Byla I-768-279/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Utenos rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai

1Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Utenos rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir

Nustatė

2pareiškėja skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė solidariai iš atsakovų priteisti 8558,46 Lt ( 2480,70 Eur) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėja skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu Utenos rajono apylinkės teisme dirbo teisėja. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2009 m. gegužės 1 d.), kuriuo sumažino teisėjų ir teismo pirmininkų atlyginimų pareiginės algos koeficientus, o 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) dar kartą sumažino teisėjų ir teismo pirmininkų atlyginimų pareiginės algos koeficientus. Šių įstatymų galiojimas kelis kartus buvo pratęstas ir galiojo iki 2013 m. rugsėjo mėn. pabaigos. Pareiškėja nurodė, kad šis teisėjų darbo užmokesčio sumažinimas 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl mano, kad jos teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą buvo pažeista (2-4 b. l.).

3AtsakovasUtenos rajono apylinkės teismassavo atsiliepimu nurodė, jog su pareiškėjos skundu sutinka iš dalies. Teigė, kad Utenos rajono apylinkės teismas pareiškėjai darbo užmokestį mokėjo pagal galiojančius teisės aktus iš tam skirtų biudžeto lėšų ir neturėjo galimybių mokėti pareiškėjai darbo užmokestį pagal iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusius pareiginę algą sudarančių dalių dydžius. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majoure) aplinkybėms taisyklių 3.5 punktą šalis nėra finansiškai atsakinga už kokių nors įsipareigojimų nevykdymą, jeigu kliūtis, kurios lėmė įsipareigojimų nevykdymą, sukėlė teisėti ar neteisėti valstybės valdymo institucijų veiksmai. Todėl šiuo atveju pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis gali būti priteista tik iš Lietuvos valstybės (b. l. 13 ).

4Skundas atmetamas.

5Byloje nustatyta, jog pareiškėjaginčo laikotarpiu dirbo Utenos rajono apylinkės teisme teisėja.

6Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos teisėjo darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl taikyto sumažinto pareiginės algos koeficiento, priteisimo.

7Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas). Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo4 straipsnio 2 dalį bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Teisėjų atlyginimų įstatymo4 straipsnio 3 dalis).Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija Nr. X-1771, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) apylinkių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas – 14,2. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235, o 2009 m. liepos 17 d. – Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362, kurių 1 straipsniu, įsigaliojusiu atitinkamai nuo 2009 m. gegužės 1 d. bei 2009 m. rugpjūčio 1 d., sumažino apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientus atitinkamai iki 12,5 ir 11,56, Tokie sumažinti koeficientai galiojo iki 2013 m. spalio 1 d.

8Byloje nėra ginčo, kad Utenos rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiomis Teisėjų atlyginimų įstatymo redakcijomis, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., kai pareiškėja ėjo apylinkės teismo teisėjos pareigas, jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą.

9Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ be kita ko, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (19 punktas); Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (20 punktas); Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos,) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (21 punktas). Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

10Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų, daroma išvada, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas atlyginimas, vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymopriedėlio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

11Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jos argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

12Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter aliaLietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

13Taigi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį teismo sprendimu,nes sumažintą atlyginimą mokėjusiai institucijai (šiuo atveju Utenos rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą administracinėse bylose pagal teisėjų skundus dėl neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies priteisimo (2016 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-87-552/2016; 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-57-552/2016 ir kt.).

14Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualia praktika, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

15Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Nutarė

16pareiškėjos V. S. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Utenos rajono apylinkės teismui,trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai atmesti.

17Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai