Byla 3K-3-598-916/2015
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo; trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 17-ojo notaro biuro notarė L. M

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Č. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovams A. D. (A. D.), Č. V. ir K. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo; trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 17-ojo notaro biuro notarė L. M..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinio sandorio negaliojimą, bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį bei ieškinio senaties terminą šiai teisei įgyvendinti, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti apsimestine Č. V. ir A. D. 2012 m. vasario 1 d. sudarytą mainų sutartį (notarinio registro Nr. 1135), šį mainų sandorį laikyti pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria A. D. pardavė, o Č. V. nupirko dalį žemės sklypo ir 1/4 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), už 450 000 Lt (130 329,01 Eur); perkelti ieškovei nurodyto turto pirkėjo teises ir pareigas, priteisti Č. V. iš ieškovės 450 000 Lt (130 329,01 Eur); pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento Č. V. ir K. V. 2012 m. balandžio 5 d. sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. 4061); perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal A. D. ir K. V. 2012 m. rugsėjo 7 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 10518) dėl 1/4 dalies gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), priteisti K. V. iš ieškovės 40 000 Lt (11 584,80 Eur); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7Byloje nustatyta, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovei ir bendraturčiui S. D. (S. D.). Mirus S. D., jo turtą (1135/2300 dalis žemės sklypo ir 1/4 dalį gyvenamojo namo (toliau – ir ginčo turtas) paveldėjo atsakovas A. D. Atsakovai A. D. ir Č. V. 2012 m. vasario 1 d. sudarė mainų sutartį (toliau – Mainų sutartis), pagal kurią atsakovas paveldėtą 1/4 dalį gyvenamojo namo ir 227/460 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurių vertė 450 000 Lt (130 329,01 Eur), išmainė į sodo pastatą, garažą, kiemo statinius ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurių vertė 350 000 Lt (101 367,01 Eur). Č. V. pagal Mainų sutartį įsigytus nekilnojamuosius daiktus 2012 m. balandžio 5 d. dovanojimo sutartimi (toliau – Dovanojimo sutartis) perleido savo dukteriai – K. V. Pastaroji ir A. D. 2012 m. rugsėjo 7 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė K. V. 1/4 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) už 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Ieškovė nurodo, kad 2012 m. lapkričio mėn. gavusi K. V. pasiūlymą dėl pastato ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) valdymo, disponavimo ir naudojimosi jais tvarkos nustatymo sužinojo, jog turto bendraturtė yra K. V. Ieškovei kilo abejonių dėl to, kokiu būdu K. V. tapo visos S. D. priklausiusios turto dalies savininke; ji manė, kad, būdama žemės sklypo ir pastato bendraturtė, turėjo pirmumo teisę įsigyti parduodamas turto dalis. Ieškovės manymu, Mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, kuris turėtų būti pripažintas pirkimo–pardavimo sutartimi, o pirkėjo teisės ir pareigos perkeltos ieškovei. Kadangi neteisėtai įgijusi turtą Mainų sutarties pagrindu Č. V. negalėjo jo perleisti K. V. nuosavybėn Dovanojimo sutartimi, tai šis sandoris, anot ieškovės, turi būti pripažintas niekiniu nuo sudarymo momento, nesukeliančiu jo šalims teisinių padarinių. K. V., nebūdama bendrosios dalinės nuosavybės bendraturtė, negalėjo įsigyti iš A. D. 1/4 dalies gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), prieš tai šios dalies nepasiūlius įsigyti bendraturtei I. J.. Ieškinyje pažymima, kad ginčijamų sandorių apsimestinumą (Č. V. siekį nusipirkti ginčo turtą) pagrindžia jų sudarymo aplinkybės – skolos sumokėjimas už A. D., trumpas terminas nuo turto paveldėjimo iki perleidimo ir kt. Ieškovė nurodė, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. lapkričio 23 d., kai ji gavo K. V. pasiūlymą, nes tada ieškovė sužinojo apie galbūt pažeistas savo teises; teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, ieškovė prašė jį atnaujinti, nurodydama, kad termino praleidimą galėjo lemti tai, jog atsakovai slėpė faktą apie bendraturčio pasikeitimą, o apie tai sužinojusi ieškovė iš karto aktyviai ėmėsi ginti savo pažeistas teises.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino apsimestine Č. V. ir A. D. 2012 m. vasario 1 d. sudarytą mainų sutartį (notarinio registro Nr. 1135), šį mainų sandorį laikė pirkimo–pardavimo sutartimi; perkėlė ieškovei 227/460 dalių žemės sklypo ir 1/4 dalies gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pirkėjo teises ir pareigas bei priteisė Č. V. iš ieškovės 450 000 Lt (130 329,01 Eur), nurodė, kad ši suma sumokėtina per 20 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo; pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento Č. V. ir K. V. 2012 m. balandžio 5 d. sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. 4061); perkėlė ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal A. D. ir K. V. 2012 m. rugsėjo 7 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 10518) dėl 1/4 dalies gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ir priteisė K. V. iš ieškovės 40 000 Lt (11 584,80 Eur), nurodė, kad ši suma sumokėtina per 20 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo arba turėjo realią galimybę sužinoti ne vėliau kaip 2012 m. kovo 15 d., kai buvo priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti įrašyti (pakeisti) nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis, ieškovei nepateikus žemės sklypo bendraturčių sutikimo; nuo šios datos teismas skaičiavo ieškinio senaties terminą, nustatė, kad paduodant ieškinį jis praleistas. Teismas vertino ieškovės nurodytas ieškinio praleidimo aplinkybes, konstatuodamas, kad jos sudaro pagrindą terminą atnaujinti. Šią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad ieškovę ir A. D. sieja giminystės ryšiai, jų santykiai visuomet buvo pakankamai geri, atsakovas neneigia, kad jam buvo žinomas ieškovės ketinimas įsigyti turto dalį; ieškinio senaties termino eigos metu ieškovė negavo iš atsakovų jokio dokumento, patvirtinančio bendraturčių pasikeitimą; ieškovė kitais būdais aktyviai siekė apginti savo pažeistas teises; trijų mėnesių terminas ieškiniui pareikšti buvo praleistas pakankamai nedaug. Teismas sprendė, kad faktinės bylos aplinkybės bei atsakovų veiksmai iki ir po ginčijamų sandorių sudarymo patvirtina, jog A. D. siekė perleisti paveldėtą turtą apeidamas ieškovės pirmenybės teisę jį įsigyti – Mainų sutartis sudaryta po 14 dienų nuo A. D. nuosavybės teisės į mainomus daiktus įgijimo; Č. V. dar iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo sumokėjo atsakovo 14 249,12 Lt (4126,83 Eur) skolą už valstybinę žemę, pavedime nurodydama „už žemę pagal pasižadėjimą Nr.483, S. D., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 0101-0024-0354“; Č. V. nuosavybės teisės į mainomus nekilnojamuosius daiktus įregistruotos 2012 m. sausio 31 d., tą pačią dieną sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o ginčijama Mainų sutartis sudaryta kitą dieną (2012 m. vasario 1 d.); mainomi daiktai nelygiaverčiai, kas, teismo vertinimu, rodo, jog šalių valia buvo ne mainai, o tai, kad Č. V. nupirktų A. D. jo pasirinktą namą sodų bendrijoje ir sumokėtų 100 000 Lt (28 962 Eur); Č. V. padovanojo K. V. pagal Mainų sutartį gautą turtą po 2 mėnesių nuo jo gavimo, tai patvirtina, kad atsakovė neketino būti mainomo daikto savininke; dar po 8 mėnesių nuo Mainų sutarties sudarymo A. D. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido K. V. likusią 1/4 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), apie turto pardavimą nepranešdamas kitai bendraturtei I. J. Atsakovo argumentus, kad jis pageidavo gyventi atskirame name be bendraturčių, nenorėjo parduoti turto, nes bijojo būti apgautas ir todėl, notaro patartas, sudarė Mainų sutartį, teismas vertino kaip patvirtinančius, kad atsakovas siekė neparduoti turto dalies bendraturtei (ieškovei), o ieškojo būdo, kaip jį perleisti Č. V. Namo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininko A. M. 2011 m. rugpjūčio 25 d. pakvitavimo ir 2012 m. sausio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties teismas nelaikė pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, jog Č. V. jau 2011 m. rugpjūčio 25 d. buvo sutarusi įsigyti nuosavybėn mainomą nekilnojamąjį turtą, nes pakvitavimas oficialiai nepatvirtintas, jį teismui pateikė bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, tai padarė paskutiniame teismo posėdyje. Be to, pagal 2012 m. sausio 31 d. sutartį turtas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įgytas Č. V., o ne jos dukters K. V. vardu; tai leido teismui abejoti atsakovės paaiškinimų pagrįstumu. Teismas pažymėjo, kad A. D. Mainų sutarties pagrindu įgytas daiktas nepasižymėjo jokiomis individualiomis ypatybėmis, buvo nupirktas vieną dieną prieš mainų sandorio sudarymą, patiko atsakovui iš karto vos pamačius daiktą, o tai kartu su pirmiau nurodytomis aplinkybėmis patvirtino, kad tikroji atsakovų valia buvo sudaryti ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad, sudarius ginčo sandorius, buvo pažeista ieškovės pirmenybės teisė įsigyti parduodamą bendrosios dalinės nuosavybės dalį ta kaina ir sąlygomis, kuria ji buvo parduota atsakovėms (CK 4.79 straipsnis), kuri turi būti ginama, mainų sandorį pripažįstant apsimestiniu, laikant jį pirkimo–pardavimo sandoriu ir perkeliant ieškovei pirkėjo teises ir pareigas. Teismas nustatė, kad ieškovė turi finansinių galimybių sumokėti 450 000 Lt (130 329,01 Eur) Č. V. ir 40 000 Lt (11 584,80 Eur) K. V. per teismo nustatytą 20 dienų terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos – ieškovė turi vertingo nekilnojamojo turto, gauna pajamų, turi lėšų atsiskaitomojoje sąskaitoje, taip pat turi realią galimybę gauti paskolas iš UAB „Seldra“ ir kredito unijos „Sostinės kreditas“. Teismas pripažino niekine atsakovių sudarytą Dovanojimo sutartį (Č. V., neteisėtai įgijusi nuosavybėn nekilnojamąjį turtą, negalėjo perleisti K. V. to, ko neturėjo (CK 4.20 straipsnis) bei perkėlė ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal pirkimo–pardavimo sutartį (nebūdama bendrosios dalinės nuosavybės bendraturtė, K. V. negalėjo įsigyti iš A. D. 1/4 dalies gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) prieš tai šios dalies nepasiūlius įsigyti bendraturtei I. J.). Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl sandorių formos trūkumų ir prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, pažymėdamas, kad sandorių sudarymo metu notarei buvo pateiktas ginčo žemės sklypo planas, reikalingas sandoriui patvirtinti.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovių Č. V. ir K. V. apeliacinius skundus, 2015 m. vasario 5 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad esminę reikšmę ginčui išspręsti turi Mainų sutarties teisėtumo įvertinimas; kitų sandorių galiojimo klausimas – išvestinis, t. y. tiesiogiai priklauso nuo Mainų sutarties teisinio vertinimo. Kolegija sutiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Mainų sutarties teisėtumą vertino ne izoliuotai, bet atsižvelgdamas ir į kitus su ginčo turtu susijusius sandorius, jų tikslus ir sudarymo aplinkybes. Įvertinusi bylos aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus, kolegija sprendė, kad jie nepagrindžia mainų sandorio realumo; pirmosios instancijos teismo nustatytos ir sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovai A. D. ir Č. V. dar iki Mainų sutarties pasirašymo susitarė dėl sandorių sudarymo, kuriais būtų išvengta bendraturtės (ieškovės) pirmenybės teisės įsigyti ginčo turtą įgyvendinimo. Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Č. V. namų valdą (duomenys neskelbtini) įsigijo neturėdama tikslo ten gyventi pati ar sudaryti sąlygas gyventi savo dukteriai; A. D. poreikius visiškai atitinkantis nekilnojamasis turtas įsigytas tam, kad būtų galima jį išmainyti į ginčo turtą; tai jau kitą dieną padaryta ginčijamu mainų sandoriu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Č. V. sudarė sandorį dėl ginčo turto pirkimo, o atsakovas, priimdamas mainomą nekilnojamąjį turtą, pardavė ginčo turtą; tokią išvadą patvirtina kiti šalių sudaryti sandoriai. Kolegija nenustatė, kuo atsakovei patrauklesnė galimybė išmainyti atskirą individualų namą su žemės sklypu ir priklausiniais į dalį (maždaug pusę) žemės sklypo ir 1/4 dalį gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės su kitais asmenimis teise. Protingo žmogaus elgesio standartais taip pat sunkiai paaiškinamas atsakovo vos per vieną dieną priimtas sprendimas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo (mainų sandorio sudarymo), ypač įvertinus atsakovo nurodytą baimės jausmą būti apgautam bendraturtės ar komercinių bankų; kolegijos vertinimu, neįtikėtina, jog toks asmuo per vieną dieną sugebėjo objektyviai įvertinti jam siūlomo turto pranašumus, kainų skirtumo santykį, jo kompensavimo mechanizmą, aptarti sandorio sudarymo tvarką, priemokos sumokėjimo galimybes ir kitus reikšmingus klausimus. Be to, teikdamas paaiškinimus, atsakovas pripažino, kad sąmoningai siekė išvengti sandorio su ieškove sudarymo, mainų sutarties sudarymo galimybę pasiūlė notarė. Kolegija atmetė atsakovių argumentus, kad, vertindamas įrodymus, teismas pažeidė proceso teisės normas. Nors teismas netinkamai identifikavo skolos valstybei už žemės sklypą mokėjimo dokumente nurodytą mokėjimo paskirtį „pagal pasižadėjimą“ – ją vertino kaip susitarimą dėl skolos grąžinimo, kolegija sprendė, kad tai nepadarė įtakos teismo išvadai dėl mainų sandorio šalių tikrosios vidinės valios. Kadangi A. M. pakvitavimas prieštarauja kitiems įrodymams ir padarytoms išvadoms, tai teismas pagrįstai juo nesivadovavo, o padariniai dėl šio įrodymo pateikimo ne laiku, galiojant dispozityvumo principui, tenka suinteresuotoms šalims – atsakovams. Kolegijos vertinimu, byloje neįrodyta, kad atsakovo už perleistą bendro turto dalį gautas kitas nekilnojamasis turtas pasižymėjo tokiomis išskirtinėmis savybėmis, kurios galėtų paaiškinti atsakovo elgesį; atsakovo lūkesčiai išvengti formalumų tvarkymo neatitinka mainų sutarties tikslo ir esmės. Atsakovo poziciją, kad jis baiminosi būti apgautas bendraturtės ar banko, kolegija pripažino deklaratyvia, papildomai pagrindžiančia išvadą, jog tokiu būdu atsakovas sąmoningai siekė išvengti siūlymo bendraturtei įgyti turto dalį pirmenybės teise. Kolegijos nuomone, teismas, konstatavęs, kad Mainų sutartis apsimestinė, pagrįstai ją kvalifikavo kaip pirkimo–pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija atmetė atsakovių argumentus dėl ieškovės finansinio pajėgumo įvykdyti pirkėjo pareigas, pažymėdama, kad byloje pateikti priešingą išvadą patvirtinantys įrodymai. Spręsdama dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumo, kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos priežastys nesudarė prielaidų atnaujinti praleistą terminą. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismas be pagrindo sutiko su atsakovų argumentais, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. kovo 15 d., kai ieškovė gavo raštą iš VĮ Registrų centro. Kolegijos vertinimu, apie ginčijamą Mainų sutartį ieškovė sužinojo dar iki nurodyto rašto gavimo (tą patvirtina 2012 m. kovo 8 d. pareiškimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajam policijos komisariatui turinys), tačiau vien sužinojimo apie sutartį nepakanka, būtina nustatyti, kada ieškovė faktiškai suvokė, kad jos teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kolegijos teigimu, 2012 m. kovo 8 d. pateikiant pareiškimą policijos įstaigai ieškovei buvo žinomas bendraturčio pasikeitimo faktas, tačiau nėra duomenų, jog, sužinojusi apie Mainų sutarties sudarymą, ieškovė galėjo ar turėjo įžvelgti šio sandorio apsimestinumo požymius (įstatymas nedraudžia sudaryti mainų sandorių, jį tvirtino notaras, sandoris įregistruotas viešame registre, bendraturčio pirmenybės teisės garantija sudarant tokį sandorį netaikytina). Kolegija nustatė, kad apie jos teises pažeidžiančio mainų sandorio sudarymo aplinkybes ieškovė sužinojo 2012 m. lapkričio 23 d., gavusi K. V. pasiūlymą dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo – paaiškėjo, kad praėjus trumpam laiko tarpui bendraturtis vėl pasikeitė (juo tapo K. V.) ir jam buvo perleista po mainų sandorio sudarymo likusi 1/4 dalis ginčo namo. Dėl to kolegija konstatavo, kad, ieškinį pateikusi 2013 m. vasario 22 d., ieškovė nepraleido trijų mėnesių ieškinio senaties termino.

11III. Kasacinio skundo, prisidėjimų prie jo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12Kasaciniu skundu atsakovė Č. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių negaliojančiu pripažinto sandorio teisinius padarinius, pažeidimo. Kasatorės nuomone, spręsdamas sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimą pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.87 straipsnio 1 dalį, 4.79 straipsnio 3 dalį, 6.145 straipsnio 1 dalį – pripažinęs Mainų sutartį negaliojančia, netaikė restitucijos; neišsprendęs negaliojančio sandorio padarinių klausimo, Mainų sutartį (o ne tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius) prilygino pirkimo–pardavimo sutarčiai, kurios dalimi tapo realiai įvykdyta, tačiau į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, negrąžinta Mainų sutarties dalis; neapibrėžė esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes; perkeldamas neteisingai paskirstė pirkėjo teises ir pareigas. Anot kasatorės, teismai Mainų sutartį aiškino ne pagal jos išskirtinį tikslą (gauti pasirinktą mainomą daiktą) o pagal pirkimo–pardavimo sutarties tikslą – gauti piniginį ekvivalentą. Ginčo Mainų sutartis atitiko mainų sandorio turinį – jos pagrindu šalys realiai apsikeitė savarankiškais, individualiais požymiais apibrėžtais daiktais, atsakovas naudojasi mainais gautu turtu. Dėl to kasatorė įsitikinusi, kad, prieš taikant bet kokius kitus teisės aktuose įtvirtintus sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, Mainų sutarties šalims turėjo būti taikoma restitucija ir jos bent iš dalies turėjo būti grąžintos į tą padėtį, kuri buvo prieš pripažinto negaliojančiu sandorio sudarymą (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismai pasisakė tik dėl vieno Mainų sutarties objekto – nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini); tačiau Mainų sutartį pripažinę apsimestine ir dėl to negaliojančia, teismai paliko ją iš dalies įvykdytą – nesprendė dėl atsakovui perduoto turto (duomenys neskelbtini), kuris, kasatorės manymu, turėjo būti grąžintas jos nuosavybėn taikant restituciją (CK 6.146 straipsnis). Kasatorės vertinimu, CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisinių padarinių taikymas nereiškia ginčijamos sutarties pakeitimo (pervadinimo) kitos rūšies sutartimi; šioje teisės normoje įtvirtinti teisiniai padariniai – naujų teisinių santykių tarp tų pačių ūkio subjektų sukūrimas teismo sprendimu. Nors Mainų sutartis pripažinta negaliojančia, dalis jos pagrindu atliktų teisinių veiksmų (turto (duomenys neskelbtini) perdavimas atsakovui) liko teisėti ir galiojantys, tapo sudėtine pirkimo–pardavimo sutarties dalimi. Pasak kasatorės, teismai, Mainų sutartį kvalifikavę kaip pirkimo–pardavimo (pagal kurią A. D. pardavė, o kasatorė nupirko nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) ir ieškovei perkėlę pirkėjo teises, nepagrįstai priteisė iš ieškovės kasatorei 450 000 Lt (130 329,01 Eur), kuriuos už parduodamą daiktą turėjo gauti pardavėjas (atsakovas). Tokia suma negali būti pripažįstama kasatorės turėtų išlaidų už įgytą turtą kompensavimu, nes kasatorė tokios kainos atsakovui nemokėjo; ji nurodo, kad perdavė atsakovui individualiais požymiais apibrėžtus daiktus su 100 000 Lt (28 962 Eur) priemoka. Dėl to teismas, perkeldamas pirkėjo teises ir pareigas ieškovei, galėjo priteisti tik 100 000 Lt (28 962 Eur) dydžio kompensaciją. Kitą faktiškai padengtą turto vertės dalį sudaro nekilnojamojo turto, kuris negali būti atsiskaitymo priemonė pirkimo–pardavimo santykiuose, vertė; todėl 350 000 Lt (101 367,01 Eur) turėjo būti priteisti atsakovui (pardavėjui), o kasatorės turtiniai interesai ginami taikant restituciją. Kasatorė nurodo, kad priėmus skundžiamus sprendimus visi neigiami sandorio pripažinimo negaliojančiu padariniai tenka tik jai – ieškovė gauna reikalaujamą turtą, atsakovas išsaugo vykdant Mainų sutartį gautą turtą, o kasatorė netenka nei išmainyto, nei mainais gauto turto, nors įsigydama nekilnojamąjį turtą ji siekė aprūpinti savo dukterį gyvenamuoju būstu; skundžiamais sprendimais priteistos sumos nepakanka analogiškam būstui įsigyti.
  2. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, pažeidimo. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties taikymo byloje, nurodo, kad ji neatitinka materialiosios teisės normų, padaryta nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė deklaravo, kad turėjo interesą pirkti atsakovui priklausančią turto dalį, ne kartą jam siūlė tai padaryti, todėl kasatorė nepateisina ieškovės neveikimo, kai ši, 2012 m. kovo 8 d. sužinojusi apie Mainų sutarties sudarymą, nereagavo ir nesiėmė veiksmų išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis bendrosios nuosavybės teise valdomas turtas buvo perleistas kitam asmeniui, nesiūlant jo įsigyti bendraturtei. Net jei Mainų sutarties sudarymo faktas galėjo neleisti ieškovei operatyviai įvertinti situaciją kaip pažeidžiančią jos teisėtus interesus, ji galėjo imtis priemonių susidariusiai situacijai įvertinti; ieškovė tą padarė tik 2012 m. lapkričio mėn., kai sužinojo, kad ginčo turto bendraturte tapo K. V. Kasatorės vertinimu, situacija 2012 m. kovo mėn. ir 2012 m. lapkričio mėn. buvo identiška – abiem atvejais ieškovė sužinojo apie bendraturčio pasikeitimą. Dėl to kasaciniame skunde daroma išvada, kad ieškovė 2012 m. kovo mėn. galėjo ir privalėjo pasielgti apdairiai ir rūpestingai; ji galėjo daug anksčiau (nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas) sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad prielaidas svarstyti apie galimą teisių pažeidimą sukėlė ne bendraturčio pasikeitimas, o faktas, kad bendraturte dovanojimo sandorio pagrindu tapo dovanotojos duktė K. V., nes CK 4.79 straipsnio 3 dalies norma taikoma tik pirkimui ir pardavimui. Kadangi ieškovė sužinojimą apie savo teisių pažeidimą sieja su bendraturčio pasikeitimo faktu, toks faktas jai buvo žinomas 2012 m. kovo 8 d., tai kasatorė laikosi pozicijos, kad ieškovė, apie teisių pažeidimą sužinojusi arba objektyviai turėjusi (galėjusi) sužinoti 2012 m. kovo 8 d., tačiau nesiėmusi jokių aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti, į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą. Priešingą išvadą padaręs apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino subjektyvųjį ieškinio senaties eigos pradžios kriterijų (sužinojimą), visiškai ignoruodamas objektyvųjį (turėjimą ir galėjimą sužinoti).
  3. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendro turto dalį, pažeidimo. Kasatorė pažymi, kad, sprendžiant ginčus dėl pirmenybės teisės pažeidimo, nepakanka vien nustatyti fakto, jog turtą parduodantis bendraturtis nepasiūlė kitam bendraturčiui pasinaudoti įstatyme įtvirtinta pirmenybės teise, tačiau būtina išsiaiškinti ir objektyviai nustatyti, ar pirmenybės teisę turėjęs bendraturtis iš tiesų turėjo tikrą interesą tokia teise pasinaudoti, siekė ją realizuoti ir turėjo finansines galimybes tą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. L. J., R. S., bylos Nr. 3K-7-273/2007). Kasatorės teigimu, ginčą sprendę teismai tokių esminę reikšmę turinčių aplinkybių nenustatinėjo ir netyrė, byloje nėra objektyvių duomenų, kad prieš sudarant Mainų sutartį ieškovė norėjo įsigyti ginčo turtą ir informavo atsakovą apie tokį savo ketinimą; savo išvadas teismai pagrindė tik subjektyviais ieškovės paaiškinimais. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių realų ieškovės pasiūlymą įsigyti turto dalį, be to, nebuvo tiriama, ar 2012 m. sausio pabaigoje–vasario pradžioje ieškovė turėjo realių galimybių sumokėti atsakovui 450 000 Lt (130 329,01 Eur) kainą už bendro turto dalį.
  4. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimo. Kasatorės nuomone, teismų išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų; skundžiami sprendimai pagrįsti prielaidomis, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės pasirengimą pirkti turtą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl objektyviais įrodymais grindžiamų kasatorės paaiškinimų, kurie paneigia teismų išvadas; neaišku, kodėl tokie argumentai ir juos patvirtinantys įrodymai atmetami. Anot kasatorės, aplinkybės, kad konkretų įrodymą pateikė viena ar kita šalis, taip pat jo pateikimo laikas nesudaro pagrindo jį vertinti kaip nepatikimą; proceso šalys turi teisę teikti įrodymus. Pardavėjo A. M. 2011 m. rugpjūčio 25 d. pakvitavimą teismai nepagrįstai vertino kaip nepakankamą įrodymą patvirtinti, kad kasatorė rengėsi mainų sandoriui prieš jo sudarymą; kilus abejonių dėl pakvitavimo datos, teismas galėjo skirti ekspertizę ar apklausti pardavėją. Kasatorės teigimu, objektyvią aplinkybę, kad žemės sklypą ir sodo pastatą (duomenys neskelbtini) ji pirko savo dukteriai, teismai be pagrindo vertino kaip patvirtinančią sandorio apsimestinumo faktą. Teismai taip pat ignoravo aplinkybę, kad mainai realiai įvyko, ieškovė neturėjo galimybės pasiūlyti atsakovui tokių pat sandorio sąlygų (konkretaus žemės sklypo ir sodo pastato).

13Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas A. D., palaikydamas kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, papildomai atkreipdamas dėmesį į faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias, kad teismai netinkamai įvertino tikruosius Mainų sutarties šalių ketinimus, prašo kasacinį skundą tenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovė K. V., palaikydama kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo kasacinį skundą tenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių negaliojančiu pripažinto sandorio teisinius padarinius. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad iki kasacinio skundo pateikimo Č. V. nekėlė restitucijos taikymo tinkamumo klausimo, todėl jis negali būti kasacijos objektas (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nurodo, kad mainų sutarčiai sudaryti būtina iš anksto susiformavusi šalių valia įsigyti kitai šaliai priklausantį daiktą; byloje tokia valia nenustatyta, priešingai, faktinės aplinkybės patvirtina, kad ji negalėjo susiformuoti, nes kasatorė atsakovui perleistą turtą įgijo likus vos vienai dienai iki Mainų sutarties sudarymo. Ieškovės nuomone, nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kasatorė įsigijo siekdama juo atsiskaityti už perkamą iš atsakovo turtą, todėl teismai pagrįstai Mainų sutartį pripažino apsimestine. Kasatorė pabrėžia, kad tiek CK 1.87 straipsnyje, tiek jį aiškinant suformuotoje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2014) aiškiai nurodyta, kad, sandorį pripažinus apsimestiniu, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų siekė sudaryti, taikytinos taisyklės, o ne sprendžiamas restitucijos taikymo klausimas. Dėl to teismai neturėjo pagrindo taikyti restitucijos, o konstatavę Mainų sutarties apsimestinumą, pagrįstai perkėlė ieškovei pirkėjo teises ir pareigas. Ieškovės teigimu, nepagrįsti kasatorės argumentai dėl netinkamo CK 4.79 straipsnio 3 dalies taikymo; teismai padarinius pritaikė taip, kaip aiškindamas šią nuostatą yra nurodęs kasacinis teismas – pirkimo–pardavimo sandoris išlieka, tik keičiasi nuosavybės teisės perleidimo ir prievolinių santykių (atsiskaitymo) subjektai: parduodama daikto dalis perduodama pirmenybės teisę pirkti turinčiam bendraturčiui, o šis turi sumokėti pinigus buvusiam pirkėjui, jei tas jau buvo atsiskaitęs su pardavėju, arba pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis – pardavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 28 d. apžvalga dėl teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės, Nr. AC-32-1).
  2. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį. Ieškovė pabrėžia, kad, nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas praleistas ir jį atnaujino, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog senaties terminas nepraleistas, abu teismai pripažino, kad ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimus sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „If P&C Insurance“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-15/2013), tai ieškovė laikosi pozicijos, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė apie ieškinio senaties pradžios momentą. Pasak ieškovės, kasatorė nepagrįstai sutapatina situacijas, kai 2012 m. kovo 8 d. ieškovė sužinojo, kad bendraturte tapo Č. V., ir 2012 m. lapkričio 23 d., kai paaiškėjo, kad ginčo turto bendraturtė dar kartą pasikeitė – ja vietoj kasatorės tapo K. V., kuriai perleista ir likusi atsakovui priklausiusi 1/4 dalis namo. Ieškovės teigimu, atsakovų disponavimas turtu, sudarant ginčijamus sandorius, padėjo atskleisti jų neteisėtumą ir nustatyti ieškovės teisių pažeidimą – vien Mainų sutarties, kuriai sudaryti kito bendraturčio sutikimas nėra reikalingas, sudarymo faktas negalėjo atskleisti atsakovų veiksmų ir sandorio neteisėtumo, tačiau paaiškėjus, kad kasatorė Mainų sutarties pagrindu įgytą turtą padovanojo K. V., kuriai vėliau, nepasiūlius ieškovei pasinaudoti pirmenybės teise, parduota likusi 1/4 dalis namo, tapo aišku, kad atsakovai nuo pradžių siekė sutrukdyti ieškovei pasinaudoti pirmenybės teise įsigyti ginčo turtą.
  3. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendro turto dalį. Nesutikdama su kasatore, ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, juos įvertinę teismai pagrįstai sprendė, jog ji turėjo realias galimybes nupirkti iš atsakovo jam priklausančią ginčo turto dalį. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad atsiliepimo į kasacinį skundą pateikimo metu ieškovė yra visiškai įvykdžiusi pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ieškovė pažymi, kad, įvertinus pateiktus duomenis, byloje nustatyta ir kasacine tvarka negali būti nustatinėjama (CPK 353 straipsnio 1 dalis) faktinė aplinkybė, jog atsakovui buvo žinoma apie ieškovės pageidavimą įsigyti ginčo turtą. Be to, ieškovė neturėjo pareigos pateikti atsakovui raštišką pasiūlymą įsigyti ginčo turtą, tokia pareiga nenustatyta jokiame teisės akte.
  4. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimo. Ieškovės vertinimu, teismai pagrįstai sprendė, kad byloje esančių faktų ir duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas ir kasatorė siekė sudaryti ir sudarė ne Mainų, o pirkimo–pardavimo sutartį, taip sutrukdydami ieškovei pasinaudoti pirmenybės teise įsigyti parduodamą ginčo turtą. Atsakovai, sudarydami apsimestinę Mainų sutartį, veikė nesąžiningai, pažeisdami ieškovės teises ir teisėtus interesus, todėl Mainų sutartis negali būti laikoma teisėta (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnio 2 dalis). Kasatorė, A. M. pakvitavimą pateikdama tik paskutiniame pirmosios instancijos teismo posėdyje, pasak ieškovės, savo procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai, tai sudaro pagrindą abejoti šio dokumento patikimumu.

16Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas ir kasatorė į notaro biurą atvyko turėdami aiškų tikslą – sudaryti nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį, nebuvo jokių prielaidų, kurios būtų sudariusios pagrindą spręsti, kad sandoriu siekiama apeiti kito bendraturčio pirmenybės teisę įsigyti perleidžiamą turto dalį. Šį tikslą patvirtina bylos duomenys – mainai realiai įvyko, bylos šalys faktiškai apsikeitė nekilnojamaisiais daiktais ir jais naudojosi. Trečiasis asmuo patvirtina, kad sudarydama Mainų sutartį kasatorė išreiškė ketinimą mainais gautą turtą vėliau perleisti savo dukteriai K. V., taip įgyvendindama savo siekį įkurdinti dukterį greta savo gyvenamosios vietos; šis ketinimas įgyvendintas sudarant Dovanojimo sutartį, kuri ją tvirtinusiai notarei nesukėlė įtarimų dėl šalių valios trūkumų ar prieštaravimo tikrajai šalių valiai. Trečiasis asmuo sutinka su kasatore, kad teismai, pripažinę Mainų sutartį negaliojančia, neišsprendė restitucijos klausimo, neatkūrė iki pripažintos negaliojančia sutarties sudarymo buvusios teisinės padėties. Trečiojo asmens nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo 2012 m. kovo 8 d., o į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą. Notarė pritaria kasatorės argumentams dėl pernelyg formalaus CK 4.79 straipsnio aiškinimo ir taikymo – teismai neatsižvelgė į tai, kad bylos duomenys nepatvirtina ieškovės ketinimo įsigyti ginčo turtą. Anot trečiojo asmens, spręsdami ginčą, teismai nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bei įvertino byloje surinktus duomenis.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Dėl apsimestiniu pripažinto sandorio negaliojimo teisinių padarinių

20Apsimestinis sandoris yra niekinis. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Teisinio santykio pakeitimas yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, įtvirtintų CK 1.138 straipsnio 5 punkte. Taisyklių, reglamentuojančių tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikymas šalių santykiams laikytinas specialiąja sandorio negaliojimo pasekme, lyginant su restitucija. Spręsdamas dėl apsimestinio sandorio negaliojimo pasekmių, teismas visų pirma pripažįsta apsimestinį sandorį niekiniu, kartu išspręsdamas faktines dengiamojo sandorio pasekmes. CK 4.79 straipsnio 3 dalis nustato specialų bendraturčių teisių gynimo būdą – teisę reikalauti, kad tokiam asmeniui būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

21Abiejų sandorių (apsimestinio ir dengiamojo) negaliojimas, atsižvelgiant į šio instituto tikslus užtikrinti teisėtumą ir teisinių santykių stabilumą, bendraturčių teisiniams santykiams turėtų būti taikomas tik išimtinais atvejais ir tik kaip ultima ratio, jei asmenų teisių ir teisėtų interesų negalima apginti kitais būdais. Sprendžiant dėl apsimestinio sandorio negaliojimo padarinių siektina išsaugoti egzistuojantį teisinį santykį, ir tik nesant tokios galimybės – griauti nusistovėjusius teisinius santykius. CK 1.87 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų tiesės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Ši taisyklė bendraturčių teisiniams santykiams taikoma, jei pirkimo–pardavimo sandorį jo šalys pridengia apsimestiniu sandoriu (pvz., mainų). Taigi, jeigu iš tikrųjų buvo sudarytas ne mainų, bet pirkimo–pardavimo sandoris, o sandorio objektas yra turto, keliems asmenims priklausančio bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalis, tai bendraturtis turi teisę reikalauti, kad mainų sandoris būtų pripažintas negaliojančiu ir jam [bendraturčiui] būtų perkeltos šio sandorio pirkėjo teisės ir pareigos (CK 1.87 straipsnio 2 dalis, 4.79 straipsnio 3 dalis).

22Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, kur konstatuota, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013; kt.).

23Pripažinus, kad turto perleidimo sutartis buvo apsimestinė, pirkimo–pardavimo sutartis, kurią siekta pridengti apsimestine sutartimi, gali likti galioti, atsižvelgiant į jos atitiktį pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Kvalifikavus sutartį kaip nekilnojamojo turto dalies pirkimo–pardavimo sutartį, taikytinos CK 4.79 straipsnio nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. G. S., bylos Nr. 3K-7-288/2009).

24Ginčą nagrinėjamoje byloje sprendę teismai nustatė, kad pirkėjo teisių perkėlimas labiausiai atitiktų visų ginčo šalių, o svarbiausia – bendraturtės I. J., kaip sąžiningo trečiojo asmens, teises ir teisėtus interesus. Teismai, nustatę, kad ieškovė turi finansines galimybes už įsigyjamą turtą atsiskaityti su atsakove Č. V. padengdama šios sumokėtą sumą pagal apsimestiniu pripažintą Mainų sandorį, bei atsižvelgę į tai, kad ginčo objektu esantis žemės sklypas yra valstybinio parko teritorijoje, jam nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl šio sklypo ir jame esančio namo dalį įgijus bendraturčiui ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas taptų efektyvesnis, taip pat būtų geriau užtikrintas viešasis interesas – Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatų įgyvendinimas, sprendė nepripažinti dengiamojo pirkimo–pardavimo sandorio negaliojančiu, o išsaugodami jį, perkėlė pirkėjos teises ieškovei.

25Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, pripažinę Mainų sutartį negaliojančia, nepagrįstai netaikė restitucijos, o patenkino ieškovės reikalavimą taikyti kitą jos teisių gynimo būdą – teisinio santykio pakeitimą, t. y. ieškovei perkėlė pirkėjos teises ir pareigas. Kasatorės vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė Mainų sandorio sudarymo metu buvo pasirengusi pirkti turtą, todėl teismai nepagrįstai perkėlė jai pirkėjos teises, užuot taikę restituciją.

26Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo kasacinio skundo argumentu. Ginčas byloje kilo dėl to, kad atsakovas A. D. nevykdė savo CK 4.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos pranešti ieškovei bendraturtei I. J. apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad A. D., siekdamas parduoti savo nuosavybę, sudarė apsimestinį Mainų sandorį, tam, kad nereikėtų apie tai pranešti bendraturtei I. J., kurios galimo nesąžiningumo, kaip nurodė pats atsakovas, bijojo. Nagrinėjamoje byloje A. D. neteigė, kad žinojo apie ieškovės negalėjimą sumokėti už perleidžiamą turtą, taip pat neįrodinėjo, jog ieškovė tokių finansinių galimybių neturėjo apsimestinio Mainų sandorio sudarymo metu. Teismai nustatė priešingai, kad ieškovė turi finansines galimybes sumokėti sumą, lygią parduoto turto vertei, be to, atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė nurodė ir bylos duomenys tai patvirtina, kad įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, susiję su tuo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės pasirengimą pirkti turtą, nes jie yra paneigti byloje esančiais teismų įvertintais įrodymais bei patvirtinti paskesniu prievolės įvykdymu. Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, kad įstatymų leidėjas, CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatydamas pareigą dalies, esančios bendrąja nuosavybe, savininkui, neįtvirtino, jog bendraturtis apie ketinimą parduoti savo dalį turto ne bendraturčiui turi pranešti tik tuo atveju, jeigu kiti bendraturčiai pasirengę ją pirkti ir turi tam finansines galimybes. Šių normų tikslas yra kitas – kad turtas būtų koncentruojamas ir taptų vieno savininko arba kuo mažesnio jų skaičiaus nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.79 straipsnio normomis siekiama, jog tuo atveju, kai bendraturtis parduoda jam priklausančią dalį, kitas bendraturtis turėtų teisę ją įsigyti, taip padidindamas savo dalį bendrojoje nuosavybėje arba tapdamas vieninteliu turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. M. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-133/2007). Bendraturčio pirmenybės teisės tinkamu įgyvendinimu sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių arba pakeisti nuosavybės teisės rūšį. Dviejų ar daugiau bendraturčių teisė valdyti bendrą daiktą, juo naudotis ir disponuoti yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį kitam bendraturčiui, daikto valdymas esant vienam savininkui ar mažesniam jų skaičiui tampa efektyvesnis ir patogesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Marginalas“ v. Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. R., bylos Nr. 3K-3-549/2008; kt.). Taigi pirmenybės teisė įsigyti parduodamą dalį yra vienas iš būdų spręsti pagrindinę bendrosios nuosavybės instituto problemą – kelių savininkų nuosavybės teisių į bendrą daiktą įgyvendinimo suderinimo klausimą, mažinant bendraturčių skaičių ar transformuojant bendrosios nuosavybės teisę į asmeninę. Šioje byloje teismams įvertinus pateiktus duomenis, atspindinčius ieškovės finansines galimybes atsiskaityti su Č. V., bei nustačius, kad I. J. yra materialiai pajėgi perimti pirkėjos teises, teismai neturėjo teisinio pagrindo spręsti kitaip ir atsisakyti tenkinti šį ieškinio reikalavimą.

27Dėl ieškinio senaties taikymo

28Sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios klausimą, taikytinos CK 1.127 straipsnio nuostatos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; ši taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų pradžios nustatymo tvarkos. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jos pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. P. v. VĮ Anykščių miškų urėdija ir kt., bylos Nr. 3K-3-133/2013).

29Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes.

30Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino subjektyvųjį ieškinio senaties eigos pradžios kriterijų (sužinojimą), visiškai ignoruodamas objektyvųjį (turėjimą ir galėjimą sužinoti).

31Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Kaip minėta, bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008). Teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią, tokio pobūdžio aplinkybes vertina kartu su kitomis, nulėmusiomis asmens turėjimo sužinoti ir sužinojimo santykį.

32Byloje nustatyta, kad ieškovę ir atsakovą A. D. sieja giminystės ryšiai, jų tarpusavio santykiai visą laiką buvo pakankamai geri, A. D. neneigia, jog jam buvo žinomas ieškovės ketinimas įsigyti jo paveldėtą nekilnojamojo turto dalį, ieškovei nebuvo pagrindo juo netikėti ir nepasitikėti; ieškovė nebuvo gavusi iš atsakovų jokio dokumento ar kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių bendraturčių pasikeitimą; ieškovė kitais būdais aktyviai siekė apginti savo pažeistas teises (kreipėsi į teisėsaugos institucijas) ir kt. Įvertinę šias aplinkybes teismai sprendė, kad I. J. neturėjo faktinio pagrindo manyti, jog bendraturtis turėtų ketinimą pažeisti jos, kaip bendraturtės, teises ir atlikti teisės normoms prieštaraujančius sandorius.

33Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nors apie ginčo Mainų sandorį, kurio pagrindu Č. V. tapo ieškovės bendraturte, I. J. žinojo 2012 m. kovo 8 d. pateikusi pareiškimą policijos įstaigai, tačiau faktiškai suvokti, kad šis sandoris, tikėtina, pažeidžia jos teises, ji galėjo tik 2012 m. lapkričio 23 d., kai gavo atsakovės K. V., kaip ginčo turto bendraturtės, pasiūlymą dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs, kad aplinkybė, jog praėjus trumpam laiko tarpui Č. V. perleido savo nuosavybės teisę K. V., kuriai buvo perleista po Mainų sandorio sudarymo likusi 1/4 dalis ginčo namo, normaliai protingam asmeniui turėjo sukelti įtarimų dėl galimo bendraturtės pirmenybės teisės pažeidimo ar kitokio turinio neteisėtų veiksmų atlikimo. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas, be pirmiau aprašytų, grindė šiomis aplinkybėmis: pirma, atstovavimo dėl teisinės pagalbos sutarties sudarymu, antra, išsamios informacijos apie sandorius rinkimu, kurio metu paaiškėjo, inter alia, jog bendraturčio A. D. įsiskolinimą už ginčo turto dalį dar iki Mainų sutarties sudarymo padengė atsakovė Č. V., be to, į ginčo turtą mainytiną nekilnojamąjį turtą atsakovė įsigijo tik prieš dieną iki Mainų sandorio sudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė, net ir sužinojusi apie Mainų sutarties sudarymą, tuoj pat negalėjo ar neturėjo įžvelgti šio sandorio apsimestinumo požymių, t. y. iš karto suvokti, jog ginčijama Mainų sutartimi iš tikrųjų yra dengiamas kitas sandoris, kurio sudarymu pažeidžiama ieškovės pirmenybės teisė pirkti ginčo turtą. Įstatymas nedraudžia sudaryti mainų sandorių, kurie gali būti ginčijami atsiradus pagrįstų abejonių dėl jų realumo (tikrumo). Protingumo kriterijaus neatitiktų vertinimas, kad ieškovė, vien tik sužinojusi apie Mainų sutarties sudarymą, bet neturėdama jokių duomenų, pagrindžiančių abejones dėl sandorio galimo neteisėtumo, turėjo tuoj pat reikšti ieškinį ar inicijuoti tyrimą, kurio metu būtų nustatytos visos Mainų sandorio sudarymo aplinkybės.

34Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai, nepažeisdamas materialiosios teisės normų, bei tinkamai vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad ieškinio senaties eigos pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo 2012 m. lapkričio 23 d., todėl ieškovės ieškinys, kuris teisme buvo gautas 2013 m. vasario 22 d., pareikštas nepraleidus trijų mėnesių ieškinio senaties termino. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti kitokią išvadą.

35Dėl įrodymų vertinimo taisyklių

36Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neįvertino pardavėjo A. M. 2011 m. rugpjūčio 25 d. pakvitavimo, liudijančio atsakovės Č. V. ketinimą pirkti ginčo Mainų sandorio objektą prieš sandorio sudarymą.

37Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. J. v. D. L., bylos Nr. 3K-3-260/2010; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008).

38Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas A. M. 2011 m. rugpjūčio 25 d. pakvitavimu nesivadovavo, įvardydamas konkrečias priežastis dėl jo įrodomosios vertės bei kritiškai pasisakydamas dėl įrodymo pateikimo ne laiku. Taip pat vertino, kad šis įrodymas (pakvitavimas) prieštarauja kitiems ankstesnėje šios nutarties dalyje aptartiems įrodymams ir padarytoms išvadoms dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių.

39Teisėjų kolegija nesutikdama su kasacinio skundo argumentu sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių vertino įrodymų visumą, t. y. aplinkybes, kad, pirma, ginčo Mainų sutartis sudaryta po 14 dienų, kai A. D. įsigijo nuosavybės teisę į mainomus daiktus, antra, iki paveldėjimo teisės liudijimo A. D. išdavimo įsiskolinimą už valstybinę žemę – 14 249,12 Lt (4126,83 Eur) – dar 2011 m. gruodžio 16 d. sumokėjo būsimoji Mainų sutarties šalis – atsakovė Č. V., t. y. pinigai sumokėti likus mėnesiui iki paveldėjimo teisės liudijimo atsakovui A. D. išdavimo ir pusantro mėnesio iki būsimos Mainų sutarties sudarymo, pagal neišviešintą pasižadėjimą, trečia, atsakovės Č. V. nuosavybės teisės į mainomus nekilnojamuosius daiktus (duomenys neskelbtini) įregistruotos 2012 m. sausio 31 d. tą pačią dieną sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1251 pagrindu, o ginčijama Mainų sutartis sudaryta jau kitą dieną (2012 m. vasario 1 d.), ketvirta, A. D. mainomas turtas šalių įkainotas 450 000 Lt (130 329,01 Eur), Č. V. – 350 000 Lt (101 367,01 Eur), mainomo turto vertės skirtumas, kurį šalys Mainų sutartyje įvardijo kaip priemoką, sudaro 100 000 Lt (28 962 Eur), t. y. mainomų daiktų vertė nėra lygiavertė – skiriasi ketvirtadaliu, šią priemoką Č. V. sumokėjo A. D. į jo nurodytą sąskaitą banke, pastarasis iš gautos priemokos grąžino Č. V. 2011 m. gruodžio 16 d. jos sumokėtą (paskolintą) sumą – 14 249,12 Lt (4126,83 Eur), penkta, 2012 m. balandžio 5 d. Č. V. pagal Mainų sutartį įgytus daiktus Dovanojimo sutartimi perleido K. V., t. y. Č. V. perleido nuosavybės teisę į Mainų sutarties pagrindu įgytus daiktus per du mėnesius nuo jų įgijimo, dar po 8 mėnesių nuo Mainų sutarties sudarymo – 2012 m. rugsėjo 7 d. – A. D. Pirkimo–pardavimo sutartimi perleido K. V. likusią 1/4 dalį gyvenamojo namo, nepranešdamas apie turto pardavimą kitai bendraturtei I. J.. Taigi įvertinę byloje esančių įrodymų visetą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad šalių valia buvo ne šalių nuosavybės teise iš anksčiau valdomų konkrečių daiktų mainai, o pirkimo–pardavimo sandoris, pardavėjui A. D. už parduodamą savo turto dalį bendrojoje nuosavybėje iš pirkėjos Č. V. gaunant 450 000 Lt (130 329,01 Eur) parduodamo turto vertę, kurios dalis padengiama kasatorės vieną dieną prieš ginčo Mainų sandorio sudarymą įgytu A. D. poreikius atitinkančiu nekilnojamuoju turtu (sodo pastatu, garažu, kiemo statiniais ir žemės sklypu), o likusi dalis – sumokant skirtumą tarp turto verčių.

40Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai rėmėsi byloje esančių įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai), o atsakovės Č. V. paskutiniame teismo posėdyje pateiktas pardavėjo A. M. 2011 m. rugpjūčio 25 d. pakvitavimas nesudaro pakankamo pagrindo daryti kitokią išvadą.

41Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinius sandorius, bendrosios nuosavybės teisę ir ieškinio senatį, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, tinkamai vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.

42Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir laikinųjų apsaugos priemonių

43Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė Č. V. už kasacinį skundą sumokėjo 2577,62 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 1573 Eur išlaidų atstovavimo išlaidų, jas prašo priteisti iš ieškovės. Atsakovas A. D. už prisidėjimo prie kasacinio skundo parengimą turėjo 732,05 Eur atstovavimo išlaidų, jas prašo priteisti iš ieškovės. Atmetus kasacinį skundą, kasatorės ir prie kasacinio skundo prisidėjusio atsakovo A. D. turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

44Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 31,44 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi atsakovės Č. V. prašymu byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas ieškovės I. J. vardu registruotas nekilnojamasis turtas – 1135/2300 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir 1/2 dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), uždraudžiant bet kokį turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą; areštuotas atsakovo A. D. vardu registruotas nekilnojamasis turtas – sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) uždraudžiant bet kokį turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka ir konstatavus, kad kasatorės Č. V. reikalavimai nepagrįsti, nurodytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

47Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

48Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – ieškovės I. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) vardu registruoto nekilnojamojo turto – 1135/2300 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalies pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir atsakovo A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) vardu registruoto nekilnojamojo turto – sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), turto areštą.

49Apie šios nutarties priėmimą informuoti Nekilnojamojo turto registrą ir Turto arešto aktų registrą.

50Priteisti valstybei iš Č. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 31,44 Eur (trisdešimt vieną Eur 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

51Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų,... 6. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti apsimestine Č. V. ir A.... 7. Byloje nustatyta, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo nekilnojamasis turtas... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. III. Kasacinio skundo, prisidėjimų prie jo ir atsiliepimo į jį teisiniai... 12. Kasaciniu skundu atsakovė Č. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 13. Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas A. D., palaikydamas kasaciniame... 14. Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovė K. V., palaikydama kasaciniame... 15. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir... 16. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 19. Dėl apsimestiniu pripažinto sandorio negaliojimo teisinių padarinių ... 20. Apsimestinis sandoris yra niekinis. Tikrojo sandorio, kurį slepia... 21. Abiejų sandorių (apsimestinio ir dengiamojo) negaliojimas, atsižvelgiant į... 22. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 23. Pripažinus, kad turto perleidimo sutartis buvo apsimestinė,... 24. Ginčą nagrinėjamoje byloje sprendę teismai nustatė, kad pirkėjo teisių... 25. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, pripažinę Mainų sutartį... 26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo kasacinio skundo argumentu.... 27. Dėl ieškinio senaties taikymo ... 28. Sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios klausimą, taikytinos CK... 29. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir... 30. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino... 31. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią,... 32. Byloje nustatyta, kad ieškovę ir atsakovą A. D. sieja giminystės ryšiai,... 33. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nors apie ginčo Mainų... 34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas,... 35. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių ... 36. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai... 37. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų... 38. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas A.... 39. Teisėjų kolegija nesutikdama su kasacinio skundo argumentu sprendžia, kad... 40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai rėmėsi byloje esančių... 41. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad... 42. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir laikinųjų apsaugos priemonių... 43. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė Č. V. už... 44. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 31,44 Eur bylinėjimosi... 45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos... 46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015... 48. Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 49. Apie šios nutarties priėmimą informuoti Nekilnojamojo turto registrą ir... 50. Priteisti valstybei iš Č. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 31,44 Eur... 51. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...