Byla 2A-2059-585/2014
Dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. V. C.)

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. C. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovei Danske Bank A/S, veikiančiai per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. V. C.),

Nustatė

2ieškovas kreipėsi į teismą ir, modifikavęs ieškinį, prašė: pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu; pripažinti kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio; įpareigoti atsakovę atnaujinti kredito sutarties galiojimą, nekeičiant šios sutarties ankstesnių sąlygų.

3Ieškovo teigimu, šalys, pirma, 2004 m. balandžio 19 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovui trisdešimt trejiems metams 93 155 EUR kreditą, o ieškovas įkeitė atsakovei butą ir automobilių stovėjimo aikštelės dalį; antra, 2005 m. rugsėjo 7 d. sudarė papildomą susitarimą, pagal kurį ieškovui buvo suteiktas papildomas 6 845 EUR kreditas ir kartu modifikuota 2004 m. balandžio 19 d. kredito sutartis, padidinant bendrą kredito sumą iki 100 000 EUR; trečia, 2006 m. kovo 9 d. sudarė papildomą susitarimą, pagal kurį ieškovui buvo suteiktas papildomas 57 023 EUR kreditas ir kartu modifikuota 2004 m. balandžio 19 d. kredito sutartis, padidinant bendrą kredito sumą iki 157 023 EUR. Pasak ieškovo, jam susidūrus su finansinėmis problemomis ir praradus investicijas bei santaupas, atsakovė 2010 m. lapkričio 15 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį.

4Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011 m. liepos 21 d. priėmė nutartį Nr. I-1522V/2010, kuria nutarė išieškoti atsakovei iš ieškovo inter alia 146 987,14 EUR kreditą, 3 385,60 EUR palūkanas ir 29 507,64 EUR delspinigius, be to, nutarė priverstinai parduoti varžytynėse ieškovui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį ir atsakovei įkeistą nekilnojamąjį turtą – butą ir automobilių stovėjimo aikštelės dalį. Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. vasario 24 d. nutartimi konstatavęs, jog kredito sutarties 50 ir 50.1 punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas laiku negrąžina bankui net nedidelės kredito dalies ir nepašalina šio pažeidimo per 30 dienų nuo banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos, nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą skolininko nenaudai, ir pripažinęs, kad įvardytos kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos, panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. liepos 21 d. nutartį ir atmetė atsakovės pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

5Ieškovo teigimu, nepaisant jo daugkartinių bandymų susitarti su atsakove dėl kredito sutarties atnaujinimo ir tolesnio vykdymo, jis 2012 m. balandžio 27 d. gavo atsakovės 2012 m. balandžio 25 d. raštą „Dėl kredito sutarties nutraukimo“, kuriuo atsakovė kategoriškai pareikalavo, jog ieškovas ne vėliau kaip iki 2012 m. gegužės 26 d. sumokėtų atsakovei pradelstas įmokas, palūkanas ir delspinigius, ir pagrasino, jog, ieškovui nustatytu terminu nepadengus įsiskolinimo, ji inicijuos kredito sutarties nutraukimą ir pradės priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Pasak ieškovo, atsakovė realizavo savo ketinimus ir vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Ieškovas yra įsitikinęs, jog jis nepadarė esminio sutarties pažeidimo, todėl, jo vertinimu, vienašališkas kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas.

6Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė atmesti ieškovo reikalavimus. Atsakovė patvirtino, jog Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartimi pripažino, jog kredito sutarties 50 punkte įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos yra nesąžiningos ir negaliojančios ab initio, bei konstatavo, kad atsakovė negalėjo kredito sutarties nustatyta tvarka nutraukti sutartį, kita vertus, atsakovės įsitikinimu, ji turi teisę įstatymo nustatytais pagrindais vienašališkai nutraukti sutartį. Pasak atsakovės, ji 2012 m. kovo 20 d. raštu nustatė ieškovui papildomą trisdešimties dienų terminą pašalinti kredito sutarties pažeidimus, kas atitinka Civilinio kodekso 6.209 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog ieškovas papildomai nustatytu terminu nepašalino sutarties pažeidimų, atsakovė, vadovaudamasi Civilinio kodekso 6.217 straipsnio nuostatomis, 2012 m. balandžio 25 d. raštu vienašališkai nuo 2012 m. gegužės 26 d. nutraukė kredito sutartį. Atsakovės teigimu, kredito sutartyje nustatytas kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų mokėjimo grafikas laikytinas ypač svarbiu sutarties dalyku, o jo nesilaikymas kvalifikuotinas esminiu sutarties pažeidimu. Ieškovo pradelsti įsipareigojimai sutarties nutraukimo momentu sudarė maždaug 20 000 EUR. Pasak atsakovės, ieškovas iš esmės nuo 2010 metų nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų. Ieškovas laikotarpiu nuo 2010 metų iki sutarties nutraukimo momento teatliko du mokėjimus, pinigine išraiška sudarančius atitinkamai 5 000 Lt ir 2 432,46 Lt, kurie nebuvo pakankami pašalinti kredito sutarties pažeidimus. Anot atsakovės, ji, priešingai negu teigia ieškovas, vertino visus jo pateiktus duomenis ir, nustačiusi, jog ieškovas negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nutraukė sutartį. Atsakovė pripažino, kad ieškovas rodė iniciatyvą, bet, pasak atsakovės, buvo akivaizdu, jog jis negalės tinkamai įvykdyti kredito sutartį.

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus įrodymus nustatė inter alia šias faktines aplinkybes: šalys 2004 m. balandžio 19 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovui trisdešimt trejiems metams buvo suteiktas 93 155 EUR kreditas, o užtikrinti jo grąžinimą buvo įkeistas nekilnojamasis turtas; pagal vėlesnius šalių susitarimus ieškovui buvo suteikti papildomi kreditai ir kartu buvo modifikuota kredito sutartis; ieškovui apskritai buvo suteiktas 157 023 EUR kreditas.

8Pasak pirmosios instancijos teismo, šalių susirašinėjimo duomenys byloja, kad atsakovė dar 2010 m. liepos 7 d. reiškė ieškovui pretenzijas dėl mokėjimų vėlavimo ir akcentavo, jog ieškovas nuo 2010 m. balandžio 1 d. nevykdo jo paties sudaryto mokėjimų grafiko. Pirmosios instancijos teismo teigimu, šalys bendradarbiavo, bet joms nepavyko pasiekti abipusiškai priimtiną susitarimą dėl įsiskolinimų padengimo ir sutartinių santykių išsaugojimo.

9Pirmosios instancijos teismas pagal bylos įrodymus inter alia nustatė, jog, pirma, atsakovė 2012 m. kovo 20 d. raštu kreipėsi į ieškovą, nurodydama, kad jis pagal kredito sutartį yra nesumokėjęs atsakovei 9 535,16 EUR kredito grąžinimo įmokų, 5 590,20 EUR palūkanų, 3 886,09 EUR delspinigių ir 457,78 Lt nekilnojamojo turto draudimo įmokos, ir reikalaudama, jog ieškovas ne vėliau kaip iki 2012 m. balandžio 21 d. padengtų susidariusį įsiskolinimą, bei kartu pasiūlydama ieškovui nurodyti sutarties nevykdymo priežastis ir pateikti siūlymus dėl tolesnio sutarties vykdymo; antra, atsakovė 2012 m. balandžio 25 d. pranešimu informavo ieškovą, jog jis pagal kredito sutartį yra nesumokėjęs atsakovei 9 990,30 EUR kredito grąžinimo įmokų, 5 839,55 EUR palūkanų, 4 321,99 EUR delspinigių ir 546,35 Lt nekilnojamojo turto draudimo įmokos, ir pareikalavo, kad ieškovas iki 2012 m. gegužės 26 d. padengtų susidariusį įsiskolinimą, bei pranešė ieškovui, jog, jam atsakovės nustatytu papildomu terminu nepašalinus kredito sutarties pažeidimo, bus laikoma, kad sutartis be atskiro įspėjimo yra nutraukta nuo 2012 m. gegužės 26 d. Pasak pirmosios instancijos teismo, esant nurodytoms bylos faktinėms aplinkybėms, galima pagrįstai teigti, kad atsakovė laikėsi įstatymu reglamentuotos sutarčių nutraukimo procedūros, nustatytos Civilinio kodekso 6.209 straipsnio 1 dalyje.

10Pirmosios instancijos teismo teigimu, vertinant, ar kredito sutarties nutraukimas dėl skolinių įsipareigojimų dalies nevykdymo yra proporcingas ir nepažeidžiantis šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojo nenaudai, būtina atsižvelgti į aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visumą, todėl, pasak teismo, turi būti vertinamas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys, sudarantis pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Byloje nustatyta, jog skoliniai įsipareigojimai atsakovei yra nevykdomi jau nuo 2010 metų, kas, pasak pirmosios instancijos teismo, pagrįstai gali būti laikoma sistemingu sutarties pažeidimu, o finansinė ieškovo padėtis (jo gaunamos pajamos) neleidžia atsakovei tikėtis, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovės pateikti įrodymai byloja, kad ieškovo kasmėnesiniai mokėjimai pinigine išraiška sudarė daugiau negu 2 000 Lt, todėl, teismo vertinimu, ieškovas, gaunantis minimalaus darbo užmokesčio dydžio pajamas, yra finansiškai nepajėgus grąžinti atsakovei kreditą ir sumokėti palūkanas bei delspinigius.

11Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos faktines aplinkybes, konstatavo, jog atsakovė, informavusi ieškovą apie pradelstus mokėjimus, nustačiusi ieškovui papildomą terminą padengti įsiskolinimus ir įspėjusi ieškovą apie galimą sutarties nutraukimą, pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė sutartį.

12Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.

13Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes ir kartu neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo analogiškose bylose formuojamos teismų praktikos.

14Ieškovo apeliacinio skundo pagrindas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais ir bylos faktinėmis aplinkybėmis:

  1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė įstatymo nustatyta tvarka nutraukė sutartį. Ieškovo teigimu, teismas ignoravo tas faktines aplinkybes, jog, pirma, ieškovas nepadarė esminio sutarties pažeidimo; antra, atsakovė nenustatė ieškovui protingo papildomo termino padengti skolą; trečia, ieškovo neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę jo sutartinių prievolių dalį, be to, ji atsirado dėl ankstesnio neteisėto ir nesąžiningo sutarties nutraukimo. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas inter alia netinkamai nustatė, kad, pirma, ieškovas nuo 2010 metų nevykdė atsakovei mokėjimų. Ieškovo teigimu, jo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2014 metų sumokėjo atsakovei 24 114,42 Lt; antra, ieškovo skola sutarties nutraukimo momentu sudarė apie 20 000 EUR. Anot ieškovo, jo neįvykdyti įsipareigojimai sutarties nutraukimo dieną pinigine išraiška sudarė apie 15 739,85 EUR. Ieškovas šiame kontekste pažymėjo, jog jo neįvykdyti sutartiniai įsipareigojimai tesudarė 10,76 procento visos kredito sumos, todėl, ieškovo vertinimu, ad hoc negalėjo būti taikoma Civilinio kodekso 6.209 straipsnio 3 dalis. Be to, ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados, bylojančios apie ieškovo finansinę padėtį ir jo galimybes vykdyti sutartį ateityje, yra nepagrįstos ir nemotyvuotos. Ieškovas šiame kontekste pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo ir nesurinko įrodymų apie ieškovo gaunamas ir planuojamas gauti pajamas, turimą turtą, santaupas ir investicijas;
  2. pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino ne visus ieškovo argumentus ir jo pateiktus įrodymus, skundžiamame sprendime neįvardijo ir nenurodė argumentų bei įrodymų, kuriais remdamasis nevertino ieškovo pateiktų įrodymų, tai yra pažeidė Civilinio proceso kodekso 270 straipsnio 4 dalies nuostatas;
  3. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo praktika, suformuota 2011 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011;
  4. pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Ieškovas prašė pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, o pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė šį ieškovo prašymą. Be to, pasak ieškovo, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės, nes, ieškovui nespėjus išdėstyti visų argumentų ir motyvų, buvo apribota jo baigiamoji kalba, kas, ieškovo vertinimu, taip pat sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

15Atsakovė, atsiliepdama į ieškovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šią bylą.

16Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

18Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas šios bylos ribas.

19Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

20Apeliantas pareikštame skunde inter alia suformulavo prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

21Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 321 straipsnio 1 dalis), kita vertus, apeliacinės instancijos teismas turi diskrecijos teisę spręsti, kokia tvarka – rašytinio proceso ar žodinio proceso – nagrinėti bylą (Civilinio proceso kodekso 322 straipsnis).

22Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, todėl ši byla, kitaip negu prašo apeliantas, nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

23Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

24Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, laikosi pozicijos, jog egzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nustatyti Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir 3 dalies 2 punkte, be to, apeliacinės instancijos teismas ex officio privalo patikrinti, yra ar ne absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą patikrinti, egzistuoja ar ne absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai.

25Be kitų procesinių atvejų, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

26Apeliantas modifikuotu ieškiniu (b. l. 27-37) iš esmės pareiškė vieną materialinį subjektinį reikalavimą – pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog atsakovė teisėtai nutraukė kredito sutartį, ir atmetė apelianto materialinį subjektinį reikalavimą, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, visa apimtimi išsprendė apelianto ieškinį, ir pripažinti, jog neegzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog tas aspektas, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų procesinį sprendimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas ne visa apimtimi išsprendė bylos ginčą.

27Be aukščiau įvardyto ir kitų procesinių atvejų, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

28Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kaip jis apibrėžtas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 2 punkte, egzistuoja tada, kai bylos procesas vyksta ne valstybine kalba (Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio 1 dalis) ar asmeniui, nemokančiam valstybinės kalbos, neužtikrinama teisė naudotis vertėjo paslaugomis (Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio 2 dalis). Bylos procesas pirmosios instancijos teisme vyko valstybine kalba, apeliantas moka valstybinę kalbą, vadinasi, nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog ta faktinė aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas apribojo apelianto baigiamosios kalbos trukmę, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės, juo labiau, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu garso įrašo, kuriame yra užfiksuota bylos nagrinėjimo teisme eiga, analize, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apribojo apelianto baigiamosios kalbos trukmę.

29Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, neegzistuoja ir kiti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, kurie yra nustatyti Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

30Dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo

31Šios bylos procese, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog, pirma, šalys 2004 m. balandžio 19 d. sudarė kredito sutartį (b. l. 11-19, 42-45), pagal kurią atsakovė suteikė apeliantui 93 155 EUR kreditą, o apeliantas inter alia įsipareigojo nustatytu terminu, tai yra iki 2037 m. balandžio 19 d., grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus įsipareigojimus; antra, šalys, kaip paaiškino apeliantas, 2005 m. rugsėjo 7 d. sudarė papildomą susitarimą, pagal kurį atsakovė suteikė apeliantui papildomą kreditą, bendrą kredito sumą padidinant iki 100 000 EUR; trečia, šalys 2006 m. kovo 9 d. sudarė papildomą susitarimą (b. l. 20-21), pagal kurį atsakovė suteikė apeliantui papildomą kreditą, bendrą kredito sumą padidinant iki 157 023 EUR; ketvirta, atsakovė 2012 m. gegužės 26 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį (b. l. 63, 125, 146).

32Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovė teisėtai nutraukė kredito sutartį, apeliantas pareikštu skundu inter alia ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, vadinasi, šios bylos apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė teisėtai nutraukė kredito sutartį.

33Bylos įrodymai (b. l. 62, 63, 125, 145, 146) patvirtina, jog, pirma, atsakovė 2012 m. kovo 20 d. raštu „Dėl kredito sutarties vykdymo“ kreipėsi į apeliantą, be kita, informuodama, kad apelianto pradelsti įsipareigojimai pagal kredito sutartį, susidedantys iš nesumokėtų kredito grąžinimo įmokų, palūkanų, delspinigių ir nekilnojamojo turto draudimo įmokos, 2012 m. kovo 20 d. pinigine išraiška sudaro 19 011,45 EUR ir 457,78 Lt, bei reikalaudama, jog apeliantas ne vėliau kaip iki 2012 m. balandžio 21 d. padengtų pradelstus įsipareigojimus; antra, atsakovė 2012 m. balandžio 25 d. raštu „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ kreipėsi į apeliantą, inter alia primindama, jog jis nustatytu papildomu terminu nepadengė pradelstų įsipareigojimų, informuodama, kad jo pradelsti įsipareigojimai 2012 m. balandžio 24 d. pinigine išraiška sudaro 20 151,84 EUR ir 546,35 Lt, reikalaudama, kad apeliantas iki 2012 m. gegužės 26 d. padengtų pradelstus įsipareigojimus, kartu įspėdama apeliantą, jog, jam nustatytu papildomu terminu nepašalinus kredito sutarties pažeidimų, bus laikoma, kad sutartis yra nutraukta nuo 2012 m. gegužės 26 d. Atsakovė, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, 2012 m. gegužės 26 d. vienašališkai nutraukė sutartį.

34Atsakovės 2012 m. balandžio 25 d. rašto, kvalifikuotino pranešimu apie sutarties nutraukimą (Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalis), analizė sudaro pagrindą teigti, jog vienašališko sutarties nutraukimo faktinis pagrindas – sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, kitaip tariant, sutarties pažeidimas, kurį atsakovė laiko esminiu, teisinis pagrindas – Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 ir 4 punktai.

35Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą.

36Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir šios bylos apeliaciniame procese pripažino ir pripažįsta, jog jis tinkamai nevykdė kredito sutarties, kita vertus, pasak apelianto, sutarties pažeidimas nėra esminis, be to, jį (sutarties pažeidimą) nulėmė ankstesnis atsakovės vienašališkas sutarties nutraukimas.

37Šios bylos procese nustatyta, jog apeliantas, priešingai negu jis teigia, nuo 2010 m. birželio 1 d. iš esmės nebevykdė sutartinių įsipareigojimų (b. l. 64-66, 98-106). Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinė aplinkybė, kad apeliantas beveik dvejus metus (skaičiuojant iki apelianto ginčijamo vienašališko sutarties nutraukimo) ir daugiau kaip ketverius metus iki šios bylos teisminio nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje iš esmės nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, sudaro pagrindą teigti, jog, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas sistemingai ir iš esmės pažeidė sutartį. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog esminis atsakovės interesas sutartyje – laiku gauti prievolių (į)vykdymą, o esminis apelianto įsipareigojimas – laiku vykdyti sutartines prievoles. Bylos įrodymai – atsakovės 2012 m. kovo 20 d. ir 2012 m. balandžio 25 d. raštai bei detalizuoti apelianto pradelstų įsipareigojimų skaičiavimai (b. l. 139-144) – patvirtina, jog apeliantas 2012 m. balandžio 24 d., be kitų sutartinių įmokų, buvo nesumokėjęs atsakovei kredito grąžinimo įmokų, pinigine išraiška sudarančių 9 990,30 EUR, ir palūkanų, pinigine išraiška sudarančių 5 839,55 EUR. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atotrūkis tarp apelianto pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų, atsižvelgiant į tas faktines aplinkybes, jog, pirma, nuo sutarties sudarymo momento (2004 m. balandžio 19 d.) iki įspėjimo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą pareiškimo momento (2012 m. balandžio 25 d.) buvo praėjęs santykinai neilgas laiko tarpas (lyginant jį su laikotarpiu, skiriančiu sutarties sudarymo momentą ir šalių sulygtą prievolės įvykdymo – kredito grąžinimo – momentą (2037 m. balandžio 19 d.)), antra, šis atotrūkis iš esmės susiformavo paskutinių dvejų metų laikotarpiu ir jis ilgainiui didėjo, yra pakankamas konstatuoti, kad atsakovė ilgą laiko tarpą negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti iš apelianto pagal sutartį (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, bando atsakomybės už įsipareigojimų nevykdymo naštą perkelti atsakovei, teigdamas, jog pagrindinė pradelstų įsipareigojimų susidarymo priežastis – ankstesnis vienašališkas sutarties nutraukimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pritarti tokiai apelianto pozicijai, nes jis pats, o ne atsakovė, yra atsakingas, jog tarp jo pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme susidarė žymus ir reikšmingas atotrūkis, kvalifikuotinas esminio atsakovės intereso pažeidimu. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) byloja, kad, pirma, kaip yra nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktas), atsakovė, vadovaudamasi sutarties nuostatomis, kurias Vilniaus apygardos teismas pripažino nesąžiningomis, 2010 m. spalio 5 d. vienašališkai nutraukė sutartį; antra, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartį ir atmetė atsakovės pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantas, ką patvirtina šalių į bylą pateikti įrodymai (b. l. 64-66, 98-106), laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2012 m. vasario 24 d. teatliko atsakovei vieną mokėjimą, pinigine išraiška sudarantį bemaž 5 000 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuris vidutiniškai protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, esantis pasyviąja prievolės šalimi, siekdamas atkurti sutartinius santykius ir, žvelgiant perspektyviai, stabilizuoti padėtį, kad būtų užkirstas kelias pakartotinai nutraukti sutartį, imtųsi aktyvių veiksmų, nukreiptų į siekį neutralizuoti pradelstus įsipareigojimus ar jų reikšmingą dalį. Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, teapsiribojo vienu mokėjimu, kuris pradelstų įsipareigojimų kontekste nėra reikšmingas, vadinasi, jis neveikė taip, kaip analogiškoje faktinėje situacijoje veiktų bonus pater familias, ir tokiu neveikimu prisiėmė neigiamų padarinių kilimo riziką. Apelianto pasyvumas, kuris, kaip jau buvo konstatuota, nulemtas išimtinai paties apelianto, truko beveik dvejus metus, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos analize, apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, nors ir deklaruoja turintis geriausius ketinimus (į)vykdyti sutartį, yra finansiškai pajėgus įvykdyti sutartį, todėl, esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, konstatuotina, jog, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, apelianto pasyvumas, kaip toks, sudarė atsakovei pakankamą pagrindą manyti, kad apeliantas tinkamai ne(į)vykdys sutarties. Apeliantas pareikštame skunde inter alia pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nesurinko įrodymų apie jo gaunamas ir planuojamas gauti pajamas, turimą turtą, santaupas ir investicijas. Šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, vadinasi, teismui (teismams) šios bylos procese tenka aktyvesnis negu įprastas vaidmuo, kita vertus, teismo aktyvesnio vaidmens aspektas, kaip toks, nesuponuoja, kad vartotojas, pareiškęs ieškinį, yra atleidžiamas nuo visų faktinių aplinkybių, kuriomis jis grindžia pareikštus reikalavimus ir atsikirtimus, įrodinėjimo ir gali užimti pasyvaus proceso stebėtojo vaidmenį. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog apeliantas geriausiai žino, kokia yra jo tikroji turtinė padėtis ir planuojamos gauti pajamos, be to, pirmiausia jis pats disponuoja ar turi disponuoti įrodymais, bylojančiais apie jo turtinę padėtį, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu ir konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo savo iniciatyva rinkti įrodymus, kurių nepateikė apeliantas, disponuojantis ar turįs disponuoti tokiais įrodymais. Be to, apeliantas ne tik nepateikė, bet ir nenurodė jokių konkrečių bylai reikšmingų įrodymų, kuriuos būtų galėjęs surinkti pirmosios instancijos teismas.

38Apibendrinus nustatytas ir aukščiau įvardytas bylos faktines aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, pagrįstai sprendė, kad apeliantas, sistemingai laiku nevykdęs turtinių prievolių, iš esmės pažeidė sutartį.

39Šios bylos procese jau buvo nustatyta, jog atsakovė, suteikdama apeliantui galimybę ir kartu pati išreikšdama valią išsaugoti sutartį ir atkurti šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, 2012 m. kovo 20 d. ir 2012 m. balandžio 25 d. raštais nustatė apeliantui papildomus terminus pašalinti sutarties pažeidimus, kurie (terminai), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai negu teigia apeliantas, yra protingi. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantas, net ir buvęs įspėtas apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, nesiėmė aktyvių veiksmų, nukreiptų į siekį bent jau stabilizuoti susidariusią faktinę padėtį, tai yra nepadengė bent jau pradelstų įsipareigojimų dalies, nepasiūlė atsakovei papildomų prievolių (į)vykdymo užtikrinimo priemonių ir racionalaus bei abiem šalims priimtino prievolių (į)vykdymo išdėstymo / ar atidėjimo varianto, šiuo savo neveikimu tik patvirtindamas, kad jis nėra finansiškai pajėgus (į)vykdyti sutartį ir sutarties išsaugojimas – neracionali ir neperspektyvi išeitis. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad šios bylos procese negali būti taikoma Civilinio kodekso 6.209 straipsnio 3 dalis, nes jo pradelsti įsipareigojimai sudaro nedidelę visų sutartinių įsipareigojimų dalį (Civilinio kodekso 6.209 straipsnio 4 dalis). Civilinio kodekso 6.209 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nustatyta, jog ši materialinės teisės norma yra taikoma tais atvejais, kai termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas. Šios bylos procese jau buvo konstatuota, jog sistemingas ir ilgalaikis termino praleidimas, susidarantis dėl paties kredito gavėjo deklaruojamo finansinio nepajėgumo, yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuriam įvykus kredito davėja nebegali tikėtis, kad sutartis toliau gali būti vykdoma, vadinasi, sprendžiant šios bylos ginčą, apskritai nėra reikšminga Civilinio kodekso 6.209 straipsnio 3 dalis. Be to, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas šios bylos procese privalėjo vadovautis kasacinio teismo praktika, suformuota 2011 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog nesutampa šios bylos ir apelianto nurodomos bylos ratio decidendi: šios bylos procese sprendžiamas vienašališko sutarties nutraukimo įstatymo nustatyta tvarka teisėtumo klausimas, o apelianto nurodomoje byloje, be kitų klausimų, buvo sprendžiamas vienašališko sutarties nutraukimo sutarties nustatyta tvarka teisėtumo klausimas.

40Atsakovė, apeliantui iš esmės pažeidus sutartį, kaip reikalauja Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 3 dalis, nustatė jam protingą papildomą terminą pašalinti esminius sutarties vykdymo trūkumus, įstatymo nustatyta tvarka ir terminu (Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalis) informavo apeliantą apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, todėl, šios bylos procese nustačius, jog apeliantas papildomai nustatytu terminu neeliminavo sutarties pažeidimų, konstatuotina, jog, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovės vienašalis sandoris – sutarties nutraukimas – yra teisėtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtina papildomai pažymėti, jog sutarties nutraukimas, nepaisant to, jog yra ultima ratio, – vienintelė reali išeitis iš susidariusios faktinės padėties, nes, kaip jau buvo konstatuota šios bylos procese, tolesnis sutartinių santykių egzistavimas yra neperspektyvus ir kartu beprasmis, kadangi apeliantas, ką patvirtina jo elgesys, nėra pajėgus įvykdyti sutartį.

41Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos įrodymus, tinkamai kvalifikavo bylos teisingam išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino bylai reikšmingas materialinės teisės ir procesinės teisės normas ir teisingai išsprendė šią bylą, kas sudaro pagrindą palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės šios bylos teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo apeliaciniame skunde.

43Atsakovė, apeliantui pralaimėjus šios bylos apeliacinį procesą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys), bet ji nepareiškė reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovė šios bylos apeliaciniame procese nepatyrė bylinėjimosi išlaidų.

44Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

45Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

46palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. ieškovas kreipėsi į teismą ir, modifikavęs ieškinį, prašė: pripažinti... 3. Ieškovo teigimu, šalys, pirma, 2004 m. balandžio 19 d. sudarė kredito... 4. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011 m. liepos 21 d.... 5. Ieškovo teigimu, nepaisant jo daugkartinių bandymų susitarti su atsakove... 6. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė atmesti ieškovo reikalavimus.... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu atmetė... 8. Pasak pirmosios instancijos teismo, šalių susirašinėjimo duomenys byloja,... 9. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos įrodymus inter alia nustatė, jog,... 10. Pirmosios instancijos teismo teigimu, vertinant, ar kredito sutarties... 11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos faktines... 12. Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d.... 13. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos... 14. Ieškovo apeliacinio skundo pagrindas yra grindžiamas inter alia šiais... 15. Atsakovė, atsiliepdama į ieškovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog... 16. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo... 19. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka... 20. Apeliantas pareikštame skunde inter alia suformulavo prašymą dėl bylos... 21. Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas... 22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir... 23. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų... 24. Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, laikosi pozicijos,... 25. Be kitų procesinių atvejų, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra... 26. Apeliantas modifikuotu ieškiniu (b. l. 27-37) iš esmės pareiškė vieną... 27. Be aukščiau įvardyto ir kitų procesinių atvejų, absoliučiu sprendimo... 28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, absoliutus sprendimo negaliojimo... 29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos medžiagos ir... 30. Dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo... 31. Šios bylos procese, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog, pirma,... 32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovė... 33. Bylos įrodymai (b. l. 62, 63, 125, 145, 146) patvirtina, jog, pirma, atsakovė... 34. Atsakovės 2012 m. balandžio 25 d. rašto, kvalifikuotino pranešimu apie... 35. Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalis gali... 36. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir šios bylos... 37. Šios bylos procese nustatyta, jog apeliantas, priešingai negu jis teigia, nuo... 38. Apibendrinus nustatytas ir aukščiau įvardytas bylos faktines aplinkybes,... 39. Šios bylos procese jau buvo nustatyta, jog atsakovė, suteikdama apeliantui... 40. Atsakovė, apeliantui iš esmės pažeidus sutartį, kaip reikalauja Civilinio... 41. Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas... 42. Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame... 43. Atsakovė, apeliantui pralaimėjus šios bylos apeliacinį procesą, įgijo... 44. Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir... 45. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 46. palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą...