Byla 2A-1572-619/2013
Dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pakeitimo, tretysis asmuo UAB „DMD Investment“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,

2teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantų D. R., D. K., M. G., UAB „DMD Investment“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. R., D. K., M. G. ieškinį atsakovui AB DNB bankui, dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pakeitimo, tretysis asmuo UAB „DMD Investment“.

3Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

4Ieškovai D. R., D. K., M. G. 2011-12-13 kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui AB DNB bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu tuo pagrindu, kad atsakovas pažeidė CK 6.217 str. normas. 2012-04-10 ieškovai patikslino ieškinį, kuriuo prašė pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu ir pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas tokiu būdu, kad dalinių kredito ir palūkanų mokėjimo terminas pagal prisiimtą kreditą būtų nukeltas iki 2014-12-31. Ieškovai D. R., D. K. ir M. G. su atsakovu AB DNB banku 2006-02-28 sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 982-06IL (t.1., b.l. 23-32, sutarties sąlygos keistos ir papildytos 2006-02-28 Susitarimu Nr. 3730-06IL, 2006-02-28 susitarimu Nr. K-2411-2008-27, t.1., b.l. 33-35). Šios sutarties pagrindu ieškovams terminui iki 2021-02-28 buvo suteiktas 840 229,15 USD dydžio kredito limitas su kintama metine palūkanų norma žemės sklypams Purviškių k., Vilniaus r., pirkti (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.1-2.3, 3, 4, 5, 7 p.). Už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas Bankui palūkanas, kitas įmokas kredito gavėjai – ieškovai - įsipareigojo mokėti Bankui po 0,05 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 39 p.). Ieškovams nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, 2009-10-12 raštu Nr. 30.58.37/1181 Bankas įspėjo ieškovus, kad iki nustatyto termino negrąžinus skolos Bankui, Bankas vienašališkai nutrauks Kreditavimo sutartį ir imsis priverstinių skolos išieškojimo veiksmų. Ieškovams ir toliau nevykdant savo įsipareigojimų, Bankas vienašališkai Kreditavimo sutartį nutraukė nuo 2009-10-26. Ieškovai teigia, kad jiems nebuvo tinkamai pranešta apie kredito sutarties nutraukimą, teigia, kad jie laiku negavo rašto, kuriame atsakovas įspėtų, jog ketina nutraukti Kredito sutartį. Ieškovai teigia, kad iki pat 2009-11-17 nežinojo apie atsakovo įspėjimus dėl sutarties nutraukimo, o apie Kredito sutarties nutraukimo faktą sužinojo, kai gavo iš Vilniaus apygardos teismo atsakovo 2009-11-27 pažymą dėl ieškovų skolos dydžio. Kredito sutarties nutraukimo data buvo patvirtinta ir keturiuose atsakovo 2010-03-17 surašytuose raštuose, adresuotose ieškovams ir trečiajam asmeniui UAB „DMD Investment“. Mano, kad ieškovai nebuvo tinkamai informuoti apie Kredito sutarties nutraukimą, neatsirado ir teisinis pagrindas atsakovui vienašališkai nutraukti Kredito sutartį. Ieškovai teigė, kad jų prisiimtų įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymas nėra laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, kadangi įsipareigojimai nebuvo vykdomi ne dėl ieškovų sąmoningų veiksmų ar didelio aplaidumo, o dėl ekonominio nuosmukio dydžio ar masto. Be to, ieškovai teigė, kad jų sudaryta sutartis gali būti kvalifikuota kaip vartojimo sutartis, kas suteikia papildomas garantijas vartojimo kredito gavėjui, kai sutartį ketina vienašališkai nutraukti kredito davėjas. Ieškovai nesutinka su Kredito sutarties nutraukimu, mano, kad toks atsakovo elgesys laikytinas nesąžiningu ieškovų atžvilgiu bei pažeidžiantis teisėtų lūkesčių principą.

5Atsakovas AB DNB bankas nesutiko su ieškiniu, nurodė, kad ieškovai piktnaudžiauja procesine teise reikšti ieškinį. Ieškinyje ieškovai pripažįsta, kad skola Bankui pagal ieškovų ginčijamą Kreditavimo sutartį jau yra priteista Vilniaus apygardos teismo 2010-11-02 sprendimu c.b. Nr. 2-2716-560/2010. Minėtoje byloje ieškovai neginčijo Kreditavimo sutarties, teigia, kad jei ieškovai iš tiesų būtų laikę, jog jų teisės Kreditavimo sutarties nutraukimu yra pažeistos, jie galėjo reikšti priešieškinį Bankui skolos priteisimo byloje, tačiau to nepadarė. Teigia, kad Bankas vienašališkai Kreditavimo sutartį nutraukė teisėtai, nepažeidžiant teisės normų reikalavimų, remiantis CK 6.217 str. 5 d., t.y. esant vienašalio Kreditavimo sutartyje numatytiems Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindams. Nurodė, kad pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 48 p. įmokų mokėjimas yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas. Ieškovai ieškinyje patys pripažino, kad dėl pasaulinės ekonomikos krizės ir savo finansinių sunkumų jie nebegalėjo laiku mokėti įmokų bankui. Atsakovas nesutiko ir su tuo, kad jis ieškovų tinkamai neinformavo apie sutarties nutraukimą, kadangi pranešimai ieškovams buvo siunčiami registruotu paštu jų gyvenamosios vietos adresais, tačiau jie patys jų neatsiėmė. Taip pat atsakovas nesutinka ir su ieškovų argumentais dėl to, kad jų su banku sudaryta Kreditavimo yra vartojimo sutartis, kadangi bankas kreditą ieškovams suteikė jų verslo tikslais. Taip pat atsakovas pažymėjo ir tai, kad netgi jei ir būtų pripažintas Kreditavimo sutarties nutraukimas negaliojančiu, tai neatleistų ieškovų nuo pareigos grąžinti bankui gautą kreditą. Atsakovas nesutiko ir su nauju ieškovų reikalavimu dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, nurodydamas, kad toks reikalavimas yra teisiškai nemotyvuotas, nėra jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškovų prašymas turėtų būti tenkinamas, be to, ieškovai pateikia prieštaringą informaciją apie jų finansinę padėtį, nurodydami, kad ieškovai dirba ir užima vadovaujančias pareigas, tuo pačiu jie teigia, kad gaunamos pajamos yra tokios mažos, kad vos užtenka būtiniems ieškovų poreikiams patenkinti. Atsakovas prašė ieškovų ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

6Tretysis asmuo UAB „DMD Investment“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

7II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. liepos 11 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas, į valstybės biudžetą priteisė iš ieškovų pašto išlaidas, o įsiteisėjus sprendimui nusprendė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 212-01-25 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti, jog buvo sudaryta vartojimo sutartis, taip pat nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovai minėtus sklypus įsigijo vartojimo tikslais, savo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti. Teismas padarė išvadą, kad nesant būtinojo vartotojo požymio – tikslo įsigyti už kredito lėšas turtą savo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti (CK 1.39 str.1d.), ieškovai sutartyje veikė ne kaip vartotojai, o šalių sudaryta kreditavimo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis. Teismo vertinimu, tai, kad sutarties įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, yra papildomas pagrindas sutartį nepripažinti vartojimo sutartimi (CK 6.886 str.3 d.1 p.). Teismas padarė išvadą, kad vienašalis kreditavimo sutarties 2009-10-26 nutraukimas esant sutartyje numatytiems pagrindams yra pagrįstas ir teisėtas. Teismo vertinimu, kreditavimo sutarties bendrosios dalies 46.1 punktu šalys realizavo Civilinio kodekso 6.217 str. 5 d. jiems suteiktą teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį. Nurodė, kad atsakovas pateikė duomenis, kad ieškovai jau nuo 2009-03-31 pažeidė kreditavimo sutartį ir nuo 2009-03-31 nebevykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t.y. nustatytais terminais nemokėjo kredito, palūkanų įmokų, o įsiskolinimas bankui nuolat augo (t.1., b.l. 108), o 2009-09-30 dienai pradelstas įsiskolinimas sudarė 51 006,83 USD: 35 340,76 USD pradelsta paskola, 11 883,77 USD nesumokėtos palūkanos, 3 782,30 USD nesumokėti delspinigiai (t.1., b.l. 48). Teismas padarė išvadą, kad griežtas sąlygų net dėl kiekvieno mėnesio konkretaus įmokų dydžio laikymasis turi esminę reikšmę atsakovui, o ieškovams pažeidus Kreditavimo sutarties sąlygas, tai pripažino kaip esminį sutarties pažeidimą. Teismo vertinimu tokie atvejai, kai pasikeičia ekonominė situacija, yra ne atsakovo, o ieškovų rizika. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių (Civilinio kodekso 6.212 str. 1 d.). Nurodė, kad ieškovai tiek iki Kreditavimo sutarties nutraukimo (nuo 2009-03-31), tiek ir po sutarties nutraukimo, sutarties daugiau nebevykdė, jokių įmokų bankui nemokėjo ir skolos nemažino, ieškovai dar 2009-10-06 siūlė bankui perimti nuosavybės teisę į bankui įkeistus žemės sklypus taip užskaitant pilną prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą, o po sutarties nutraukimo yra praėję daugiau kaip dveji su puse metų, todėl atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 punktas). Teismas konstatavo, kad Kreditavimo sutartis tarp atsakovo ir ieškovų buvo nutraukta teisėtai, o pasibaigusios sutarties negalima pakeisti, todėl šiuo pagrindu atmetė ieškovų reikalavimą modifikuoti sutarties sąlygas.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu apeliantai ieškovai D. R., D. K., M. G. ir tretysis asmuo UAB „DMD Investment“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-07-11 sprendimą, kuriuo buvo atmestas apeliantų ieškinys, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

101. Ginčijamas teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis pagal LR CPK 329 str. 3 d. 1 p. nustatytą pagrindą. Teigia, kad civilinė byla 2012-06-21 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo posėdyje buvo išnagrinėta nedalyvaujant apeliantams D. R., M. G., kuriems nebuvo įteikti teismo šaukimai, t.y. jiems nepranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Tai sudaro teisinį pagrindą absoliučiam ginčijamo sprendimo negaliojimui.

112. Ginčijamas sprendimas priimtas pažeidus materialines teisės normas. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai D. R., D. K., M. G. iš esmės pažeidė Kreditavimo sutartį. Teigia, kad nuo pat Kreditavimo sutarties sudarymo buvo ir šiuo metu apeliantų prievolės atsakovui yra visiškai užtikrintos Žemės sklypų atsakovo naudai įkeitimu. Apeliantai turi darbo santykius ir gauna nuolatines pajamas, kurios nuo kreditavimo sutarties sudarymo momento yra padidėjusios. Todėl atsakovas nei Kreditavimo sutarties vienašalio nutraukimo metu (2009 m. spalio 26 d.), nei vėliau neturėjo pagrindo nesitikėti, jog Kreditavimo sutartimi kredito gavėjų prisiimti įsipareigojimai bus įvykdyti.

123. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad griežtas Kreditavimo sutarties sąlygų dėl kiekvieno mėnesio įmokų terminų laikymasis turėjo esminę reikšmę atsakovui. Teigia, kad atsakovas kredito gavėjų prievolių pagal Kreditavimo sutartį nevykdymo metu ilgai derėjosi su apeliantais D. R., D. K. ir M. G., buvo sprendžiamas klausimas dėl Kreditavimo sutarties restruktūrizavimo, kas rodo, kad pagal pačios Kreditavimo sutarties esmę griežtas jos sąlygų laikymasis neturėjo esminės reikšmės. Kadangi abi Kreditavimo sutarties šalys bendru susitarimu ketino keisti Kreditavimo sutarties sąlygas, negalima teigti, kad apeliantų pradelsti mokėjimai buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog tokie pradelsimai sudaro esminį Kreditavimo sutarties pažeidimą bei suteikia atsakovui teisę vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį pagal LR CK 6.217 str.. Civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad atsakovas dėl kredito gavėjų atliekamų mokėjimų pagal Kreditavimo sutartį uždelsimo būtų patyręs kokių nors nuostolių ir būtent dėl kilusios žalos būtų priverstas vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį dar nesibaigus deryboms su kredito gavėjais dėl paskolos restruktūrizavimo.

134. Teismas ginčijamame sprendime padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog apeliantai D. R., D. K., M. G. apie atsakovo vienašališkai nutraukiamą Kreditavimo sutartį buvo informuoti tinkamai, laiku ir nepažeidžiant LR CK 6.218 str. 1 d. reikalavimų. Pažymėjo, kad apeliantams D. R., D. K., M. G. tinkamai nebuvo pranešta apie Kreditavimo sutarties nutraukimą. Kredito gavėjai laiku negavo rašto, kuriame atsakovas įspėtų, jog ketina nutraukti Kreditavimo sutartį, nors pagal minėtą Kreditavimo sutartį atsakovas, kaip kredito įstaiga, privalo informuoti apeliantus D. R., D. K. ir M. G., kad Kreditavimo sutartis bus nutraukta po 10 dienų nuo pranešimo išsiuntimo. Šių esminės reikšmės teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui turinčių aplinkybių teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš viso nevertino.

145. Teismas pažeidė LR CK 6.204 str. nuostatas, reglamentuojančias sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms. Apeliantai pateikė išsamius įrodymus apie šiuo metu esančią labai sunkią jų finansinę padėtį, kurią nulėmė nuo 2008 metų pabaigos Lietuvoje prasidėjusi ir tebesitęsianti ekonominė krizė. Kadangi dėl pablogėjusios apeliantų turtinės padėties iš esmės pasikeitė jų ir atsakovo Kreditavimo sutartimi prisiimtų prievolių sutartinė pusiausvyra, ieškinio dalykas buvo papildytas reikalavimu dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Tačiau ginčijamame sprendime teismas nusprendė, kad apeliantai galėjo numatyti Kreditavimo sutarties nevykdymo riziką ir jos pasekmes, taip pat įvertinti Kreditavimo sutarties sudarymo metu egzistuojančias Lietuvos ekonomikos realijas bei prognozes. Apeliantai nesutinka su teismo motyvais, nes ekonominė krizė Lietuvoje objektyviai negalėjo būti numatyta. Kreditavimo sutarties ir jos vėlesnių pakeitimų (papildymų) sąlygose nėra nuostatos apie tai, kad apeliantai prisiėmė ir galimo Lietuvos ūkio nuosmukio riziką. Mano, kad jeigu teismo padarytą išvadą laikyti teisinga, tokiu atveju galima teigti, kad atsakovas, kaip profesionalas kreditavimo versle (bankas), taip pat galėjo numatyti Lietuvos ūkio recesiją ir dėl apeliantų nemokumo rizikos nesudaryti su jais Kreditavimo sutarties. Tačiau faktas, kad atsakovas su apeliantais D. R., D. K. ir M. G. Kreditavimo sutartį sudarė, patvirtina priešingą išvadą -tai, jog nei atsakovas, nei kredito gavėjai negalėjo numatyti ekonominės krizės.

156. Nesutinka su apylinkės teismo argumentu, jog apeliantai D. R., D. K. ir M. G. neįrodė, kad jų finansinė padėtis ateityje gali pagerėti ir tai užtikrintų jų įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį vykdymą. Mano, kad civilinėje byloje esantys įrodymai liudija, kad apeliantai D. R., D. K. ir M. G. yra dirbantys asmenys ir šiuo metu užima vadovaujančias pareigas UAB „DMD Investment", UAB „Visagino transporto centras“, UAB draudimo kompanijoje „PZU Lietuva“, UAB „PZU Lietuva gyvybės draudimas“ ir kitose įmonėse. Turėdami darbo santykių ir atsigaunant ekonomikai gaudami vis didėjančias pajamas, kredito gavėjai ateityje galėtų vykdyti Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė egzistuojančios gana realios galimybės, kad apeliantai D. R., D. K. ir M. G. ateityje galės atlikti dalinius kredito ir palūkanų mokėjimus pagal Kreditavimo sutartį. Teigia, kad nurodytos aplinkybės sudarė teisinį pagrindą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas, tačiau tai ginčijamu sprendimu nebuvo padaryta.

167. Teigia, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidus procesines teisės normas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas pažeidė įrodinėjimo naštos šalims paskirstymo bei įrodymų vertinimo taisykles (procesinės teisės normas, nustatytas LR CPK 178 str., 185 str.). Tai turėjo esminės reikšmės bylos baigčiai - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas priėmė nepagrįstą ginčijamą sprendimą.

178. Apeliantai D. R., D. K. ir M. G. visiškai įvykdė savo įrodinėjimo pareigą ir įrodė, kad iki atsakovo 2009 m. spalio 26 d. atlikto vienašalio Kreditavimo sutarties nutraukimo nė vienas iš jų negavo atsakovo 2009 m. spalio 12 d. rašto Nr. 30.58.37/1181, kuriame apeliantai D. R., D. K. ir M. G. buvo įspėjami apie Kreditavimo sutarties vienašalį nutraukimą per 5 dienas nuo rašto išsiuntimo dienos. Teigia, kad atsakovas savo įrodinėjimo pareigos šiuo aspektu neįvykdė ir nepateikė patikimų įrodymų, kad apeliantai D. R., D. K. ir M. G. buvo tinkamai informuoti apie vienašalį Kreditavimo sutarties nutraukimą iki 2009 m. spalio 26 d.. Teigia, kad civilinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nė vienam iš kredito gavėjų registruotas laiškas su atsakovo 2009 m. spalio 12 d. raštu Nr. 30.58.37/1181 nebuvo įteiktas. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas atsakovui tenkančią pareigą įrodyti, kad kredito gavėjai buvo informuoti apie vienašalį Kreditavimo sutarties nutraukimą, nepagrįstai perkėlė apeliantams D. R., D. K. ir M. G. bei pareikalavo iš jų įrodyti, kad jie tikrai negalėjo sužinoti apie atsakovo numatomą atlikti vienašalį Kreditavimo sutarties nutraukimą (LR CPK 178 str.).

189. Pažymėjo, kad vykdydami jiems priskirtą pareigą įrodyti, jog ateityje bus pajėgūs vykdyti Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atsakovo naudai, apeliantai D. R., D. K. ir M. G. į civilinę bylą pateikė išsamius duomenis apie savo darbo santykius ir gaunamas darbo užmokesčių pajamas. Byloje yra duomenys, kad kredito gavėjų prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas yra pakankamai užtikrintas trečiajam asmeniui UAB „DMD Investment“ priklausančių Žemės sklypų hipoteka. Tačiau ginčijamame sprendime buvo konstatuota, kad tokių įrodymų nėra.

19Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliantų apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka su jame išdėstytais argumentais, prašo apeliantų apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

201. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negalioja dėl procesinės teisės normų pažeidimo, nes ieškovai nebuvo informuoti apie teismo posėdžio datą ir laiką. Teigia, kad ieškovai buvo tinkamai informuoti apie teismo posėdžio datą ir laiką, tuo labiau, kad byla buvo išnagrinėta po įvykusių parengiamųjų teismo posėdžių, kurių metu teismas tenkino ieškovų ir jų atstovo prašymą suteikti terminą ieškinio dalykui pakeisti, papildomiems įrodymams surinkti. Teismas išsamiai įvertino ieškovų ir trečiojo asmens atstovo procesinį elgesį visi proceso metu ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovai nebendradarbiavo su teismu, tikslu užvilkinti procesą. Mano, kad ieškovų siekį užvilkinti bylos nagrinėjimą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovai apeliaciniu skundu neprašo patenkinti jų ieškinio, bet prašo bylą grąžinti nagrinėti pakartotinai pirmos instancijos teismui.

212. Teigia, kad apeliantų nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti ieškinyje, pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo ir teismo posėdyje, dėl kurių nepagrįstumo Bankas išsamiai pasisakė atsiliepime į ieškinį, atsiliepime į pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo ir teismo posėdyje. Mano, kad pirmosios instancijos teismas itin išsamiai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, išsamiai motyvavo sprendimą, pasisakė dėl visų ieškovo reikalavimų ir argumentų bei tinkamai taikė materialines teisės normas.

223. Nepagrįsti ir atmestini apeliantų argumentai, kad ieškovai Kreditavimo sutarties iš esmės nepažeidė, kad Bankas neturėjo pagrindo manyti, kad jie įsipareigojimų nebevykdys, kad Bankas jokių nuostolių nepatyrė, kad griežtas Kreditavimo sutarties laikymasis Bankui neturėjo jokios esminės reikšmės. Nurodė, kad kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-02-20 nutartis c.b. Nr.3K-3-58/2012) išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas sistemingai nevykdo kreditavimo sutarties ir nemoka kredito Įstaigai kreditavimo sutartimi numatytų Įmokų, bankas turi teisę nutraukti sutartį, nes finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką turi esminę reikšmę.

234. Nepagrįsti apeliantų argumentai dėl jų netinkamo informavimo apie Kreditavimo sutarties nutraukimą. Pažymėjo, kad Banko raštai - įspėjimai ieškovams dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo buvo siunčiami registruotu paštu jų gyvenamosios vietos adresais, tačiau kaip matyti iš Lietuvos pašto atžymų, ieškovai Banko raštų patys neatsiėmė, vadovaujantis Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 67-68 p., ieškovai negali Bankui reikšti pretenzijų dėl jiems registruotu paštu išsiųstų pranešimų negavimo/neatsiėmimo, todėl jiems patiems tenka dėl to atsirandanti rizika. Mano, kad skolininkai (ieškovai), jei būtų elgęsi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, turėjo pareigą domėtis ir rūpintis sutarties vykdymu. Ieškovai neabejotinai žinojo ir negalėjo nežinoti, kad jiems ilgą laiką nevykdant sutarties, Bankas imsis skolos išieškojimo procedūrų, nes jie nuo 2009-03-31 nebemokėjo jokių įmokų Bankui, taip pat atmetė Banko sąlygas dėl paskolos restruktūrizavimo. Teigia, kad atsižvelgiant į ieškovų procesinį elgesį, ieškovai sąmoningai neatsiėmė jiems siųstų Banko raštų dėl sutarties nutraukimo, nors iki tol visus jiems siunčiamus Banko raštus gaudavo ir į juos atsakydavo, ką patvirtina pačių ieškovų Bankui teikti 2009-06-30, 2010-07-20, 2009-08-13 raštai. Atkreipė dėmesį, kad Bankas raštišką 2009-10-29 įspėjimą dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo registruotu paštu išsiuntė taip pat ir trečiajam asmeniui įkeisto turto savininkui UAB „DMD Investment“, kurio direktorius yra vienas iš ieškovų M. G., ir apie šio Banko pranešimo 2009-11-04 gavimą pasirašytinai patvirtino M. G., tačiau ieškovai įmokų Bankui nebemokėjo ir dėl sutarties nutraukimo į Banką nebesikreipė, tokiais veiksmais patvirtindami nutrūkusius sutartinius santykius.

245. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.204 str. nuostatas, reglamentuojančias sutarties pakeitimą. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-01-31 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2011 yra pažymėjęs, kad „Sutarties pakeitimas teismo tvarka CK 6.204 str. nurodytu pagrindu yra galimas tik nustačius aplinkybes, atitinkančias visas šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, tarp jų ir aplinkybes, kurios atitinka visus šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Mano, kad ieškovams neįrodžius CK 6.204 str. 2 d. numatyto sutarties keitimo sąlygų viseto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl sutarties pakeitimo. Be to, tarp šalių sudaryta sutartis yra pasibaigusi (nutraukta), todėl teismas negalėjo taikyti CK 6.204 str. 3 d. nurodytų pasekmių CK 6.204 str. numatytomis sąlygomis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovų siūlomas kredito sutarties sąlygų pakeitimo būdas sutartinių prievolių pusiausvyros neatkurs, bet iš esmės pažeis Banko interesus, kadangi Bankas faktiškai daugiau nei 3 metus negauna kredito ir palūkanų įmokų.

256. Mano, kad ieškovų prašytas patvirtinti Kreditavimo sutarties pakeitimo būdas nesiderina su sutartinių prievolių pusiausvyros principu (priešingai - paneigtų šalių lygiateisiškumą), pažeidžia sąžiningumo, teisingumo ir protingumo reikalavimus (CK 1.5 str.) bei Banko kaip ieškovo kreditorių teises bei turtinius interesus atgauti skolą. Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011 konstatuota, kad tai, kad pasikeitė nekilnojamojo turo rinka, nėra kasatorės situaciją individualizuojanti aplinkybė, trukdanti jai tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Teigia, kad ieškovų nurodoma ekonominė krizė neįrodo jokio priežastinio ryšio su Kreditavimo sutarties pažeidimu ir būtinybe ją keisti, kuris trunka 3 metus. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, Bankas kaip kredito įstaiga nėra prisiėmusi rizikos atsakyti už tai, kad ieškovai neturi reikiamų finansinių išteklių sutarčiai įvykdyti. Ieškovai, sudarydami su Banku Kreditavimo sutartį savo verslo poreikių tenkinimui (kreditas ieškovams išduotas žemės sklypų įsigijimui, turint tikslą gauti finansinės naudos iš žemės sklypų, vystant juos kaip investicinį projektą), ne tik galėjo, bet ir privalėjo numatyti ir įvertinti savo finansines galimybes įvykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus ir su tuo susijusias aplinkybes. Žemės sklypų rinkos svyravimai yra įprasta ieškovų vykdomo verslo rizika. Bankas žemės sklypų vystymo verslo nevykdo, dėl ko ir rizikos dėl ieškovų vykdomo verslo ir galimų finansinių sunkumų neprisiėmė.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Apeliacinis skundas atmestinas.

28Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

29Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino surinktus įrodymus, nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

30Dėl sprendimo negaliojimo pagrindų.

31Nagrinėjamu atveju apeliantai teigia, kad pirmosios teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis pagal LR CPK 329 str. 3 d. 1 p. nustatytą pagrindą. Teigia, kad civilinė byla 2012-06-21 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo posėdyje buvo išnagrinėta nedalyvaujant apeliantams D. R., M. G., kuriems nebuvo įteikti teismo šaukimai, t.y. jiems nepranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, o tai sudaro teisinį pagrindą absoliučiam ginčijamo sprendimo negaliojimui konstatuoti.

32Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantų argumentu. Pažymėtina, kad apeliantas D. R., pateikdamas ieškinį teismui, nurodė savo adresą ( - ). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-12-16 siuntė minėtu adresu apeliantui D. R. teismo 2011-12-16 nutartį, kuria ieškovams buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, tačiau ši nutartis nebuvo įteikta (t.1., b.l. 81). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-01-26 siuntė tuo pačiu minėtu adresu apeliantui D. R. 2012-01-25 teismo nutartį, kuri taip pat nebuvo įteikta (t.1., b.l. 94), 2012-01-04 buvo siunčiama 2012-01-03 teismo nutartis, kuri jam neįteikta, nes į pranešimus neatsiliepė (t.1., b.l. 97). Nors minėtos nutartys apeliantui D. R. nebuvo įteiktos, tačiau 2012-01-23 teisme gautas ieškovų ir trečiojo asmens prašymas taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantui D. R. adresu ( - ) buvo siųstas teismo šaukimas į 2012-03-26 parengiamąjį teismo posėdį, minėtas šaukimas jam neįteiktas, neįteikimo priežastis nurodyta „butas nuomojamas, į paliktus pranešimus neatsiliepė“ (t.1., b.l. 138), tačiau į minėtą posėdį D. R. atvyko (t.1., b.l. 149). Pirmosios instancijos teismas 2012-04-27 apeliantui D. R. adresu ( - ) siuntė atsakovo atsiliepimo kopiją, kuri jam neįteikta, neįteikimo priežastis nurodyta „butas nuomojamas, į paliktus pranešimus neatsiliepia“ (t.1., b.l. 195), taip pat šiuo adresu buvo siųstas šaukimas į 2012-06-21 teismo posėdį, kuris neįteiktas, neįteikimo priežastis nurodyta „butas nuomojamas, į paliktus pranešimus neatsiliepė“ (t.2., b.l. 16), šiuo adresu apeliantui D. R. neįteikta ir 2012-05-24 teismo nutartis, neįteikimo priežastis - ta pati (t.2., b.l. 17). Taigi, apeliantui D. R. adresu ( - ) nebuvo įteiktas nei vienas nagrinėjamos bylos procesinis dokumentas, nei vienas teismo šaukimas. 2012-06-06 Gyventojų registro tarnybos duomenimis, jo paskutinė gyvenamoji vieta buvo ( - ), šiuo adresu išsiųstas teismo šaukimas į 2012-06-21 teismo posėdį taip pat grįžo neįteiktas, neįteikimo priežastis – „negyvena“ (t.2., b.l. 28). 2012-06-21 teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas nurodė, kad jo žiniomis D. R. adresas nėra pasikeitęs, jis gyvena ( - ), teigė, kad teismas dokumentus siuntė tinkamu adresu (t.2., b.l. 36-37). Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad nei vienas nagrinėjamos bylos procesinis dokumentas D. R. nebuvo įteiktas jo nurodytu adresu ( - ), darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje apeliantas D. R. nesilaikė pareigos numatytos CPK 121 str. 1 d. – informuoti teismą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. Remiantis Gyventojų registro duomenimis paskutinė D. R. gyvenamoji vieta buvo ( - ), todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 121 str. 2 d., teismo šaukimą išsiuntė paskutiniu žinomu teismui adresu, o remiantis minėta nuostata, procesiniai dokumentai laikomi įteiktais. Todėl kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad teismas formaliai taikė CPK 121 str. 2 d. nuostatas. Teismui nebuvo pateikti jokie kiti duomenys apie kitą D. R. adresą, be to ir apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. R. nėra pakeitęs savo gyvenamosios vietos adreso.

33M. G. teismo siunčiami procesiniai dokumentai byloje buvo įteikiami adresu ( - ) (t.1., b.l. 92, 143, 197, t.2., b.l. 20, 32), apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jo adresas nepasikeitęs - ( - ), būtent šiuo adresu jam šaukimas į 2012-06-21 teismo posėdį ir buvo įteiktas. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovai nebendradarbiavo su teismu, tikslu užvilkinti bylos nagrinėjimą bei nurodė, jog ieškovai privalo patys skatinti savo užvestos civilinės bylos procesą, rūpintis savo procesinių pareigų atlikimu, turi pareigą sekti bylos eigą, aktyviai dalyvauti byloje, atidžiai fiksuoti informaciją apie posėdžio laiką bei pranešti teismui bet kokius pasikeitimus, galinčius turėti įtakos teismo procesui, kaip to reikalauja civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principai (LR CPK 7, 8, 13 str.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad apeliantų nurodomo absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo nenustatyta.

34Dėl esminio Kreditavimo sutarties pažeidimo.

35Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 str. ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį nesikreipiant į teismą (CK 6.218 str.). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 str. 2 d. nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne. CK 6.217 str. 5 d. nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 str. 4 d. nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.

36Apeliantai teigia, kad ieškovų atliekamų mokėjimų pagal Kreditavimo sutartį uždelsimas nesudaro esminio Kreditavimo sutarties pažeidimo. Jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovui iškilo reali grėsmė negauti to, ko tikėjosi iš Kreditavimo sutarties – susigrąžinti paskolintą sumą ir gauti palūkanas, todėl atsakovas pagrįstai prarado interesą tęsti sutartinius santykius. Mano, kad tokia teismo išvada nepagrįsta, nes apeliantų prievolės yra visiškai užtikrintos Žemės sklypų atsakovo naudai įkeitimu, o apeliantai D. R., D. K. ir M. G. turi darbo santykius ir gauna nuolatines pajamas. Apeliantų manymu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad atsakovas dėl kredito gavėjų atliekamų mokėjimų pagal Kreditavimo sutartį uždelsimo būtų patyręs kokių nors nuostolių ir būtent dėl kilusios žalos būtų priverstas vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį dar nesibaigus deryboms su kredito gavėjais dėl paskolos restruktūrizavimo.

37Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantų pozicija. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pasirašydami sandorį dėl kredito, ieškovai įsipareigojo grąžinti Bankui kreditą dalimis ir terminais, nurodytais sutarties specialiojoje dalyje. Šalys kreditavimo sutarties 43 punktu susitarė, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, nutraukti sutartį, o kreditavimo sutarties 46.1. p., vienu iš vienašališko sutarčių nutraukimo pagrindų šalys numatė kredito gavėjo bet kurio mokėjimo pradelsimą. Ieškovai sutartinių prievolių pradėjo nesilaikyti 2009 m. kovo mėn., todėl Bankas 2009-08-04 raštu Nr.30.58.37/552 ir 2009-10-12 raštu Nr. 30.58.37/1181 įspėjo ieškovus apie jų skolą Bankui, paragino susidariusį įsiskolinimą padengti bei įspėjo apie skolos negrąžinimo pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu svarbi aplinkybė yra ta, kad 2009 m. spalio 12 d. pranešime Nr. 30.58.37/1181, nutraukimas grindžiamas nurodant, kad praėjus penkių dienų terminui nuo šio rašto išsiuntimo dienos ir skolininkams neįvykdžius rašte nurodytų įsipareigojimų, bankas, kitą dieną, einančią po pirmiau nurodyto termino pasibaigimo dienos, vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartį ir pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš skolininkams priklausančio turto ir lėšų (t.1., b.l. 48). Tai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad kreditorius, nustatydamas papildomą terminą, tinkamai pranešė ieškovams apie galimą kredito sutarties nutraukimą. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad toks sutarties pažeidimas – kredito ir kitų pagal sutartį priklausančių sumokėti mokėjimų nesumokėjimas – savo prigimtimi nelaikytinas esminiu, todėl turi būti vadovaujamasi CK 6.209 str. nuostatomis. Remiantis išdėstytu, nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija vertina sutarties nutraukimo pagrįstumą LR CK 6.209 str. kontekste. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012 yra pažymėjusi, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ir termino praleidimas neturi esminės reikšmės, tai nutraukiant sutartį vadovaujamasi CK 6.217 str. ir 6.209 str. įtvirtintų taisyklių. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 str. 3 d.). Taigi, nagrinėjamu atveju skolininkams buvo nustatytas papildomas terminas prievolei įvykdyti, todėl buvo laikomasi CK 6.209 str. 3 d. ir 6.217 str. 3 d. reikalavimų.

38Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Šiame kontekste galima daryti išvadą, kad kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.), negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku. Sprendžiant, ar sutarties pažeidimas buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį remiantis CK 6.209 str., reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Štai Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Šios įstatymų nuostatos rodo, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje A.P. ir D.P., AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-58/2012). Todėl kolegija pripažįsta, jog griežtas prievolės sąlygų laikymasis ir nagrinėjamu atveju turi esminę reikšmę. Bylos duomenys patvirtina, kad kredito gavėjai nuo 2009 m. kovo mėn. visai nevykdė prievolių, kas laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tai, kad ieškovai tiek iki kreditavimo sutarties nutraukimo (nuo 2009-03-31), tiek ir po sutarties nutraukimo sutarties daugiau nebevykdė, jokių įmokų bankui nemokėjo ir skolos nemažino, o po sutarties nutraukimo yra praėję daugiau kaip dveji su puse metų, todėl atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Nustatant sutarties pažeidimo pobūdį, vertintina kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma, todėl teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vienašalis kreditavimo sutarties 2009-10-26 nutraukimas esant sutartyje numatytiems pagrindams yra pagrįstas ir teisėtas.

39Dėl 2009-10-12 pranešimo ieškovams išsiuntimo ir įteikimo.

40Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nevertino aplinkybių, jog pranešimas skolininkams nebuvo įteiktas, kad skolininkai iki pat 2009-11-17 nežinojo apie atsakovo įspėjimus.

41Šiuo konkrečiu atveju, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo tvarkos šalys susitarė šios sutarties 43 punktu numatydamos, kad sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos (t.1., b.l. 29). Tai leidžia teigti, kad šalys nedetalizavo pranešimų įteikimo būdų ir tvarkos, todėl apeliantai nepagrįstai argumentuoja pranešimo apie sutarties nutraukimą asmeninį įteikimą. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Bankas ir skolininkai bendravo tarpusavyje dėl paskolos restruktūrizavimo iki 20109-10-06, vieni kitų raštus gaudavo (t.1., b.l. 56,57,58,59), todėl darytina išvada, kad kreditorius išsiųsdamas 2009-10-12 rašytinį pranešimą ieškovų nurodytais adresais, pareigos tinkamai informuoti skolininkus nepažeidė. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių apie ieškovų pareigos informuoti banką apie pasikeitusius kontaktinius ar korespondencijos adresą, įvykdymą. Todėl šiuo atveju konstatuotina, kad tai, jog apeliantai (skolininkai) negavo pranešimo dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo, yra pačių apeliantų vengimo bendradarbiauti su kreditoriumi ir siekio išvengti atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą, pasekmė. Ta aplinkybė, jog byloje pateikti vokai su atžymomis, kad pranešimai pasirašytinai nebuvo įteikti skolininkams (t.1., b.l. 77,78, 79), savaime nepanaikina Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 43 punkto nuostatų, nes skolininkai nepateikė bankui kitų adresų, kuriais būtų galima jiems siųsti parnešimus, kaip tai numatyta Kreditavimo sutarties 68 punkte. Situacija, kai kredito gavėjas neatlieka net dalinių mokėjimų banko naudai, parodo, kad kredito gavėjas, būdamas skolingas bankui, nėra suinteresuotas greitu susižinojimu su banku ir operatyviais mokėjimais banko naudai. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikti įrodymai, kad nuo 2009-10-12 iki šiol apeliantai atliko kokius nors mokėjimus banko naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-05-14 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-288/2013 nurodė, kad CK 6.218 str. 1 d. reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai, nes tai suteiktų sutartį pažeidžiančiai šaliai nepagrįstą pranašumą ir skatintų piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai ši vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan.. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, CK 6.166 str. įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad skolininkai negalėjo gauti Banko pranešimų ne dėl jų kaltės, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad Bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, nes pagal šalių sudarytas kreditavimo sutarties sąlygas ieškovai buvo tinkamai informuoti pagal sutarties nuostatas, todėl Bankas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį dėl esminio jos pažeidimo.

42Dėl galimybės vykdyti Kreditavimo sutartį.

43Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, jog teismas netinkamai įvertino apeliantų sugebėjimą vykdyti prievolę atsakovui.

44Bankų veiklai taikomas ir LR Finansinių įstaigų įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 str. 38 d. 1 p. pinigų perdavimas skolininkui pagal kreditavimo sutartį yra skolinimas. Skolinimas – tai finansinė paslauga (LR Finansinių įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.). Suteikiant šią paslaugą finansinė įstaiga privalo laikytis verslo rizikos ribojimo taisyklių, tarpe kurių yra ir pareiga privalomai nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui (LR Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 6 d.). LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 p. nurodo, kad finansų įstaigos turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį. Teisės aktai įpareigoja banką, kaip ypatingos grupės verslo atstovą, nuolat stebėti paskolintų pinigų judėjimą ir rūpintis, kad jų gražinimas būtų garantuotas, todėl pokyčiai ekonomikoje ar kitos sutarties pusės verslo apsunkinimas dėl pokyčių rinkoje ir ekonomikoje, neturėtų būti aiškinamas besąlygiškai skolininko naudai. Kredito įstaigos sprendimas suteikti ar restruktūrizuoti kreditą grindžiamas atsargiu ir pamatuotu kredito gavėjo galimybių grąžinti kreditą ilguoju (kredito grąžinimo trukmės) laikotarpio vertinimu. Kredito įstaigos kredito išdavimo politika turi remtis prielaida, kad kreditas grąžinamas kredito gavėjo pajamų generuojamais pinigų srautais (pajamomis), o ne dėl priverstinio grąžinimo iš įkeisto turto arba jo vertės pokyčių (Lietuvos banko valdybos 2011-09-01 nutarimu Nr.03-144 patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų 20 punktas). Kolegija sprendžia, kad bankų vykdomo kreditavimo atveju griežtas kreditavimo sutarties sąlygų (grąžinimo terminų) laikymasis bankams turi esminės reikšmės, todėl bankas kredito gavėjas pajamas, dėl kurių tvarumo (pastovumo) abejojama, turi vertinti konservatyviau. Apeliantų argumentai, kad teismas neįvertino apeliantų sugebėjimo vykdyti prievolę atsakovui, yra deklaratyvūs, nes ieškovai neteikė įrodymų apie ilgalaikį savo pajamų tvarumą.

45Teismui pripažinus, kad atsakovas pagrįstai nutraukė Kreditavimo sutartį, nėra pagrindo nagrinėti ieškinio reikalavimo pakeisti sutartį CK 6.204 str. nustatytais pagrindais, nes gali būti keičiama tik galiojanti sutartis. Todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepasisako dėl materialinės teisės normų, įtvirtintų LR CK 6.204 str. taikymo.

46Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šioje byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

47Dėl bylinėjimosi išlaidų

48Atmetus apeliacinį skundą, tenkintinas iš dalies atsakovo AB DNB bankas prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje priteisimo – 2 178 Lt (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą), jam priteistina 1 500 Lt. Išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje turėjimas pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, pateiktas 2012-09-25 mokėjimo pavedimas Nr. APM4030088. Prašoma priteisti išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje suma mažintina atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus dydžius (8.11 punktas, už atsiliepimą į apeliacinį skundą), ši suma atstovavimo išlaidoms atlyginti laikytina pagrįsta ir protinga, atitinkamai netenkinant prašymo priteisti atstovavimo išlaidas visa apimtimi (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str. 1 ir 2 d.).

49Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Nutarė

50Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

51Priteisti iš ieškovų D. R. (a.k. ( - ) D. K. (a.k. ( - ) M. G. ( - ) ir trečiojo asmens UAB „DMD Investment“ atsakovo AB DNB bankas naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti – 1 500 Lt, t.y. iš kiekvieno po 375 Lt.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantų... 3. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, n u s t a t ė :
    4. Ieškovai D. R., D. K., M. G. 2011-12-13 kreipėsi į Vilniaus miesto 2... 5. Atsakovas AB DNB bankas nesutiko su ieškiniu, nurodė, kad ieškovai... 6. Tretysis asmuo UAB „DMD Investment“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.... 7. II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. liepos 11 d. sprendimu ieškovų... 9. Apeliaciniu skundu apeliantai ieškovai D. R., D. K., M. G. ir tretysis asmuo... 10. 1. Ginčijamas teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis pagal LR CPK... 11. 2. Ginčijamas sprendimas priimtas pažeidus materialines teisės normas.... 12. 3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad griežtas Kreditavimo sutarties... 13. 4. Teismas ginčijamame sprendime padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog... 14. 5. Teismas pažeidė LR CK 6.204 str. nuostatas, reglamentuojančias... 15. 6. Nesutinka su apylinkės teismo argumentu, jog apeliantai D. R., D. K. ir M.... 16. 7. Teigia, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidus procesines teisės... 17. 8. Apeliantai D. R., D. K. ir M. G. visiškai įvykdė savo įrodinėjimo... 18. 9. Pažymėjo, kad vykdydami jiems priskirtą pareigą įrodyti, jog ateityje... 19. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliantų apeliacinį skundą nurodė,... 20. 1. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismo... 21. 2. Teigia, kad apeliantų nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu... 22. 3. Nepagrįsti ir atmestini apeliantų argumentai, kad ieškovai Kreditavimo... 23. 4. Nepagrįsti apeliantų argumentai dėl jų netinkamo informavimo apie... 24. 5. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas... 25. 6. Mano, kad ieškovų prašytas patvirtinti Kreditavimo sutarties pakeitimo... 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Apeliacinis skundas atmestinas.... 28. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 29. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis... 30. Dėl sprendimo negaliojimo pagrindų.... 31. Nagrinėjamu atveju apeliantai teigia, kad pirmosios teismo sprendimas yra... 32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu... 33. M. G. teismo siunčiami procesiniai dokumentai byloje buvo įteikiami adresu (... 34. Dėl esminio Kreditavimo sutarties pažeidimo.... 35. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties... 36. Apeliantai teigia, kad ieškovų atliekamų mokėjimų pagal Kreditavimo... 37. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantų pozicija. Iš bylos medžiagos... 38. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sistemingas prievoles... 39. Dėl 2009-10-12 pranešimo ieškovams išsiuntimo ir įteikimo.... 40. Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nevertino... 41. Šiuo konkrečiu atveju, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo tvarkos šalys... 42. Dėl galimybės vykdyti Kreditavimo sutartį.... 43. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, jog teismas netinkamai... 44. Bankų veiklai taikomas ir LR Finansinių įstaigų įstatymas. Pagal šio... 45. Teismui pripažinus, kad atsakovas pagrįstai nutraukė Kreditavimo sutartį,... 46. Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 47. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 48. Atmetus apeliacinį skundą, tenkintinas iš dalies atsakovo AB DNB bankas... 49. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 50. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą palikti... 51. Priteisti iš ieškovų D. R. (a.k. ( - ) D. K. (a.k. ( - ) M. G. ( - ) ir...