Byla 2A-671/2014
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. B., R. B., Z. B. ir M. D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškovų K. B., R. B., Z. B. ir M. D. K. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-184-653/2013 pagal ieškovų K. B., R. B., Z. B. ir M. D. K. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai ieškiniu prašė:

51. Pripažinti negaliojančiomis:

61.1 2007 m. spalio 17 d. ieškovo K. B. su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis;

71.2. 2007 m. spalio 17 d. ieškovo Z. B. su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis;

81.3. 2007 m. spalio 17 d. ieškovo K. B. su atsakovu sudarytą skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį;

91.4. 2007 m. spalio 17 d. ieškovo Z. B. su atsakovu sudarytą skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį;

101.5. 2010 m. birželio 17 d. ieškovų K. B. ir R. B. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį;

111.6. 2010 m. birželio 17 d. ieškovų Z. B. ir M. D. K. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį;

122. priteisti iš atsakovo ieškovų K. B. ir R. B. naudai 47 058,76 Eur nuostolių atlyginimą ir 1 888,50 Lt patirtų išlaidų;

133. priteisti iš atsakovo ieškovų Z. B. ir M. D. K. naudai 101 524,46 Eur nuostolių atlyginimą ir 9 881,99 Lt patirtų išlaidų;

144. priteisti ieškovams iš atsakovo 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15Ieškovas K. B. su atsakovu 2007 m. spalio 17 d. sudarė keturias obligacijų pasirašymo sutartis, įgydamas keturių atsakovo išleistų emisijų obligacijas už bendrą 1 295 670 Lt kainą. 2007 m. spalio 17 d. tarp ieškovo K. B. ir atsakovo buvo sudaryta skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2403-2007-81.

16Ieškovas Z. B. (ieškovo K. B. tėvas) su atsakovu 2007 m. spalio 17 d. sudarė keturias obligacijų pasirašymo sutartis, įgydamas keturių atsakovo išleistų emisijų obligacijas už bendrą 2 542 485 Lt kainą. 2007 m. spalio 17 d. tarp ieškovo Z. B. ir atsakovo buvo sudaryta skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2403-2007-83.

17Visų nurodytų sutarčių objektas buvo atsakovo (toliau tekste – ir Banko) išleisti vertybiniai popieriai – su akcijomis susietos obligacijos (SASO). Sutartyse buvo numatyta obligacijų išpirkimo data – 2010 m. spalio 20 d. Ieškovų teigimu, reklamuodamas parduodamus vertybinius popierius, atsakovas nurodė, kad siūlo saugų investavimo būdą, pabrėždamas, kad jokių neigiamų finansinių pasekmių obligacijas įsigyjantis asmuo nepatirs. Apie finansinę grėsmę keliančias sąlygas ieškovams Banke nebuvo paaiškinta, tik Banko darbuotojai papildomai užtikrino, kad tai naujas ir labai geras finansinis produktas, kad stebint į pastovų akcijų vertės kilimą neuždirbti praktiškai neįmanoma. Neigiamų finansinių pasekmių rizika nebuvo išaiškinta netgi žinant, kad ieškovas K. B. už gaunamą paskolą įkeičia Bankui iš esmės visą savo turimą nekilnojamąjį turtą.

18Ieškinyje nurodoma, kad vykdant sutartis tapo aišku, jog atsakovas pardavė ieškovams K. B. bei Z. B. iš esmės kitokį produktą ir tokiu būdu sąmoningai suklaidino ieškovus. Pasak ieškovų, atsakovas, kaip obligacijų emitentas, neatskleidė ir sąmoningai nutylėjo esmines bei reikšmingas sandorių aplinkybes, tokiu būdu pateikdamas neteisingą informaciją. Pagal sudarytas obligacijų įsigijimo sutartis visa šių sandorių finansinė rizika, įskaitant ir neigiamas finansines pasekmes, teko išimtinai ieškovams. Obligacijoms neuždirbus pelno ar uždirbus nepakankamai pelno, skolintos lėšos grįžta Bankui nominaliu pavidalu, jei obligacijos išlaikomos iki jų išpirkimo termino pabaigos, tačiau papildomai kaip uždarbis Bankui už paskolą turi būti sumokamos palūkanos. Ieškovai akcentavo, kad dėl tokios rizikos ir finansinių pasekmių didesnio tikėtinumo nei priešingai, Bankas ieškovų neinformavo.

192010 m. viduryje paaiškėjus, kad visos obligacijos, kurias ieškovai K. B. ir Z. B. įsigijo iš atsakovo, sutartyse nustatytą akcijų išpirkimo dieną neuždirbs jokio žadėto pelno, ieškovai Banko pasiūlymu sutiko prieš terminą parduoti obligacijas atsakovui, 2010 m. birželio 16 d. sudarydami su atsakovu atitinkamas obligacijų pirkimo-pardavimo sutartis. Pirkimo-pardavimo sutartyse obligacijų pardavimo atsakovui kaina buvo mažesnė už obligacijų pasirašymo sutartyse nurodytą jų įsigijimo kainą.

20Ieškovai akcentavo, kad parduodami obligacijas prieš nustatytą išpirkimo terminą, jie siekė sumažinti patiriamus finansinius nuostolius, nes tapo aišku, kad obligacijoms neuždirbus žadėto pelno, atsiras pareiga grąžinti Bankui kreditą ir sumokėti palūkanas už pasiskolintą sumą.

21Obligacijų pasirašymo sutarčių nutraukimo momentu ieškovo K. B. mokėtinų palūkanų suma ir nuostoliai dėl obligacijų priešlaikinio pardavimo sudarė 47 058,76 Eur sumą, o ieškovo Z. B. – 101 524,46 Eur sumą. Palūkanų sumokėjimui ir nuostolių padengimui 2010 m. birželio 17 d. ieškovai K. B. ir R. B. su atsakovu sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2010-87, pagal kurią įsipareigojo grąžinti atsakovui 47 058,76 Eur sumą. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2015 m. gegužės 31 d. Užtikrinant kredito grąžinimą buvo įkeistas Banko naudai K. B. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – butas. Palūkanų sumokėjimui ir nuostolių padengimui ieškovai Z. B. ir Monika D. K. 2010 m. birželio 17 d. sudarė su atsakovu kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2010-86, pagal kurią įsipareigojo atsakovui grąžinti 101 524,46 Eur sumą. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2016 m. gegužės 31 d. Užtikrinant kredito grąžinimą buvo įkeistas Banko naudai Z. B. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – sandėlis ( - ). 2012 m. kovo 20 d. ieškovas Z. B. pasirašė su Banku papildomą susitarimą, kuriuo Bankas leido įkeistas sandėliavimo patalpas parduoti ir sutiko įkeisti kitas įsigyjamas komercinės paskirties patalpas, esančias ( - ).

22Ieškovai prašė ginčijamas Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis pripažinti negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio pagrindu. Ieškovai K. B. ir Z. B. savo suklydimą sudarant ginčo sandorius laikė esminiu, kadangi atsakovas juos sąmoningai suklaidino dėl galimos sandorių sudarymo rizikos, pabrėždamas neabejotiną investicijų pajamingumą ir tokiu būdu nepagrįstai įtikindamas neprofesionalų investuotoją.

23Ieškovai suklaidinimą grindė ir Vertybinių popierių komisijos (toliau – VPK) išvadomis, kuriomis konstatuota, kad Atsakovas pažeidė Vertybinių popierių rinkos įstatymo (VPRĮ) ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) imperatyvius reikalavimus. Ieškovai neteisėtus atsakovo veiksmus taip pat grindė įsiteisėjusiais administracinių institucijų bei teismų sprendimais.

24Ieškovai K. B. ir R. B. nurodė, kad iki 2012 m. rugsėjo 1 d. yra sumokėję Bankui palūkanų ir kredito – 76 646,47 Lt sumą, o dėl sudarytų ginčo sandorių patyrė 1 888,50 Lt išlaidų. Ieškovai Z. B. ir M. D. K. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. yra sumokėję Bankui palūkanų ir kredito – 140 941,95 Lt sumą, o dėl sudarytų ginčo sandorių patyrė 9 881,99 Lt išlaidų.

25Ieškinyje pažymėta, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, klaidinančios informacijos pateikimo ieškovai K. B. ir R. B. patyrė 47 058,76 Eur nuostolių, ieškovai Z. B. ir M. D. K. – 101 524,46 Eur nuostolių. Ieškovų teigimu, net ir atmetus jų reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, atsakovas privalėtų dėl neteisėtų veiksmų atlyginti ieškovų patirtą žalą.

26Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti (t. 1 b. l. 118-148). Atsakovas akcentavo, kad SASO nėra toks sudėtingas investavimo instrumentas kaip teigia ieškovai, o jo veikimo principui bei galimai rizikai suprasti nėra reikalingos specialios žinios ar privaloma investavimo patirtis. Rizika lydi kiekvieną investavimo sprendimą. Galimybę uždirbti neriboto dydžio grąžą užtikrina tai, kad už SASO mokamos palūkanos yra susiejamos su akcijų indeksų pokyčiais.

27Atsakovas pažymėjo, kad suteikimas investuotojui paskolos, kuria naudodamasis investuotojas gali sudaryti sandorį dėl finansinių priemonių įsigijimo, yra teisėta „papildoma paslauga“, numatyta FPRĮ 3 straipsnio 22 dalies 2 punkte. Vertybinių popierių komisija yra pripažinusi, kad SASO yra neprofesionaliems investuotojams tinkantis produktas. Pasak atsakovo, visi investavimo būdai buvo išsamiai aptarti ir išaiškinti Banko darbuotojų individualių susitikimų su ieškovais Z. B. ir K. B. metu. Atsakovo teigimu, investuotojas, prieš priimdamas sprendimą įsigyti SASO, turėjo susipažinti su patvirtintu Obligacijų platinimo prospektu (vadinamu Baziniu prospektu) ir obligacijų emisijos Galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikiama visa esminė informacija apie obligacijų emisiją ir su kuria investuotojas, prieš priimdamas sprendimą investuoti, gali ir privalo susipažinti.

28Atsakovas pažymėjo, kad ieškovai Z. B. ir K. B. dar iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo įgiję ilgametę verslo ir vadovavimo, taip pat turtinių sandorių sudarymo patirtį, kuri leido ieškovams suprasti sudaromų sandorių esmę bei prisiimamus įsipareigojimus.

292007 m. rugsėjo mėnesį Z. B. pats kreipėsi į Banką, nurodęs, kad iš reklamos sužinojo ir pageidauja įsigyti SASO už skolintas lėšas. Susitikimų su Banko darbuotoju metu Z. B. buvo pristatytas SASO kaip investavimo produktas, papasakojant ne tik apie jo privalumus, bet ir apie galimas grėsmes, jog nesėkmės atveju investuotojui tektų savo lėšomis sumokėti Bankui palūkanas, jei būtų investuota skolintomis lėšomis. Prieš pasirašant sutartis, ieškovams buvo papildomai įteiktas ir Bazinio prospekto variantas, susipažinimo su kuriuo faktą ieškovai patvirtino parašais Obligacijų pasirašymo sutartyse.

30Atsakovo atsiliepime pažymėta, kad Z. B. ir K. B. sprendimas investuoti į SASO buvo ne impulsyvus ar skubotas, o gerai apgalvotas veiksmas, įvertinus visas galimas rizikas.

31Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovai savo veiksmais patvirtino ginčijamas sutartis, todėl neteko teisės šių sandorių ginčyti (CK 1.79 straipsnis). Atsiliepime atsakovas išsamiai išdėstė savo nesutikimą su ieškovų argumentais dėl tariamo jų suklydimo sudarant ginčijamus sandorius. Atsakovas akcentuoja, kad teisingai suvokdami sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, ieškovai galėjo klysti dėl sandorio perspektyvų, bandydami savo valios ydingumą įrodinėti aplinkybėmis, atsiradusiomis jau po sandorių sudarymo, o visa tai negali būti laikoma suklydimu. Sandoriai ginčijami įrodinėjant suklydimą tų sandorių pasekmėmis, kurios nepriklausė nuo sandorio šalių valios, o ne sandorių metu egzistavusiomis aplinkybėmis. Atsakovas akcentavo, kad ieškovai sudarė rizikos sandorius, tačiau ignoruoja CK 1.90 straipsnio 3 dalies nuostatas siekdami išvengti rizikos sandorių teisėtų pasekmių.

32Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovams neginčijant obligacijų pirkimo-pardavimo sutarčių, taip pat nesant pagrindo pripažinti negaliojančiomis ieškovų ginčijamas Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, iš tokių sutarčių kylančios pasekmės negali sudaryti ieškovų nuostolių, todėl prašydami atlyginti žalą nepriklausomai nuo to, ar bus pripažintos negaliojančiomis ginčo sutartys, ieškovai pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą. Pasak atsakovo, jei vis tik ieškovai ir įrodytų, kad Bankas pažeidė savo prievoles ikisutartinių santykių metu, ieškovų sumokėtos palūkanos pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis galėtų būti priteistos tik nuginčijus tarp šalių sudarytus sandorius, o tokio nuginčijo pasekmė būtų restitucijos taikymas, bet ne nuostolių atlyginimo priteisimas.

33II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

34Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovų priteisė atsakovui dalį patirtų bylinėjimosi išlaidų.

35Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovai nėra profesionalūs investuotojai, neturi patirties vertybinių popierių investavimo srityje. Tačiau teismas sprendė, jog ši aplinkybė nereiškia, kad tokiems investuotojams, vertinant jų gebėjimą suprasti sandorio esmę, netaikytini bendri rūpestingumo, apdairumo kriterijai. Vertinant, ar buvo suklysta, taip pat būtina atsižvelgti į šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovų asmenybes individualizuojančius bruožus sandorio sudarymo metu (ieškovai turėjo aukštąjį išsilavinimą, patirtį verslo ir vadovavimo srityje), sprendė, kad ieškovų gebėjimai suprasti investavimo sandorio esmę buvo didesni nei vidutiniai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų ir šalių paaiškinimus, ginčijamų sutarčių nuostatas, sprendė, jog ieškovai suprato, kad sandoris rizikingas, o jo pelningumas priklauso nuo rinkos svyravimų. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ginčijamose sutartyse bei Bazinio prospekto nuostatose buvo aptarta tiek obligacijų kainų svyravimo galimybė, tiek ieškovų pareiga mokėti palūkanas ir delspinigius pagal prievoles, kylančias iš Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių, tiek ieškovų pareiga prisiimti riziką tuo atveju, jeigu obligacijos neuždirbtų prognozuojamo pelno. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovams ir rašytiniuose dokumentuose, ir žodžiu buvo paaiškinta sandorio esmė ir su sandoriu susijusi rizika. Teismas neįrodytu laikė ieškovų argumentą, esą jiems buvo žadamas garantuotas pelnas. Vertindamas byloje pateiktą laikraščio reklaminį straipsnį teismas sutiko, kad straipsnyje nėra visos būtinos aiškios informacijos, pakankamos neprofesionaliam investuotojui sandoriui sudaryti. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog šiame straipsnyje yra aptartas atvejis ir pasekmės, kada obligacijos neuždirbtų pelno. Teismo vertinimu, ieškovai, būdami pakakamai atidūs ir rūpestingi, prieš sudarant didelės vertės su rizika susijusį sandorį, neturėjo vadovautis ir, kaip patvirtina pačių ieškovų paaiškinimai, nesivadovavo vien tik reklaminiu straipsniu, bet susipažino su visomis sutarčių sąlygomis, vadinasi, tas reklaminis straipsnis nenulėmė ieškovų valios. Įvertinęs liudytojos (Banko darbuotojos) paaiškinimus, teismas sprendė, jog jos teiginiai dėl asmeniškai sudaryto analogiško sandorio nėra melagingi. Teismo vertinimu, ieškovų apsisprendimui dėl sandorio tokie Banko darbuotojos teiginiai neturėjo lemiamos įtakos. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovų argumentu, esą sandoriai buvo rizikingi tik jiems. Teismas sprendė, jog ir Bankas patyrė kaštus sudarant opciono sandorius bei prisiėmė ieškovams suteiktos paskolos grąžinimo riziką. Teismas taip pat akcentavo ieškovo Z. B. paaiškinimus, kuriais jis pripažino, kad suprato rizikuojantis savo ir sūnaus šeimos gerove, kad jam yra suvokiama paskolos sandorio esmė, kad skolinama už palūkanas, kad investuotojas prisiima akcijų indeksų kilimo ir kritimo riziką, kad akcijoms nieko neuždirbus visa investuotojo rizika yra mokėtinų palūkanų dydžio. Teismo vertinimu, esant tam tikriems neaiškumams, ieškovas galėjo kreiptis į šios srities specialistus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sudarydamas vėlesnius sandorius, 2010-2012 metais ieškovas Z. B. suprato, jog patirs nuostolį, o imdamasis veiksmų sumažinti nuostolius ieškovas, bendraudamas su Banko darbuotoju, nekėlė jokių pretenzijų dėl sandorio esmės neteisingo suvokimo, skolinių įsipareigojimų vykdymo. Neaiškumai kilo tik dėl mokėtinų palūkanų dydžio, kurie buvo išspręsti šalių susitarimu.

36Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus, jog jis nesuprato sandorio rizikos laipsnio ir jam esą nebuvo išaiškinta, kad gaunama nauda priklauso ne tik nuo investavimo koeficiento, bei ir nuo pasirinktos skaičiavimo metodikos. Teismas pažymėjo, jog ieškovas šį argumentą paminėjo tik baigiamųjų kalbų teismo posėdyje metu. Be to, teismas sprendė, jog ieškovo nuostolius lėmė ne skaičiavimo metodo pasirinkimas, o pasaulinė finansų krizė, kurios nė viena iš sandorio šalių negalėjo numatyti. Apibendrindamas savo poziciją pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovai suklydimą grindė aplinkybėmis, atsiradusiomis po ginčijamų sandorių sudarymo, o ne sandorių sudarymo metu egzistavusiomis aplinkybėmis. Teismas sprendė, jog ieškovų įsigytos obligacijos neuždirbo pelno dėl objektyvių priežasčių – pasaulinės ekonominės krizės, kurios šalys negalėjo numatyti. Tai, kad dėl objektyvių priežasčių – rinkos pokyčių – ieškovai neuždirbo pelno, negali būti laikoma esminiu suklydimu dėl sudaromų sandorių esmės. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Vertybinių popierių komisijos bei administracinių teismų sprendimais, kadangi jie susiję su administracinio pobūdžio klausimais dėl atsakovo veiksmų atitikimo teisės aktų reikalavimams ir neturi įtakos vertinant sandorio suvokimą.

37Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo argumentams, jog ieškovai, savo vėlesniais veiksmais patvirtinę ginčijamus sandorius, neteko teisės juos ginčyti (CK 1.79 straipsnis). Teismas pažymėjo, jog sudarius 2010 m. birželio 16 d. obligacijų pirkimo - pardavimo sutartis ir 2010 m. birželio 17 d. kreditavimo sutartis, ginčijami 2007 m. spalio 17 d. sandoriai buvo visiškai įvykdyti atsakovui nupirkus iš ieškovų visas jų turėtas obligacijas. Taip pat buvo visiškai įvykdytos 2010 m. birželio 16 d. obligacijų pirkimo-pardavimo sutartys, kurių ieškovas neginčija. Be to, buvo įvykdytos Skolinimosi obligacijų apmokėjimui sutartys bei iš dalies įvykdytos kreditavimo sutartys. Ieškovai sandorį patvirtino sudarydami hipotekos sutartis bei keisdami hipotekos objektą. Teismas sprendė, jog ieškovų patirti nuostoliai yra susiję su jų laisva valia prisiimtų sutartinių prievolių vykdymu, todėl ieškovams nenuginčijus sudarytų sutarčių, nėra pagrindo atsirasti atsakovo deliktinei atsakomybei. Teismo vertinimu, ieškovams buvo atskleista informacija, susijusi su jų prisiimta rizika, ieškovai ją suprato, taigi ieškovai neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Neigiami padariniai kilo ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o dėl rinkos pokyčių, kurių negalėjo numatyti nei viena iš šalių, todėl tarp atsakovo veiksmų ir neigiamų padarinių nėra priežastinio ryšio. Padaręs tokią išvadą teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovų alternatyvaus reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

38III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

39Apeliaciniu skundu ieškovai K. B., R. B., Z. B. ir Monika D. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinys būtų patenkintas, priteisti ieškovų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovams nebuvo atskleista esminė aplinkybė, turinti reikšmės sandoriui sudaryti – sudaromų sandorių rizikos laipsnis, dėl kurio ieškovai iš esmės suklydo. Teismas nepagrįstai susiaurino CK 1.90 straipsnio turinyje nustatytus sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindus.
  2. Bankas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, privalėjo atskleisti visą su ieškovų sudaromais sandoriais susijusią informaciją. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad esminė informacija – padidinta investavimo rizika, įgyjant obligacijas skolintomis lėšomis, nebuvo atskleista, o deklaruota tik gautina grąža, kuri buvo klaidingai prilyginama rinkos prieaugiui.
  3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino banko pareigą klientui atkleisti visą su įsigyjamais vertybiniais popieriais susijusią informaciją, įtvirtintą FPRĮ, kituose galiojančiuose teisės aktuose.
  4. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bankas netinkamai vykdė informavimo apie platinamus vertybinius popierius ir jų riziką pareigą. Ieškovams nebuvo tinkamai ir visapusiškai atskleista investavimo į ginčo vertybinius popierius skolintomis lėšomis rizika, dėl kurios ieškovai iš esmės suklydo sudarydami ginčijamus sandorius. Informacija apie rizikas neatskleista Baziniuose prospektuose, investavimo rizika individualiai ieškovams nebuvo atskleista, viešoje erdvėje pateikiama informacija buvo vienpusiška, vien tik akcentuojant investavimo sėkmę.
  5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino sandorių patvirtinimą reglamentuojančias teisės normas. Aplinkybę, kad atsakovas neatkleidė esminės informacijos, ieškovai sužinojo ir suprato tik 2010 m. pabaigoje. Sandorio patvirtinimo paneigimui yra būtinas prezumpcijos paneigimas (įrodymas, kad sandorio sudarymas nereiškia kito sandorio patvirtinimo), o ne sandorio ginčijimas.
  6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo veiksmus, dėl kurių ieškovai patyrė nuostolius. Ieškovai nuostolius patyrė dėl netinkamo banko pareigos vykdymo – neinformavimo apie sudaromų sandorių riziką. Šis reikalavimas yra savarankiškas ir nepriklausantis nuo reikalavimo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais.

40Ieškovai apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

412014 m. balandžio 16 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovų papildomi paaiškinimai dėl apeliacinio skundo argumentų su prašymu juos priimti ir pridėti prie bylos. Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovai nurodė, jog banko darbuotoja, konsultavusi ieškovus dėl ginčijamų sandorių sudarymo, turėjo atskleisti sudaromų sandorių esmę, tačiau pati nesuprato sudaromų sandorių rizikos ir jos laipsnio, todėl objektyviai negalėjo atskleisti jos esmės ir ieškovams. Akcentavo aplinkybę, jog su akcijomis susijusių obligacijų Baziniame prospekte ir Galutinėse sąlygose nebuvo atkleista investavimo į ginčo vertybinius popierius rizika. Nurodė, jog atsakovo platintame reklaminiame laikraštyje atsakovo platinamas investavimo produktas pateikiamas kaip saugus investavimo instrumentas, neakcentuojama rizikos galimybė. Ieškovai paaiškinimuose nurodė esantys neprofesionalūs investuotojai, o bankas yra profesionalus rinkos dalyvis, kuriam taikomi aukšti veiklos ir atsakomybės standartai ir kuris privalėjo atskleisti sudaromų sandorių riziką, tačiau tas nebuvo padaryta. Atsakovas turėjo atlikti specialius veiksmus, numatytus FPRĮ 22 straipsnyje, susijusius su išsamiu ieškovų informavimu, tinkamu investavimo tikslo išaiškinimu ir pan. Ieškovai prisiėmė ypatingai didelius finansinius įsipareigojimus, įkeitė šeimos nekilnojamąjį turtą, todėl ieškovai, suprasdami ginčijamų sandorių esmę – rizikingumą, vargu ar galėtų rizikuoti visu savo turtu. O atsakovo darbuotoja, su kuria bendravo ieškovai, neinformavo apie visas galimas tokio investavimo rizikas, nes pati nesuprato tų rizikų, negalėjo paaiškinti atsakovo platinamo produkto investicinės grąžos ir paaiškinti „Azijos uodegos“ skaičiavimo metodo esmę.

42Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų (apeliantų) atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas taip pat prašo atmesti apeliantų prašymą dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka.

43Atsiliepime akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai palaikė atsakovo poziciją, jog vėlesniais sandoriais ieškovai patvirtino ginčijamus sandorius, todėl neteko teisės juos ginčyti (CK 1.79 straipsnio nuostatos). Ginčo sandorių patvirtinimo faktą įrodo ir ieškovų veiksmai, susiję su tų bei su jais susijusių sandorių vykdymu. Atsakovas nesutinka su ieškovų teiginiu, kad išvestinio pobūdžio sandoriu negali būti patvirtinamas ankstesnis (pagrindinis) sandoris, nes išvestinės sutarties sudarymas yra aiškus pradinės sutarties patvirtinimas. Pasak atsakovo, ieškovų veiksmai parodo, kad sudarydami naujus sandorius jie išreiškė valią susitarti dėl ginčijamų sandorių pasekmių, kurios jiems buvo priimtinos.

44Atsakovo teigimu, byloje kelti klausimą dėl CK 1.90 straipsnio taikymo būtų galima tik tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad nėra pagrindo vadovautis CK 1.79 straipsniu dėl nuginčijamų sandorių patvirtinimo. Pasak atsakovo, nors ieškovai nėra profesionalūs investuotojai, ši aplinkybė savaime neįrodo ieškovų esminio suklydimo fakto. Byloje buvo nustatyta, kad ieškovai K. B. ir Z. B. turi verslo, vadovavimo patirties, taip pat sandorių sudarymo, įskaitant skolinimąsi iš bankų, patyrimo, todėl negali būti prilyginti eiliniams neprofesionaliems investuotojams. Be to, jokie teisės aktai nenumatė, kad investuoti į SASO gali tik specialių žinių ir investavimo patirties turintys asmenys.

45Atsiliepime nurodoma, kad sprendžiant iš ieškovų paaiškinimų teismo posėdžių metu, darytina išvada, jog jie dar iki ginčijamų sandorių sudarymo suvokė investavimo riziką, jos dydį, pareigą mokėti palūkanas investavimo nesėkmės atveju ir kitas esmines aplinkybes. Ieškovų paaiškinimai leidžia teigti, kad jie klydo ne dėl sandorio esmės , o dėl perspektyvų (padarinių), kas negali būti laikoma suklydimu ir tokiu atveju CK 1.90 straipsnis netaikytinas. Ieškovai nenurodė jokio teisės akto, kuris būtų įpareigojęs Banką teikti informaciją apie tikimybę uždirbti pelną. Aplinkybė, kad investavimas į SASO yra rizikingas, ieškovams neabejotinai buvo žinoma, o Bankas jiems atskleidė informaciją apie tokio investavimo riziką. Pasak atsakovo, ieškovų argumentai dėl investicijoms taikyto prieaugio skaičiavimo metodo apskritai yra už ginčo byloje ribų, jie visiškai nesudaro pagrindo taikyti CK 1.90 straipsnį. Byloje nebuvo ginčo, kad ieškovų praradimus sukėlė ne SASO prieaugio skaičiavimo metodas, o nenumatyta ekonominė krizė, už kurios padarinius Bankas negali būti atsakingas. Vertybinių popierių komisijos (toliau - VPK) 2011 m. liepos 28 d. sprendime išdėstytas prielaidas ir išvadas dėl investavimo į SASO skolintomis lėšomis rizikos laipsnio, kuriomis remiasi ieškovai, atsakovas teigia paneigęs autoritetingo mokslininko (eksperto) išvadomis bei kitais į bylą pateiktais įrodymais. VPK sprendimo teiginys, kad investavimas į SASO skolintomis lėšomis yra pats rizikingiausias įmanomas investicinis instrumentas, yra visiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis elementariai logikai. Pasak atsakovo, apeliantai, teigdami, kad sudarant ginčijamas sutartis Bankas neatskleidė, jog investuojant skolintomis lėšomis investuotojo pelną mažina už paskolą mokėtinos palūkanos, prieštarauja teismo posėdžių metu savo pačių teiktiems paaiškinimams. Apeliaciniame skunde dėstomi motyvai dėl šalių interesų konflikto sudarant ginčo sandorius yra už ginčo ribų, iš dalies grindžiami tik spėjimu, todėl jais negali būti tenkinamas ieškovų skundas. Atsakovas akcentuoja, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl Banko informavimo pareigos tariamo nevykdymo yra atmestini, nes atsakovas byloje išsamiai paaiškino, jog jis tinkamai ir pakankamai atskleidė informaciją, o ieškovai K. B. ir Z. B. gerai suprato investavimo riziką, kad galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Be to, visą reikiamą informaciją Bankas ieškovams atskleidė pakankamai iš anksto, ką patys ieškovai pripažino teismo posėdžių metu. Apeliantų argumentai dėl FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pažeidimo prieštarauja įstatymo negaliojimo atgal principui, nes FPRĮ visa apimtimi įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. po ginčijamų 2007 m. spalio 17 d. sandorių sudarymo. Informacijos apie SASO įsigijimą skolintomis lėšomis pateikimas nėra prospekto dalykas, nes jame neprivalo būti informuojama apie siūlomus vertybinių popierių įsigijimo finansavimo būdus, tačiau Baziniame prospekte buvo fiksuojami įspėjimai apie SASO būdingas rizikas, kurių ieškovams užteko suprasti, kad galimas ir investicijos nesėkmės atvejis, kuomet reikėtų mokėti Bankui palūkanas. Ieškovai negrindė ieškinio aplinkybe, kad Bazinis prospektas ir Galutinės sąlygos buvo įteikti sutarčių pasirašymo metu, todėl skunde nurodyta tokia aplinkybė išeina už ieškinio ribų, be to, ji savaime neįrodo ieškovų esminio suklydimo fakto. Suklydimo fakto nepatvirtina ir apeliantų teiginiai dėl Banko darbuotojų kvalifikacijos investavimo produktų srityje, nes suklydimas pirmiausia vertinamas per paties klystančio asmens valios prizmę. Atsakovo teigimu, nepagrįsti ir tie apeliantų teiginiai, kad viešojoje erdvėje Bankas platindamas informacija apie SASO orientavo investuotojus tik į tikėtiną grąžą, neatskleidžiant rizikos. Be to, reklaminė (rinkodarinė) informacija negali būti tas kriterijus, kuriuo vadovaujantis sprendžiama, ar investuotojui buvo suteikta visa reikiama informacijas. Ieškovai teisme patvirtino, kad nei viename jiems parengtame Banko dokumente nėra įrašų apie pelno garantiją, todėl neaišku, kokios rizikos jie nežinojo ar nesuprato.

46Atsakovas nesutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas Banko civilinės atsakomybės netaikymą susiejo tik su tuo, jog ieškovai nenuginčijo sandorių. Iš sprendimo turinio matyti, kad teismas Banko civilinės atsakomybės netaikė ir dėl to, jog ieškovai neįrodė visų atsakomybės taikymo sąlygų. Teismo sprendime teisingai pažymėta, kad neigiami padariniai ieškovams kilo ne dėl neteisėtų Banko veiksmų, o dėl rinkos pokyčių, todėl tarp Banko veiksmų ir ieškovams neigiamų padarinių nėra priežastinio ryšio.

47Atsakovas pažymi, kad apeliantų prašomos priteisti sumos yra lygios jiems pagal Kreditavimo sutartis suteiktų sumų dydžiui. Apeliantai nėra grąžinę kreditų visa apimtimi, todėl jeigu teismas nuspręstų tenkinti apeliacinį skundą, ieškovų nurodytų sumų priteisimas visa apimtimi reikštų nepagrįstą ieškovų praturtėjimą Banko sąskaita, tuo pačiu būtų pažeistos tiek restitucijos taikymo taisyklės (ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiu atveju), tiek civilinės atsakomybės kompensacinė funkcija (pripažinus atsakomybės Bankui taikymo sąlygų buvimą). Atsakovo teigimu, ieškovai į prašomų atlyginti išlaidų sudėtį įtraukia dalį su Banko veiksmais ar neveikimu visiškai nesusijusių išlaidų.

48Atsakovas taip pat prašo atmesti ieškovų prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

49IV. Apeliacinės instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

50Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

51Dėl prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir priimti rašytinius paaiškinimus

52Apeliantai skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šį prašymą apeliantai argumentavo tuo, jog ginčas byloje nagrinėjamas dėl aplinkybių, kurios turi atskleisti ieškovų subjektyvų suvokimą apie sudaromus ginčo sandorius, todėl šios aplinkybės bei kiti klausimai (pvz., finansinių rodiklių aiškinimas) išsamiausiai būtų ištirti nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka. Be to, prašymas grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išsprendė ieškovų reikalavimą dėl žalos atlyginimo, šioje dalyje faktiškai neatskleisdamas bylos esmės.

53Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apeliantų prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodiniame procese, nes apeliantų nurodyti argumentai nesuponuoja būtinumo nagrinėti bylą žodine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka, bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes. Konstatavus aplinkybes, kad dėl visų ar dalies pareikštų reikalavimų buvo neatskleista bylos esmė, apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus turi svarstyti dėl atitinkamo procesinio sprendimo (visos bylos ar jos dalies apimtyje) priėmimo pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytas nuostatas, tačiau tokioms aplinkybėms konstatuoti ir procesiniam sprendimui priimti žodinis bylos procesas apeliacinės instancijos teisme nėra būtinas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstytais teiginiais, kad teisę teikti paaiškinimus dėl visų reikšmingų bylos aplinkybių, įskaitant ir aplinkybes apie ieškovų subjektyvų suvokimą dėl sudaromų ginčo sandorių esmės, apie Banko darbuotojų veikimo formas ir būdus ne/tinkamai įgyvendinant išsamios ir teisingos informacijos apie siūlomą investicinį produktą pateikimo ieškovams pareigą, ieškovai visiškai realizavo bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu. Apeliacinės instancijos teismui pakanka bylos medžiagoje sukauptų duomenų, įskaitant pirmosios instancijos teismo posėdžių metu užfiksuotus proceso dalyvių paaiškinimus, tam, kad būtų galima įvertinti apskųsto teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar šiuo sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad paskyrus bylą nagrinėti apeliacine rašytinio proceso tvarka, apeliantai ir kiti bylos dalyviai turi galimybę teikti rašytinius paaiškinimus dėl apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamų ginčo aplinkybių. Tokia galimybe apeliantai pasinaudojo, apeliacinės instancijos teismui pateikdami papildomus rašytinius paaiškinimus dėl paduoto apeliacinio skundo. Kadangi šiais paaiškinimais nėra keičiamas ar naujomis aplinkybėmis iš esmės pildomas ieškovų apeliacinis skundas (CPK 323 str. numatytas ribojimas), teisėjų kolegija priima ieškovų 2014 m. balandžio 16 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus ir prideda juos prie bylos.

54Dėl naujų įrodymų priėmimo

55Apeliaciniame skunde teigdami, kad Bankas neatskleidė informacijos ir nepaaiškino investuotojui tenkančios rinkos prieaugio dalies skaičiavimo metodo (vadinamo „Azijos uodegos“ metodo), kurį taikant sumažinamas investuotojui tenkantis investicinės grąžos dydis, ieškovai nurodė, kad tokių aplinkybių buvimą Banko veiklos praktikoje patvirtina prie apeliacinio skundo pridedamos Banko internetiniame puslapyje pateikiamos informacijos kopijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad naujus įrodymus – duomenis apie su akcijų indeksais susietų SASO rinkos prieaugio skaičiavimus ieškovai galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, nes duomenys apie prieaugį fiksuoti dar 2011 m. liepos mėnesį. Atsižvelgdama į tai, kad prašyme nurodyto pobūdžio informacinius duomenis ieškovai galėjo pateikti dar pirmosios instancijos teisme, į tai, kad nėra argumentuojama, kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik vėliau, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 314 straipsniu ir atsisako priimti bei vertinti su ieškovų apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus.

56Atsakovas atsiliepime į skundą teigia, kad jo nurodytą aplinkybę, jog Bazinio prospekto paskelbimas Banko internetinėje svetainėje yra tinkamas išankstinis informacijos klientams atskleidimo būdas, patvirtina ir Lietuvos banko 2013 m. gegužės 10 d. raštas, pridedamas prie atsiliepimo į skundą. Atsakovas prie atsiliepimo į skundą taip pat pateikė informacinio pobūdžio Banko pažymas apie tai, kokia dalimi 2013 m. rugpjūčio 20 d. buvo įvykdytos ieškovų prievolės pagal 2010 m. birželio 17 d. sudarytas Kreditavimo sutartis. Teisėjų kolegija priima šiuos atsakovo pateiktus naujus įrodymus, nes paminėtas Lietuvos banko raštas sudarytas po pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje priėmimo, o pateiktos pažymos patvirtina informacinio pobūdžio faktus apie ieškovų prievolių Bankui pagal Kreditavimo sutartis įvykdymo mastą atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo metu.

57Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu

58Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, tai yra siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2011; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.).

59Dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.90 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

60Siekiant nustatyti suklaidinimą finansinių priemonių įsigijimo sandoriuose pirmiausia turi būti įvertintas finansų tarpininko elgesys, t. y. nustatant, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, įvertinant, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.

61Vienas iš sąžiningumo principo reikalavimų esant ikisutartiniams santykiams, taip pat tiems, kurie susiklosto iki sutarčių dėl finansinių priemonių įsigijimo, yra pareiga atskleisti informaciją, reikšmingą sutarčiai sudaryti (CK 6.163 straipsnis). Pareiga atskleisti tokią informaciją įtvirtinta konkrečius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, tarp jų ir FPRĮ nuostatose. Nagrinėjamu atveju apeliantai tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu jie suklydo dėl atsakovo platinamo ir apeliantų įsigyto investavimo produkto (SASO) rizikos laipsnio. Žinodami ir suprasdami, jog aptariamas produktas pasižymi aukščiausiu rizikos laipsniu, dėl kurio labiau tikėtinas nuostolių atsiradimas nei priešingai, apeliantai teigia, jog nebūtų sudarę ginčijamų sandorių. Taigi apeliantai iš esmės savo poziciją grindžia atsakovo (finansų tarpininko) specialiųjų pareigų, numatytų FPRĮ nuostatose, nevykdymu arba netinkamu vykdymu. Apeliantų teigimu, jie buvo suklaidinti, nes finansų tarpininkas (atsakovas), pažeisdamas įstatymo nuostatas, neinformavo apie sandorių rizikas, jo teikiama informacija nebuvo išsami, aiški ir neklaidinanti. Pasak apeliantų, atsakovas ginčijamų sandorių sudarymo metu pernelyg akcentavo šių sandorių naudingumą ir pelningumą, sąmoningai nutylėdamas (nuslėpdamas) didesnio laipsnio rizikos faktorių ir galimus praradimus, kuomet atsakovo platinamas produktas įsigyjamas skolintomis lėšomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje analizuodamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, pažymėjo, kad šiuo atveju svarbiausias yra galutinis rezultatas, t. y. svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

62Kolegija pastebi, kad aptariamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovai nėra profesionalūs investuotojai, todėl pagrįstais laikytini jų skundo argumentai, kuriais akcentuojama atsakovo pareiga visokeriopai taikyti investuotojų apsaugos priemones, be kita ko, nurodytas ir FPRĮ 22 straipsnyje. Pažymėtina, jog FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama pasyvioji finansų tarpininko pareiga neklaidinti investuotojo – visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. Remiantis FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatomis, finansų tarpininkas turi aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, taip pat pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones. Nepagrįstu laikytinas atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad jo veiksmai sudarant ginčo sandorius negali būti vertinami pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, įsigaliojusias tik nuo 2007 m. lapkričio 1 d. (FPRĮ 99 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, konstatavo, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme. Dėl to pirmiau nurodytoje nuostatoje įtvirtintos pareigos finansų tarpininkai privalėjo laikytis ir iki FPRĮ įsigaliojimo, t. y. atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus. VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX-655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Ji suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. Pažymėtina, kad tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Ji turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog tinkamos informacijos atskleidimo (aktyvios) pareigos įvykdymas yra vienas iš instrumentų, saugančių investuotoją nuo netinkamų produktų pasirinkimo ir galimų nuostolių.

63Aptariamu atveju nustatyta jog atsakovas apeliantams Z. B. ir K. B. siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais (SASO). Investuojantiems nuosavomis lėšomis bankas garantavo obligacijų nominalios vertės išpirkimą, be to, priklausomai nuo akcijų, su kuriomis buvo susietos obligacijos, rezultatų, investuotojai taip pat galėjo gauti priemoką – palūkanas. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantai ginčo investavimo produktą įsigijo skolintomis lėšomis, sudarydami su banku Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, pagal kurias kreditas SASO įsigijimui buvo suteiktas už 5 procentų metines palūkanas. Taigi siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeitė, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunamos palūkanos turėjo atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Šį galimų investavimo rezultatų skirtumą bankas turėjo aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantų pozicijos dėl investavimo produkto rizikos laipsnio klaidingo suvokimo esmę sudaro aplinkybė, jog, pasak apeliantų, klaidingą įsivaizdavimą lėmė išimtinai pozityvus investavimo produkto pristatymas tiek apeliantams individualiai, tiek viešojoje erdvėje (be kita ko ir reklaminio pobūdžio straipsnyje, iš kurio apeliantai sužinojo apie atsakovo platinamą investicinį produktą (SASO). O atsakovas savo poziciją dėl tinkamo informavimo apie SASO rizikos laipsnį iš esmės grindė tuo, jog rizikos laipsnis, šalių atsakomybės, jų galimos rizikos paskirstymas buvo atskleistas šalių sudarytų sutarčių sąlygose bei jas išsamiai detalizuojančiuose dokumentuose – Baziniame prospekte ir Galutinėse sąlygose. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pritarė aptartai atsakovo pozicijai bei ieškovų (investuotojų) susipažinimą su paminėtų dokumentų nuostatomis susiejo su tinkamu Banko pareigos atskleisti sudaromų sandorių esmę bei jų rizikos laipsnį įvykdymu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas pagal ginčo esmę analogišką bylą, pažymėjo, jog kredito sutarčių mokėjimo nuostatos, įtvirtinančios, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal kredito sutartį mokėtinos sumos sumokamos atsakovo ir ieškovo priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, ar Galutinių sąlygų nuostata, jog SASO išpirkimo kainą sudaro nominali vertė bei susiejimo indekso prieaugis, nepaneigia atsakovo netinkamos informavimo pareigos vykdymo, siekiant aiškiai, išsamiai ir suprantamai atskleisti siūlyto investicinio produkto – įsigyjamo SASO skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą – riziką ir ginčo sandorių reikšmingas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Kaip minėta ankstesnėje šios nutarties dalyje, FPRĮ nuostatos reguliuoja ne tik pasyviąją finansų tarpininko pareigą neklaidinti investuotojo, bet ir nustato pareigą (nepriklausomai nuo neprofesionalaus investuotojo pageidavimų) imtis aktyvių veiksmų – aiškiai ir suprantamai neprofesionaliems investuotojams suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, taip pat pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ir aukščiau paminėto kasacinio teismo išaiškinimo kontekste teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog atsakovas nesiėmė aktyvių ir pakankamų veiksmų, kuriais būtų įvertinti apeliantų investavimo tikslai, investavimo patirtis (arba jos nebuvimas), tinkamai išaiškintas apeliantams siūlomo finansinio produkto rizikos laipsnis ir galimi apeliantų netekimai (nuostoliai) pasirinkus atitinkamą investavimo produktą. Todėl aplinkybė, jog ieškovas Z. B. savo iniciatyva domėjosi atsakovo platinamu investavimo produktu, studijavo šio investavimo produkto ypatumus reguliuojančius dokumentus (Bazinį prospektą, Galutines sąlygas), bendravo su Banko darbuotojais ir tik atlikęs šiuos veiksmus išreiškė valią sudaryti ginčijamus sandorius, negali būti laikoma tinkamu paminėtos FPRĮ nustatytos Banko pareigos, susijusios su neprofesionalių investuotojų apsauga, įvykdymu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada dėl tinkamo FPRĮ nuostatų įgyvendinimo laikytina nepagrįsta.

64Kita vertus, kaip kitose analogiškose pagal ginčo esmę bylose konstatavo kasacinis teismas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Vertinant, ar ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl esminio suklydimo, svarbi protingumo principo įtaka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, dar iki ginčijamų sandorių sudarymo turėjo verslo ir vadovavimo patirties. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantų gebėjimus suprasti ginčijamų (investavimo) sandorių esmę laikė didesniais už vidutinius. Be to, nagrinėjamam ginčui aktualus ir apeliantų elgesys tiek iki ginčijamų sandorių sudarymo, tiek po jų sudarymo. Atsakingas ir neskubotas domėjimasis atsakovo platinamu investavimo produktu, rinkos sąlygų stebėjimas ir reagavimas į rinkos pokyčius po ginčijamų sandorių sudarymo įgalina daryti išvadą, jog tiek investavimo sandorių esmė, tiek jų priskirtinumas prie rizikingų sandorių (tą vertinant abstrakčiai), visgi investuotojams (apeliantams) buvo suprantami. Tokių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog aptarti apeliantų asmenybes individualizuojantys bruožai leidžia daryti išvadą, kad apeliantai galėjo ir turėjo suprasti, jog investicijos į obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika. Byloje nustatyta, kad apeliantai investavo labai dideles, ir netgi ne nuosavas, o iš Banko pasiskolintas pinigų sumas, ginčijami sandoriai nebuvo sudaryti spontaniškai ar skubotai, apeliantai pakankamai ilgą laiką domėjosi investiciniu produktu, studijavo šį produktą (jo esmę) apibūdinančius dokumentus, domėjosi viešai prieinama informacija apie tai, ginčijami sandoriai buvo sudaryti realiai susipažinus su tiesiogiai susijusiais dokumentais (Baziniu prospektu, Galutinėmis sąlygomis.). Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantams realiai buvo sudaryta galimybė susipažinti su ginčijamų sandorių esminėmis sąlygomis, pasitarti su nešališkais investavimo srities specialistais, netgi atsisakyti nuo šių sandorių sudarymo. Be to, apeliantai, įkeisdami nekilnojamąjį turtą, galėjo ir turėjo suprasti, kad ginčijamų sandorių specifika gali sąlygoti ir investicinius praradimus, be kita ko, įkeičiamo nekilnojamojo turto praradimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog apeliantai pripažino supratę, kad Bankas lėšas skolina už palūkanas, kurias teks mokėti, o skolinės pareigos tinkamai nevykdant – ir delspinigius. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantai pripažino suvokę rizikuojantys jiems priklausančiu turtu, savo šeimų materialine gerove. Taip pat jie pripažino supratę įsigyjamą investicinį produktą apibūdinančiuose dokumentuose išdėstytas nuostatas dėl galimų netekimų, rinkos svyravimo rizikų ir pan. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai, atsižvelgiant į aptartas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes bei jų, kaip investuotojų, asmenybes individualizuojančius požymius, dėl atsakovo netinkamo apskritai veikimo teikiant informaciją apie SASO įsigijimą skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikų atskleidimo, negalėjo būti suklaidinti tiek, kad jei ne šis suklaidinimas, iš tiesų net nebūtų sudarę tų sandorių. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu.

65Atmetus ieškovų ieškinio ir apeliacinio skundo argumentus dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais nurodytu teisiniu pagrindu, tiek apeliantų pozicija, tiek atsakovo atsikirtimai į ją dėl CK 1.79 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo tampa teisiškai nereikšmingais. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija tokių argumentų iš esmės nevertina.

66Dėl alternatyvaus ieškovų reikalavimo atlyginti žalą

67Net ir pripažinusi pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ginčijamų sandorių teisėtumo CK 1.90 straipsnio prasme, visgi teisėjų kolegija pritaria ieškovų apeliacinio skundo argumentams dėl netinkamo finansų tarpininko pareigų, numatytų FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, vykdymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą teisinę poziciją analogiškose nagrinėjamam ginčui bylose, pripažįsta, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovai galėjo reaguoti ir kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdami reikalavimą atlyginti žalą, kuris (kartu išsaugant civilinės apyvartos stabilumą) leistų paskirstyti nuostolius abiem ginčo šalims, priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

68Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovai teismui pateiktame ieškinyje iš esmės suformulavo du alternatyvius reikalavimus – tiek argumentuodami ginčijamų sandorių neteisėtumą CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu ir prašydami juos pripažinti negaliojančiais, tiek ir pareikšdami alternatyvų, iš dalies sąlyginio pobūdžio reikalavimą. Ieškinyje nurodyta, kad jeigu nebūtų tenkinamas ieškovų prašymas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, visgi ieškovams turėtų būti priteistas atlyginimas nuostolių (žalos), kuriuos ieškovai patyrė dėl Banko klaidinančios informacijos apie platinamą investicinį produktą pateikimo ar jos neatskleidimo. Įvertinusi tokią byloje sprendžiamo ginčo poziciją, kurios ieškovai laikosi ir apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija sprendžia, jog alternatyvų ieškinio reikalavimą ieškovai siejo su netinkamu atsakovo pareigų, numatytų FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, vykdymu. O kaip matyti iš apskųsto sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas šį (alternatyvų) ieškovų reikalavimą susiejo išimtinai su ginčijamų sandorių teisėtumu, akcentuodamas, jog sandorių teisėtumo konstatavimas sudaro pagrindą atmesti ieškinio reikalavimą dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija pripažino nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo nuostatas dėl tinkamo potencialių neprofesionalių investuotojų informavimo apie konkretaus investicinio produkto galimas rizikas. Todėl aplinkybė, jog teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovai ginčijamų sandorių sudarymo metu suvokė esminius šių sandorių faktus – sandorių prigimtį, esmę, turinį, tikslą, investavimo būdo rizikingumą (bendrąją prasme), tačiau aptariamu atveju ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti tinkamą FPRĮ 22 straipsnio nuostatų, reguliuojančių neprofesionaliųjų investuotojų apsaugą (finansų tarpininko aktyvių veiksmų prasme), vykdymą. Nurodytų aplinkybių kontekste sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai alternatyvų ieškinio reikalavimą atlyginti žalą siejo su ginčijamų sandorių galiojimu ir šių sandorių pagrindu prisiimtų sutartinių prievolių vykdymu. Be to, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl finansų tarpininko (atsakovo) pareigos visapusiškai atskleisti investavimo produkto rizikas tinkamo vykdymo lėmė, jog pirmosios instancijos teismas neatkleidė bylos esmės alternatyvaus ieškinio reikalavimo atlyginti žalą dalyje. Dėl nurodytų neištirtų ir neįvertintų faktinių aplinkybių apimties bei pobūdžio yra pagrindas konstatuoti, kad byla ieškinio reikalavimų atlyginti žalą (kompensuoti patirtus nuostolius) dalyje apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl šioje reikalavimų dalyje egzistuoja bylos esmės neatskleidimas. Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovų reikalavimai atlyginti žalą (nuostolius ir išlaidas), patirtą dėl informavimo pareigos netinkamo vykdymo, pripažįstama nepagrįsta ir naikintina, o byla dėl šių reikalavimų, įvertinus neištirtų faktinių aplinkybių apimtį bei pobūdį, grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

69Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, taip pat ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti sprendžiamas nagrinėjant bylą iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

70Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

71panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovų K. B., R. B., Z. B. ir M. D. K. ieškinio reikalavimai priteisti žalos (nuostolių ir išlaidų) atlyginimą, ir dėl šių reikalavimų perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

72Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

73Likusią Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai ieškiniu prašė:... 5. 1. Pripažinti negaliojančiomis:... 6. 1.1 2007 m. spalio 17 d. ieškovo K. B. su atsakovu sudarytas obligacijų... 7. 1.2. 2007 m. spalio 17 d. ieškovo Z. B. su atsakovu sudarytas obligacijų... 8. 1.3. 2007 m. spalio 17 d. ieškovo K. B. su atsakovu sudarytą skolinimo... 9. 1.4. 2007 m. spalio 17 d. ieškovo Z. B. su atsakovu sudarytą skolinimo... 10. 1.5. 2010 m. birželio 17 d. ieškovų K. B. ir R. B. su atsakovu sudarytą... 11. 1.6. 2010 m. birželio 17 d. ieškovų Z. B. ir M. D. K. su atsakovu sudarytą... 12. 2. priteisti iš atsakovo ieškovų K. B. ir R. B. naudai 47 058,76 Eur... 13. 3. priteisti iš atsakovo ieškovų Z. B. ir M. D. K. naudai 101 524,46 Eur... 14. 4. priteisti ieškovams iš atsakovo 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas... 15. Ieškovas K. B. su atsakovu 2007 m. spalio 17 d. sudarė keturias obligacijų... 16. Ieškovas Z. B. (ieškovo K. B. tėvas) su atsakovu 2007 m. spalio 17 d.... 17. Visų nurodytų sutarčių objektas buvo atsakovo (toliau tekste – ir Banko)... 18. Ieškinyje nurodoma, kad vykdant sutartis tapo aišku, jog atsakovas pardavė... 19. 2010 m. viduryje paaiškėjus, kad visos obligacijos, kurias ieškovai K. B. ir... 20. Ieškovai akcentavo, kad parduodami obligacijas prieš nustatytą išpirkimo... 21. Obligacijų pasirašymo sutarčių nutraukimo momentu ieškovo K. B. mokėtinų... 22. Ieškovai prašė ginčijamas Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo obligacijų... 23. Ieškovai suklaidinimą grindė ir Vertybinių popierių komisijos (toliau –... 24. Ieškovai K. B. ir R. B. nurodė, kad iki 2012 m. rugsėjo 1 d. yra sumokėję... 25. Ieškinyje pažymėta, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, klaidinančios... 26. Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti (t. 1 b. l. 118-148). Atsakovas... 27. Atsakovas pažymėjo, kad suteikimas investuotojui paskolos, kuria naudodamasis... 28. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovai Z. B. ir K. B. dar iki ginčijamų... 29. 2007 m. rugsėjo mėnesį Z. B. pats kreipėsi į Banką, nurodęs, kad iš... 30. Atsakovo atsiliepime pažymėta, kad Z. B. ir K. B. sprendimas investuoti į... 31. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovai savo veiksmais patvirtino ginčijamas... 32. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovams neginčijant obligacijų... 33. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 34. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį... 35. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl... 36. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus, jog jis nesuprato... 37. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo argumentams, jog ieškovai,... 38. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 39. Apeliaciniu skundu ieškovai K. B., R. B., Z. B. ir Monika D. K. prašo... 40. Ieškovai apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio... 41. 2014 m. balandžio 16 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovų... 42. Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo... 43. Atsiliepime akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai palaikė... 44. Atsakovo teigimu, byloje kelti klausimą dėl CK 1.90 straipsnio taikymo būtų... 45. Atsiliepime nurodoma, kad sprendžiant iš ieškovų paaiškinimų teismo... 46. Atsakovas nesutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas Banko... 47. Atsakovas pažymi, kad apeliantų prašomos priteisti sumos yra lygios jiems... 48. Atsakovas taip pat prašo atmesti ieškovų prašymą dėl bylos nagrinėjimo... 49. IV. Apeliacinės instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, teisiniai... 50. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 51. Dėl prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir priimti rašytinius... 52. Apeliantai skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso... 53. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis... 54. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 55. Apeliaciniame skunde teigdami, kad Bankas neatskleidė informacijos ir... 56. Atsakovas atsiliepime į skundą teigia, kad jo nurodytą aplinkybę, jog... 57. Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnyje... 58. Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais... 59. Dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.90... 60. Siekiant nustatyti suklaidinimą finansinių priemonių įsigijimo sandoriuose... 61. Vienas iš sąžiningumo principo reikalavimų esant ikisutartiniams... 62. Kolegija pastebi, kad aptariamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl... 63. Aptariamu atveju nustatyta jog atsakovas apeliantams Z. B. ir K. B. siūlė... 64. Kita vertus, kaip kitose analogiškose pagal ginčo esmę bylose konstatavo... 65. Atmetus ieškovų ieškinio ir apeliacinio skundo argumentus dėl ginčijamų... 66. Dėl alternatyvaus ieškovų reikalavimo atlyginti žalą... 67. Net ir pripažinusi pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl... 68. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovai teismui pateiktame ieškinyje iš... 69. Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl žalos... 70. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 71. panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį,... 72. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo dalis... 73. Likusią Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį...