Byla e2-392-943/2016
Dėl kreditoriaus reikalavimo pagal paprastąjį vekselį pripažinimo įvykdytu ir vykdomojo įrašo panaikinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1317-467/2016 pagal ieškovo G. U. ieškinį atsakovui A. Š. dėl skolos pagal vekselį priteisimo ir atsakovo A. Š. ieškinį G. U., G. K. dėl kreditoriaus reikalavimo pagal paprastąjį vekselį pripažinimo įvykdytu ir vykdomojo įrašo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino turtinį reikalavimą pareiškusios ieškovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo turto areštą.
  2. Ieškovas G. U. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. Š. 143 361,91 Eur skolą, 43 008,57 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad 2007 m. gegužės 3 d. indosamentu G. K. perleido jam atsakovo A. Š. išduotą paprastąjį vekselį. Atsakovas nėra apmokėjęs vekselio, o ieškovas prarado galimybę skolą susigrąžinti ne ginčo tvarka.
  3. Pareikštų reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą. Ieškovas nurodė, kad didelė ieškinio suma patvirtina, jog egzistuoja reali grėsmė, kad jam palankus teismo sprendimas galėtų būti neįvykdytas.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

  1. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones, atsakovo turto areštą 186 370,48 Eur sumai.
  2. Teismas nurodė, kad ieškiniu prašoma priteisti suma yra didelė. Atsakovas – fizinis asmuo. Tai leidžia daryti prielaidą, kad teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdydamas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti kaip nepagrįstą. Atskirajame skunde nurodomi tokie argumentai:
    1. Iš skundžiamos nutarties turinio aišku, kad teismas nepatikrino ieškinio reikalavimų preliminaraus pagrįstumo. Ieškovas savo reikalavimų nepagrindžia jokiais konkrečiais įrodymais.
    2. Teismas nenurodė, kodėl jo manymu yra būtina taikyti apelianto turto areštą, išskyrus tai, kad ieškinio suma yra didelė. Taigi teismo nutartis yra nemotyvuota.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo apskųstą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Teismas pagrįstai sprendė, kad netaikius turto arešto apeliantas gali perleisti turimą turtą. Tai apsunkintų ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas tinkamai įvertino ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir galimybę, kad jie gali būti patenkinti. Turto areštą teismas taikė remdamasis didelės ieškinio sumos prezumpcija ir motyvavo savo sprendimą.

8Teisėjų kolegija

konstatuoja:

9IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas, gavęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jį gali tenkinti tik nustatęs dviejų kumuliatyvaus pobūdžio sąlygų egzistavimą, t. y. tikėtiną pareikštų reikalavimų (ieškinio) pagrįstumą ir grėsmės, kad nesiėmus prašomų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Neapolis“ prieš UAB „Andajas“, bylos Nr. 2-200-381/2015, ir joje nurodytas kitas teismo nutartis).
  2. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nemotyvavo priimtos nutarties, bet ir neatsižvelgė į tai, jog neegzistuoja būtinosios sąlygos ieškovo G. U. nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šie du savarankiški pagrindai sudaro apskųstos nutarties peržiūros apeliacine tvarka dalyką (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra įpareigotas patikrinti, ar iš tiesų teisėtai iškėlė civilinę bylą, ir, tik įsitikinęs savo procesinio sprendimo teisingumu, spręsti kitą – su bylos esme nesusijusį – procesinį klausimą. Pradėto proceso teisėtumo klausimas yra aktualus viso proceso metu, t. y. visose civilinio proceso stadijose bylą nagrinėjant teisme, o tai reiškia, kad net ir tada, kai apeliacine tvarka sprendžiami klausimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su pradėto proceso teisėtumu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ex officio turi įsitikinti pradėto ir vykstančio proceso teisėtumu.

10Dėl teismo nutarties nepakankamo motyvavimo

  1. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, yra ne kartą akcentavęs teismo sprendimo motyvavimo svarbą ir motyvų stokos teisinę reikšmę priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. prieš J. S., bylos Nr. 3K-3-58/2013, ir joje nurodytą teismų praktiką). EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto byloje R. T. prieš Ispaniją, 29 paragrafą).
  2. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus dėl netinkamo CPK 144 straipsnio taikymo, yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. A. ir kt. prieš BUAB „Klaipėdos hidrotechnika“, bylos Nr. 2-986-196/2015). Kad toks vertinimas iš tiesų buvo išsamiai ir visapusiškai atliktas, turi atsispindėti teismo priimamos nutarties motyvuojamoje dalyje (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
  3. Vis dėlto Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių instituto specifiką, akcentuota, kad teismo nutarčių, kuriomis spręsta dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepakankamas motyvavimas pats savaime nėra teisinis pagrindas panaikinti nutartį, jeigu bylos šalių pateikti įrodymai patvirtina, kad egzistuoja jų taikymo poreikis (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. prieš I. S., bylos Nr. e2-494-464/2015, ir joje nurodytas kitas teismo nutartis). Tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, vykdydamas savo įgaliojimus, gali ignoruoti priimamo sprendimo motyvavimo svarbą, t. y. nepateikti argumentų, iš kurių tiek proceso dalyviams, tiek pašaliniams asmenimis būtų suprantama, kodėl buvo priimtas būtent toks procesinis sprendimas. Juolab, kad prevencinės (laikinosios apsaugos) priemonės pasižymi varžančiu pobūdžiu, galinčiu kelti grėsmę atsakovo veiklai ar net gyvavimo sąlygoms (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą byloje UAB „JGK Statyba“, M. G. prieš Lietuvą, ir jame nurodytą teismo praktiką).
  4. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismo nutarties, kuria CPK 145 straipsnio 1 dalyje ar kituose teisės aktuose numatytomis prevencinio poveikio priemonėmis suvaržoma vienos iš bylos šalių teisinė padėtis, teisinė prigimtis įpareigoja tokias priemones taikantį teismą nurodyti konkrečius argumentus, su kuriais susipažinus tiek bylos šalims, tiek pašaliniams asmenims būtų aišku, kodėl procesinio pobūdžio priemonėmis suvaržytos (ar atsisakyta tą padaryti) atsakovo teisės.
  5. Nagrinėjamu atveju, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nepasakė, ar ieškovo G. U. pareikštą ieškinį laiko tikėtinai pagrįstu, o antrosios sąlygos (žr., nutarties 8 punktą) egzistavimą, kaip matyti iš teismo motyvų, de jure konstatavo remdamasis didelės ieškinio sumos teisine prezumpcija. Šio teisinio instrumento turinio aspektai ir teisinė reikšmė taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą ne kartą aptarti Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (kaip vieną iš daugelio šaltinių žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Bergmille United LLP prieš UAB „Laringa“, bylos Nr. e2-1416-464/2015, ir joje nurodytas kitas teismo nutartis).
  6. Įvertinusi teismo nutarties motyvus aiškumo ir išsamumo aspektais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas motyvavo savo sprendimą, t. y. išdėstė sutrumpintus motyvus. Jų kokybė komunikavimo, kaip vienos iš teisinio argumentavimo taisyklių, požiūriu yra atskiras klausimas.
  7. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio aišku, kad teismas, nors to nepasakė tiesiogiai, ieškovo G. U. ieškinį pripažino tikėtinai pagrįstu (nutylėta aplinkybė). Ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo apimtis atskleista Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (kaip vieną iš daugelio šaltinių žr., pvz., 8 punkte paminėtą nutartį ir joje nurodytas kitas teismo nutartis). Ieškinio teisinio kvalifikavimo pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį tikslas ir pobūdis lemia, kad teismas, įsitikinęs ieškinio tikėtinu pagrįstumu, gali apsiriboti arba formalių teiginių nurodymu, arba to plačiau neaptarti. Toks procesinio sprendimo pagrindimo variantas objektyviai neužkerta kelio atsakovui ginčyti teismo priimto procesinio sprendimo, t. y. kvestionuoti ieškinio tikėtiną nepagrįstumą.
  8. Dėl kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo atskleidimo tinkamumo pasikartotina, kad teismas rėmėsi didelės ieškinio sumos teisine prezumpcija (žr., nutarties 15 punktą). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tik formalus sprendimo motyvavimas apsiribojant nuorodomis į tokio pobūdžio teisinius teiginius, nepaaiškinant jų esmės, ne visada gali būti laikomas tinkamu. Viena vertus, bylos šalims tokie teisinio proceso elementai gali būti nežinomi, kita vertus, jie turi būti taikomi atsižvelgiant į konkrečios situacijos individualias aplinkybes. Teismas, konstatuodamas, kad egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, turi aiškiai ir suprantamai išdėstyti, kokie faktai tą patvirtina ir kodėl, o jeigu remiasi teisiniais teiginiais – bent lakoniškai paaiškinti jų turinį ar nurodyti šaltinį, kuriame tai būtų padaryta.
  9. Nors šiuo atveju teismo sutrumpinti motyvai nėra pakankamai informatyvūs, tačiau, kaip galima spręsti iš atskirojo skundo pagrindų, jie apeliantui turėjo būti suprantami. Tai patvirtina tiek atskirojo skundo argumentų visuma, tiek teisės šaltinio, kuriame paaiškinta, kas yra didelės ieškinio sumos teisinė prezumpcija, kada ji taikoma, paminėjimas atskirajame skunde. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas nutarties motyvavimo būdas neužkirto kelio apeliantui suprasti, kodėl teismas taikė turto areštą. Taigi nėra visų būtinųjų procesinių elementų pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė nutarties motyvavimo pareigos.

11Dėl ieškinio dalies, kuria prašoma priteisti 143 361,93 Eur skolą, tikėtino pagrįstumo ir bylos proceso šioje dalyje teisėtumo

  1. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko ieškovo G. U. pareikšto ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimą. Vienas iš ieškinio akivaizdų nepagrįstumą kvalifikuojančių faktų yra jo priėmimas pažeidžiant CPK 135 straipsnio 2 dalį.
  2. Nustatyta, kad ieškovas G. U. pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo grindžia 2006 m. gegužės 22 d. apelianto išrašyto vekselio neapmokėjimo faktu. Ieškovas nurodytą vekselį, kuriame įrašytos sumos apeliantas nesumokėjo, klaidingai įvardija paprastu skolos dokumentu. Ieškinio faktinis pagrindas ir ieškovo pateikti jo priedai patvirtina, kad ieškovas, kaip neapmokėto vekselio turėtojas, kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo, t. y. savo reikalavimo įgyvendinimo ne ginčo tvarka (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 81 straipsnis). Notaras, patenkinęs ieškovo G. U. prašymą, vykdomąjį įrašą dėl 143 361,91 Eur skolos išieškojimo ieškovui iš apelianto padarė 2007 m. liepos 3 d. Taigi ieškovui G. U. buvo išduotas vykdomasis dokumentas, remdamasis kuriuo jis turėjo teisę išsiieškoti skolą iš apelianto priverstine tvarka (CPK 586 straipsnis, 587 straipsnio 8 punktas).
  3. Notaro vykdomąjį įrašą ieškovas G. U. antstoliui vykdyti pateikė 2015 m. liepos 14 d. Antstolės sprendimą priimti vykdyti ieškovo pateiktą vykdomąjį dokumentą teismui apskundė apeliantas. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 26 d. nutartimi patenkinto apelianto skundą ir nutraukė vykdomąją bylą, nurodydamas, kad yra praleistas senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nors ieškovas apskundė šią nutartį apeliacine tvarka (atskirasis skundas iki šiol neišnagrinėtas), tačiau nedelsiant po jos priėmimo kreipėsi su ieškiniu į Panevėžio apygardos teismą dėl skolos pagal vekselį priteisimo.
  4. Iš šių aplinkybių aišku, kad ieškovas prieš kreipdamasis su ieškiniu į teismą apgynė savo teisę gauti reikalavimo patenkinimą pasinaudodamas ĮPVĮ įtvirtintu mechanizmu ir valstybės garantuojama ne teismo išduotų vykdomųjų dokumentų vykdymo tvarka. Vadinasi, pareikštu ieškiniu ieškovas faktiškai siekia pakartotinio reikalavimo, pagrįsto nurodytu vekseliu, patenkinimo. Be to, pareikštas ieškinys atlieka ir prevencinę neigiamų pasekmių, nurodytų 22 nutarties punkte, kurios gali kilti, išvengimo funkciją. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad jeigu ieškovo atskirasis skundas bus patenkintas, toliau tęsis vykdymo procesas, o paraleliai vyks teisminis nagrinėjimas bylos dėl skolos, išieškomos priverstine tvarka, pakartotinio priteisimo.
  5. Nei CPK, nei ĮPVĮ tiesiogiai nereglamentuota, kaip turėtų būti sprendžiamos situacijos, kai vekselio turėtojas, gavęs notaro vykdomąjį įrašą, kreipiasi į teismą dėl tos pačios teisės ir teisėto intereso apgynimo. Kasacinis teismas taip pat nėra pasisakęs teisės taikymo ar aiškinimo taisyklių forma, kokią reikšmę teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui turi ieškovo veiksmai pasinaudojant ĮPVĮ nustatyta reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka (CPK 4 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyto klausimo išsprendimui esminę reikšmę turi teisinių pasekmių, kylančių vekselio turėtojui, gavus notaro vykdomąjį įrašą, santykis su pasekmėmis, kurių siekiama pareiškiant ieškinį CPK nustatyta tvarka.
  6. Gavęs ieškovo, kuris yra apgynęs savo teises ir teisėtus interesus ĮPVĮ nustatyta tvarka, ieškinį dėl tos pačios skolos priteisimo teismas gali arba tokį ieškinį priimti, arba ne. Kaip minėta, teisės aktuose aiškiai neaptarta, kaip tokiu atveju turi elgtis teismas, t. y. ignoruoti nurodytą faktą, priimti ieškinį ir iškelti bylą, o vėliau ieškinį atmesti (CK 1.137 straipsnio 1, 3 dalys), ar vis dėlto iškart užkirsti kelią – atsisakymo priimti ieškinį procesine forma – nepagrįsto bei akivaizdžiai neperspektyvaus proceso eigai. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo procesinių veiksmų modelį tokiais atvejais turėtų lemti ĮPVĮ nustatyto vekselio turėtojo reikalavimų patenkinimo mechanizmo pobūdžio esmė.
  7. Įstatymų leidėjas gali nustatyti atskirose teisinių santykių srityse ar konkrečioms asmenų grupėms papildomus pažeistų teisių ar interesų gynimo mechanizmus. Tokiu mechanizmų paskirtis – suteikti suinteresuotiems asmenims galimybę apginti savo teises ar interesus, išspręsti kilusią teisinę problemą paprastesne tvarka, nesikreipiant į teismą.
  8. Priklausomai nuo išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos pobūdžio, neteisminis procesas gali vykti arba paraleliai su teisminiu procesu (pvz., vartotojo teisių gynimo ne teisme situacijos (Lietuvos Respublikos vartotojų apsaugos įstatymo 29 straipsnis), arba būti pirminė ir baigiamoji ginčo nagrinėjimo stadija (pvz., individualių darbo ginčų nagrinėjimas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 296 ir 297 straipsniai). Šį skirtumą tarp daugelio kitų aplinkybių lemia teisinė ginčo išnagrinėjimo rezultato teisinė galia, t. y. priimto sprendimo vykdytinumo pobūdis.
  9. Reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, įgyvendinimo tvarka, nustatyta ĮPVĮ, yra išskirtinė. Kai vekselio davėjas nevykdo savo įsipareigojimų, t. y. laiku neapmoka išrašyto vekselio, vekselio turėtojas turi galimybę patenkinti savo reikalavimą kreipdamasis ne į teismą, bet į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo (ĮPVĮ 81 straipsnio 2 dalis). Prieš tai minėta, kad notaro padarytas vykdomasis įrašas, kaip ir teismo sprendimas, yra vykdomasis dokumentas. Taigi ĮPVĮ nustatyta vekselio turėtojo reikalavimų patenkinimo tvarka yra efektyvi teisių gynimo priemonė, pagal sukeliamas materialines teisines pasekmes formaliuoju požiūriu iš esmės lygiavertė teismo sprendimui dėl skolos priteisimo. Klausimai dėl praleisto vykdomojo įrašo pateikimo vykdyti senaties termino parleidimo turi būti sprendžiami CPK 608 straipsnio nustatyta tvarka, o ne reiškiant ieškinį.
  10. Vertinant nustatytas faktines aplinkybes 26 ir 27 punktuose nurodytų argumentų, pagrįstų panašumo ir pavyzdžio kategorijomis, kontekste, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovas G. U. jau yra apgynęs savo teises, turėjo atsisakyti priimti ieškinį. Tokį sprendimą diktuoja ir civilinio proceso tikslai, kurių požiūriu netoleruotinos tokios situacijos, kai esant patenkintam reikalavimui ne ginčo tvarka, tas pats reikalavimas pakartotinai būtų nagrinėjimas teisme (CPK 5, 7 straipsniai). Nurodytą aiškinimą pateisina ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti CK 1.5 straipsnyje. Vekselio turėtojo, apgynusio savo teises notarui padarant vykdomąjį įrašą, teisės kreiptis į teismą ribojimo tikslas – apsaugoti vekselio davėjo interesus, užtikrinti teisinių santykių stabilumą. Kitoks aiškinimas sudarytų prielaidas kilti situacijoms, kai piktnaudžiavimas teise į teismą galėtų lemti vekselio gavėjo galimybę patenkinti tą patį reikalavimą du kartus ar išvengti neigiamų pasyvumo pasekmių (žr., nutarties 21 punktą).
  11. Nurodytų argumentų kontekste teisėjų kolegija, be kita ko, ieškovo teisių efektyvios gynybos – kaip vieno iš motyvų atsisakyti priimti pareikštą ieškinį – klausimu pabrėžia, kad apeliantas ieškovo, kaip vekselio turėtojo, veiksmų po to, kai vekselis nebuvo apmokėtas, neginčijo (dėl šios aplinkybės teisinės reikšmės plačiau žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. prieš G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).
  12. Aptarti argumentai ir faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pateisina tokį CPK 293 straipsnio 1 dalies aiškinimą, priskiriant ginčo atvejį prie situacijų, kai ieškinio dalis, kuria prašoma priteisti 143 361,93 Eur skolą, turėtų būti vertinama kaip nenagrinėtina teisme.
  13. Ieškinio reikalavimų išskaidymą bylos proceso teisėtumo požiūriu lemia tai, kad notaras, tenkindamas ieškovo prašymą, aptartą vykdomąjį įrašą padarė tik dėl nurodyto dydžio skolos išieškojimo. Teisės gauti ĮPVĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas palūkanas ieškovas nustatyta ĮPVĮ ar teismine tvarka iki ginčo ieškinio pareiškimo nebuvo įgyvendinęs. Dėl to teisminis procesas pagal ieškinio dalį dėl palūkanų priteisimo pradėtas teisėtai ir gali būti tęsiamas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju spręstina, ar turėtų būti paliktas pirmosios instancijos teismo taikytas apelianto turto areštas 43 008,57 Eur sumai.

12Dėl grėsmės, kad nesiėmus prašomų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, buvimo

  1. Ieškinio dalis dėl palūkanų priteisimo yra suformuluota tinkamai, pateikti šį reikalavimą turintys pagrįsti įrodymai. Tai, kad apeliantas, gindamasis nuo ieškovo pretenzijų, savo ruožtu, taip pat pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti, kad prievolės pagal ginčo vekselį yra pasibaigusios, nereiškia, jog ieškovo G. U. reikalavimas priteisti palūkanas negalėtų būti patenkintas, pasitvirtinus šio reikalavimo faktiniam pagrindui. Tačiau vien tik prašomų priteisti palūkanų suma, kaip didelės ieškinio sumos teisinės prezumpcijos taikymo sąlyga, nagrinėjamu atveju neįrodo grėsmės, kad neareštavus apelianto turto teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
  2. Nurodytos prezumpcijos tikslas – palengvinti įrodinėjimo naštą asmeniui, kuris, iškilus turtiniam ginčui, prašo taikyti areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui gali būti faktinė ir hipotetinė (teoriškai įmanoma) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Aksa holdingas“ prieš UAB „Vespila“ ir kt., bylos Nr. 2-2236/2014, ir joje nurodytas kitas teismo nutartis). Kadangi faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis nurodytu teisinio pobūdžio teiginiu. Taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad nėra grėsmės teismo sprendimui įvykdyti.
  3. Šiame kontekste pažymėtina, kad turto areštas užtikrina atsakovo turto, kurio vertė yra ne didesnė nei arešto suma, išsaugojimą, t. y. vadinamosios status quo padėties užtikrinimą iki bus iš esmės baigta nagrinėti byla. Tokiu būdu siekiama garantuoti teisių gynybos teismine tvarka efektyvumą: teismo sprendimas, kuriuo būtų tik formaliai patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, jeigu jo nebūtų galima įvykdyti dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar interesų gynybos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Litmaxas“ prieš N. J., bylos Nr. 2-1665/2013, ir joje nurodytas kitas teismo nutartis). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai yra glaudžiai susiję su bylos šalių teisių ir interesų pusiausvyros, nagrinėjant bylą, išlaikymu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones (įskaitant turto areštą), turi būti užtikrinamas proporcingumo ryšys tarp bylos šalių teisių ir teisėtų interesų (kaip vieną iš daugelio šaltinių žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Litgrid“ prieš UAB „Saurama“, bylos Nr. e2-43-381/2015, ir joje nurodytas kitas teismo nutartis).
  4. Taigi ieškinio suma, nevertinant kitų teismui prieinamų faktinių duomenų, įprastai pati savaime neturėtų lemti atsakovo teisių suvaržymo. Teismas, spręsdamas arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymo klausimą, turi analizuoti visumą jam atskleistų faktų, tačiau ne automatiškai remtis formaliomis teisinėmis konstrukcijomis. Vis dėlto, kaip jau minėta, bylos iškėlimo stadijoje dažnai tą padaryti nėra objektyvių galimybių. Todėl kai kada ir vien tik ieškinio suma gali būti pakankama areštuoti atsakovo turtą, pastarajam suteikiant galimybę neigti tokią būtinybę skundžiant teismo nutartį atskiruoju skundu. Tada, kai ieškovo nurodytus faktinius duomenis, reikšmingus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, papildo atsakovas, skųsdamas apeliacine tvarka teismo sprendimą suvaržyti jo nuosavybės teises, teismas turėtų visapusiškai išanalizuoti jam pateiktų duomenų visetą ir tinkamai įvertinti anksčiau priimtą sprendimą (CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismo aktyvų vaidmenį lemia 35 punkte aptarta būtinybė išlaikyti bylos šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.
  5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su ieškinio pagrindais, jo priedais, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios bent preliminariai leistų spręsti, jog apeliantas būtų siekęs aktyviais veiksmais išvengti skolos grąžinimo. Surinkti tą galinčius pagrįsti duomenis, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykių istoriją, ieškovui nebuvo objektyvių kliūčių. Remiantis tuo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas grėsmės, kaip vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, buvimą, netinkamai taikė didelės ieškinio sumos teisinę prezumpciją. Dėl išdėstytų priežasčių, spręstina, kad turėtų būti panaikinti apeliantui taikyti suvaržymai ir kitoje ieškinio reikalavimų dalyje.
  6. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija naikina apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį ir ja taikytas laikinąsias apsaugos priemones – apelianto turto areštą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylos dalies pagal ieškovo ieškinio dalį dėl 143 361,93 Eur skolos pagal vekselį priteisimo teisėtumo klausimas perduodamas spręsti Vilniaus apygardos teismui (CPK 337 straipsnio 2 dalis).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

Nutarė

14Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį, kuria atsakovui A. Š. (asmens kodas ( - ) taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

15Bylos dalies pagal ieškovo G. U. ieškinį atsakovui A. Š. dėl 143 361,93 Eur skolos pagal vekselį priteisimo proceso teisėtumo klausimą perduoti spręsti Vilniaus apygardos teismui.