Byla ATP-167-174/2012
Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutarties D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo byloje

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka nagrinėdama D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutarties D. B., asmens kodas ( - ), administracinio teisės pažeidimo byloje,

Nustatė

22011-08-23 Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus vyriausioji darbo inspektorė D. B., uždarosios akcinės bendrovės ( - ) direktoriui, surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 0437-0293 už tai, kad jis, būdamas darbdavio įgaliotas asmuo, savo vadovaujamoje parduotuvėje UAB ( - ), esančioje ( - ), padarė šiuos darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimus: 1) parduotuvės darbuotojų darbo sutartyse neaptartos konkrečios darbo funkcijos – viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Darbuotojų darbo sutartyse vietoj specialybės, profesijos ar pareigų įrašyta, kad tai plataus profilio darbuotojai. Tokiu būdu D. B. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 95 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl tam tikros profesijos, tam tikros specialybės, kvalifikacijos arba dėl tam tikrų pareigų.; 2) netinkamai užpildytos parduotuvės darbuotojų darbo sutartys, kurių 5 p. neįrašyta pamainos, savaitės darbo laiko trukmė. Nurodyta neapibrėžtai – ne daugiau kaip 12 valandų per darbo dieną (pamainą), o savaitės darbo laiko trukmė iš viso nenurodyta, todėl neaišku, dėl kokio darbo laiko šalys susitarė. Dėl to pažeista DK 188 straipsnio 2 dalis, nurodanti darbo sutartyse aptarti konkretų darbo laiką; 4) parduotuvės darbuotojų darbo sutartyse neaptarti konkretūs darbo užmokesčiai: valandiniai, tarifiniai atlygiai ar mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, pvz., kas mėnesį parduotuvės direktoriaus skiriami priedai, kurių skyrimo kriterijai nėra aiškūs ir darbuotojams suprantamai išdėstyti. Darbo sutartyse nurodyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlyginimą, o tai gali būti bet kokie skaičiai, didesni už 800 Lt šiuo metu. Dėl to pažeista DK 95 straipsnio 3 dalis ir 188 straipsnio 2 dalis, kurios nurodo, kad kiekvienoje darbo sutartyje privalomai sulygti darbo užmokesčio dydį; 5) darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės sutartyse nenurodyta, už kokias materialines vertybes darbuotojai prisiima atsakomybę. Punkte 1.1 neišvardyta, ką konkrečiai darbdavys darbuotojui patikėjo saugoti. Dėl to pažeista DK 256 straipsnio 2 dalis; 6) darbuotojų, atliekančių pavojingus darbus, žinios po instruktavimo netikrinamos testais. Dėl to pažeista Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalis bei Darbuotojų saugos ir sveiktos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos 38 punktas; 7) nenustatyta asmeninių apsauginių priemonių priežiūros organizavimo (skalbimo, valymo, dezinfekavimo) tvarka. Dėl to pažeista Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis bei Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis nuostatų 18 punktas; 8) nepateiktas išduodamų asmeninių apsaugos priemonių sąrašas. Parduotuvėje nėra duomenų, kad asmeninės apsaugos priemonės parinktos ir išduotos, įvertinus rizikos veiksnius. Dėl to pažeista Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis bei Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis nuostatų 7.13 punktas; 9) darbuotojai, dirbantys su pavojingomis cheminėmis medžiagomis bei preparatais, instruktavimo metu nesupažindinti su pavojingų cheminių medžiagų saugos duomenų lapais. Dėl to pažeista Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 1 dalis bei Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis nuostatų 29.4 punktas; 10) nepildomos saugos ir sveikatos būklės pasas, nepaskirtas asmuo, atsakingas už paso pildymą, tikslinimą, duomenų teisingumą. Dėl to pažeista Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis. Šiais savo veiksmais D. B. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 41 straipsnio 1 dalyje.

3Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija (toliau VDI) 2011-08-30 nutarimu Nr. ATPN 833 D. B. už darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norinių aktų pažeidimus pripažino kaltu pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį ir paskyrė 500 Lt baudą.

4Skundžiama Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi atmestas administracinėn atsakomybėn patraukto D. B. skundas ir paliktas galioti VDI 2011-08-30 nutarimas, kuriuo D. B. nubaustas pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį 500 Lt bauda.

5Apeliaciniu skundu D. B. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-30 nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. 11-155-108/2011 dėl DK 95, 188, 256 straipsnių pažeidimų nutraukti.

6Teigia, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-30 nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-155-108/2011 yra visiškai nemotyvuota bei nepagrįsta, nenurodyti jokie įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė pareiškėjo skunde nurodytus įrodymus ir argumentus.

7Dėl DK 95 straipsnio 2, 3 dalių pažeidimo

8Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas pažeidė DK 95 straipsnio 2 ir 3 dalis, nes nesulygtos darbo sutartyje kitos būtinosios darbo sąlygos ir darbo apmokėjimo sąlygos. Tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismas nenurodė jokių kitų būtinųjų darbo sąlygų, dėl kurių darbuotojas ir darbdavys privalėtų susitarti, administracinio teisės pažeidimo byloje taip pat nėra nustatyta tokių kitų būtinųjų darbo sąlygų, kurias šalys turėtų sulygti sudarydamos darbo sutartį. Todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo teiginiai, kad nebuvo sulygta kitų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, apelianto teigimu, yra nepagrįsti bei neteisingi.

9DK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų.

10Apeliantas aiškina, kad įmonės su darbuotojais sudarytose darbo sutartyse aiškiai nurodytos konkrečios pareigos, t. y. nurodyta: plataus profilio darbuotojas. UAB ( - ) 2009-11-26 įsakymu Nr. T-97-1 patvirtintose, o 2010-05-18 įsakymu Nr. T-49 pakeistose plataus profilio parduotuvės darbuotojo pareiginėse instrukcijose (2 dalyje) aiškiai ir detaliai apibrėžta, kokias funkcijas atlieka šios pareigybės (pareigų) darbuotojas, pvz.: užtikrina prekių asortimentą parduotuvėje ir sandėlyje, išdėsto prekes, markiruoja prekes, kontroliuoja prekių realizavimo terminus, aptarnauja klientus, prižiūri įrenginių veikimą, sudaro įvairias ataskaitas, dalyvauja inventorizacijose, priima prekes iš tiekėjų, tikrina dokumentus, tvarko patalpas, naudoja įvairius elektros prietaisus ir kt.

11Vadovaujantis DK 232 straipsniu, kai kuriose profesijose ir tarnybose, be darbo tvarkos taisyklių, drausmės statutų ir nuostatų, darbuotojų pareigas taip pat gali nustatyti pareigybės aprašymai ir nuostatai.

12Apeliantas pažymi, kad įmonėje kiekvienas į darbą priimamas darbuotojas pasirašytinai supažindinamas su jam taikomomis pareiginėmis instrukcijomis (DK 99 straipsnio 4 dalis), todėl laikytina, kad šalys, nurodydamos konkrečią pareigybę darbo sutartyje, šiuo atveju – plataus profilio darbuotojas, tinkamai įvykdė DK 95 straipsnio 1 dalies reikalavimą susitarti dėl darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų.

13Būtent darbuotojas ir darbdavys tariasi dėl konkrečių darbo funkcijų/pareigų, kurios bus atliekamos pagal šalių sudarytą darbo sutartį (DK 95 straipsnio 1 dalis). Tai yra šalių susitarimo objektas bei dalykas, šalių laisvės susitarti išraiška. Nei DK, nei kiti įstatymai ar teisės aktai, teismų praktika nedraudžia šalims susitarti dėl kelių funkcijų vykdymo (plataus profilio), nustatyti, kokias funkcijas darbuotojas vykdys. Kaip minėta, UAB ( - ) 2009-11-26 įsakymu Nr. T-97-1 patvirtintose, o 2010-05-18 įsakymu Nr. T-49 pakeistose plataus profilio parduotuvės darbuotojo pareiginėse instrukcijose (2 dalyje) aiškiai ir detaliai apibrėžta, kokias funkcijas atlieka šios pareigybės (pareigų) darbuotojas, todėl, apelianto teigimu, darbdavys tinkamai įvykdė DK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą sulygti dėl konkrečių darbo funkcijų/pareigų.

14Dėl DK 188 straipsnio 2 dalies pažeidimo

15DK 188 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos (išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kt.) nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse.

16Darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbuotojo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad darbo užmokestį sudaro dvi dalys – tarifinis atlygis ir premijos, priedai, priemokos. Tarifinis atlygis – tai fiskuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias pareigas per valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos, priedai, priemokos – tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma atsižvelgiant į darbuotojo profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2008). Taigi darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir premijas, kurios numatytos darbo sutartyse kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas bei tam tikrų rodiklių įvykdymą. Premijos, suvokiamos DK 186 straipsnio prasme, skyrimo tvarka turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje; darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją mokėti (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006). Tokios premijos nelaikytinos skatinimo priemonėmis DK 233 straipsnio prasme, o yra pagal savo pobūdį priskirtinos darbo užmokesčiui ir yra darbo užmokesčio sudedamosios dalys (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009).

17Apeliantas nurodo, kad įmonės ir darbuotojų darbo sutartyse sulygta, kad mokamas ne mažesnis kaip LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlyginimas. Minimalus valandinis atlyginimas yra nustatytas LR Vyriausybės ir žinomas darbo sutarties šalims, todėl laikytina, kad šalys susitarė, jog darbuotojui bus mokamas ne mažesnis kaip minimalus valandinis atlyginimas darbo užmokestis, t. y. LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlyginimas.

18Apeliantas aiškina, kad darbo sutartyse nurodyta formuluotė, kad mokamas „ne mažesnis kaip LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlyginimas“, reiškia, kad prie darbo sutarties sulygto darbo užmokesčio – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlyginimo – darbdavys už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat už kitus darbo rezultatus gali skatinti darbuotojus: pareikšti padėką, apdovanoti dovana, premijuoti, suteikti papildomų atostogų, pirmumo teise siųsti tobulintis ir kt. (DK 233 straipsnis). Įstatymas nedraudžia mokėti priedų, neaptartų darbo sutartyje (Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-574-357/2011).

19DK 233 straipsnyje nurodyta, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus. Šiame straipsnyje nustatyta premija, kaip skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomos taip, kad būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-300/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009). Darbo užmokesčio (tiek pagrindinio, tiek papildomo) dydis, kaip ir susitarimas dėl darbo užmokesčio, visada turi būti aiškus ir konkretus, nustatytas arba konkrečiu dydžiu, arba apskaičiuotas taikant aiškius tarifus (DK 201 straipsnio 2 dalis). Apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį turi būti nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas įgytų subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti. Šie požymiai nebūtini premijai kaip paskatinimui DK 233 straipsnio prasme. Premijos konkretų dydį gali nustatyti darbdavys (LAT Civilinių bylų skyriaus teisė kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009). Kadangi darbdavys premijas skiria išimtinai pagal savo diskreciją, apelianto teigimu, tai yra ne darbo užmokesčio dalis, o paskatinimas, numatytas DK 233 straipsnyje.

20Nei DK 95 straipsnio 3 dalyje, nei 188 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtintas reikalavimas darbo sutartyse numatyti priedų mokėjimo kriterijus (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio mėn. 17 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-728-95/2010). Be to, apeliantas aiškina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-1610-331/2008 nurodyta, kad anksčiau paminėtos DK normos nustato tik vienintelį įpareigojimą, kad dėl darbo apmokėjimo sąlygų būtų raštu susitarta darbo sutartyje. Tuo tarpu konkrečių darbo apmokėjimo sąlygų minėtos teisės normos nereglamentuoja ir leidžia darbo santykių šalims, atsižvelgiant į įmonės ir/ar darbuotojo darbo specifiką, dėl tokių sąlygų susitarti darbo ir/ar kolektyvinėje sutartyje. Tai reiškia, jog konkrečiam darbuotojui taikomos darbo apmokėjimo sąlygos, t. y. darbo apmokėjimo forma, darbo užmokesčio dydis, išmokėjimo tvarka ir pan. priklauso tik nuo darbuotojo ir darbdavio susitarimo.

21Apelianto teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovės darbuotojų darbo sutartyse iš viso nebūtų aptartos darbo apmokėjimo sąlygos ir formos, tuo pažeidžiant DK 95 straipsnio 3 dalies nuostatas.

22DK 188 straipsnio 2 dalis įvardija tik pavyzdinį galimų darbo apmokėjimo formų sąrašą, t. y. numato, kad darbuotojui gali būti taikomas tarifinis atlygis, mėnesinė alga ir/ar kitos darbo apmokėjimo formos, dėl kurių šalys faktiškai susitaria sudarydamos darbo ir/ar kolektyvinę sutartį. Šis straipsnis nereglamentuoja klausimo, kokia konkreti darbo apmokėjimo forma turi būti taikoma vienu ar kitu atveju, taip pat nenumato darbdaviui pareigos nustatyti darbuotojų darbo sutartyse kokias nors „kitas“ darbo apmokėjimo formas, sąlygas ir/ar priedus, dėl kurių darbo santykių šalys nėra susitarusios. Be to, darbdavys, remdamasis DK 233 straipsniu, turi teisę skatinti darbuotojus, ir teisės aktuose nėra reikalavimo nustatyti tokius skatinimo kriterijus.

23Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties

24Remiantis DK 256 straipsnio 1 dalimi, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų.

25Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyse nenurodyta, už kokias materialines vertybes darbuotojai prisiima atsakomybę. Tačiau, apelianto teigimu, tai neatitinka faktinių aplinkybių. Įmonės ir darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės sutartyse nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę, t. y. „už įmonės jam patikėtą materialinių vertybių saugumą“ (sutarties 1 p.), sutarties 3 p. detalizuojama, kad „Šioje sutartyje nurodytomis „Darbuotojui patikėtomis materialinėmis vertybėmis“ laikomos visos vertybės, tiek darbo sutarties galiojimo metu perduotos Darbuotojui pagal atskirus aktus, tiek ir faktiškai patikėtos (pvz., prekės parduotuvės sandėliuose, prekybos salėse ar kitokiose patalpose, ir pan.)“. Atsižvelgiant į darbuotojų darbo specifiką, apelianto nuomone, Sutarties 3 punkto nuostata yra pakankamai apibrėžta ir konkreti, tinkamai nurodanti tas materialines vertybes, už kurias visišką materialinę atsakomybę prisiėmė darbuotojas, ir darbuotojams yra žinoma, už kokias materialines vertybes jie atsako. D. B. manymu, reikalavimas detaliai išvardyti visas materialines vertybes neatitiktų įmonės veiklos specifikos, nes saugomos, išduodamos, priimamos, parduodamos, perkamos prekės, daiktai, saugomi pinigai (sumos) nuolat keičiasi, todėl objektyviai neįmanoma juos konkrečiai išvardyti.

26Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, privalo atlyginti visą žalą, jeigu ji padaryta darbuotojui neatliekant ar netinkamai atliekant minėtus veiksmus. Jeigu ji padaryta kitokiais, negu DK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytais veiksmais (neveikimu), tai visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą darbuotojui netaikoma (LAT Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio mėn. 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2010).

27Pagrindinis darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos. Nustačius nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis (LAT Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011).

28Taigi, remiantis paminėta teismų praktika, kadangi materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe, todėl pagal teologinį (tikslo, ketinimo) metodą akivaizdu, kad tokia sutartimi šalys siekia nustatyti, kad darbuotojas materialiai atsakys už materialines vertybes, kurios darbuotojo yra saugomos, priimamos, išduodamos, parduodamos, perkamos, gabenamos, ir priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe. Atsižvelgiant į darbuotojų funkcijas bei pareigas, kadangi jie dirba (saugo, priima, išduoda, parduoda, perka, gabena) su visomis parduotuvėje esančiomis materialinėmis vertybėmis, sąžininga, protinga bei teisinga šalims susitarti, kad dėl visų šių materialinių vertybių (su kuriomis tiesiogiai dirba) darbuotojai yra visiškai materialiai atsakingi. Tai visiškai atitinka DK 256 straipsnio reikalavimą, t. y. nurodymas, kad „už materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę“. Be to, apeliantas pabrėžia, kad sutartyje nenumatyta ir faktiškai darbuotojai nėra visiškai materialiai atsakingi už materialines vertybes, su kuriomis nedirba (esančias kitose parduotuvėse).

29Be to, apeliantas nurodo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje yra numatyta, kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų, t. y. pagal visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2 punktą, darbdavys įsipareigoja sudaryti darbuotojui sąlygas, reikalingas normaliai dirbti ir jam patikėtoms materialinėms vertybėms visiškai išsaugoti; supažindinti darbuotoją su įstatymais, numatančiais materialinę darbininkų ir tarnautojų atsakomybę už žalą, padarytą įmonei, taip pat su jam patikėtų materialinių vertybių saugojimo, priėmimo, apdirbimo, pardavimo (išdavimo), transportavimo arba naudojimo gamybos procese instrukcijomis, normatyvais ir taisyklėmis; atlikti nustatyta tvarka materialinių vertybių inventorizaciją. Taigi, apelianto teigimu, visiškos materialinės atsakomybės sutartys sudarytos teisėtai bei pagrįstai, ir atitinkamos sutarties sąlygos yra teisėtos bei neprieštarauja DK įtvirtintam reguliavimui.

30Dėl darbo laiko nurodymo

31VDI administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad darbo sutartyse nenurodytas konkretus darbo laikas, dėl to pažeistas DK 188 straipsnis. Tuo tarpu Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartyje šis administracinis teisės pažeidimas apskritai nenurodytas, nepaaiškinta, ar teismas nustatė, kad minėtas pažeidimas buvo padarytas, ar laikė, kad pareiškėjas šio pažeidimo nepadarė. Tačiau D. B., atsižvelgdamas į tai, kad VDI administracinio teisės pažeidimo protokolą motyvavo ir tariamu darbo laiko nenurodymu darbo sutartyse, savo apeliaciniame skunde pasisako ir dėl šio aspekto. Apeliantas aiškina, kad įmonėje kiekvienas į darbą priimamas darbuotojas pasirašytinai supažindinamas su darbo tvarkos taisyklėmis (DK 99 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis DK 147 straipsnio 1 dalimi, kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo tvarkos taisyklių VI skyrius reglamentuoja darbo laiką, pvz.: 42.1. p. nustato, kad darbo laiko trukmė negali būti ilgesnė kaip 48 val. per savaite, 43.1. punktas nustato, jog darbuotojams nustatoma 5 darbo dienų savaitė su dviem poilsio dienomis. Dėl tam tikrų priežasčių tam tikrų kategorijų darbuotojams gali būti nustatoma šešių darbo dienų savaitė su viena poilsio diena ir kt. Be to, įmonė su darbuotojais darbo sutartyse susitarė dėl konkretaus darbo laiko, t. y. ne daugiau kaip 12 val. per dieną (pamainą). Joks teisės aktas neįtvirtina reikalavimo darbo sutartyje nurodyti ir darbo dienos (pamainos), ir darbo savaitės trukmės, o Vyriausybės nutarimu patvirtinta pavyzdinė darbo sutarties forma šalims nėra privaloma. Taigi kompleksiškai įvertinus darbo sutartyje nurodytą susitarimą dėl darbo laiko (ne daugiau kaip 12 val. per dieną (pamainą) su darbo tvarkos taisyklėmis (ne daugiau kaip 48 val. per savaitę), su kuriomis pasirašytinai supažindinami darbuotojai, akivaizdu, kad darbuotojas ir darbdavys tinkamai susitarė dėl konkretaus darbo laiko, t. y. ne daugiau kaip 12 val. per darbo dieną ir ne daugiau kaip 48 val. per savaitę.

32Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus, apelianto nuomone, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-30 nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-155-108/2011 yra neteisėta bei nepagrįsta bei turi būti panaikinta.

33Atsiliepimu į D. B. apeliacinį skundą VDI Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas Arūnas Džiugas prašo D. B. apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-30 nutartį bei VDI 2011-18-30 nutarimą.

34Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

35Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinių teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

36ATPK 286 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima nutarimą byloje. Nutarime turi būti: <...> bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas jų įvertinimas; šio kodekso straipsnio, straipsnio dalies ar kito teisės akto, numatančio atsakomybę už šį pažeidimą, kurio reikalavimus pažeidė asmuo, nurodymas; byloje priimtas sprendimas. Teismas pažymi, kad šia įstatymo nuostata yra realizuojama asmens teisė į motyvuotą, argumentuotą teismo sprendimą. Paminėta teisė yra sudėtinė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos asmens teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalis. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad nemotyvuotas teismo sprendimas demokratinėje visuomenėje laikomas piktnaudžiavimo valdžia pasireiškimu. ATPK 286 straipsnis įpareigoja teismus, nagrinėjančius administracinių teisės pažeidimų bylas, nutarime nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta; įstatymus, kuriais teismas vadovavosi. Teismas privalo ne tik išvardyti įrodymus, bet ir išdėstyti jų turinį, nurodant įrodomąją reikšmę. Teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumento bei įrodymo, kurie objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai. Teismo sprendimo motyvai sudaro prielaidas asmeniui veiksmingai pasinaudoti apeliacijos teise (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau LVAT) 2006-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006).

37Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, ATPK 286 straipsnyje nurodytų reikalavimų nesilaikė visiškai. Teismas ne tik kad nepasisakė dėl byloje surinktų įrodymų įrodomosios reikšmės, tačiau įrodymų net neišvardijo ir jų nevertino, nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis atmetė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą dėl VDI 2011-08-30 nutarimo, kuriuo D. B. nubaustas pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį už Darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimus 500 Lt bauda. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad D. B. veika Institucijos pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, nes jis padarė administracinį pažeidimą darbo srityje, pažeidė Darbo kodekso 95 straipsnio 2 ir 3 dalis – nesulygtos darbo sutartyje kitos būtinosios darbo sąlygos ir darbo apmokėjimo sąlygos, 188 straipsnio 2 dalį – nenustatyti konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos, 256 straipsnio 1 dalį – visiškos materialinės atsakomybės sutartyse nenurodyta, už kokias materialines vertybes darbuotojai prisiima atsakomybę. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes yra visiškai nemotyvuotas bei nepagrįstas, nenurodyti jokie įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei argumentai, kuriais remdamasis teismas atmetė D. B. skunde nurodytus argumentus. Teismas ne tik kad nepasisakė dėl byloje surinktų įrodymų įrodomosios reikšmės, tačiau įrodymų net neišvardijo ir jų nevertino, kaip to reikalauja ATPK 257 straipsnis, nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis atmetė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią jam buvo paskirta nuobauda. D. B. su jam inkriminuojamais pažeidimais nesutiko, tačiau teismas, nagrinėdamas pastarojo skundą, skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė nė dėl vieno pareiškėjo skundo argumento, t. y. dėl darbo funkcijų, darbo laiko režimo, darbo užmokesčio, materialinių vertybių apsaugos, kuriais D. B. ginčijo Institucijos 2011-08-30 nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, prašydamas panaikinti šį nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti. Teismas nutartyje apskritai nenurodė, kokius administracinio teisės pažeidimo požymius jis nustatė D. B. veiksmuose. Maža to, skundžiamoje teismo nutartyje nurodytos aplinkybės yra iškraipytos, t. y. VDI 2011-08-30 nutarime, be kita ko, buvo nurodyta, kad pažeisti DK 188 straipsnio reikalavimai, kadangi darbo sutartyse nenurodytas konkretus darbo laikas, tačiau šis pažeidimas skundžiamoje nutartyje apskritai nenurodytas, todėl neaišku, ar teismas pritarė skundžiamam Institucijos sprendimui dėl minėto pažeidimo buvimo D. B. veikoje.

38Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 30211 straipsnio 1 dalis). Skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje nesant bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymo ir motyvuoto jų įvertinimo, patikrinti apylinkės teismo išvadų pagrįstumą yra neįmanoma, toks ATPK 286 straipsnio 2 dalies reikalavimų neatitinkantis sprendimas vienareikšmiškai laikytinas neteisėtu, nepagrįstu ir pažeidžiančiu asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

39Remdamasis išdėstytomis aplinkybės, apygardos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra surašyta iš esmės pažeidžiant ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji yra be motyvų, teismas netiksliai nustatė bylos aplinkybes, o byloje esančių įrodymų net neaptarė ir jų neanalizavo visiškai, taip pažeisdamas ATPK 256, 257, 284 straipsnių reikalavimus, tai laikoma esminiais proceso normų pažeidimais, turėjusiais įtakos nepagrįsto nutarimo priėmimui. Esant nustatytoms aplinkybėms, skundžiama nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl yra naikintina, o byla grąžintina apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, turi išsamiai įvertinti administracinėn atsakomybėm patraukto asmens skunde išdėstytus argumentus, kuriais D. B. ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotų pažeidimų padarymo.

40Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

41Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 nutartį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos miesto apylinkės teisme.

42Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta... 2. 2011-08-23 Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus vyriausioji darbo... 3. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija (toliau VDI) 2011-08-30... 4. Skundžiama Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d.... 5. Apeliaciniu skundu D. B. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo... 6. Teigia, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-30 nutartis... 7. Dėl DK 95 straipsnio 2, 3 dalių pažeidimo... 8. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas pažeidė DK 95... 9. DK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys... 10. Apeliantas aiškina, kad įmonės su darbuotojais sudarytose darbo sutartyse... 11. Vadovaujantis DK 232 straipsniu, kai kuriose profesijose ir tarnybose, be darbo... 12. Apeliantas pažymi, kad įmonėje kiekvienas į darbą priimamas darbuotojas... 13. Būtent darbuotojas ir darbdavys tariasi dėl konkrečių darbo... 14. Dėl DK 188 straipsnio 2 dalies pažeidimo... 15. DK 188 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konkretūs valandiniai tarifiniai... 16. Darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbuotojo pagal darbo sutartį... 17. Apeliantas nurodo, kad įmonės ir darbuotojų darbo sutartyse sulygta, kad... 18. Apeliantas aiškina, kad darbo sutartyse nurodyta formuluotė, kad mokamas... 19. DK 233 straipsnyje nurodyta, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų... 20. Nei DK 95 straipsnio 3 dalyje, nei 188 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtintas... 21. Apelianto teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovės... 22. DK 188 straipsnio 2 dalis įvardija tik pavyzdinį galimų darbo apmokėjimo... 23. Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties... 24. Remiantis DK 256 straipsnio 1 dalimi, visiškos materialinės atsakomybės... 25. Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad... 26. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis... 27. Pagrindinis darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti... 28. Taigi, remiantis paminėta teismų praktika, kadangi materialinės atsakomybės... 29. Be to, apeliantas nurodo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje... 30. Dėl darbo laiko nurodymo... 31. VDI administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad darbo sutartyse... 32. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus,... 33. Atsiliepimu į D. B. apeliacinį skundą VDI Klaipėdos teritorinio skyriaus... 34. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 35. Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas... 36. ATPK 286 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs... 37. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, ATPK 286 straipsnyje... 38. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio... 39. Remdamasis išdėstytomis aplinkybės, apygardos teismas konstatuoja, kad... 40. Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės... 41. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 nutartį panaikinti ir... 42. Nutartis neskundžiama....