškovė 2002-2004 m. atliko statybos rekonstrukcijos darbus, o tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė gavo reikiamus leidimus statybos darbams vykdyti, todėl nurodė, kad tuo labiau teigtina, jog ieškovė tuo metu nežinojo, kad žemės sklypo Nr. 3 savininkai gali reikšti ieškovei pretenzijas dėl naudojimosi žemės sklypu toje vietoje, kur yra įvažiavimas į ieškovės žemės sklypą. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog žemės sklypo Nr. 3 ribos 2004-04-21 buvo suderintos su ieškove. Esant nurodytoms aplinkybėms padarė išvadą, kad ieškovė nepraleido bendro 10 metų ieškininės senaties termino. Pripažinęs, kad tik 2006 m. gruodžio mėn. ieškovei sužinojus apie savo teisės pažeidimą paaiškėjo būtinybė ginčyti savivaldybės aktą, teismas ieškovei atnaujino terminą skundui dėl 1994-10-06 potvarkio paduoti. Nurodė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog sodininkų bendrijos vietinės reikšmės kelio iš viso nebuvo, nes visuose planuose minėtas kelias buvo pažymėtas ir tai vienintelis kelias, kuriuo ieškovė gali privažiuoti prie savo sklypo. Nurodė, kad ginčijamas plotas buvo sodininkų bendrijos bendro naudojimo valstybinė žemė, todėl sodininkų bendrijos valdyba negalėjo rengti privatizavimo dokumentų, o Vilniaus miesto valdyba leisti privatizuoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino 1994-12-05 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį iš dalies negaliojančia. Tačiau pažymėjo, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojantį sandorį dėl viso ieškovės ginčijamo 101 kv. m. ploto, nes tas plotas, kuris nesiriboja su ieškovės sklypu, neturi įtakos ieškovės teisėms naudojantis savo žemės sklypu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino negaliojančiais Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkį Nr. 1966V ir 1994-12-06 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį dalyje dėl 28,12 kv. m. ploto valstybinės žemės.

21III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

22Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė sau prieštaraujančią išvadą, nes pripažino, kad dar iki Administracinių bylų teisenos įstatymo įsigaliojimo jau buvo pasibaigęs vieno mėnesio terminas minėtam potvarkiui ginčyti, o vėliau išdėstė, kad tik 2006 m. gruodžio mėn. ieškovei sužinojus apie savo teisės pažeidimą paaiškėjo būtinybė ginčyti savivaldybės aktą. Nurodė, kad teismas visiškai neanalizavo ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, nesvarstė, ar jos yra pakankamai svarbios, netyrė aplinkybių, kurios ieškovei trukdė laiku kreiptis į teismą dėl minėto potvarkio nuginčijimo, todėl nemotyvuotai atnaujino ieškinio senaties terminą Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkiui ginčyti. Nurodė, kad ieškovė neprašė teismo atnaujinti praleistą terminą potvarkiui ginčyti, dėl to mano, jog teismas peržengė ieškinio ribas. Be to, pažymėjo, kad 1994-12-02 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir ieškovės sudarytos sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pagrindas buvo skundžiamas Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkis, dėl to ieškovė apie ginčijamą potvarkį sužinojo pasirašydama sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas įsigaliojo tik 1999-05-01, šiuo atveju turėjo būti taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, numatytas 1964 m. CK 84 str. 1 d. Nurodė, kad ginčo žemė negali būti laikoma bendro naudojimo žeme, nes ieškovės ir atsakovų sklypai ribojasi su sklypu Nr. 57 ir kelio gale susidaro akligatvis. Mano, kad ginčo plotas galėjo būti privatizuotas. Be to, nurodo, kad teismas, pripažindamas iš dalies negaliojančiais minėtą potvarkį bei pirkimo–pardavimo sutartis, neišsprendė restitucijos klausimo šioje byloje, o tokie neaiškumai daro išnagrinėtą bylą iki galo neišspręstą, dėl to skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

