Byla 2A-655-527/2013
Dėl įpareigojimo nugriauti statinio dalį

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Mitkaus ir Izoldos Nėnienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13268-584/2012 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo nugriauti statinio dalį ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė 2012-04-13 kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 3–6), prašydama įpareigoti atsakovę nugriauti pastato–gyvenamojo namo 4A1/m, esančio Kaune, J. ( - ) g. 28, 2-ąjį butą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o to nepadarius – leisti ieškovei nugriauti nurodytą statinio dalį, patirtas išlaidas išieškant iš atsakovės. Ieškovė nurodė, kad su atsakove yra gyvenamojo namo bendrasavininkės, tačiau atsakovė nevykdo savo pareigos tinkamai prižiūrėti jai priklausančią nuosavybės dalį. Ieškovė pateikė dokumentus, liudijančius, kad pastatas neatitinka techninių reikalavimų ir yra keliantis pavojų tiek jos, tiek jos šeimos narių ir kitų asmenų sveikatai, nes bet kada gali sugriūti ir padaryti žalą ieškovei nuosavybės teise priklausančio statinio daliai.

4Kauno miesto apylinkės teismas 2012-04-24 nutartimi (b. l. 7-8) ieškinį atsisakė priimti, nes, teismo nuomone, vadovaujantis Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į teismą turi teisę kreiptis statinių naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas – Kauno miesto savivaldybės administracija. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-1558-254/2012 2012-07-09 nutartimi (b. l. 28-31) patenkino ieškovės atskirąjį skundą (b. l. 12–14) ir panaikino 2012-04-24 nutartį bei perdavė klausimą apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog teismas bylos iškėlimo stadijoje neturi teisės tikrinti ieškinio pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs tarp bendraturčių dėl naudojimosi bendra nuosavybe, kuomet ieškovei nuosavybės teise priklauso 59/100 dalys, o atsakovei 41/100 dalys gyvenamojo namo Kaune, J. ( - ) g. 28, todėl pagal ieškinio aplinkybes nebuvo pagrindo nustatyti, kad pagal CPK 1 ir 22 straipsnius ieškinys nepriskirtas nagrinėti teisme civilinio proceso tvarka bei atsisakyti jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

5Ieškovė 2012-07-23 patikslintu ieškiniu (b. l. 37–40), galutinai sutikslintu 2012-07-03 pareiškimu (b. l. 115–116) prašė įpareigoti atsakovę nugriauti 41/100 dalį pastato–gyvenamojo namo 4Al/m (unikalus numeris ( - )), esančio Kaune, J. ( - ) g. 28, 2-ajį butą, kurį sudaro patalpos, pažymėtos nekilnojamojo turto registre indeksais: 11-1/12,93 kv. m, 11-2/3,82 kv. m, II-4/25,59 kv. m, 11-6/5,85 kv. m, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o to nepadarius – leisti ieškovei nugriauti statinio dalį, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės.

6Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį pareiškė dėl savininkės teisių pažeidimo, naudojantis su atsakove bendrosios nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, esančiu Kaune, J. ( - ) g. 28, t. y. kelia klausimą dėl CK 4.83 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuosavybės teisių apsaugos garantijų taikymo esant bendrajai dalinei nuosavybei.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno miesto apylinkės teismas 2012-12-10 sprendimu (b. l. 130–134) ieškinį atmetė šiais motyvais:

91. Daikto savininko turima nuosavybės teisė reiškia savininko teisę savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Dažnai nuosavybės teisė į daiktą priklauso ne vienam, bet dviem ar daugiau savininkų. Esant nuosavybės teisėje nustatytoms kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalims, laikoma, kad daiktas jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal bendrąją taisyklę (CK 4.75 str. l d.), nepriklausomai nuo bendraturčių turimų dalių dydžio, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas (daiktas ar kitas turtas) valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu. Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai paprastai pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus. Atsakovė yra savininkė, kurią norminiai aktai įpareigoja elgtis su jos nuosavybės dalimi pagal atitinkamus griežtai reglamentuotus reikalavimus.

102. Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas šiais atvejais: 1) savininko noru; 2) kai tai numatyta teritorijų planavimo dokumentuose (po to, kai žemės sklypas ar jo dalis arba statinys paimamas visuomenės poreikiams) – per savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą laiką; 3) kai baigėsi laikino statinio naudojimo terminas; 4) kai statinys arba jo dalis yra fiziškai susidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką; 5) kai statinys pastatytas ar statomas savavališkai – per Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nustatytą terminą; 6) kitais CK ir kituose įstatymuose numatytais atvejais; 7) teismo sprendimu per teismo sprendime nustatytą terminą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei statinio savininkas šio straipsnio 1 dalies 2–6 punktuose nurodytais atvejais nenugriovė statinio per nustatytą laiką, sprendimą dėl jo nugriovimo ar nenugriovimo priima teismas. Kreiptis į teismą turi teisę Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos šio straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais, savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju bei statinių naudojimo priežiūrą atliekantys viešojo administravimo subjektai šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytais atvejais. Taigi teismo sprendimu galima įpareigoti nugriauti tik tokiu atveju, jei nustatyta viena iš 2–6 punktuose numatytų sąlygų bei pažeidimui pašalinti yra suėjęs kompetentingos institucijos nustatytas terminas. Tai, kad šiuo atveju daikto savininkas ir statinių naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas iš esmės sutampa, nepašalina būtinumo laikytis norminių aktų reikalavimų sprendžiant klausimą dėl statinio nugriovimo. Ieškovė nėra subjektas, teisės aktų įgaliotas teisme reikšti ieškinį dėl pastato dalies nugriovimo.

113. Aptariant aspektą, jog šiuo atveju pastato savininkas ir viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinių naudojimo priežiūrą, sutampa, yra svarbios šios normos. Statybos įstatymas (redakcija, galiojusi iki ieškinio teismui pateikimo dienos), STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“, STR 1.04.01:2005 „Esamų statinių tyrimai“, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ detaliai ir imperatyviai reglamentuoja statinių pripažinimo avariniais tvarką, nustato subjektus, kurie gali įvertinti statinių būklę, taip pat nustato dokumentų, kuriuo įforminamas vertinimas, formą, sudėtį ir turinį. Statybos įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad statinių naudotojai privalo: suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Statybos techninio reglamento STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“ nustato valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarką. Šio reglamento 8 punkte nustatyta, kad statinių savininkai, pastebėję statinio avarinės būklės požymių, vadovaudamiesi Statybos įstatymu ir statybos techniniu reglamentu STR 1.06.03: 2002 ,,Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“, užsako statinio ekspertizę. Ekspertizės įmonė, vadovaudamasi statybos techniniais reglamentais STR 1.06.03: 2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ ir STR l .04.01:2005 „Esamų statinių tyrimai“, atlieka tyrimą ir pateikia statinio savininkui oficialią išvadą, ar statinys yra avarinis. Statybos techninio reglamento STR 1.04.01:2005 „Esamų statinių tyrimai“ 2 punktas nustato, kad esamų statinių tyrimus gali atlikti fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turintys teisę būti statinių projektuotojais. Analogiškos nuostatos ieškovei buvo išdėstytos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012-06-27 rašte (b. l. 22, 23). Apibendrindamas šių aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, jog šalių turtas neatidalintas, ieškovė nėra prašomo griauti pastato dalies statytoja (užsakovė). Ginčo statinio naudojimo priežiūrą atlieka Kauno miesto savivaldybės administracija (Statybos įstatymo 42 str. 1 d. 3 p.), tačiau byloje nėra pateikta tinkamų įrodymų, teigiančių, kad pastatas yra avarinės būklės ir egzistuoja Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos aplinkybės ir kad minėtas pastatas negali būti rekonstruotas ar suremontuotas, tokius vertinimus ir išvadas turi pateikti specialistai pagal minėtų Statybos techninių reglamentų reikalavimus, t. y. ekspertai.

124. Sudarant 2005-07-28 pastato 0,59 dalies pirkimo–pardavimo sutartį, jos 4.2 punkte pirkėja O. I., atstovaujama ieškovės, patvirtino, jog turėjo galimybę susipažinti su turto technine būkle, dėl jos pretenzijų nereiškia, turto perdavimo–priėmimo perdavimo akte taip pat nurodė, jog pretenzijų dėl parduodamo namo su priklausiniais dalių trūkumų, kokybės, techninės būklės sutarties pasirašymo dieną nereiškia(b. l. 44–47). Tai reiškia, kad sutarties sudarymo dieną pastato būklė O. I. bei jos atstovę (ieškovę) tenkino. O. I. 2005-08-30 padovanojus namo dalį V. N., o šiai 2005-09-22 padovanojus ieškovei, ieškovė dovaną priėmė, tai reiškia, kad pastato būklė ieškovę tenkino (b. l. 48–53). Šią išvadą pagrindžia ir tai, kad ieškovė jai priklausančioje namo dalyje deklaravo savo gyvenamąją vietą 2009-04-29, jos vaikai – 2009-05-05.

135. Teismas nesirėmė ieškovės pateikta UAB „Įraža“ išvada, nes ji nėra užsakyta pastato savininko bei nėra gauta paminėtų norminių aktų nustatyta tvarka. Ginčo statinio daliai bylos nagrinėjimo metu įstatymų nustatyta tvarka nėra atlikta statinio ekspertizė, ji nėra pripažinta avarine. Taigi ieškovė nepateikė jos reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, atitinkančių aukščiau nurodytoms teisės normoms. Ieškovei nepateikus įrodymų, jog ginčo pastato dalis yra nustatyta tvarka pripažinta avarinės būklės ir dėl avarinės pastato būklės būtina ją griauti, o, nenustačius tokios būklės, gali kilti klausimas tik dėl avarinės būklės požymių pašalinimo, ko ieškovė neprašė, teismo nuomone, ieškinio tenkinti nėra pagrindo, todėl jis atmestinas (Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-172-513/2012).

146. Ieškovės advokatas į teismo klausimą, dėl kito šioje byloje ieškovės teisių gynimo būdo pasirinkimo, nurodė, jog, vadovaujantis ieškovės atliktos ekspertizės išvadomis, ieškovė kito savo teisių apgynimo būdo negali pasirinkti (b. l. 124).

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16Ieškovė apeliaciniu skundu (b. l. 139–144) prašo panaikinti 2012-12-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai:

171. Dėl nepagrįsto ir neteisėto teismo motyvo, kad apeliantė nėra subjektas, teisės aktų įgaliotas teisme reikšti ieškinį dėl pastato dalies nugriovimo.

181.1. Teismas 2012-04-24 nutartimi jau buvo atsisakęs priimti ieškinį šioje byloje, nurodęs, jog ieškinys pareikštas asmens, negalinčio pareikšti ieškinį dėl dalies statinio konstrukcijų nugriovimo, jeigu yra pažeidžiami bendraturčio interesai. Įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2012-07-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1558-254/2012 nurodyta, kad ginčas yra kilęs tarp bendraturčių, todėl teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį. Teismas padarė neteisėtą išvadą, kad apeliantė kaip namo bendraturtė neturi teisinio pagrindo pareikšti ieškinio, nes yra įsiteisėjusi minėta 2012-07-09 nutartis, kurioje yra pasisakyta dėl apeliantės kaip bendraturtės teisės pareikšti tokio pobūdžio ieškinį.

191.2. Teismas neatskleidė ginčo esmės ir netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bei netinkami jas įvertino teisine prasme, pasisakydamas dėl apeliantės teisės pareikšti reikalavimą dėl dalies statinio konstrukcijų nugriovimo. Ieškinyje net nurodytos teisės normos, kuriomis remiantis yra pareikštas ieškinys, t. y. CK 4.83 straipsnio pagrindu. Bendrosios dalinės nuosavybės valdymą reglamentuoja ne tik poįstatyminiai aktai, bet ir CK. CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka nustatoma teismo. CK 4.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Jau paminėtos CK 4.83 straipsnio nuostatos nustato, kad buto ir kitų patalpų savininkas turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų teisių ir teisėtų interesų. Šio straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad savininkas turi teisę imtis būtinų priemonių be kitų savininkų sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams. CK 6.226 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2012-06-27 rašte nurodė, kad apeliantė kaip bendraturtė turi teisę pareikšti reikalavimą dėl statinio dalies nugriovimo, jeigu yra pažeidžiamos jos teisės. Teismas netinkamai taikė materialinę teisės normą, t. y. CK 4.83 straipsnį, nes nepasisakė, kodėl apeliantė kaip bendraturtė negalėjo pareikšti tokio ieškinio CK 4.83 straipsnio pagrindu.

201.3. Teismas privalėjo įvertinti ir kitus motyvus, kuriais remiantis buvo grindžiamas ieškinys. Statybos įstatymas reglamentuoja statinio naudotojų teises ir pareigas. Statinio naudotojas – tai statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu (Įstatymo 2 str. 73 p.). Įstatymo 40 straipsnis nustato statinių naudotojų pareigas ir šio straipsnio 5 dalis nustato, kad statinio naudotojas privalo suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Įstatymo 35 straipsnis reglamentuoja statinio nugriovimą. Šio straipsnio 4 punktas nustato, kad statinys nugriaunamas, kai statinys arba jo dalis yra fiziškai susidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Įstatymo 41 straipsnio 2 punktas nustato, kad nesudėtingų statinių, taip pat 1–2 butų gyvenamųjų namų ir jų priklausinių bei statinių, esančių kaimo namų valdoje, taip pat įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą žemės ūkio paskirties pastatų techninę priežiūrą gali atlikti patys naudotojai, nepaskirdami pastato techninio prižiūrėtojo. Minėtiems naudotojams kvalifikaciniai reikalavimai nekeliami. To paties straipsnio 6 dalis nustato, kad paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo esančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį ar įvykus statinio avarijai, statinio naudotojas ir (ar) statinio techninis prižiūrėtojas privalo imtis priemonių žmonėms apsaugoti ir kitų šio Įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių. CK 4.98 straipsnis reglamentuoja nuosavybės teisės gynimą nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu. Šis straipsnis nustato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Tai leidžia teigti, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi poįstatyminiais aktais ir neteisėtai taikė CK 4.75, 4.82 ir 4.83 straipsnius, paneigdamas įstatymu nustatytą pastato bendraturčiui teisę imtis priemonių, siekiant išvengti galimos žalos dėl statinio sugriuvimo, kuri kiltų pagal CK 6.226 straipsnį. Be to, teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl naudotojo sąvokos, sampratos, ar apeliantė nėra pripažintina naudotoja, bei nepasisakė dėl jos teisių, kas leidžia teigti, kad teismas netinkamai taikė teisės normas.

212. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vertinti pateiktą eksperto išvadą Nr. 12-03/05 (toliau – eksperto išvada).

222.1. Teismas nesirėmė ieškovės pateikta UAB „Įraža“ išvada, ,,kadangi ji nėra užsakyta pastato savininko, nei nėra gauta paminėtų norminių aktų nustatyta tvarka“. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė nėra pastato savininkė. VĮ Registrų centro pažymėjimas patvirtina, kad jai priklauso 59/100 gyvenamojo namo, o kita šio pastato dalis, t. y. 41/100 dalys, priklauso atsakovei. Pažymėjimo 7 dalyje nurodyta, kad šio pastato naudojimosi tvarka buvo nustatyta sudarant 2005-07-28 pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantės pateikta pirkimo–pardavimo sutartis, apeliantei atstovaujant O. I. (kuri yra jos senelė) sudaryta su atsakove, patvirtina, kad O. I. nupirko iš savivaldybės 0,59 gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu (unikalus numeris ( - )). Sutarties 4.4 punkte nustatyta, kad pirkėjas naudosis gyvenamojo namo patalpomis, kurios namo plane pažymėtos indeksais: 1-1/6,60 kv. m, 1-2/11,04 kv. m, 1-3/15,17 kv. m, 1-4/17,02 kv. m, 1-5/7,40 kv. m, 1-6/11,48 kv. m. Likusi namo dalis liko atsakovės nuosavybėje. Taigi teismas privalėjo pripažinti, kad apeliantė yra namo bendrasavininkė, todėl naikintinas teismo motyvas, kad ekspertizės išvada nesivadovautina, nes apeliantė nėra namo savininkė.

232.2. Nesutiktina su teismo motyvu, kad eksperto išvada netenkina įstatymo reikalavimo, kad tokią išvadą galėjo atlikti tik ekspertas. Teismas nepagrįstai neįvertino viso eksperto išvados turinio. Kartu su eksperto išvada, kaip priedas, buvo pateiktas ir LR Aplinkos ministerijos išduotas J. R. kvalifikacijos atestatas Nr. 7155, patvirtinantis, kad eksperto išvada surašyta asmens, kuriam suteikta teisė eiti ypatingo statinio dalies ekspertizės vadovo pareigas statinių grupėse: gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai, inžinieriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos, kiti statiniai. Teismas nepagrįstai nevertino pateikto ekspertizę atlikusio asmens kvalifikaciją patvirtinančio dokumento ir padarė nepagrįstą išvadą, kad eksperto išvada yra surašyta nekompetentingo asmens. Teismas, vertindamas pateiktą eksperto išvadą kaip įrodymą, nukrypo nuo LAT išaiškinimų ir pagrindų, kuriais remiantis galima atmesti eksperto išvadą. LAT yra išaiškinęs, kad „Ekspertizė yra įrodymų šaltinis. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmesti kaip įrodymas, jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Be to, net jei byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų ir, nepaisant jo tiriamojo – mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme, tačiau toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą“ (LAT 2009-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009). „Net ir tuo atveju, kai konstatuojami ekspertizės akto trūkumai, tai savaime nereiškia, kad teismas praranda galimybę remtis šiuo įrodymu.“ (LAT 2010-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010). „Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės“ (CPK 218 str., LAT 2009-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009). „Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu“ (CPK 185 str. 1 d.; LAT 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2009-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009; 2009-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Taigi teismas negalėjo atmesti eksperto išvados ir todėl, kad ši išvada yra padaryta apmokant ieškovei už suteiktas paslaugas, nes pagal LAT suformuotą teisminę praktiką nėra tokio pagrindo atmesti eksperto išvadą, jeigu už eksperto suteiktas paslaugas apmoka viena iš ginčo šalių.

243. Teismas pažeidė CK 4.83 straipsnį, neatskleisdamas ginčo esmės ir netinkamai nustatydamas ginčo aplinkybes bei nepasisakydamas, kokias išvadas dėl statinio būklės leidžia padaryti byloje esančių įrodymų visuma.

253.1. Ieškinys tenkintinas remiantis CK 4.83 straipsniu, suteikiančiu teisę bet kuriam iš bendraturčių imtis priemonių žalai išvengti. Eksperto išvada patvirtina, kad atsakovei priklausančios dalies namo konstrukcijos, t. y. stogo gegnės, statramsčiai ir grebėstai, neleistinai įlinkę, pažeisti puvinio, t. y. konstrukcijų būklė yra avarinė; galima 2-ojo buto pastogės perdangos griūtis virš patalpų II-1 ir II-4 griūtis, galinti sukelti ir stogo virš 1-ojo ir 2-ojo butų griūtį. 2-ojo buto pagrindinės laikančios konstrukcijos (sienos ir pastogės perdangos sijos) remontuoti netinkamos. Šias eksperto išvadas teismas turėjo vertinti kartu su pačios atsakovės padarytomis išvadomis po jai priklausančio statinio dalies būklės patikrinimo. Atsakovės 2012-11-07 pažyma Nr. 53-9-2188 patvirtina, kad atsakovė, vertindama ginčo objekto būklę, Nustatė „Savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų, t. y. prieškambario, virtuvės ir kambario, lubų perdanga išlinkusi, keliose vietose įlūžusi, krosnis dalinai išgriaut, eksploatuoti netinkama. Kauno miesto savivaldybei priklausančios 41/100 dalies gyvenamojo namo J. ( - ) 28 esama techninė būklė netenkina Statybos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų Esminių statinio reikalavimų. Minėto gyvenamojo namo dalis netinkama naudoti, o konstrukcijos remontuoti ir rekonstrukcijai netinkamos, avarinė būklė“. Teismas pasisakydamas dėl eksperto išvados įrodomosios reikšmės privalėjo įvertinti ir kitus byloje esančius įrodymus ir palyginti jų turinį, remiantis eksperto išvada ir kitais byloje esančiais įrodymais ir juos tarpusavyje palyginti. Šiuo atveju minėti du įrodymai ne tik, kad vienas kitam neprieštarauja, tačiau patvirtina tas pačias aplinkybes, kad gyvenamojo namo dalies, priklausančios atsakovei, konstrukcijos yra avarinės būklės, neremontuotinos ir nerekonstruotinos.

263.2. Tai, kad teismas neatskleidė ginčo esmės ir neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie liudytų apie tinkamą gyvenamojo namo dalies, dėl kurios nugriovimo yra iškilęs ginčas, būklę. Teismas nurodė, kad apeliantė, įsigydama dalį gyvenamojo namo, žinojo apie likusio gyvenamojo namo dalies būklę, tačiau pažymėtina, kad apeliantė kreipėsi į teismą ne dėl to, kad jos netenkina gyvenamojo namo dalies būklė, tačiau dėl to, kad gyvenamojo namo dalis kelia grėsmę tiek jos ir jos šeimos narių sveikatai, tiek jos nuosavybei, nes, kaip nurodė ekspertas, atsakovės namo dalis gali sugriūti ir sugriauti apeliantei priklausančios gyvenamojo namo dalies konstrukcijas.

273.3. Apeliantės kaip bendraturtės pažeidžiamas teises į saugų būstą ir neliečiamą nuosavybę patvirtina ir kiti teismo neįvertinti įrodymai. Kauno miesto valdybos Miesto ūkio skyriaus 1992-06-08 raštas Nr. 239 patvirtina, kad name adresu Kaune, ( - ) g. 57 (buvęs namo J. ( - ) g. 28 ankstesnis adresas) negalima registruoti gyventojų, nes šis pastatas neatitinka jokių sanitarinių bei higienos normų. 1998-07-07 LR Kauno apskrities viršininko administracija nurodė, kad pagal LR AT Prezidiumo 1992-04-29 nutarimą Nr. 1-2547 2 ir 3 punktus numatyta nugriauti gyvenamąjį namą, esantį Kaune, ( - ) 57. 2002-12-03 Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Kauno skyrius surašė raštą Nr. 2022-3379, kuriame nurodė, kad gyvenamasis namas 4A1/m statytas dar 1900 m., o šio statinio itin blogą būklę apibūdina esantis net 78 proc. namo susidėvėjimas. 2007-02-28 apeliantė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę ir nurodė atsakovei priklausančios namo dalies būklę, kuri buvo apleista, sienų tarpais šaltis patekdavo į apeliantei priklausančią namo dalį, įsiveisė pelėsis ir medienos grybelis. 2007-01-15 antstolis, surašydamas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 2, nurodė, kad name nėra elektros, netiekiamas vanduo, kambario lubos įlinkusios, priestato stogas prispaustas plytomis. Atsakovė 2003-06-26 rašte Nr. 627-6-3407/3 nurodė, kad savivaldybės sudaryta Statinių būklės vertinimo komisija nustatė, jog gyvenamojo namo 4A1/m konstrukcijos yra pažeistos, gresia šio namo griūtis ir jog jis bus nugriautas. 2008-04-04 atsakovės įgaliotas atstovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl gyvenamųjų patalpų J. ( - ) g. 28-2 pripažinimo netinkamomis gyventi ir išbraukimo iš gyvenamųjų patalpų apskaitos bus rengiamas iškeldinus N. U. iš minėtų patalpų. Nors šiuo metu atsakovės namo dalyje niekas negyvena, atsakovė nesiima jokių veiksmų, siekiant nugriauti jai priklausantį statinį.

283.4. Visi išvardinti įrodymai leidžia padaryti tik vieną išvadą, kad atsakovės gyvenamojo namo dalis yra avarinės būklės ir kelia grėsmę apeliantei kaip bendraturtei ir jos nuosavybei. Kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, kad gyvenamojo namo dalies trūkumai gali būti pašalinti kitaip nei nugriaunant šią statinio dalį, apeliantė daro išvadą, kad teismas, nevertindamas įrodymų ir nepasisakydamas dėl ginčo objekto būklės, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes. Atsakovė ilgą laiką nepriimdama sprendimo dėl jai priklausančios gyvenamojo namo dalies nugriovimo savo elgesiu pažeidė ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatas, draudžiančias piktnaudžiauti teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir tokiomis priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ir daro žalą kitiems asmenims arba prieštarauja subjektinės teisės paskirčiai.

29Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 149–153) prašo palikti 2012-12-10 sprendimą nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti šiais motyvais:

301. Kauno apygardos teismas 2012-07-09 nutartimi išsprendė ieškinio priėmimo klausimą (CPK 137 str.), o ne ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, todėl apeliantės argumentas, jog teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo ja vadovautis, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jei statinio savininkas šio straipsnio 1 dalies 2–6 punktuose nurodytais atvejais nenugriovė statinio per nustatytą laiką, sprendimą dėl jo nugriovimo ar nenugriovimo priima teismas. Kreiptis į teismą turi teisę Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos šio straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais, savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju bei statinių naudojimo priežiūrą atliekantys viešojo administravimo subjektai šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytais atvejais. Vadinasi, teismo sprendimu galima įpareigoti nugriauti tik tokiu atveju, jei nustatyta viena iš 2–6 punktuose numatytų sąlygų bei pažeidimui pašalinti yra suėjęs kompetentingos institucijos nustatytas terminas.

312. Apeliantė nurodo, jog teismas nepasisakė, kodėl ji kaip bendraturtė negalėjo pareikšti tokio ieškinio CK 4.83 straipsnio pagrindu, tačiau atsakovė su šiuo motyvu nesutinka. CPK 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Konkretų savo teisių gynimo būdą pasirenka ieškovas (CPK 135 str. 1 d. 2 ir 4 p.). Ieškinys, vadovaujantis civilinio proceso tvarka, buvo priimtas ir išnagrinėtas bei priimtas atitinkamas procesinis sprendimas. LAT 2013-01-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2013 konstatavo, kad „teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Dėl to kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias teisę į teisminę gynybą, yra pabrėžęs, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas Pagal CPK 2, 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (LAT 2006-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006; 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2009-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009, kt.).“ Teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė nėra subjektas, teisės aktų įgaliotas teisme reikšti ieškinį dėl pastato dalies nugriovimo. Apeliantės nurodyta CK 4.83 straipsnio nuostata yra bendroji teisės norma, reglamentuojanti butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Tuo tarpu ieškovės reikalavimą (nugriauti atsakovei nuosavybės teise priklausančią pastato dalį) reglamentuoja specialieji teisės aktai, numatantys, kas ir kokia tvarka gali nuspręsti griauti statinį.

323. Visiškai nepagrįsti apeliantės motyvai, jog teismas privalėjo įvertinti ir kitus motyvus, kuriais remiantis buvo grindžiamas ieškinys dėl pastato dalies nugriovimo; jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi poįstatyminiais aktais ir neteisėtai ginčo išsprendimui taikė CK 4.75, 4.82 ir 4.83 straipsnius, paneigdamas įstatymu nustatytą pastato bendraturčiui teisę imtis priemonių, siekiant išvengti galimos žalos dėl statinio sugriuvimo, kuri kiltų pagal CK 6.226 straipsnį; jog teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl naudotojo sąvokos, sampratos. Teismas pagrįstai analizavo teisės aktus, susijusius su ginčo teisiniu santykiu, ir konstatavo, kad Statybos įstatymas, STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“, STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“, kas ginčo atveju yra specialieji teisės aktai, detaliai ir imperatyviai reglamentuoja statinių pripažinimo avariniais tvarką, nustato subjektus, kurie gali įvertinti statinių būklę, taip pat nustato dokumentų, kuriuo įforminamas vertinimas, formą, sudėtį ir turinį. Statybos įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad statinių naudotojai privalo: suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Statybos techninio reglamento STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“ nustato valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarką. Šio reglamento 2 punkte nustatyta, kad kitų nuosavybės formų statinių savininkai, pastebėję statinio avarinės būklės požymių, vadovaudamiesi Statybos įstatymu ir statybos techniniu reglamentu STR 1.06.03: 2002 ,,Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“, užsako statinio ekspertizę. Ekspertizės įmonė, vadovaudamasi statybos techniniais reglamentais STR 1.06.03: 2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ ir STR l .04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“ atlieka tyrimą ir pateikia statinio savininkui oficialią išvadą, ar statinys yra avarinis. Statybos techninio reglamento STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“ 2 punktas nustato, kad esamų statinių tyrimus gali atlikti fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turintys teisę būti statinių projektuotojais. Analogiškos nuostatos ieškovei buvo išdėstytos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012-06-27 rašte (b. l. 22,23). Apibendrinant minėtų aktų nuostatas, teismas padarė teisingą išvadą, kad šalių turtas neatidalintas, ieškovė nėra prašomo griauti pastato dalies statytoja (užsakovė). Į bylą nebuvo pateikta įrodymų, teigiančių, kad pastatas yra avarinės būklės ir egzistuoja Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos aplinkybės, ir kad minėtas pastatas negali būti rekonstruotas ar suremontuotas, nes tokius vertinimus ir išvadas turi pateikti specialistai pagal minėtų Statybos techninių reglamentų reikalavimus, t. y. ekspertai.

334. Nesutiktina su apeliantės motyvu, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vertinti pateiktą eksperto išvadą, kad teismas nepagrįstai nevertino pateikto ekspertizę atlikusio asmens kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, t. y. kvalifikacijos atestato, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad eksperto išvada yra surašyta nekompetentingo asmens. Teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės UAB „Įraža“ išvada, nes ji nebuvo užsakyta ginčo pastato dalies savininko, taip pat nebuvo gauta aukščiau nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantė nurodo, jog teismas negalėjo atmesti eksperto išvados dėl to, kad ši išvada yra padaryta apmokant ieškovei už suteiktas paslaugas. Pastebėtina, jog teismas eksperto išvada nesirėmė ne dėl to, jog ieškovė apmokėjo už suteiktas paslaugas, ar dėl to, jog surašyta nekompetentingo asmens, o dėl to, jog ji nebuvo užsakyta pastato savininko ir nebuvo gauta teismo aukščiau nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka.

345. Apeliantė nurodo, kad teismas pažeidė CK 4.83 straipsnio nuostatas, neatskleisdamas ginčo esmės ir netinkamai nustatydamas ginčo aplinkybes bei nepasisakydamas, kokias išvadas dėl statinio būklės leidžia padaryti byloje esančių įrodymų visuma, su kuo atsakovė nesutinka. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų (nes tokia ieškovės pareiga įtvirtinta CPK 178 straipsnyje), kad ginčo pastato dalis yra nustatyta tvarka pripažinta avarinės būklės ir dėl avarinės pastato dalies būklės būtina ją griauti. Pastebėtina ir tai, kad ginčo pastato dalies savininkė yra Kauno miesto savivaldybė (atsakovė), kurią teisės aktai įpareigoja elgtis su jos nuosavybės dalimi pagal atitinkamai griežtai reglamentuotus teisės aktų reikalavimus.

356. Apeliantė nurodo, kad ieškinys turėjo būti tenkintas, remiantis CK 4.83 straipsnio nuostatomis, kurios suteikia bet kuriam iš bendraturčių imtis priemonių, siekiant išvengti žalos, tačiau ir su šiuo argumentu atsakovė nesutinka. Akcentuotina tai, kad apeliantė prašė įpareigoti atsakovę nugriauti jai nuosavybės teise priklausantį pastato–gyvenamojo namo 2 butą, tačiau savininkas gali įgyvendinti savo nuožiūra nuosavybės teises, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.). Atsakovė gali nuspręsti, ar remontuoti, rekonstruoti savo pastato dalį, o reikalavimas tik nugriauti neproporcingai apriboja atsakovės konstitucinę teisę į nuosavybę. CK 4.93 straipsnio nuostatos reglamentuoja savininko teisių apsaugą bei numato, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe. Taip pat numato, kad nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Taigi, nuosavybės teisė gali būti atimama tik griežtai laikantis teisės aktų. Atitinkamai Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai bei kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Taigi, kaip ir ieškovės (apeliantės), taip ir atsakovės nuosavybės teisės yra griežtai saugomos įstatymų, ir jos gali būti prarandamos tik įstatymų numatytais atvejais. Tuo tarpu apeliantė, keldama reikalavimą nugriauti Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, dėl ko atsakovė būtų įpareigota atsisakyti savo nuosavybės teisių į šį turtą, jam neišliekant, savo kaip savininko teises iškelia aukščiau už kito savininko teises, net nenurodydama ir nepagrįsdama, kodėl apeliantės pasirinktas būdas yra vienintelis ir kodėl negalimos kitos priemonės tariamai savininko teisių apsaugai. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ginčo pastato dalis yra nustatyta tvarka pripažinta avarinės būklės, dėl kurios būtina ją griauti, o kitokio teisių gynimo būdo ieškovė nepasirinko.

367. Atsakovė mano, kad ginčo atveju turi būti įvertinta ir tai, kad apeliantė reikalauja nugriauti dalį vientiso pastato. Pažymėtina, kad, kaip ir bent kuriame įprastame statinyje, ginčo name yra bendros laikančiosios konstrukcijos, todėl griaunant dalį statinio kyla reali grėsmė pažeisti laikančiąsias konstrukcijas, nes jos statomos ne atskirai nuo namo dalies, o kaip vientisa konstrukcija ir galimai jų nepalietus iš esmės gali būti neįvykdytas ieškovės reikalavimas. Taigi, iš išdėstytų aplinkybių galima teigti, kad apeliantės reikalavimo tenkinimas ir jo įvykdymas iš esmės gali neigiamai įtakoti pačios apeliantės kaip namo bendraturtės teises, t. y. apeliantės teisės bus ne apgintos, o dar labiau pažeistos.

37IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38Apeliacinis skundas atmestinas.

39Apeliantė prašo jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnio nuostatos reglamentuoja, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad apeliantė, prašydama jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nepateikė ne vieno motyvo, pagrindžiančio tokį prašymą. Nesant pateikto motyvuoto prašymo, be to, byloje pakankant rašytinių įrodymų, kolegija nepripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas šioje byloje būtinas.

40Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

41Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų įvertinimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-01 nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

42Apeliantės argumentas, jog teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis Kauno apygardos teismo 2012-07-09 nutartimi, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi šia nutartimi buvo sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas (CPK 137 str.), o ne ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Be to, Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ,,jei statinio savininkas šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais nenugriovė statinio per nustatytą laiką, sprendimą dėl jo nugriovimo ar nenugriovimo priima teismas. Kreiptis į teismą turi teisę Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos šio straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais, savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju bei statinių naudojimo priežiūrą atliekantys viešojo administravimo subjektai šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytais atvejais.“ Vadinasi, teismo sprendimu galima įpareigoti nugriauti tik tokiu atveju, jei nustatyta viena iš Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje 2–6 punktuose numatytų sąlygų bei pažeidimui pašalinti yra suėjęs kompetentingos institucijos nustatytas terminas.

43Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepasisakė, kodėl apeliantė kaip bendraturtė negalėjo pareikšti tokio ieškinio vadovaudamasi CK 4.83 straipsniu. CPK 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Konkretų savo teisių gynimo būdą pasirenka ieškovas (CPK 135 str. 1 d. 2 ir 4 p.). Pastebėtina, jog šioje byloje pareikštas ieškinys, vadovaujantis civilinio proceso tvarka, buvo priimtas ir išnagrinėtas iš esmės bei priimtas atitinkamas procesinis sprendimas – ieškinį atmesti. LAT 2013-01-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2013 konstatavo, kad „teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Dėl to kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias teisę į teisminę gynybą, yra pabrėžęs, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas Pagal CPK 2, 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko“ (LAT 2006-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006; 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2009-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009, kt.). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog ieškovė nėra subjektas, teisės aktų įgaliotas teisme reikšti ieškinį dėl pastato dalies nugriovimo. Apeliantės nurodyta CK 4.83 straipsnio nuostata yra bendroji teisės norma, reglamentuojanti butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o tuo tarpu ieškovės reikalavimas nugriauti atsakovei nuosavybės teise priklausančią pastato dalį yra reglamentuojamas specialiaisiais teisės aktais, numatančiais, kas ir kokia tvarka gali nuspręsti griauti statinį.

44Kolegija taip pat nepritaria apeliantės argumentams, jog teismas privalėjo įvertinti ir kitus motyvus, kuriais remiantis buvo grindžiamas ieškinys dėl pastato dalies nugriovimo; jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi poįstatyminiais aktais ir neteisėtai ginčo išsprendimui taikė CK 4.75, 4.82 ir 4.83 straipsnius, paneigdamas įstatymu nustatytą pastato bendraturčiui teisę imtis priemonių, siekiant išvengti galimos žalos dėl statinio sugriuvimo, kuri kiltų pagal CK 6.226 straipsnį; jog teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl naudotojo sąvokos, sampratos. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo teisės aktus, susijusius su ginčo teisiniu santykiu, ir konstatavo, kad Statybos įstatymas, STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“, STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“, kas ginčo atveju yra specialieji teisės aktai, detaliai ir imperatyviai reglamentuoja statinių pripažinimo avariniais tvarką, nustato subjektus, kurie gali įvertinti statinių būklę, taip pat nustato dokumentų, kuriuo įforminamas vertinimas, formą, sudėtį ir turinį. Statybos įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad statinių naudotojai privalo: suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Statybos techninio reglamento STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“ nustato valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarką. Šio reglamento 2 punkte nustatyta, kad kitų nuosavybės formų statinių savininkai, pastebėję statinio avarinės būklės požymių vadovaudamiesi Statybos įstatymu ir statybos techniniu reglamentu STR 1.06.03: 2002 ,,Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“, užsako statinio ekspertizę. Ekspertizės įmonė, vadovaudamasi statybos techniniais reglamentais STR 1.06.03: 2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ ir STR l .04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“ atlieka tyrimą ir pateikia statinio savininkui oficialią išvadą, ar statinys yra avarinis. Statybos techninio reglamento STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“ 2 punktas nustato, kad esamų statinių tyrimus gali atlikti fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turintys teisę būti statinių projektuotojais. Teismas, apibendrindamas šių aktų nuostatas, padarė teisingą išvadą, kad šalių turtas neatidalintas, ieškovė nėra prašomo griauti pastato dalies statytoja (užsakovė) bei tai, kad ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka neįrodė, kad pastatas yra avarinės būklės ir egzistuoja Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos aplinkybės, ir kad minėtas pastatas negali būti rekonstruotas ar suremontuotas, nes tokius vertinimus ir išvadas turi pateikti specialistai pagal minėtų Statybos techninių reglamentų reikalavimus, t. y. ekspertai.

45Kolegija nepritaria apeliantei, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vertinti pateiktą eksperto išvadą ir kad nepagrįstai nevertino ekspertizę atlikusio asmens kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, t. y. kvalifikacijos atestato, ir kad dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad eksperto išvada yra surašyta nekompetentingo asmens. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės pateikta UAB „Įraža“ išvada, kuri buvo užsakyta ne pastato ginčo dalies savininko ir kuri nebuvo gauta paminėtų teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantės argumentas, jog teismas negalėjo atmesti eksperto išvados dėl to, kad ši išvada yra padaryta apmokant ieškovei už suteiktas paslaugas, yra visiškai nepagrįstas, kadangi teismas eksperto išvada nesirėmė ne dėl to, jog pati ieškovė apmokėjo už suteiktas paslaugas, ar dėl to, jog surašyta nekompetentingo asmens, o dėl to, jog išvada nebuvo užsakyta pastato ginčo dalies savininko ir nebuvo gauta teismo nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka.

46Su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas pažeidė CK 4.83 straipsnio nuostatas, neatskleisdamas ginčo esmės ir netinkamai nustatydamas ginčo aplinkybes bei nepasisakydamas, kokias išvadas dėl statinio būklės leidžia padaryti byloje esančių įrodymų visuma, kolegija, pritardama atsiliepimo argumentams, taip pat nesutinka. Teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų (nes tokią ieškovės pareigą įtvirtinta CPK 178 straipsnis), kad ginčo pastato dalis yra nustatyta tvarka pripažinta avarinės būklės ir dėl avarinės pastato dalies būklės būtina ją griauti. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ir tai, kad ginčo pastato dalies savininkė yra Kauno miesto savivaldybė (atsakovė), kurią teisės aktai įpareigoja elgtis su jos nuosavybės dalimi pagal atitinkamai griežtai reglamentuotus teisės aktų reikalavimus.

47Nors CK 4.83 straipsnis ir suteikia bet kuriam iš bendraturčių imtis priemonių, siekiant išvengti žalos, tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovę nugriauti jai (atsakovei) nuosavybės teise priklausančią pastato–gyvenamojo namo 2 butą, kai tuo tarpu pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį savininkas gali įgyvendinti savo nuožiūra nuosavybės teises, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Atsakovė gali nuspręsti, ar remontuoti, rekonstruoti savo pastato dalį, o reikalavimas tik nugriauti, kolegijos nuomone, neproporcingai apriboja atsakovės konstitucinę teisę į nuosavybę. CK 4.93 straipsnio nuostatos reglamentuoja savininko teisių apsaugą bei numato, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe. Taip pat numato, kad nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Taigi, nuosavybės teisė gali būti atimama tik griežtai laikantis teisės aktų. Atitinkamai Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai bei kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Taigi, kaip ir ieškovės (apeliantės), taip ir atsakovės nuosavybės teisės yra griežtai saugomos įstatymų, ir jos gali būti prarandamos tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. Tuo tarpu apeliantė, teisme reikšdama reikalavimą nugriauti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kas neišvengiamai sąlygotų atsakovės nuosavybės teisių į šį turtą, kurio nebeliktų, praradimą, savo kaip savininko teises iškelia aukščiau už kito savininko teises, net nenurodydama ir nepagrįsdama, kodėl apeliantės pasirinktas būdas yra vienintelis ir kodėl negalimos kitos priemonės jos savininko teisių apsaugai. Kolegijos nuomone, teismas visiškai teisingai konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ginčo pastato dalis yra nustatyta tvarka pripažinta avarinės būklės, dėl kurios būtina ją griauti, o kitokio teisių gynimo būdo nėra galimybių pasirinkti.

48Kolegija pritaria atsakovės atsiliepimo argumentui, jog ginčo atveju turi būti įvertinta ir tai, kad apeliantė reikalauja nugriauti vientiso pastato dalį. Kadangi ginčo name, kaip ir bent kuriame įprastame statinyje, yra bendros laikančiosios konstrukcijos, todėl griaunant dalį statinio gali kilti reali grėsmė pažeisti laikančiąsias konstrukcijas, kurios statomos kaip vientisa konstrukcija ir kurių nepalietus ieškovės reikalavimas galimai liktų neįvykdytas. Vadinasi, egzistuoja prielaidos, jog šioje byloje pareikšto ieškinio patenkinimas ir jo įvykdymas iš esmės galėtų neigiamai įtakoti pačios apeliantės kaip namo bendraturtės teises, jas ne apginant, o dar labiau pažeidžiant.

49Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas atmestinas, o teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

50Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

51apeliacinį skundą atmesti.

52Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė 2012-04-13 kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 3–6),... 4. Kauno miesto apylinkės teismas 2012-04-24 nutartimi (b. l. 7-8) ieškinį... 5. Ieškovė 2012-07-23 patikslintu ieškiniu (b. l. 37–40), galutinai... 6. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį pareiškė dėl savininkės teisių... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Kauno miesto apylinkės teismas 2012-12-10 sprendimu (b. l. 130–134)... 9. 1. Daikto savininko turima nuosavybės teisė reiškia savininko teisę savo... 10. 2. Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pastatytas ar... 11. 3. Aptariant aspektą, jog šiuo atveju pastato savininkas ir viešojo... 12. 4. Sudarant 2005-07-28 pastato 0,59 dalies pirkimo–pardavimo sutartį, jos... 13. 5. Teismas nesirėmė ieškovės pateikta UAB „Įraža“ išvada, nes ji... 14. 6. Ieškovės advokatas į teismo klausimą, dėl kito šioje byloje ieškovės... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 16. Ieškovė apeliaciniu skundu (b. l. 139–144) prašo panaikinti 2012-12-10... 17. 1. Dėl nepagrįsto ir neteisėto teismo motyvo, kad apeliantė nėra... 18. 1.1. Teismas 2012-04-24 nutartimi jau buvo atsisakęs priimti ieškinį šioje... 19. 1.2. Teismas neatskleidė ginčo esmės ir netinkamai nustatė teisiškai... 20. 1.3. Teismas privalėjo įvertinti ir kitus motyvus, kuriais remiantis buvo... 21. 2. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vertinti pateiktą eksperto... 22. 2.1. Teismas nesirėmė ieškovės pateikta UAB „Įraža“ išvada,... 23. 2.2. Nesutiktina su teismo motyvu, kad eksperto išvada netenkina įstatymo... 24. 3. Teismas pažeidė CK 4.83 straipsnį, neatskleisdamas ginčo esmės ir... 25. 3.1. Ieškinys tenkintinas remiantis CK 4.83 straipsniu, suteikiančiu teisę... 26. 3.2. Tai, kad teismas neatskleidė ginčo esmės ir neteisingai nustatė... 27. 3.3. Apeliantės kaip bendraturtės pažeidžiamas teises į saugų būstą ir... 28. 3.4. Visi išvardinti įrodymai leidžia padaryti tik vieną išvadą, kad... 29. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 149–153) prašo palikti... 30. 1. Kauno apygardos teismas 2012-07-09 nutartimi išsprendė ieškinio priėmimo... 31. 2. Apeliantė nurodo, jog teismas nepasisakė, kodėl ji kaip bendraturtė... 32. 3. Visiškai nepagrįsti apeliantės motyvai, jog teismas privalėjo įvertinti... 33. 4. Nesutiktina su apeliantės motyvu, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai... 34. 5. Apeliantė nurodo, kad teismas pažeidė CK 4.83 straipsnio nuostatas,... 35. 6. Apeliantė nurodo, kad ieškinys turėjo būti tenkintas, remiantis CK 4.83... 36. 7. Atsakovė mano, kad ginčo atveju turi būti įvertinta ir tai, kad... 37. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 38. Apeliacinis skundas atmestinas.... 39. Apeliantė prašo jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 322... 40. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 41. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos... 42. Apeliantės argumentas, jog teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo... 43. Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas... 44. Kolegija taip pat nepritaria apeliantės argumentams, jog teismas privalėjo... 45. Kolegija nepritaria apeliantei, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai... 46. Su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas pažeidė CK 4.83 straipsnio... 47. Nors CK 4.83 straipsnis ir suteikia bet kuriam iš bendraturčių imtis... 48. Kolegija pritaria atsakovės atsiliepimo argumentui, jog ginčo atveju turi... 49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas atmestinas, o... 50. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 51. apeliacinį skundą atmesti.... 52. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti...