Byla e2-1603-820/2017
Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vaidas Pajeda, sekretoriaujant Daliai Remeškevičienei, dalyvaujant ieškovės atstovei advokato padėjėjai S. S., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei R. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.

2Teismas

Nustatė

3

  1. Ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindo santrauka
  1. Ieškovė kreipėsi į teismą ir pareiškė šiuos reikalavimus (ieškinio dalykas):
    1. Pripažinti ieškovei teisę privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), Vilniuje, lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą (toliau tekste – BPĮ).
    2. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    3. Atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas manytų, jog jis praleistas.
  2. Ieškovė nurodė, jog nuo 1991 m. gyvena bute, esančiame ( - ), Vilniuje. Pagal VĮ Registrų centras duomenis, patalpos priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovei butas buvo suteiktas Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1991 m. gegužės 06 d. Gyvenamosios patalpos orderio Nr. 022303 pagrindu, kuomet jai buvo leista iškeisti butą, esantį Maskvoje į butą Vilniuje. Nuo 2001 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė tapo buto nuomininke, atsakovui sudarius su ja nuomos sutartį, kuri 2014 metais buvo pakeista nauja sutartimi.
  3. Ieškovė nuo 1991 metų apsigyvenusi ginčo bute, pateikė prašymą ir visus būtinus dokumentus buto privatizavimui ieškovės vardu, kaip buvo sutarta šeimoje. Ieškovė buvo įtraukta į gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (toliau tekste – BPĮ) sąrašą 39 numeriu. Pradėta privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta ne dėl ieškovės kaltės. Procedūros neužbaigimo aplinkybės ieškovei nebuvo nurodytos, todėl ji negalėjo jų ginčyti ar apskųsti. Neturėdama teisinio išsilavinimo, ieškovė nesuvokė galimybės skųsti privatizavimo procedūros neužbaigimo. Be to, ieškovės šeimą užgriuvo rūpesčiai, - 1998 m. ieškovės mamą ištiko infarktas, o 1999 metais jos mama buvo nužudyta ir prasidėjo ilgi teisminiai procesai. Apie 2000 metus susirgo ieškovės sutuoktinis, kurį reikėjo nuolat slaugyti ir 2008 metais jis mirė.
  4. 2012 metais ieškovė gavo laišką iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir sužinojo, jog ginčo butas nuo 1995 metų yra privatizuotas J. P. vardu. Ieškovė kreipėsi į atsakovą ir 2012 m. gruodžio 11 d. raštu atsakovas informavo ieškovę, jog J. P. vardu registruotos nuosavybės teisės panaikintos ir butas registruotas atsakovo vardu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovė tik 2012 metais suvokė, jog butas nebuvo registruotas jos vardu. Suvokusi, jog privatizavimo procedūra nėra baigta, ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl procedūrų baigimo, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti, todėl ieškovė savo teises gina teisme.
  5. Ieškovė atitinka BPĮ nuostatas, keliamas subjektui, siekiančiam privatizuoti butą. Ji gyveno ginčo bute, pateikė dokumentus, butas gali būti privatizuojamas, procedūros nėra baigtos ne dėl ieškovės kaltės.
  6. Ieškovė prašė atnaujinti senaties terminą, jei jis būtų praleistas, nes terminas praleistas dėl to, jog ieškovė neturi teisinio išsilavinimo, todėl nesuvokė veiksmų teisinių pasekmių bei dėl jos artimųjų sunkios būklės ir didelio streso negalėjo tinkamai pasirūpinti savo teisėmis.
  1. Atsakovo atsikirtimų santrauka
  1. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
  2. Atsakovas nurodė, jog ieškovė nėra tinkamas subjektas, nes byloje nėra duomenų, jog ji gyveno Lietuvoje iki 1989 m. lapkričio 03 d., kaip reikalauja įstatymai.
  3. Byloje taip pat nėra duomenų, jog ieškovė būtų pateikusi prašymą dėl buto privatizavimo, t. y. kad pradėjo privatizavimo procedūras.
  4. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog jei ieškovė pateikė prašymą 1991 metais, tai senaties terminai yra senai pasibaigę. Atsakovo teigimu ieškovės nurodomos priežastys, susiję su artimųjų sveikata nėra tinkamas pasiteisinimas, nes ji galėjo pagal įgaliojimą pavesti atlikti veiksmus kitiems asmenims ir laikotarpis yra nepateisinamai ilgas. Dėl tų pačių aplinkybių prašė atmesti prašymą dėl senaties termino atnaujinimo.
Teismas konstatuoja :
  1. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados
  1. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).
  2. Teismas nustatė žemiau nurodytas aplinkybes.
  3. Ieškovė A. D. yra Lietuvos Respublikos pilietė (1 t., p. 8).
  4. Pagal Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1991 m. gegužės 06 Orderį Nr. 022303 (1 t., p. 10) ieškovei buvo suteiktas ginčo butas, keičiant jos turėtą butą Maskvoje.
  5. Iš Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. Potvarkio Nr. 876V (1 t., p. 35-36) matyti, jog buvo nuspręsta išnuomoti butą, esantį ( - ), Vilniuje J. P.. Šis butas buvo registruotas J. P. nuosavybės teisėmis nuo 1995 m. liepos 03 d. iki 2012 metų pabaigos.
  6. Iš J. V. G. mirties liudijimo (1 t., p. 71-72) matyti, kad ji mirė dėl mechaninės asfikcijos dėl kaklo organų suspaudimo.
  7. Atsakovas ir ieškovė 2001 m. rugpjūčio 22 d. sudarė ginčo buto nuomos sutartį (1 t., p. 12-15).
  8. Ieškovė ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuris administruoja atsakovo butus, 2014 m. birželio 30 d. sudarė naują nuomos sutartį (1 t., p. 16-22).
  9. Ieškovės teisės į nekilnojamuosius daiktus Lietuvos Respublikoje nebuvo įregistruotos nuo 1992 m. sausio 01 d. (1 t., p. 24).
  10. Atsakovas 2012 m. gruodžio 11 d. raštu (1 t., p. 26) informavo ieškovę, jog ginčo buto registracija J. P. vardu yra panaikinta ir butą numatyta registruoti atsakovo vardu. Pagal VĮ Registrų centro duomenis (1 t., p. 29-30) ginčo butas yra registruotas ieškovo vardu.
  11. Atsakovas 2015 m. gruodžio 07 d. raštu (1 t., p. 27-28) atsisakė parduoti butą ieškovei BPĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, lengvatinėmis sąlygomis.
  12. Iš Vilniaus apskrities archyvo 2015 m. rugpjūčio 31 d. rašto Nr. (8.12) V5-1470 (1 t., p. 31) matyti, kad duomenų apie ginčo buto privatizavimą nėra notarinių kontorų dokumentuose bei nėra Vilniaus miesto privatizavimo komisijos dokumentuose.
  13. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo 2016 m. sausio 25 d. rašto (1 t., p. 32-33) matyti, kad archyve nėra duomenų apie ginčo buto privatizavimą.
  14. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų skyriaus departamento 2016 m. kovo 16 d. rašto (1 t., p. 34) matyti, kad departamentas neturi duomenų apie ginčo buto privatizavimą.
  15. 1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1991 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. I-2128 redakcija) buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai arba jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Pasibaigus įstatymo galiojimui galima įgyvendinti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir pagal įstatymą ir kuri buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K., R. K. v. Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykla, bylos Nr. 3K-3-783/2000; 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1025; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; kt.).

4Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, suformavo praktiką, kad, sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti tokias šiame įstatyme įtvirtintas privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; kt.)

  1. Pagal CPK 178 straipsnį šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, todėl kiekviena šalis turi įrodyti savo teiginius. Be to, pagal įrodinėjimo taisykles įrodinėjimo pareigą turi teigiantis, o ne neigiantis asmuo, nes įmanoma įrodyti tik tas aplinkybes, kurios buvo ir neįmanoma įrodyti to, ko nebuvo.
  2. Byloje nėra ginčo, jog ginčo butas pagal BPĮ gali būti privatizavimo objektas.
  3. Pagal BPĮ 4 straipsnio 2 dalį pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Pagal BPĮ 4 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos piliečiai, grįžtantys į Lietuvą iš buvusios SSRS respublikų bei Latvijos ir Estijos valstybių, turi teisę pirkti nuomojamą gyvenamąjį namą, butą, kurį įgijo pasikeisdami su Lietuvos gyventojais.
  4. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė pasikeitė butą iš buto Maskvoje į butą Vilniuje. Ieškovė teigia, jog ji ne persikraustė iš Rusijos Federacijos, o nuolat iki 1989 metų ir po 1989 metų gyveno Lietuvoje, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, nepagrindė. Nei ieškovės atstovė, nei liudytoja, kuri teigė, jog ieškovė nuolat gyveno Lietuvoje, negalėjo nurodyti, kur ieškovė gyveno Lietuvoje prieš 1989 metus. Liudytojos teigimu ieškovė gyveno kartu su savo mama, kuri vėliau išsikėlė gyventi į Ukrainą. Laikotarpio nuo kada iki kada ir vietos, kur ieškovė gyveno Lietuvos Respublikoje nei liudytoja, nei ieškovės atstovė nurodyti negalėjo. 1989 metais galiojo privaloma gyvenamosios vietos registracija. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jos registruota gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes laikytina neįrodyta aplinkybė, jog ieškovė iki 1989 m. lapkričio 03 d. gyveno Lietuvoje, todėl byloje laikina neįrodyta aplinkybė, jog ji yra tinkamas subjektas pagal BPĮ privatizuoti ginčo butą (CPK 178 str.).
  5. Ieškovė teigia, jog ji pateikė dokumentus privatizavimo komisijai ir jai buvo suteiktas 39 eilės numeris. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Ieškovė nepateikė nei pareiškimo, nei įrodymų, jog ji buvo įrašyta 39 numeriu į privatizavimo sąrašus. Archyvuose nėra jokių duomenų, jog ieškovė būtų pradėjusi privatizavimo procedūras. Liudytoja nurodė, jog girdėjo ieškovę ir savo senelę kalbančias apie privatizavimą, tačiau liudytoja nematė ar buvo paduoti dokumentai privatizavimo institucijai. Šie pokalbiai nebuvo tarp ieškovės ir liudytojos, kuri tuo metu buvo nepilnametė. Bendro pobūdžio pakalbėjimai tarp suaugusių žmonių apie privatizavimą negali patvirtinti aplinkybės, jog ieškovė pateikė visus reikiamus dokumentus privatizavimo institucijai. Pagal BPĮ nuostatas, privatizuojant butus, kiti šeimos nariai turėjo pateikti notariškai patvirtintą sutikimą, jog butas būtų įregistruotas vieno iš sutuoktinių vardų. Archyvuose nebuvo rasta jokių duomenų, kad ieškovė būtų pateikusi prašymą ar būtų buvusi įrašyta į privatizuojančių asmenų sąrašus. Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad ieškovė BPĮ nustatytais terminais kreipėsi į privatizavimo instituciją ir pradėjo privatizavimo procedūras (CPK 178 str.).
  6. Be to, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog 1991 metais apsigyveno ginčo bute ir kreipėsi į privatizavimo komisiją dėl buto privatizavimo. Ieškovė teigia, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2012 metais, kai sužinojo, jog jos butas privatizuotas J. P., o ne jos vardu. Su šiais teiginiais nesutiktina. Ieškovė apie savo teisių pažeidimą galėjo ir privalėjo sužinoti kai per protingą terminą negavo jokio atsakymo iš privatizavimo institucijos. Bet kuriuo atveju, ieškovė vėliausiai galėjo ir privalėjo suvokti, jog ginčo buto ji neprivatizavo, kai 2001 m. rugpjūčio 22 d. pasirašė ginčo buto nuomos sutartį, todėl ieškinio senaties pradžia galėjo būti 2001 m. rugpjūčio 22 d. (CK 1.127 str.). Ieškinio senaties terminas 10 metų, todėl jis baigėsi 2011 m. rugpjūčio 22 d. (CK 1.125 str. 1 d.). Akivaizdu, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas, kuris, prašant atsakovui, yra taikytinas ir ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu (CK 1.131 str.).
  7. Teismo vertinimu ieškovės nurodomos aplinkybės, susijusios su artimųjų ligomis, negali būti vertinamos, kaip pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes: ieškovė galėjo pasinaudoti advokato pagalba; byloje nėra duomenų, jog slaugymas buvo nuolatinis, neleidžiantis atsitraukti nuo ligonio; byloje nėra duomenų, jog buvo kokios nors kliūtys ieškovei surašyti paklausimą atsakovui dėl privatizavimo procedūrų užbaigimo; po slaugyto ligonio mirties 2008 metais, buvo apie 3 metų terminas per kurį ieškovei nebereikėjo slaugyti sunkiai sergančių asmenų ir tai pakankamai ilgas laiko tarpas savo teisių gynimui. Atsižvelgiant į šiuos argumentus nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.).
  8. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

5Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Teismo patirtos išlaidos neviršija teisės aktų nustatytos minimalios sumos, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnis).
  2. Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.
Teismas, vadovaudamasis CPK 93, 96, 98, 259-274 straipsniais,

Nutarė

6atmesti ieškinį. Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai