Byla 2K-455/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko, sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. išteisinamojo nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį, S. P. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 punktas).

2Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Nustatė

3S. P. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžiu išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2011 m. birželio 11 d., apie 00.20 val., iš J. Z. priklausančios melžimo aikštelės, esančios A. Z. priklausančioje ganykloje ( - ), pavogė J. Z. priklausančias dvi K100018 melžtuves „Simulor Classic“, padarydamas nukentėjusiajam J. Z. 2800 Lt dydžio turtinę žalą.

4Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. Z. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. išteisinamąjį nuosprendį dėl S. P. ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį.

5Kasatorius, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkto nuostatas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė įrodymų vertinimo reikalavimų, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nevisiškai juos ištyrė, netyrė liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų patikimumo, todėl padarė neteisingą ir teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad būtent pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą, nustatė faktines aplinkybes, įvertino įrodymus, priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo tiesiogiai ištirti visi įrodymai, nesuteikiant nė vienam jų prioritetinės reikšmės, įrodymų vertinimo procese sugretinant juos su kitais bylos duomenimis, tyrimo metu atliktų veiksmų rezultatais, liudytojo A. P. parodymai, prieštaravę nukentėjusiojo ir liudytojų J. Z. , J. K. parodymams, buvo tinkamai įvertinti. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, motyvuotai pasirinkto tuos duomenis, kurie nesukėlė abejonių dėl jų tikrumo, patikimumo, leistinumo, sudarė vieningą, logišką įrodymų grandinę, nes pagrindo netikėti nukentėjusiojo, liudytojų J. K. , J. Z. parodymais, vien dėl įtemptų jų tarpusavio su kaltinamuoju santykių nebuvo. Šių asmenų parodymai nuoseklūs, sutampantys, juos patvirtina policijos pareigūno A. Ž. parodymai. Be to, pagal BIRT duomenų bazę 2011 m. birželio 11 d., 00.20 val., policijoje užfiksuotas telefoninis J. Z. pranešimas, kad laukuose pažįstamas asmuo sugadino ganymo įrenginį, įvykio vieton buvo išsiųstas tyrėjas A. Ž. , t. y. nukentėjusysis nedelsdamas sureagavo į nusikaltimą ir pranešė policijos pareigūnams, ieškojo pagrobto turto, tikėdamasis, kad jis tik suniokotas. Įvykio vieton atvykusiam policijos pareigūnui iš karto buvo nurodytas galbūt nusikalstamą veiką padaręs asmuo, o teismo daroma prielaida apie policijos pareigūno neveiklumą bei teismo vertinimas apie nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą, yra, anot kasatoriaus, susiję su vienintele aplinkybe, kad jis iš pradžių vylėsi, jog turtas ne pagrobtas, o tik išmėtytas.

6Kasatoriaus manymu, nepagrįstai keliamas klausimas dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, nusikaltimu padarytos žalos, nes jis yra faktinis pagrobto turto savininkas, ūkis tik formaliai registruotas jo motinos vardu, jis tęsia tėvų sukurto ūkio plėtrą, yra jo paveldėtojas, o ūkio registracija nepakeista tik iš pagarbos motinai, kuri dėl garbingo amžiaus ūkyje nebedirba. 2011 m. birželio 13 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 4002869, kurioje fiksuoti duomenys, kad iškart po vagystės įsigytos melžtuvės patvirtina duomenis ne tik apie realią pagrobto turto vertę, bet ir faktą, kad šis turtas tikrai pagrobtas.

7Apeliacinės instancijos teismas, pakartodamas kasacinio teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties motyvus, visiškai nepasisakė dėl pagrobto turto vertės ir civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Apeliacinės instancijos teismas neįvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, o tokie baudžiamojo proceso pažeidimai yra esminiai, sukliudę išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes objektyvūs bylos duomenys buvo vertinami atskirai arba apskritai nevertinami, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BK 2 straipsnio 3 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumo, esant konfliktiškiems santykiams su kaltinamuoju, visiškai nepasisakė dėl kaltinamojo sūnaus parodymų patikimumo, nors byloje yra duomenų apie jo veiksmus, siekiant padėti tėvui išvengti baudžiamosios atsakomybės (2011 m. gruodžio 30 d. tarnybinis pranešimas dėl atvesdinimo). Toks vienų įrodymų priskyrimas subjektyviems, o analogiškų – objektyviems, yra akivaizdus rungimosi principo pažeidimas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, išteisinamojo nuosprendžio pagrindu nurodydamas Trasologinės ekspertizės išvadas, visiškai neatsižvelgė į nusikalstamos veikos padarymo datą (2011 m. birželio 11 d.) ir automobilio apžiūros datą (2011 m. spalio 5 d.), aplinkybę, kad automobilio padangos buvo skirtingos, todėl panaikino teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas S. P. apeliacinį skundą, tai padarė formaliai, remdamasis tik paties kaltinamojo parodymais, juos pagrįsdamas tik subjektyviais jo sūnaus parodymais, t. y. remdamasis atskirais bylos duomenimis, nesiedamas jų ir nebendrindamas tarpusavyje, todėl šio teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas bei naikintinas.

8Kasacinis skundas atmestinas.

9BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas; apeliacinės instancijos teisme atitinkamai pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą abiem išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais).

10Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

11Tinkamos įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas baudžiamojo proceso metu, nekaltumo prezumpcijos taikymas taip pat glaudžiai siejasi su tinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu teisme, įrodymų pakankamumo kriterijumi. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

12Nagrinėjamu atveju kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su šio teismo išvadomis dėl to, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo S. P. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. nutarties nurodymus, o priimtas išteisinamasis nuosprendis neatitinka BPK nurodytų turinio reikalavimų (BPK 331 straipsnis).

13Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, grąžinus šiam teismui bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal kasacinės instancijos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį, būtent remdamasis šios nutarties argumentais, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą byloje (T. 2, b. l. 51) bei 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (T. 2, b. l. 54) paskyrė atlikti trasologinę ekspertizę, siekdamas nustatyti, ar įvykio vietoje rastas ir byloje esančioje nuotraukoje užfiksuotas padangos pėdsakas (T. 1, b. l. 15) yra paliktas kaltinamojo automobilio padangos, užfiksuotos byloje esančiose nuotraukose (T. 1, b. l. 54-56). Taigi, tiesiogiai, pakartotinai apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, gauta trasologinės ekspertizės išvada, nepatvirtinusi įvykio vietoje nufotografuoto padangos pėdsako atitikties kaltinamojo automobilio padangos raštui pagal byloje esančias nuotraukas. Teismas, remdamasis visuma bylos duomenų, išsamiai išanalizavęs kiekvieną jų, palyginęs juos tarpusavyje, pakartotinai apklausęs įvykį mačiusį – nukentėjusįjį, 2014 m. vasario 14 d. nuosprendyje detaliai ir argumentuotai nurodė, kokie nukentėjusiojo parodymų, duotų skirtingais baudžiamojo proceso etapais, neatitikimai nustatyti, kokie yra neatitikimai tarp jo ir liudytojos J. Z. parodymų, taip pat įvertino konfliktišką nukentėjusiojo ir jam artimos aplinkos santykių būklę su kaltinamuoju. Teismas padarė pagrįstą ir argumentuotą išvadą dėl to, kad šie asmenys buvo įvykio vietoje, rado sugadintą elektrinį piemenį (kuoliukus) ir pamatė, jog yra pavogtos dvi melžtuvės, tačiau asmens, kuris tai padarė, nematė, o tik vėliau pateikė duomenis apie neva tai padariusį S. P. . Be to, teismas motyvuotai nurodė, kad jokie kiti bylos duomenys, nei daktiloskopinio tyrimo išvada dėl ant įvykio vietoje rasto prožektoriaus buvusių pirštų antspaudų, nei trasologinės ekspertizės išvada nepatvirtino nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės, liudytojo J. K. parodymų apie tai, kad būtent S. P. pavogė melžtuves. Taigi, nesant neabejotinų S. P. kaltės įrodymų, buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą, kurio turinys visiškai atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus, teismas nurodė motyvus, kodėl kitaip vertina byloje surinktus duomenis ir kodėl jų nepakanka neabejotinoms išvadoms dėl S. P. kaltės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Kasatoriaus teiginiai, neva apeliacinės instancijos teismas didesnę įrodomąją reikšmę suteikė kaltinamojo sūnaus parodymams dėl jo alibi įvykio vakarą, nepagrįsti, nes tik pateikus argumentus dėl bylos duomenų visumos vertinimo, įrodymų nepakankamumo kaltinamojo kaltei nustatyti, papildomai buvo nurodyta, kad ir liudytojas A. P. nurodė, jog įvykio metu S. P. buvo namuose, tačiau išteisinamasis nuosprendis priimtas ne vien šio liudytojų parodymų pagrindu. Pažymėtina, kad, remiantis rungimosi principu, teismas atlieka teisingumo vykdymo, o ne kaltinimo funkciją. Teismas nagrinėja bylą pagal pateiktą bylos medžiagą ir nors yra ir turi būti aktyvus baudžiamajame procese nustatant tiesą, kaip šiuo atveju – paskyrė papildomą trasologinę ekspertizę, tačiau neturi siekti iki begalybės pagrįsti tam tikrų aplinkybių įrodytumo. Jeigu byloje esančių duomenų nepakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti, kylančių prieštaravimų BPK numatytomis priemonėmis pašalinti negalima, vertinant visas abejones kaltinamojo naudai, pagrįstai ir teisėtai priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

14Įvertinus tai, kad įrodymų, pagrindžiančių S. P. kaltę pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, byloje pakankamai nesurinkta ir priimtas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), pasisakyti dėl civilinio ieškinio pagrįstumo nebuvo pagrindo (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

15Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas, remiantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, nustatytos reikšmingos bylai teisingai išnagrinėti faktinės aplinkybės, argumentuotai nurodyta, kuriais įrodymais vadovautasi, o kurie ir dėl ko – atmesti (BPK 305, 331, 332 straipsniai). Nagrinėjamu atveju esminių BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepadarė, priimtas išteisinamasis nuosprendis yra motyvuotas ir argumentuotas, todėl pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nėra.

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

17Atmesti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. Z. kasacinį skundą.

Ryšiai