Byla 2A-120/2013
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Einora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2083-343/2011, iškeltoje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Einora“ ieškinį atsakovui G. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „Einora“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui G. K., prašydamas pripažinti negaliojančiu 2007 m. birželio 18d., 2007 m. rugpjūčio 30 d., 2008 m. kovo 4 d. paskolos sutartimis ieškovui atsakovo suteiktų atitinkamai 104 450 Lt, 13 000 Lt ir 16 000 Lt paskolos sumų grąžinimą, priteisti ieškovui iš atsakovo 5% metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškinyje nurodė, kad UAB „Einora“ ir atsakovas UAB „Einora“ akcininkas G. K. 2007 m. birželio 18 d. sudarė paskolos sutartį dėl 104 450 Lt paskolos ieškovui suteikimo. Sutartyje nustatytas paskolos terminas – 5 metai. 2007 m. rugpjūčio 30 d., 2008 m. kovo 4 d. buvo sudarytos paskolos sutartys dėl atitinkamai 13 000 Lt ir 16 000 Lt paskolos suteikimo. Paskolos terminas nustatytas iki paskolos davėjo pareikalavimo. Pagal 2007 m. birželio 22 d. – 2008 m. rugsėjo 10 d. kasos išlaidų orderius suteiktos paskolos atsakovui buvo grąžintos. Ieškovo teigimu, 2007 m. birželio 18 d. paskolos sutartimi nustatytas paskolos grąžinimo terminas yra 2012 m. birželio 18 d., todėl grąžinant paskolą prieš terminą, buvo pažeisti ieškovo kreditorių turtiniai interesai, nes atsakovas įgijo pirmenybę kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu patenkinti savo didelės apimties finansinį reikalavimą. pasak ieškovo, akcininko, kaip asocijuoto asmens, paskola įmonei yra specifinė ir turėtų būt grąžinama vėliausiai. Be to, paskola turi būti grąžinta po paskolos davėjo pareikalavimo, o tokio reikalavimo įmonei atsakovas nepateikė. Todėl, ieškovo teigimu, yra pagrindas daryti išvadą, jog paskolos, suteiktos pagal minėtas sutartis, buvo grąžintos nesuėjus prievolės įvykdymo terminui.

6Ieškovas reikalavimus tenkinti prašė, vadovaudamasis CK 6.66 straipsniu, nurodydamas, jog egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti. Nurodė, kad ieškovo bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 317 369,07 Lt. Sandorio sudaryti UAB „Einora“ neprivalėjo, nes nebuvo jokio įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs ieškovą sudaryti ginčijamą sandorį. Sunkią ieškovo finansinę padėtį ir faktinį nemokumą, pasak ieškovo, patvirtina tai, kad pagal 2007 metų balansą įmonės turtą sudarė 869 792 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 805 942 Lt. Apie tai, kad jau 2007 m. finansinėje atskaitomybėje matyti mokumo problemos, konstatuota finansinio audito išvadoje. Ieškovo teigimu, įmonė jau 2007 m. gruodžio 31 d. faktiškai buvo nemoki ir atitiko Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatytas sąlygas. Todėl darytina išvada, jog UAB „Einora“, turėdama didelės sumos pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams ir būdama nemoki, suteikė nepagrįstą pirmenybę kreditoriui akcininkui G. K., tokiu būdu pažeisdama kitų UAB „Einora“ kreditorių turtinius interesus, ir yra pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, vadovaujantis CK 6.66 straipsniu.

7Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad grąžinus paskolas atsakovui prieš terminą, buvo pakenkta įmonės apyvartinių lėšų srautams, dėl to įmonė negalėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais ir jai buvo iškelta bankroto byla. Be to, yra pagrindas teigti, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes atsakovas buvo bendrovės akcininkas, be to, jis buvo susipažinęs su BUAB „Einora“ finansinėmis atskaitomybėmis turėjo žinoti, kad įmonė turi kitų kreditorių. Anot ieškovo, atsakovo nesąžiningumas preziumuojamas, vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 5 ir 6 punktais.

8Kadangi įmonės administratorius turi teisę reikšti ieškinius viso įmonės bankroto proceso metu, ginant bankroto procese ypač pasireiškiantį viešąjį interesą, senaties terminai pareikšti ieškinius, vadovaujantis specialių teisės normų viršenybės prieš bendrąsias principu, anot ieškovo, neturėtų būti taikomi. Be to, jei teismas spręstų, kad senaties terminas yra praleistas, ieškovas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. įmonės administratoriumi buvo paskirtas J. Č., o naujajam administratoriui dokumentai buvo perduoti 2010 m. lapkričio 5 d., todėl terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad paskolos grąžinimas nėra atskiras sandoris, todėl šiems teisiniams santykiams netaikytinos CK 6.66 straipsnio nuostatos, nes jos taikytinos tuo atveju, kai yra ginčijamas sandoris. Šiuo atveju ieškovas paskolos sandorių neginčija.

11Teismas pažymėjo, kad ieškovas, prašydamas atnaujinti ieškinio terminą, pats pripažino, kad jis yra praleistas. Ieškovo teiginius apie tai, kad ieškinio senaties terminai neturėtų būti taikomi, atsižvelgus į viešąjį interesą ir specialiąsias teisės normas, teismas vertino kaip ieškovės pamąstymus ir pasvarstymus ir pažymėjo, kad įstatymai visiems taikomi vienodai ir teismų praktikoje nėra suformuluota taisyklė, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, ieškinio senaties terminai netaikomi. Aplinkybės, kad pasikeitė administratoriai, teismas nepripažino svarbia priežastimi ieškinio terminui atnaujinti, nurodęs, kad tai pažeistų šalių teisių pusiausvyros principus, civilinių teisinių santykių stabilumą ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senatį.

12Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas ieškinį grindė CK 6.66 straipsniu, pasisakė dėl sąlygų pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu buvimo, jeigu toks sandoris būtų sudarytas, ginčijimui, bei pažymėjo, kad ieškovas turėtų ginčyti 12 sandorių, sudarytų laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d., kai buvo atlikti atsiskaitymai su atsakovu.

13Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės. Anot teismo, ieškovas ne tik neįrodė, bet ir nenurodė, kurių būtent kreditorių atsiskaitymo su atsakovu metu ir kokio dydžio buvo kreditoriniai reikalavimai ir kada suėjo jų įvykdymo terminai: iš pateikto balanso už 2007 metus matyti, jog įmonė buvo moki, nes jos per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 241 673 Lt, o įmonės turtą – 869 792 Lt. Teismo vertinimu, auditoriaus išvados dėl UAB „Einora“ finansinės apskaitos taip pat nepatvirtina aplinkybių, kad įmonė jau 2007 metais buvo nemoki ir kad būtent atsiskaitymas su atsakovu nulėmė jos nemokumą. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas neįrodinėjo netgi aplinkybės, nuo kada atsakovė tapo nemoki bei padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsiskaitymais, kurie buvo vykdomi daugiau kaip metus laiko, buvo pažeistos kokio nors kreditoriaus teisės ir vien šiuo pagrindu ieškinys atmestinas. Ieškovo teiginius, jog UAB „Einora“ jau 2007 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir atitiko Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatytas sąlygas, teismas pripažino nepagrįstais, nurodęs, kad pagal 2007 balanso duomenis įmonės turtą sudarė 869 792 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai –

14241 673 Lt bei pažymėjo, kad ieškovas nenurodė, kam ir kokio dydžio pradelsti finansiniai įsipareigojimai buvo 2007 ar 2008 metais, kada UAB „Einora“ tapo nemoki, nepaneigė atsakovo teiginių, kad įmonė iki atsiskaitymo su juo buvo moki, nebuvo kreditorių, su kuriais ji nebūtų atsiskaičiusi. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas turėjo pareigą sugrąžinti paskolas ir ją vykdė, bei pažymėjo, kad paskolos grąžinimas nėra sandoris, be to 2007 m. birželio 18 d. paskolos sutartis numatė teisę atsakovui reikalauti paskolą grąžinti nesuėjus paskolos grąžinimo terminui, atsakovas paskolas grąžinti paprašė 2008 m. balandžio 4 d. Teismas taip pat sprendė, jog nagrinėjamu atveju galėtų būti taikoma CK 6.67 straipsnio 1 dalies 6 punkto prezumpcija, nes atsakovas turi 50 procentų ieškovo akcijų, tačiau nesant visų actio Pauliana taikymo sąlygų, ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16Ieškovas BUAB „Einora“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. K. prašo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

  1. Ieškovo teiginiai dėl sandorių neprivalomumo ir šalių nesąžiningumo yra nepagrįsti, nes grąžinant paskolas tebuvo vykdoma ieškovo prievolė.

18Teisėjų kolegija konstatuoja:

19Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

20IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

22Šioje byloje pareikštu ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiu paskolų pagal ieškovo ir atsakovo sudarytas paskolos sutartis grąžinimą, nurodant, kad paskolų grąžinimas pažeidė kitų ieškovo kreditorių interesus, nes ieškovas, turėdamas dideles sumas pradelstų įsiskolinimų kitiems kreditoriams ir būdamas nemokus, nepagrįstai suteikė pirmenybės teisę vienas kreditoriui (atsakovui) pasidengti savo reikalavimus. Teisiniu ieškinio pagrindu ieškovas nurodė CK 6.66 straipsnį. Taigi, šioje byloje ieškovas pareiškė ieškinį actio Pauliana instituto pagrindu.

23Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Reikšdamas tokį ieškinį, kreditorius siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Jeigu nustatoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas.

24Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas yra susijęs su sutarties laisvės principo ribojimu, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas, actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.

25Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sutartis yra sandoris, pagal kurį atsiranda prievoliniai teisiniai šalių tarpusavio santykiai (CK 6.154 str.). Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Taigi, paskolos sutartis yra dvišalis sandoris, pagal kurį atsiranda šalių tarpusavio prievoliniai teisiniai santykiai: paskolos davėjui perdavus nuosavybėn pinigus (arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus) paskolos gavėjui, pastarajam atsiranda prievolė juos grąžinti. Prievolė grąžinti pinigus, gautus pagal paskolos sutartį, gali būti nuginčijama, tik nuginčijus pačią paskolos sutartį (CK 6.875 str.). Nenuginčijus paskolos sutarties, prievolė grąžinti paskolą turi būti vykdoma (CK 6.873 str.).

26Pažymėtina, kad ieškovas neginčijo jo ir atsakovo sudarytų paskolos sutarčių ar fakto, kad pagal šias sutartis jam paskolos nebuvo suteiktos (pinigai perduoti), ir neteigė, kad pačios paskolos sutartys kaip nors pažeidžia ieškovo ar jo kreditorių teises. Šiuo atveju ieškovas actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.) iš esmės ginčija būtent paskolos sutarčių (sandorių) pagrindu atsiradusių ieškovo prievolių įvykdymą.

27Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju paskolos sumų grąžinimas negali būti ginčijamas actio Pauliana instituto pagrindu.

28Actio Pauliana instituto prasme, sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šį teisinį reglamentavimą ir actio Pauliana instituto paskirtį (ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą), teisėjų kolegija sprendžia, jog paskolos sutarčių įvykdymas, t. y. paskolos grąžinimas, gali būti pripažintas pažeidžiančiu kreditoriaus teises tokiu atveju, kai nemokus skolininkas atsiskaito su vienu iš kreditorių, tokiu būdu suteikdamas jam pirmenybę kitų kreditorių, turinčių galiojančią reikalavimo skolininkui teisę, atžvilgiu, ką nagrinėjimu atveju ir siekia įrodyti ieškovas BUAB „Einora“, Actio Pauliana instituto pagrindu pareiškęs ieškinį atsakovui G. K.. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar paskolos grąžinimo momentu atsakovo skolininkui pagal sudarytas paskolos sutartis buvo suėjęs terminas įvykdyti prievolę pagal paskolos sutartis, ar prievolės įvykdymo metu buvo kitų kreditorių, turinčių galiojančią reikalavimo teisę skolininko atžvilgiu, ir ar jie turėjo pirmumo teisę kreditoriaus, kurio reikalavimas buvo įvykdytas pirmiau, atžvilgiu, kitaip tariant ar nebuvo pažeistas atsiskaitymo eiliškumas.

29Nagrinėjamu atveju ieškinį pagal CK 6.66 straipsnį pareiškė ieškovo bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.).

30Apeliantas teigia, jog bankrutuojančiai įmonei reiškiant ieškinį actio Pauliana instituto pagrindu, neturi būti taikomi ieškinio senaties terminai. Su tokiu teiginiu sutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, įstatymai visiems taikomi vienodai ir aplinkybė, jog ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, pati savaime nesudaro pagrindo netaikyti teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį. Tačiau ieškinio senaties skaičiavimo termino pradžią šiuo atveju apbrėžia įmonių bankroto įstatymas, pagal kurio 11 straipsnio 3 dalis 8 punkto nuostatą, laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos.

31Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatą, actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę pareikšti per 1 metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

32Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, ieškinį šioje byloje ieškovas padavė, praleidęs ieškinio senaties terminą. Tačiau negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

33Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susiję su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d., nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu yra nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui bei kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; kt.).

34Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi J. Č. buvo atstatydintas iš BUAB „Einora“ bankroto administratoriaus pareigų, o nauju BUAB „Einora“ bankroto administratoriumi ta pačia nutartimi buvo paskirta UAB „Forum regis“ (11 b. l., 1 t.). Bankrutuojančios įmonės dokumentus iš atstatydinto buvusio administratoriaus naujas bankroto administratorius perėmė 2010 m. lapkričio 5 d. (36-41 b. l., 1 t.). Įvertinus tai, kad iki tol naujas bankroto administratorius fiziškai neturėjo galimybių patikrinti bankrutuojančios įmonės dokumentus, ir po dokumentų perdavimo ieškinys teismui buvo pareikštas per protingą terminą, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, pripažinus, jog jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

35Teisėjų kolegija nepagrįsta pripažįsta ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad BUAB „Einora“, atstovaujamas bankroto administratorius, neturi reikalavimo teisės.

36Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatą, bankroto administratorius gali pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta, kad administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Taigi, bankroto administratorius, gindamas ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir visų kreditorių teises ir teisėtus interesus, sužinojęs apie skolininko sudarytą, ir, jo nuomone, įmonės ir/ar jos kreditorių teises pažeidžiantį bei CK 6.66 straipsnio sąlygas atitinkantį sandorį, kuris įmonės turtą gerokai sumažino ir dėl to bankrutuojančios įmonės kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies, gali pareikšti actio Pauliana ieškinį. Priešingu atveju, sumažėjus bendram bankrutuojančios įmonės turto kiekiui, sumažėtų ir kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų bendrovei patenkinimo galimybė. Taigi ne tik bankrutuojanti įmonė, bet ir visi kreditoriai turi teisinį suinteresuotumą užtikrinti kreditoriaus, t. y. bankrutuojančios įmonės, turimų reikalavimų patenkinimą, nes nuo to, ar šis reikalavimas bus (nebus) patenkintas, priklauso kiekvieno kreditoriaus reikalavimų patenkinimo proporcija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2012).

37Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog aplinkybę, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai turi galiojančias reikalavimo teises, įrodo tai, kad jų finansiniai reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis bankroto byloje (12-13, 14, 15, 16-17, 18, 19-20 b. l., 1 t.). Kadangi bankroto administratorius, reikšdamas ieškinį, veikė ne tik pačios bankrutuojančios įmonės, bet ir jos kreditorių interesais, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas ieškinio padavimo momentu neturėjo galiojančios reikalavimo teisės.

38Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl actio Pauliana instituto taikymo, yra nurodęs, jog kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu gali būti pažeistos tik tada, jeigu kreditorius actio Pauliana ginamą reikalavimo teisę turėjo sandorio sudarymo metu, arba ginčijamo sandorio metu egzistavo tokios teisės atsiradimo pagrindas, pvz., buvo sudarytas sandoris, atidedant prievolės įvykdymo terminą. Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju teisių pažeidimas objektyviai nėra įmanomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad grįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad jis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana taikymo sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

39Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas šioje byloje nenurodė ir neįrodė, kurių būtent kreditorių ir kokio dydžio finansiniai reikalavimai ieškovui egzistavo ginčijamo atsiskaitymo su atsakovu metu. Šią išvadą patvirtina teismo posėdžio metu ieškovo atstovo pateikti paaiškinimai (161 b. l., 1 t.). Todėl neįrodžius, jog paskolos grąžinimo atsakovui metu egzistavo galiojančios kitų ieškovo kreditorių reikalavimo teisės, dėl objektyvių priežasčių negalima konstatuoti kitų bendrovės kreditorių interesų pažeidimų fakto ir atitinkamai negalima spręsti ir apie Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimo tvarkos įstatymo reikalavimų pažeidimą.

40Apeliantas teigia, jog bendrovė neprivalėjo grąžinti atsakovui paskolų, nes, anot jo, nebuvo jokio įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs apeliantą sudaryti ginčijamą sandorį. Su šiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo.

41Teisėjų kolegija pažymi, kad actio Pauliana taikymo sąlygą „neprivalėjo“ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Taigi, šiuo atveju privalomumą sudaryti sandorį (šiuo atveju grąžinti paskolą) gali nulemti nebūtinai įstatymas, ar teismo sprendimas, tačiau ir kitu pagrindu atsirandantys imperatyvai.

42Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškovo, kaip paskolos gavėjo, prievolė grąžinti paskolą yra įtvirtinta tiek įstatyme, tiek ir pačiose paskolos sutartyse. Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatą, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. 2007 m. birželio 18 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje paskolos sutartyje nustatyta, jog paskola suteikiama 5 metų laikotarpiui, sutartis galioja nuo pasirašymo iki jos sąlygų įvykdymo (21 b. l., 1 t.). 2007 m. rugpjūčio 30 d. paskolos sutartimi paskolos gavėjas (ieškovas) paskolą įsipareigojo grąžinti esant galimybei, paskolos davėjui (atsakovui) pareikalavus, šioje sutartyje taip pat nurodyta, jog sutartis galioja nuo pasirašymo dienos iki jos sąlygų įvykdymo, tačiau 2007 m. rugpjūčio 30 d. UAB „Einora“ visuotiniame akcininkų susirinkime paskolos grąžinimo terminą paskolos sutartį pasirašę asmenys (paskolos davėjas atsakovas G. K. ir paskolos gavėją atstovavęs A. S.) nustatė vienerių metų paskolos grąžinimo terminą (73 b. l., 1 t.). 2008 m. kovo 4 d. paskolos sutartimi paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolą esant galimybei, davėjui pareikalavus, taip pat nurodyta, kad sutartis galioja nuo pasirašymo dienos iki jos sąlygų įvykdymo (23 b. l., 1 t.), tačiau 2008 m. kovo 4 d. UAB „Einora“ visuotinio akcininkų susirinkime tie patys paskolos sutartį pasirašę asmenys nustatė pusės metų šios paskolos grąžinimo terminą (72 b. l., 1 t.).

43Pagal CK 6.873 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, paskolos gavėjas turi teisę grąžinti paskolą prieš terminą. Tokia nuostata buvo įtvirtinta ir aptariamose paskolos sutartyse (21, 22, 23 b. l., 1 t.). Be to, 2008 m. balandžio 4 d. UAB „Einora“ visuotinio akcininkų susirinkime buvo nutarta, kad, atsiradus galimybei, bendrovė grąžins akcininkui G. K. asmeninius akcininko įnašus (74 b. l., 1 t.). Pažymėtina, kad buvęs bendrovės vadovas A. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad grąžinti paskolas atsakovas reikalavo tiek raštu, tiek žodžiu (163 b. l., 1 t.). Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog prievolę grąžinti paskolas bendrovė įvykdė, nesant pareikalavimo. Kita vertus, pačiose paskolos sutartyse nebuvo nurodyta, kokia forma turi būti pareikštas reikalavimas grąžinti paskolas. Todėl teigti, jog ieškovas neprivalėjo atsakovui grąžinti jo suteiktas paskolas, nėra pagrindo. Be to, vien aplinkybė, kad atsakovui paskolą ieškovas grąžino prieš terminą, nereiškia, kad šios savo prievolės ieškovas neprivalėjo įvykdyti: kaip jau minėta, nenuginčijus paskolos sutarties, paskolos grąžinimo prievolė neišnyksta ir ji turi būti vykdoma, o įstatymas bei šalių sudarytos paskolos sutartys suteikia teisę paskolos gavėjui paskolą grąžinti prieš terminą. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas turėjo pareigą grąžinti atsakovui paskolas, yra pagrįsta, o tai reiškia kad nėra vienos iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, pagal kurią skolininkas turi neturėti prievolės sudaryti ginčijamą sandorį.

44Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, jog ieškovas neįrodė, kad vykdant ginčijamus atsiskaitymus, buvo pažeistos kokio nors ieškovo kreditoriaus teisės, t. y. nebuvo nustatyta ir kita actio Pauliana instituto taikymo sąlyga.

45Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę; sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi; skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netapo nemokus, bet gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-262/2008).

46Anot apelianto, UAB „Einora“ paskolų grąžinimo metu faktiškai jau buvo nemokus ir atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nustatytas sąlygas, o paskolų grąžinimas dar labiau pakenkė įmonės finansinei padėčiai. Be to, bendrovė, turėdama dideles sumas pradelstų įsiskolinimų kitiems kreditoriams ir būdama nemoki, suteikė pirmenybę kreditoriui G. K., kas pažeidė kitų bendrovės kreditorių turtinius interesus.

47Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, sprendžia, jog ir su šiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo.

48Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „Einora“ 2007 m. balanso duomenis, apelianto teiginį, jog jau 2007 metais ieškovo bendrovė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, pripažino nepagrįstu.

49Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kam ir kokio dydžio pradelsti finansiniai įsipareigojimai buvo 2007 metais, todėl apie bendrovės mokumą šiuo laikotarpiu negalima spręsti. Kita vertus, vien tai, kad pagal 2007 metų balanso duomenis įmonės turtą sudarė 869 792 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 241 673 Lt, negalima teigti, jog įmonė neturėjo finansinių sunkumų.

50Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant sandorio galiojimo ar negaliojimo klausimą CK 6.66 straipsnyje numatytu sandorių negaliojimo pagrindu, nemokumas turi būti įrodinėjamas kaip viena iš actio Pauliana sąlygų, o ne kaip nemokumas Įmonių bankroto įstatymo prasme. Įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla, remiantis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, t. y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą actio Pauliana prasme, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas, įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

51Auditoriaus išvadoje nurodyta, kad bendrovės mokumo problemos matėsi 2007 m. gruodžio 31 d. bei 2008 m. gruodžio 31 d. metinės finansinėse ataskaitose: 2007 ir 2008 metais bendrovės trumpalaikio turto suma buvo mažesnė už bendrovės trumpalaikius įsipareigojimus; tai rodo neigiamas apyvartinio kapitalo rodiklis; bendrovė neturi pakankamai apyvartinių lėšų ir jai yra sunku laiku įvykdyti visus savo trumpalaikius įsipareigojimus; kitų lentelėje pateiktų finansinių rodiklių reikšmės rodo mažėjantį bendrovės turimo turto bei nuosavų lėšų panaudojimo efektyvumą (53 b. l., 1 t.). Išvadoje nustatyta, kad daug piniginių lėšų bendrovei skolino akcininkai, paskolas akcininkai bendrovei teikė jau 2005, 2006 metais (48-51 b. l., 1 t.). Bendrovė darė dideles investicijas į ilgalaikį turtą, o šios investicijos – tai skolinti akcininkų ir lizingo bendrovių pinigai (51 b. l., 1 t.). Taigi, šios auditoriaus išvadoje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog UAB „Einora“ akcininkai (tarp jų ir atsakovas G. K.) pinigus bendrovei skolino jau jai turint finansinių sunkumų, tokiu būdu iš esmės siekdami palaikyti įmonės ūkinę – komercinę veiklą. Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartyje, kuria UAB „Einora“ iškelta bankroto byla, ieškovo nemokumas nustatytas 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis (9-10, 87 b. l., 1 t.). Kadangi 2007 m. birželio 18 d., 2007 m. rugpjūčio 30 d. ir 2008 m. kovo 4 d. paskolos sutartimis atsakovas suteikė įmonei paskolas, jau jai turint finansinių sunkumų, aplinkybė, kad šios paskolos buvo grąžintos laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d., esant tokiai pat sunkiai įmonės finansinei padėčiai, nesudaro pagrindo teigti, kad paskolų grąžinimas kaip nors pažeidė kitų įmonės kreditorių teises. Kadangi paskolos ieškovui buvo suteiktos jam esant faktiškai nemokiam, nėra pagrindo teigti, kad jų grąžinimas sumažino įmonės turto masę ir jos galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Aiškinant priešingai ir teigiant, kad paskolų grąžinimas buvo neteisėtas, bei priteisus grąžintas paskolų sumas iš atsakovo, tai reikštų, kad atsakovui suteikus nemokiai įmonei paskolas, kiti įmonės kreditoriai įgytų teisę patenkinti savo reikalavimus (ar jų dalį) iš atsakovo paskolintų pinigų. Tai būtų neteisinga ir nesąžininga atsakovo atžvilgiu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčijamais veiksmais, t. y. atsakovo suteiktų paskolų grąžinimu, ieškovo kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Atitinkamai dėl tų pačių priežasčių nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas ir aplinkybė, jog visą laikotarpį nuo 2007 m. UAB „Einora“ sąskaitos likutis buvo neigiamas (92-110 b. l., 1 t.).

52Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nors nagrinėjamu atveju galima būtų pritaikyti CK 6.67 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą nesąžiningumo prezumpciją, tačiau dėl aukščiau nurodytų priežasčių (nenustačius pagrindinių actio Pauliana sąlygų – kreditorių interesų pažeidimo bei prievolės sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo), ieškovo nesąžiningumą pripažinti vien formaliais pagrindais (atsakovui turint 50 procentų ieškovo akcijų) būtų neteisinga, be to, tai iš esmės jokių teisinių pasekmių nesukeltų.

53Pagal CPK 314 straipsnio nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – 2007 m. gegužės 22 d. tarp jo ir AB Šiaulių banko sudarytą sutartį dėl banko sąskaitos kreditavimo su pakeitimu (11-15 b. l., 2 t.). Anot apelianto, šis įrodymas patvirtina, jog atsiskaitymai su atsakovu vyko tuo metu, kai buvo pažeidžiamos banko, teises, todėl hipotekos kreditorius turėjo teisę į tuo metu įmonėje esančias lėšas.

54Teisėjų kolegija pažymi, kad šis rašytinis įrodymas nebuvo teiktas pirmosios instancijos teismui ir ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo, dėl kokių priežasčių jis nebuvo pateiktas anksčiau. Todėl šis naujas rašytinis įrodymas pagal aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą neturėtų būti priimtas apeliacinės instancijos teisme. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla turi viešąjį interesą, sprendžia, jog siekiant pašalinti byloje neaiškumus, yra svarbu įvertinti ir pateikto naujo rašytinio įrodymo įrodomąją reikšmę nagrinėjamos bylos kontekste.

55Nauju rašytiniu įrodymu apeliantas iš esmės siekia įrodyti, jog paskolos grąžinimo metu ieškovui reikalavimo teisę turėjo AB Šiaulių bankas. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog vien pateiktos sutarties pagrindu negalima daryti išvados, jog paskolos grąžinimo metu bankas turėjo pirmenybės teisę patenkinti savo reikalavimus atsakovo atžvilgiu. Pirma, pagal Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimo tvarkos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2009 m. liepos 1 d.) 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, atsakovo ir banko reikalavimai patektų į tą pačią mokėjimų eilę. Antra, vien tai, kad sąskaitos likutis buvo neigiamas, savaime negali nulemti fakto, jog bankas turėjo pirmumo teisę atsakovo atžvilgiu patenkinti savo reikalavimus (Laikinojo mokėjimo tvarkos įstatymo 3 str. 3 d.), tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog bankas būtų pasinaudojęs sutarties dėl banko sąskaitos kreditavimo 2.4 punkte nurodyta sustabdymo teise, kai per 60 kalendorinių dienų iš eilės kreditas negrąžinamas. Be to, nėra pateikta duomenų, iš kurių būtų matyti, jog bankas būtų pareiškęs reikalavimą įvykdyti pagal minėtą sutartį neįvykdytus įsipareigojimus iki atsakovo pareikalavimo. Trečia, 2008 m. gegužės 13 d. ieškovas su AB Šiaulių banku sutartimi Nr. OLD-2007-32-12/1 pratęsė pagrindinės sutarties galiojimą iki 2008 m. lapkričio 12 d., susitardami, jog iki šio termino kreditas-overdraftas turi būti visiškai grąžintas, taip pat susitarė, kad paskutinį kartą pasinaudoti kreditu-overdraftu klientas (ieškovas) gali ne vėliau kaip 2008 m. lapkričio 2 d. (15 b. l., 2 t.). Tai leidžia pagrįstai manyti, jog bankas ieškovo įsipareigojimų pagal sutartį dėl banko sąskaitos kreditavimo įvykdymo terminą pratęsė. Be to, paskolos atsakovui buvo grąžinamos tuo metu, kai dar nebuvo pasirašytas sutarties pakeitimas. Ketvirta, ieškovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kam įmonė buvo skolinga 2007 ir 2008 metais, taip pat nurodė, jog negali pateikti duomenų, įrodančių, kad kas nors būtų reikalavęs skolų tuo metu, kai buvo grąžinamos paskolos atsakovui (161 b. l., 1 t.), kas taip pat kelia abejonių apelianto argumentų pagrįstumu. Taigi, daryti išvadą, jog ieškovas, atsiskaitydamas su atsakovu, pažeidė AB Šiaulių banko teises, taip pat nėra pakankamo pagrindo.

56Teisėjų kolegija pažymi, jog nenustačius bent vienos iš actio Pauliana sąlygos egzistavimo, ieškinys iš actio Pauliana instituto taikymo pagrindu negali būti tenkinamas. Todėl nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė nepagrįstas išvadas dėl kai kurių actio Pauliana taikymo sąlygų neegzistavimo ir nepagrįstai nusprendė neatnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, tačiau neįrodžius, kad egzistuoja pagrindinė actio Pauliana instituto taikymo sąlyga – kreditorių teisių pažeidimas, skundžiamu procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai.

57Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

58Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

59Palikti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas BUAB „Einora“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu... 5. Ieškinyje nurodė, kad UAB „Einora“ ir atsakovas UAB „Einora“... 6. Ieškovas reikalavimus tenkinti prašė, vadovaudamasis CK 6.66 straipsniu,... 7. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad grąžinus paskolas atsakovui... 8. Kadangi įmonės administratorius turi teisę reikšti ieškinius viso įmonės... 9. Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 10. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad paskolos grąžinimas nėra... 11. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, prašydamas atnaujinti ieškinio terminą,... 12. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas ieškinį grindė CK 6.66... 13. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas neturi... 14. 241 673 Lt bei pažymėjo, kad ieškovas nenurodė, kam ir kokio dydžio... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 16. Ieškovas BUAB „Einora“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno... 17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. K. prašo apeliacinį skundą... 18. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 19. Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10... 20. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 21. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos... 22. Šioje byloje pareikštu ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiu paskolų... 23. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad actio Pauliana instituto paskirtis... 24. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas yra susijęs su... 25. Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoriais laikomi asmenų... 26. Pažymėtina, kad ieškovas neginčijo jo ir atsakovo sudarytų paskolos... 27. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 28. Actio Pauliana instituto prasme, sandoris laikomas pažeidžiančiu... 29. Nagrinėjamu atveju ieškinį pagal CK 6.66 straipsnį pareiškė ieškovo... 30. Apeliantas teigia, jog bankrutuojančiai įmonei reiškiant ieškinį actio... 31. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatą, actio Pauliana ieškinį... 32. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, ieškinį... 33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis... 34. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d.... 35. Teisėjų kolegija nepagrįsta pripažįsta ir pirmosios instancijos teismo... 36. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8... 37. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog aplinkybę, kad... 38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas, pasisakydamas... 39. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 40. Apeliantas teigia, jog bendrovė neprivalėjo grąžinti atsakovui paskolų,... 41. Teisėjų kolegija pažymi, kad actio Pauliana taikymo sąlygą... 42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškovo, kaip... 43. Pagal CK 6.873 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, paskolos gavėjas turi... 44. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, jog ieškovas... 45. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris pažeidžia kreditoriaus... 46. Anot apelianto, UAB „Einora“ paskolų grąžinimo metu faktiškai jau buvo... 47. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus,... 48. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „Einora“ 2007 m. balanso... 49. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog byloje... 50. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant sandorio galiojimo ar... 51. Auditoriaus išvadoje nurodyta, kad bendrovės mokumo problemos matėsi 2007 m.... 52. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nors nagrinėjamu atveju galima... 53. Pagal CPK 314 straipsnio nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako... 54. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis rašytinis įrodymas nebuvo teiktas... 55. Nauju rašytiniu įrodymu apeliantas iš esmės siekia įrodyti, jog paskolos... 56. Teisėjų kolegija pažymi, jog nenustačius bent vienos iš actio Pauliana... 57. Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų... 58. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 59. Palikti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą nepakeistą....