Byla 3K-3-122/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algio Norkūno,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovams E. T., A. V., R. B., A. B., D. S., A. S., A. S., A. J. P., V. O., Z. K., A. K., I. B., D. B., R. P., M. P., D. P., akcinei bendrovei DNB bankui, tretiesiems asmenims Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarei Lidijai Pečkienei, Marijampolės 3-iojo notaro biuro notarei Gintarei Strazdienei, E. B., A. V. dėl sandorių šalies pakeitimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinio sandorio negaliojimą (CK 1.87 straipsnio), sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnio), aiškinimo ir taikymo, keliamas klausimas dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo.

62007 m. sausio 29 d. Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarė L. Pečkienė patvirtino Nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1084 ir Nekilnojamųjų daiktų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 1086, pagal kuriuos E. T. iš A. V. nusipirko nekilnojamuosius daiktus: žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius ( - ); 2007 m. balandžio 25 d. – pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4474, pagal kurią pirkėja R. B. iš E. T. įsigijo tris žemės sklypus: ( - ); 2007 m. gegužės 9 d. – pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4680 ir perdavimo–priėmimo aktą Nr. 4681, pagal kuriuos pirkėja R. B. iš D. S. ir A. S. įsigijo žemės sklypą ir pastatus, esančius ( - ); 2007 m. gegužės 30 d. – pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5711 ir perdavimo–priėmimo aktą Nr. 5712, pagal kuriuos pirkėjas A. S. iš A. J. P. įsigijo nekilnojamuosius daiktus: ( - ); 2007 m. liepos 25 d. – nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8445 ir nekilnojamųjų daiktų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 8446, pagal kuriuos pirkėjas V. O. iš sutuoktinių Z. K. ir A. K. įsigijo žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius ( - ). 2007 m. spalio 1 d. Marijampolės 3-iojo notaro biuro notarė G. Strazdienė patvirtino nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 9932 ir tos pačios dienos nekilnojamųjų daiktų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 9933, pagal kuriuos pirkėja I. B. iš R. P., veikiančios savo, M. P. ir D. P. vardu, įsigijo 0,0610 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius ( - ).

72007 m. vasario 1 d. AB DnB bankas (šiuo metu AB DNB bankas; toliau – ir bankas) kreditavimo sutartimi Nr. K-0800-2007-12 kredito gavėjui E. T. suteikė 410 000 Lt kreditą (310 000 Lt turto, įsigyto už nuosavas lėšas, refinansavimui ir 100 000 Lt – įsigyto gyvenamojo namo įrengimui). Gauto kredito įvykdymui užtikrinti 2007 m. vasario 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje įregistruota sutartinė hipoteka, pagal kurią įkaito davėjas E. T. įkeitė nekilnojamuosius daiktus, esančius ( - ).

82007 m. gegužės 11 d. AB DnB NORD bankas kreditavimo sutartimi Nr. K-0800-2007-81 kredito gavėjams R. B. ir A. B. suteikė 700 000 Lt kreditą vartojimo reikmėms. Tą pačią dieną gauto kredito įvykdymui užtikrinti Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje įregistruota sutartinė hipoteka, pagal kurią įkaito davėjai R. B. ir A. B. įkeitė nekilnojamuosius daiktus, esančius ( - ).

92007 m. birželio 8 d. AB DnB NORD bankas kreditavimo sutartimi Nr. K-0800-2007-105 kredito gavėjui A. S. vartojimo reikmėms suteikė 589 200 Lt kreditą, kurio įvykdymui užtikrinti tą pačią dieną Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje įregistruota sutartinė hipoteka, pagal kurią įkaito davėjas A. S. įkeitė 1,95 ha žemės sklypą, esantį ( - ).

102007 m. liepos 30 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutartimi Nr. K-0800-2007-137 kredito gavėjui V. O. vartojimo reikmėms suteiktas 520 000 Lt kreditas, kurio grąžinimui užtikrinti 2007 m. rugpjūčio 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje įregistruota sutartinė hipoteka, pagal kurią įkaito davėjas V. O. įkeitė nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ).

112007 m. spalio 15 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutartimi Nr. K-0800-2007-166 kredito gavėjams I. B. ir D. B. vartojimo reikmėms suteiktas 624 000 Lt kreditas, kurio grąžinimui užtikrinti 2007 m. spalio 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje įregistruota sutartinė hipoteka, pagal kurią įkaito davėjai I. B. ir D. B. įkeitė nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ).

12Ieškovė teisme pareiškė patikslintą ieškinį atsakovams, kuriuo prašė pirmiau nurodytų pirkimo–pardavimo sutarčių, nekilnojamųjų daiktų perdavimo–priėmimo aktų, kreditavimo sutarčių, sutartinės hipotekos sandorių dalis, pagal kurias atsakovai įgijo nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, jiems suteikti kreditai, įkeisti jų (nupirkti) nekilnojamieji daiktai, pripažinti apsimestinėmis nuo sutarčių ir aktų sudarymo momento, sutartinės hipotekos registracijos momento, ir atitinkamai pirkėjo, kredito gavėjo, įkaito davėjo teises pagal šiuos sandorius perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T. (a. k. ( - )

13Ieškovė nurodė, kad 2007 m. birželio 4 d. su sutuoktiniu A. T. sudarė vedybų sutartį, pagal kurią jai atiteko ( - ) vertės vertybiniai popieriai, 22 000 Lt bei prievolės AB bankui „Snoras“ pagal 2004 m. spalio 29 d. paskolos sutartį. Sutuoktiniui atiteko visas kitas turtas. 2008 m. lapkričio 18 d. A. T. mirė. Ieškovė pagal apyrašą paveldėjo sutuoktinio turtą, turtines reikalavimo teises ir prievoles, nurodytas paveldėjimo teisės liudijime. Ieškovė žino, kad sutuoktinis, negalėdamas pagal savo pajamas gauti paskolų, įkalbėjo atsakovus bei DnB NORD banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus darbuotojus sudaryti apsimestinius sandorius. Buvo sudaryti penki nekilnojamojo turto ir penki įkeitimo sandoriai. Šie sandoriai ydingi tuo, kad juose išreikšta netikroji šalių valia. Tikroji sandorių šalis buvo A. T., kuris buvo žinomas Marijampolės verslininkas, keturių įmonių vienintelis akcininkas, bendradarbiavo su AB DnB banku. A. T. negalėjo banke gauti daugiau paskolų, todėl pasinaudojo kitais asmenimis. Visi asmenys – atsakovai byloje buvo statytiniai, iš sandorių jokios naudos negavo, jiems neperėjo jokios teisės ir pareigos. Notaras negalėjo suprasti tikrosios asmenų vidinės valios, todėl tvirtino sutartis. Sandorių tikslas buvo nupirkti turtą, po kurio laiko jį parduoti ir iš to uždirbti pinigų. Kreditai buvo naudojami turtui įsigyti, įmokos mokėtos A. T. lėšomis. Tai buvo vieno sandorio dengimas kitu. Visi asmenys, kurie buvo įtraukti į sandorių sudarymą, siejami giminystės ryšiais ar darbo santykiais. Su banko atstovais buvo derinama, kokios turi būti asmenų pajamos kreditams gauti. Viską suderindavo A. T. su V. P. T., po to A. T. duodavo nurodymus vyr. buhalterei J. Š., o ši visus veiksmus toliau derindavo su banko darbuotoja I. P.. A. T. darbuotojams pakeldavo atlyginimus, tačiau jų realiai nemokėjo. Banko atlikti turto vertinimai nerealūs, nes turto pirkimo ir jo pardavimo iš varžytynių kaina buvo panaši, o paskola suteikta daug didesnė. Po sandorių sudarymo atsakovai turtu nesirūpino, tai atliko ieškovė ar kiti asmenys. Į atsakovų sąskaitas buvo daromi pavedimai įmokoms pagal kredito sutartis mokėti. Šeimos nariai buvo tik vykdytojai, sprendimus priiminėjo A. T.. Jis prieš mirtį paliko raštelį, kuriame nurodė, kad jo šeima ir kiti asmenys už jo finansinius įsipareigojimus neatsakingi. Praėjus trims dienoms po A. T. mirties, bankas iškvietė ieškovę į pokalbį dėl atsakovams suteiktų kreditų.

14II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

15Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino.

16Teismas nurodė, kad jam, atsižvelgus į visus išdėstytus byloje argumentus, nekyla abejonių, jog atsakovai E. T., R. B., A. B., A. S., V. O., I. B., D. B. niekada neišreiškė valios sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, nesiderėjo su turto pardavėjais, nedisponavo lėšomis, reikalingomis sandoriams sudaryti, įgyto turto neprižiūrėjo, leisdami tai daryti A. T.; padarė išvadą, kad visų sandorių tikroji šalis buvo A. T..

17Vertindamas, ar atsakovai E. T., R. B., A. B., A. S., V. O., I. B., D. B. pagal kredito sutartis įgijo kredito gavėjų teises ir pareigas, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, atsakovų paaiškinimai patvirtina, jog po kreditų išdavimo atsakovai gautas sumas nedelsdami atidavė ar pervedė A. T., jo šeimos nariams ar UAB „Airatransus“ apsaugos viršininkui. Teismas sprendė, kad atsakovai neįgijo teisių pagal kredito sandorius, nes nedisponavo kredito objektu – pinigais; be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad į E. T., R. B., A. S., V. O., I. B. sąskaitas, iš kurių bankas nuskaitydavo lėšas kreditams ir palūkanoms dengti, E. T., A. T., A. T., A. V. nuo 2008 m. sausio 16 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. kas mėnesį pervesdavo įvairias sumas, reikalingas kredito įmokoms padengti; šios aplinkybės rodo, kad atsakovai nevykdė savo kaip kredito gavėjų pareigos mokėti kredito davėjui kreditą ir palūkanas, o ją vykdė A. T..

18Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, sprendė, kad atsakovai E. T., R. B., A. B., A. S., V. O., I. B., D. B. po kredito sandorių sudarymo taip pat sudarė prieš tai įgyto nekilnojamojo turto hipotekos sandorius, taip užtikrindami AB DnB bankui savo prievolių įvykdymą. Atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju negalima taikyti kredito sandorių patvirtinimo prezumpcijos, nes atsakovų ir A. T. veika sudarant pirkimo–pardavimo, kredito ir hipotekos sandorius apėmė vieną tyčią, t. y. nekilnojamojo turto nupirkimas, kredito gavimas ir turto įkeitimas yra viena tęstinė veika; hipotekos sandoriai buvo sudaryti nedelsiant po kredito sandorių sudarymo, be to, neįsipareigojus įkeisti turto hipoteka, nebūtų sudaryti ir kredito sandoriai.

19Teismas pažymėjo, kad atsakovai R. B., A. B., V. O., I. B., D. B., E. T. ir A. V. teismo posėdyje nurodė, jog suprato galimus sandorių sudarymo padarinius, nebuvo apgauti, suklaidinti dėl sandorių sudarymo, pripažino, kad buvo statytiniai, todėl visus sandorius sudarė ir veiksmus atliko ne savo, o A. T. tikslams pasiekti. Atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį, teismas sprendė, kad pakanka įrodymų išvadai, jog buvo sudaryti apsimestiniai sandoriai.

20Teismas, nustatęs šias aplinkybes, visas ieškovės ginčytas pirkimo–pardavimo, kreditavimo bei hipotekos sandorių dalis pripažino apsimestinėmis, pirkėjo, kredito gavėjo bei įkaito davėjo teises ir pareigas pagal pirmiau nurodytus sandorius perkėlė tikrajai sandorių šaliai – mirusiam ieškovės sutuoktiniui A. T..

21Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo AB DNB banko apeliacinį skundą, 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeitė; panaikino sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovės A. T. reikalavimai ir nutarta pripažinti apsimestinėmis kreditavimo sutarčių ir sutartinės hipotekos sandorių dalis, pagal kurias atsakovams suteikti kreditai ir įkeisti jų (nupirkti) nekilnojamieji daiktai, nuo sutarčių sudarymo ir sutartinės hipotekos registracijos momento, ir kredito gavėjo bei įkaito davėjo teises pagal šiuos sandorius perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T. (a. k. ( - ) ir šiuos ieškinio reikalavimus atmetė; pakeitė teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo; priteisė iš ieškovės A. T. atsakovui AB DNB bankui 4000 Lt už advokato teisinę pagalbą, valstybei – 306 Lt pašto išlaidų; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

22Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi tikėtinumo taisykle, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, dėl ko nepagrįstai pripažino apsimestiniais ginčo kreditavimo ir hipotekos sandorius bei kredito gavėjo bei įkaito davėjo teises ir pareigas perkėlė A. T., mirusiam 2008 m. lapkričio 18 d.

23Vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2008 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; 2008 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008, 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008, teisėjų kolegija nurodė, kad byloje ginčas kilo ne dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė šalys, nes šalys pripažįsta buvus kreditavimo ir turto įkeitimo teisinius santykius, bet dėl kreditavimo sutarčių šalies, kredito gavėju sutartyse nurodyto asmens, bei įkaito davėjo atitikties tikrajam šių teisinių santykių subjektui. Nurodžiusi, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, teisėjų kolegija pritarė atsakovui (bankui), kad atsakovų ir A. T. tarpusavio susitarimai kaip A. T. kitų, su juo susijusių asmenų (darbuotojų, giminaičių), vardu gauti kreditus iš banko, pagrįsti tik ieškovės atstovės, kartu ir trečiojo asmens – mirusio A. T. dukters E. B., tuo suinteresuotų atsakovų, siekiančių išvengti atsakomybės, paaiškinimais bei liudytojos J. Š., dirbusios A. T. įmonėje, parodymais, todėl šių asmenų paaiškinimų ir parodymų nelaikė patikimais įrodymais; nurodė, kad jokių kitų įrodymų, jog bankas būtų susitaręs su kokiais nors asmenimis dėl paskolų statytiniams išdavimo ar žinojo, kad kreditus išduoda statytiniams ir tyčia išdavė kreditus fiktyviems kreditų gavėjams, byloje nėra.

24Teisėjų kolegija iš dalies sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad parodymus davę banko Marijampolės skyriaus valdytojas V. P. T., liudytojai M. P., I. P. (banko darbuotojai) taip pat suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau sprendė, kad galutinės išvados darytinos iš įrodymų visumos, vertinant tikruosius sutarčių šalių ketinimus. Teisėjų kolegija įvertino, kad: banko tvirtinimu, jis išreiškė valią sudaryti sutartis būtent su atsakovais; banko darbuotojai patvirtino, kad jie apie jokius tariamus atsakovų ir kitų asmenų susitarimus gauti kreditus nežinojo ir tokiuose veiksmuose nedalyvavo, o atsakovai banko darbuotojams neminėjo, jog jie kreditą ima kitam asmeniui (A. T.); atsakovai tokias aplinkybes patvirtino ir bylą nagrinėjant teisme; nei ieškovei atstovavusi E. B., nei atsakovai, nei liudytoja J. Š. negalėjo teismui vienareikšmiškai patvirtinti, jog dalyvavo A. T. ir V. P. T. pokalbiuose dėl paskolų A. T. per statytinius išdavimo; liudytoja J. Š. nebuvo nuosekli savo parodymuose – tai ji teigė mananti, jog bankas žinojo, kad kreditai yra A. T., tai tvirtino, jog bankas šias aplinkybes žinojo; liudytojo V. P. T. tvirtinimu, jis šias aplinkybes sužinojo tik pora dienų iki A. T. mirties, nes A. T. buvo atvykęs į banką ir tai pasakė, tačiau kreditų suteikimo metu tokių aplinkybių nežinojo; rašytiniai įrodymai patvirtina, kad paraiškos kreditams gauti, kreditavimo, banko sąskaitos sutartys, hipotekos lakštai pasirašyti atsakovų kaip kreditų gavėjų ir įkaitų davėjų asmeniškai, ką jie patvirtino ir teisme nagrinėjant bylą; turto vertės nustatymo pažymos įkeitimui užsakytos taip pat kredito gavėjų.

25Teisėjų kolegija sutiko su atsakovu (banku), kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. T. galėjo būti asmeniškai nebesuteikiami kreditai, todėl tikėtina, kad jis siekė gauti kreditus per kitus asmenis; pažymėjo, kad byloje nėra pirmiau nurodytą aplinkybę patvirtinančių įrodymų (kad A. T. būtų kreipęsis dėl kreditavimo ir kredito įstaigos atsisakė suteikti kreditą dėl viršyto kreditavimo limito) ir sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada padaryta remiantis prielaida, todėl nepripažįstama pagrįsta.

26Nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovų kreditavimas neatitiko protingumo principų ir prieštaravo verslo logikai bei banko verslo praktikai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokių savo išvadų teismas nemotyvavo. Teisėjų kolegija laikė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. banko kolegialiai priimti vidaus 2007 m. sausio 31 d., 2007 m. gegužės 10 d., 2007 m. birželio 6 d., 2007 m. liepos 27 d., 2007 m. spalio 11 d., 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimai dėl kredito teikimo fiziniams asmenims (atsakovams), patvirtina, jog jų pagrindu su atsakovais buvo sudarytos kreditavimo sutartys bei atsakovams išmokėtos kredito lėšos; kredito gavėjams bankas į jų sąskaitas pervedė arba pagal asmeninius prašymus pagal memorialinius orderius išdavė suteiktus kreditus. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad iš pirmiau nurodytų banko vidaus sprendimų matyti, į kokius kreditavimo kriterijus suteikdamas kreditus atsakovams bankas atsižvelgė, t. y. vertino įkeičiamo turto vertę, atsakovų gaunamas pajamas, lėšas, iš kurių ketinama grąžinti kreditus, kreditavimo istoriją; sprendė, kad teismas turėjo atsižvelgti į kaip liudytojų apklaustų banko darbuotojų V. P. T., M. P., I. P. parodymus, kad atsakovams išduoti kreditai atitiko tuometę įprastą banko kreditavimo praktiką, nes 2007 metais pagrindinis jiems išduotų vadinamųjų „užstatinių kreditų“ kreditavimo kriterijus buvo įkeičiamo turto vertė; nurodė, kad šių liudytojų parodymai nepaneigti kitais byloje surinktais įrodymais ir yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 189 straipsnis). Atsakovų kreditavimas, palyginti su įkeičiamo turto verte, buvo rizikingas, tačiau, kolegijos nuomone, tai nepaneigia banko valios kredituoti atsakovus ir neįrodo banko nesąžiningumo, nes pripažintina, jog, vykdant ūkinę veiklą, įmonės vardu sudaromi įvairūs sandoriai, tarp jų – rizikingi.

27Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo (banko) argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 1.79 straipsnį, kuriame nustatyta, kad sandorį patvirtinusi šalis netenka teisės jį ginčyti, nes atsakovai patvirtino su banku sudarytus kreditavimo bei hipotekos sandorius; pažymėjo, kad nuginčijamo sandorio patvirtinimo prezumpcijos reglamentuotos CK 1.79 straipsnio 2 dalyje. Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011, teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo atveju kartu turi būti vertinami tiek ginčijami kaip apsimestiniai pagrindiniai (kreditavimo), tiek hipotekos sandoriai, kuriais atsakovai (kredito gavėjai), įkeisdami bankui jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu užtikrino suteikto kredito grąžinimą, taigi sandorį patvirtino (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 3 punktas); atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą apdraudė, draudimo išmokos gavėju nurodė banką; sprendė, kad rašytiniai atsakovų (kreditų gavėjų) prašymai bankui išmokėti jiems kreditus pagal kreditavimo sutartis patvirtina CK 1.79 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą prezumpciją. Nurodžiusi, kad byloje esantys atsakovų (kredito gavėjų) banko sąskaitų išrašai patvirtina, jog kredito bei palūkanų grąžinimo mokėjimo pareigas atliko atsakovai, nes įmokos buvo daromos iš jų, o ne kitų asmenų banko sąskaitų (CPK 1.179 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėjų kolegija padarė išvadą, jog atsakovai patvirtino savo kaip kredito gavėjų, įkaito davėjų bei draudėjų valią. Tai, kad ieškovė A. T., atsakovas E. T., trečiasis asmuo E. B. atsakovams į jų banko sąskaitas pervesdavo įvairias pinigų sumas, kurių paskirtis „sąskaitos papildymas“, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, kad kreditą ir palūkanas bankui mokėjo A. T..

28Teisėjų kolegija sutiko su atsakovu (banku), kad neteisingas faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimas lėmė klaidingas išvadas, kurių padarinys – nepagrįstas atsakovų (kredito gavėjų) atleidimas nuo atsakomybės grąžinti bankui gautus kreditus; nurodė, kad aplinkybės, jog atsakovai (kredito gavėjai), kreditavimo sutarčių pagrindu gavę iš banko kredito lėšas, jas atidavė A. T. ir jo šeimos nariams – trečiajam asmeniui E. B. (A. T. dukteriai) nesudaro pagrindo teismo išvadai, kad atsakovai neįgijo teisių į kredito lėšas ir nedisponavo kredito lėšomis; kreditavimo sutartys pripažintinos sudarytomis (CK 6.870 straipsnio 2 dalis, 6.881 straipsnio 2 dalis), o kredito gavėjai, t. y. atsakovai, nuo kredito lėšų jiems pervedimo ar išmokėjimo tapo jų savininkais (CK 6.870 straipsnio 3 dalis) ir įgijo teisę jomis disponuoti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad jei atsakovai dėl jų pačių kaltės neapdairiai iš banko gautus kreditus atidavė kitiems asmenims, tai, bankui išsiieškojus iš atsakovų (kredito gavėjų) skolas pagal kreditavimo sutartis, jie turėtų teisę reikšti atitinkamus reikalavimus dėl nuostolių priteisimo asmenims, kuriems atidavė kreditų lėšas. Vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001, teisėjų kolegija laikė, kad atsakovų argumentai, jog jie tariamai A. T. įtikinti sudarė su banku kreditavimo sutartis, nepaneigia atsakovų atsakomybės už kreditavimo sutarčių įvykdymą, nes sutartis su banku jie sudarė laisva valia, o motyvai, dėl kokių priežasčių sudarytos sutartys, kaip spręstina iš įrodymų visumos, bankui nebuvo žinomi ir negali būti prieš jį panaudoti. Remdamasi byloje esančių įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovai aiškiai savo veiksmais patvirtino šioje byloje ginčijamus kreditavimo bei hipotekos sandorius; pastebėjo, kad tenkinant ieškovės reikalavimus dėl kreditavimo ir hipotekos sandorių dalių dėl šalies pakeitimo į A. T. nukentėtų ne tik banko, bet ir kitų sąžiningų jo klientų interesai.

29III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

30Kasaciniu skundu ieškovė A. T. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą.

31Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

321. Dėl CK 1.87 straipsnio taikymo. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų. Sprendžiant klausimą dėl sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aiškinosi visas pirmiau nurodytas aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į tikrąją sutarčių šalių valią, rėmėsi tik rašytiniais įrodymais ir banko atstovų pateiktais argumentais.

332. Dėl CK 6.193 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, nesivadovavo CK 6.193 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią aiškinant sutartį visų pirma turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Ginčo sandoriai (pirkimo–pardavimo, įkeitimo, hipotekos) vertintini kartu. Sudarydamos šiuos sandorius šalys neišreiškė tikrosios savo valios, buvo tik statytinės; teises ir pareigas pagal juos įgijo A. T.. Bankas neturi būti laikomas sąžininga šalimi, nes jo darbuotojams buvo žinoma, kieno interesais ir kokiu tikslu buvo sudaromi sandoriai. Suteikdamas kreditus bankas nevertino šalių mokumo, nes žinojo, kad įmokas mokės A. T.. Atsakovų kreditavimas neatitiko protingumo principų, prieštaravo verslo logikai, banko verslo praktikai. Dėl nurodytų priežasčių tikslinga aiškintis tikruosius šalių ketinimus, remtis ne vien rašytiniais įrodymais, bet ir liudytojų bei atsakovų parodymais.

343. Dėl kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, nes vertino tik rašytinius įrodymus, nevertino tikrosios sandorių šalių valios, vadovavosi tik CK 1.79 straipsnio 2 dalimi. Liko neįvertintos aplinkybės, kad atsakovai patvirtino, jog sutartis pasirašė formaliai, nesiekdami įgyti jokių teisių ir pareigų; kredito lėšomis nesinaudojo, perduodavo jas A. T., kuris ir mokėdavo kredito bei palūkanų įmokas, taip teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų 2011 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011. Bankas, išduodamas kreditus nemokiems klientams, neišreiškė tikrosios valios, jam buvo žinoma, kad kreditus dengs A. T.; teismas neįvertino aplinkybių, kad A. T. pasinaudojo kitais asmenimis, nes pats nebegalėjo gauti kreditų; A. T. mirus, nutrūko visų įsipareigojimų bankui vykdymas. Taigi teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1167/2003.

35Teismas nesivadovavo kasacinio teismo analogiškoje byloje priimta nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1155/2002), kurioje išaiškinta, kad, vertinant, ar suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Apdairus ir atidus žmogus nebūtų sutikęs savo vardu sudaryti kredito sutartis, pagal kurias gauti pinigai perduodami kitam asmeniui; atsakovai neturėjo finansinės naudos iš sudarytų sandorių.

36Atsakovai R. B. ir A. B. pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio skundo.

37Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodo tokius nesutikimo su ieškovės kasaciniu skundu argumentus:

381. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 1.87 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad apsimestinio sandorio šalys tokio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, sąžiningai įgijusius teises apsimestinio sandorio pagrindu. Atsakovas – bankas yra sąžininga hipotekos kreditoriaus teises (su atsakovais sudarytų kreditavimo ir hipotekos sandorių pagrindu) įgijusi šalis, o atsakovų (kredito gavėjų) bei kitų asmenų tikėtinai buvę nusikalstami kreditinio sukčiavimo požymių turintys tarpusavio susitarimai sudaryti apsimestinius sandorius negali būti panaudoti prieš banką. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų banko sąžiningumą.

392. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad bankas nevertino atsakovų kaip kredito gavėjų mokumo, o kreditus išdavė nemokiems atsakovams. Byloje yra rašytinių įrodymų, patvirtinančių banko valią kredituoti būtent atsakovus, kurių mokumas buvo įvertintas.

403. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad A. T. rūpinosi ar disponavo bankui įkeistu nekilnojamuoju turtu; priešingai, įrodyta, kad atsakovai šį turtą apdraudė, mokėjo mokesčius, naudojo savo verslo poreikiams tenkinti bei gavo iš to finansinę naudą.

414. Tarp banko (kredito davėjo) ir atsakovų (kredito gavėjų) susiklostė prievoliniai kreditavimo teisiniai santykiai, t. y. bankas įgijo reikalavimo teisę į atsakovus grąžinti gautą kreditą su apskaičiuotomis palūkanomis, o atsakovai – prievolę kreditą bei palūkanas bankui sumokėti. Atsakovų susitarimai su trečiaisiais asmenimis dėl kredito panaudojimo yra už banką ir atsakovus siejančių kreditavimo teisinių santykių ribų, ir šių santykių, šalių tarpusavio teisių ir pareigų nepaneigia. Aplinkybė, kad atsakovai tariamai ėmė kreditus iš banko, turėdami išankstinį tikslą lėšas atiduoti tretiesiems asmenims, nėra atsakovų atleidimo nuo civilinės atsakomybės už kreditų bankui grąžinimą sąlyga.

425. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartis bankui vykdė A. T., byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Bankas nėra išdavęs leidimų – sutikimų kitiems asmenims vykdyti už atsakovus jų kredito grąžinimo prievolę; skolos perkėlimas galimas tik rašytiniu kreditoriaus sutikimu (CK 6.116, 6.118 straipsniai), o pagal Kreditavimo sutarčių sąlygas ir prievolės esmę kredito grąžinimo pareigą turi vykdyti asmeniškai kredito gavėjas.

436. Įstatyme (CK 4.181 straipsnyje, 4.195 straipsnio 1 dalyje) nėra įtvirtintas reikalavimas, kad įkeisto turto savininku būtų pats skolininkas.

447. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad atsakovai neišreiškė tikrosios savo valios. Atsakovų valią kredituotis banke patvirtina tiek ikisutartiniai, tiek sutartiniai santykiai. Bankas su atsakovais pasirašė Kreditavimo bei hipotekos sutartis ir išdavė jiems kreditus. Tai patvirtina tarp banko ir atsakovų susiklostę kreditavimo bei hipotekos teisiniai santykiai; be to, patvirtina, kad atsakovai siekė sudaryti kreditavimo, hipotekos, draudimo sandorius, juos sudarė, vykdė jų sąlygas ir gavo iš banko kreditus. Teisiniai santykiai (kreditavimo, hipotekos, draudimo, pirkimo – pardavimo), kuriuose dalyvavo atsakovai, negali būti laikomi formaliais ir vienkartiniais, norint atsakovus pripažinti tik statytiniais. Taigi nepagrįsti ieškovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nesigilino į tikrąją sutarčių šalių valią, rėmėsi tik rašytinais įrodymais ir banko atstovų pateiktais argumentais, taip pažeisdamas CK 1.87, 6.193 straipsnių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, nepažeidė įrodymų vertinimo imperatyvų, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Ieškovės įvardytoje neva analogiškoje byloje sandoriai ginčyti kaip sudaryti dėl suklydimo, o ne CK 1.87 straipsnio pagrindu, taigi skiriasi bylų faktinės aplinkybės, todėl šioje byloje negali būti vadovaujamasi pirmiau nurodytoje byloje pateiktais išaiškinimais.

458. Atsakovų (kredito gavėjų) ir kitų asmenų nesąžiningi susitarimai vertintini kaip nusikalstamo veikimo schema ir negali būti panaudoti prieš sąžiningą kreditavimo ir hipotekos sandorių šalį – banką.

46Teisėjų kolegija

konstatuoja:

47IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

48CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikalinga nustatyti, ar šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio negaliojimą (CK 1.87 straipsnį), sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnį), nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

49Dėl sąlygų kreditavimo ir hipotekos sandorius pripažinti apsimestiniais nebuvimo, ginčo sandorių aiškinimo

50Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.87 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. L. v. D. B. L., V. L., bylos Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys. Apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-44/2011; kt.).

51Nagrinėjamoje byloje kasatorė pareikštus reikalavimus grindžia, kaip teisingai nurodė šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, būtent kreditavimo sutarčių ir hipotekos sandorių šalių (paskolos gavėjų ir įkaito davėjų) neatitiktimi tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009). Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-26/2011). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010).

52Teisėjų kolegija pažymi, kad, teismams sprendžiant, ar paskolos sandoris laikytinas apsimestiniu dėl subjekto, svarbu nustatyti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip antai, kas derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį, konstatuoti kredito davėjo ir jo gavėjo, nurodyto sutartyje, susitarimą sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikrąjį paskolos gavėją. Iš bylos medžiagos, skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl pirmiau nurodytų bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių įrodytumo. Įvertinęs kasatorės atstovės E. B. (A. T. dukters) ir atsakovų paaiškinimus, nagrinėjant bylą duotus liudytojos J. Š., dirbusios A. T. įmonėje, parodymus, teismas sprendė, kad jie nėra pakankami patvirtinti kasatorės įrodinėtoms aplinkybėms, jog: derybas dėl paskolų išdavimo su banko atstovu vedė A. T.; bankas būtų susitaręs su kokiais nors asmenimis dėl paskolų išdavimo statytiniams; jis žinojo bei siekė kreditus išduoti fiktyviems gavėjams. Be to pirmiau nurodytų paaiškinimų ir parodymų teismas nelaikė patikimais, atsižvelgęs į tai, kad jie duoti suinteresuotų asmenų, siekiančių išvengti atsakomybės, bei įvertinęs J. Š. parodymų nenuoseklumą. Iš byloje esančių įrodymų viseto, tarp jų – liudytojų V. P. T., M. P., I. P. parodymų, teismas nustatė, kad banko valia buvo sudaryti kreditavimo sutartis būtent su atsakovais, o ne su A. T.. Teismas įvertino tai, kad pirmiau nurodyti liudytojai (banko darbuotojai) taip pat yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau pažymėjo, jog jų parodymus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, kuriais remiantis nustatyta, kad: paraiškas kreditams gauti pasirašė atsakovai; bankas 2007 m. sausio 31 d., 2007 m. gegužės 10 d., 2007 m. birželio 6 d., 2007 m. liepos 27 d., 2007 m. spalio 11 d., 2007 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimus dėl kreditų teikimo būtent jiems; kreditavimo, banko sąskaitos sutartys, hipotekos lakštai taip pat pasirašyti atsakovų kaip kreditų gavėjų ir įkaitų davėjų asmeniškai; turto vertės nustatymo pažymos įkeitimui užsakytos pirmiau nurodytų kredito gavėjų; kredito lėšos išmokėtos jiems, pervedus į asmenines sąskaitas ar išdavus pagal memorialinius orderius; atsakovai banko naudai apdraudė jam įkeistą nekilnojamąjį turtą; kredito bei palūkanų grąžinimo mokėjimo pareigas vykdė atsakovai (pavedimai buvo atliekami iš atsakovų banko sąskaitų). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad aplinkybė, jog A. T. nebegalėjo būti suteikiami kreditai asmeniškai, byloje neįrodyta.

53Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatorės argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas vertino tik rašytinius įrodymus. Taip pat atmestinas teiginys dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pirmiau nurodytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo. Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas vertino, kaip jau minėta, ne tik rašytinius įrodymus, bet ir liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus ir iš įrodymų viseto sprendė dėl teisiškai reikšmingų šios bylos išsprendimui aplinkybių įrodytumo. Kasatorė taip pat nepagrįstai nurodo, kad liko neįvertinta aplinkybė, jog atsakovai kredito lėšomis nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę įvertino ir nurodė, jog tai, kad atsakovai (kredito gavėjai), kreditavimo sutarčių pagrindu gavę iš banko kredito lėšas, jas atidavė A. T. ir jo šeimos nariams – trečiajam asmeniui E. B. (A. T. dukteriai) nesudaro pagrindo teismo išvadai, jog atsakovai neįgijo teisių į kredito lėšas ir kredito lėšomis nedisponavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas pagrįstai, vadovaudamasis CK 6.870 straipsnio 2 dalimi, 6.881 straipsnio 2 dalimi, sprendė, jog kreditavimo sutartys pripažintinos sudarytomis, kredito gavėjai (atsakovai) nuo kredito lėšų jiems pervedimo (išmokėjimo) tapo jų savininkais (CK 6.870 straipsnio 3 dalis) ir įgijo teisę jomis disponuoti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kredito lėšų paskesnio perdavimo aplinkybė, bankui tinkamai įvykdžius savo įsipareigojimą perduoti jas atsakovų nuosavybėn, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga kreditavimo sutarčių, sudarytų su banku, galiojimui. Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kasatorė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas nagrinėja teisės, o ne fakto klausimus. Nenustačius įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo kitaip vertinti pirmiau nurodytų nustatytų aplinkybių ir daryti kitas, nei padarė apeliacinės instancijos teismas, išvadas.

54Jau buvo minėta, kad, kilus ginčui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino tikrosios sandorių šalių valios. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo šį kasatorės argumentą pripažinti teisiškai pagrįstu. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pažymėtina, kad tikrosios šalių valios nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių. Aiškinant CK 6.193 straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes bei kitas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas; pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas“ v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2006 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; kt.); teismui taikant įstatyme išdėstytus ir kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. ĮĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Teisėjų kolegija pirmiau jau aptarė apeliacinės instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, patenkančias į sutarčių aiškinimo taisyklių turinį (derybas dėl ginčo sandorių sudarymo, šalių elgesį po jų sudarymo, iš šių sandorių kylančių pareigų vykdymą), todėl plačiau pasisako tik dėl kasatorės akcentuojamo sutarčių aiškinimo taisyklių laikymosi tikrosios jų šalių valios nustatymo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčo atveju kartu turi būti vertinami tiek ginčijami kaip apsimestiniai pagrindiniai, t. y. kreditavimo, sandoriai, tiek hipotekos, kuriais atsakovai (kredito gavėjai), įkeisdami bankui nekilnojamąjį turtą, taip užtikrino suteikto kredito grąžinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. ĮĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad banko valia buvo – kredituoti būtent atsakovus. Ši valia pasireiškė per atsakovų kreditingumo, įkeičiamo turto vertės vertinimą, ginčo sandorių sudarymą su atsakovais, įsipareigojimų jiems vykdymą (kredito lėšų išmokėjimą). Teismas taip pat vertino atsakovų valią iš byloje esančių įrodymų viseto ir konstatavo, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti laisva jų valia. Tai, kad galbūt šie sandoriai atsakovų sudaryti dėl tam tikrų paskatų, A. T. įtikinėjimų, kaip teisingai vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Motyvai kitai sandorio šaliai paprastai nėra žinomi arba tiesiog neturi reikšmės. Šiuo pagrindu sandorius pripažinti sudarytais dėl apgaulės būtų nesąžininga kitos jų šalies (šiuo atveju – banko) atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorė, pagrįstai vadovavosi CK 1.79 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia nuginčijamo sandorio patvirtinimo prezumpciją, ir sprendė, kad atsakovai, įkeisdami bankui (nupirktą) nekilnojamąjį turtą, taigi užtikrindami jiems suteikto kredito grąžinimą, taip patvirtino pagrindinį (kreditavimo) sandorį. Byloje teismo nustatytos ir kitos CK 1.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos alternatyvios sąlygos (1 ir 2 punktai), kurioms esant šalis, turinti teisę ginčyti sandorį, jos netenka sandorį patvirtinusi. Teismas konstatavo esant pirmiau nurodytas sąlygas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad kredito gavėjai (atsakovai) pateikė prašymus bankui išmokėti jiems kreditus pagal kreditavimo sutartis, t. y. pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sutartį; kredito ir palūkanų grąžinimo mokėjimo pareigas atliko atsakovai, t. y. iš dalies įvykdė sandorį. Byloje nėra duomenų, kad pirmiau nurodyta prezumpcija būtų paneigta tuo suinteresuotų asmenų, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovų tikrosios valios identifikavimą.

55Esant pirmiau nurodytoms nustatytoms aplinkybėms kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog apeliacinės instancijos teismas nenustatė tikrosios ginčo sandorių šalių valios, spręsdamas dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais dėl subjekto, nesivadovavo ar netinkamai vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo pirmiau nurodytų teisės normų išaiškinimų, pateiktų kasaciniame skunde nurodytose nutartyse.

56Teisėjų kolegija pažymi, kad net tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas būtų konstatavęs esant sąlygas ginčo sandorių pripažinimui apsimestiniais dėl subjekto, vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi, reglamentuojančia negalimumą apsimestinio sandorio sudarymo faktą panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu, teismui nustačius, kad banko kaip ginčo sandorių šalies sąžiningumo prezumpcija šioje byloje nebuvo paneigta, suinteresuoti kasatorės pareikštų reikalavimų patenkinimu asmenys šio tikslo negalėtų pasiekti dar ir esant šiam pagrindui.

57Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai nurodo atsakovas (bankas), įstatymas nedraudžia kredito davėjo naudai įkeisti svetimą daiktą, taip užtikrinant kredito gavėjui suteikto kredito grąžinimą, t. y. apsaugant kreditoriaus reikalavimus, atsirandančius iš pagrindinės prievolės (CK 4.181, 4.195 straipsniai).

58Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

59Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą nutartį, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

60Dėl bylinėjimosi išlaidų

61Atsižvelgdama į bylos kasacine tvarka išnagrinėjimo rezultatą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimas priimtas atsakovo AB DNB banko naudai, todėl pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenka kasatorei, o kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

62Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsakovas AB DNB bankas prašo priteisti iš kasatorės 2420 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis Rekomendacijomis (2, 7, 8.14 punktai), atsižvelgusi į bylos sudėtingumą, sprendžia, kad atsakovui iš kasatorės priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, neviršijančios maksimalaus nustatyto dydžio – 2000 Lt.

63Kasaciniame teisme patirta 332,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

64Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

65Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

66Priteisti iš kasatorės A. T. (a. k. ( - ) atsakovo AB DNB banko (į. k. 112029270) naudai 2000 (du tūkstančius) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

67Priteisti iš kasatorės A. T. (a. k. ( - ) 332,60 Lt (tris šimtus trisdešimt du litus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

68Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. 2007 m. sausio 29 d. Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarė L. Pečkienė... 7. 2007 m. vasario 1 d. AB DnB bankas (šiuo metu AB DNB bankas; toliau – ir... 8. 2007 m. gegužės 11 d. AB DnB NORD bankas kreditavimo sutartimi Nr.... 9. 2007 m. birželio 8 d. AB DnB NORD bankas kreditavimo sutartimi Nr.... 10. 2007 m. liepos 30 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutartimi Nr.... 11. 2007 m. spalio 15 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutartimi Nr.... 12. Ieškovė teisme pareiškė patikslintą ieškinį atsakovams, kuriuo prašė... 13. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. birželio 4 d. su sutuoktiniu A. T. sudarė... 14. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 15. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu... 16. Teismas nurodė, kad jam, atsižvelgus į visus išdėstytus byloje argumentus,... 17. Vertindamas, ar atsakovai E. T., R. B., A. B., A. S., V. O., I. B., D. B. pagal... 18. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, sprendė, kad atsakovai E.... 19. Teismas pažymėjo, kad atsakovai R. B., A. B., V. O., I. B., D. B., E. T. ir... 20. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, visas ieškovės ginčytas... 21. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi... 23. Vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2008 m. gegužės 15... 24. Teisėjų kolegija iš dalies sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu,... 25. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovu (banku), kad pirmosios instancijos... 26. Nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovų... 27. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo (banko) argumentu, kad pirmosios... 28. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovu (banku), kad neteisingas faktinių... 29. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 30. Kasaciniu skundu ieškovė A. T. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 31. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:... 32. 1. Dėl CK 1.87 straipsnio taikymo. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo... 33. 2. Dėl CK 6.193 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas,... 34. 3. Dėl kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas,... 35. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo analogiškoje byloje priimta nutartimi... 36. Atsakovai R. B. ir A. B. pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio... 37. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo kasacinį... 38. 1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 1.87 straipsnio 3 dalį,... 39. 2. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad bankas nevertino atsakovų kaip... 40. 3. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad A. T. rūpinosi ar... 41. 4. Tarp banko (kredito davėjo) ir atsakovų (kredito gavėjų) susiklostė... 42. 5. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad įsipareigojimus pagal Kreditavimo... 43. 6. Įstatyme (CK 4.181 straipsnyje, 4.195 straipsnio 1 dalyje) nėra... 44. 7. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad atsakovai neišreiškė tikrosios... 45. 8. Atsakovų (kredito gavėjų) ir kitų asmenų nesąžiningi susitarimai... 46. Teisėjų kolegija... 47. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 48. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas... 49. Dėl sąlygų kreditavimo ir hipotekos sandorius pripažinti apsimestiniais... 50. Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.87 straipsnyje.... 51. Nagrinėjamoje byloje kasatorė pareikštus reikalavimus grindžia, kaip... 52. Teisėjų kolegija pažymi, kad, teismams sprendžiant, ar paskolos sandoris... 53. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, kasacinio teismo teisėjų kolegija... 54. Jau buvo minėta, kad, kilus ginčui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu,... 55. Esant pirmiau nurodytoms nustatytoms aplinkybėms kasacinio teismo teisėjų... 56. Teisėjų kolegija pažymi, kad net tuo atveju, jei apeliacinės instancijos... 57. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai nurodo atsakovas... 58. Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturintys... 59. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą nutartį,... 60. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 61. Atsižvelgdama į bylos kasacine tvarka išnagrinėjimo rezultatą, teisėjų... 62. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias... 63. Kasaciniame teisme patirta 332,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 64. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 65. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.... 66. Priteisti iš kasatorės A. T. (a. k. ( - ) atsakovo AB DNB banko (į. k.... 67. Priteisti iš kasatorės A. T. (a. k. ( - ) 332,60 Lt (tris šimtus trisdešimt... 68. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...