Byla 3K-3-260/2013
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. M. (O. M. ) ieškinį atsakovei V. R. , dalyvaujant tretiesiems asmenims V. M. , Vokietijos įmonei ,,Autohaus Busswoller“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Šioje byloje keliamas klausimas dėl apsimestinio sandorio, taip pat sandorio, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, teisinių padarinių.

6Ieškovas O. M. prašė teismo: 1) pripažinti 2006 m. rugpjūčio 14 d. automobilio „AUDI A6“ (valst. Nr. ( - ) identifikavimo Nr. ( - ), pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra atsakovė V. R. , negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pirkėju) pripažinti ieškovą; 2) pripažinti 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimą negaliojančiu; 3) pripažinti 2009 m. lapkričio 4 d. automobilio „AUDI A6“ (valst. Nr. ( - ) pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra atsakovė, negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažinti ieškovą.

7Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Vokietijoje jis įsigijo automobilį „AUDI A6“ (valst. Nr. ( - ) 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimo pagrindu nurodytą automobilį 2009 m. lapkričio 4 d. pirkimo–pardavimo sandoriu jis perleido motinai V. M. , kuri 2009 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sandoriu šį automobilį pardavė L. Ž. . Ieškovo teigimu, 2006 m. rugpjūčio 14 d. sandorio sudarymo metu automobilio pirkėju nurodė buvusios sutuoktinės A. M. (santuoka nutraukta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimu) motiną atsakovę V. R. , nes ketino pradėti nuosavą verslą, kurį siekė apsaugoti nuo galimos rizikos. Be to ieškovas kartu su buvusia sutuoktine 2002 m. gruodžio 5 d. įsigijo gyvenamąjį namą, tam tikslui iš banko buvo paimtas 136 000 Lt kreditas. Sumažėjus kreditoriaus įsipareigojimams bankui ir sustiprėjus nuosavam verslui, ieškovas ketino automobilį įforminti savo vardu. Ieškovas turėjo santaupų ginčo automobiliui įsigyti, o atsakovė yra pensininkė, 79 m. amžiaus, jos vienintelės pajamos – 800 Lt senatvės pensija, vairavimo teisių ji neturi, todėl savo poreikiams automobilio pirkti negalėjo. Taigi automobilio pirkimo–pardavimo sandoris dėl vienos iš sandorio šalių – pirkėjos yra apsimestinis, nes skirtas kitam sandoriui pridengti. Ieškovas asmeniškai naudojosi ginčo automobiliu, iš savo lėšų mokėjo draudimo įmokas, remontavo. Atsakovė dėl automobilio ieškovui pretenzijų nereiškė, realiai automobilio neperėmė, nesinaudojo juo ir nesirūpino kaip savo asmenine nuosavybe, tačiau 2010 m. vasario 10 d. pateikė nepagrįstą skundą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, kad ieškovas, suklastojęs įgaliojimą, pardavė jai priklausantį automobilį, dėl to atsakovei padaryta 70 000 Lt žala. Nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl nenustatytų ieškovo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, 2011 m. vasario 10 d. atsakovė teismui pateikė nepagrįstą ieškinį dėl automobilio pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo galiojančiais, nurodydama, kad ji paskolino pinigus ieškovui automobiliui įsigyti. Tačiau nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atitinkamą pinigų sumą atsakovė būtų perdavusi ieškovui, nors sandoriai, kurių suma didesnė nei 5000 Lt, turi būti rašytinės formos. Ieškovo nuomone, automobilio teisinė registracija atsakovės vardu nesukūrė jai nuosavybės teisės į šį turtą. Nebūdama automobilio pirkėja ir savininkė atsakovė negalėjo įgalioti ieškovo tvarkyti jai nepriklausančio automobilio dokumentų, todėl atitinkamai niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento laikytinas 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimas.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino 2006 m. rugpjūčio 14 d. automobilio „AUDI A6“ (valst. Nr. ( - ) pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra atsakovė, negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pirkėju) pripažino ieškovą; pripažino negaliojančiais 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimą ir 2009 m. lapkričio 5 d. automobilio „AUDI A6“ (valst. Nr. ( - ) pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra atsakovė, nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažino ieškovą.

10Teismas nustatė, kad ieškovas sandorio sudarymo dieną galėjo turėti lėšų ginčo automobiliui įsigyti, o atsakovė neturėjo. Ieškovas laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. turėjo pakankamai draudžiamųjų pajamų. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad buvo problemų su verslu, pinigus ginčo automobiliui pirkti pasiskolino iš M. E. ; šią aplinkybę patvirtina 2010 m. kovo 29 d. liudytojo apklausos protokolas. Atsakovės pajamos yra nedidelės; jos gaunamas pajamas nuo 1994 m. sudaro senatvės pensija ir našlių (arba našlaičių) pensija. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pinigus automobiliui pirkti buvo susitaupiusi, įskaitant ir gautą palikimą po sesers Č. M. mirties. Tačiau byloje nustatyta, kad atsakovės sesuo mirė 2007 m., t. y. jau po to, kai buvo nupirktas ginčo automobilis. Teismo posėdžio metu atsakovė papildomai paaiškino, kad jos sesuo Č. M. gyveno pasiturimai, todėl materialiai rėmė atsakovę, atsiųsdama jai pinigų, kuriuos atsakovė taupė. Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose, taip pat ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Priešingu atveju šiuo turtu negali būti grindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Tokios deklaracijos atsakovė teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis).

11Su pardavėju Vokietijos įmone „Autohaus Busswoller“ dėl sutarties sąlygų faktiškai derėjosi, pirkėjo teises bei pareigas įgijo ir vykdė (atsiskaitė su pardavėju, priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo) ieškovas. Ginčo automobilio įsigijimo metu ieškovo santykiai su atsakove buvo geri. Dėl to tikėtina, kad ieškovas galėjo įforminti sandorį atsakovės vardu, nors realiai automobilį siekė įsigyti pats. Teismas sprendė, kad buvo realių priežasčių apsimestiniam sandoriui sudaryti – ieškovas, įformindamas sandorį ne savo vardu, siekė išvengti rizikos dėl prisiimtų kreditoriaus įsipareigojimų ir verslo rizikos. Toks ieškovo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, tačiau nepaneigia galimybės pripažinti ginčijamą sandorį apsimestiniu. Aplinkybė, kad, esant šalių geriems santykiams, atsakovė prašė ieškovą nupirkti jai automobilį ir juo leido naudotis, taip pat tikėtina, tačiau, nustačius, kad atsakovė negalėjo turėti pinigų ginčo automobiliui įsigyti, atmestina kaip neįrodyta. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ji automobilį naudoti ieškovui suteikė panaudos pagrindu, atmestina kaip neįrodyta, nes atsakovė nepateikė rašytinės panaudos sutarties. Teismas nurodė, kad neaiški atsakovės pozicija, ar ji davė pinigus ieškovui kaip įgaliotiniui, kad šis nupirktų jai automobilį, ar paskolino pinigus ieškovui. Paskolos faktas taip pat neįrodytas, nes fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija 2000 Lt (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Tai, kad visi mokėjimai buvo atlikti ir Automobilio žymėjimo sutartis buvo sudaryta atsakovės vardu, savaime nepatvirtina jos nuosavybės teisės į ginčo automobilį, nes duomenys apie automobilio savininką buvo įrašomi pagal ginčijamą sandorį. 2006 m. rugpjūčio 6 d. automobilio pirkimo–pardavimo sandorį su pardavėju Vokietijos įmone „Autohaus Busswoller“ pasirašė ieškovas ne kaip atsakovės įgaliotas asmuo, o už atsakovę jos vardu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pardavėjas Vokietijos įmonė „Autohaus Busswoller“ sandorio sudarymo metu žinojo, kad sandoryje nurodyta pirkėja yra tik ieškovo statytinė, o iš tikrųjų turėjo tikslą sudaryti sandorį su ieškovu. Taigi buvo abiejų šalių valia siekiant sudaryti apsimestinį sandorį. Byloje pateikti įrodymai leidžia labiau tikėti, kad sandoris buvo apsimestinis ir tikrasis automobilio pirkėjas buvo ieškovas (CK 1.87 straipsnis). Pripažinus, kad atsakovė nėra automobilio savininkė, pripažintina, kad ji neturėjo teisės įgalioti tvarkyti jai nuosavybės teise nepriklausančio automobilio dokumentus, taip pat parduoti automobilį, todėl 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimas pripažįstamas negaliojančiu ab initio kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Ieškovas, atstovaudamas atsakovei, negalėjo parduoti ginčo automobilio savo motinai V. M. , nes įstatymu draudžiama sudarinėti tokio pobūdžio sandorius (CK 2.134 straipsnio 1 dalis). Pripažinus, kad automobilio savininkas yra ieškovas, taip pat negaliojančiu 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimą, atitinkamai pripažintina negaliojančia ir 2009 lapkričio 5 d. ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties dalis, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra atsakovė, ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažintinas ieškovas (CK 1.80 straipsnis). Pagal 2009 m. lapkričio 30 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ginčo automobilis parduotas L. Ž., kurio sąžiningumas preziumuojamas; ši prezumpcija nepaneigta, todėl restitucija netaikytina (CK 6.153 straipsnio 1 dalis).

12Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą.

13Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. F. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011; kt.), nustatė, kad sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi (ginčijamu atveju – pirkėju) konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Teismas nurodė, kad nors 2006 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartyje kaip pirkėja nurodyta atsakovė, tačiau ji sutarties nepasirašė ir neįrodinėjo, kad įgaliojo ieškovą ar kitą asmenį jos vardu sudaryti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. 2006 m. rugpjūčio 14 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, duomenų, kad buvo nustatoma pirkėjo asmens tapatybė, nėra, todėl sutartis pati savaime negali būti laikoma patikimu įrodymu, kad automobilio pirkėja yra atsakovė. Tai, kad atsakovė nevykdė Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytos pareigos ir nepateikė mokesčių inspekcijai vienkartinės turto deklaracijos, neužkerta kelio atsakovei disponavimo piniginėmis santaupomis fakto įrodinėti kitais leistinais įrodymais, nes nurodyto įstatymo nustatyta tvarka 2003 m. gruodžio 31 d. lėšos ir kitas turtas buvo deklaruojami tik mokesčių tikslais. Atsakovė leistinais įrodymais neįrodė turėjusi pinigų apmokėti už įsigyjamą automobilį ne mažiau kaip 16 000 eurų.

14Dėl ieškovo pajamų apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vien 2004–2005 m. gautų jo pajamų, kurios buvo apmokestintos valstybinio socialinio draudimo mokesčiu, užteko automobilio kainai apmokėti. Ieškovas, panaudodamas 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimą ir sudarydamas 2009 m. lapkričio 5 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, buvo nesąžiningas. Pastarosios pirkimo–pardavimo sutarties originalo nepateikimas teismui nesudarė teisinio pagrindo ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtus, tačiau reikšmingas įrodymų pakankamumo aspektu. Ieškovas ginčo automobilį nuosavybės teise įsigijo 2006 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, todėl ieškovo nesąžiningumas vėlesniuose disponavimo automobiliu etapuose neturėjo įtakos ginčo automobilio nuosavybės santykiams.

15III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

16Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose. Nurodomi šie argumentai:

171. Dėl CK 1.87 straipsnio taikymo. Teismai, nustatę ieškovo nesąžiningumą nuo, jo teigimu, apsimestinio sandorio sudarymo iki vėlesnio disponavimo automobiliu ir jo neteisėto pardavimo savo motinai V. M. , turėjo taikyti CK 1.137 straipsnio 2 dalies, 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2.134 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pripažinti ieškovą nesąžininga šalimi. Dėl to teismai nepagrįstai taikė CK 1.87 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008, yra nurodęs, kad remiantis bendruoju teisės principu iš neteisės negali kilti teisė (ex injuria jus non oritur). Taigi nesąžiningas ieškovas negali remtis įstatyme nustatytomis šalies interesų garantijomis, kurios skirtos tik teisėtai besielgiantiems asmenims.

182. Dėl įrodymų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. V. v. J. V. , bylos Nr. 3K-3-255/2009, yra konstatavusi, kad visuotinai žinomų aplinkybių įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės gaunamas pajamas tik nuo 1994 m., būtent – senatvės pensija ir našlių (arba našlaičių) pensija – 49 118 Lt, nepagrįstai jų nevertino dėl atsakovės nepateiktos teismui Vienkartinės gyventojų turto deklaracijos. Byloje nustatyta, kad ieškovas, gyvendamas pas atsakovę, esant labai geriems santykiams, 14 metų mokėjo visus mokesčius, o atsakovė turėjo išskirtinai tik asmenines išlaidas. Nereikia įrodinėti visuotinai žinomos aplinkybės, kad po litų įvedimo ir bankų bankroto, ypač vyresnės kartos žmonės savo santaupas laikė namuose. Atsakovė per 74 metus (automobilis pirktas 2006 metais) galėjo susitaupyti kelias dešimtis tūkstančių litų, todėl pinigų automobiliui įsigyti turėjo.

19Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

201. Dėl CK 1.87 straipsnio taikymo. Ieškovas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. A. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-72/2010; 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2011), nurodo, kad byloje nustatyta, jog dėl automobilio kainos, kaip esminės sutarties sąlygos, derėjosi ieškovas, kuris buvo nuvykęs į Vokietiją, pats apžiūrėjo automobilį, aptarė sutarties sąlygas su pardavėju, sulygo sutarties kainą bei atsiskaitė už automobilį su pardavėju. Ieškovas penkerius metus naudojosi automobiliu, remontavo, draudė privalomuoju draudimu (remontui ir priežiūrai išleido 5288,14 Lt). Ieškovas turėjo santaupų ginčo automobiliui įsigyti. Aplinkybė, kad VĮ „Regitra“ duomenų bazėje automobilio savininke buvo nurodyta atsakovė, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi, nes automobilio registracija nesukuria nuosavybės teisės į šį turtą. Remiantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, 6.317 straipsniu nuosavybės teisė į automobilį įgyjama nuo jo perdavimo momento, tačiau atsakovė automobilio nebuvo perėmusi ir daugiau kaip penkerius metus nereikalavo jo perduoti. Nors atsakovė sutartyje ir buvo nurodyta kaip pirkėja, tačiau nuo pat sandorio sudarymo pradžios ji neturėjo pagrįstų ketinimų būti ginčijamos sutarties šalimi, nes automobiliu niekada nesinaudojo, juo nesirūpino, neprižiūrėjo ir iki ginčo kilimo nereikalavo perduoti jai automobilį.

212. Dėl įrodymų vertinimo. Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog turėjo lėšų automobiliui „AUDI A6“ įsigyti. Atsakovei priskaičiuotos išmokos nuo 1987 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d. buvo itin mažos, siekė nuo 135 Lt iki 495 Lt. Atsakovės gaunamos pensijos nebūtų užtekę automobiliui įsigyti, nes bendra atsakovei priskaičiuotų išmokų suma buvo tik 49 118,05 Lt, o automobilis kainavo 55 244,80 Lt. Pažymėtina, kad atsakovės sesuo mirė 2007 m. gruodžio 20 d., palikimą atsakovė priėmė tik 2008 m. kovo 19 d., o automobilis buvo įsigytas 2006 m. Byloje nustatyta, kad atsakovės paaiškinimai apie pinigų ieškovui davimo faktą ir tikslą yra prieštaringi. Atsakovė negalėjo prisiminti tikslios automobilio pirkimo datos, taip pat nenurodė, kokio dydžio pinigų sumą, kada ir kokiu tikslu tariamai perdavė ieškovui.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Dėl apsimestinio sandorio teisinių padarinių Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas sandorį (automobilio pirkimo–pardavimo sutartį) pripažinti apsimestiniu dėl subjekto. Sutartimis, kaip ir kitais sandoriais, siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Vis dėlto pažymėtina, kad šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų. Be to, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų, o teismas privalo ex officio patikrinti, ar sutartyje nėra sąlygų, prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o jei tokios sąlygos nustatomos, išspręsti sandorio negaliojimo klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, nustato tam tikrus esminius principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama dėl sutarčių rūšies, pobūdžio, padarinių, sąlygų tikrosios prasmės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas įstatymo įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. D. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2011). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia.

25Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228//2009; kt.).

26Būtent šiuo pagrindu – dėl pirkėju sutartyje nurodyto asmens neatitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui – ginčijamas sandoris nagrinėjamoje byloje, nurodant, kad tikrasis automobilio pirkėjas buvo ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“ administratorius UAB „Kononenko ir ko“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2011; kt). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors bylą nagrinėję teismai šiais kasacinio teismo suformuluotais kriterijais rėmėsi, nurodytas aplinkybes nustatinėjo, vertino jas patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus, tačiau vis dėlto išaiškino ne visas bylai reikšmingas sandorio sudarymo aplinkybes. Ieškovas ieškinio pareiškime ir teikdamas paaiškinimus teismui nurodė, kad sandorį kito asmens (statytinio) vardu sudarė siekdamas išvengti tiek esamo kreditoriaus (banko), tiek būsimų kreditorių galimo išieškojimo nukreipimo į jo asmeninį turtą – automobilį. Taigi byloje yra duomenų, kad ieškovas, sudarydamas apsimestinį sandorį, siekė neteisėtų tikslų – sutrukdyti galimą skolų išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka ir taip išvengti savo prievolių vykdymo. Bylą nagrinėję teismai šios aplinkybės netyrė ir nesiaiškino jos įtakos tikrojo sandorio galiojimui, nesvarstė, ar, šiai aplinkybei pasitvirtinus, sandoris nevertintinas ir kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ar gerai moralei, taikant iš to kylančius teisinius padarinius. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje toks elgesys analogiškoje situacijoje laikytas neatitinkančiu į teismą besikreipiančio asmens elgesio standarto, įtvirtinto įstatyme ir būtino įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas tam, kad teismas gintų tokio asmens pažeistas teises. Toks teismui nurodytas sandorį ginčijančio asmens siekis (išvengti kreditorių reikalavimų patenkinimo) vertintas kaip piktnaudžiavimas subjektine teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. U. K. ir UAB „Vikasida“, bylos Nr. 3K-3-558/2012). Tokiu atveju, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

27Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas pripažinti negaliojančia 2006 m. rugpjūčio 14 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl pirkėjo patenkintas nenustačius ir neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl šio reikalavimo naikintina ir perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kiti ieškinyje suformuluoti reikalavimai priklauso nuo pirmojo reikalavimo išsprendimo, todėl kita teismo nutarties dalis taip pat naikintina ir dėl šių reikalavimų turi būti sprendžiama nagrinėjant bylą iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

28Dėl bylinėjimosi išlaidų

29Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 92,33 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

31Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

32Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Šioje byloje keliamas klausimas dėl apsimestinio sandorio, taip pat sandorio,... 6. Ieškovas O. M. prašė teismo: 1) pripažinti 2006 m. rugpjūčio 14 d.... 7. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu... 10. Teismas nustatė, kad ieškovas sandorio sudarymo dieną galėjo turėti... 11. Su pardavėju Vokietijos įmone „Autohaus Busswoller“ dėl sutarties... 12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m.... 13. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi,... 14. Dėl ieškovo pajamų apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vien... 15. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai... 16. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų... 17. 1. Dėl CK 1.87 straipsnio taikymo. Teismai, nustatę ieškovo nesąžiningumą... 18. 2. Dėl įrodymų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų... 19. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir... 20. 1. Dėl CK 1.87 straipsnio taikymo. Ieškovas, remdamasis kasacinio teismo... 21. 2. Dėl įrodymų vertinimo. Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė... 22. Teisėjų kolegija... 23. VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Dėl apsimestinio sandorio teisinių padarinių Nagrinėjamoje byloje... 25. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu... 26. Būtent šiuo pagrindu – dėl pirkėju sutartyje nurodyto asmens neatitikties... 27. Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 28. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 29. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. pažymą apie... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 31. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.... 32. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...