23Atsakovai R. G. ir R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad visos ieškovės įvažiavimo į garažą kliūtys yra nulemtos subjektyvių priežasčių – pačios ieškovės veiksmų, t.y. įvažiavimo į garažą įrengimo žinant, jog jis statomas apeliantams nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo dalyje. Nurodė, kad ieškovei negalėjo būti nežinomos apeliantų sklypo ribos, kadangi jau buvę apeliantų sklypo savininkai jame laikė savo automobilį ir sklypo ribos buvo akivaizdžios bei matomos iš jų užimamo žemės ploto. Nurodė, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog 1994-12-02 ginčijama privatizuota žemės dalis buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta kaip vietinės reikšmės kelias. Gatvės pavadinimą įvažiavimas į sklypus gavo vėliau, t.y. 2003 m. Nurodė, kad akligatviu visuomet naudojosi apeliantų sklypo savininkė G. G., o visi sodininkų bendrijos nariai žemę privatizavo vienu metu, vienu sąrašu, pagal vieną generalinį SB ( - ) planą ir tikrai žinojo savo kaimynų faktiškai nusistovėjusias privatizuojamas sklypų ribas. Nurodė, kad teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, peržengė ieškinio ribas, dėl to akivaizdu, kad terminas skųsti tiek administracinį aktą, tiek pateikti patį ieškinį, yra praleistas.

24Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą – vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 6 p., bylą dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo, suėjus senaties terminui, nutraukti, visus kitus išvestinius reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad senaties terminas administraciniam aktui apskųsti yra skaičiuojamas nuo skundžiamo akto paskelbimo, o ne nuo momento, kai asmuo suvokė, jog skundžiamas administracinis aktas tariamai pažeidžia jo teises ir interesus, dėl to mano, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog tik 2006 m. gruodžio mėn. ieškovei sužinojus apie savo teisės pažeidimą jai paaiškėjo būtinybė ginčyti savivaldybės aktą. Be to, toks faktas tik patvirtina, kad pareiškėjai jau nuo 2006 m. gruodžio mėn. tapo aišku, jog skundžiamas administracinis aktas galimai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, todėl neaišku, kodėl nei teismas savo sprendime, nei ieškovė nenurodė, kokios svarbios priežastys egzistavo nuo 2006-12-06, kurios trukdė ieškovei kreiptis dėl skundžiamo administracinio akto nuginčijimo. Mano, kad ieškovė praleido ginčijamo individualaus administracinio akto apskundimo terminą, todėl byla turėtų būti nutraukta. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo taikytas ir aiškintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 ir juo patvirtinta tvarka neteko galios 1993-07-29, todėl manytina, kad teismas pažeidė procesines ginčo nagrinėjimo ir materialinės teisės normas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo argumentus, kad patikslintu generaliniu planu buvo ne tik pakeista 101 kv. m. ploto teritorijos paskirtis, bet ir suformuotas naujas atsakovei parduotinas valstybinės žemės sklypas, į kurį pateko ginčijama teritorija. Pažymėjo, kad 1994-09-30 suderintas SB ( - ) generalinis planas ir jo sprendinius patvirtinantis SB ( - ) valdybos 1992-05-20 posėdžio protokolas šiai dienai yra galiojantys ir nenuginčyti, dėl to darytina išvada, kad šiai dienai galioja teritorijų planavimo dokumentas, kuriame 101 kv. m. ploto ginčo teritorija yra pripažinta ne keliu, o bendro 675 kv. m. ploto, šiuo metu jau privataus, žemės sklypo dalimi. Todėl pirmosios instancijos teismas neišsprendė kilusio ginčo visa apimtimi. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 str. numatytą visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo pareigą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, mano, kad teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, jog 101 kv. m. ploto teritorija negalėjo būti privatizuojama pagal tuo metu galiojusius įstatymus, yra nepagrįsta, kadangi, pirma, po SB ( - ) generalinio plano (teritorijų planavimo dokumento) patikslinimo ši teritorija buvo suformuoto 675 kv. m. ploto parduotino žemės sklypo dalimi, o ne keliu, antra, ši teritorija nebuvo bendro naudojimo teritorija, ką patvirtina jau minėti rašytiniai įrodymai ir ypač pačios sodininkų bendrijos valdybos protokolas.

25Ieškovė A. B. pateikė atsiliepimus į apeliacinius skundus, kuriais prašė atmesti apeliantų apeliacinius skundus ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11 sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Nurodė, kad ieškovė nepraleido bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2006 metais. Mano, kad klaidinga apeliantų nuomonė, jog ginčo plotas nebuvo bendro naudojimo vidaus reikšmės kelias tarp žemės sklypų Nr. 1, 2, 3, 4, 5 ir 6. Vilniaus miesto valdybos 1994-09-30 suderintame SB ( - ) generaliniame plane buvo neteisėtai parengta sodo sklypo Nr. 3 privatizavimo schema. Pažymėjo, kad neteisėtai privatizuojant valstybei priklausančią žemę buvo pažeistas viešasis interesas. Šiuo atveju svarbus SB ( - ) pirmininko Z. M. pareiškimas, kad jokių dokumentų apie papildomo sklypo privatizavimą bei kaimynų parašų apie sutikimą privatizuoti kelią, nėra. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo kolegija 2012-01-19 nutartimi konstatavo, jog pardavėjas – ( - ) seniūnijos Valdybos atstovas seniūnas G. J., veikiantis pagal Vilniaus miesto valdybos įgaliojimą, ir pirkėjas – G. G., sudarydami 1994-12-02 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė imperatyvią teisės normą.

26Atsakovai R. V. ir M. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašė apeliacinius skundus tenkinti. Nurodė, kad teismas, išspręsdamas bylą, neišsprendė restitucijos klausimo, tokiu būdu palikdamas neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręstą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nagrinėjamoje byloje restitucija turėtų būti taikoma tarp valstybės ir paskutinių turto įgijėjų, tuo tarpu atsakovams, tarp jų R. V. ir R. M., iš dalies naikinamų sandorių pagrindu prieš paskutinius turto įgijėjus įgijusiems ginčo žemės sklypą, restitucijos taikymas neturėtų sukelti jokių turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padarinių.

27Atsakovai G. K. ir R. G. bei tretieji asmenys SB ( - ) ir VĮ „Registrų centras“ atsiliepimų į atsakovų apeliacinius skundus nepateikė.

28IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29Apeliantų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, R. G. ir R. M. bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniai skundai atmestini.

30Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių 2012-04-11 teismo sprendimo negaliojimo priežasčių, nurodytų CPK 329 str., nenustatė. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu peržengti pateiktų apeliacinių skundų ribas dėl poreikio ginti viešąjį interesą, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinių skundų ribose, jų neperžengdama.

31Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovė A. B. nuosavybės teise valdo 618 kv. m. žemės sklypą Nr. 5, esantį SB ( - ) teritorijoje, ( - ), su jame esančiais pastatais – gyvenamuoju namu bei garažu. Žemės sklypą ieškovė įsigijo 1994-12-05 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-3476 pagrindu. 2001-11-15 Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos išduoto leidimo vykdyti statybos darbus Nr. R01-637 pagrindu ieškovei leista statyti, rekonstruoti sodo namą, esantį aukščiau minėtame ieškovei priklausančiame žemės sklype. Greta ieškovei priklausančio žemės sklypo buvo ir yra vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelias, t.y. ( - ) (vietinis kelias). 2006 m. pabaigoje ( - ) prasidėjo statybos darbai, kuriuos vykdė greta esančio žemės sklypo Nr. 3 savininkai atsakovai R. M. ir R. G.. Šių statybų metu buvo užblokuotas 3,70 m. pločio ir 6,40 m. ilgio (23,68 kv. m. ploto) įvažiavimas iš ( - ) į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Paaiškėjo, kad kelias, skiriantis ieškovės sklypą Nr. 5, esantį SB ( - ) teritorijoje, ( - ), su gretimu sklypu Nr. 3, priklausančiu atsakovams R. M. ir R. G., yra privatizuotas 1994-12-02. Ieškovė teigia, kad neturi galimybės patekti į savo žemės sklypą, todėl prašo panaikinti 1994-10-06 potvarkį Nr. 1966V ir sandorius dalyse, kuriomis buvo perleistos atsakovams nuosavybės teisės į 3,70 m. pločio ir 6,40 m. ilgio (23,68 kv. m. ploto) bendro naudojimo kelio – ( - ), atkarpą: 1994-12-02 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį tarp G. G. ir ( - ) seniūnijos (t. 1, b.l. 100-101); G. G. turto paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą R. G. (t. 1, b.l. 99); žemės sklypo 1999-12-21 pirkimo–pardavimo sutartį tarp R. G. ir G. K. (t. 1, b.l. 97-98); 2000-02-18 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį tarp G. K. ir R. V., M. V. (t. 1, b.l. 96); 2006-06-20 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį tarp R. V. ir R. M., R. G. (t. 1, b.l. 85-95).

32Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatė, kad byloje ginčas kyla dėl aukščiau minėto potvarkio ir pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiais kaip prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-01-19 nutartyje šioje civilinėje byloje, apeliacine tvarka spręsdamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-05 sprendimo pagrįstumo klausimą, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes ir pardavėjas ( - ) seniūnijos valdybos atstovas seniūnas G. J., veikiantis pagal Vilniaus miesto valdybos įgaliojimą, ir pirkėjas G. G., sudarydami 1994-12-02 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė imperatyvią teisės normą. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas skundžiamame sprendime padarė analogišką išvadą, nurodydamas, kad ginčijamas plotas buvo sodininkų bendrijos bendro naudojimo valstybinė žemė, todėl sodininkų bendrijos valdyba negalėjo rengti privatizavimo dokumentų, o Vilniaus miesto valdyba leisti privatizuoti, todėl dalį 1994-12-05 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažino prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad tik 2006 m. gruodžio mėn. ieškovei sužinojus apie savo teisės pažeidimą jai paaiškėjo būtinybė ginčyti savivaldybės aktą, atnaujino terminą skundui dėl 1994-10-06 potvarkio paduoti. Apeliaciniuose skunduose apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė ieškinio ribas ir atnaujino šio skundo padavimo senaties terminą. Kolegija, spręsdama šių apeliacinių skundų argumentų pagrįstumą bei sutikdama su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo 2012-01-19 nutarties išvadomis dėl sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, daro išvadą, kad minėti apeliantų argumentai dėl termino 1994-10-06 potvarkiui apskųsti atstatymo šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi nagrinėjamu atveju pripažinus pradinį pirkimo–pardavimo sandorį prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms, jis laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, dėl to ieškovei ir atsakovams, nepriklausomai nuo 1994-10-06 potvarkio priėmimo ir galiojimo, kyla visos pasekmės, susijusios su pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimu negaliojančiu.

33Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo taikytas ir aiškintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 ir juo patvirtinta tvarka neteko galios 1993-07-29, todėl manytina, kad teismas pažeidė procesines ginčo nagrinėjimo ir materialinės teisės normas. Šiuo atveju iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, nurodydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 nuostatas, reglamentuojančias valstybinių žemės sklypų nuomą, kai jų negalima privatizuoti, nurodė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 (1994-06-21 – 1995-04-13 redakcija) patvirtintos „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ 7 p. ir 7.1.9 p. nuostatas, kurios analogiškos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 6 p. nuostatoms. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pažymėjo, kad privatizavimo dokumentų parengimas prieštaravo Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintos „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 6.2.2 p., taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 patvirtintos „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ 7.1.9 p. nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, minėtas apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

34Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, jog pradinis ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris (o kartu ir kiti po jo sudaryti sandoriai dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo) yra iš dalies neteisėtas, priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, kyla restitucijos taikymo tarp šalių klausimas. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.) ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009). CK 6.145 str. ir 6.147 str. nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad šiuo atveju svarbu, jog taikytina restitucija nepaneigtų suinteresuotų asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Kasacinis teismas savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles yra pažymėjęs, kad taikant restituciją konkrečiu atveju turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009; 2010-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

35Nagrinėjamu atveju sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, svarbu pažymėti, jog restitucijos taikymas turi būti realus, atitinkantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pirminė pirkimo–pardavimo sutartis dėl ginčijamo žemės sklypo dalies buvo sudaryta 1994-12-02, o sutartyje nurodyta sandorio kaina – 15,88 Lt. Atitinkamai paskutinė pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu nuosavybės teisę į ginčijamą žemės sklypo dalį įgijo atsakovai R. M. ir R. G., sudaryta praėjus nemažai laiko po pirminės sutarties sudarymo, t.y. 2006-06-20. Pastarojo sandorio kaina – 235 000 Lt. Taigi, matyti, jog per šį laikotarpį iš esmės pasikeitė teisinių santykių reguliavimas bei turto vertė. Tai reiškia, kad sprendžiant restitucijos taikymo klausimą svarbu atsižvelgti buvusį ir esamą teisinį reguliavimą, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus bei teisę į teisinį tikrumą ir teisinį apibrėžtumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-01-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1638-262/2011 nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ginčijamų sandorių dalys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, vadovaujantis principu „Iš neteisės negali atsirasti teisė“ bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), negalima atsakovų laikyti sąžiningais įgijėjais CK 4.96 str. 2 d. prasme. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, t.y. į tai, kad iš esmės pasikeitus visuomeninei padėčiai, nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas paneigtų teisingą atlyginimo už įsigytą žemės sklypo dalį kompensavimo dydį, bei į tai, kad prieštaravimas imperatyvioms įstatymo nuostatoms šiuo atveju buvo nustatytas ne tik valstybinės institucijos, perleidusios ginčo žemės sklypą G. G., veiksmuose, bet ir minėtoje įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismui 2012-01-19 nutartyje nustačius, kad ir atsakovai negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais, bei vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju restitucijos tarp ginčo šalių taikymas, t.y. ginčo šalių grąžinimas į pradinę padėtį, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti suinteresuotų asmenų teises į teisinį apibrėžtumą. Kitaip tariant, teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais, mano, kad šiuo atveju nėra pareigos grąžinti ginčijamo žemės sklypo dalį pradiniam pardavėjui, o paskutiniams įgijėjams (be kita ko, Vilniaus apygardos teismo 2012-01-19 nutartimi pripažinus, kad jie negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais) pagrindo atitinkamai kompensuoti prarastos žemės sklypo dalies ekvivalentą pinigais.

36Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo (taip pat ir Vilniaus apygardos teismo 2012-01-19 nutarties) išvadomis dėl to, kad ieškovė nepraleido bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino pirkimo–pardavimo sutartims apskųsti, todėl atskirai dėl šių apeliacinių skundų argumentų nepasisako. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

37Apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, R. G. ir R. M. bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11 sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra, todėl apeliaciniai skundai atmetami ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

38Ieškovė A. B. prašė teismo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų, kad tokios išlaidos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo patirtos, nepateikė, dėl to šis ieškovės prašymas yra netenkinamas.

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-331 str.,

Nutarė

41Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, R. G. ir R. M. bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

42Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu,... 5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė... 7. Atsakovai R. M. ir R. G. atsiliepime... 8. Atsakovai M. V. ir R. V. atsiliepimu... 9. Trečiasis asmuo SB ( - ) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su... 10. Atsakovai G. K. ir R. G. bei... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-04-11 sprendimu ieškovės ieškinį... 13. Pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1994-10-06 potvarkio Nr... 14. Pripažinti negaliojančiais:... 15. 1) 1994-12-02 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr.... 16. 2) 1999-12-08 paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. P1-16251, išduoto 17. 3) 1999-12-21 pirkimo – pardavimo sutarties, reg. Nr. P1-16793, kuria buvo... 18. 4) 2000-02-18 pirkimo – pardavimo sutarties, reg. Nr. AD-427, dalį, kuria... 19. 5) 2006-06-20 pirkimo pardavimo sutarties, reg. Nr. 10350, dalį, kuria buvo... 20. Teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog... 21. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 22. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu... 23. Atsakovai R. G. ir R. M. pateikė... 24. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė... 25. Ieškovė A. B. pateikė atsiliepimus į apeliacinius... 26. Atsakovai R. V. ir M. V. pateikė... 27. Atsakovai G. K. ir R. G. bei tretieji... 28. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 29. Apeliantų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, R.... 30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 31. Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovė 32. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija,... 33. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės... 34. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos... 35. Nagrinėjamu atveju sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, svarbu... 36. Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios... 37. Apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantų Vilniaus... 38. Ieškovė A. B. prašė teismo priteisti jos patirtas... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-331... 41. Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, R. G.... 42. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti...