Byla 2A-172-513/2012
Dėl teisės nugriauti pastatą be bendraturčio sutikimo pripažinimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės ir Eugenijos Morkūnienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovėms A. D. ir Z. G., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl teisės nugriauti pastatą be bendraturčio sutikimo pripažinimo,

Nustatė

2ieškovė R. G. ieškiniu prašė pripažinti teisę nugriauti pastatą – tvartą, esantį ( - ), be bendratučių sutikimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pastatas medinis, pastatytas 1947 metais, neremontuotas, šiuo metu jo būklė yra avarinė, neatitinka privalomųjų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, yra nesaugus ir netinkamas eksploatavimui, kelia pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei.

3Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2011-06-17 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kad pastatas – tvartas, esantis( - ), yra neremontuotas, jo būklė yra avarinė ir jis neatitinka privalomųjų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, yra nesaugus ir netinkamas eksploatavimui bei keliantis pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei. Taip pat byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovė ieškojo kompromiso ar kitų sprendimų, kad būtų pasirinktas kitas būdas, jog nebūtų pažeistos atsakovių teises ir teisėti interesai į bendrą daiktą. Teismas atsižvelgęs į tai, kad byloje nesant duomenų, jog šalys būtų derinę sąlyčio taškus dėl pastato remonto, konstatavo, kad nebuvo išnaudotos visos galimybės pastato išsaugojimui ir nėra pagrindo jį, nesant pakankamai įrodymų, griauti.

4Apeliaciniu skundu ieškovė R. G. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-06-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė CK, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas ir iš esmės pažeidė civilinį procesą. Ieškovė įrodė pastato avarinę būklę, o tai patvirtina aplinkos ministerijos atestuoto asmens UAB „Temagas“ 2010-07-12 išvada; UAB „Temagas“ direktoriaus B. Ž. liudijimas teisme; pastato –tvarto foto nuotraukos. Atsakovės, turėdamos pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, nepateikė nei vieno įrodymo, jog pastatas nėra avarinis, nepateikė įrodymų apie tai, kad šis pastatas gali būti rekonstruotas ar suremontuotas už protingą kainą. STR 1.12.01:2004 2 punkto 2 dalies formuluotė – kitų nuosavybės formų statinių – ginčo pastatui, kaip privačiai nuosavybei, netaikytina. Teismas nepagrįstai pastato avarinės būklės įvertinimą susiejo su vieninteliu įrodymu – ekspertų išvada.

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės A. D. ir Z. G. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-06-17 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nesutinka su ieškovės pozicija, jog turėjo pareigą įrodyti, kad pastatas gali būti rekonstruotas ar suremontuotas už protingą kainą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad statinys kelia grėsmę žmonėms ir aplinkai. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu klausimų apie statinio remontą ar rekonstrukciją nekėlė ir neįrodinėjo.

6Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo

72011-06-17 sprendimą palikti nepakeistą.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

10Teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008). Kolegija daro išvadą, jog byloje pateiktų įrodymų visuma, ją įvertinus tikimybių pusiausvyros principu, būtent ir leidžia padaryti tas išvadas, kurias ir yra padaręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl tarp šalių kilusio ginčo. Teismas grįsdamas teismo sprendimą aptarė ne tik tuos įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir nurodė argumentus, dėl kurių atmetė ieškovo pateiktus įrodymus.

11Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovės yra pastato – tvarto, unikalus ( - ), bendrasavininkės. 2010-04-13 ieškovė kreipės prašymu į K. G. (buvusį savininką, mirusį 2010-07-24, kurio teisių ir pareigų perėmėjos yra atsakovės A. D. ir Z. G.), prašydama leidimo nugriauti pastatą, nes jis yra avarinės būklės. K. G. 2010-04-16 pranešimu nurodė, kad leidimo griauti pastatą neduos, nes aplinkybės dėl pastato būklės yra nepagrįstos, pastatas gali būti suremontuotas.

12Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos ieškinį dėl avarinės būklės pastato – tvarto, esančio ( - ), nugriovimo. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais.

13Byloje nustatyta, kad pastatas – tvartas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), priklauso ½ ieškovei R. G., ½ atsakovėms A. D. ir Z. G.. Daikto savininko turima nuosavybės teisė reiškia savininko teisę savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Dažnai nuosavybės teisė į daiktą priklauso ne vienam, bet dviem ar daugiau savininkų. Esant nuosavybės teisėje nustatytoms kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalims, laikoma, kad daiktas jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal bendrąją taisyklę (CK 4.75 straipsnio l dalis), nepriklausomai nuo bendraturčių turimų dalių dydžio, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas (daiktas ar kitas turtas) valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu. Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai paprastai pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus. Įstatyminis imperatyvas susitarti įpareigoja bendraturčius, veikiant pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškoti priimtiniausio jiems sprendimo būdo, nesiekiant savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. Byloje nustatyta, kad ieškovė prašė leidimo nugriauti pastatą, tačiau atsakovės nesutiko. Bendraturčiams nesusitarus, nepriklausomai nuo nesutarimo priežasčių, daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarka gali būti nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

14Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Statybos įstatymas, STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“, STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ detaliai ir imperatyviai reglamentuoja statinių pripažinimo avariniais tvarką, nustato subjektus, kurie gali įvertinti statinių būklę, taip pat nustato dokumentų, kuriuo įforminamas vertinimas, formą, sudėtį ir turinį. Statybos įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad statinių naudotojai privalo: suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Statybos techninio reglamento STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“ nustato valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarką. Šio reglamento 2 punkte nustatyta, kad kitų nuosavybės formų statinių savininkai, pastebėję statinio avarinės būklės požymių vadovaudamiesi Statybos įstatymu ir statybos techniniu reglamentu STR 1.06.03: 2002 ,,Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“, užsako statinio ekspertizę. Ekspertizės įmonė, vadovaudamasi statybos techniniais reglamentais STR 1.06.03: 2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ ir STR l .04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“ atlieka tyrimą ir pateikia statinio savininkui oficialią išvadą, ar statinys yra avarinis. Statybos techninio reglamento STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“ 2 punktas nustato, kad esamų statinių tyrimus gali atlikti fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turintys teisę būti statinių projektuotojais.

15Apeliantė savo skunde nepagrįstai nurodo, kad paminėti teisės aktai netaikytini privačios nuosavybės formos statiniams, nepagrįstai teigia, jog STR 1.12.01:2004 2 punkto 2 dalies formuluotė – kitų nuosavybės formų statinių – ginčo pastatui, kaip privačiai nuosavybei, netaikytina, kadangi šios STR nuostatos be valstybei ir savivaldybei priklausančių statinių, taikomos ir visų kitų nuosavybės formų, tame tarpe ir privačios nuosavybės, statiniams. Pažymėtina, kad turtas neatidalintas ir nenustatyta naudojimosi žemės sklypu ir statiniu tvarka, ieškovė nėra statytoja (užsakovė). Ginčo statinio naudojimo priežiūra atlieka Klaipėdos rajono savivaldybės administracija (Statybos įstatymo 42 str. 1 d. 3 p.), tačiau byloje nėra įrodymų, kad ieškovė kreiptųsi pagal kompetenciją ir kad buvo taikytos Statybos įstatymo 42 str. 3 ir 4 dalyse nurodytos priemonės. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog byloje nėra pakankami įrodymų teigti, kad pastatas – tvartas yra avarinės būklės ir egzistuoja Statybos įstatymo 35 str. 1 d. 4 p. nurodytos aplinkybės ir kad minėtas pastatas negali būti rekonstruotas ar suremontuotas, tokius vertinimus ir išvadas turi pateikti specialistai pagal minėtų Statybos techninių reglamentų reikalavimus, t. y. ekspertai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nesirėmė ieškovės pateikta UAB „Temagas“ direktoriaus B. Ž. 2010-07-12 išvada, kadangi teisingai nustatė, kad jis neturi reikiamos kompetencijos duoti išvadas. Kitų duomenų apie tai, kad pastatas turi avarinės būklės požymių, byloje nėra. Taigi, kaip minėta, ieškovė nėra pateikusi eksperto išvados, o iš ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų duomenų negalima spręsti, kad pastatas – tvartas negali būti rekonstruotas ar suremontuotas, taip pat kad jo suremontavimas ar rekonstravimas pareikalautų neprotingų išlaidų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovei nepateikus įrodymų, duodančių pagrindą daryti neabejotiną išvadą, kad šiuo atveju dėl avarinės pastato būklės būtina jį griauti, ieškinį tenkinti nėra pagrindo (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

16Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17Sutinkamai su CPK 93 straipsniu, atmetus apeliacinį skundą atmestinas ir reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18Vadovaudamasi CPK 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

19Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-06-17 sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai