Byla e2A-706-798/2016
Dėl turtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,AIR PUB“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AIR PUB“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Švyturys – Utenos alus“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 448 679 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas šiais argumentais:
    1. VĮ Lietuvos oro uostai paskelbė VĮ Lietuvos oro uostai patikėjimo teise valdomo ir VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialui perduoto valdyti valstybės materialiojo turto viešąjį nuomos konkursą. Vadovaujantis konkurso sąlygomis buvo siūloma išnuomoti negyvenamąsias patalpas, esančias Keleivių terminale, adresu Rodūnios kelias 2, Vilnius. Konkurso sąlygose buvo nurodyta, kad patalpos išnuomojamos išskirtinai tik registruoto lietuviško alaus (alaus gamintojo) prekės ženklo alaus barui/restoranui įrengti ir eksploatuoti, kuriame bus vykdoma viešojo maitinimo veikla, besąlygiškai vadovaujantis VĮ Lietuvos oro uostų parengtu baro koncepcijos aprašu. Vienas iš esminių konkurso reikalavimų buvo nuo viešojo maitinimo paslaugų veiklos nuomojamose patalpose pradžios iki pabaigos baro/restorano pavadinime ir komunikacijos priemonėse (t.y. meniu, darbuotojų uniformų, indų, restorano interjero apipavidalinime ir pan.) privalomai naudoti įregistruotą lietuviško alaus gamintojo prekės ženklą, o toks prekės ženklas privalomai turi būti įregistruotas Lietuvos valstybinio patentų biuro registre ir jam keliami patirties bei gamybos apimties reikalavimai: „prekės ženklo vardu pavadinta pirmasis bravoras įkurtas prieš 100 metų arba anksčiau ir 2014 m. tokio prekės ženklo vardu pavadinto bravoro gamybos apimtis siekė ne mažiau kaip 30 mln. litrų per metus“.
    2. Ieškovė nurodė, kad, ji apie būsimą konkursą sužinojo iš anksto ir todėl nuo 2015 m. kovo mėnesio vedė derybas su atsakove dėl bendradarbiavimo sąlygų dalyvaujant konkurse bei vykdant patalpų nuomos sutartį.
    3. Atsakovė aktyviai dalyvavo derybose ir savo elgesiu sukėlė pagrįstus ieškovės lūkesčius dėl bendradarbiavimo sutarčių pasirašymo. Šalys 2015 m. liepos 7 d. pasirašė ketinimų protokolą, kuriuo susitarė, jog ieškovei, laimėjus konkursą ir pasirašius patalpų nuomos sutartį, šalys pasirašys reklamos, pardavimų skatinimo, bendradarbiavimo, tiekimo ir įrangos perdavimo sutartis dėl prekių tiekimo (toliau – bendradarbiavimo sutartys), o atsakovė suteiks ieškovei teisę naudoti prekės ženklą „Švyturys“ pavadinime ir reklaminių ir kitų susijusių paslaugų tiekimo. Konkursą laimėjo ne ieškovė, o trečiasis asmuo UAB „Ameritek“.
    4. Iš konkurso laimėtojo nustatymo protokolo paaiškėjo, kad atsakovė neatskleidė informacijos ieškovei apie analogiškus įsipareigojimus – leidimą naudoti prekės ženklą „Švyturys“ dar dviem konkurso dalyviams. Vienas jų buvo pripažintas konkurso laimėtoju.
    5. Toks atsakovės elgesys ikisutartiniuose santykiuose vertintinas kaip itin nesąžiningas, nes a) atsakovė aktyviai dalyvavo derybose su ieškove iš anksto žinodama, kad neturi tikslo ir rimto ketinimo dalyvauti konkurse su ieškove ir sudaryti bendradarbiavimo sutarties būtent su ieškove; b) atsakovė, derėdamasi su ieškove, neatskleidė informacijos apie analogiškus įsipareigojimus kitiems konkurso dalyviams, o tokia informacija ieškovei turėjo esminės reikšmės. Jei atsakovė būtų buvusi sąžininga ir būtų atskleidusi ieškovei pirmiau nurodytą informaciją, tai ieškovė būtų galėjusi spręsti dėl tolesnės pozicijos bendradarbiavimo sutarčių sudarymui ar ieškoti kito sąžiningo partnerio dalyvavimui konkurse, suderinant kitas komercines sąlygas ir pateikiant geriausią nuomos pasiūlymą.
    6. Atsakovė, žinodama konkurso sąlygas, nustatančias, kad dalyvis gali pateikti tik vieną paraišką ir rimtus ieškovės ketinimus dalyvauti konkurse bei sudaryti bendradarbiavimo sutartis, slapta susiderėjusi su trečiaisiais asmenimis nepasirašė su ieškove bendradarbiavimo sutarčių ir tuo užsitikrino, jog: a) jos atžvilgiu konkurse alaus gamintojų konkurencija būtų eliminuota ir b) būtų pateikta daugiau nei viena paraiška. Ieškovės įsitikinimu, toks atsakovės elgesys neatitinka protingumo ir teisingumo reikalavimų, aiškiai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, konkurso sąlygoms ir laikoma neteisėtais atsakovės veiksmais.
    7. Atsakovės nesąžiningumas, pasireiškė ir tuo, kad pagal konkurso sąlygų 37 punktą pirmiausia atrenkami pasiūlymai pagal kvalifikacinius reikalavimus ir tik vėliau pagal pasiūlytą nuompinigių dydį. Ieškovei suderinus bendradarbiavimo sutartis su atsakove dėl prekės ženklo „Švyturys“ naudojimo, tačiau atsakovei sudarius analogiškas sutartis su kitais dviem konkurso dalyviais, tokiu būdu ji tyčia eliminavo ieškovės pranašumą dėl atitikimo kvalifikacijos reikalavimams, dėl ko nebuvo pasirašyta patalpų nuomos sutartis.
    8. Dėl atsakovės kaltės (neteisėtų veiksmų) ieškovė nelaimėjo konkurso ir nebuvo sudaryta nuomos sutartis. Ieškovė patyrė žalą (nuostolius), kuriuos privalo atlyginti atsakovė pagal ketinimų protokolo III dalį ir CK 6.163 straipsnio 3 dalį. Žalą (nuostolius) sudaro: 23,730 Eur tiesioginiai nuostoliai, patirti ruošiantis konkursui (9 075 Eur išlaidos advokatei, 8 000 Eur dizainerio paslaugoms; 2 420 Eur UAB „Baltic Business Development“ ekspertams ir specialistams verslo planui paruošti, 4 235 Eur UAB „Lauris Furniture“ baldų projektui ir kt.) bei netiesioginė žala (nuostoliai), ieškovei praradus galimybę gauti numatytas ir realiai tikėtinas 424 949 Eur pajamas (grynasis pelnas), paskaičiuotas UAB „Baltic Business Development“ paruoštame verslo plane.
  2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 624 Eur atstovavimo išlaidų, valstybei 2 822,46 Eur žyminio mokesčio.
    1. Teismas nustatė, kad VĮ Lietuvos oro uostai paskelbė valstybei priklausančios ir jos patikėjimo teise valdomos negyvenamosios patalpos, esančios Keleivių terminale adresu Rodūnios kelias 2, Vilniuje, viešąjį nuomos konkursą. Tikslas – įkurti alaus barą/restoraną. Pagal konkurso sąlygas konkurso dalyvis nuo viešojo maitinimo paslaugos veiklos patalpose pradžios iki pabaigos baro/restorano pavadinime ir komunikacijos priemonėse privalomai turi būti naudojamas Lietuvos valstybinio patentų biuro registre įregistruotas lietuviško alaus gamintojo prekės ženklas ir jam keliami patirties bei gamybos apimties reikalavimai: „prekės ženklo vardu pavadintas pirmasis bravoras įkurtas prieš 100 metų arba anksčiau ir 2014 m. tokio prekės ženklo vardu pavadinto bravoro gamybos apimtis siekė ne mažiau kaip 30 mln. litrų per metus“. Pasiūlymų pateikimo laikas: ne anksčiau kaip 2015-07-09 10 val. ir ne vėliau kaip 2015-07-10 10 val. (b.l.8-15). Teismas pažymėjo, kad tokius kvalifikacinius reikalavimus Lietuvoje atitinka trys alaus gamintojai, tarp jų atsakovė.
    2. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo dėl to, kad bylos šalys apie būsimą konkursą sužinojo iš anksto ir kad nuo 2015 m. kovo mėnesio pradėjo susirašinėjimą – derybas, nėra. Teismas šalių teisinius santykius kvalifikavo ikisutartiniais. Teismas akcentavo, kad nėra ginčo taip pat dėl to, kad atsakovė paruošė ir 2015-05-05 išsiuntė ieškovei sutarčių projektus, kurių sąlygas šalys derino. 2015-05-14 pakoreguotas sutartis atsakovė persiuntė ieškovės atstovei. Viena iš derinamų sutarties sąlygų - dėl sutarties nutraukimo. 2015-06-30 - 2015-07-01 vyko tolesnis šalių susirašinėjimas, tartasi dėl susitikimo sutarties sąlygų suderinimui. Teismas pažymėjo, kad nėra šalių ginčo ir dėl to, kad atsakovė paruošė 2015-07-07 ketinimų protokolą ir projektus sutarčių: pardavimo skatinimo paslaugų sutartį, dvi reklamos paslaugų sutartis, tiekimo sutartį, 2015-07-08 bendradarbiavimo sutartis be sąskaitų, įrangos panaudos sutartį, susitarimą dėl pilstomo alaus prekinio pateikimo kokybės. Jose nurodyta: sutarties data - 2015-06-01, sutarties objektas - baras (pavadinimas nenurodytas), esantis Rodūnios kelias 2, Vilnius. Teismas pastebėjo, kad pateiktų reklamos paslaugų sutarčių 4-ieji punktai „Atsiskaitymo tvarka“- skirtingi. Teismas nustatė, kad šalių pasirašytas 2015-07-07 ketinimų protokolas suteikė ieškovei teisę dalyvauti konkurse.
    3. Teismas šalių atstovų susirašinėjimo nustatė, kad šalys ir toliau derino sutarties sąlygas: 2015-07-08 ieškovės atstovė išsiuntė atsakovei sutartis su korekcijomis, atsakovė 2015-07-10, t. y. vokų atplėšimo dieną, persiuntė ieškovei jos teisininkų pataisytas sutartis ir tą pačią dieną ieškovės atstovė pranešė, kad ji akceptavo tas nuostatas, dėl kurių atsakovės teisininkė neprieštaravo.
    4. Teismas padarė išvadą, kad ne dėl visų sutarčių sąlygų buvo priimtas susitarimas iki konkurso dienos ir šalys laikė tinkamu dokumentu ketinimų protokolą, kuriame sutarčių pasirašymą susiejo su ieškovės konkurso laimėjimu ir nuomos sutarties pasirašymu.
    5. Teismas nustatė, kad atsakovė, pasirašiusi ketinimų protokolą, kaip dokumentą, įrodantį ieškovės atitikimą minimaliems kvalifikaciniams reikalavimas, sudarė sąlygas ieškovei dalyvauti konkurse. Teismas akcentavo, kad pagal nenuginčytas konkurso sąlygas, atplėšus vokus pirmiausia vertinami dalyvių finansiniai pasiūlymai ir tik tada atliekamas kvalifikacinis vertinimas dalyvio, pateikusio geriausią pasiūlymą (konkurso sąlygų 15.2 ir 15.3, 37 punktai). Teismas padarė išvadą, kad laimėtoją ir tuo pačiu nuomos sutarties pasirašymą nulėmė ne leidimas naudoti prekių ženklą, o dalyvių pasiūlyta kaina (konkurso sąlygų 39 punktas). Pats leidimas buvo būtina sąlyga, kaip minimalų kvalifikacinį reikalavimą patvirtinantis dokumentas ir jį atitiko ketinimo protokolas.
    6. Teismas konstatavo, kad atsakovė vienodomis sąlygomis davusi leidimą visiems konkurso dalyviams naudotis jos prekės ženklu laimėjimo atveju, negalėjo lemti laimėtojo.
    7. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė davė sutikimą vienodomis sąlygomis naudotis jos ženklu visiems konkurso dalyviams, neduoda pagrindo išvadai, kad atsakovė taip tyčia eliminavo ieškovės UAB „AIR PUB“ pranašumą dėl atitikimo kvalifikacijos reikalavimams ir kad dėl to su ieškove nebuvo sudaryta patalpų nuomos sutartis.
    8. Teismas Nustatė 1) ieškovė ketino dalyvauti konkurse, kuriame numatytas kvalifikacinis reikalavimas turėti teisę naudotis prekės ženklu, atitinkančiu konkurso sąlygas; 2) šalių vedamose derybose ieškovės atstovas Ž. K. pats įvardino būsimą susitarimą ketinimų protokolu, o ne bendradarbiavimo sutartimis (2015-03-23 el. laiškas); 3) ketinimų protokolas 2015-07-07 pasirašytas ir jis, kaip tinkamas priedas, pateiktas su ieškovės pasiūlymu; 4) nenuginčytu ketinimo protokolu susitarta pasirašyti bendradarbiavimo sutartis ieškovei laimėjus konkursą ir pasirašius nuomos sutartį; 5) nuo 2015-06-30 iki 07-09 ieškovės atstovas buvo išvykęs (el. laiškas); 5) bendradarbiavimo sąlygos buvo derinamos ir 2015-07-10, t. y. paskutinę vokų pateikimo, jų atplėšimo ir paraiškų vertinimo dieną (konkurso sąlygų 21 ir 29 punktai). Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad atsakovė nenutraukė derybų ir neatsisakė pasirašyti bendradarbiavimo sutarčių, todėl sprendė, kad ji neatsakinga už tai, jog nebuvo pasirašytos bendradarbiavimo sutartys, nes šių sutarčių pasirašymas nepriklausė nuo atsakovės valios. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad neatsirado sąlyga, būtina bendradarbiavimo sutarčių pasirašymui - ieškovė nelaimėjo konkurso ir su ja nebuvo pasirašyta nuomos sutartis.
    9. Teismo vertinimu, šalių veiksmai (atsakovės sutarčių projektų paruošimas, šalių susirašinėjimai dėl sutarčių sąlygų, ketinimų protokolo pasirašymas ir tolesnis derėjimasis), bei tai, kad nėra ginčo, jog atsakovė visiems konkurso dalyviams davė sutikimus naudotis jos prekės ženklu vienodomis sąlygomis, neduoda pagrindo išvadai, jog atsakovė vedė derybas neturėdama tikslo pasirašyti bendradarbiavimo sutartis.
    10. Teismo nuomone, bendradarbiavimo sutartys, įvardintos kaip reklamos, pardavimų skatinimo, bendradarbiavimo, tiekimo ir įrangos perdavimo sutartys dėl prekių tiekimo, negalėjo būti pasirašytos, nes šalys tarpusavyje derėjosi ne dėl nuomos sutarties sudarymo ar prekių ženklo naudojimo ieškovei nuomojantis patalpas, o dėl galimybės ieškovei dalyvauti negyvenamų patalpų nuomos konkurse, kurio pagrindinė sąlyga turėjimas teisės naudotis prekės ženklu. Kadangi nuomos sutartis galėjo būti sudaryta tik laimėjus konkursą ir šių sutarčių nepasirašymas neužkirto ieškovei kelio dalyvauti konkurse, nes jame ieškovė dalyvavo su tinkamu kvalifikacijos reikalavimą patvirtinančiu dokumentu - atsakovės pasirašytu ketinimų protokolu, tai ieškovės argumentą, jog atsakovė buvo nesąžininga nepasirašydama bendradarbiavimo sutarčių iki konkurso pradžios dėl to, kad jas pasirašius nebebūtų galimybės jų nutraukti, teismas atmetė kaip nepagrįstą.
    11. Teismas akcentavo, kad ieškovė pripažįsta, jog šalys nebuvo įsipareigojusios vesti derybas išimtinai viena su kita ir kad ji su atsakove nesiaiškino dėl tokių derybų vedimo su kitais asmenimis, nes, kaip teigia, manė esant atsakovę sąžininga ir kad ji derasi sąžiningai. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal konkurso sąlygas nebuvo reikalavimo, jog kiekvienas dalyvis kvalifikacinį reikalavimą - teisę naudotis prekės ženklu, pagrįstų skirtingo prekės ženklo turėtojo leidimu. Toks reikalavimas, esant Lietuvoje tik trims alaus gamintojams, atitinkantiems konkurso sąlygas, teismo vertinimu, būtų dirbtinai stabdantis konkurenciją, nes dalyvių skaičius būtų apribotas iki trijų. Todėl byloje nustatytomis aplinkybėmis atsakovės elgesį - susitarimą su visais konkurso dalyviais vienodomis sąlygomis leisti naudotis jos prekės ženklu laimėjimo atveju, teismas vertino įprastu gamintojo siekiu plėsti gamybą ir nelaikė neatitinkančiu įstatymų, kituose teisės aktuose nustatytų veikimo tokiose situacijose standartų bei pažeidžiančiu ieškovės teises.
    12. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog atsakovei susiderėjus su visais konkurso dalyviais dėl prekės ženklo naudojimo, taip užsitikrino, kad jos atžvilgiu konkurso alaus gamintojų konkurencija būtų eliminuota, teismo vertinimu šiai bylai reikšmės neturi, nes bylos ginčas ne dėl konkurso rezultatų. Ieškovės teiginys, jog dėl nesąžiningų atsakovės veiksmų jai davus sutikimą trims konkurso dalyviams naudotis jos prekės ženklu, buvo apeitas vienos paraiškos konkursui pateikimo reikalavimas (konkurso 40.1 punktas), nepaisant to, kad ieškovė buvo įsitikinusi, kad paraiška dėl prekės ženklo „Švyturys“ veiklos patalpose bus teikiama išimtinai tik ieškovės ir taip ji prarado pranašumą prieš kitus konkurso dalyvius, nes visi dalyvavo konkurse su „Švyturys“ ženklu, taip pat, teismo vertinimu, neturi reikšmės šios bylos ginčui. Teismas nurodė, kad jau minėta, jog konkurso sąlygos nedraudė dalyviams naudotis tuo pačiu ženklu ir konkurso dalyvių pasirinkimas dalyvauti su tuo pačiu prekės ženklu nepaneigė ieškovės pranašumo prieš kitus dalyvius, nes konkurso nugalėtoju išrinktas didžiausią nuomos kainą pasiūlęs dalyvis, o leidimas naudotis prekės ženklu buvo reikalingas tik kaip dokumentas, patvirtinantis tinkamą kvalifikaciją.
    13. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai (vedė derybas neketindama pasirašyti bendradarbiavimo sutarčių ir kad jos (bendradarbiavimo sutartys) nepasirašytos dėl atsakovės kaltės ir dėl to ieškovė nelaimėjo konkurso ir nebuvo pasirašyta su ja nuomos sutartis), kad atsakovė nuslėpė nuo ieškovės informaciją (derybas su trečiaisiais asmenimis), turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti ir pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir sąžiningai, pažeidė sąžiningumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principus (CPK 178 str.).
    14. Teismas sutiko su ieškove, kad ji, ruošdamasi konkursui, turėjo tiesioginių nuostolių, nes pagal konkurso sąlygas privalėjo pateikti patalpų interjero įrengimo priešprojektinius pasiūlymus, privalėjo pateikti prekės ženklo naudojimo teisę įrodančius dokumentus ir dėl to per advokatę vedė derybas su atsakove. Be to, spręsdama dėl tikslingumo dalyvauti konkurse ir prieš pasiūlydama konkrečią nuomos kainą, ji pirmiausia turėjo pasiskaičiuojant galimą grynąjį pelną. Tačiau teismas sprendė, kad dėl ieškovės patirtų tiesioginių ar juo labiau netiesioginių nuostolių (žalos) atsakovė neatsakinga ir neturi pareigos atlyginti, nes nenustatytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos (CPK 6.163, 6.245, 6.246 - 6.249 straipsniai).
    15. Teismas, atmetęs ieškinį, iš ieškovės atsakovei priteisė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 624 Eur) ir valstybei 2 822,46 Eur žyminį mokestį, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi iki sprendimo priėmimo.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „AIR PUB“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Dėl sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose
    1. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl atsakovės sąžiningo elgesio ikisutartiniuose santykiuose padarė remdamasis teismo posėdyje neištirtais įrodymais, taip pat neteisingai įvertindamas pateiktus rašytinius įrodymus dėl šalių derybų objekto ir tikslo, informacijos nuslėpimo.
Dėl leidimų suteikimo kitiems tiekėjams ir ieškovės pranašumo
    1. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atplėšus vokus pirmiausia buvo vertinama pasiūlymo kaina ir tik vėliau tiekėjo kvalifikacija, tačiau tai nereiškia, jog kaina nulėmė konkurso laimėtoją. Kaina tebuvo pirmasis vertinamasis kriterijus, siekiant nustatyti pasiūlymų eilę, o vis dėl to konkurso laimėtojas pripažįstamas laimėtuoju tik tada, kai remiantis jo pateiktais dokumentais nustatoma, jog jis atitinka nustatytus kvalifikacinius reikalavimus.
    2. Teismas neteisingai įvertino konkurso nuostatų reikalavimus bei padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė vienodomis sąlygomis davusi leidimą visiems konkurso dalyviams naudotis jos prekės ženklu laimėjimo atveju, negalėjo lemti laimėtojo. Neatitinkant kvalifikacijos reikalavimo neįmanoma laimėti konkurso.
    3. Atsakovė, suteikusi visiems konkurso dalyviams leidimus dalyvauti konkurse naudojant jos prekės ženklą, tokiais savo veiksmais pašalino ieškovės pranašumą, kurio buvo pagrįstai tikimasi, susidarius šalių susirašinėjimu pagrįstą nuomonę, jog atsakovė derasi išimtinai tik su ieškove. O pirmosios instancijos teismas nurodė, jog aplinkybė, kad atsakovė davė sutikimą vienodomis sąlygomis naudotis visiems konkurso dalyviams, neduoda pagrindo išvadai, kad atsakovė taip tyčia eliminavo ieškovės pranašumą dėl atitikimo kvalifikacijos reikalavimams ir kad dėl to su ieškove nebuvo sudaryta patalpų nuomos sutartis.
    4. Teismas nurodė, jog negalima daryti išvados, jog atsakovė savo veiksmais tyčia eliminavo apeliantės pranašumą. Toks pirmosios instancijos teismo neatitinka egzistavusios faktinės situacijos ir logikos dėsnių. Pažymėtina, jog ieškovė teigia, kad atsakovė sudarydama analogiškas sutartis su kitais dviem konkurso dalyviams, tyčia eliminavo ieškovės pranašumą dėl atitikimo kvalifikacijos reikalavimams. Toks ieškovės teiginys yra grindžiamas faktu, jog atsakovė galbūt visą bendradarbiavimo su ieškove sutarčių derinimo laikotarpį, lygiagrečiai derino bendradarbiavimo sutartis su kitais konkurso dalyviais. Šis faktas nėra paneigtas jokia byloje esančia rašytine medžiaga. Priešingai, pati atsakovė neslepia, jog buvo bendradarbiaujama su kitais į ją besikreipusiais tiekėjais. Tokie atsakovės veiksmai eliminavo ieškovės pranašumą, kurio ji pagrįstai tikėjosi, ir turėjo didelę reikšmę žalos atsiradimui. Kadangi visi konkurse dalyvavę tiekėjai kvalifikacijos dokumentuose nurodė, jog bus bendradarbiaujama būtent su atsakove, tai atsakovei neveikus taip, kad ieškovė turėtų pagrįstą pranašumą prieš kitus konkurso dalyvius, tai tokie atsakovės veiksmai nulėmė ieškovės nuostolius.
    5. Su ieškovės pranašumo eliminavimu yra susijusi ir kita pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pagal konkurso sąlygas nebuvo reikalavimo, kad kiekvienas dalyvis kvalifikacinį reikalavimą – teisę naudotis prekės ženklu, pagrįstų skirtingo prekės ženklo turėtojo leidimu. Toks reikalavimas, esant Lietuvoje tik trims alaus gamintojams, atitinkantiems konkurso sąlygas, teismo vertinimu, būtų dirbtinai stabdantis konkurenciją, nes dalyvių skaičius būtų apribotas iki trijų. Teismas nevertino aplinkybės, jog konkurse apskritai ir dalyvavo tik 3 tiekėjai, kurių vienas buvo ieškovė, tuo tarpu kaip teismas nurodė, Lietuvoje taip pat yra 3 alaus gamintojai, kurie atitinka konkurso kvalifikacinius reikalavimus. Dėl to nesuprantama, kokiu pagrindu teismas teigia, jog atsakovei derantis bei pasirašant sutartis vien tik su ieškove būtų dirbtinai apribota konkurencija. Šiame konkurse visi 3 konkurso dalyviai turėjo teisę kreiptis į skirtingus alaus gamintojus, taip užtikrinant sąžiningą konkurenciją tiek tarp konkurso dalyvių, tiek tarp konkurso sąlygas atitinkančių alaus gamintojų. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog pačios atsakovės nesąžiningi veiksmai taip pat galėtų būti vertintini kaip dirbtinai stabdantys konkurenciją, kadangi derantis su visais konkurso dalyviais, buvo eliminuojama kitų Lietuvoje veikiančių alaus gamintojų galimybė dalyvauti konkurse.
    6. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog visiems konkurso dalyviams suteikė vienodas sąlygas, nepagrįsta. Byloje nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie leistų pagrįsti šią teismo išvadą, t. y. byloje nebuvo duomenų apie konkrečius, kietiems konkurso dalyviams pateiktus pasiūlymu, kurie pagrįstų nurodytos aplinkybės egzistavimą. Sprendime nurodoma, jog ikisutartiniai šalių veiksmai bei nesant ginčo, jog atsakovė visiems konkurso dalyviams davė sutikimus naudotis jos prekės ženklu vienodomis sąlygomis, neduoda pagrindo išvadai, jog atsakovė vedė derybas neturėdama tikslo pasirašyti bendradarbiavimo sutartis. Tokia teismo išvada taip pat padaryta, neatsižvelgiant į byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, nes atsakovei nepateikus teismui jokių duomenų apie kitiems konkurso dalyviams pateiktus pasiūlymus teismas negalėjo nuspręsti, jog visiems konkurso dalyviams buvo sudarytos vienodos sąlygos naudotis prekės ženklu.
    7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ikisutartiniuose santykiuose nebuvo šalių ginčo dėl kitiems konkurso dalyviams suteiktos teisės naudotis atsakovės prekės ženklu, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog tiek ieškovės pareiškimai teisme, tiek visi šalių susirašinėjimą pagrindžiantys įrodymai leidžia daryti išvadą, jog ieškovei ikisutartinių santykių metu, apskritai nebuvo žinoma apie tai, jog atsakovė yra suteikusi minėtą leidimą kitiems konkurso dalyviams. Dėl to iš esmės ir nekilo ginčas.
    8. Pirmosios instancijos teismas, neturėdamas jokių įrodymų, susijusių su kitiems konkurso dalyviams pateiktais atsakovės pasiūlymais, negalėjo prieiti išvados, jog visiems dalyviams buvo suteiktos vienodos sąlygos, o atsakovės veiksmai ikisutartiniuose santykiuose buvo sąžiningi.
Dėl derybų vedimo, neturint tikslo sudaryti sutarties
    1. Pirmosios instancijos teismas nevertino tikrųjų atsakovės ketinimų, o savo sprendimą grindė kitomis aplinkybėmis, kurios anot pirmosios instancijos teismo nulėmė sutarčių nepasirašymo faktą. Skundžiamame sprendime teismas nepasisakė, ar atsakovė turėjo tikslą sudaryti sutartis, ar jo neturėjo. Taip pat pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė derybų objektą, kas lėmė iš esmės netinkamą aplinkybių vertinimą.
    2. Šalys vedė derybas ne dėl ketinimų protokolo, kaip nepagrįstai teigia teismas, o dėl pačių bendradarbiavimo sutarčių sudarymo ir tik dėl nuo atsakovės priklausančių priežasčių jos nebuvo sudarytos. Derinant sutartis ir ieškovei siekiant užsitikrinti rimtus atsakovės ketinimus dėl bendradarbiavimo sutarčių bei dalyvavimo konkurse, ieškovės atstovė ne kartą išreiškė pageidavimą, jog iki paraiškų pateikimo dienos reikia pasirašyti bendradarbiavimo sutartis. 2015 m. liepos 3 d. įvyko šalių atstovų susitikimas atsakovės buveinėje, kurio metu buvo susitarta, jog sutarčių galutiniai projektai bus atsiųsti dar tą pačią dieną, o planuojama pasirašyti dar kitą savaitę iki paraiškų konkursui pateikimo. Visgi artėjant paraiškų pateikimo terminui, atsakovės atstovas, motyvuodamas atsakingų asmenų atostogomis, vengė pasirašyti pačias bendradarbiavimo sutartis, o dalyvavimui konkurse tarp ieškovės ir atsakovės buvo pasirašytas ketinimų protokolas, kuris pagal teismų praktiką yra laikomas preliminariąja sutartimi. Atsakovė iki konkurso pabaigos neatskleidė ieškovei informacijos, kad realiai bendradarbiavimo sutartis delsiama sudaryti dėl to, jog dėl jų sudarymo taip pat yra susiderėta su kitais asmenimis.
    3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nurodė, jog neatsirado sąlyga, būtina bendradarbiavimo sutarčių pasirašymui – ieškovė nelaimėjo konkurso ir su ja nebuvo pasirašyta nuomos sutartis. Taip pat nurodo, jog šalys derėjosi ne dėl nuomos sutarties sudarymo ar prekių ženklo naudojimo, o dėl galimybės ieškovei dalyvauti negyvenamųjų patalpų nuomos konkurse. Toks teismo įvertinimas neatitinka egzistavusios faktinės situacijos. Šalys derėjosi ne dėl ketinimo protokolo, o dėl bendradarbiavimo sutarčių pasirašymo, todėl teismas klaidingai nustatė derybų bei sutarčių objektą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tai, kad šalys ilgą laiką derėjosi dėl bendradarbiavimo sutarčių pasirašymo.
    4. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, teigia, kad bendradarbiavimo sutartys nebuvo pasirašytos dėl ieškovės kaltės.
Dėl svarbios informacijos ieškovei neatskleidimo
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose principo pažeidimo. Akivaizdu, kad atsakovė, neatskleisdama fakto, jog tuo pačiu metu dėl bendradarbiavimo sutarties derasi ne tik su apeliante, bet ir su kitais viešojo konkurso dalyviais ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai. Atsakovė, būdama patyrusiu ūkio subjektu, turėjo ir galėjo suprasti, kad atsakovei lygiagrečiai susiderėjus su dar dviem tiekėjais dėl dalyvavimo konkurse ir sutarčių sudarymo jiems laimėjus konkursą, su ieškove sutartys nebus sudarytos, dėl ko konstatuojama, kad tokioje situacijoje atsakovės, turinčios verslo patirties, elgesys buvo nerūpestingas ir neapdairus, jis neatitiko protingumo ir teisingumo principų reikalavimų. Toks nesąžiningas atsakovės elgesys laikomas neteisėtais veiksmais ikisutartiniuose santykiuose.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
    1. Pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti ieškovės ieškinį, nes ji įrodė visas atsakovės civilinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas. Atsakovė ikisutartiniuose santykiuose pažeidė pareigą elgtis sąžiningai (neturėjo tikslo ir rimto ketinimo su ieškove dalyvauti konkurse ir sudaryti bendradarbiavimo sutarčių, neatskleidė ieškovei visos informacijos, kuri ieškovei buvo esminė, slapta dėl bendradarbiavimo susitarė su kitais konkurso dalyviais), bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (nesirūpino tuo, kad savo veiksmais gali padaryti žalą ieškovei; prieš derybas ir derybų metu neįvertino visų savo elgesio padarinių; taip pat pažeidė oferento įsipareigojimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju, t. y. pažeidė ketinimų protokolu prisiimtą įsipareigojimą sudaryti bendradarbiavimo sutartį), todėl turi atlyginti ieškovės patirtus 448 679 Eur dydžio nuostolius. Atsakovės kaltė preziumuojama ir pasireiškia tuo, kad, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas nurodytas atsakovės elgesio aplinkybes, ji nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų pasireiškė tuo, kad dėl jų ieškovė patyrė tiesioginius nuostolius (išlaidos advokatės, dizainerės ir kitų specialistų paslaugoms apmokėto) bei netiesioginius nuostolius – dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų prarastos galimybės sudaryti patalpų nuomos sutartį piniginė vertė.
  1. Atsiliepimu apeliacinį skundą atsakovė UAB „Švyturys – Utenos alus“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymima, kad ieškovė neturėjo pagrindo manyti, jog leidimas naudoti prekės ženklą dalyvavimui viešajame konkurse gali būti sudaromas išimtinai tik su ja, nes toks išimtinumas prieštarauja verslo logikai. Susitarus bendradarbiauti išimtinai tik su ieškove, atsakovė rizikuotų, kad konkursą laimės kita įmonė, kuri sudarytų susitarimą dėl ženklo naudojimo su kitu alaus gamintoju. Taigi atsakovė neturėjo jokio pagrindo atmesti kitų konkurso dalyvių pasiūlymus bendradarbiauti.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
  2. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (lot. de novo).
Dėl ieškovės naujai pateiktų įrodymų
  1. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus. Nors apeliantė prašymo priimti į bylą šių įrodymų nepateikė, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad jie pateikti kartu su apeliaciniu skundu, sprendžia šių įrodymų priėmimo klausimą.
  2. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į bylą nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
  3. Pažymėtina, kad byloje kilo ginčas iš šalių ikisutartinių santykių. Apeliantė teigia, kad atsakovė nebuvo sąžininga neatskleisdama informacijos ieškovei apie analogiškus įsipareigojimus – leidimą naudoti prekės ženklą „Švyturys“ dar dviem konkurso dalyviams bei tuo, kad atsakovė su ieškove vedė derybas, nors neturėjo tikslo sudaryti bendradarbiavimo sutartis. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, t. y. ieškovės 2015 m. spalio 27 d. užklausimas AB „Volfas Engelman“ dėl bendradarbiavimo sąlygų ir AB „Volfas Engelman“ 2015 m. lapkričio 28 d. atsakymas, neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo, todėl juos atsisako priimti. Be to, pažymėtina, kad apeliantė, nors ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti šiuos įrodymus, tačiau ji neginčija šio atsisakymo pagrįstumo.
Dėl sąžiningumo ikisutartinių santykių metu
  1. Neretai civilinių teisinių santykių dalyviai, siekdami suderinti skirtingus interesus, atlieka daugybę veiksmų, kuriuos galima pavadinti ikisutartiniais santykiais. Prieš pasirašydamos konkrečią sutartį, šalys pereina ilgesnį ar trumpesnį ikisutartinių santykių etapą. Jo trukmė priklauso nuo sutarties dalyko, jo svarbos, vertės ir daugelio kitų aplinkybių. Derybų proceso metu, iki tam tikros sutarties sudarymo, šio proceso dalyviai gali pasirašyti įvairius dokumentus, kuriuose fiksuojami tam tikri derybų rezultatai. Tokių dokumentų reikšmė gali būti nevienareikšmė. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kai ikisutartinių santykių šalys raštu užfiksuoja tam tikrų vienašalių ar dvišalių įsipareigojimų, vieni iš tokių dokumentų šalis teisiškai įpareigoja, taigi, už juose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą gali atsirasti civilinė (ikisutartinė) atsakomybė, tuo tarpu kiti gali reikšti tam tikrus moralinius, bet ne teisinius, šalių įsipareigojimus, taigi, tokie dokumentai nelaikomi sukeliančiais teisinių padarinių ir prievarta negalima reikalauti jų laikytis. Šalys, įformindamos ikisutartinius susitarimus, įvairiai pavadina pasirašomus dokumentus: derybų ar ketinimų protokolas, sutarties projektas, preliminarioji sutartis ar paprasčiausiai – susitarimas. Kilus ikisutartinių santykių dalyvių ginčui, apie kiekvieno jų pasirašyto dokumento esmę ir teisinę reikšmę būtina spręsti ne pagal šio dokumento pavadinimą, bet pagal jo turinį, aiškinant jį vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).
  2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2015 m. liepos 7 d. pasirašė dokumentą, kurį pavadino ketinimų protokolu. Šiame ketinimų protokole nurodyta, kad ieškovei laimėjus konkursą ir pasirašius patalpų nuomos sutartį, šalys pasirašys „Reklamos, Pardavimo skatinimo, Bendradarbiavimo, Tiekimo ir Įrangos sutartis dėl prekių tiekimo“ (toliau – bendradarbiavimo sutartys), o atsakovė suteiks ieškovei teisę naudoti prekių ženklą „Švyturys“ komercinėje veikloje. Šio dokumento pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingus faktus, aktualius šalių susiformavusių santykių kvalifikavimui: 1) ieškovės valią dalyvauti VĮ Lietuvos oro uosto paskelbtame konkurse, kuriame numatytas kvalifikacinis reikalavimas turėti teisę naudotis prekės ženklu, atitinkančiu šio konkurso sąlygas, o atsakovė įsipareigojo suteikti teisę naudotis jai priklausančiu prekės ženklu „Švyturys“, kuris ir atitinka konkurso sąlygas; 2) šalių suderintą valią pasirašyti bendradarbiavimo sutartis ieškovei laimėjus konkursą ir pasirašius patalpų nuomos sutartį.
  3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendradarbiavimo sutartys nebuvo pasirašytos dėl to, jog ieškovė nelaimėjo konkurso ir su ja nebuvo pasirašyta nuomos sutartis. Dėl to teismas atmetė ieškovės argumentus, jog atsakovė atsakinga už bendradarbiavimo sutarčių nepasirašymą.
  4. Apeliantės teigimu, ji nelaimėjo konkurso dėl atsakovės nesąžiningumo ikisutartinių santykiu metu, nes atsakovė suteikė leidimą naudoti prekės ženklą „Švyturys“ ne tik jai, bet ir dar dviem konkurso dalyviams. Anot apeliantės, atsakovė, suteikusi visiems konkurso dalyviams leidimus dalyvauti konkurse naudojant jos prekių ženklą, pašalino ieškovės pranašumą. Būtent tai lėmė jos pralaimėjimą konkurse.
  5. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentus dėl to, kad atsakovė atsakinga už ieškovės pralaimėjimą VĮ Oro uosto paskelbtame konkurse, analizuoja, kokiomis konkurso sąlygomis nagrinėjamu atveju dalyvis galėjo būti paskelbtas laimėtoju.
  6. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad byloje aktualaus konkurso (VĮ Lietuvos oro uosto patikėjimo teise valdomo ir VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialui perduoto valdyti valstybės materialiojo turto viešasis nuomos konkursas) laimėtojas nustatomas remiantis konkurso sąlygomis. Šių sąlygų 33 punkte nurodyta, kad atplėšus vokus, komisija sudaro konkurso dalyvių pasiūlymo eilę, atsižvelgdama į didžiausią pasiūlytų nuompinigių sumą, 37 punkte nustatyta, kad komisija tikrina konkurso dalyvio kvalifikacijos duomenų atitiktį konkurso sąlygose nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams, 38 punkte nurodyta, kad komisijai nustačius, kad pateikti dokumentai atitinka visus kvalifikacijos reikalavimus, atitinkamas konkurso dalyvis pripažįstamas turto nuomos konkurso laimėtoju. Atsižvelgiant į tai, darytina, kad didžiausią nuomos kainą pasiūlęs konkurso dalyvis bei atitinkantis nustatytus kvalifikacijos reikalavimus yra skelbiamas konkurso laimėtoju.
  7. Kaip minėta, vienas kvalifikacinių reikalavimų konkurso dalyviams – būti sudariusiam sutartį dėl prekės ženklo naudojimo su vienu iš Lietuvos alaus gamintojų, kurio alaus darykla įkurta prieš 100 metų arba anksčiau, o 2014 m. alaus gamybos apimtys siekė ne mažiau kaip 30 mln. litrų per metus. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovė, suteikdama ieškovei teisę naudotis jai priklausančiu prekės ženklu „Švyturys“, užtikrino, kad apeliantė atitiks nurodytą kvalifikacinį reikalavimą, o apeliantė neginčijo, jog ji šį reikalavimą atitiko. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad būtent pasiūlyta nuomos kaina, kuriai atsakovė negalėjo daryti įtakos, lėmė konkurso laimėtoją. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad konkurso laimėtoją lėmė pasiūlyta nuomos kaina, patvirtina 2015 m. liepos 10 d. konkurso komisijos posėdžio protokolo Nr. 2K-15-23 kopija, iš kurios matyti, kad ieškovė pateikė 2 926 Eur be PVM, o UAB „Ameritek“, kuri ir buvo paskelbta konkurso laimėtoja, pateikė 6235 Eur be PVM nuompinigių pasiūlymą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl viešojo konkurso teisėtumo.
  8. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė buvo įsipareigojusi vesti derybas išimtinai su ieškove ir tik jai suteikti teisę naudoti prekės ženklą „Švyturys“ (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, laikytinas nepagrįstas apeliantės argumentas, kad atsakovė buvo nesąžininga suteikdama leidimą dar dviem konkurso dalyviams naudoti prekės ženklą „Švyturys“. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog leidimas naudotis prekės ženklu išimtinai tik ieškovei, dirbtinai ribotų konkurso dalyvių konkurenciją. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovei derantis su visais konkurso dalyviais ir galbūt nei vienam iš jų nežinant apie tai, jog yra deramasi su kitais dalyviais, buvo eliminuojama kitų Lietuvoje veikiančių alaus gamintojų galimybė dalyvauti viešajame konkurse.
  9. Teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu pažymi, kad viešojo konkurso sąlygose nebuvo draudimo visiems dalyviams naudoti tą patį prekių ženklą. Tai, kad konkurso dalyviai kreipėsi į atsakovę ir būtent su ja susitarė dėl prekės ženklo naudojimo, nors Lietuvoje yra dar du alaus gamintojai, kurie gali suteikti leidimus naudoti prekės ženklą, atitinkantį viešojo konkurso sąlygas, priklausė nuo pačių konkurso dalyvių valios ir nebuvo dirbtinai apribotas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo faktą, kad atsakovė visiems dalyviams davė leidimą naudoti prekės ženklą „Švyturys“, kuris užtikrino, kad visi dalyviai atitiks kvalifikacinius reikalavimus, todėl šis atitikimas kvalifikaciniams reikalavimams negali būti laikomas pranašumu prieš kitus konkurso dalyvius dalyvaujančius konkurse ir laimėjimą lėmė pasiūlytas nuompinigių dydis, kuris priklauso nuo pačių konkurso dalyvių.
  10. Apeliantė taip pat nurodė, kad atsakovė buvo nesąžininga ikisutartinių santykių metu, nes vedė derybas, neturėdama tikslo sudaryti pagrindines – bendradarbiavimo – sutartis. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nes nekonstatavo atsakovės vengimo ir delsimo sudaryti bendradarbiavimo sutartis.
  11. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog byloje pakanka įrodymų, jog atsakovė vedė derybas neturėdama tikslo sudaryti bendradarbiavimo sutarčių. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nustatė, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovė tyčia vengė bei delsė pasirašyti bendradarbiavimo sutartis, ar jos buvo nepasirašytos dėl to, jog nebuvo įvykdyta ketinimų protokole įvardinta sąlyga – ieškovės laimėjimas viešajame konkurse ir patalpų nuomos sutarties pasirašymas, įvertino visus šalių pateiktus įrodymus (tiek rašytinius duomenis, tiek šalių paaiškinimus). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šių įrodymų įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių, o dėl jų tinkamumo ir patikimumo tinkamumo ginčo nekilo. Kolegijos vertinimu, ieškovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos įvertinimu.
  12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek iš byloje esančių rašytinių įrodymų (elektroninių laiškų, ketinimų protokolo), atsakovės paaiškinimų matyti, kad bendradarbiavimo sutartis atsakovė pasirašys, jei ieškovė bus paskelbta konkurso laimėtoja ir su bus sudaryta patalpų nuomos sutartis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad bendradarbiavimo sutartis sudaryta ne dėl atsakovės delsimo ar vengimo sudaryti bendradarbiavimo sutartis, o dėl to, jog neatsirado ketinimų protokole nustatyta sąlyga, kuriai esant atsakovė būtų sutikusi sudaryti su ieškove bendradarbiavimo sutartis.
  13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis civilinių santykių dalyvių derybų tikslas – sandorio sudarymas, tačiau šis tikslas dėl įvairių priežasčių pasiekiamas ne visada. CK 6.163 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys turi teisę pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Kasacinio teismo pasisakyta, kad CK 6.163 straipsnio 2 dalis įtvirtina vieną iš sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) elementų, reiškiantį, kad šalys turi teisę ne tik laisvai nuspręsti, su kuo derėtis dėl sutarties sudarymo, bet ir nutraukti pradėtas derybas, jeigu aiškiai matyti, kad susitarimo nebus pasiekta arba kitos šalies sąlygos nepriimtinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. D. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-69/2011; 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. R., bylos Nr. 3K-3-286/2014).
  14. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bendradarbiavimo sutartys nebuvo pasirašytos dėl to, jog ieškovė nelaimėjo konkurso ir su ja nebuvo pasirašyta patalpų nuomos sutartis, o ne dėl atsakovės nesąžiningumo ikisutartinių santykių metu.
Dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo
  1. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovė sukūrė pagrįstus ir teisėtus ieškovės lūkesčius, pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad bendradarbiavimo sutartys bus sudarytos, dėl ko ieškovė nekomunikavo su kitais alaus gamintojais, taip pat nederino su jais komercinių prekės ženklo panaudojimo sąlygų (kas esant alaus gamintojų konkurencijai tikėtinai būtų leidę pateikti geresnį patalpos nuomos pasiūlymą). Apeliantė nurodo, kad negalėjo įtarti, jog atsakovė neturi tikslo ir rimto ketinimo dalyvauti konkurse bei sudaryti bendradarbiavimo sutartis būtent su ieškove.
  2. Kaip minėta, bendradarbiavimo sutarčių sudarymas priklausė nuo to, ar apeliantė laimės konkursą ir bus pasirašyta patalpų nuomos sutartis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad jos lūkesčiai sudaryti bendradarbiavimo sutartis su atsakove net nelaimėjus konkurso ir nepasirašius patalpų nuomos sutartį yra pagrįsti. Teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovės sutarčių projektų paruošimas, šalių susirašinėjimai dėl sutarčių sąlygų, ketinimų protokolo pasirašymas neteikia pagrindo išvadai, kad atsakovė vedė derybas neturėdama tikslo pasirašyti bendradarbiavimo sutartis.
  3. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantė nekomunikavo su kitais alaus gamintojais ir nederino su jais komercinių prekės ženklo panaudojimo sąlygų, priklausė nuo jos pačios valios. Neatlikusi šių veiksmų, apeliantė prisiėmė su verslu susijusią riziką, dėl kurios atsakovės atsakomybė negalima. Tai, kad ieškovė kreipėsi tik į atsakovę, yra pačios apeliantės pasirinkimas, todėl jai tenka šios rizikos prisiėmimo padariniai.
Dėl svarbios informacijos neatskleidimo
  1. Apeliantė teigia, kad atsakovė privalėjo atskleisti informaciją, jog atitinkamos bendradarbiavimo sąlygos dėl dalyvavimo konkurse yra suderintos su dar dviem ūkio subjektais ir pagrindinė sutartis nebūtinai bus sudaryta su ieškove, nes tokia informacija ieškovei turėjo esminės reikšmės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su minėtais apeliantės argumentais.
  2. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, jog atsakovė būtų įsipareigojusi tik vienai ieškovei suteikti leidimą naudoti prekės ženklą „Švyturys“ dalyvavimui viešajame konkurse. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad ieškovė teiravosi atsakovės apie prekės ženklo leidimo suteikimą kitiems ūkio subjektams, kad atsakovė būtų suteikusi tikrovės neatitinkančią informaciją ar pan. Atsižvelgiant į tai, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai (vedė derybas neketindama pasirašyti bendradarbiavimo sutarčių ir kad jos (bendradarbiavimo sutartys) nepasirašytos dėl atsakovės kaltės ir dėl to ieškovė nelaimėjo konkurso ir nebuvo pasirašyta su ja nuomos sutartis), kad atsakovė nuslėpė nuo ieškovės informaciją (derybas su trečiaisiais asmenimis), turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti ir pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir sąžiningai, pažeidė sąžiningumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principus.
Dėl civilinės atsakomybės ir kitų apeliacinio skundo argumentų
  1. Apeliantei neįrodžius, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, t.y. buvo nesąžininga ikisutartinių santykių metu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsakovei taikyti civilinę atsakomybę. Taigi laikytini nepagrįstais apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas atmesdamas ieškovės ieškinį.
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieškinį ir konstatuoja, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
  3. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.
  2. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės UAB „AIR PUB“ bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovė UAB „Švyturys – Utenos alus“, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl šios išlaidos neatlygintinos (CPK 98, 178, 302 straipsniai).
  3. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 22 d. rezoliucija iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo apeliantei atidėjo 2 822,46 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą. Netenkinus apeliacinio skundo nurodyta suma valstybei priteisiama iš apeliantės (CPK 84 straipsnis).

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „AIR PUB“ (juridinio asmens kodas 303850398) 2 822,46 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt du eurus 46 ct) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai