Byla e2A-28-516/2018
Dėl žalos gamtai atlyginimo priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo, kuriuo iš atsakovo priteistas žalos atlyginimas, civilinėje byloje Nr. e2-298-755/2016 pagal ieškovo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos gamtai atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir AAD) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. V. 71 240,91 Eur žalos, padarytos gamtai, atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad atsakovas R. V. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), 2014 m. spalio – lapkričio mėn., pelkių ir šaltinynų teritorijoje atliko žemės kasimo darbus su traktoriumi-ekskavatoriumi, taip pat rankiniu būdu ištraukė atskirus plaukiančius kupstus su žoline augalija ir taip sunaikino 8 826 m2 žolinės pelkės augalijos, tuo padarydamas žalą gamtai. Ieškovas paaiškino, kad R. V. nuosavybės teise priklauso 7,3367 ha ploto žemės sklypas, iš kurių 4,602 ha plotui nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – pelkės ir šaltinynai. 2015 m. kovo 12 d. A. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr.10-AB-17, o 2015 m. kovo 25 d. AAD Molėtų rajono agentūros pareigūno nutarimu atsakovas patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 5113 straipsnio 1 dalį (Specialiųjų žemės, miško, vandens telkinių naudojimo sąlygų pažeidimas arba šių sąlygų neįrašymas arba neteisingas įrašymas į žemės, miško, vandens telkinio nuosavybę patvirtinančius dokumentus). Nutarimas buvo apskųstas. Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 4 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. II-5-335/2015 skundo netenkino ir pareigūno nutarimą paliko nepakeistą. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi šį Molėtų rajono apylinkės teismo nutarimą paliko nepakeistą.
  3. Ieškovo teigimu, nuostoliai, padaryti gamtai, apskaičiuoti vadovaujantis 2014 m. kovo 12 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-269 „Dėl žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtinta skaičiavimo metodika, aplinkosauginis indeksavimo koeficientas 2014 metams buvo 1,858, tad žala sudaro 71 240,91 Eur. Atsakovui buvo pasiūlyta atlyginti žalą, tačiau jis geranoriškai to nepadarė.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė valstybei iš atsakovo 10 000 Eur žalos gamtai atlyginimą, nurodydamas sumokėti šią sumą į Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento sąskaitą, 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 302,59 Eur bylinėjimosi išlaidų, nustatydamas, jog priteistas žalos atlyginimas turi būti sumokėtas per dvejus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.
  2. Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 25 d. nutarimu A. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bauda. Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 4 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. II-5-335/2015 AAD Molėtų rajono agentūros nutarimą paliko nepakeistą, o Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi byloje Nr. ATP-409-350/2015 paliko nepakeistą Molėtų rajono apylinkės teismo nutarimą. Bauda sumokėta.
  3. Teismas pažymėjo, kad pirmiau nurodytose nutarime ir nutartyje konstatuota, jog A. V. 2014 m. spalio – lapkričio mėnesiais žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), traktoriumi-ekskavatoriumi, rankiniu būdu ištraukdamas atskirus plaukiojančius kupstus su žoline augmenija, sunaikino apie 8 826 m2 žolinės pelkės augalijos. Savo veiksmais A. V. pažeidė Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 128.2 punkto reikalavimus, nurodančius, kad pagal specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pelkėse ir šaltinynuose draudžiama mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą. Teismas pastebėjo, kad byloje buvo taip pat nustatyta, jog A. V. melioravimo darbus, aprašytus protokole ir institucijos nutarime, atliko būtent plote, kuris, remiantis Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, yra natūrali žemapelkė.
  4. Teismo vertinimu, civilinėje byloje pakartotinai nebeįrodinėtina, kokius veiksmus atliko A. V., ar jie atlikti natūralioje pelkėje, koks mechaniškai išardytos pelkių augmenijos plotas, nes šie klausimai jau išspręsti administracinėje byloje ir šiuo atveju yra sąlygų taikyti prejudicijos taisyklę visuma, t. y. A. V. buvo administracinės bylos dalyvis, įrodinėjamomis administracinio teisės pažeidimo sudėties dalimis buvo tiek natūralios pelkės egzistavimo, tiek jos augalinės dangos suardymo faktų nustatymas.
  5. Kita vertus, ieškovo tvirtinimas, jog atsakovas suardė natūralios pelkės augalinį sluoksnį, teismo įsitikinimu, įrodytas kitais bylos įrodymais. Tai, kad atsakovas atliko darbus natūralioje buvusioje žemapelkėje, patvirtino Geologijos tarnyba savo išvadoje, o taip pat ją patvirtina aeronuotraukos, žymėjimai žemėlapiuose. Apie išardytos augalijos plotą galima nuspręsti iš A. B. tyrinėjimų įmonės atliktų matavimų duomenų antros išvados, kad nukasto augalinio grunto plotas 8 826 m2. Šias išvadas teismo posėdyje patvirtino ir matavimus atlikęs liudytojas Š. Š.
  6. Teismas, atsižvelgęs į liudytojo Š. Š. paaiškinimus, pripažino, kad tikslaus nukasto pelkės augalinio grunto ploto nustatymas apsunkintas, tačiau konstatavo, jog ši aplinkybė negali būti priežastimi ieškiniui atmesti, nes, negalint šaliai tiksliai įrodyti padarytos žalos dydžio, jį nustato teismas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju žalos dydis apskaičiuotas pagal Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodiką, taikant 2014 metų aplinkosauginį indeksavimo koeficientą 1,858, ir ši metodika, teismo vertinimu, pritaikyta tinkamai, nėra aplinkybių, kurios paneigtų taikyto skaičiavimo pagrįstumą.
  7. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad pastarasis norėjo atstatyti sklype esančius melioracijos įrenginius, nes, teismo vertinimu, nepateikta įrodymų, jog minėtame sklype yra funkcionuojantys melioracijos įrenginiai, kuriuos siekta atkurti. Jų buvimo (ir atitinkamai jų apsaugos reikalingumo) faktas nenustatytas ir sklypo naudojimo ribojimuose.
  8. Teismas pastebėjo, kad 71 240,91 Eur dydžio žala, kurios atlyginimo reikalaujama iš fizinio asmens, yra labai didelė, o atsakovo pajamos 2014–2015 metais buvo 4643 ir 5465 Eur per metus. Teismo vertinimu, esant pareigai atlyginti prašomo dydžio žalą, atsakovas atsidurtų sunkioje turtinėje padėtyje, praktiškai taptų nemokiu, absoliučią pajamų dalį turėtų skirti žalai atlyginti, o tokios proceso pasekmės socialiai yra nepriimtinos, tuo labiau, kad žalos gamtai dydžio apskaičiavimas pagal savo prigimtį yra hipotetinis, todėl žalos atlyginimo dydis mažintinas iki 10 000 Eur sumos, jos sumokėjimą išdėstant dvejiems metams.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria iš A. V. yra priteistas 10 000 Eur žalos gamtai atlyginimas, 5 proc. procesinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismo motyvacija, kad tai, jog žemės sklype esantis vandens telkinys yra natūrali pelkė ir apeliantas išardė būtent 8 826 m² natūralios pelkės augalinės dangos plotą, yra prejudiciniai faktai, neatitinka ne tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punkte esančių formalių reikalavimų, bet ir kasacinio teismo praktikos, kurią sprendime citavo ir kuria rėmėsi teismas.
    2. Sprendimas sukelia pasekmių apelianto sutuoktinei R. V., kuriai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas. Teismas konstatavo, kad žemės sklype yra natūrali pelkė. Be to, teismo sprendimo priverstinio vykdymo atveju antstolis turi teisę išieškoti iš abiejų sutuoktinių turto. Tai reiškia, kad sprendimu priteista suma yra priteista taip pat ir iš R. V., kuri byloje nebuvo patraukta ne tik atsakove, bet net ir trečiuoju asmeniu, o tai absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartimi byloje Nr. I-5-320/2017 buvo konstatuota, kad skundžiamu sprendimu teismas pasisakė dėl R. V. teisių ir pareigų.
    3. Administracinio teisės pažeidimo byloje žemės sklype esančio vandens telkinio rūšies (pelkė ar ne) faktas buvo nustatytas formaliai pasižiūrėjus į seną, skundžiamo sprendimo priėmimo metu jau nebegaliojantį, Nekilnojamojo turto registro išrašą. Žemės sklype esančio vandens telkinio natūralumo klausimas toje byloje apskritai nebuvo sprendžiamas. Šioje civilinėje byloje esantis naujas ir galiojantis Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad žemės sklypui netaikoma specialioji sąlyga „Pelkės ir šaltinynai“, t. y. vienintelis kriterijus, kuriuo buvo vadovaujamasi sprendžiant dėl vandens telkinio rūšies administracinio teisės pažeidimo byloje, objektyviai nebeegzistuoja. Vertinant dėl aplinkybių prejudicialumo, būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Vien tai, kad vienas teismas, netirdamas jo nagrinėjamoje byloje pasirodžiusių nesvarbių aplinkybių, priėmė šioje dalyje nepagrįstą sprendimą, kuris įsiteisėjo, nereiškia, jog šis sprendimas automatiškai turi prejudicinę galią.
    4. ATPK 5113 straipsnio 1 dalis yra su nukreipiančiąja dispozicija, kuri nukreipia į Sąlygų 128.2 punkto nuostatas. Sąlygų 128.2 punkte nurodyta, kad draudžiama mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą, taigi įstatymų leidėjas yra imperatyviai išskyręs būtent pelkės natūralumo kriterijų, kurio nenustačius nėra galimybės nustatyti, jog apelianto veiksmuose yra jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Specialiosios sąlygos „Pelkės ir šaltinynai“ priskyrimas kokiam nors žemės sklypui pats savaime nereiškia, kad tame žemės sklype esanti pelkė yra natūrali, kadangi Sąlygų 128 straipsnyje numatyta atsakomybė ir už poveikį kitokios rūšies vandens telkiniams, be kita ko, ir nenatūralioms pelkėms. Šios aplinkybės nei Molėtų rajono apylinkės teisme, nei Panevėžio apygardos teisme nustatinėjamos nebuvo. Be to, net jeigu ir būtų nustatyta, kad žemės sklype esantis vandens telkinys yra natūrali pelkė, pagal kasacinio teismo praktiką vien to kriterijaus teigti, jog administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas yra akivaizdus, nepakanka, nes reikia nustatyti, ar ta natūrali pelkė yra didesnė nei 0,5 ha ir šios natūralios pelkės durpių sluoksnis yra didesnis kaip 1 m. Ginčo žemės sklype esantis vandens telkinys išvis neturi jokio durpių sluoksnio, todėl konstatuotina, kad už šio vandens telkinio tvarkymą apelianto apskritai negalima buvo traukti administracinėn atsakomybėn. Teismas neatsižvelgė į šią teismų praktiką bei nevertino apelianto atstovų argumentų, kuriais jie motyvavo, jog nėra išlaikytas 1 m durpių sluoksnio reikalavimas. Be to, teismas, konstatuodamas, kad vandens telkinys yra natūrali pelkė, vadovavosi ne tik prejudiciniu faktu, bet ir Geologijos tarnybos raštais, nors Geologijos tarnyba nėra įgaliota tirti žemės paviršių, o tiria tik gelmes, ką Geologijos Tarnyba 2016 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. (4)-1.7-3564 „Dėl informacijos teikimo“ pati pripažino.
    5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 8 826 m² natūralios pelkės augalinio sluoksnio sunaikinimo aplinkybė taip pat yra prejudicinis faktas. Ieškovas, nors iš A. B. tyrinėjimų įmonės užsisakė matavimų darbus dar iki bylai pasiekiant Molėtų rajono apylinkės teismą, administracinio teisės pažeidimo byloje šių matavimo duomenų nepateikė. A. B. tyrinėjimo įmonės atliktų matavimo darbų rezultatas – duomenys apie neva sunaikintą 8 826 m² augalinį sluoksnį – pirmą kartą buvo pateikti kartu su ieškovo 2015 m. rugsėjo 4 d. pretenzija, kai teismų sprendimai administracinio teisės pažeidimo byloje jau buvo įsiteisėję. Ieškovo atstovė patvirtino, kad administracinio teisės pažeidimo byloje 8 826 m² plotas nustatinėjamas nebuvo, nes svarbu buvo nustatyti tik paties pažeidimo faktą.
    6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad greta ginčo žemės sklypo esančiam sklypui, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio teritorijoje taip pat yra dalis aptariamo vandens telkinio, specialiosios sąlygos „Pelkės ir šaltinynai“ nėra pritaikytos. Du žemės sklypai, kuriuos vienija tas pats vandens telkinys, tačiau vienu atveju specialioji sąlyga „Pelkės ir šaltinynai“ yra taikoma, o kitu atveju nėra, patvirtina apelianto teiginį, kad iš pat pradžių, kai buvo vykdoma žemės reforma, įvyko klaida. Byloje apklausta liudytoja matininkė I. K., kuri buvo ginčo sklype ir pati parengė žemėtvarkos projektą, kuriuo buvo panaikinta minėta specialioji sąlyga ir nurodyti tikslūs sklypo duomenys, nurodė, kad žemės reformos atlikimo metu tokios klaidos pasitaikydavo dažnai, o, jos vertinimu, ten jokios pelkės nėra ir niekada nebuvo. Teismas ignoravo šios liudytojos parodymus, tuo pažeisdamas reikalavimą nurodyti argumentus, kodėl vieni ar kiti įrodymai yra atmesti. Teismas sprendime nenurodo, kad liudytojas Š. Š. paaiškino, jog jis net neskaičiavo, kiek m² natūralios pelkės augalinės dangos apeliantas sunaikino, nes matavo ne pažeistos augalijos plotą, o suversto ir pakrantėje paskleisto grunto plotą, kuris buvo išsklaidytas. Liudytojas netyrė, ar visas pakrantėje paskleistas gruntas yra būtent iš iškastos žolinės augalijos, nors pats patvirtino, kad iškastame grunte buvo ir nemažai smėlio, kas, akivaizdu, nėra žolinė augalija. Teismas neįvertino, kad gretimai esančiame žemės sklype iškastas gruntas taip pat buvo įskaičiuotas į 8 826 m². Teismas nevertino, kad Š. Š. 8 826 m² sunaikintą augalijos plotą nustatė ne matuodamas vandens paviršių, o matuodamas augalus, smėlį, kriaukles, ir kitus daiktus, kurie buvo išsklaidyti pakrantėje šalia vandens telkinio, taip pat liudytojas negalėjo nurodyti, ar tas gruntas buvo iškastas iš gretimai esančio vandens telkinio, ar atvežtas iš kažkur kitur. Galiausiai, teismas neįvertino, kad realiai atidengtas vandens plotas telkinyje yra mažesnis nei priskaičiuotas sunaikintos augalijos plotas.
    7. Civilinėje byloje yra pateiktas Molėtų rajono savivaldybės administracijos leidimas valyti žemės sklype esančius melioracijos įrenginius. Nesuprantama, kokiu būdu toks leidimas galėjo būti išduotas apeliantui, jeigu žemės sklype, kaip konstatavo teismas, nebuvo melioracijos sistemos. Geologijos tarnyba savo 2016 m. rugsėjo 7 d. rašte nurodė, kad žemės sklype esanti natūrali pelkė kadaise buvo nusausinta (melioruota). Molėtų rajono savivaldybės administracija prokurorei, ginančiai viešąjį interesą administracinėje byloje Nr. I-5-320/2017, pateikė duomenis, kurie pagrindžia sklype esant melioracijos griovius. Vien tai, kad Nekilnojamojo turto registre nėra žymos apie melioracijos įrenginių sklype egzistavimą, nereiškia, jog jų ten nėra. Viešajame registre esantys duomenys atlieka tik išviešinimo funkciją, tačiau nebūtinai atspindi realią situaciją.
    8. Neaišku, kokiu teisės aktu remiantis teismas sprendimu tenkino ieškovo prašymą priteistą sumą pervesti į ieškovo banko sąskaitą. Viso proceso metu ieškovas teigė, kad žala yra padaryta valstybei, o ne ieškovui.
  2. Ieškovas Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. AAD Molėtų rajono agentūros pareigūnas, išnagrinėjęs A. V. prašymą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos atnaujinimo, 2016 m. rugpjūčio 29 d. nusprendė 2015 m. gruodžio 23 d. pradėtą tyrimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nutraukti, nesant aplinkybių, kurios pareigūnui ar teismui negalėjo būti žinomos priimant nutarimą ar nutartį, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nurodytomis aplinkybėmis įrodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo yra nekaltas, arba padarė lengvesnį ar sunkesnį pažeidimą. AAD Molėtų rajono agentūros vedėjas nusprendė pareigūno sprendimą palikti galioti. Molėtų rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartimi byloje Nr. II-8-964/2016 A. V. skundą atmetė. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti. Nutarime ir nutartyse konstatuota, kad A. V. ginčo žemės sklype sunaikino apie 8 826 m2 žolinės pelkės augalijos. Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantas melioravimo darbus atliko būtent plote, kuris yra natūrali žemapelkė. Taigi teismas skundžiamame sprendime pagrįstai vertino, kad esant tokioms išvadoms administracinėje byloje, nagrinėjamoje civilinėje byloje pakartotinai nebeįrodinėta, kokius veiksmus atliko atsakovas, ar jie atlikti natūralioje pelkėje, koks mechaniškai išardytos pelkių augmenijos plotas.
    2. Pats atsakovas pateikė į civilinę bylą įrodymą dėl pelkės natūralumo, t. y. 2016 m. rugsėjo 27 d. Geologijos tarnybos raštą, kurio priede „Geologinių sąlygų tikrinimo rezultatai“ nurodoma, kad gręžinio 4 sluoksnį nuo 1,8 m iki 3,10 m sudaro durpės. Taigi tenkinami visi Sąlygų 128.2 punkte numatyti reikalavimai.
    3. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo teiginį dėl sklype esančių melioracijos įrenginių atstatymo darbų vykdymo. Nepateikta įrodymų, kad sklype yra funkcionuojantys melioracijos įrenginiai, kuriuos atsakovas siekė atkurti. Jų buvimo faktas nenustatytas ir sklypo ribojimuose. Be to, minėtame Geologijos tarnybos rašto priede nurodyta, kad gręžinio 1 sluoksnį sudaro plūduriuojanti augalija nuo 0 m iki 0,7 m, antrą sluoksnį – vanduo nuo 0,7 m iki 1,6 m, taigi akivaizdu, kad plūduriuojančios augalijos sluoksnyje negali egzistuoti jokie melioracijos grioviai, juo labiau vandens sluoksnyje.
    4. Apie išardytos augalijos plotą teismas pagrįstai sprendė iš A. B. tyrinėjimų įmonės atliktų matavimų duomenų antros išvados. Šias išvadas teismo posėdyje patvirtino matavimus atlikęs liudytojas Š. Š., turintis reikalingus šiai veiklai vykdyti išduotus kvalifikacinius pažymėjimus.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal A. V. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
  1. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip minėta pirmiau, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro ne tik teisės, bet ir fakto klausimai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl įvertinusi byloje keliamus klausimus ir jiems išspręsti svarbias nustatytinas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priima ir kartu su byloje esančių įrodymų visuma vertina su apeliaciniu skundu bei vėliau, kartu su 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu, atsakovo pateiktus naujus įrodymus, nes tiek jų pateikimo būtinybė, tiek ir galimybė (dokumentų sudarymo data vėlesnė nei pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo diena) atsirado vėliau. Atkreiptinas dėmesys, kad su apelianto A. V. pateiktais naujais įrodymais ieškovas turėjo galimybę susipažinti ir dėl jų turinio bei įrodomosios reikšmės pasisakė savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose apeliacinės instancijos teismui, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju naujų įrodymų priėmimas ne tik neužvilkina bylos nagrinėjimo, bet ir nepažeidžia ieškovo teisių, be kita ko, lygiateisiškumo bei rungimosi principų.
  2. Primintina, kad 2017 m. spalio 20 d. atsakovo pateikti nauji įrodymai buvo priimti dar Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartimi.
Dėl ginčo esmės
  1. Nagrinėjamoje byloje ieškovas AAD įrodinėja, kad atsakovas A. V. 2014 m. spalio – lapkričio mėnesiais žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), traktoriumi-ekskavatoriumi atlikdamas žemės kasimo darbus ir rankiniu būdu ištraukdamas atskirus plaukiojančius kupstus su žoline augmenija, sunaikino apie 8 826 m2 žolinės pelkės augalijos ir taip savo veiksmais pažeidė Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 128.2 punkto reikalavimus, nurodančius, kad pagal specialiąsias žemės naudojimo sąlygas draudžiama mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą. Taigi, ieškovo nuomone, atsakovas turi atlyginti gamtai padarytą žalą.
  2. Atsakovo įsitikinimu, jis nepadarė jam inkriminuojamų neteisėtų veiksmų, nes sąlygų 128.2 punktas draudžia ardyti būtent natūralios pelkės augalinę dangą, o žemės sklype esantis vandens telkinys nėra pelkė ir tuo labiau natūrali. A. V. akcentavo, kad vandens telkinio rūšies (pelkė ar ne) faktas administracinio teisės pažeidimo byloje, kuria remiasi ieškovas, buvo nustatytas formaliai pasižiūrėjus į seną Nekilnojamojo turto registro išrašą, savo ruožtu vandens telkinio natūralumo klausimas administracinio teisės pažeidimo byloje apskritai nebuvo sprendžiamas.
  3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad 2015 m. kovo 25 d. nutarimu A. V. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį bei nurodydamas, jog administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nustatytas prejudicinis augalinės dangos suardymo natūralioje pelkėje faktas, taip pat atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus dėl žalos gamtai apskaičiavimo metodikos bei pagal ją nustatyto žalos dydžio, pripažino esant įrodytoms visoms civilinei atsakomybei taikyti būtinosioms sąlygoms ir priteisė ieškovui iš atsakovo, įvertinęs pastarojo turtinę padėtį, 10 000 Eur žalos atlyginimą.
  4. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl administracinio teisės pažeidimo byloje nurodytų aplinkybių prejudicialumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, t. y. teismas šias aplinkybes nustatė, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis, įtvirtintomis civilinio proceso ir kituose įstatymuose, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-205-415/2017; 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-916/2017). Pastebėtina ir tai, kad aiškindamas ir taikydamas aptariamas proceso teisės normas, teismas, kaip ir bet kurio kito įstatymo aiškinimo ir taikymo atveju, be kita ko privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nes tik taip teismas gali įgyvendinti savo konstitucinę pareigą užtikrinti teisingumą kiekvienoje byloje.
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi administracinio teisės pažeidimo byloje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas ir kurią akcentuoja ieškovas, priimtus Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimą (bylos Nr. II-5-335/2015) ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartį, sutinka su apelianto A. V. skundo argumentu, kad ginčo vandens telkinio, dėl kurio augalinės dangos suardymo buvo administracine tvarka nubaustas atsakovas, buvimo pelke aplinkybė buvo nustatyta remiantis vien tik tuo metu Nekilnojamojo turto registre įrašyta (o šiuo metu panaikinta) sąlyga „Pelkės ir šaltinynai“, savo ruožtu pelkės natūralumo kriterijus minėtoje byloje, nors ir buvo atsakovo paminėtas, teismų nebuvo analizuotas ir nustatytas, vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis. Aplinkybę, kad teismai administracinio teisės pažeidimo byloje faktiškai netyrė realaus pelkės buvimo sklype fakto ir jos (jeigu ji yra) natūralumo klausimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, patvirtina ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutarties byloje Nr. II-8-964/2016, kuria atsisakyta atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, turinys. Antai, pirmiau nurodytoje 2016 m. spalio 31 d. nutartyje teismas pripažino, kad Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 4 d. nutarime ir Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje kaip esminiu įrodymu rėmėsi Nekilnojamojo turto registro išrašu ir jame tuo metu buvusia specialiąja sąlyga „Pelkės ir šaltinynai“. Atsisakydamas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, nuo kada sąlyga „Pelkės ir šaltinynai“ neturėjo būti taikoma, jog ji buvo neteisėtai įrašyta į registrą, kitaip tariant, duomenų dėl iki 2015 m. lapkričio 18 d., kai ši sąlyga buvo panaikinta, šio įrašo galiojimo neteisėtumo, o pats teismas nesiima spręsti, kiek reikia laiko pelkei susiformuoti, bet vadovaujasi tuo metu galiojusia ir tam laikui laikytina teisinga, kol nėra nuginčyta, sąlyga registre. Panevėžio apygardos teismas, palikęs Molėtų rajono apylinkės teismo nutartį galioti, taip pat savo procesinį sprendimą grindė motyvu, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys buvo pakeisti, o ne įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti, kaip neteisingi ir neatitinkantys tikrovės, todėl nėra pagrindo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą.
  6. Įvertinusi pirmiau nurodytą teismų motyvaciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo byloje teismų formaliai išsakytų teiginių dėl ginčo vandens telkinio pobūdžio (pelkė ar ne) bei jo natūralumo pripažinimas prejudiciniais faktais šioje byloje, kurioje sprendžiamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimas, ne tik paneigia CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo paskirtį bei esmę, bet ir iš esmės prieštarauja pamatiniams sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, todėl šioje byloje, siekiant nustatyti, ar atsakovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė dėl tokio pobūdžio žalos gamtai, dėl kurios atlyginimo šioje byloje kreipėsi ieškovas, padarymo, visų pirma įvertintina, ar atsakovas padarė neteisėtus veiksmus Sąlygų 128.2 punkto prasme, t. y. ar buvo suardyta būtent natūralios pelkės augalinė danga.
  7. Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs tai, kad byloje pagrindinis tarp šalių iškilusio ginčo klausimas yra dėl vandens telkinio, esančio atsakovo sutuoktinei R. V. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, prigimties (pobūdžio), t. y. ar šis vandens telkinys laikytinas pelke ir, jeigu taip – ar ji gali būti laikoma natūralia pelke, nes, kaip jau buvo pasisakyta šiame sprendime pirmiau, pagal Sąlygų 128.2 punkto reikalavimus mechaniškai ardyti draudžiama būtent natūralių pelkių augalinę dangą, t. y. kaip akcentavo atsakovas ir ko šioje byloje neginčija pats ieškovas, įstatymų leidėjas yra išskyręs pelkės natūralumo kriterijų, kurio nenustačius, negalimas nurodyto draudimo pažeidimas, taigi ir tokio pobūdžio žalos gamtai padarymas, taip pat atsižvelgęs į tai, kad šiuo metu ginčo žemės sklypui nebetaikoma specialioji sąlyga „Pelkės ir šaltinynai“, kuria rėmėsi administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėję teismai, o administracinė byla Nr. I-5-320/2017, kurioje sprendžiamas administracinių aktų, kuriais pirmiau nurodyta sąlyga buvo panaikinta, teisėtumo klausimas, yra sustabdyta iki bus išnagrinėta ši civilinė byla dėl žalos gamtai atlyginimo iš atsakovo priteisimo, 2017 m. spalio 25 d. paskyrė teismo ekspertizę ginčo žemės sklype esančio vandens telkinio pobūdžiui, prigimčiai (pelkė ar ne, natūrali ar ne) nustatyti.
  8. Lietuvos Respublikos teismo ekspertas V. Š. 2017 m. gruodžio 4 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė Teismo ekspertizės aktą Nr. 109, kurio išvadose konstatuota, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nėra pelkės ir šiam žemės sklypui negali būti taikomos pelkių ir šaltinynų specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Žemės sklype yra tvenkinys.
  9. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje ekspertas paaiškino, kad ginčo tvenkinio vietoje buvusi pelkutė, 1951 metų duomenimis, buvo nusausinta atviraisiais grioviais. Eksperto teigimu, 1960 m. aeronuotraukos fragmente matyti, kad kol nebuvo ištiesintas kelias (duomenys neskelbtini), jis darė lanksmą ir yra aiškiai matoma buvusi griovių sistema. Iki 1951 m., nusausinus buvusią pelkutę, nuo aplinkinių kalvų šlaitų tekantis vanduo patekdavo į griovius ir nutekėdavo buvusia (iki kelio (duomenys neskelbtini) ištiesinimo) griovių sistema ir per sukultūrintą žemės plotą nuo kalvų atitekantys vandenys grioviais buvo nuvedami į (duomenys neskelbtini) ežerą.
  10. Vertindamas ieškovo akcentuojamą Lietuvos geologijos tarnybos gręžinį Nr. 1, ekspertas paaiškino, kad pagal buvusių griovių vietą, atlikto gręžinio vietą ir durpinio sluoksnio storį, matyti, jog iki 1951 metų iškastų griovių gruntas (durpinis) buvo paskleistas viduryje buvusios pelkutės. Tačiau iki 1951 metų pelkutė buvo visiškai nusausinta. Ir nors, 1951 metų duomenimis, buvusi pelkutė buvo nusausinta (sukultūrinta) ir pelkutės neliko, tačiau dokumentuose pelkutės niekas nepanaikino. Kadangi dokumentuose pelkutės niekas nepanaikino, taip ir atsirado neatitiktis tarp esamų dokumentų ir padėties.
  11. Aiškindamas vandens telkinio atsakovo sutuoktinės žemės sklype susidarymo (atsiradimo) mechanizmą ekspertas taip pat nurodė, kad kai kelio sankasa po 1973 metų užtvėrė vandens nutekėjimą magistraliniu grioviu iš nurodyto žemės ploto, dešinėje kelio (duomenys neskelbtini) pusėje pradėjo kilti vanduo ir formuotis tvenkinys, nes neliko vagos vandeniui nutekėti iš nurodyto žemės ploto su jame buvusiais vandens surinkimo grioviais. Įrengtoje virš magistralinio griovio kelio sankasoje buvo įrengta pralaida, būtent iki kurios apačios ir kaupiasi vanduo, negalintis nutekėti magistraliniu grioviu. Ekspertas pastebėjo ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (nuotraukas), kad tvenkinys ginčo sklype surenka keturių upelių vandenis, kurie teka nuo aplinkinių kalvų, tačiau viksvų šaknys neįprastai stambios ir ilgos, lengvai galinčios užkimšti kelio pralaidą, įaugdamos į pralaidos vidų. Taigi, eksperto paaiškinimu, tvenkinį būtina periodiškai valyti, nes tokių žolių šaknims įaugus į pralaidą, pakiltų vandens horizontas ir kildamas vanduo tekėtų per kelią. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo ekspertas pateikė ir ginčo tvenkinyje sugautų žuvų nuotrauką, o, kaip akcentavo teismo ekspertas, natūralioje pelkėje žuvys negyvena, nes natūralių pelkių vandenyse būna mažas deguonies kiekis.
  12. Kasacinio teismo praktikoje buvo ne kartą pasisakyta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Žinoma, eksperto išvada neturi teismui didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, tačiau konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014; kt.). Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012; kt.).
  13. Nors ieškovas 2018 m. sausio 2 d. rašytiniuose paaiškinimuose prašė eksperto išvadą, kaip, AAD nuomone, pateiktą neturinčio ginčo klausimui išspręsti specialių žinių asmens ir prieštaraujančią Lietuvos geologijos tarnybos išvadoms, atmesti, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo AAD dėstomi argumentai nėra pakankami teismo ekspertizės išvadų patikimumui ir pagrįstumui paneigti. Teismo ekspertas V. Š., įgijęs inžinieriaus-hidrotechniko aukštąjį išsilavinimą, turintis teisę atlikti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų, kaimo plėtros žemėtvarkos projektų ir žemės reformos žemėtvarkos projektų ekspertizes, taip pat turintis teisę, kaip matininkas, nustatyti nekilnojamųjų objektų (vandentvarkos, miškų, durpynų, hidrotechninių inžinierinių įrenginių) kadastro duomenis, be kita ko 14 metų pradirbęs buvusioje Panevėžio melioracinės statybos valdyboje (darbų vykdytoju) bei šiuo metu turintis 8 metus teismo eksperto darbo stažo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra kompetentingas byloje pateiktiems dokumentams (inter alia žemėtvarkos duomenims) analizuoti bei patikimiems atsakymams į jam užduotus klausimus pateikti. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats ieškovas savo kandidato ekspertizei atlikti apskritai nepasiūlė ir jokių argumentų dėl atsakovo pasiūlyto eksperto neva nepakankamos kompetencijos išvadoms pateikti iki ekspertizės paskyrimo ir nepalankaus ieškovui ekspertizės akto gavimo apeliacinės instancijos teismui nenurodė.
  14. Kita vertus, eksperto padarytas išvadas, kad ginčo vandens telkinys negali būti laikomas būtent natūralia pelke, kaip to reikalauja Sąlygų 128.2 punktas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.
  15. Antai, eksperto nurodytą aplinkybę, kad pelkės atsakovo sutuoktinei šiuo metu priklausančiame sklype 1960 metais jau nebebuvo, patvirtina 1960 m. aerofotonuotraukos, kuriuose užfiksuotas pievos, o ne pelkės, ginčo sklype buvimas. Lietuvos geologijos tarnyba 2015 m. balandžio 3 d. rašte R. V. taip pat pripažino, kad sklype kažkada buvusi pelkė buvo visiškai nusausinta (jos nebeliko), tačiau nurodė mananti, jog nuo 1973 metų pelkė pradėjo atsistatyti, pakilus gruntiniam vandens lygiui, nors jokių tyrimų šiai hipotezei patvirtinti tarnyba neatliko, taigi jokių įrodymų, pagrindžiančių būtent gruntinio vandens lygio pakilimą, kaip vieną svarbiausių žemapelkės maitinimo, taigi ir atsistatymo, šaltinių, nepateikė, kai tuo tarpu, kaip jau minėta, teismo ekspertas užfiksavo 4 upelių įtekėjimą į ginčo sklypą ir kelio sankasa užtverto vandens nutekėjimo iš sklypo faktą, nuosekliai paaiškinantį vandens ginčo vietoje susikaupimo priežastį.
  16. Be to, kaip teisingai akcentavo atsakovas, ginčo vandens telkinys patenka ne tik į jo sutuoktinei priklausančio žemės sklypo ribas, tačiau ir į šalia esančių kitų sklypų, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ribas, tačiau pastariesiems sklypams analogiška specialioji sąlyga „Pelkės ir šaltinynai“ nėra ir nebuvo taikoma. Aplinkybė, kad tas pats vandens telkinys vieno sklypo atžvilgiu buvo įvertintas kaip pelkė, o kitų sklypų atveju – ne, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat netiesiogiai patvirtina atsakovo argumentą dėl klaidos žemėtvarkos dokumentuose, tvarkant jo sutuoktinei priklausančio sklypo duomenis, padarymo. Šios versijos dėl sąlygos „Pelkės ir šaltinynai“ klaidingo atsiradimo tikėtiną pagrįstumą patvirtina ir teismo posėdžio metu matininkės I. K. duoti parodymai, kurių metu ji paaiškino, kad ginčo vieta dar seniau buvo nusausinta atvirais melioracijos grioviais ir šiuo metu ten yra tik dirbtinis vandens telkinys. Matininkės I. K. paruošto žemės sklypo pertvarkymo projekto aiškinamajame rašte be kita ko pastebėta, kad net ir pačios Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Lietuvos pelkių ir durpynų skaitmeniniame žemėlapyje, kuris sudarytas 2005 metais ir kuriame parodytos ne tik didelės, bet ir mažos, užimančios tik 2-3 ha pelkės, ginčo žemės sklype neva esanti pelkė nėra pažymėta.
  17. Aplinkybę, kad žemės sklype esantis objektas (vandens telkinys) yra ne natūralios gamtinės kilmės, t. y. dirbtinai per kelis pastaruosius dešimtmečius susidariusi ir dėl melioracijos įrenginių nefunkcionavimo ar netinkamo jų įrengimo užmirkusi teritorija, nurodė ir Lietuvos edukologijos universiteto Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto biologijos ir chemijos katedros vedėjas prof. Dr. R. N. 2017 m. birželio 27 d. rašte, atlikęs augalinės dangos sklype, konkrečiai tvenkinyje, tyrimus ir nustatęs, jog šlapynės augalinėje dangoje retų, saugomų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių neaptikta.
  18. Nors ieškovas akcentuoja Lietuvos geologijos tarnybos raštus, jo nuomone, vienareikšmiškai pagrindžiančius, natūralios žemapelkės ginčo žemės sklype buvimą, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių Lietuvos geologijos tarnybos raštų turinį, priėjo išvadą, kad duomenys juose (raštuose) yra fragmentiški ir prieštaringi, todėl nepakankami pirmiau nurodytai, įrodymų visumos pagrindu padarytai išvadai dėl pelkės ginčo sklype nebuvimo ir, tuo labiau, jos prigimties nenatūralumo, paneigti. Antai, 2015 m. kovo 3 d. rašte Geologijos tarnyba, nors ir nurodė, kad kartografavimo metu buvo identifikuota, jog tai natūrali žemapelkė, kartu pripažino, kad kartografavimo metu ši konkreti pelkė tyrinėta nebuvo. 2015 m. balandžio 3 d. rašte tarnyba ir vėl nurodė sklype esant žemapelkei, tačiau pastebėjo, kad minėta pelkė žemapelke buvo identifikuota pagal šio tipo pelkėms būdingą vaizdą vietovėje, o atliekant geologinį kartografavimą nereikalaujama fiksuoti pelkės būseną. Kitaip tariant, kaip matyti iš rašto turinio ir prie jo pridėtų priedų, faktiškai pelkės vietovėje buvimo faktas buvo nustatytas, remiantis 1995 metų aerofotonuotraukomis bei ta aplinkybe, kad iki nusausinimo šioje vietoje egzistavo pelkė, tačiau rimtesnių tyrimų dėl natūralios pelkės atsistatymo šioje vietoje galimybių atlikta nebuvo – tai patvirtina ir jau minėtas 2015 m. balandžio 3 d. raštas, kuriame tarnyba nurodo, jos pačios teigimu tikėtinas pelkės atsistatymo priežastis (gruntinio vandens pakilimą), tačiau nepateikia jokių aiškių šiuos argumentus pagrindžiančių paaiškinimų ar įrodymų. Galiausiai, ieškovo akcentuojamame 2016 m. rugsėjo 27 d. rašte Geologijos tarnyba, nurodžiusi, kad vietoje vyksta žemapelkinio tipo pelkėjimo procesas, vis dėlto aiškiai pažymėjo, kad ji nėra įgaliota identifikuoti žemės paviršiuje esančius ar dirbtinai susidariusius vandens telkinius, šiuo konkrečiu atveju, susidariusius pažeidus melioracijos įrenginius. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, ieškovo akcentuojami Geologijos tarnybos padaryto gręžinio Nr. 1 rezultatai, pagal kuriuos sluoksnį nuo 1,8 m iki 3,1 m sudaro durpės, kurių kiekis, paties ieškovo teigimu, gali susidaryti tik per 1 300 metų (o nuo 1960 m. nuotraukų, kai pelkė buvo nusausinta ir jos nebeliko, iki dabar praėjo ne daugiau kaip 58 metai), patvirtina tik anksčiau šiame sklype kažkada buvusios pelkės (iki jos visiško nusausinimo 20 amžiaus pradžioje) faktą, kurio neginčijo nei atsakovas, nei teismo ekspertas, tačiau nepatvirtina natūralios žemapelkės šiuo metu ginčo sklype buvimo.
  19. Kasacinio teismo suformuota praktika, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
  20. Apibendrindama pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių ir išnagrinėtų įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtiną aplinkybę, jog atsakovo sutuoktinei R. V. priklausančiame žemės sklype esantis vandens telkinys nėra natūrali pelkė, o tik dirbtinai, dėl į sklypą nuo kalvų atitekančių vandenų ir melioracijos griovių pažeidimo susidaręs tvenkinys. Nustačius aplinkybę, kad ginčo žemės sklype nėra natūralios pelkės, nėra įmanomas draudimo, nurodyto Sąlygų 128.2 punkte, pažeidimas, kuriuo remiasi ieškovas AAD šioje byloje, taigi ir atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, konstatavimas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad ieškovo ieškinys skundžiamu sprendimu buvo tenkintas nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – AAD ieškinys atmestinas.
  21. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.). Kadangi nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų – CK 6.246 straipsnis), civilinės atsakomybės taikymas, taigi ir žalos atlyginimo iš atsakovo priteisimas, nėra galimas, dėl kitų atsakomybės sąlygų ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
  22. Tačiau papildomai pažymėtina, kad nors atsakovas savo apeliaciniame skunde, be kita ko, buvo nurodęs, jog jo sutuoktinės R. V., kuriai priklauso ginčo žemės sklypas, neįtraukimas į bylą yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka ir, naikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl pirmiau šiame sprendime nurodytų priežasčių, absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nekonstatuoja, nes šioje byloje sprendžiamas konkrečiai A. V. civilinės atsakomybės klausimas ir žalos priteisimo iš jo klausimas, o atsakovo įvardijami, su sutuoktinių turto teisiniu režimu susiję, sprendimo vykdymo proceso ypatumai šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisęs žalos atlyginimą iš atsakovo, kartu pasisakė ir dėl R. V. teisių bei pareigų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
  2. Atsakovas A. V. pateikė 1 000 Eur išlaidų pirmosios instancijos teisme patyrimo faktą pagrindžiančius įrodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, minėtos išlaidos susidarė, sumokant advokatui už pagalbą, paruošiant atsiliepimą į ieškinį, tripliką, pareiškimą dėl civilinės bylos atnaujinimo ir atstovavimą teismų posėdžiuose.
  3. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktualios redakcijos) nuostatomis, konstatuoja, kad atsakovui A. V. iš ieškovo priteistina visa, kaip neviršijanti nustatytų maksimalių dydžių, atsakovo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų 1 000 Eur suma.
  4. Už apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 225 Eur žyminį mokestį, taip pat sumokėjo 1 600 Eur avansą už ekspertizės atlikimą, iš kurių 1 598 Eur pagal teismo eksperto pateiktą sąskaitą faktūrą buvo išmokėta teismo ekspertui V. Š., o likę 2 Eur grąžintini atsakovui A. V. iš Lietuvos apeliacinio teismo depozitinės sąskaitos, esančios banke Luminor bank, AB (sąskaitos Nr. LT13 4010 0495 0114 2582).
  5. Atsakovas taip pat pateikė prašymą priteisti jam iš ieškovo 3 146 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovo atstovui padedant rengti apeliacinį skundą, 2017 m. rugsėjo 12 d., 2017 m. spalio 20 d., 2017 m. spalio 26 d. raštus ir 2018 m. sausio 3 d. rašytinius paaiškinimus bei konsultuojant atsakovą, atlyginimą (išlaidos patirtos 2018 m. sausio 3 d.).
  6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktualios redakcijos) nuostatomis, konstatuoja, kad atsakovui iš ieškovo priteistina 2 808 Eur ((850,8 x 1,7) + (850,8 x 0,4) + (850,8 x 0,4) + (850,8 x 0,4) + (850,8 x 0,4)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, atlyginimo suma (už rašytiniuose paaiškinimuose paminėtas advokato konsultacijas atlyginimas nepriteistinas, atsakovui nepateikus jokių duomenų apie konsultacijų trukmę ir kiekį), taip pat 1 598 Eur išlaidų, patirtų ekspertizei apmokėti, bei 225 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio sumą, iš viso – 4 631 Eur.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

14Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškinį atmesti.

15Priteisti atsakovui A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (juridinio asmens kodas 190742867) 1 000 Eur (tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

16Priteisti atsakovui A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (juridinio asmens kodas 190742867) 4 631 Eur (keturis tūkstančius šešis šimtus trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

17Grąžinti atsakovui A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos apeliacinio teismo depozitinės sąskaitos, esančios Luminor bank, AB (sąskaitos Nr. LT13 4010 0495 0114 2582), 2 Eur (dviejų eurų) už ekspertizės atlikimą sumokėto ir nepanaudoto avanso likutį.

Proceso dalyviai
Ryšiai