Byla e2A-120-413/2017
Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4222-848/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovei A. P. dėl skolos priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. AB „Kauno energija“ tiekia šilumą namui adresu ( - ). Šiame name esanti negyvenamoji patalpa, kurios unikalus Nr. ( - ), asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei A. P..
  2. AB „Kauno energija“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 567,06 Eur skolą už suteiktas paslaugas, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovė nurodė, kad atsakovei priklausančioje patalpoje naudojami šilumos ir karšto vandens tiekimo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų bei pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Atsakovė yra neatsiskaičiusi su ieškovės suteiktas paslaugas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. ir yra skolinga 567,06 Eur. Į prašomą priteisti skolą įskaičiuota ir ieškovės skola, susidariusi už bendro naudojimo patalpų šildymą.
  4. Atsakovė A. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose centralizuotos šildymo sistemos nėra, taip pat atsakovė nesinaudoja bendro naudojimosi patalpomis, kadangi į jai priklausančias patalpas yra atskiras įėjimas iš gatvės. Pažymėjo, kad atsakovei įsigyjant patalpas, jos jau buvo atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos, pirko patalpas jų neapžiūrėjusi, todėl buvo įsitikinusi, kad centralizuoto šildymo nėra, ką patvirtina ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto Centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nėra nurodyta, jog minėtose patalpose veikia (įrengta) centralizuota šildymo sistema. Jeigu teismas nuspręstų ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovės prašomą skolą iš atsakovės, atsakovė prašė teismo minėtą sumą išdėstyti dalimis, kadangi jos materialinė padėtis yra sunki.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės A. P. ieškovės AB „Kauno energija“ naudai 567,06 Eur įsiskolinimą už šilumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (567,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016-01-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 Eur žyminio mokesčio, 51,43 Eur teisinės pagalbos išlaidų, 0,87 Eur išlaidų už informacijos paiešką viešuose registruose; teismas atmetė atsakovės prašymą dėl sprendimo išdėstymo.
  2. Teismas nustatė, kad AB „Kauno energija“ tiekia šilumą namui, esančiam ( - ). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, šiame name negyvenamoji patalpa, unikalus Nr. ( - ), asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei. Pagal ieškovės pateiktas sąskaitas už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-11-11 paskaičiuota 567,06 Eur skola už šilumą. Iš atsakovės pateiktų fotonuotraukų teismas nustatė, kad atsakovei priklausančiose negyvenamosiose patalpose centralizuotos šildymo sistemos tiekimo prietaisai nėra įrengti, tačiau byloje nėra duomenų, kad patalpa būtų teisėtu būdu atjungta nuo centralizuoto šildymo. Priešingai, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, patalpos, unikalus Nr. ( - ), šildymo būdas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Byloje nėra duomenų, kad tarp šalių buvo sudaryta rašytinė sutartis dėl paslaugų teikimo. Nesant byloje duomenų, kad atsakovė, norėdama nutraukti šilumos tiekimo sutartį, laikėsi specialiuose šilumos tiekimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos, t. y. atjungė šilumos tiekimo įrenginius pagal teisės aktų reikalavimus, teismas konstatavo, kad atsakovė tebėra šilumos energijos vartotoja iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins negyvenamosios patalpos šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, todėl jai tenka pareiga mokėti už šilumos energiją.
  3. Iš kartu su ieškiniu pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos teismas nustatė, kad atsakovė 2008 m. sausio, 2008 m. gegužės, 2008 m. gruodžio, 2010 m. birželio mėnesiais atiko mokėjimus ieškovei už suteiktas paslaugas, kas, teismo vertinimu, įrodo, jog savo konkliudentiniais veiksmais atsakovė patvirtino sutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės egzistavimą bei išreiškė valią sutartį sudaryti (CK 1.71 straipsnis). Teismas vertino, kad minėta aplinkybė paneigia atsakovės argumentus, jog ji nežinojo dėl prievolės mokėti ieškovei įmokas už suteiktas paslaugas, nes nebuvo sudariusi su ieškove šilumos tiekimo sutarties. Kartu teismas pažymėjo, kad atsakovei buvo siunčiamos PVM sąskaitos faktūros už priskaičiuotą tiekiamą šilumos energiją, tačiau dėl sąskaitose priskaičiuotų sumų atsakovė niekada jokių prieštaravimų nepareiškė.
  4. Spręsdamas dėl atsakovės pareigos mokėti už bendro naudojimo patalpų išlaikymą, teismas pažymėjo, kad pagal CK 4.82 straipsnio 7 dalį buto ar patalpos savininko dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje nėra individualizuota ir kaip nors atskirai pažymėta, ji lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo ploto santykiui. Bendrojo naudojimo objektų nuosavybės specifika lemia tai, jog nėra fiziškai įmanoma kiekvienam bendraturčiui individualizuoti jam priklausiančios bendrojo naudojimo objektų dalies, todėl prie šių objektų išlaikymo privalo prisidėti visi namo bendraturčiai proporcingai turimam buto/patalpos plotui. Net ir atsijungę savo patalpų įrenginius nuo namo šilumos perdavimo tinklų, atsakovai išlieka bendro naudojimo objektų bendraturčiais. Teismas pažymėjo, jog vien aplinkybė, jog atsakovė yra atsijungusi nuo centralizuoto šildymo sistemos neturi įtakos atsakovės, kaip namo bendrojo naudojimo objektų bendraturtės, nuosavybės teisei. Atsakovės nuosavybės teisė į bendrojo naudojimo objektus, tame tarpe namo konstrukcijas, inžinerines sistemas, išlieka, todėl išlieka ir teisės bei pareigos, susijusios su šių objektų išlaikymu, priežiūra, nežiūrint to, kad atsakovė turi atskirą patekimą į savo patalpas.
  5. Teismas, atsižvelgęs į atsakovės prašyme nurodytas aplinkybes, jos turtinę padėtį, t. y. į tai, kad atsakovė turi nekilnojamojo turto, taip pat į aplinkybę, jog iš nekilnojamojo turto nuomos atsakovė gauna pajamas, ką posėdžio metu patvirtino liudytojas D. P. P., taip pat į ieškovės nuomonę dėl negalimumo skolą išdėstyti dalimis, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekdamas išsaugoti ieškovės ir atsakovės interesų pusiausvyrą, netenkino atsakovės prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės turtinė padėtis yra tokia sunki, jog ji negalėtų iš karto sumokėti ieškovei priteistos sumos. Patenkinus atsakovės prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, nebūtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra bei būtų pažeisti ieškovės interesai.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė A. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pagal VĮ Registrų centras duomenis, patalpos, kurios unikalus Nr. ( - ), šildymo būdas yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Pažymi, kad 2007 m. spalio 17 d. sudarant patalpų, esančių ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovei buvo pateiktas VĮ Registrų centro išrašas, kuriame nebuvo nurodytas šildymo būdas, o pardavėjas patikino, kad patalpose, esančiose ( - ), šildymo sistema yra teisėtai atjungta nuo centralizuoto šildymo. Tai, kad nesinaudojama centralizuotu šildymu, patvirtina teismui pateiktos patalpų fotonuotraukos. Todėl, apeliantės nuomone, ji neturi pagrindo mokėti už paslaugas, kuriomis nesinaudoja.
    2. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, pagal kurią neteisėto atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos atveju tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugą ar produktą, kurio nesuteikė ir kuris atsijungusiojo nuo šilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005).
    3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad galimai pačios ieškovės nerūpestingas elgesys sukėlė žalą, kadangi ieškovė susidariusią skolą skaičiuoja už 4 metus, t. y. ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų skolai išieškoti. Kartu teismas neįvertino, kad vartotojui yra suteikta teisė pasirinkti jam ekonomiškai pagrįstą šildymo būdą.
    4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta šilumos tiekimo sutartis. Apeliantė pažymi, kad šilumos energijos tiekimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės niekada nebuvo sudaryta, o jei ir buvo sudaryta prieš atsakovei įsigyjant ginčo patalpas, ji nutrauktina nuo patalpų, esančių ( - ), šildymo būdo pakeitimo ir atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog sutarties nutraukimas gali padaryti žalos kitiems daugiabučio namo gyventojams.
    5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad 2008 – 2010 metais atlikti mokėjimai už šilumos energiją patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta šilumos energijos tiekimo sutartis konkliudentiniais veiksmais. Pažymi, kad ginčo patalpas atsakovė įsigijo kartu su nuomininkais, kurie mokėjo visus komunalinius mokesčius. Todėl minėti mokėjimai neįrodo, jog tarp jos ir ieškovės buvo sudaryta šilumos energijos tiekimo sutartis.
    6. Apeliantė nesutinka su paskaičiuotu įsiskolinimu už paslaugas, teiktas bendrosioms patalpoms. Pažymi, kad į atsakovei priklausančias patalpas yra atskiras įėjimas tiesiai iš gatvės, todėl skaičiavimas mokesčių už patalpas, kurių nėra ir kuriomis ji nesinaudoja – neteisėtas.
    7. Teismas, priimdamas sprendimą nesiaiškino kaip buvo paskaičiuota susidariusi skola. Tuo tarpu atsakovei nėra aišku už kokias konkrečiai paslaugas ir kokias pinigų sumas ji turi mokėti, kadangi centralizuotos šildymo sistemos patalpose, esančiose ( - ), nėra.
    8. Teismas, atmesdamas atsakovės prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, neatsižvelgė į atsakovei kylančius įsipareigojimus ir į gaunamą nedidelį darbo užmokestį. Pažymi, kad šiuo metu atsakovė nuomininkų neturi, todėl jai tenka mokėti didelius buto išlaikymo mokesčius. Santaupų neturi, nes visas turimas pinigines lėšas skyrė nekilnojamojo turto įsigijimui, turi mokėti paskolas bankams. Priteisus visą sumą iš karto, atsakovė negalėtų susimokėti jai tenkančių komunalinių bei kitų mokesčių, padengti skolinius įsipareigojimus giminėms, draugams, dėl ko tik padidėtų turimos skolos. Tuo labiau, kad sprendimo vykdymo išdėstymas ieškovei nesukeltų jokių neigiamų pasekmių, kadangi ieškovė yra pelno siekianti akcinė bendrovė, kuri dėl susidariusios skolos delsė kreiptis į teismą net 4 metus.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Kauno energija“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovė neteisingai aiškina šilumos tiekimo teisinį reglamentavimą, pagal kurį nesant sudarytos šilumos pirkimo - pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos pirkimo - pardavimo sutartis yra laikoma sudaryta nuo buto (kitų patalpų) savininko įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (CK 6.384 straipsnis, LR Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-173 patvirtintas Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo 7 punktas). Teismas pagrįstai konstatavo, kad 2008 m. sausio, 2008 m. gegužės, 2008 m. gruodžio, 2010 m. birželio mėnesiais atlikti mokėjimai ieškovei už suteiktas paslaugas įrodo, jog atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino sutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės egzistavimą bei išreiškė valią sutartį sudaryti (CK 1.71 straipsnis).
    2. Ieškovė neginčija, kad atsakovei priklausančiose negyvenamosiose patalpose centralizuotos šildymo sistemos tiekimo prietaisai nėra įrengti, tačiau byloje nėra duomenų, kad patalpa būtų teisėtu būdu atjungta nuo centralizuoto šildymo. Priešingai, iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad patalpos, kurių unikalus Nr. ( - ), šildymo būdas yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Pagal teismų praktiką, vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013; kt.). Kadangi nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovė atjungė šilumos tiekimo įrenginius pagal teisės aktų reikalavimus, konstatuotina, jog atsakovė tebėra šilumos energijos vartotoja iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins negyvenamosios patalpos šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, todėl jai tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Tuo tarpu naujojo turto savininko teisės ir pareigos yra išvestinės iš buvusio savininko teisių ir pareigų, todėl visa apimtimi perėmusi nuosavybės teises į įsigytą objektą atsakovė perėmė ir buvusio objekto savininko prisiimtas pareigas dėl objekto eksploatacijos, tarp jų – ir buvusio savininko pareigą atsiskaityti dėl šilumos energijos objektui tiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1311/2002; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir išaiškinimais, nustatytas patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo procedūrų pažeidimas laikytinas tęstiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012).
    3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė neturi pareigos mokėti už bendro naudojimo patalpų išlaikymą. Pažymi, kad tokia atsakovės pareiga išplaukia iš įstatymo (CK 4.76 straipsnis, CK 4.82 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). Pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).
    4. Ieškovė nesutinka su apeliantės prašymu dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Nurodo, kad atsižvelgiant į įsiskolinimo laikotarpį bei skolos dydį, teismo sprendimo išdėstymas neabejotinai pažeistų ieškovės teises, teisėtus interesus bei šalių tarpusavio interesų pusiausvyrą.

10Teismas

11konstatuoja:

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13

  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.
  2. Nagrinėjamoje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai kuomet asmuo jam priklausančiose patalpose atjungia šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos.
  3. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė AB „Kauno energija“ teikia šilumą butui, esančiam ( - ). Šiame name esanti negyvenamoji patalpa, kurios unikalus Nr. ( - ), asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei. Nagrinėjamu atveju susidarius 567,06 Eur įsiskolinimui už šilumos tiekimą į atsakovei priklausančias patalpas ir į jai tenkančių bendro naudojimo patalpų dalį laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., ieškovė (šilumos tiekėjas) kreipėsi į teismą dėl skolos pritesimo.
  4. Pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį, apeliaciniu skundu atsakovė kvestionuoja priimtą sprendimą teigdama, kad jai 2007 metais įsigyjant ginčo patalpas, jos jau buvo atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos. Todėl atsakovei nesinaudojant UAB „Kauno energija“ teikiamomis paslaugomis, nėra pagrindo priteisti iš jos ieškovės prašomą skolą, nepaisant to, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog patalpos atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos laikantis teisės aktų reikalavimų.
  5. Su minėtais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1, 3 dalyse, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261, 263 punktų nuostatose nustatyta speciali butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūra, kurios turi laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Tiek atsijungimo procedūra, tiek reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą, ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012; kt.). Taigi, tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų (Taisyklių 263 punktas).
  6. Pagal kasacinio teismo praktiką vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013; kt.). Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintos Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės, pagal kurias paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuotos šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kuomet atsakovės ginčo patalpos šilumos įrenginiai buvo neteisėtai atjungti nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, neatleidžia jos nuo pareigos apmokėti už tiektą šilumą, kuri apskaičiuota visam pastatui šildyti suvartotą energiją padalijus visiems to namo vartotojams.

14Sutiktina su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kurie grindžiami kasacinio teismo praktika, kad naujojo turto savininko teisės ir pareigos yra išvestinės iš buvusio savininko teisių ir pareigų, todėl visa apimtimi perėmusi nuosavybės teises į įsigytą objektą atsakovė perėmė ir buvusio objekto savininko prisiimtas pareigas dėl objekto eksploatacijos, tarp jų – ir buvusio savininko pareigą atsiskaityti dėl šilumos energijos objektui tiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1311/2002; kt.). Todėl teisiškai nereikšmingi atsakovės argumentai, kad patalpas ji įgijo jau būnant joms atjungtoms nuo centralizuotos šildymo sistemos, dėl ko, anot apeliantės, jai netenka pareiga atsakyti už buvusio patalpų savininko veiksmus. Pažymėtina, kad nustatytas patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo procedūrų pažeidimas laikytinas tęstiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012).

  1. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, pagal kurią neteisėto atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos atveju tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugą ar produktą, kurio nesuteikė ir kuris atsijungusiojo nuo šilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005).
  2. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiuo apeliacinio skundo argumentu, pažymi, kad apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, ginčas kilo ir buvo nagrinėjamas pagal teisės aktus, galiojusius iki Šilumos ūkio įstatymo ir jo nuostatas detalizuojančių kitų teisės aktų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamoje byloje negalima vadovautis cituojamais nutartyje išaiškinimais, nes tiek faktinis, tiek teisinis bylų pagrindas nesutampa. Be to, esant teismų sukurtų precedentų konkurencijai, t. y. keliems analogiškose bylose priimtiems teismų sprendimams, atsižvelgtina taip pat ir į jų priėmimo laiką, galimus reikšmingus ekonominius, socialinius pokyčius, įvykusius nuo precedento priėmimo ir kt. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad vėlesniais teismų precedentais aiškinant ginčo santykį reguliuojančias teisės normas buvo keičiama susiformavusi teismų praktika, teismas neturėjo pagrindo atsižvelgti į kasacinio teismo išaiškinimus, kuriais apeliantė grindžia savo apeliacinį skundą.
  3. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas, kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją.
  4. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; kt.).
  5. Minėta, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui (2 dalis). Šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal pirmiau nurodytą įstatymą apeliantei, kaip turto savininkei, tenka pareiga proporcingai jos daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti. Kartu pažymėtina, kad tik įteisinus savavališką atjungimą, šilumos tiekėjas turės teisinį pagrindą tokiam vartotojui nebeskaičiuoti viso mokesčio už šilumą – t. y. paskirstymo metodas bus papildytas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti ir apmokėti pateikti mokestį tik už tenkančią šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Iš to seka, kad pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).
  6. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovės prašomos priteisti skolos dydžio teismas pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir savo procesiniuose dokumentuose (2016 m. vasario 8 d. atsiliepime į ieškinį ir 2016 m. balandžio 7 d. rašytiniuose paaiškinimuose) atsakovė šios aplinkybės neginčijo ir dėl jos nepasisakė, apeliacinio skundo argumentai dėl minėtos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumo neparemti konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl teismas atmeta šiuos apeliantės argumentus kaip nepagrįstus (CPK 178 straipsnis).
  7. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92, par. 56; 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Marini prieš Albaniją, peticijos Nr. 3738/02, par. 105).
  8. Pasisakydamas dėl atsakovės prašymo išdėstyti teismo sprendimą, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės prašymą, nurodė faktinius ir teisinius tokio savo sprendimo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka. Atsakovei leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindus savo teiginių apie sunkią turtinę padėtį pirmosios instancijos teisme ir nepateikus įrodymų apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybės (apie atsakovei suteiktas paskolas, didelius turto išlaikymo mokesčius, santaupas bankuose, skolinius įsipareigojimus giminėms ir kitiems asmenims) pagrįsti, panaikinti ar pakeisti minėtą teismo sprendimo dalį nėra teisinio pagrindo.
  9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą teisingai, panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
  10. Atsakovės apeliacinį skundą atmestus, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti paskirstomos vadovaujantis CPK 93 straipsnio taisyklėmis. Ieškovei tokio prašymo nepateikus, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos išlaidos neatlyginamos.

15Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

16Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai