Byla e2-1207-516/2016
Dėl žalos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio-Tauro grupė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. e2-4383-392/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio-Tauro grupė“ ieškinį atsakovams M. J., M. M., A. T., A. D. ir G. M. (trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Naktis Vilniuje“) dėl žalos priteisimo,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kalnapilio-Tauro grupė“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš solidarių atsakovų M. J., M. M., A. D., A. T. ir G. M. 67 652,06 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas.
  2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – už 67 652,06 Eur sumą areštuoti solidariems atsakovams M. J., M. M., A. D., A. T. ir G. M. priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, vertybinius popierius ar turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis. Ieškovė nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių skolininkų turtui, teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas, nes neliks turto, į kurį bus galima nukreipti išieškojimą.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies – areštavo M. M. priklausantį turtą ar lėšas 67 652,06 Eur sumai, uždrausdamas atsakovui areštuotu turtu disponuoti.
  2. Teismas pažymėjo, kad ieškinio reikalavimai yra kildinami dėl UAB „Naktis Vilniuje“ įsiskolinimo, o reiškiami skolininko esamiems ir buvusiems akcininkams bei įmonės vadovei. Teismas akcentavo, kad šalių santykiai susiklostė tik nuo 2014 metų gruodžio mėnesio. Tuo metu ir dabar įmonės akcininkais buvo ir yra M. J. ir M. M.. Kiti atsakovai akcininkais buvo iki šalių santykių susiklostimo, todėl jų atsakomybė, teismo vertinimu, prieš ieškovę yra menkai tikėtina. Teismas pastebėjo ir tai, kad ieškovė pačiai skolininkei UAB „Naktis Vilniuje“ jokio reikalavimo nereiškia, o nenukreipus išieškojimo į patį skolininką ir neįsitikinus išieškojimo iš jo negalimumu, įmonės vadovės ir akcininkų atsakomybė yra abejotina. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės visiems atsakovams, išskyrus M. M., kuriam atsakomybė taikytina laidavimo sutarties pagrindu, netaikytinos.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Ieškovė UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą tenkinti visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pagal Juridinių asmenų registro viešai skelbiamus duomenis jau 2013 metais UAB „Naktis Vilniuje“ faktiškai buvo nemoki. Bendrovė neturi jokio nekilnojamojo turto, todėl realus skolos išieškojimas, įvertinus su ieškiniu pateiktus įrodymus, iš UAB „Naktis Vilniuje“ neįmanomas. Bendrovės akcininkai ir vadovai tyčia nuslėpė nuo ieškovės informaciją apie sunkią finansinę padėtį, siekdami gauti produkcijos įmonės valdomo baro veiklai vykdyti bei avansu gauti dideles lėšų sumas, kurias įmonė turėjo padengti, pirkdama ir populiarindama ieškovės produkciją, teikdama marketingo paslaugas. Nei bendrovės vadovo pareigas einantis bei ėjęs asmuo, nei akcininkai nesiėmė veiksmų kapitalui atkurti, nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, laiku neinicijavo su ieškove sudarytų sutarčių nutraukimo, pažeidė kitas imperatyvias įstatymų nuostatas ir dėl to ieškovė patyrė didelę turtinę žalą.
    2. Netenkindamas dalies ieškovės prašymo, teismas nurodė, kad tam tikrų atsakovų atsakomybė prieš ieškovę yra „menkai tikėtina“ arba „abejotina“. Tačiau toks teismo vidinis įsitikinimas nereiškia, kad pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovei palankus teismo sprendimas apskritai negali būti priimtas. Pagal teismų praktiką reikšmingas tik teismo įsitikinimas, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, priimtas sprendimas galėtų būti palankus ieškovui. Kadangi teismas nustatė, kad ieškinio reikalavimai iš esmės gali būti tenkinami ir nenustatė, jog jie akivaizdžiai nepagrįsti, nepagrįsta ir naikintina nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones kitiems atsakovams.
    3. Pažeistų teisių gynimas, reiškiant reikalavimą dėl skolos priteisimo UAB „Naktis Vilniuje“, nėra perspektyvus ir šalių negrąžins į status quo būseną. Bendrovė nėra pajėgi vykdyti savo įsipareigojimų, neturi jokio vertingo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, todėl teismo pozicija, kad ieškovė pirma turėtų įsitikinti išieškojimo iš UAB „Naktis Vilniuje“ negalimumu, yra neteisinga. Teisminis procesas pareikalautų kelerių metų, nulemtų dideles bylinėjimosi išlaidas, kurių ieškovei niekas nepadengtų, o po tokio bylinėjimosi pateikus ieškinį atsakovams (akcininkams ir vadovams), ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas, nes per kelerius metus galbūt pasikeistų atsakovų finansinė būklė. Be to, pagal teismų praktiką, juridinio asmens nemokumo konstatavimas teismo sprendimu ar bankroto bylos iškėlimas nėra būtinas veiksnys tam, kad ieškovė galėtų nukreipti reikalavimus juridinio asmens dalyviams.
    4. Ieškovė ieškinyje nurodė keturis savarankiškus pagrindus atsakovų atsakomybei taikyti. Bet kuris iš nurodytų pagrindų gali būti taikomas kiekvienam iš atsakovų, taigi visi atsakovai prisidėjo prie ieškovės patirtos žalos atsiradimo. Atsakovams įvykdžius jiems skirtą pareigą ir kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vėliausiai 2014 m. sausio 1 d., ieškovė nebūtų sudariusi sutarčių su UAB „Naktis Vilniuje“ ir nebūtų patyrusi žalos.
  1. Atsakovas A. T. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Ieškovės argumentai nepaneigia aplinkybės, kad ieškinio reikalavimas atsakovui nėra tikėtinai pagrįstas. Įstatyme nenumatyta, kad būtinos apsaugos priemonėms taikyti sąlygos nebuvimas gali būti konstatuotas tik tuomet, kai ieškinys nepagrįstas akivaizdžiai arba tik tuomet, kai ieškovui palankus sprendimas apskritai negali būti priimtas. Skunde ieškovė jokių naujų aplinkybių, kurių teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nebūtų įvertinęs, nenurodė, tikimybės, kad ieškinio reikalavimas atsakovui yra pagrįstas, papildomai niekaip neįrodė, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui vertinti kitaip, nei tai įvertinta nutartyje, nėra pagrindo.
    2. Sandorių, iš kurių ieškovė kildina savo patirtą žalą, sudarymo metu atsakovas nebebuvo nei trečiojo asmens vadovas, nei akcininkas ir su trečiuoju asmeniu bei jo veikla (ir tuo labiau su ieškove) nebuvo niekaip susijęs, niekaip negalėjo daryti įtakos tokių sandorių sudarymui, jų sąlygoms ir šių sandorių vykdymui. Dėl šių priežasčių ieškinio reikalavimas atsakovui nėra ne tik tikėtinai, bet yra akivaizdžiai nepagrįstas.
    3. Sutiktina su nutartyje išreikšta abejone, kad nepatvirtinus (teismo sprendimu) ieškovės reikalavimų trečiajam asmeniui ir nenukreipus išieškojimo į trečiąjį asmenį bei neįsitikinus išieškojimo iš jo negalimumu, atsakovų atsakomybė yra abejotina. Išskyrus ieškovės teiginius apie egzistuojantį reikalavimą ir jos abejonę dėl trečiojo asmens galimybių jį įvykdyti, nesama jokių duomenų nei apie tikslų reikalavimo trečiajam asmeniui dydį, nei apie tai, kad trečiasis asmuo negalėtų vykdyti savo prievolių ir nežinoma tokio negalėjimo apimtis. Abejotinų duomenų pagrindu taikyti itin asmens teises suvaržančio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų nei pagrįsta, nei teisėta, pažeistų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.
  2. Atsakovai A. D. ir G. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovė tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo atsakovų A. D. ir G. M. atžvilgiu. Visi veiksmai, iš kurių ieškovė kildina savo tariamą žalą, buvo atlikti atsakovams jau nesant kaip nors susijusiems su UAB „Naktis Vilniuje“ (t. y. jau nebesant akcininkais), todėl net ir preliminariai įvertinus ieškinio pagrįstumą galima daryti aiškią išvadą, kad A. D. ir G. M. atsakomybė prieš ieškovą yra neįmanoma arba menkai tikėtina.
    2. Priešingai negu teigia ieškovė, akcininkai ėmėsi veiksmų UAB „Naktis Vilniuje“ kapitalui padidinti (t. y. padidino įstatinį kapitalą papildomais akcininkų piniginiais įnašais), atsakovai A. D. ir G. M. nėra pažeidę jokių su kreipimusi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo susijusių pareigų, taip pat ir jokių kitų imperatyvių normų, kurių konkrečiai ieškovė šių atsakovų atžvilgiu net neįvardino. Savo ruožtu ieškovės įvardijamų vadovo pareigų, pareigos informuoti ieškovę apie UAB „Naktis Vilniuje“ galimybes vykdyti sudaromas sutartis ar jų nebuvimą, pareigų, susijusių su sudarytų sutarčių sudarymu, vykdymu ar nutraukimu, atsakovai niekad neturėjo ir negalėjo turėti.
    3. Ieškovė pačiai skolininkei UAB „Naktis Vilniuje“ jokio reikalavimo nereiškia, o neturint aiškios reikalavimo teisės ir nenukreipus išieškojimo į patį skolininką ir neįsitikinus išieškojimo iš jo negalimumu, vadovo ir akcininkų atsakomybės apskritai būti negali, nes akcininkų atsakomybė yra tik subsidiari. Neišsiaiškinus tokių perspektyvų iki galo, nėra aiškus ieškovės galimos žalos dydis ir toks ieškovės reikalavimas apskritai negali būti tenkinamas. Nėra žinomi ir ieškovė nepateikia duomenų apie UAB „Naktis Vilniuje“ pradelstus įsipareigojimus. Be to, net ir tuo atveju, jei UAB „Naktis Vilniuje“ iš tiesų būtų nemoki, vis vien būtų neaišku, kokia dalimi ieškovės reikalavimai galėtų būti patenkinti iš UAB „Naktis Vilniuje“ turto.
    4. Jei ieškinys reiškiamas dėl veiksmų konkretaus kreditoriaus - ieškovės - atžvilgiu (kaip galima spręsti iš atskirajame skunde išskirtų teismų praktikos citatų), tuomet visiškai akivaizdu, kad atsakovų A. D. ir G. M. atsakomybė pagal ieškinį negalima. Jei ieškinys reiškiamas dėl veiksmų visų kreditorių atžvilgiu, tuomet, kaip aiškiai nurodyta ieškovės cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 3K-3-389/2014), toks ieškinys negalimas išskiriant tik ieškovę, nes jis pažeidžia visų kreditorių lygiateisiškumo principą.
    5. Byloje nėra duomenų apie sunkią atsakovų A. D. ir G. M. turtinę padėtį, kad ieškinio sumą šių atsakovų atžvilgiu būtų galima laikyti didele, be to, atsakovai, remdamiesi teismų praktika, yra įsitikinę, kad atsakovų solidari atsakomybė pagal ieškinį yra negalima, taigi reali ieškinio suma nurodytų atsakovų atžvilgiu, net ir tuo atveju, jei būtų visos kitos civilinės atsakomybės sąlygos, turėtų būti gerokai mažesnė.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik iš dalies, areštuodamas tik M. M. turtą bei atsisakydamas taikyti suvaržymus kitiems atsakovams.
Dėl apeliacinio proceso nutraukimo
  1. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 338 straipsnis).
  2. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovės pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovės reikalavimams užtikrinti papildomai areštavo atsakovei M. J. priklausantį turtą, o jo nesant pinigines lėšas 67 652,06 Eur sumai, uždrausdamas atsakovei M. J. areštuotu turtu disponuoti.
  3. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad šioje byloje nagrinėjamu atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones M. J. atžvilgiu, neteko teisinės galios ir reikšmės. Taigi nebeliko atskirojo skundo dėl minėtos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimo dalyko (objekto), t. y. ši nutarties dalis nebegali būti apeliacinio apskundimo objektu, todėl apeliacinis procesas pagal ieškovės 2016 m. balandžio 14 d. atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei M. J. nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo
  1. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
  2. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškinio dėl žalos, kildinamos iš UAB „Naktis Vilniuje“ įsiskolinimo ieškovei, atlyginimo reikalavimai pareikšti buvusiems ir esamiems UAB „Naktis Vilniuje“ akcininkams bei vadovei. Kaip matyti iš pačios ieškovės procesinių dokumentų turinio ir pridėtų įrodymų, ieškovės ir UAB „Naktis Vilniuje“ sutartiniai santykiai prasidėjo 2014 m. gruodžio 10 d., šalims sudarius tiekimo sutartį. Ieškovės teigimu, UAB „Naktis Vilniuje“ tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų ir liko ieškovei skolinga 67 652,06 Eur, kuriuos, kaip padarytą turtinę žalą, ieškovė siekia prisiteisti iš atsakovų M. J., M. M., A. T., A. D. ir G. M..
  3. Ieškovė neneigia to fakto, kad A. T., A. D. ir G. M. buvo UAB „Naktis Vilniuje“ akcininkais tik iki 2014 m. lapkričio 5 d., o įmonės vadovo pareigas atsakovas A. T. ėjo iki 2014 m. lapkričio 17 d. Taigi ieškovės sandorių su UAB „Naktis Vilniuje“ sudarymo bei vykdymo metu pirmiau nurodyti atsakovai niekaip nebuvo susiję nei su pačia ieškove, nei su jos nurodoma skolininke UAB „Naktis Vilniuje“.
  4. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pirmiau paminėtų atsakovų (A. T., A. D. ir G. M.) atsakomybė pagal ieškovės ieškinio reikalavimus yra menkai tikėtina, be to, ieškovei nenukreipus reikalavimo dėl skolos priteisimo į pačią skolininkę (UAB „Naktis Vilniuje“), akcininkų ir vadovės atsakomybė taip pat abejotina.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams A. T., A. D. ir G. M..
  6. Kaip pagrįstai pažymėjo atsakovai savo atsiliepimuose į atskirąjį skundą, ieškovės sutartinių santykių su UAB „Naktis Vilniuje“ atsiradimo bei susitarimų vykdymo metu atsakovams A. T., A. D. ir G. M. nebuvus susijus akcininko ir (ar) vadovo santykiais su UAB „Naktis Vilniuje“, atsakovai neturėjo jokių pareigų ieškovės atžvilgiu (taip pat ir ieškovės akcentuojamos pareigos perspėti ją apie kitos sandorio šalies finansinę padėtį, laiku inicijuoti sudarytų sutarčių nutraukimą bei kitų įmonės akcininkams ir vadovams teisės aktais nustatytų pareigų). Atsižvelgiant į tai, minėtų atsakovų atsakomybė ieškovei pagal jos nurodytus pagrindus yra, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, menkai tikėtina, arba, kitaip tariant, ši ieškinio dalis yra preliminariai nepagrįsta.
  7. Savo ruožtu teigdama, kad UAB „Naktis Vilniuje“ buvo faktiškai nemoki dar 2013 metais ir tuo metu akcininkais buvę A. T., A. D. ir G. M. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, taip, ieškovės įsitikinimu, prisidėdami prie žalos ieškovei atsiradimo, apeliantė, be kita ko, turėtų įrodyti faktinio nemokumo 2013 metais aplinkybę, tuo tarpu, kaip matyti iš ieškinio turinio ir pridėtų įrodymų, ieškovė nėra pateikusi įrodymų apie UAB „Naktis Vilniuje“ pradelstus įsipareigojimus 2013 metais, nors, kaip žinia, būtent pastarųjų santykis su įmonės turimu turtu (o ne apskritai trumpalaikių įsipareigojimų suma) pagal teisinį reguliavimą ir teismų praktiką yra svarbus įmonės mokumui įvertinti.
  8. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi UAB „Naktis Vilniuje“ iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo gegužės 27 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014) pateiktus išaiškinimus, pavienio kreditoriaus kreipimasis į teismą su reikalavimu atlyginti žalą, padarytą bendrovės mokumui neteisėtais akcininko veiksmais, pažeistų imperatyvųjį Įmonių bankroto įstatymo reguliavimą dėl kreditorių eiliškumo taisyklės. Individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius. Priešingas aiškinimas, kad kreditorius galėtų, esant iškeltai bankroto bylai, prisiteisti žalos atlyginimą iš juridinio asmens dalyvių, nors ši žala padaryta bendrai visiems kreditoriams, sumažinant juridinio asmens mokumą, prieštarautų pamatiniams nemokumo teisės principams – kreditorių lygiateisiškumo, jų reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo.
  9. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, atsakovai A. T., A. D. ir G. M. ieškovės sutartinių santykių su trečiuoju asmeniu metu nebuvo nei šios įmonės akcininkai, nei vadovai ir jų teisėti ir (ar) neteisėti veiksmai negalėjo būti nukreipti konkrečiai į ieškovę, ieškinys dalyje dėl žalos bendrovės mokumui, laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo ar nesėmus veiksmų kapitalui didinti, padarymo, tikėtina, taip pat negalėtų būti tenkinamas, todėl ieškinio dalis dėl žalos priteisimo iš A. T., A. D. ir G. M. ir šiuo aspektu laikytina preliminariai nepagrįsta.
  10. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo nepaneigia ir ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, kadangi visi ieškovės nurodyti atsakovų veiksmai (A. D. paskolos suteikimas, naujų akcijų apmokėjimas grynaisiais pinigais), jei jie pasitvirtins (bus įrodyti), susiję su galima neigiama įtaka trečiojo asmens mokumui bendrai, o ne nukreipti į konkretų kreditorių (ieškovę).
  11. Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės <..> o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Kitaip tariant, prima facie ieškinio pagrįstumo vertinimas dėl to ir vadinamas preliminariu, kad šioje stadijoje teismas neturi ir paprastai net negali kategoriškai atsakyti, ar ieškinys yra akivaizdžiai pagrįstas ar nepagrįstas bei atitinkamai gali ar ne būti tenkinimas. Taigi šiuo atveju aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog ieškovės ieškinio dalis atsakovams A. T., G. M. ir A. D. yra akivaizdžiai nepagrįsta, bet pažymėjo, kad minėtų atsakovų atsakomybė prieš ieškovę yra menkai tikėtina ar abejotina, nereiškia, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje minėta ieškinio dalis negalėjo būti pripažinta preliminariai nepagrįsta. Priešingai nei interpretuoja apeliantė, teismų praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad ieškinys pripažįstamas preliminariai nepagrįstu tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, jog reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo, neturi būti suprantamas kaip teismo pareiga jau šioje stadijoje konstatuoti vienareikšmį akivaizdų ieškinio nepagrįstumą.
  12. Galiausiai, nors ieškovė teisi teigdama, kad norint nukreipti reikalavimus į juridinio asmens dalyvius nėra būtinas įmonės nemokumo konstatavimas teismo sprendimu ir bankroto bylos bendrovei iškėlimas, tai savaime nereiškia, jog skolininkei neturi būti reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo ir aiškinamasi galimybė išieškoti skolą iš pačios skolininkės (UAB „Naktis Vilniuje“). Be kita ko, pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimas trečiajam asmeniui, savaime nepagrindžia jog jokia dalis ieškovės reikalavimo nebus ir negali būti patenkinta iš trečiojo asmens turto. Juridinio asmens dalyvių atsakomybė yra subsidiari, t. y. atsirandanti tik tada, kai dėl dalyvių nesąžiningų veiksmų juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolės ir tik ta dalimi, kiek negali įvykdyti, savo ruožtu nepateikus reikalavimo pačiai skolininkei ir (ar) neišsiaiškinus išieškojimo iš jos galimybės (be kita ko vykdant bankroto procedūras), negalima tinkamai nustatyti dalyvių padarytos žalos fakto ir dydžio. Todėl ir šiuo aspektu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės ieškinio dalis dėl žalos priteisimo iš A. T., G. M. ir A. D. yra preliminariai nepagrįsta.
  13. Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 straipsniai), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato, todėl atsakovų G. M. ir A. D. bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą atlyginimas iš ieškovės šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepriteisiamas.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Apeliacinį procesą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio-Tauro grupė“ 2016 m. balandžio 14 d. atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei M. J. nutraukti.

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai