Byla e2A-775-186/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių L. P. ir Z. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. P., Z. P., R. Z., J. J. S. ir R. S. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegija

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ieškovai L. P., Z. P., R. Z., J. J. S. ir R. S. patiksliname ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiomis Obligacijų pasirašymo sutartis, kurias jie sudarė su atsakove BAB banku SNORAS (toliau ir – Bankas); taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).
  2. Ieškovai nurodė, kad nei vienam iš jų nebuvo paaiškinta, kad toks Banko siūlomas produktas, kaip obligacijos, yra rizikingesnis už terminuotąjį indėlį ir, kad jam negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas; nebuvo realiai įteikti obligacijų emisijos prospektai ar jų santraukos, taip pat nebuvo pateikti ir kiti dokumentai, išvardyti neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“. Ieškovai apie tai, kad jų lėšos yra neapdraustos, sužinojo tik po Banko bankroto. Ieškovai šias sutartis suprato ir laikė indėlio sutartimis, o perduotas lėšas – kaip savo indėlius Banke. Banko darbuotojai ieškovams teigė, kad ši investicija yra visiškai apsaugota valstybės, kad ji yra apdrausta. Sutartyse aiškiai nenurodyta, kad lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Nei vienas iš ieškovų neturėjo pakankamai įgūdžių ir patirties, kad galėtų įvertinti riziką. Niekur nebuvo skelbiama apie Lietuvos banko nustatytus pažeidimus, kurių atsakovė ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo ištaisiusi. Tokie Banko veiksmai nulėmė ieškovų esminį suklydimą dėl ginčijamų sandorių, atsakovė apgaule siekė prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdama savo veiklos trūkumus, todėl ieškovai šiuos sandorius prašė pripažinti negaliojančiais Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).
  3. Teismas nustatė, kad Obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse ieškovai (išskyrus L. P.) atsisakė pateikti duomenis apie save, todėl atsakovė, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Ieškovė L. P. turi aukštąjį išsilavinimą, kiti ieškovai yra įgiję specialybes. Ieškovai buvo sudarę mokėjimo sąskaitos sutartis, didžioji dalis ieškovų iki Obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį (pvz., J. J. S. – 18, Z. P. – 2, R. Z. – 30). Ieškovai buvo sudarę Naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis arba nurodė, kad turi galimybė nuolatos naudotis interneto ryšiu (išskyrus Z. P.). Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, todėl teismas sprendė, kad ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovės bankroto ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad sutartys neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškinys teisme gautas 2015 m. liepos 10 d. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (Prospektuose nurodyti skaičiai apie Banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų), t. y. pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį.
  4. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, ir tai, kad Bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog Bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie Banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, kad Bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumus, kaip antai, didesnes palūkanas. Ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje Bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama konstatuoti, kad Banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą, tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais, yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, kad per metų ar pusės metų laikotarpį Banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės, argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovės nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius ir pagal CK 1.91 straipsnį.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

7

  1. Ieškovės L. P. ir Z. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jų ieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla C-671/13), dėl kurio buvo kreiptasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, neatsakyta, kaip turėtų būti taikoma Investuotojų direktyva, kai vertybinių popierių emitentas kartu yra ir investicinė įmonė, todėl šiuo atveju svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.
    2. Teismas nepagrįstai pareigą susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams (ieškovams), nepaisant to, jog nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai (kaip to reikalauja IĮIDĮ 13 straipsnis) nurodyta, jog ieškovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Tokia informacija nebuvo pateikta nei teismo nurodytame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme, nei kituose dokumentuose. Be to, visi ieškovai patvirtino, jog Banko darbuotojai žodžiu nurodė, kad obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė.
    3. Teismas nepagrįstai ieškovus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, be to, nepagrįstai sprendė, kad draudimo apsauga ieškovams nebuvo svarbi aplinkybė sudarant sutartį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad už obligacijas siūlomos palūkanos nebuvo tokios didelės, palyginti su indėliais, kad jas įsigyjant būtų verta rizikuoti savo gyvenimo santaupomis. Be to, nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad obligacijų palūkanos buvo kur kas mažesnės už ankstesniais metais siūlytas indėlių palūkanas, todėl logiška, jog ieškovai nesiejo didesnių obligacijų palūkanų su didesniu rizikingumu ir manė, kad indėliai ir obligacijos yra lygiaverčiai produktai saugumo prasme.
    4. Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovai nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį. Ši aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas.
    5. Ieškovai byloje nesiekė įrodyti, kad sutarčių sudarymo dieną Bankas buvo nemokus. Ieškovai įrodinėjo, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką (akcentuodavo, jog yra išrinktas geriausiu banku Lietuvoje), ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga. Baziniuose prospektuose atsakovė nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra. Teismas visiškai nevertino, ar ieškovų nurodomą informaciją apie Lietuvos banko nustatytus veiklos ribojimus ir teisės aktų pažeidimus, kurių atsakovė neištaisė, galima laikyti esmine informacija ir ar atsakovė nepažeidė Vertybinių popierių įstatymo nuostatų, tokios informacijos nesuteikdamas ieškovams.
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose prašo ieškovių apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
    1. Iki apeliacinio skundo pateikimo ieškovės neteigė, kad tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, ir nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT, todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas šiomis aplinkybėmis (CPK 306 str. 2 d.).
    2. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių (šiuo atveju obligacijų) ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.
    3. Pareigą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją, iškilus Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimui, turi tik teismas, kuris yra galutinė instancija konkrečioje byloje (CPK 3 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija byloje. Kreipimasis į ESTT turi būti paremtas iškilusiu tam tikros Europos Sąjungos teisės normos aiškinimo ir (ar) galiojimo klausimu, bet ne siekiu nuginčyti jau esantį, šaliai nepalankų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimą ir taikymą.
    4. Išskyrus teiginius apie apeliantų išsilavinimą, profesiją, socialinę padėtį ir amžių, byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu Obligacijų pasirašymo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Apeliantai neįrodė, nei kad atsakovė juos suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Tam tikrų Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) ar kitų susijusių teisės aktų reikalavimų pažeidimas negali būti laikomas pagrindu pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ar 1.91 straipsnį.
    5. Vidutinio vartotojo sąvokos atitikimas neprofesionalaus vartotojo sąvokai nėra akcentuojamas kaip esminis sprendžiant analogiškas bylas, nes formalus šių sąvokų gretinimas nėra reikšmingas nustatinėjant tikruosius šalių ketinimus ir valią, sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio ar 1.91 straipsnio pagrindu. Kita vertus, teismų praktikoje analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra taikoma apibūdinant neprofesionalų investuotoją jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palūkanų obligacijos.
    6. Ekonominio ar teisinio išsilavinimo nebuvimo aplinkybė ir L. P. garbus amžius nesudaro pagrindo teigti, kad Apeliantai, būdami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių. Apeliantai nepaaiškino, dėl kokių objektyvių priežasčių jie neįžvelgė skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorio, kurie iš esmės skiriasi ne tik turiniu, bet ir pasirašomų dokumentų kiekiu ir apimtimi.
    7. Nesuprantama, kodėl apeliantės, ketindamos sudaryti terminuotojo indėlio sutartis, domėjosi Banko siūlomomis palūkanomis už kitus finansinius produktus, kurių jos net neketino pirkti. Apeliančių teiginys, kad Banko darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiškus produktus indėliams, nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 178 str.).
    8. Ieškovai nepateikė įrodymų apie tai, kad Banko būklė ginčijamų Obligacijų pasirašymo sutarčių ar obligacijų bazinių prospektų paskelbimo metu neatitiko Banko viešai skelbiamos. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovės faktiškai domėjosi atsakovės finansine padėtimi (analizavo finansinių ataskaitų rinkinius, obligacijų prospektus ir pan.), todėl Banko turtinė padėtis apskritai nelaikytina esmine aplinkybe, dėl kurios apeliantės galėjo būti apgautos.
Teisėjų kolegija konstatuoja:

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).

10Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

  1. Aplinkybė, kad Bankas, platindamas savo išleistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, buvo akcentuota tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiškose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Kasacinis teismas išaiškino, kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios, todėl šiuo aspektu kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams.

11Dėl Obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais

  1. Apeliantės ginčija su Banku sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais, t. y. kaip sudarytas dėl apgaulės ir / arba dėl esminio suklydimo. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  2. Apeliantės įrodinėja, kad Bankas jų tinkamai neinformavo apie riziką, susijusią su investavimu į obligacijas, o pagal savo išsilavinimą ir patirtį jos pačios to nesuvokė. Be to, atsakovė sąmoningai nuslėpė informaciją apie Lietuvos banko nustatytus trūkumus, kurie nebuvo ištaisyti sudarant ginčijamus sandorius. Jeigu būtų tai žinojusios, apeliantės ginčijamų sandorių nebūtų sudariusios. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
  3. Pirmiausia pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog apeliantė Z. P. buvo sudariusi ir terminuotųjų indėlių sutarčių, taigi, jai turėjo būti žinoma, kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, kokia jos sudarymo procedūra ir pan. Kitai apeliantei L. P., turinčiai aukštąjį išsilavinimą, taip pat turėjo būti žinoma apie terminuotąjį indėlį. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iš šios sąlygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų būti pagrindas pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo. Apeliantams renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika.
  4. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantes apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ (CPK 178 str.). Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygose taip pat nėra jokių nuostatų, kad obligacijoms yra taikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Jeigu prieš pasirašydamos ginčijamas sutartis apeliantės jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantės prisiėmė pačios dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).
  5. Apeliantės akcentuoja, kad kartu su Obligacijų pasirašymo sutartimis jos sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose yra nurodyta, kad Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra išaiškinta, kad minėta nuostata, nors ir nėra klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
  6. Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos gali būti priskiriamos vidutinių vartotojų kategorijai. Apeliančių teigimu, teismas neatsižvelgė į jų situaciją individualizuojančias aplinkybes, neįvertino, kad apeliantės neturi specialių žinių apie investavimo rinkos produktus. Šie skundo argumentai, viena vertus, paneigiami pirmiau jau aptartais argumentais dėl didelio pačių apeliančių nerūpestingumo ir neapdairumo, kita vertus, apeliantės neginčija, kad pagal FPRĮ jos yra priskirtinos neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jų amžiaus, išsilavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jų vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia.
  7. Pažymėtina ir tai, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir išsilavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė Z. P. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1–F pažymėjo, kad atsisako suteikti Bankui FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją, pasirašytinai patvirtindama, kad tokio atsisakymo padariniai jai yra suprantami. Apeliantė L. P., nors ir nepažymėjo minėto anketos langelio, bet jokios informacijos nenurodė. Taigi Bankas, neturėdamas pakankamai išsamios informacijos apie šiuos asmenis, objektyviai negalėjo individualizuoti apeliančių, kaip klienčių, investavimo poreikių.
  8. Pasak apeliančių, apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą ir geriausią banką Lietuvoje, bet sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis nepranešė apeliantėms apie esminį įvykį – Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus trūkumus, kurie tuo metu dar nebuvo ištaisyti, kaip paaiškėjo iš vėliau Lietuvos banko pateiktų pranešimų. Dėl šio argumento pažymėtina, kad informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. priimtą nutarimą buvo paskelbta viešai, o apeliantės Obligacijų pasirašymo sutartis su atsakove sudarė po kelių mėnesių (atitinkamai 2011 m. kovo 22 d. ir 2011 m. balandžio 15 d.). Tai, kad Lietuvos bankas minėtu nutarimu pripažino tam tikrus Banko veiklos trūkumus ir perspėjo dėl galimų likvidumo problemų, nereiškia, jog Bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumus. Teismų praktikoje jau konstatuota, kad ši aplinkybė nereiškia, jog Bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (dabartinis bylos Nr. 2A-3-516/2017, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4).
  9. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimus pripažinti Obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 ir 1.91 straipsnius, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius jokių CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai