Byla 2A-8-513/2014
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio ir Albinos Pupeikienės, sekretoriaujant Astai Baristienei, dalyvaujant pareiškėjui R. S. R., jo atstovui advokatui V. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo (apelianto) R. S. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-03-27 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Pareiškėjas kreipėsi su pareiškimu į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – kad jis, t. y. R. S. R., ir jo motina – G. R. jo tėvo ir motinos sutuoktinio D. (D.) R. įkalinimo metu laikotarpiu nuo 1951-09-05 iki 1955-11-02 negalėjo legaliai gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Tauragės mieste. Motyvavo tuo, kad pagal RTFSR BK 581a str. LTSR VSM kariuomenės Šiaulių srities karinio tribunolo 1952-02-14 nuosprendžiu 25 metams laisvės atėmimo bausme su turto konfiskacija nuteisus ir įkalinus tėvą, konfiskuojant turtą, šeima, bijodama ištrėmimo, ir motinai dėl vyro nuteisimo netekus darbo ir bet kokio pragyvenimo šaltinio Tauragėje, praradus socialines teises ir garantijas, baiminantis, kad turtas bus konfiskuotas, todėl jį pardavus pusvelčiui pažįstamiems, draugams, vyko į Vilnių. Vilniuje kreipėsi į Bitininkystės skyriaus viršininką V. N., kuris padėjo mamai įsidarbinti Utenoje, bitininkystės reikmenų parduotuvėje, taigi šeima persikėlė gyventi į Uteną. Nurodo, kad V. N. suklastojo mamos anketinius duomenis, nurodydamas, kad mama yra našlė, o jos sutuoktinis ir pareiškėjo tėvas D. (D.) R. miręs, taip nuslėpdamas tėvo areštavimo ir nuteisimo faktą. Tėvas laisvės atėmimo vietose išbuvo nuo 1951-09-05 iki 1955-11-02. Po paleidimo tėvas grįžo pas juos į Uteną, kur gyveno ir ( - ) mirė. Nurodė, kad šias aplinkybes gali patvirtinti liudytojos O. J. ir B. M.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-12-06 pripažino, kad D. (D.) R. buvo neteisėtai represuotas ir minėtu nuosprendžiu nuteistas minėta bausme, kad jis pagal LR asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir jam atkuriamos visos jo pilietinės teisės ir 2011-12-06 pažymėjimas yra pagrindas gauti LR įstatymuose numatytas lengvatas ir kompensacijas. Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras 2012-04-18 rašte pareiškėjui nurodė, kad dėl tremtinio statuso pareiškėjui pripažinimo būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas jo tėvo įkalinimo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas būtinas dėl tremtinio statuso pareiškėjui suteikimo (b. l. 3–4).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-03-27 sprendimu pareiškėjo pareiškimo netenkino ir priteisė iš pareiškėjo 51,66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas iš esmės sprendė, jog pagrindo pripažinti pareiškėją ir jo motiną tremtiniams prilygintiems asmenimis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. pagrindu nėra pagrindo. Tokią išvadą teismas padarė nustatęs, kad byloje nėra rašytinių įrodymų apie pareiškėjo šeimos gyvenamąsias vietas, pareiškėjo motinos darbovietes ar kitokių rašytinių įrodymų, kurie įrodytų, jog pareiškėjo šeima 1951–1955 metais keitė gyvenamąją vietą bei slapstėsi nuo ištrėmimo, o byloje kaip liudytojų apklaustų asmenų parodymai nepatvirtina fakto, jog pareiškėjo šeima 1951–1955 metais negalėjo legaliai gyventi Tauragėje, be to, nepateikta įrodymų, jog tuo metu Lietuvoje pareiškėjas ir jo motina būtų buvę priversti slapstytis ar kitaip vengti trėmimo, būtų buvę įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir toliau nebūtų galėję legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Sprendė, jog vien aplinkybės apie tuometinę politinę situaciją šalyje nėra pakankamos konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo šeimai buvo pritaikyti gyvenamosios vietos pasirinkimo apribojimai. Pažymėjo, kad tas faktas, jog pareiškėjo motina galėjo sulaukti rudens ir nuimti bulvių derlių bei turėjo galimybę parduoti karvę, patvirtina tai, kad šeima nesislapstė, – tik buvo atimta galimybė motinai dirbti parduotuvėje. Rašytinių įrodymų, jog pareiškėjo motina dirbo minėtoje parduotuvėje, byloje taip pat nėra. CPK 92 str. pagrindu iš pareiškėjo priteisė 51,66 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (b. l. 57–59).

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-03-27 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, – pareiškimą tenkinti. Nesutinka su teismo išvadomis ir ginčo situacijos aplinkybių, liudytojų parodymų vertinimu. Argumentuoja CPK 182 str. 1 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ (Teismų praktika, 2004, 22) 6.1 p. nuostatomis ir teigia, kad ginčo situacijoje buvo pokario metas, visuotinai žinoma ir byloje neginčijama, jog buvo vykdomos politinės represijos, politiniai persekiojimai ir trėmimai. Taigi, areštavus pareiškėjo tėvą ir jo motinos sutuoktinį D. (D.) R. kaip politinį kalinį, t. y. vieną jų šeimos narį, jiems taip pat kilo visos su tuo susijusios neigiamos pasekmės – mama buvo atleista iš darbo, šeima neteko pragyvenimo šaltinio, socialinių garantijų, šeima nebegalėjo legaliai gyventi savo gyvenamojoje vietoje ir buvo priversta ieškoti kitos gyvenamosios vietos. Teismas nemotyvavo, kodėl liudytojų parodymai neįrodo prašomo nustatyti fakto. Mano, kad liudytojos detaliai paaiškino aplinkybes apie mamos turėtą darbą ir gyvenamąjį plotą Tauragėje ir šio darbo praradimą 1951-09-05 areštavus pareiškėjo tėvą, apie tai, kad pareiškėjo mama skubiai ir pusvelčiui pardavė karvę ir nukastas bulves, apie tai, kaip mama įsidarbino kitame Lietuvos krašte – Utenoje. Pirmosios instancijos teismas tokios kategorijos byloje, turėdamas pareigą būti aktyvus ir veikti ex officio, iniciatyvos rinkti bylai aktualius įrodymus apie pareiškėjo mamos priėmimą ir atleidimą iš darbo nesiėmė, taigi manytina, kad sutiko su pareiškėjo pozicija, kad išnaudotos visos jam žinomos galimybės, kaip tokius rašytinius įrodymus gauti. Pažymi, kad negalėjimas gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje apima ne tik slapstymąsi nuo galimų represijų ar trėmimo, bet ir sudarymą asmeniui tokių gyvenimo sąlygų, kurioms esant asmuo paprasčiausiai neišgyventų. Tokios sąlygos egzistavo ir ginčo atveju, tačiau teismas minėtą negalėjimą gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nepagrįstai ir nemotyvuotai susiaurino tik iki slapstymosi nuo galimų represijų ar trėmimo (b. l. 62–63).

6Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė apeliacinį skundą jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu. Teismas tenkino pareiškėjo atstovo prašymą ir pridėjo jo byloje pateiktus įrodymus, kurių neturėjo nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme: D. (D.) R. mirties liudijimą, G. R. darbo knygelę, 2013-04-04 prašymą ir UAB „Arcyvų sistemos“ atsakymą į advokato prašymą. Mano, kad esami byloje įrodymai patvirtina faktą, kad iš Tauragės šeima dėl ginčo aplinkybių buvo priversta išsikelti gyventi ir gyveno Utenoje. Pareiškėjas nurodė, kad tėvas 1955 m. grįžo iš kalėjimo, visi toliau gyveno Utenoje. Kadangi tik 2011 m. tėvas buvo reabilituotas, dabar kreipėsi turėdamas tikslą susitvarkyti dokumentus tremtinio socialinei pašalpai gauti.

7Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai vertino bylos rašytinus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti apelianto nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pažymi, kad pareiškėjas 2013-02-06 teismo nutarties pateikti įrodymus apie mamos gyvenamąją vietą, persikėlimą į Uteną neįvykdė. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus gyvenamosios vietos registracija buvo būtina. Liudytojų parodymus vertina kaip patvirtinančius, jog pareiškėjo šeima ir iki tėvo arešto gyveno labai sunkiai, jokio turto, išskyrus karvę, neturėjo, taigi į Uteną persikėlė ieškodama geresnio gyvenimo, o ne dėl to, kad negalėjo toliau gyventi Tauragėje. Įrodymų, jog pareiškėjo šeima po tėvo arešto turėjo slapstytis ar kitaip vengti trėmimo, būtų buvę įrašyti į tremiamųjų sąrašus, byloje nėra (b. l. 66–68).

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

9Teismas yra kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2001 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgys tam tikrą subjektinę teisę. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

10Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir bylą dėl pareiškėjo ir jo motinos negalėjimo legaliai gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje laikotarpiu nuo 1951-09-05 iki 1955-11-02 Tauragėje dėl pareiškėjo tėvo ir jo motinos sutuoktinio D. (D.) R. įkalinimo (CPK 444 str. 2 d. 9 p.), taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011), atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus.

11Pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais tam, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-08-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009; 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.).

12Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bylos faktiniai duomenys neįrodo ginčo fakto, t. y. neįrodo, kad pareiškėjas ir jo motina būtų buvę priversti slapstytis ar kitaip vengti trėmimo, būtų buvę įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir toliau nebūtų galėję legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Tauragėje. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada neturi pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai neįvertino byloje esančių įrodymų viseto, t. y. iš esmės neanalizavo kaip liudytojų teismo posėdyje apklaustų pareiškėjo uošvienės O. J. bei tetos B. M. parodymų (b. l. 54–55), neįvertino ginčo situacijos aplinkybių – 1951 m. buvo pokario metas, šalis buvo valdoma autoritarinio Josifo Stalino režimo, buvo vykdomi masiniai Lietuvos piliečių bei jų šeimos narių trėmimai, represijos, konfiskuojamas piliečių turtas ir pan (CPK 182 str. 1 p.), to, jog pareiškėjas 1951 m. buvo tik 2 metų amžiaus ir juo po tėvo arešto 1951-09-05 liko rūpintis tik motina G. R. (mirusi ( - ), b. l. 40).

13Aplinkybę, jog pareiškėjo tėvas D. (D.) R. ir motina G. R. susituokė ( - ), patvirtina sutuoktuvių liudijimas Nr. 12 (b. l. 8), o aplinkybę, kad jiems gyvenant santuokoje ( - ) gimė sūnus (pareiškėjas) R. S. R., patvirtina pareiškėjo gimimo liudijimas Nr. 295425 (b. l. 9). Aplinkybę, jog pareiškėjas, jo motina ir tėvas iki tėvo įkalinimo, t. y. iki 1951-09-05, gyveno Tauragės mieste, patvirtina tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-06 pažymėjimas Nr. 2R-154, kuriame įrašyta, jog D. (D.) R. gyveno Tauragės mieste (b. l. 6), tiek liudytojos O. J., t. y. pareiškėjo uošvienės, parodymai, jog ji pažinojo pareiškėją, jo motiną ir tėvą, nes taip pat gyveno Tauragėje, be to, kartu su pareiškėjo motina vesdavo karves į ganyklą, padėjo jai nukasti bulves, taip pat žinojo, kad pareiškėjo motina dirbo bitininkystės parduotuvėje, tėvas – linų sandėlyje, jog areštavus vyrą, pareiškėjo motina prarado darbą, Saugumas ją iš turėto gyvenamojo ploto išvarė, ji ieškojo kito darbo, sakė, jog ją persekioja ir neleidžia niekur dirbti, po to staiga, nesakiusi kur, išvažiavo (b. l. 52–55). Aplinkybę, jog pareiškėjo tėvas iš įkalinimo įstaigos 1955 m. grįžo ne į Tauragę, o į Uteną, patvirtina tiek D. (D.) R. mirties liudijimas Nr. 479738, kuriame jo mirties ( - ) vieta nurodytas Marijampolės miestas, tiek liudytojos B. M., t. y. pareiškėjo tetos ir jo tėvo sesers, parodymai, jog: po D. (D.) R. įkalinimo 1951 m. pareiškėjo motina atvyko pas ją į Vilnių ir ieškojo pagalbos Žemės ūkio ministerijoje, nes neturėjo pinigų, darbo, buvo pasmerkta kaip politinio kalino žmona; darbą dėl vyro arešto ir įkalinimo Tauragėje prarado ir kito negavo, ten su mažamečiu sūnumi (pareiškėju) išgyventi nebūtų galėjusi; padedant minėtos ministerijos darbuotojui, t. y. suklastojant jos anketinius duomenis, įspėjant liudytoją, jog ji slėptų aplinkybę apie jos brolio (pareiškėjo motinos vyro) įkalinimą ir būdama klausiama apie jį sakytų, jog šis yra miręs, išvyko į Uteną; Utenoje pareiškėjas su motina gyveno, ji dirbo bitininkystės parduotuvėje, gyveno iš esmės skurdžiomis buitinėmis sąlygomis, turėdama minimalias pajamas ir ji, liudytoja, atvykdavo iš Vilniaus į Uteną, jai padėdavo (b. l. 52–56).

14Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktas rašytinis įrodymas – G. R. darbo knygelė ir joje esantys įrašai apie jos priėmimą / atleidimą iš darbo, patvirtina, jog joje nėra užfiksuota duomenų apie jos darbovietę Tauragėje, o pirmasis įrašas yra apie tai, jog ji 1951-05-15 priimta į bitininkystės inventoriaus krautuvės vedėjo pareigas ir šis įrašas (kaip ir visi kiti įrašai knygelėje) patvirtintas Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos antspaudu ir pasirašytas valdytojo P. Kiti įrašai knygelėje yra apie tai, kad G. R. 1952-09-15 perkelta dirbti į Uteną, eiti vedėjos pareigas, 1960-09-30 – į Kapsuką (dabartinis Marijampolės miestas), 1962-05-01 paskirta perkėlimo tvarka į Kapsuko bitininkystės reikmenų krautuvės vedėjos pareigas, 1984-04-01, įsteigus Bitininkystės valdybą, perkelta dirbti į šios valdybos Kapsuko bitininkystės parduotuvę ir paskirta eiti pardavėjos pareigas, 1984-05-04 atleista iš darbo pačiai prašant. Įvertinusi nustatytų faktinių bylos aplinkybių visetą, remdamasi padarytomis išvadomis, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas ir jo motina objektyviai nebegalėjo legaliai gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Tauragėje po to, kai 1951-09-05 pareiškėjo tėvas ir jo motinos sutuoktinis D. (D.) R. buvo areštuotas ir įkalintas. Pareiškėjo motina kartu su mažamečiu sūnumi ginčo situacijoje buvo priversta iš esmės bėgti iš nuolatinės gyvenamosios vietos, slėpti vyro įkalinimo faktą, klastoti ankstesnio jos darbo ir gyvenimo Tauragėje faktus tam, kad gautų darbą bei gyvenamąjį plotą Utenoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai vertintini kaip faktiškai nepagrįsti.

15Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kadangi byloje surinkta pakankamai įrodymų pareiškimui išnagrinėti ir sprendimui priimti, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą, – nustatyti ginčo juridinę reikšmę turintį faktą, turint tikslą pareiškėjui (nes jo motina mirusi) suteikti tremtinio statusą (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 444 str. 2 d. 9 p.).

16Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

17Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. S. R. pareiškimą tenkinti – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. S. R. ir jo motina G. R. pareiškėjo tėvo ir jo motinos sutuoktinio D. (D.) R. įkalinimo metu laikotarpiu nuo 1951-09-05 iki 1955-11-02 negalėjo legaliai gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Tauragės mieste.

18Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas turint tikslą suteikti tremtinio statusą pareiškėjui R. S. R..

Proceso dalyviai
Ryšiai