Byla 1A-50-174/2018
Dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Sabinai Vigelytei, dalyvaujant prokurorui Aivarui Velučiui, nuteistajam R. I. (I.) ir jo gynėjai advokatei Daivai Ivanauskaitei,

2teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. I., asmens kodas ( - ), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

3pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – 150 MGL (5 649 Eur) bauda;

4pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3 677 Eur) bauda.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir nustatyta subendrinta bausmė – 200 MGL (7 532 Eur) bauda.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7R. I. nuteistas už tai, kad susitarė duoti ir davė kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą valstybės tarnautojo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus bei, veikdamas bendrai su juo, pagamino netikrą dokumentą, taip pat netikrą dokumentą panaudojo, būtent:

8R. I. 2015-06-08 9.07 val. ( - ) vyriausiojo valstybinio inspektoriaus E. M. tarnybiniame kabinete, esančiame ( - ), pastarajam pareikalavus, susitarė duoti 200 Eur kyšį ir dalį šio kyšio, t. y. 100 Eur, iš karto perdavė E. M.. Kyšį R. I. E. M. susitarė duoti ir jo dalį davė už tai, kad E. M., vykdydamas savo tarnybines pareigas, atliktų 2014-02-02 mirusiam V. Ž. nuosavybės teise priklausiusio laivo „( - ),“, registro Nr. ( - ), pirminę techninę apžiūrą, šią transporto priemonę įregistruotų Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre R. I. vardu, o po to perregistruotų naujo savininko S. G., gimusio ( - ), vardu, žinodamas, kad R. I. nėra teisėtas laivo savininkas, t. y. V. Ž. valia sudaryto teisėto sandorio pagrindu tapęs laivo savininku.

9Tęsiant nusikalstamą veiką ir vykdant susitarimą, pokalbio, vykusio E. M. tarnybiniame kabinete 2015-07-10 nuo 14.14.46 val. iki 15.00.13 val., metu, E. M. patarė R. I., kad V. Ž. priklausiusį laivą pradžioje reikia užregistruoti R. I. vardu, o vėliau, šiam jį pardavus S. G., perregistruoti jį S. G. vardu. R. I. pokalbio metu E. M. pateikė tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku savo paties pagamintą netikrą dokumentą, t. y. tariamai tarp jo ir V. Ž., gyvenusio ( - ), pasirašytą vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį be joje nurodytos sudarymo datos, pagal ją V. Ž. tariamai pardavė, o R. I. nupirko laivą „( - ),“, registro Nr. ( - ), bei V. Ž. vairuotojo pažymėjimo Nr. ( - ), galiojusio iki 2013-07-03, kopiją. E. M. tyčia, t. y. žinodamas, kad V. Ž. mirė ( - ), o jam R. I. pateikta pirkimo–pardavimo sutartis yra netikra, vykdydamas susitarimą su R. I. ir siekdamas įtvirtinti tikrovės neatitinkantį juridinį faktą, kad laivo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta V. Ž. dar esant gyvam, veikdamas bendrai su R. I., į pastarojo pagamintą netikrą dokumentą, t. y. laivo pirkimo–pardavimo sutartį 2015-07-10, nuo 14.14.46 val. iki 15.00.13 val. vykusio pokalbio metu, R. I. paprašius, įrašė tikrovės neatitinkančią jos sudarymo datą – 2013-04-14, turėjusią patvirtinti, kad V. Ž. laivą R. I. pardavė nurodytu metu, nors laivas V. Ž. vardu buvo įregistruotas vėliau, t. y. 2013-05-31, išduodant jam pramoginio laivo bilietą Nr. 01224, ir taip prisidėjo prie R. I. pagaminant netikrą dokumentą.

10Tęsiant nusikalstamą veiką ir vykdant susitarimą, R. I. užpildė 2015-07-10 prašymą atlikti laivo „( - ),“, reg. Nr. ( - ), pirminę techninę apžiūrą ir įregistruoti vidaus vandenų transporto priemonę ir į jį, kaip jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą, įrašė minėtą netikrą sutartį. Savo ruožtu E. M., toliau vykdydamas susitarimą su R. I., savo spaudu ir parašu šį dokumentą patvirtino. Nurodytų dokumentų pagrindu E. M. 2015-07-10 išdavė R. I. vidaus vandenų transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. 76, patvirtinusį, kad laivas „( - ),“, reg. Nr. ( - ), priklauso R. I.. Tokiu būdu R. I., veikdamas bendrai su E. M., bendrais veiksmais pagamintą netikrą dokumentą – laivo pirkimo–pardavimo sutartį panaudojo.

112015-07-15 tarp R. I. ir S. G. buvo pasirašyta laivo „( - ),“, reg. Nr. ( - ), pirkimo–pardavimo sutartis. S. G. 2015-08-06 pateikė E. M. prašymą atlikti laivo „( - ),“, reg. Nr. ( - ), pirminę techninę apžiūrą ir šią vidaus vandenų transporto priemonę įregistruoti. E. M., vykdydamas išankstinį susitarimą su R. I., atlikęs šio laivo pirminę techninę apžiūrą, jį įregistravo S. G. vardu, 2015-08-10 išduodamas jam vidaus vandenų transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. 93. Tęsdamas nusikalstamą veiką R. I. 2015-08-06, apie 08.23 val., E. M. tarnybiniame kabinete, esančiame ( - ), už nurodytų neteisėtų veiksmų atlikimą davė, o E. M. – priėmė likusią 100 Eur kyšio dalį.

12Apeliaciniu skundu nuteistasis R. I. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-09-25 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant minėtas nusikalstamas veikas.

13Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog nors jis neprisipažino dėl jam pareikštų kaltinimų, tačiau jo kaltė visiškai įrodyta. Nuosprendyje nurodyta, jog jo, R. I., išdėstyta versija dėl pinigų perdavimo E. M. už plukdymą laivu bei perduotus daiktus yra išsigalvota. Teigiama, kad remiantis byloje surinktais duomenimis įrodyta, jog jis pagamino netikrą dokumentą, jį panaudojo bei davė kyšį valstybės tarnautojui. Visi nusikaltimo sudėties elementai nustatyti, motyvas taip pat – neteisėtai pasipelnyti.

14Teismo pareiga yra tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti atitinkamais įrodymais. Teisminiam teisės taikymui visada būtina jį pateisinanti argumentacija – teismas privalo argumentuoti, kodėl jis tenkina vienos šalies reikalavimus ir netenkina kitos. Kadangi įstatymas reikalauja teismo sprendimų motyvacijos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalis), teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas teisės taikymo aktais, grindžiamas įrodytais faktais, galiojančiomis teisės normomis ir jų aiškinimu. Teismo procesiniame sprendime, kaip teisės taikymo akte, privalo būti ne tik teismo išvada dėl konkrečios teisės normos taikymo, teisinio bylos faktų kvalifikavimo ir šalių teisių bei pareigų, bet ir šios išvados pateisinimas, t. y. tam tikri argumentai. Kiekviename sprendime privalomos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių įrodymo laipsnio, dėl nustatytų faktų teisinių padarinių ir šalių teisių bei pareigų. Šias išvadas būtina pagrįsti tam tikrais argumentais, kurie pašalintų abejones dėl jų teisingumo ir pagrįstumo.

15Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį ir 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai, inter alia (be kita ko), yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000-09-19, 2008-05-28 ir kiti nutarimai).

16Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo padaryti. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų.

17Pirmosios instancijos teismas jo, R. I., veiksmus kvalifikavo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

18Dėl nuteisimo pagal B K 227 straipsnio 2 dalį

19Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies, subjektyvių (vidinių – psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-406/2011). Pagal teismų praktiką, sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą, reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) – turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2013).

20Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, neginčijamai įrodančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas abejonėmis, prielaidomis, spėjimais, be to, teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apkaltinamajame nuosprendyje jo, R. I., kaltė iš esmės grindžiama vaizdo ir garso įrašais, padarytais atliekant teismo sankcionuotus veiksmus, fiksuojant įvykius E. M. tarnybiniame kabinete, esančiame adresu ( - ). Tačiau R. I. teigimu, teismo padarytos išvados, analizuojant jo ir E. M. susitikimus bei pokalbius telefonu, neatitinka realių aplinkybių. Apeliantas pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu jis neneigė ir dabar neneigia, kad palaikė draugiškus asmeninius santykius su E. M., su juo bendraudavo įvairiomis temomis, taip pat ir susijusiomis su laivų įsigijimu, dokumentų tvarkymu ir pan. 2015-06-08 jis užėjo pas E. M. ir tuo metu vykusio pokalbio metu jo paklausė apie galimybę įregistruoti laivą „( - )“, registro Nr. ( - ), savo vardu. Minėtą laivą jis buvo nusipirkęs iš V. Ž., tačiau laivo nebuvo įregistravęs savo vardu. Laivą „( - ),“, registro Nr. ( - ), norėjo parduoti kitam asmeniui – S. G., todėl ir norėjo, kad laivas būtų perregistruotas jo vardu. Tačiau E. M., kaip savo srities profesionalas, jam, R. I., paaiškino, jog teisiškai tokia situacija neįmanoma, kadangi pirmiausia turi būti laivas įregistruotas jo vardu ir tik po to bus galima perleisti jį naujajam savininkui. Būtent E. M. teisinės konsultacijos, patarimai jam ir padėjo teisiškai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, įforminti laivo „( - ),“, registro Nr. ( - ), įsigijimą bei perleidimą naujajam savininkui. R. I. pažymi, jog minėto laivo pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, t. y. pirkimo–pardavimo sutartis buvo rašytinė, joje buvo apibrėžtas parduodamas objektas, kaina, nurodytos sutarties šalys ir pan., ją buvo pasirašęs tiek pirkėjas, t. y. jis – R. I., tiek pardavėjas V. Ž..

21Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog kyšio priėmimas ir davimas siejamas su konkrečių valstybės tarnautojo tarnybinių veiksmų atlikimu ar neatlikimu. Kyšis paprastai imamas ir duodamas už veiksmus, kuriuos asmuo galėjo atlikti dėl savo tarnybinės padėties, ir pirmiausia tai yra veiksmai, kurie siejasi su valstybės tarnautojo darbo pobūdžiu ar funkcijomis ir kuriuos atlikti jis yra kompetentingas. Pasak apelianto, šiuo konkrečiu atveju, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, jam nebuvo jokio pagrindo nei 2015-06-08, nei kada vėliau galimam valstybės tarnautojo E. M. papirkimui, kadangi jam, R. I., nebuvo reikalingas joks ( - ), inspektoriaus E. M., be kita ko, esančio ilgamečiu jo draugu, neteisėtas veikimas (ar neveikimas), įregistruojant bei perregistruojant laivo „( - ),“, registro Nr. ( - ), nuosavybės teisę. Be to, apeliantas pažymi, jog, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, net ir naudojant vaizdo bei garso įrašymo priemones, nebuvo nustatytas joks E. M. kyšio reikalavimas, susitarimas tarp jo, R. I., ir E. M. ar kitų asmenų duoti kyšį, taip pat nėra ir duomenų, įrodančių, jog E. M. perduoti pinigai yra už kažkokių jo pareiginių veiksmų atlikimą ar sprendimų priėmimą. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl papirkimo padarė analizuodamas ne visą pokalbių, susitikimų medžiagą, o tik nagrinėdamas atskirus pokalbio fragmentus, pasisakymus. Tokiu būdu buvo iškraipyta, t. y. pateikta tiesos neatspindinti, jo, R. I., ir E. M. susitikimo esmė. Vaizdo ir garso įraše, darytame 2015-06-08 E. M. kabinete, matyti, jog jis, R. I., perdavė E. M. laivo dokumentus bei dvi kupiūras po 50 Eur. Į E. M. klausimą – „Ką tu čia?“, jis atsako: „Ką, ką, nieko“.

22Akivaizdu, jog esant kyšio reikalavimui, susitariant duoti kyšį ar duodant kyšį asmenys bendrautų kitaip, būtų nurodoma, už ką duodami pinigai, kokių pareigūno veiksmų ar priimamų sprendimų laukiama, aptariama atsiskaitymo už teisėtą ar neteisėtą veikimą (neveikimą) tvarka, terminai ir pan. Šiuo konkrečiu atveju tokių aplinkybių užfiksuota nebuvo. Taip pat ir kito susitikimo E. M. kabinete metu – 2015-08-06, perduodant pinigus – 100 Eur kupiūrą – nėra užfiksuotas joks pokalbis, susitarimas ir pan., susijęs su E. M. atliktinais / atliekamais veiksmais, įregistruojant / perregistruojant laivo „( - ),“, registro Nr. ( - ), nuosavybės teisę. Todėl visiškai neaišku, kodėl teismas padarė išvadą, jog pinigai buvo perduoti už minėto laivo įregistravimą. Kartu apeliantas R. I. pažymi, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo tiriama jo nurodyta versija, kad pinigus – dvi kupiūras po 50 Eur – 2015-06-08 jis perdavė E. M. už priekabėlės motoblokui, senų langų bei kitų senų daiktų perleidimą, kuriuos įsigijo iš E. M. ir juos sandėliuoja savo garaže; kitus pinigus – vieną 100 Eur kupiūrą – 2015-08-06 perdavė E. M., mokėdamas už sutartą plukdymą laivu savo gimtadienio proga (tačiau E. M. kitą dieną pinigus grąžino, nes dėl užimtumo darbe nebegalėjo jo, R. I., ir jo draugų plukdyti laivu). Be to, priešingai, nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, susitikimų metu jis ir E. M. kalbėdavo ne tik apie laivo įregistravimą / perregistravimą, tačiau ir apie kitus asmeninius reikalus.

23Kaip minėta, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktika, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

24Esant iš esmės prieštaringiems kaltinimo ir gynybos parodymams, Šilutės rajono apylinkės teismas be papildomo tyrimo ir esamų duomenų įvertinimo, taip pat be paieškos papildomų naujų duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų kurią nors iš prieštaringų pozicijų, prioritetinę reikšmę suteikė kaltinimo įrodymams. Po ilgokai užsitęsusio tyrimo ir daugybės liudytojų apklausos patikimų įrodymų byloje apie jo, R. I., tariamai padarytas nusikalstamas veikas nebuvo gauta. Todėl Šilutės rajono apylinkės teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog byloje yra nepašalintų abejonių, kurios, vadovaujantis principu in dubio pro reo, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, nes, išnaudojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, patikimų išvadų dėl papirkimo (BK 227 straipsnio 2 dalis) buvimo jo, R. I., veiksmuose nebuvo galima daryti.

25Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra ne kartą konstatavę, kad nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis ir in dubio pro reo principu, pagal kurį visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai (Barber?, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.; kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-347/2007, 2K- 251/2010, 2K-363/2013). Apelianto R. I. teigimu, šiuo konkrečiu atveju jo veika nepagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant minėtą nusikalstamą veiką, todėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-09-25 nuosprendis turi būti panaikintas (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

26Dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

27Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat padarė išvadą, jog jis, R. I., veikdamas bendrai su E. M., bendrais veiksmais pagamino netikrą dokumentą – laivo pirkimo–pardavimo sutartį – ir ją panaudojo, ir tokie jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

28BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti veiksmai suformuluoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas iš šiame BK straipsnyje nurodytų veiksmų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. jame įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Svarbus dokumento požymis yra tai, kad dokumentas yra tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas sukelia ar gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, 2K-263/2010, 2K-57/2014, 2K-235-2014). Nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos (suklastojimo) pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Jei dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymo atsiranda pavojingi padariniai, veikos kvalifikuojamos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Kartu pažymėtina, kad ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010).

29Teismas išvadą, jog buvo pagamintas netikras dokumentas, padarė todėl, kad į laivo pirkimo–pardavimo sutartį buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti jos sudarymo data – 2013-04-14. Minėta išvada yra nepagrįsta, kadangi iš esmės dokumento data, kuri neturi juridinės reikšmės, nesukėlė ir negalėjo sukelti kokių nors teisiškai reikšmingų pasekmių. Vienas iš dažniausiai praktikoje pasitaikančių nuosavybės teisės atsiradimo bei pasibaigimo pagrindų – jos įgijimas pagal sandorius. Šiuo atveju buvo sudarytas laivo „( - ),“, registro Nr. ( - ), pirkimo–pardavimo sandoris. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtas sandoris nėra nuginčytas ir niekas nekelia teisinio ginčo dėl šio sandorio teisėtumo, taigi minėto sandorio pagrindu įgytos teisės ir pareigos yra galiojančios ir teisėtos. Be to, net ir tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

30Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai: 1) kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; 2) būtina aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (LAT 2008-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; LAT 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008 ir kt.).

31Apelianto teigimu, datos įrašymas galiojančioje pirkimo–pardavimo sutartyje visiškai neturėjo jokios įtakos, t. y. juridinės reikšmės nuosavybės teisės perleidimui. Be to, R. I. pažymi, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-10-04 specialisto išvadoje Nr. 11K-216(16) nurodyta, jog 2013-04-14 vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje rankraštinius įrašus, prasidedančius žodžiu „TAURAGĖ“ ir pasibaigiančius žodžiais „R. I.“, be to, ties žodžiais „R. I.“ pasirašė R. I. (Išvados 2 ir 3 punktas). Apeliantas pažymi, kad specialistai negalėjo pateikti kategoriškos išvados, jog ties žodžiais „Ž. V.“ pasirašė ne V. Ž. (Išvados 4 punktas). Taip pat specialistai nustatė, jog 2013-04-14 vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje rankraštinį įrašą „...3...balandžio 14“ parašė E. M. (Išvados 1 punktas). Tačiau R. I. pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu tiek jis, tiek E. M. pripažino, jog į sutarties tekstą buvo įrašyta minėta data. Minėtą įrašą atliko E. M., tačiau datos nurodymas, kaip minėta, neturi jokios juridinės reikšmės minėto dokumento teisėtumui. R. I. teigimu, priešingai nei teigiama nuosprendyje, jokio susitarimo tarp jo ir E. M. dėl datos įrašymo į laivo pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo, tokį susitarimą įrodančių aplinkybių nebuvo nustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu. Šiuo atveju šalys sudarydamos pirkimo–pardavimo sandorį turėjo tikslą perleisti daiktą, tokia buvo šalių valia, šalių elgesys po sutarties padarymo patvirtino minėtus tikruosius šalių ketinimus, jokių reikalavimų dėl sutarties nuginčijimo pareikšta nebuvo ir pan., todėl, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai 2017-09-25 nuosprendyje konstatavo, jog jis nebuvo teisėtas laivo savininkas.

32Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, jog jis suklastojo laivo „( - ),“, registro Nr. ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, R. I. pažymi, jog E. M. padarytas datos įrašas minėtame pirkimo–pardavimo dokumente neturi juridinės reikšmės, tokia veika nepadaroma ir negali būti padaryta esminė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Todėl, apelianto R. I. teigimu, akivaizdu, jog Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-09-25 nuosprendis turi būti panaikintas, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

33Apibendrindamas R. I. apeliaciniame skunde pažymi, jog BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: 1) jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); 2) jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2014).

34Kartu apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Be to, pažymėtina, jog priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos aplinkybės. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Būtent teisingo sprendimo priėmimas akcentuojamas ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Savo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kuri įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

35R. I. teigimu, šiuo konkrečiu atveju jo veiksmuose nėra nei BK 227 straipsnio 2 dalyje, nei BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikaltimų sudėčių (nėra būtinųjų objektyviosios pusės požymių ir subjektyviosios pusės požymio – kaltės, t. y. tiesioginės tyčios, būtinos inkriminuotų nusikalstamų veikų atveju). Todėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-09-25 nuosprendis, kuriuo jis, R. I., pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

36Teismo posėdyje nuteistasis R. I. ir jo gynėja advokatė D. Ivanauskaitė prašė nuteistojo aeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

37Apeliacinis skundas atmestinas.

38Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu, nuteistojo R. I. apeliaciniu skundu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai R. I. pripažino kaltu padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas dėl to, kad jis susitarė duoti ir davė kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą valstybės tarnautojo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus bei, veikdamas bendrai su juo, pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo.

39Nors apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 3 ir 5 dalies bei 305 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo R. I. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

40Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo R. I. apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

41Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

42Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o nu nuteistojo R. I. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Šilutės rajono apdylinės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

43Nuteistojo R. I. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas, nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamuosius teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi.

44Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo R. I. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo R. I. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais: 1) 2016-05-03 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole (t. 1, b. l. 57–59) užfiksuotais duomenimis apie tai, kad 2015-06-19 14:08:43–14:09:58 val. telefoninio pokalbio tarp E. M. ir R. I. metu pastarasis klausia E. M.: „Nepadarei dar tam žmogeliui, ne?, šis paklausia „Kam?“, R. I. atsako: „Nu, tam, kur žadėjom. Nu, laivą tą. Ne dar?“, E. M. atsako, kad tas žmogus dar „nepaėmė popierių“ ir, kad jis turi užpildyti dokumentus pats, nes jis (E. M.) už jį pildyti dokumentų negali (t. 1, b. l. 58); 2) 2015-09-18 Veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole (t. 1, b. l. 60–64) užfiksuotais duomenimis apie tai, kad 2015-06-08 09.07–09.11 val. E. M. tarnybiniame kabinete vykusio pokalbio tarp E. M. ir R. I. metu pastarasis paduoda E. M. laivo dokumentus, kuriuose įdėtos dvi kupiūros po 50 Eur, ir sako, kad „laivą reikia perrašyti tiesiai nuo V. Ž. tam, kuris gyvena tiesiai prieš uostą, ir nereikia jokio papildomo tauragiškio žmogaus“. E. M. paimdamas pinigus sako: „kažkaip kiek mažai <...> aš sakiau du“, tada R. I. sako: „Šimtą sakei, nu nesvarbu, aš bandysiu daugiau ištraukt“ (t. 1, b. l. 63), ir jie sutaria, kad, forminant sutartį dėl laivo pardavimo, už V. Ž. pasirašys R. I., o S. G. ateis ir pasirašys pats. Protokole taip pat užfiksuotos R. I. pinigų perdavimo E. M. 2015-08-06 jo tarnybiniame kabinete aplinkybės, kai R. I. 08:23:40 val. iš marškinių kišenės išsitraukia piniginę ir iš jos išima 100 Eur banknotą ir paduoda pinigus E. M., o šis 08.23.52 val. paduotą banknotą įsideda į kairės pusės kelnių kišenę (t. 1, b. l. 64); 3) 2016-05-03 Veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo 2016-05-03 protokole (1 t., b. l. 65–74) užfiksuotais duomenimis apie tai, kad 2015-07-10 14.41–15.00 val. vykusio pokalbio E. M. tarnybiniame kabinete tarp jo ir R. I. metu buvo aptariama, kaip reikia įforminti V. Ž. priklausančio laivo pardavimo dokumentus. E. M. ir R. I. nutarė, kad laivo pirkimo–pardavimo sutartį, kuri tariamai buvo sudaryta tarp R. I. ir V. Ž. (miręs ( - )), reikia surašyti atgaline data, t. y. joje nurodant datą – 2013-04-14, po to laivą užregistruoti R. I. vardu, o tada perrašyti jį S. G., kita bylos medžiaga.

45Teismas R. I. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 227 straipsnio 2 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo R. I. kaltės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

46Nuteistasis R. I. apeliaciniame skunde išdėstė savo subjektyvią, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių versiją, tačiau nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.

47Apelianto R. I. skunde deklaratyviai teigiama, kad jo kaltė pagrįsta vien tik jį kaltinančiais įrodymais, nes, kaip minėta, teismas skundžiamą nuosprendį pagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma, motyvavo, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta.

48Nors R. I. teigia, kad pinigus – dvi kupiūras po 50 Eur – 2015-06-08 jis perdavė E. M. už priekabėlės motoblokui, senų langų bei kitų senų daiktų perleidimą, kuriuos įsigijo iš E. M. ir juos sandėliuoja savo garaže; kitus pinigus – vieną 100 Eur kupiūrą – 2015-08-06 perdavė E. M., mokėdamas už sutartą plukdymą laivu savo gimtadienio proga, tačiau E. M. kitą dieną pinigus grąžino, nes dėl užimtumo darbe nebegalėjo jo, R. I., ir jo draugų plukdyti laivu, tačiau tokią apelianto R. I. versiją paneigia ir aplinkybę, kad jis pinigus perdavė E. M. kaip kyšį už laivui techninės apžiūros akto išdavimą bei laivo perregistravimą jo vardu, nors jis nebuvo teisėtas, sandorio pagrindu tapęs, laivo savininkas, patvirtina minėtuose veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys. Iš šiuose protokoluose užfiksuotų vaizdo ir garso įrašų duomenų matyti, kad pokalbio su E. M. jo tarnybiniame kabinete metu R. I. teigė, kad laivą reikia perrašyti tiesiai nuo Ž. tam, kuris gyvena tiesiai prieš uostą, ir nereikia jokio papildomo tauragiškio žmogaus. E. M. pasakius, kad 100 jam per mažai ir nurodžius „du“, R. I. pažadėjo „ištraukti daugiau“. Pokalbio metu jie taip pat susitarė, kad sutartyje dėl laivo pardavimo už V. Ž. pasirašys R. I., o S. G. ateis ir pats pasirašys. Analizuojant minėtuose protokoluose, kuriuose užfiksuoti vaizdo ir garso E. M. tarnybiniame kabinete duomenys, matyti, kad R. I. ir E. M. kalba išimtinai tik apie laivo registravimo reikalus, ir jokios kalbos pinigų E. M. perdavimo per du kartus metu apie tai, jog R. I., kaip jis teigia, atsiskaito už daiktus bei moka E. M. už sutartą plukdymą laivu R. I. gimtadienio proga, nebuvo. Pažymėtina ir tai, jog pats E. M. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad R. I. pinigus jam davė kaip kyšį. Nors vėlesnių apklausų metu jis šiuos savo parodymus pakeitė, tačiau dėl pinigų iš R. I. gavimo nurodė skirtingas aplinkybes, t. y. aiškino, kad pinigai jam buvo atiduoti kaip skola, vėliau jau teigė, kad buvo mokama už sutartą paplukdymą laivu. Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, nėra pagrindo tikėti apelianto R. I. versija, kad jis sumokėjo E. M. už daiktus bei plukdymą, nes, kaip matyti iš vaizdo ir garso įrašų E. M. tarnybiniame kabinete duomenų, užfiksuotų minėtuose protokoluose, R. I. pokalbio su E. M. metu apie jokius atsiskaitymus už daiktus ir plukdymą laivu jokios kalbos nėra, o kalbama apie neteisėtus veiksmus, susijusius su laivo užregistravimu. Be to, vaizdo ir garso įrašas patvirtina, kad būtent R. I. ir E. M. pokalbių pastarojo tarnybiniame kabinete metu buvo nuspręsta sudaryti laivo pirkimo–pardavimo sutartį, nes, kaip matyti iš R. I. ir E. M. pokalbių turinio, aptariamas V. Ž. priklausančio laivo pardavimo sutarties sudarymas, E. M. aiškina, jog įforminti laivo pirkimą–pardavimą taip, kaip nori R. I., t. y. laivą perregistruojant nuo V. Ž. tiesiogiai naujajam įgijėjui E. G., negalima, nes būtina pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią V. Ž. parduoda laivą R. I.. Būtent šio pokalbio metu E. M. pareiškus, jog negalima perrašyti laivą tiesiogiai iš V. Ž. S. G. vardu, ir buvo išsiaiškinta, kad yra būtina laivo pirkimo–pardavimo sutartis tarp V. Ž. ir R. I.. Todėl bendromis R. I. ir E. M. pastangomis buvo sukurta – suklastota 2013-04-14 laivo pirkimo–pardavimo sutartis, nes, kaip matyti iš vaizdo įrašo, R. I., patariant E. M., pildo dokumentus, klausia dėl sutarties sudarymo vietos (( - ) ar ( - )), kokius laivo techninius parametrus nurodyti, tariasi dėl datos (kalba apie 2013-04-14 ir 201-07-10). Pokalbio turinys patvirtina, kad sutartyje duomenys buvo įrašyti atgaline data, t. y. E. M. į R. I. pateiktą pirkimo–pardavimo sutarties formą savo ranka įrašo paties sugalvotą šios sutarties sudarymo datą – 2013-04-14 (V. Ž. mirė ( - ),), po to R. I. 2015-07-10 data užpildo prašymą atlikti jo įsigyto laivo pirminę techninę apžiūrą ir įregistruoti laivą į registrą. Kad E. M., aiškiai suklastotą sutartį patvirtino ir ją įregistravo, turėdamas suinteresuotumą tokių neteisėtų veiksmų atlikimui ne be pagrindo ir elgėsi neteisėtai, patvirtina ir dėl jo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Aptartų duomenų kontekste skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas padarė neabejotinai pagrįstą išvadą dėl R. I. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

49Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino ir išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Išvados dėl R. I. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu, kolegija nenustatė. Nuteistojo R. I. apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Priimdamas R. I. apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo laikyti jį niekiniu.

50Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

51nuteistojo R. I. apeliacinį skunda atmesti.

Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – 150 MGL (5 649 Eur) bauda;... 4. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3 677 Eur) bauda.... 5. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos jas... 6. Teisėjų kolegija... 7. R. I. nuteistas už tai, kad susitarė duoti ir davė kyšį valstybės... 8. R. I. 2015-06-08 9.07 val. ( - ) vyriausiojo valstybinio inspektoriaus E. M.... 9. Tęsiant nusikalstamą veiką ir vykdant susitarimą, pokalbio, vykusio E. M.... 10. Tęsiant nusikalstamą veiką ir vykdant susitarimą, R. I. užpildė... 11. 2015-07-15 tarp R. I. ir S. G. buvo pasirašyta laivo „( - ),“, reg. Nr. (... 12. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. I. prašo panaikinti Šilutės rajono... 13. Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog nors jis neprisipažino dėl... 14. Teismo pareiga yra tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti... 15. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1... 16. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginti žmogaus ir piliečio teises bei... 17. Pirmosios instancijos teismas jo, R. I., veiksmus kvalifikavo pagal BK 227... 18. Dėl nuteisimo pagal B K 227 straipsnio 2 dalį... 19. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai... 20. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų,... 21. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog kyšio priėmimas ir... 22. Akivaizdu, jog esant kyšio reikalavimui, susitariant duoti kyšį ar duodant... 23. Kaip minėta, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus... 24. Esant iš esmės prieštaringiems kaltinimo ir gynybos parodymams, Šilutės... 25. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ir Lietuvos... 26. Dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį... 27. Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat padarė išvadą, jog jis, R. I.,... 28. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro... 29. Teismas išvadą, jog buvo pagamintas netikras dokumentas, padarė todėl, kad... 30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 1... 31. Apelianto teigimu, datos įrašymas galiojančioje pirkimo–pardavimo... 32. Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, jog jis... 33. Apibendrindamas R. I. apeliaciniame skunde pažymi, jog BK 2 straipsnio 4... 34. Kartu apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne... 35. R. I. teigimu, šiuo konkrečiu atveju jo veiksmuose nėra nei BK 227... 36. Teismo posėdyje nuteistasis R. I. ir jo gynėja advokatė D. Ivanauskaitė... 37. Apeliacinis skundas atmestinas.... 38. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos... 39. Nors apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo... 40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo R. I. apeliacinį skundą,... 41. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti... 42. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad... 43. Nuteistojo R. I. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti... 44. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių... 45. Teismas R. I. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 227 straipsnio 2... 46. Nuteistasis R. I. apeliaciniame skunde išdėstė savo subjektyvią, bylos... 47. Apelianto R. I. skunde deklaratyviai teigiama, kad jo kaltė pagrįsta vien tik... 48. Nors R. I. teigia, kad pinigus – dvi kupiūras po 50 Eur – 2015-06-08 jis... 49. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas... 50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 51. nuteistojo R. I. apeliacinį skunda atmesti....