Byla e2A-130-241/2018
Dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-94-653/2017 pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas T. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pakeisti 2009 m. rugsėjo 29 d. laidavimo sutarties Nr. 07-148269-LA2, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės AB „Swedbank“, 3.2 punktą, išdėstant jį taip: „Laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas – už visų mokėjimų sumokėjimą bankui, bet ne didesne kaip 27 623,10 Eur suma“; taip pat priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. gruodžio 19 d. UAB „Veiverita“ ir atsakovė sudarė kredito sutartį Nr. 07-148269-IN, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti įmonei 359 000 Lt (103 973,59 Eur) kreditą. Įmonės prievolių pagal sutartį tinkamas įvykdymas užtikrintas visų apyvartoje esančių įmonės prekių atsargų, kurių balansinė vertė sutarties galiojimo laikotarpio metu negali būti mažesnė kaip 75 000 Lt (21 721,50 Eur), įkeitimu, visų esamų ir būsimų lėšų įmonės sąskaitoje įkeitimu, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija ne mažiau kaip 50 proc. nuo suteikiamo kredito sumos, ieškovo ir R. K. laidavimu.
  3. Ieškovas ir R. K. buvo UAB „Veiverita“ akcininkai, todėl atsakovė reikalavo jų asmeninio laidavimo. 2007 m. gruodžio 19 d. buvo sudarytos laidavimo sutartys. Kredito sutartis 2009 m. rugsėjo 29 d. susitarimu Nr. 07-148269-IN-1 buvo pakeista ir papildyta dalyje dėl kredito grąžinimo aplinkybių. 2009 m. rugsėjo 29 d. ieškovas pasirašė naujai parengtą laidavimo sutartį Nr. 07-148269-LA2, kuria ieškovas laidavo už UAB „Veiverita“ 286 852,50 Lt (83 078,23 Eur) kredito suma. Ieškovas laidavimo sutartį su atsakove pasirašė žinodamas, kad įmonės prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės yra pateiktos. Ieškovas, pasirašydamas laidavimo įsipareigojimą, manė, kad įmonė yra užtikrinusi kredito grąžinimą prekių ir atsargų hipoteka – 75 000 Lt (21 721,50 Eur), o UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ yra suteikusi garantiją – 179 500 Lt (51 986,80 Eur). Kredito sutarties 3.2 punkte numatyta, kad laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas – už visų mokėjimų sumokėjimą bankui.
  4. 2011 m. balandžio 27 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „Veiverita“ iškėlimo. Įmonė įsipareigojimų pagal kredito sutartį tinkamai neįvykdė, todėl Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-956-510/2012 iš ieškovo ir R. K. laidavimo sutarčių pagrindu solidariai priteisė atsakovei 364 877,04 Lt (105 675,70 Eur). UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ formaliu pagrindu atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus pagal suteiktą garantiją atsakovei. Bankroto administratorė pardavė įmonės materialųjį turtą – prekių atsargas, už 90 000 Lt (26 065,80 Eur), tačiau ši suma buvo paskirstyta nedengiant įsipareigojimo hipotekos kreditorei – atsakovei.
  5. Po laidavimo sutarties sudarymo paaiškėjo naujos aplinkybės – UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsisakė mokėti sutartimi prisiimtą įsipareigojimą dengti pusę kredito sumos, nes atsakovė neva per anksti išdavė kreditą, neturėdama visų būtinų dokumentų, kurie UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ vis dėlto buvo pateikti, taip pat UAB „Veiverita“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo neteisingai įforminti, t. y. įmonės prekių atsargos dėl buhalterinės apskaitos niuansų buvo nurodytos kaip renovacijos darbai. Šių aplinkybių ieškovas negalėjo numatyti ir kontroliuoti, laidavimo įsipareigojimo įvykdymas jam ženkliai pasunkėjo. Ieškovas siūlė atsakovei keisti laidavimo sutartį, bet atsakovė atsisakė tai padaryti.
  6. Prašomos nustatyti laidavimo sumos dydis – 27 623,10 Eur, apskaičiuotas įvertinus Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-956-510/2012 priteistą 105 675,70 Eur sumą atsakovei, atskaičius UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantijos sumą – 51 986,80 Eur, taip pat atsakovei įkeistų atsargų, parduotų už 26 065,80 Eur, sumą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo valstybei 1 556 Eur žyminio mokesčio.
  2. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-956-510/2012 pareikštų ieškinių dalykai nėra tapatūs, taip pat skiriasi ir reikalavimų pagrindas, padarė išvadą, kad ši byla negali būti nutraukta pagal CPK 293 straipsnį.
  3. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsisakymas vykdyti garantinius įsipareigojimus pažeidė šalių pusiausvyrą. Teismas, remdamasis ūkio ministro 2001 m. splaio 29 d. įsakymu Nr. 322 patvirtintų Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatų 15 punktu, nustatė, kad pagal suteikiamą garantiją UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsakomybė yra subsidiari, todėl padarė išvadą, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsisakymas vykdyti garantinius įsipareigojimus neturėjo įtakos ieškovo teisėms, o aplinkybė apie UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsakomybės rūšį buvo aiškiai nurodyta garantijos sąlygose, su kuriomis ieškovas turėjo galimybę susipažinti. Teismo vertinimu, šios aplinkybės turėjo būti žinomos ieškovui jau sudarant laidavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad ginčo laidavimo sutarties sudarymo momentu nei viena prievolių užtikrinimo priemonė atsakovei dar nebuvo pateikta, todėl aplinkybių apie kitas prievolių užtikrinimo priemones, jų vykdymą, laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovas negalėjo vertinti. Teismas akcentavo, kad jei ieškovui nebuvo pakankamai aiški sąlyga dėl prievolių užtikrinimo priemonių pobūdžio ar apimties, ieškovas galėjo visus neaiškumus išsiaiškinti iš karto po sutarties sudarymo arba sudarydamas laidavimo sutarties pakeitimą, kuomet jau buvo įvykdytos sąlygos dėl prievolių įvykdymo suteikimo.
  4. Teismas nustatė, kad ieškovas, laiduodamas už UAB „Veiverita“, buvo šios įmonės akcininku, be to, sutartį sudarė verslo tikslais, todėl konstatavo, jog ieškovas, neišsiaiškinęs visų svarbių aplinkybių, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, dėl savo netinkamų veiksmų prisiėmė neigiamų padarinių riziką. Teismas, pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 2-956-510/2012 teismas konstatavo, jog garantija buvo išduota tam, kad UAB „Veiverita“ galėtų gauti paskolą, o ne tam, kad verslo nesėkmės atveju sumažėtų skolos našta. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad ši garantija jokios įtakos ieškovo valiai sudaryti laidavimo sutartį neturėjo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kredito sutartyje išvardintos visos kredito užtikrinimo priemonės, tačiau sąlygų, kurioms esant ieškovas turėtų pagrįstai manyti, jog būtent tokiu eiliškumu ateityje bus vykdomas išieškojimas, sutartyje nėra aptarta.
  5. Teismas pripažino nepagrįsta ieškovo poziciją, kad nežinojimas apie UAB „Veiverita“ buhalterinės apskaitos vedimo aplinkybes turi būti vertinamas kaip pagrindas pakeisti sutartį. Teismas nurodė, kad ieškovas, kaip buvęs UAB „Veiverita“ akcininkas, taip pat dalyvavęs šios įmonės bankroto byloje, turėjo galimybę kontroliuoti ir gauti visą informaciją apie įmonės finansinę atskaitomybę, apie prekių atsargų, kurios buvo įkeistos atsakovei, buhalterinį įforminimą. Vien tai, kad ir atsakovė dalyvavo bankroto byloje bei turėjo galimybę susipažinti su įmonės finansine padėtimi, teismo nuomone, nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo pažeista laidavimo sutarties šalių interesų pusiausvyra. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, verslo tikslais sudarydamas laidavimo sutartį su atsakove, prisiimdamas solidarią atsakomybę ir riziką atsakyti visos kredito sumos dydžiu, taip pat prisiėmė ir riziką, kad UAB „Veiverita“ nevykdys savo sutartinių įsipareigojimų.
  6. Teismas konstatavo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės apie atsakovės 2011 m. birželio 16 d. kreipimąsi į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl garantijos išmokos neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių, nes tol, kol neišnaudotos visos kitos užtikrinimo priemonės, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantijos išmokėti neprivalėjo.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčo sutarties sudarymo metu buvo po sudėtingo kojos lūžio, pusmetį nedarbingas, sutartį, kurią atnešė atsakovės darbuotojas, pasirašė automobilyje. Atsakovė yra stipresnioji sutarties šalis, turinti pareigą išaiškinti sutartį prisijungimo būdu pasirašančiai šaliai sutarties esmę ir pasekmes. Atsakovės parengtoje laidavimo sutartyje klaidinančiai nurodant užtikrinimo priemonių eiliškumą ieškovui buvo sudarytas įspūdis, kad jis atsakovei atsakys tik po išieškojimo iš įmonės ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantinės išmokos sumokėjimo. Ieškovas, žinodamas, kad įkeistas įmonės turtas ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija neapsaugos nuo atsakovės reikalavimo jam vienam atlyginti visą įmonės kredito su palūkanomis ir delspinigiais sumą, nebūtų pasirašęs sutarties.
    2. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ nesiejo garantinės išmokos su aplinkybe, kad jos atsakomybė yra subsidiari. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, atsisakydama išmokėti garantiją atsakovei, nurodė, kad garantija yra negaliojanti dėl atsakovės veiksmų.
    3. Laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovas ir atsakovė tikėjosi, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija suteikiama be papildomų išlygų. Šalys UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ suteiktos garantijos sumos išmokėjimo nesiejo su papildomomis sąlygomis, vertino kaip pirmaeilę užtikrinimo priemonę, kurią pasirinkti turi teisę atsakovė.
    4. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsisakė išmokėti garantijos išmoką ne dėl to, kad jos atsakomybė subsidiari ir dar nebaigta išieškojimo procedūra iš kitų užtikrinimo priemonių, o dėl to, kad garantija iš viso negalioja. Atsakovė, neturėdama galiojančios UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantijos, neturėjo teisės išduoti paskolos, atitinkamai sudaryti ir laidavimo sutarties. Todėl neigiamos pasekmės neturėtų būti perkeltos tik ieškovui.
    5. Teismas nepasisakė dėl esminio ieškovo argumento, kad atsakovės elgesys didžiąja dalimi lėmė susidariusią situaciją dėl UAB „Invega“ garantijos negaliojimo ir dėl UAB „Veiverita“ hipotekos lakšto.
    6. Atsakovė, gaudama finansines ataskaitas iš UAB „Veiverita“ po kredito išdavimo, taip pat informaciją bankroto byloje, nesiėmė veiksmų savo interesų apsaugai, sukeldama neigiamas pasekmes ieškovui. Akcininkui tokie duomenys nėra pateikiami.
    7. Atsakovė – kredito įstaiga, jai taikomi aukšti atidumo ir profesionalumo reikalavimai. Kredito suma nebuvo padengta kitais kredito sutartyje numatytais prievolės įvykdymo užtikrinimo būdais didžiąja dalimi dėl nepakankamo atsakovės veikimo.
  2. Atsakovė prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-956-510/2012 yra išaiškinęs, kad pagal UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ pateiktą smulkaus ir vidutinio verslo garantiją Nr. 01497 UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsakomybė yra subsidiari. Šalys, pasirašydamos kredito sutartį ir laidavimo sutartį, tai žinojo.
    2. Atsakovė turėjo teisę kreiptis į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ tik tuo atveju, jeigu nepavyks skolos išieškoti iš kitų skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių – UAB „Veiverita“ įkeisto turto vertės ir R. K. bei ieškovo. Ieškovas žinojo, kad atsakovė galės pasinaudoti UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ suteikta garantija tik tuo atveju, jeigu priverstine tvarka realizavus visą ieškovo turtą pirmoji UAB „Veiverita“ suteiktos paskolos dalis nebus grąžinta. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad po laidavimo sutarties pasirašymo taip pasikeitė aplinkybės, kurių ieškovas negalėjo kontroliuoti, kad jų pasikeitimas suteikia teismui teisę pakeisti laidavimo sutartį, pagal kurią ieškovo ir atsakovės nebesieja jokie teisiniai santykiai – skola pagal ją jau yra priteista teismo sprendimu.
    3. 2009 m. rugsėjo 29 d. laidavimo sutarties pasirašymo metu jau buvo įvykusios visos aplinkybės, dėl kurių UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ vėliau atsisakė mokėti garantinę išmoką, kuri nebūtų įtakojusi ieškovo teisių ir pareigų atsakovės atžvilgiu, nes būtų išmokėta tik po viso ieškovo turto realizavimo.
    4. Ginčo laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovas negalėjo įvertinti kitų UAB „Veiverita“ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių ir jų vertės, nes šios sutarties pasirašymo metu (2007 m. gruodžio 19 d.) nei viena UAB „Veiverita“ suteikto kredito užtikrinimo priemonė dar nebuvo pateikta – UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija išduota 2007 m. gruodžio 20 d., UAB „Veiverita“ turto įkeitimo lakštas pasirašytas 2008 m. sausio 11 d.
    5. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad ginčo laidavimo sutartis turi būti pakeista dėl to, jog UAB „Veiverita“ netinkamai apskaitė atsakovei įkeistas prekių atsargas, todėl dalis lėšų, gautų pardavus šias atsargas, nebuvo pervestos įkaito turėtojai – atsakovei. Ieškovas dalyvavo UAB „Veiverita“ bankroto byloje, galėjo reikšti pretenzijas dėl UAB „Veiverita“ valdymo organų ir/ar kitų asmenų veiksmų. Taip pat ieškovas buvo UAB „Veiverita“ akcininkas, kuris, tapęs solidariai atsakingu už UAB „Veiverita“ prievoles pagal kredito sutartį, privalėjo imtis priemonių, kad įmonė tinkamai vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir išsaugotų visą įkeistą turtą. Ieškovas, kaip UAB „Veiverita“ akcininkas, galėjo gauti informaciją apie įmonės veiklą, finansinę atskaitomybę.
    6. Ieškovas, skaičiuodamas laidavimo sumą, kuria norėtų apriboti savo atsakomybę, netinkamai aiškina UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsakomybės atsiradimo momentą ir atsakomybės ribas. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ įsipareigojimas išmokėti garantinę išmoką atsiranda tik po to, kai realizuojamos kitos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

12Dėl bylos esmės

  1. Ieškovas teismui pateiktu ieškiniu prašė pakeisti 2009 m. rugsėjo 29 d. laidavimo sutarties Nr. 07-148269-LA2, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės AB „Swedbank“, 3.2 punktą, išdėstant jį taip: „Laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas – už visų mokėjimų sumokėjimą bankui, bet ne didesne kaip 27 623,10 Eur suma“. Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovas, sudarydamas 2009 m. rugsėjo 29 d. laidavimo sutartį, manė, jog UAB „Veiverita“ įsipareigojimų pagal 2007 m. gruodžio 19 d. kredito sutartį Nr. 07-148269-IN vykdymas yra užtikrintas visų pirma 75 000 Lt vertės UAB „Veiverita“ prekių atsargų įkeitimu ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija 179 500 Lt sumai. Ieškovo teigimu, jis buvo įsitikinęs, kad jam įsipareigojimus pagal ginčo laidavimo sutartį reikės vykdyti tik tuomet, kai bus realizuotos kitos kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės – nurodytų prekių atsargų įkeitimas ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija. Ieškinio teisiniu pagrindu ieškovas nurodė CK 6.204 straipsnį, kuriuo remdamasis teigė, kad po laidavimo sutarties sudarymo paaiškėjo naujos aplinkybės, lėmusios tai, jog jam ženkliai pasunkėjo įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymas. Ieškovas pažymėjo, kad sudarant laidavimo sutartį jam nebuvo žinoma, jog UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsisakys išmokėti garantiją, taip pat nebuvo žinoma, kad įkeistos prekių atsargos dėl netinkamo buhalterinės apskaitos įforminimo bus realizuotos neatsiskaitant su atsakove – įkaito gavėja.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsisakymas vykdyti garantinius įsipareigojimus nepažeidė šalių interesų pusiausvyros, neturėjo jokios įtakos ieškovo teisėms, jo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį vykdymui. Teismas, remdamasis Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatais, pažymėjo, kad pagal suteikiamą garantiją UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsakomybė yra subsidiari. Teismo vertinimu, šios aplinkybės turėjo būti žinomos ieškovui jau sudarant laidavimo sutartį, o jeigu jam kilo kokių nors neaiškumų dėl prievolių užtikrinimo priemonių pobūdžio ar apimties, jis juos galėjo išsiaiškinti. Teismas traktavo, kad ieškovas, UAB „Veiverita“ akcininkas, laidavimo sutartį sudaręs verslo tikslais, prisiėmęs kredito sumos dydžio solidarią atsakomybę, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl neigiamų padarinių rizika dėl jo netinkamų veiksmų tenka jam pačiam. Teismas atkreipė dėmesį, kad kredito sutartyje nėra nurodyta, jog joje išvardintos įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo priemonės bus vykdomos sutartyje išdėstytu eiliškumu. Teismas nurodė, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ neprivalėjo išmokėti garantijos, kol nebuvo išnaudotos visos kitos kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės. Taip pat teismas konstatavo, kad ieškovo nežinojimas apie UAB „Veiverita“ buhalterinės apskaitos vedimo aplinkybes nesudaro pagrindo pakeisti laidavimo sutartį, neleidžia spręsti apie laidavimo sutarties šalių interesų pusiausvyros pažeidimą, nes ieškovas turėjo galimybę gauti informaciją apie atsakovei įkeistų prekių atsargų buhalterinį įforminimą.
  3. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad atsakovės parengtoje laidavimo sutartyje buvo klaidinančiai nurodytas įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių eiliškumas, jam sudarant klaidingą įspūdį, jog jis atsakovei atsakys tik po išieškojimo iš UAB „Veiverita“ ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantinės išmokos sumokėjimo. Apelianto teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsisakė vykdyti garantinius įsipareigojimus dėl atsakovės veiksmų, lėmusių garantijos negaliojimą, todėl neigiamų pasekmių atsiradimo rizika negali tekti vien tik apeliantui. Taip pat apeliantas pažymi, kad prekių atsargų įkeitimu kaip įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemone nebuvo pasinaudota dėl atsakovės nepakankamo veikimo, nes ji turėjo pastebėti buhalterinių duomenų neatitikimus faktinei situacijai ir, siekdama apsaugoti savo interesus, privalėjo ištaisyti tokią padėtį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie apelianto argumentai laikytini nepagrįstais, jie nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimų.
  4. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamos bylos medžiagą, šalių procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad esminis klausimas, į kurį pirmiausia turi būti atsakyta siekiant teisingai išnagrinėti šią apeliacinę bylą – ar kredito sutartyje buvo numatytas įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumas, taip pat ar atsakovė, kurios naudai buvo numatytos šios priemonės, turėjo teisę rinktis jų realizavimo tvarką, be kita ko, eiliškumą. Tokią išvadą suponuoja tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, jog atsakovės veiksmai (neveikimas) lėmė susidariusią situaciją, kad nebuvo tinkamai pasinaudota įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonėmis – UAB „Veiverita“ prekių atsargų įkeitimu ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija, kurios, apelianto nuomone, turėjo būti realizuojamos prioriteto tvarka.
  5. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 19 d. tarp atsakovės ir UAB „Veiverita“ buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 07-148269-IN. 2009 m. rugsėjo 29 d. tarp tų pačių šalių buvo sudarytas susitarimas Nr. 07-148269-IN-1 dėl 2007 m. gruodžio 19 d. kredito sutarties Nr. 07148269-IN sąlygų pakeitimo ir papildymo, kurio dalyje „Kredito gavėjo prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimas“ nurodyta, kad kredito gavėjos UAB „Veiverita“ prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas užtikrinamas visų apyvartoje esančių UAB „Veiverita“ prekių atsargų įkeitimu, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija, R. K. laidavimu, taip pat ir apelianto T. P. laidavimu. Kredito sutarties Nr. 07-148269-IN bendrosios dalies (redakcija nuo 2009 m. kovo 17 d.) 8.5 punkte nurodyta, kad atsakovė turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kurias UAB „Veiverita“ prievolių pagal kredito sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti.
  6. 2009 m. rugsėjo 29 d. tarp atsakovės ir apelianto buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 07-148269-LA2, pagal kurią apeliantas kaip laiduotojas įsipareigojo laiduoti atsakovei už kredito gavėją UAB „Veiverita“ ir įsipareigojo atsakyti atsakovei, jeigu kredito gavėja neįvykdys visų ar dalies savo piniginių prievolių pagal 2007 m. gruodžio 19 d. kredito sutartį Nr. 07-148269-IN arba vykdys jas netinkamai. Apeliantas šia sutartimi patvirtino, kad jam yra žinomos visos kredito sutarties (įskaitant jos pakeitimus ir papildymus) sąlygos, įskaitant pagrindus, kada atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą ir/arba pareikalauti, kad kredito gavėja grąžintų atsakovei visą negrąžintą kreditą ir/ar pateiktų kredito sutartyje numatytą finansinį užstatą. Laidavimo sutarties Nr. 07-148269-LA2 bendrosios dalies (redakcija nuo 2009 m. kovo 17 d.) 3.1 punkte numatyta, kad kredito gavėjai neįvykdžius visų ar dalies savo piniginių prievolių pagal kredito sutartį, apeliantas ir kredito gavėja atsako atsakovei kaip solidarūs skolininkai. Apeliantas atsako atsakovei ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėja – už visų mokėjimų sumokėjimą atsakovei (laidavimo sutarties 3.2 punktas). Jeigu kredito gavėjos prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis (hipoteka, įkeitimu, kitu laidavimu ir pan.) ir kredito gavėja nevykdo visų ar dalies piniginių prievolių pagal kredito sutartį, atsakovė turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kurias kredito gavėjos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Laidavimo sutarties 6.2 punktu atsakovė įsipareigojo pateikti apeliantui informaciją apie kredito sutarties sąlygas bei jos vykdymą. Pagal laidavimo sutarties 9.1 punktą, ši sutartis galioja iki visiško prievolių atsakovei pagal kredito sutartį įvykdymo.
  7. Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas gali atsirasti sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Kreditorius suinteresuotas, kad už skolininką laiduotų patikimas, mokus asmuo. Tais atvejais, kai laiduotojui tenka atsakyti už skolininko prievoles solidariai su skolininku arba subsidiariai, kai skolininkas nevykdo ar netinkamai vykdo prievolę, vykdymo procese laiduotojo prievolė įgyja daiktinės prievolės pobūdį, nes laiduotojas atsako savo turtu pagal prisiimtą asmeninę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2007). Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), o priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
  8. Prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Pagal šią teisės normą prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti tiek CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytus, tiek ir šioje teisės normoje nenustatytus, tačiau imperatyviosioms įstatymų normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius bei adekvačius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Taip pat šie subjektai gali prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą. Bet kuriuo būdu užtikrinant sutartinės prievolės įvykdymą, jis (užtikrinimas) taip pat sukuria naujus prievolinius kreditoriaus ir skolininko arba kreditoriaus ir trečiojo asmens santykius. Šių prievolinių santykių specifika yra ta, kad jie priklausomi nuo pagrindinės prievolės. Pritaikius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų daugetą, kaip ir yra nagrinėjamu atveju, iškyla jų realizavimo eiliškumo problema, kuri spręstina pagal sutartyse ir (arba) kiekvieną iš jų reglamentuojančiose materialiosios teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą.
  9. Nors kredito sutartyje (su pakeitimais ir papildymais) nurodytos kredito gavėjos UAB „Veiverita“ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės yra sunumeruotos, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, tai savaime nereiškia šių priemonių realizavimo privalomo eiliškumo nustatymo. Tiek kredito sutartyje, tiek laidavimo sutartyje yra aiškiai ir vienareikšmiškai įtvirtinta atsakovės teisė pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kurias kredito gavėjos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Apeliantas suklydimą dėl prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumo grindžia savo subjektyviu suvokimu, kad visų pirma turėjo būti realizuojamas UAB „Veiverita“ prekių atsargų įkeitimas ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija, nes šios priemonės kredito sutartyje įrašytos pirmiau, nei apelianto laidavimas. Tačiau net jeigu apeliantas iš tikrųjų klaidingai suprato kredito sutarties nuostatą dėl įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumo (jo nebuvimo), teisėjų kolegijos vertinimu, tai lėmė paties apelianto nepakankamai protingas, atidus ir rūpestingas elgesys, o ne atsakovės netinkami veiksmai (neveikimas).
  10. Kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, o prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Kadangi sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Tuo tarpu klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Pažymėtina, kad apeliantas yra buvęs (esamas) įvairių įmonių direktorius ir/ar akcininkas (duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos – Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-1903-918/2016; Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-19279-779/2016; Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-307-527/2012; Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. eL2-9871-861/2016; Lietuvos įmonių katalogo rekvizitai.lt duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis), ginčo laidavimo sutartį sudarė kaip kredito gavėjos UAB „Veiverita“ akcininkas, siekdamas su šios įmonės verslo veikla susijusių tikslų. Išdėstytos aplinkybės suponuoja pagrindą apeliantui (verslininkui) taikyti aukštesnio laipsnio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai etaloną. Argumentai, kad apeliantas ginčo laidavimo sutartį pasirašė po kojos lūžio, automobilyje, o atsakovė jam neišaiškino sutarties esmės bei pasekmių, laikytini deklaratyviais ir nepaneigiančiais pirmosios instancijos teismo išvadų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo laidavimo sutartis yra nedidelės apimties, jos sąlygos aiškios, suprantamai išreiškiančios apelianto atsakomybės atsiradimo pagrindą ir apimtį, todėl sutarties turinys gali būti nesunkiai suvokiamas net ir vidutiniškai protingam ir apdairiam asmeniui.
  11. Taigi, konstatavus, kad kredito gavėjos UAB „Veiverita“ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sunumeravimas kredito sutartyje nereiškia šių priemonių realizavimo privalomo eiliškumo, nustačius, jog atsakovė turėjo teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kurias kredito gavėjos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti, darytina išvada, kad apelianto argumentai dėl atsakovės galimos kaltės, kad nebuvo tinkamai pasinaudota kitomis (be apelianto laidavimo) įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, tampa teisiškai nereikšmingi.
  12. Apeliantas ieškinio reikalavimą dėl laidavimo sutarties pakeitimo grindė CK 6.204 straipsnio 3 dalimi, kuria remdamasis teigė, kad po laidavimo sutarties sudarymo paaiškėjo naujos aplinkybės, lėmusios tai, jog jam ženkliai pasunkėjo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį įvykdymas, t. y. sudarant laidavimo sutartį apeliantui nebuvo žinoma, jog UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsisakys išmokėti garantiją, taip pat jam nebuvo žinoma, kad įkeistos UAB „Veiverita“ prekių atsargos dėl netinkamo šios įmonės buhalterinės apskaitos įforminimo bus realizuotos neatsiskaitant su atsakove, kurios naudai atliktas įkeitimas.
  13. CK 6.204 straipsnyje reglamentuojamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose CK 6.204 straipsnio dalyse nustatytą tvarką. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Jeigu per protingą terminą šalys nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Tokiu atveju teismas gali arba nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas, arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.
  14. Pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.
  15. Kaip savo jurisprudencijoje nurodo kasacinis teismas, tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2011; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).
  16. Tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, kad atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko. Šalis, kuri prašo keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymų, pagrindžiančių, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Sutarties sąlygų keitimas yra individualus kiekvienoje byloje. Teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).
  17. Šalis, kuri kreipiasi į teismą reikalaudama pakeisti sutarties sąlygas, turi pagrįsti, kodėl dėl pasikeitusių aplinkybių jai įvykdyti sutartį tapo esmingai sudėtingiau negu kitai šaliai. Šalis neturi teisės pasinaudoti sutarties vykdymo suvaržymo institutu tik dėl to, kad sudaryta sutartis pasirodė esanti nepelninga arba generuoja mažesnį pelną, nei buvo manyta sutarties sudarymo metu. Silpnesnioji šalis privalo protingai numatyti ateities įvykius bei kliūtis, galinčias iškilti sutarties vykdymo metu, dėti tam tikras pastangas domėtis ir aiškintis būsimos sutarties vykdymo aplinkybes, kontekstą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2014).
  18. Viena iš CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygų yra ta, kad nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi aplinkybių, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, atsiradimo rizikos. Sprendžiant dėl numanomos rizikos prisiėmimo, taip pat atsižvelgtina į sutarties rūšį, tikslus, tikrąją šalių valią, jų statusą, patirtį, ankstesnę komercinę praktiką ir kitas reikšmingas aplinkybes. Konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje vertintini individualiai, atsižvelgiant į nustatytą pokyčio mastą, sutartimi prisiimtos rizikos laipsnį, sutarties šalių statusą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).
  19. Kadangi atsakovė pagrįstai pasinaudojo savo teise pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kurias kredito gavėjos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti, ir nukreipė skolos išieškojimą pagal kredito sutartį į apeliantą kaip laiduotoją (atsakovei skola iš apelianto priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu, vykdomas priverstinis skolos išieškojimas), laikytinos nereikšmingomis ieškinio faktinį pagrindą sudariusios aplinkybės, susijusios su garantijos ir įkeitimo realizavimu. Apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių (išskyrus apelianto laidavimą) realizavimu, neturi jokios įtakos apelianto kaip laiduotojo teisėms ir pareigoms, nes tiek kredito sutartyje, tiek laidavimo sutartyje atsakovės teisė nukreipti išieškojimą į apelianto laidavimą nėra niekaip siejama su kitų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių (garantijos, įkeitimo ir kt.) realizavimu. Todėl net jeigu ir būtų nustatyta, kad apeliantas apie tai, jog UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ neišmokės garantijos, taip pat, kad realizavus įkeistas prekių atsargas jos nebus panaudotos atsiskaityti su atsakove, sužinojo jau po ginčo laidavimo sutarties pasirašymo, be to, kad tai (nurodytos aplinkybės) įvyko ne dėl apelianto kaltės, teisėjų kolegijos nuomone, tai neleistų traktuoti kaip aplinkybių pasikeitimo, iškreipiančio šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą apelianto nenaudai ir suteikiančio pagrindą keisti sutarties sąlygas, kaip tai numatyta CK 6.204 straipsnio nuostatose. Apeliantas, sudarydamas laidavimo sutartį, įsipareigojo būti solidariai atsakingas atsakovei kartu su kredito gavėja UAB „Veiverita“ (pagrindine skolininke), todėl jam teko neigiamų padarinių atsiradimo rizika – pareiga atsakovei, turinčiai pasirinkimo teisę reikalauti apelianto (laiduotojo) atsakomybės, įvykdyti kredito gavėjos UAB „Veiverita“ sutartinius įsipareigojimus, kurių pastaroji tinkamai neįvykdė.

13Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavmas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

14Dėl bylos procesinės baigties

  1. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais. Iš skundžiamo procesinio sprendimo turinio matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių, teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Todėl konstatuotina, kad apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Atsakovė prašymo dėl atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimo išlaidų priteisimo ir jį pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė.
  3. Ieškovui Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi atidėtas 1 556 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo (2 t., b. l. 53-54). Įvertinus tai, kad apeliacinis skundas atmestas, ieškovas turi pareigą sumokėti valstybei 1 556 Eur žyminio mokesčio.

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš ieškovo T. P., asmens kodas ( - ) valstybei 1 556 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt šešis Eur) žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai