Byla 2A-1999-611/2013
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. B

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovams I. G. ir AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. B..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo I. G. 56476,32 Lt išmokėtos kompensacijos trečiajam asmeniui V. B.. 2011-04-14 protokoline nutartimi teismas civilinėje byloje bendraatsakoviu įtraukė AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus m. VPK) Nuolatinė nelaimingų atsitikimų darbe tyrimų komisija (toliau - Komisija), atlikusi patikrinimą dėl Vilniaus m. Viešosios policijos (toliau - VP) Viešosios tvarkos tarnybos (toliau - VTT) Mobilios kuopos (toliau - MK) vyriausiojo patrulio V. B. VPK 2007-01-08 patirtos traumos nustatė, kad 2007-01-08 nuo 06.30 val. Vilniaus m. VPK VP VTT MK vyriausiasis patrulis V. B. dirbo pagal planą „Mobilūs postai“ Eišiškių plente, Vilniuje. Apie 07.03 val. buvo pastebėtas nuo Kirtimų gatvės pusės atvažiuojantis automobilis Nissan Sunny (valst.Nr. ( - ) kuris nereagavo į greitį ribojančius ženklus, nesustojo prie „Stop kontrolė“ ženklo, nepakluso VPK VP VTT MK l būrio vado E. S. reikalavimui sustoti ir važiuodamas toliau patrenkė vyriausiąjį patrulį V. B., kuris tuo metu bandė stabdyti minėtą automobilį. Po to automobilis staiga apsisuko, spruko iš įvykio vietos, tačiau po persekiojimo buvo sustabdytas. I. G. kraujyje buvo rasta 2,23 promilės etilo alkoholio. Po eismo įvykio V. B. nuo 2007-01-08 iki 2007-05-05 buvo nedarbingas. Dėl minėto eismo įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 str. 2 dalį, V. B. buvo pripažintas nukentėjusiuoju. 2007-11-23 įsakymu V. B., atsižvelgiant į Medicinos centro CMEK pažymą (dėl sveikatos būklės) buvo atleistas iš vidaus tarnybos. 2007-11-14 teismo nuosprendžiu I. G. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 2 d. VPK Komisija surašė tarnybinio patikrinimo išvadą bei tarnybinio patikrinimo aktą Nr. 5 ir pripažino, kad V. B. buvo sužalotas tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, todėl jam mokėtina kompensacija dėl tarnybos metu patirto sužalojimo. CMEK 2008-04-01 pažymoje Nr. 1043 konstatavo, jog V. B. įvykio metu gauta trauma priskirtina prie sunkaus laipsnio sveikatos sutrikdymų. Todėl, remiantis Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. 5 p., 2008-06-02 išmokėjo V. B. 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, t.y. 56 476,32 Lt. Atsižvelgiant į LR Vyriausybės nutarimo Nr. 530 26 p., CK 6.280 str. 1 d., Policijos departamentas įgijo regreso teisę į žalos atlyginimą iš atsakovo.

5Atsakovas I. G. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2007-01-08 įvykusio eismo įvykio metu tarp jo ir AB „Lietuvos draudimas“ galiojo transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, todėl atsakovu šioje byloje turėtų būti draudikas. Atsakovo turtinė padėtis yra labai sunki, jis išlaiko du nepilnamečius vaikus, yra paėmęs dvi paskolas tikslu atlyginti V. B. padarytą žalą bei apmokėti bylinėjimosi išlaidas baudžiamojoje byloje. Jo gaunamos pajamos yra apie 1200-1300 Lt. Atsakovas yra visiškai atlyginęs žalą V. B.. Žalos dydis buvo nustatytas teismo nuosprendžiu, o kompensacija negali būti vertinama kaip žala, padaryta institucijai. Be to, ieškovai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų pareigūnui padarytos žalos pobūdį ir dydį.

6Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovai nesikreipė su pretenzija į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo. Draudimo bendrovė išmokėjo V. B. 2007-10-30 ir 2008-01-28 atitinkamai 2188,51 Lt ir 616,41 Lt išmokas bei Valstybinei ligonių kasai už pastarojo gydymą sumokėjo 6447,20 Lt. Pagal TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. yra suėjęs naikinamasis terminas: eismo įvykis įvyko 2007-01-08, o draudimo bendrovė atsakovu įtraukta tik 2011-04-14. Taigi, draudimo prievolė yra pasibaigusi CK 6.124 str. pagrindu. Pareigūnui išmokėta kompensacija nėra lygi jam padarytos žalos dydžiui, be to, kompensacija nėra žala, ji turėtų būti vertinama kaip pašalpa. Be to, kompensacijos mokėjimas yra viena iš socialinės paramos teikimo formų, todėl ji priskirtina išlaidoms, kurios iš anksto numatomos valstybės biudžete ir ši kompensacija skiriama neatlygintinai. Kompensacija turi kitą paskirtį – tai yra socialinė garantija ir nėra laikoma žala CK 6.249 str. 1 d. prasme.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 15 000 Lt žalos atlyginimo ir į valstybės biudžetą 449 Lt žyminio mokesčio ir 44 Lt pašto išlaidų, viso 493 Lt.

9Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar kompensaciją išmokėjęs ieškovas Policijos departamentas įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas pareigūnas, sukėlusio asmens atlyginti žalą, patirtą išmokant 56 476,32 Lt kompensaciją pareigūnui V. B.. Teismas padarė išvadą, jog pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką ieškovas Policijos departamentas įgijo regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo, sukėlusio eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas pareigūnas.

10Teismas pažymėjo, jog žalos dydžio nustatymas teismo nuosprendyje nepaneigia Vidaus tarnybos statute įtvirtintų pareigūnų socialinių garantijų ir neatleidžia institucijų nuo pareigos išmokėti pareigūnui kompensaciją sveikatos sutrikdymo atveju. Teismas konstatavo, jog ieškovai apskaičiavo ir išmokėjo kompensaciją V. B. pagal standartizuotus kriterijus, kurie įtvirtinti Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d., Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygose ir Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1130 patvirtintose Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklėse. Teismas pažymėjo, kad nuosprendžiu priteista žala pagal savo pobūdį nėra tapati socialinėms pareigūnų garantijoms, įtvirtintoms Vidaus tvarkos statuto 40 str. 3 d., be to, aplinkybė, jog teismas nuosprendžiu priteisė žalą iš atsakovo, savaime nepaneigia, jog sužalotas pareigūnas V. B. nepatyrė tokio dydžio žalos, kuri jam buvo išmokėta kaip kompensacija. Civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo veiksmų – sukėlus eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas pareigūnas, t.y. pažeidus įstatyme nustatytą pareigą. Dėl to jis yra atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos pareigūną. Teismas atkreipė dėmesį, jog kompensacija buvo paskaičiuota pagal specialiųjų teisės aktų normas – Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. ir 1991-12-05 Vyriausybės nutarimo Nr. 530 nuostatas, todėl atsakovų teiginius, kad ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog išmokėta kompensacija pagrindžia V. B. patirtą turtinę žalą, atmetė. Teismas pažymėjo, jog teismo nuosprendžiu iš atsakovo I. G. buvo priteista ne tik turtinė, bet ir 10 000 Lt neturtinė žala, kuri pagal savo prigimtį nėra tapati Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. nurodytai kompensacijai, mokamai sveikatos sutrikdymo atvejais.

11Teismas konstatavo, jog pareigūnui V. B. atsakovo padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto alternatyviu žalos kompensavimo būdu, nustatytu 2003-04-29 įstatymu Nr. IX–1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. 5 p. Todėl ieškovas, kaip išmoką išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš atsakingo už žalą asmens.

12Teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką bei į byloje konstatuotą aplinkybę, kad eismo įvykio metu galiojo atsakovo I. G. ir AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, padarė išvadą, jog ieškovas Policijos departamentas, išmokėjęs socialinio draudimo išmoką V. B., įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko. Teismas pabrėžė, jog atsakovas I. G. eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas policijos pareigūnas, sukėlė būdamas neblaivus, todėl, remiantis TPVCAPD įst. 22 str., AB „Lietuvos draudimas“, išmokėjęs draudimo išmoką, turės teisę ją reikalauti iš atsakovo I. G.. Teismas konstatavo, jog CK 6.251 str. 1 d. reikalavimas visiškai atlyginti nuostolius turi būti vertinamas santykyje su byloje nustatytomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovo pakankamai sunkia turtine padėtimi, jo pozityviu elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo – iki teismo nuosprendžio priėmimo jis buvo sumokėjęs V. B. 7000 Lt žalos atlyginimo, o nuosprendžiu priteistą 12 078,52 Lt sumą (10 000 Lt neturtinė žala ir 1078,52 Lt turtinė žala) yra atlyginęs, paimdamas iš banko vartojimo kreditus, taip pat atsižvelgiant į nukentėjusio asmens galimybes – šiai dienai jis yra darbingas, jo gaunamos pajamos ženkliai nesumažėjo, neįgalumo laipsnis jam nėra nustatytas, taip pat į aplinkybę, jog V. B. VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo 9216,00 Lt draudimo sumą dėl 2007-01-08 įvykusio nelaimingo atsitikimo metu patirtos traumos. Teismas, atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, ieškovo prašomą priteisti sumą sumažino iki 15 000 Lt.

13Teismas atsakovo argumentus, jog draudimo prievolė yra pasibaigusi CK 6.124 str. pagrindu, kadangi pagal TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. yra suėjęs naikinamasis terminas (eismo įvykis įvyko 2007-01-08, o draudimo bendrovė atsakovu buvo įtraukta tik 2011-04-14), atmetė kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius teismo praktikai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją, įgijo subrogacinį reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką, padarė išvadą, jog tarp ieškovo ir atsakovo (draudiko) susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Teismas konstatavo, jog baudžiamojoje byloje Nr.1A-59/08 esantys duomenys liudija, jog AB „Lietuvos draudimas“ buvo informuotas apie 2007-01-08 įvykusį eismo įvykį, šį įvykį pripažino draudiminiu ir 2007-09-25 priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo VĮ Valstybinei ligonių kasai (I t., b.l. 138), o 2007-10-29 –dėl draudimo išmokos išmokėjimo V. B. (I t., b.l. 151). Nurodytas sumas draudimo bendrovė sumokėjo (I t., b.l. 132). Teismas pažymėjo, jog pagal TPVCAPD įstatymo 12 str. 1 d. 5 p., 15 str. 1 d., 19 str. 15 d. draudikas apie eismo įvykį buvo informuotas tinkamai ir laiku, ir jam atsirado pareiga pradėti žalos administravimo procesą, todėl neturi teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo reikalavimą. Teismas įvertino ir aplinkybę, kad atsakovas, atlygindamas turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai ir V. B., pripažino prievolę, tokiu būdu nutraukė ieškinio senaties terminą pagal CK 1.130 str. 2 d.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas bei teismų praktiką, nepagrįstai padarius prielaidas dėl žalos apskaičiavimo ir neatsižvelgus į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą dėl atitinkamose bylose nagrinėjamų aplinkybių nustatymo, įrodinėjimo pareigos ir žalos dydžio apskaičiavimo.
  2. Ieškovas ieškinį reiškė subrogacijos pagrindu, todėl ieškovui atsiranda pareiga įrodinėti žalos dydį ir atitinkami reikalavimai žalos dydžio pagrindimui, kurie būtų taikytini ir pačiam kreditoriui (sužeistajam pareigūnui V. B.). Šiuo atveju kompensacija dėl tarnybos nukentėjusiam pareigūnui buvo apskaičiuota vadovaujantis vieninteliu kompensacijos apskaičiavimo kriterijumi – sveikatos sužalojimo laipsniu. Kompensacijos dydis nėra pagrįstas konkrečiu atveju padarytos žalos nustatymu apskaičiavimu ir išreiškimu piniginiu ekvivalentu.
  3. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino kokios rūšies žalą V. B. kompensuoja ieškovų išmokėta kompensacija, taip pat nenustatinėjo, kokio dydžio žalą eismo įvykio metu patyrė V. B., t.y., ar ieškovų reikalavimas visa apimtimi laikytinas eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimu.
  4. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas, jog tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus, kurie įtvirtinti Vidaus tarnybos Statuto 40 str. 3 d., visų pirma, nesilaikė teisės aktų hierarchijos, kadangi CK nenumato, jog žala būtų apskaičiuojama pagal standartizuotus kriterijus, o antra, tokiu būdu teismas faktiškai atleido ieškovus nuo pareigos įrodinėti žalos faktą ir dydį – ir pažeidė CPK normas, numatančias, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi byloje.
  5. Teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-7-368/2012, kadangi šioje nutartyje nagrinėjamos visiškai kitos aplinkybės nei šioje byloje.
  6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino vienerių metų terminą pretenzijai pareikšti bei ketverių metų naikinamąjį terminą. Visa teismo argumentacija dėl termino pretenzijai pareikšti teisinės reikšmės yra tik apie vienerių metų terminą, tuo tarpu apeliantas savo atsikirtimus grindė argumentu, kad yra praleistas 4 metų terminas pretenzijai pareikšti, kuris yra naikinamasis.
  7. Draudimo išmokos išmokėjimas Valstybinei ligonių kasai bei V. B. gali būti prievolės pripažinimu tik šių konkrečių subjektų atžvilgiu, o ne automatiškai ir ieškovų atžvilgiu. Ieškovas taip pat turėjo per įstatymo nustatytą terminą pasinaudoti savo teise ir pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

16Atsakovas I. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį tenkinti, panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, jog vadovaujantis CK 6.113 str. kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga. Šioje byloje kaltininkas, už žalą atsakingas asmuo, pats visiškai atlygino policijos pareigūnui visą padarytą žalą. Jis pilnai atsiskaitė su pareigūnu už padarytą žalą, t.y. pilnai įgyvendino visišką nuostolių atlyginimo principą. Iš dalies patenkintas ieškovų reikalavimas atlyginti dar ir jų išmokėtą kompensaciją bei draudimo išmoką yra aiškiai nepagrįstas ir prieštaraujantis visiško nuostolių atlyginimo principui. Todėl ieškovų reikalavimai negalėjo ir neturėjo būti tenkinami.
  2. Net ir nusprendus, kad AB „Lietuvos draudimas“ turi būti pritaikytas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str. 4 d. numatytas naikinamasis 4 metų terminas ir draudimo bendrovė dėl šios priežasties turi būti atleista nuo žalos atlyginimo, pareiga atlyginti žalą išliks I. G..

17Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. asmens sveikatos sužalojimas ar gyvybės atėmimas sukuria prievolę atlyginti žalą, kuri dėl savo specifinių bruožų išskiriama į specialųjį deliktą. Tai reiškia, kad žala padaryta asmeniui jo sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu atlyginama pagal specialias taisykles. Jei asmuo yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, žala atlyginama pagal specialiuosius įstatymus, juose numatytais pagrindais, dydžiu ir tvarka. Nagrinėjamoje situacijoje taikytas alternatyvus žalos kompensavimo būdas įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigūnų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų. Atsižvelgiant į tai, kad sužalotiems pareigūnams padaryta žala buvo kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalą padariusiam asmeniui.
  2. Ieškovai šiuo atveju įrodė kompensacijos dydį ir ją pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais.
  3. Kompensacijos išmokėjimas sužeistam policijos pareigūnui neapima CK 6.250 str. numatytų neturtinės žalos atlyginimo sąvokos bei kriterijų, todėl negali būti tapatinama su patirta neturtine žala ar jos dalimi.
  4. Ieškovų nuomone, apelianto pozicija sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo yra neteisinga dėl suformuotos teismų praktikos ir įstatymų reikalavimų. Nuo to momento, kai draudikas informuojamas apie draudžiamojo įvykio atsitikimą, atsiranda prielaida draudimo išmokai išmokėti.
  5. Ieškovų nuomone, šioje byloje turi būti taikomas objektyvus kriterijus pagrindinės prievolės įvykdymo momentas, nes tai numato Sąlygų 26 p. įpareigojantis policijos įstaigą nustatyta tvarka išmokėti kompensaciją nukentėjusiajam vykdant savo pareigas pareigūnui ir nuo to momento įstaigai atsirado regreso teisė į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka, o CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Kadangi ieškovai 2008-06-02 pervedė 56.476,32 Lt V. B. kompensacijai išmokėti, todėl pagal CK 1.127 str. 4 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo 2008-06-02 ir ieškovai jo nėra praleidę.

18IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

19Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

20Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

21Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar kompensaciją išmokėjęs ieškovas Policijos departamentas įgijo teisę regreso (subrogacijos) tvarka reikalauti iš eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas pareigūnas, sukėlusio asmens (ar jo draudiko) atlyginti žalą, patirtą išmokant 56 476,32 Lt kompensaciją pareigūnui V. B., vadovaujantis CK 6.280 str. 1 d. ir Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto pagrindais. Taip pat byloje iškilęs klausimas dėl ieškinio senaties skaičiavimo ir taikymo tokiam reikalavimui.

22Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio mėn. 18 d. nutarime išaiškino, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte, policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudžiamuosius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas yra susiję su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų nevykdymo ar pareigūno statuso, įgyja reikalavimo teisę (regresą) į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra pabrėžta, kad Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t.y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus, tačiau ji nesaisto privačių asmenų, kurių civilinė atsakomybė yra reglamentuota CK normų, t.y. policijos pareigūnus sužalojusių asmenų atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo ar mirties atveju, pagrindu. Žalą padariusio asmens atsakomybė visais atvejais atsiranda tik esant sąlygų visumai (CK 6.245 str. – 6.250 str.). Policijos departamentas, atlyginęs dėl kalto asmens atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas kompensacijas dėl sveikatos sutrikdymo ar mirties, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens (ar jo draudiko) tokio dydžio, kokią nukentėjusiam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t.y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkinamas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-496/2008, 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-134/2013). Taigi, remiantis suformuota kasacinio teismo praktika, ieškovas Policijos departamentas įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo, sukėlusio eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas pareigūnas, draudiko – apelianto.

23Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-7-368/2012 išaiškino, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas Policijos departamentas nukentėjusiajam policijos pareigūnui V. B. išmokėjo 56.476,32 Lt kompensaciją. Eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas pareigūnas, kaltininku pripažintas I. G., kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas AB „Lietuvos draudimas“. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją, įgijo subrogacinį reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką.

24Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą grindžia argumentu, jog pareikšti pretenziją dėl padarytos žalos atsakovo kaip draudiko atžvilgiu yra suėjęs Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str. 4 d. numatytas naikinamasis 4 metų terminas nuo eismo įvykio dienos, nes eismo įvykis įvyko 2007-01-08, o apeliantas atsakovu įtraukta tik 2011-04-14, todėl jo prievolė yra pasibaigusi CK 6.124 str. numatytu pagrindu, t.y. suėjus naikinamajam terminui. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog turėtų būti taikoma CK 1.127 str. 4 d., nustatanti, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Kadangi ieškovai 56 476,32 Lt kompensaciją V. B. sumokėjo 2008-06-02, todėl pagal CK 1.127 str. 4 d. ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2008-06-02 ir ieškovai jo nėra praleidę. Pažymėtina, jog atstatyti ieškinio senaties termino ieškovai neprašė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme.

25Ieškovai ieškinį teismui pateikė 2010 m. gruodžio 23 d. (I t., b.l. 2-5), eismo įvykis įvyko 2007 m. sausio 8 d., nukentėjusiajam pareigūnui piniginė kompensacija buvo išmokėta 2008 m. birželio 2 d., o AB „Lietuvos draudimas“ atsakovu byloje įtrauktas 2011-04-14 (b.l.145-147).

26Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-7-368/2012, kurioje nurodyta, kad TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas prieš nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.130 str. 2 d., nustatančią, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, liudijantys prievolės pripažinimą. Tai, kad pagal baudžiamojoje byloje Nr.1A-59/08 esančius duomenis AB „Lietuvos draudimas“ buvo informuotas apie 2007-01-08 įvykusį eismo įvykį ir jį pripažino draudiminiu, priėmė sprendimus dėl draudimo išmokų išmokėjimo VĮ Valstybinei ligonių kasai ir V. B., t.y. kad pagal TPVCAPD įstatymo 12 str. 1 d. 5 p., 15 str. 1 d., 19 str. 15 d. apeliantas apie eismo įvykį buvo informuotas tinkamai ir jam atsirado pareiga pradėti žalos administravimo procesą (TPVCAPD įstatymo 15 str. 2-4 d., kt.), gali reikšti prievolės pripažinimą aukščiau minėtų asmenų atžvilgiu, tačiau jokiu būdu nereiškia, jog draudikui (apeliantui) savaime atsirado prielaida išmokėti draudimo išmoką ir ieškovams, kad jis pripažino prievolę jiems ir kad šiuo atveju ieškovai buvo atleisti nuo pareigos įstatymo nustatyta tvarka bei terminais pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo apeliantui. Byloje nėra duomenų, jog ieškovai pasinaudojo jiems įstatymo suteikta teise ir per įstatymo nustatytą terminą su pretenzija dėl žalos atlyginimo kreipėsi į apeliantą, o šis nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog šiuo atveju yra suėjęs TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. numatytas 4 metų terminas nuo eismo įvykio dienos pretenzijai pareikšti ir kad draudiko (apelianto) prievolė yra pasibaigusi CK 6.124 str. numatytu pagrindu, nes eismo įvykis įvyko 2007-01-08, o apeliantas atsakovu įtrauktas tik 2011-04-14.

27Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovų reikalavimas yra dėl žalos atlyginimo, todėl jam taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str.). Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-73/2012) yra konstatuota, kad policijos įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose, todėl išmoką išmokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieškinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka, konstatuota, kad šio termino pradžia yra laikoma eismo įvykio diena, o aplinkybė, kada policijos įstaiga išmokėjo išmoką žalą padariusiam asmeniui nėra teisiškai reikšminga, nes subrogacijos teisę įgyvendinanti policijos įstaiga perima tokios apimties teises ir pareigas, kiek jų turėjo nukentėjęs asmuo. Todėl nagrinėjamoje byloje laikytina, kad išmoką gavęs asmuo V. B. apie savo teisių pažeidimą sužinojo eismo įvykio metu, t.y. 2007 m. sausio 8 d., todėl ieškinio senatis pasibaigė 2010 m. sausio 8 d., o teisėjų kolegija ex officio nenustatė byloje pagrindų senaties termino atnaujinimui, todėl nagrinėjamo ginčo atveju taikytina senatis ir tuo savarankišku pagrindu ieškovų ieškinys atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

28Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentų, susijusių su atitinkamose bylose nagrinėjamų aplinkybių nustatymu, įrodinėjimo pareiga ir žalos dydžio apskaičiavimu ir jo pagrįstumu, kadangi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), taigi nagrinėjamu atveju ir pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).

29Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškinys buvo reikštas ir eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas pareigūnas, kaltininkui - atsakovui I. G.. Kadangi apeliaciniu skundu nėra ginčijamas teismo sprendimas toje dalyje, kurioje atmestas ieškinys atsakovo I. G. atžvilgiu, o teisėjų kolegija ex officio neturi teisės peržengti apeliacinio skundo ribų, nagrinėjamu atveju nesant tam teisinio pagrindo, todėl dėl atsakovo I. G. prievolės atlyginti žalą nepasisako.

30Atitinkamai pakeitus teismo sprendimą ir ieškinį apelianto atžvilgiu atmetus, iš naujo paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos tarp šalių (CPK 93 str.). Atmetus ieškovų ieškinį, iš atsakovų bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos) valstybei nepriteisiamos. Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 450 Lt žyminio mokesčio, kuris, patenkinus apeliacinį skundą, priteisiamas iš ieškovo Policijos departamento (CPK 93str.).

31Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 331 str., teisėjų kolegija

Nutarė

32Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą pakeisti. Teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas ir iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ buvo priteista ieškovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos 15 000 Lt žalai atlyginti ir valstybei bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šioje dalyje ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atmesti.

33Kitoje dalyje Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Priteisti atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų reikalų ministerijos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo... 5. Atsakovas I. G. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad... 6. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį... 9. Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar kompensaciją... 10. Teismas pažymėjo, jog žalos dydžio nustatymas teismo nuosprendyje... 11. Teismas konstatavo, jog pareigūnui V. B. atsakovo padaryta žala buvo... 12. Teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką bei į byloje konstatuotą... 13. Teismas atsakovo argumentus, jog draudimo prievolė yra pasibaigusi CK 6.124... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas... 16. Atsakovas I. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį tenkinti,... 17. Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus... 18. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 19. Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 20. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar kompensaciją išmokėjęs ieškovas... 22. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio mėn. 18 d. nutarime išaiškino, kad... 23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 24. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą grindžia argumentu,... 25. Ieškovai ieškinį teismui pateikė 2010 m. gruodžio 23 d. (I t., b.l. 2-5),... 26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime rėmėsi Lietuvos... 27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovų reikalavimas yra dėl... 28. Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį... 29. Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškinys buvo reikštas ir eismo įvykio, kurio... 30. Atitinkamai pakeitus teismo sprendimą ir ieškinį apelianto atžvilgiu... 31. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3... 32. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą pakeisti.... 33. Kitoje dalyje Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d.... 34. Priteisti atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ 450 (keturis šimtus...