Byla 2A-58-370/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, sekretoriaujant Marijai Zubrickienei, dalyvaujant ieškovei I. P., ieškovų atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. G., A. K., J. N. J., J. B., A. R., L. S., I. P., A. P., D. D., D. J., L. B. ir I. B. bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-248-258/2014 pagal ieškovų R. G., A. K., J. N. J., J. B., A. R., L. S., I. P., A. P., D. D., D. J., L. B., I. B. ir L. Z. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisių į bendrojo naudojimo patalpas pripažinimo; tretieji asmenys: valstybės įmonė Registrų centras, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, uždaroji akcinė bendrovė „SENAMIESČIO ŪKIS“, M. S..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai R. G., A. K., J. N. J., J. B., A. R., L. S., I. P., A. P., D. D., D. J., L. B. ir I. B., patikslinę ieškinį, prašė: 1) pripažinti jų bendrąja daline nuosavybe gyvenamajame name ( - ), unikalus Nr. ( - ), esančias negyvenamąsias patalpas, plane pažymėtas indeksais 41-1, 41-2, 41-3, 41-4, 41-5, 41-6, 41-7, 41-8, 44-1, 44-2, 44-3; 2) panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1360 V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ 1 punkto dalį dėl gyvenamojo namo ( - ), perdavimo į Vietinio ūkio skyriaus balansą; 3) panaikinti 1992 m. liepos 2 d. patvirtinto pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo akto-važtaraščio dalį dėl gyvenamojo namo ( - ), perdavimo.

5Ieškovai nurodė, kad jie yra gyvenamajame name ( - ), (toliau – ginčo namas) esančių butų Nr. 14, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 26 savininkai. Ginčo name yra bendro naudojimo patalpos, plane pažymėtos indeksais 41-1, 41-2, 41-3, 41-4, 41-5, 41-6, 41-7, 41-8, 44-1, 44-2, 44-3 (toliau – ginčo patalpos). Ieškovų teigimu, ginčo patalpose yra viso namo funkcionavimui ir gyventojų poreikių užtikrinimui skirti vamzdynai, konstrukcijos, šildymo sistemos, sandėliukai ir kt. Tačiau ginčo patalpos nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip bendroji dalinė nuosavybė arba bent jau pripažintos tokiomis. VĮ Registrų centras 2004 m. atsisakė tenkinti ieškovų prašymą įregistruoti jų nuosavybės teises į ginčo patalpas, motyvuodamas tuo, kad dalis šių patalpų gali būti vertinamos kaip atskiros negyvenamosios patalpos, priklausančios valstybei ar savivaldybei. Be to, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir VĮ Valstybės turto fondą, prašydamas informuoti, ar ginčo name neliko valstybei ar savivaldybei priklausančių, bet Nekilnojamojo turto registre neįregistruotų patalpų. Vilniaus miesto savivaldybės administracija iš karto išreiškė norą perimti ginčo patalpas savivaldybės nuosavybėn. Ieškovų nuomone, VĮ Registrų centras nepagrįstai sprendė, kad ginčo patalpos negali būti laikomos bendro naudojimo patalpomis, o priskirtinos prie atskirų negyvenamųjų patalpų, kaip atskirų turtinių vienetų. Tokią išvadą VĮ Registrų centras padarė atsižvelgdamas į tai, kad pagal kadastrinius matavimus, atliktus 1973 ir 1979 m., ginčo namas užfiksuotas kaip dviejų aukštų pastatas, t. y. ginčo patalpos yra pirmajame aukšte. Ieškovų teigimu, pagal pirminius kadastrinius matavimus, atliktus 1947 m., ginčo namas užfiksuotas kaip vieno aukšto pastatas, susidedantis iš pirmo aukšto ir pusrūsio (ginčo patalpų buvimo vieta yra pusrūsyje). VĮ Registrų centras negalėjo paaiškinti, kodėl buvo pakeisti ginčo namo pirminiai kadastriniai matavimai. Ieškovų vertinimu, vėlesnių kadastrinių matavimų (1973 ir 1979 m.) teisingumas kelia pagrįstų abejonių. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir VĮ Registrų centras neatsižvelgė į ieškovų paaiškinimus, kad ginčo patalpos negali būti vertinamos kaip atskiros negyvenamosios patalpos ir turtiniai vienetai, nes jos yra neatsiejamai susijusios funkciniu ryšiu su ieškovų butais. Ginčo patalpose yra iš ieškovų butų ateinantys vamzdynai, šildymo sistemos, elektros instaliacijos ir kt. Kai kurias ginčo patalpas ieškovai naudoja kaip bendro naudojimo patalpas, skirtas jų kurui (šildymo sezono metu) laikyti. Ieškovai atkreipė dėmesį į tai, kad dėl didelio ir nelygaus žemės sklypo reljefo perkritimo (apie 5 m) ginčo namo antro aukšto plane pažymėti butai Nr. 19, 20, 21 ir 22 faktiškai yra pirmajame aukšte (į juos patenkama iš gatvės pusės), o po jais esančios ginčo patalpos, plane pažymėtos indeksais 41-1, 41-2, 44-2, yra rūsiai (pusrūsiai), kurie yra naudojami visų butų savininko kaip bendrojo naudojimo patalpos. Taigi faktiškai butai yra pirmajame aukšte, o ginčo patalpos – pusrūsyje, kaip ir buvo nurodoma 1947 m. kadastriniuose matavimuose. Pagal Organizacinio tvarkomo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 7 punktą pusrūsiu yra laikoma pastato dalis, kurioje visų patalpų ar didesniosios pusrūsio dalies grindys yra žemiau projektinio (nusistovėjusio) žemės paviršiaus, tačiau ne žemiau kaip 0,9 m nuo jo ir bent iš vienos pusrūsio pusės yra langai. VĮ Registrų centras 2007 m. kovo 30 d. rašte Nr. S95.1.14.)-11572 pats pripažino, kad visos ginčo namo pirmajame aukšte esančios patalpos, tarp jų ir butai Nr. 14, 17, 23 bei negyvenamoji patalpa 41-9, gali būti laikomos pusrūsiu, nes dalis ginčo namo patalpų yra įgilinta, o iš vienos pusės yra langai. Ieškovų nuomone, ginčo patalpos laikytinos bendro naudojimo patalpomis pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą ir CK 4.82 straipsnio 1 dalį.

6Ieškovė L. Z. prašė teismo pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo name esančias patalpas, plane pažymėtas indeksais 44-8 ir 44-9.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino gyvenamajame name ( - ), unikalus Nr. ( - ), esančias patalpas, plane pažymėtas indeksais 41-3, 41-5, 41-6, 41-7, 41-8 ir 44-3, ieškovų bendrąją daline nuosavybe, atmetė kitą ieškinio dalį. Ieškovės L. Z. ieškinį paliko nenagrinėtą.

9Teismas pažymėjo, kad aiškinant privatinės nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindus ir turinį, būtina įvertinti, ar buvo nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai ir galėjo būti privatizuojami Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo. Iš ginčo namo butų Nr. 16, 20, 22, 23 ir 26 privatizavimo ir nuosavybės dokumentų teismas nustatė, kad šie butai buvo privatizuoti su neidentifikuotomis rūsio patalpomis. Nepaisant to, kad nustatyti visas privatizuojamo buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas buvo viešojo administravimo subjekto pareiga, teismas nurodė, jog ieškovai šiuo atveju turi pareigą įrodyti, kad jie visi ginčo patalpas pageidavo privatizuoti kaip butų priklausinius. Pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punktą buto bendrąjį plotą sudarė kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butu bendrą funkcinį ryšį, plotas. Lietuvos centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4 punkte nustatyta, kad patalpos, įrengtos rūsiuose ir įtrauktos į buto inventorizavimo bylą, turėjo būti privatizuotos kaip buto priklausiniai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors ginčo namo šildymas yra krosninis, tik penki minėti butai Nr. 16, 20, 22, 23 ir 26 buvo privatizuoti su rūsio, kuriame galėjo būti sandėliukai, patalpomis. Nustatė, kad patalpose, pažymėtose indeksu 41-4, yra įrengtas sandėlis (nenustatyta, kas naudojasi šia patalpa), o patalpose, pažymėtose indeksais 41-6, 41-7, 41-8, yra bendro naudojimo tualetai, į juos patenkama per bendro naudojimo patalpas, pažymėtas indeksais 41-3, 41-5. Pagal ginčo namo administratoriaus UAB „SENAMIESČIO ŪKIS“ duomenis patalpa, pažymėta indeksu 41-1, yra padalyta ir ja naudojasi buto Nr. 16 ir kito namo, funkciškai susijusio su ginčo namu, trijų butų gyventojai, patalpa, pažymėta indeksu 41-2, taip pat naudojasi kito namo dviejų butų gyventojai, patalpa, pažymėta indeksu 44-1, naudojasi ginčo namo buto Nr. 23 ir kito namo vieno buto gyventojai, patalpa, pažymėta indeksu 44-2, naudojasi ginčo namo buto Nr. 21 gyventojai. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo patalpos, pažymėtos indeksais 41-1, 41-2, 41-4, 44-1 ir 44-2, kadastro byloje keičiantis dokumentams buvo įvardinamos kaip rūsio, pusrūsio, pirmo aukšto, turi atskirus įėjimus, yra izoliuotos nuo butų, teismas padarė išvadą, kad jos gali būti savarankiški nuosavybės objektai, todėl nėra pagrindo šias patalpas pripažinti bendro naudojimo patalpomis. Tai, kad šios patalpos Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nenurodant savininko, patvirtina, jog ieškovai nėra šių patalpų savininkai. Šio įrašo nenuginčijus, jis laikomas teisingu. Nustatęs, kad ginčo patalpos, pažymėtos indeksais 41-6, 41-7 ir 41-8, yra bendro naudojimo tualetai, o ginčo patalpos, pažymėtos indeksais 41-3, 41-5 ir 44-3, yra bendro naudojimo patalpos, teismas konstatavo, kad šios patalpos pripažintinos bendro naudojimo patalpomis ir šią ieškinio dalį tenkino.

10Dėl ieškovo ginčijamų aktų teismas pažymėjo, kad šie aktai nepaneigia ieškovų atlygintinai įgytų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, todėl nėra pagrindo juos naikinti. Teismas paliko nenagrinėtą ieškovės L. Z. ieškinį, nes ji neatvyko į teismo posėdį ir nepateikė dokumentų, pateisinančių savo neatvykimą.

11III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

12Apeliaciniame skunde ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį ir pripažinti ginčo patalpas, pažymėtas indeksais 41-1, 41-2, 41-4, 44-1 ir 44-2, ieškovų bendrąja daline nuosavybe. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

131. Skundžiamas sprendimas yra prieštaringas. Teismas ginčo patalpas, pažymėtas indeksais 41-1, 41-2, 41-4, 44-1 ir 44-2, nepagrįstai išskyrė iš kitų ginčo patalpų. Akivaizdu, kad ir šios patalpos turėjo būti laikomos ginčo namo priklausiniais (bendro naudojimo patalpomis), nes jos yra naudojamos ginčo namo butų savininkų poreikiams tenkinti. Priešingu atveju bus pažeisti butų savininkų, kurie faktiškai ilgą laiką naudojosi šiomis patalpomis, interesai. Šioms patalpoms tapus viešąja nuosavybe, ieškovai bus priversti jas atlaisvinti. Situacija, kai ieškovai dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų ir pareigų (tinkamai paruošti sutartis) nevykdymo, jiems nepagrįstai neidentifikavus ir nenurodžius konkrečių bendro naudojimo patalpų kaip ieškovų bendrosios dalinės nuosavybės, neteks savo ilgą laiką teisėtai ir sąžiningai valdytos bendrosios dalinės nuosavybės, yra neteisinga.

142. Nesuprantamas teismo argumentas, kad ginčo patalpos yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre nenurodant jų savininko ir tai patvirtina, jog ieškovai nėra jų savininkai. Šios patalpos nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri turtiniai vienetai, jos neturi unikalaus numerio, tėra pažymėtos indeksais, o tai dar nereiškia daikto registracijos.

153. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003, kadangi šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

164. Teismas nevertino aplinkybės, kad neseniai buvo atlikti nauji matavimai, kurie patvirtina, jog ginčo patalpos yra rūsio patalpoje. Tai reiškia, kad jos yra bendro naudojimo ir priklauso visiems savininkams. Be to, tenkindamas ieškinį dėl ginčo patalpų, pažymėtų indeksais 41-3, 41-5, 41-6, 41-7, 41-8 ir 44-3, teismas nurodė, kad pagal butų Nr. 16, 20, 22, 23 ir 26 privatizavimo ir nuosavybės įregistravimo dokumentus šie butai buvo privatizuoti su neidentifikuotomis rūsio patalpomis. Kyla pagrįstas klausimas, kodėl teismas, teigdamas, kad butai buvo privatizuoti su neidentifikuotomis rūsio patalpomis, padarė išvadą, jog tos neidentifikuotos patalpos yra būtent patalpos, pažymėtos indeksais 41-3, 41-5, 41-6, 41-7, 41-8 ir 44-3, o ne patalpos, pažymėtos indeksais 41-1, 41-2, 41-4, 44-1 ir 44-2, arba visos kartu. Neaišku, kokiu pagrindu teismas dalį ginčo patalpų identifikavo kaip bendrąją nuosavybę, o kitą ne.

175. Teismas nepasisakė dėl ieškovės I. P. argumento, kad jos butas, kurio privatizavimo dokumentuose nenurodyta, jog jis privatizuojamas su rūsiu (sandėliuku), negali funkcionuoti be patalpos, skirtos kurui laikyti. Ši ieškovė pirminiuose buto privatizavimo dokumentuose buvo išreiškusi valią butą privatizuoti kartu su sandėliuku (rūsiu). Ji negali patirti neigiamų pasekmių dėl to, kad privatizavimo dokumentus tvarkę asmenys nepažymėjo, jog butas privatizuojamas su sandėliuku.

18Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, palikti nepakeistą. Pasak atsakovo, tai, kad ieškovai naudojasi ginčo patalpomis, nedaro jų bendro naudojimo patalpomis, o tokio naudojimosi – teisėtu. Priešingai nei teigia apeliantai, ginčo patalpos, pažymėtos indeksais 44-1, 44-2 ir 44-3, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir joms suteiktas unikalus Nr. ( - ). Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantų nurodomi neteisėti viešojo administravimo subjektų veiksmai nėra įrodyti, o privatizavimo sutartys nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovai neįrodė, kad ginčo patalpų paskirtis (naudojimas), kaip bendrojo naudojimo, buvo pažymėta namo techninės apskaitos byloje arba kituose namo statybos, konstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose ir šios patalpos buvo įrengtos statant gyvenamąjį namą, o jų statybos (įrengimo) išlaidos įskaitytos į vidutinę 1 kv. m gyvenamųjų patalpų bendrojo (naudingojo) ploto kainą, taip pat kurios projektiniuose dokumentuose numatytos namo gyventojų bendram naudojimui arba pastatytos (įrengtos) namo bendrijos narių lėšomis. Atsakovo teigimu, ieškovams nebuvo suteiktos teisės į pagalbines patalpas, tokios teisės nefiksuotos inventorizacijos bylose. Ginčo patalpos yra savarankiškas teisinės registracijos objektas, jų paskirtis nėra tarnavimas pagrindiniam daiktui – gyvenamajam namui. Atsakovo įsitikinimu, po privatizavimo sandorių sudarymo ginčo patalpos liko viešosios nuosavybės objektu.

19Apeliaciniame skunde atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

201. Teismas tenkino ieškinio dalį, formaliai konstatavęs, kad ginčo patalpos, pažymėtos indeksais 41-6, 41-7 ir 41-8, yra bendro naudojimo tualetai, o ginčo patalpos, pažymėtos indeksais 41-3, 41-5 ir 44-3, yra bendro naudojimo patalpos. Byloje nebuvo pateikta įrodymų (tokią pareigą turėjo būtent ieškovai), kuriais vadovaujantis šias patalpas būtų galima laikyti bendrojo naudojimo patalpomis ir bendrąja daline savininkų nuosavybe.

212. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas buvo ir yra pagrindas daugiabučio namo butų savininkams įgyti nuosavybės teisę tik į bendrojo naudojimo patalpas. Tai patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rūsiai, pusrūsiai), neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis (minėto įstatymo 1 str.). Šią nuostatą konkretizavo Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 patvirtinta Namo perdavimo bendrijai tvarka. Taigi, sprendžiant klausimą, ar ginčo negyvenamosios patalpos yra priskirtinos bendrojo naudojimo objektams, turi būti nustatyta, ar jos pagal savo paskirtį yra bendro naudojimo, ar jos nepriklauso nuosavybės teise konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Nagrinėjamu atveju ieškovai nepateikė įrodymų, kad ginčo patalpų paskirtis (naudojimas), kaip bendrojo naudojimo, buvo pažymėta namo techninės apskaitos byloje arba kituose namo statybos, konstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose ir šios patalpos buvo įrengtos statant gyvenamąjį namą, o jų statybos (įrengimo) išlaidos įskaitytos į vidutinę 1 kv. m gyvenamųjų patalpų bendrojo (naudingojo) ploto kainą, taip pat kurios projektiniuose dokumentuose numatytos namo gyventojų bendram naudojimui arba pastatytos (įrengtos) namo bendrijos narių lėšomis. Ieškovams nebuvo suteiktos teisės į pagalbines patalpas, tokios teisės nefiksuotos inventorizacijos bylose. Ginčo patalpos yra savarankiškas teisinės registracijos objektas, jų paskirtis nėra tarnavimas pagrindiniam daiktui – gyvenamajam namui. Po privatizavimo sandorių sudarymo ginčo patalpos liko viešosios nuosavybės objektu. Byloje nėra duomenų, kad ginčo patalpos turėjo įtakos nustatant butų privatizavimo kainas. Nesant byloje pakankamų įrodymų, teismui nebuvo pagrindo ginčo patalpas pripažinti ieškovų bendrąja daline nuosavybe. Jos buvo ir yra savarankiški teisinių santykių objektai ir gali būti naudojamos atskirai. Ginčo patalpos nėra privati ieškovų nuosavybė, jos negali būti laikomas ir bendrąją daline ieškovų nuosavybe, taip pat negali būti laikomos bendrojo naudojimo patalpomis. Ginčo patalpos laikytinos viešąja nuosavybe, o ieškovai nepaneigė šios aplinkybės.

22Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas savo nesąžiningais ir neteisėtais veiksmais siekia įgyti nuosavybės teises į tai, į ką neturi teisės ir kuo niekada nesirūpino bei neprižiūrėjo. Atsakovas savo teises į ginčo patalpas pareiškė tik tada, kai į jį kreipėsi VĮ Registrų centras su prašymu pateikti informaciją, ar jos nepriklauso savivaldybei. Ieškovų teigimu, teisiškai nepagrįsti yra atsakovo argumentai, kad ginčo patalpos nėra bendro naudojimo patalpos. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą ir CK 4.82 straipsnio 1 dalį bendriausia prasme bendro naudojimo patalpos yra tokios, kurios nepriskirtos naudoti individualiai, t. y. neturi savarankiškos paskirties. Ieškovams nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovas daro išvadą, kad ginčo patalpos gali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Ginčo patalpose laikomas šildymui skirtas kuras, yra namo techniniai įrenginiai, vamzdžiai. Tai reiškia, kad jos yra namo priklausinys ir yra bendro naudojimo patalpos. Ieškovai teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo patalpos pastatytos kaip atskiros negyvenamosios patalpos ir kad jos buvo perduotos bei priklauso viešosios nuosavybės teisės subjektams. Atsakovas neįrodė, kad ginčo patalpos buvo naudojamos ir yra reikalingos savivaldybės funkcijoms atlikti. Ieškovai pažymi, kad ginčo namo butų Nr. 16, 20, 22, 23 ir 26 privatizavimo ir nuosavybės įregistravimo dokumentuose nurodyta, jog šie butai buvo privatizuoti su neidentifikuotomis rūsio patalpomis. Vilniaus miesto savivaldybės administracija butų privatizavimo procese buvo tas asmuo, kurio pareiga buvo sudaryti butų privatizavimo sandorius nepažeidžiant įstatymų. Ieškovų nuomone, būtent dėl atsakovo kaltės nebuvo nurodytos kartu su butais privatizuojamos rūsio patalpos. Iš atsakovo neteisėtų veiksmų, pareigų nevykdymo, aplaidumo, negali atsirasti jo nuosavybės teisė į ginčo patalpas.

23IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Ieškovai yra gyvenamajame name ( - ), (toliau – ginčo namas) esančių butų Nr. 14, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 26 savininkai. Daugiau butų ginčo name nėra. Pradiniai šių butų savininkai nuosavybės teises į butus įgijo Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos kopija, t. 3). Nurodę, kad ginčo name yra pagalbinės bendro naudojimo patalpos, plane pažymėtos indeksais 41-1, 41-2, 41-3, 41-4, 41-5, 41-6, 41-7, 41-8, 44-1, 44-2, 44-3 (toliau – ginčo patalpos) , kuriose yra viso ginčo namo funkcionavimui ir gyventojų poreikių užtikrinimui skirti vamzdynai, konstrukcijos, šildymo sistemos, sandėliukai kurui laikyti ir kt., ieškovai prašė teismo pripažinti šias patalpas ieškovų (t. y. visų ginčo namo butų savininkų) bendrąją daline nuosavybe.

25Pasisakydamas dėl pagalbinių patalpų kartu su butais privatizavimo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės, gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra tie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė (Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių 14–16 punktai, 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnis, CK 4.82 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007). 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje bendrojo naudojimo patalpos buvo apibrėžtos kaip patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rūsiai, pusrūsiai), neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Siekiant nustatyti, kam privatizavimo metu perėjo nuosavybės teisė į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5, 12 papunkčius. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.1 punktas), o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.3 punktas). Techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003; 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2005; kt.).

26Byloje kilusiam ginčui teisingai išspręsti būtina nustatyti, ar ginčo patalpos laikytinos pagrindinių patalpų – butų priklausiniu, skirtu butų savininkų kitiems poreikiams tenkinti. Ar konkrečiu atveju daiktas pripažintinas priklausiniu arba pagrindiniu daiktu, sprendžiama pagal bylos faktines aplinkybes. Prieš pareiškiant ieškinį teisme butų savininkai buvo kreipęsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti jų nuosavybės teises į ginčo patalpas, tačiau prašymas nebuvo patenkintas, motyvuojant tuo, kad šios patalpos gali būti vertinamos ne kaip ginčo namo pagrindinių patalpų – butų priklausinys, bet kaip atskiros patalpos, savarankiški nekilnojamojo turto objektai (t. 1, b. l. 21, 28, 35, 36–39, 41–42).

27Dėl nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiame gyvenamajame name kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali būti bendrojo ar individualaus naudojimo. Priklausomai nuo šio (bet ne vien tik nuo jo) fakto gali būti nustatyta bendroji ar vieno asmens nuosavybės teisė į patalpas. Jeigu negyvenamosios patalpos buvo suprojektuotos, pastatytos ir paskirtos naudoti individualiai, tai nėra pagrindo spręsti dėl jų kaip dėl bendrojo naudojimo patalpų, nes jos nesiekė tenkinti ir netenkino bendrų reikmių. Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name vien dėl to, kad jos skirtos ne gyventi, o namo gyventojų kitiems poreikiams patenkinti, negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys. Jos gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir veikti atskirai nuo vieno ar visų butų. Pavyzdžiui, jose gali būti vykdoma ūkinė, komercinė ar dar kitokia (pavyzdžiui, visuomeninė, kultūrinė, politinė) veikla. Toks savarankiškas daiktas gali būti ir savarankiškas nuosavybės objektas, t. y. turėti savininką, kuris gali būti ne daugiabučiame name esančio buto savininkas. Bet gali būti, kad toks savarankiškas daiktas kaip negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name yra buto ar butų priklausinys, jeigu atitinka priklausiniui jam nustatytus kriterijus. Priklausinys pagal CK 4.13 straipsnį yra antraeilis daiktas. Tai reiškia, kad jis yra su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas. CK 4.19 straipsnyje nustatyta, kad: 1) tai su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas; 2) susijęs nuolatinai, bet ne trumpai ar laikinai (bet tai nereiškia, kad šis požymis laiko atžvilgiu apskritai yra netinkamas, nes dėl nuolatinio pobūdžio sąsajos įgijimo daiktas gali būti pripažintas priklausiniu, o dėl jos praradimo (sandorio, valdymo netekimo fakto ar kt.) gali netekti šio požymio ir kartu priklausinio statuso); 3) sąsajos esmė – funkcinis ryšys, t. y. kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui, pavyzdžiui, negyvenamosios patalpos daugiabučiame name patenkina buto ar butų savininkų ne gyvenamuosius, bet kitokius poreikius – kuro sandėliavimo, daiktų laikymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Teismų praktikoje tai pat yra suformuluotos taisyklės, kad dėl daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės į negyvenamąsias patalpas sprendžiama pagal tai, ar jos pagal savo technines savybes, paskirtį ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu yra gyvenamojo namo (pagrindinio daikto) priklausinys, ar individualaus naudojimo patalpos, ar savarankiškas nuosavybės objektas, ir kad inžinerinės įrangos buvimo jose faktas to nepatvirtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011). Daugiabučių gyvenamųjų namų privatizavimo metu butų savininkai įgijo nuosavybės teisę į privatizuotą pagrindinį daiktą – butą ir tuo metu jo priklausiniais buvusius daiktus. Kilus ginčui, pagal priklausiniui nustatytus kriterijus konkrečiu atveju sprendžiama, ar to daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkai įgijo nuosavybės teise negyvenamąsias patalpas kaip priklausinius, ar tos negyvenamosios patalpos liko neprivatizuotos, t. y. netapo butų savininkų nuosavybe, todėl liko valstybės nuosavybe. Tai, kad negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas iš kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys. Turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011).

28Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į ginčo patalpas neįregistruotos. Ieškovė I. P. teismo posėdyje apeliacinėje instancijoje patvirtino, kad ginčo patalpomis, kaip pagalbinėmis patalpomis daiktams ir kurui laikyti, namo gyventojai naudojasi nuo įsikūrimo. Nesant duomenų, kad ginčo namo gyventojams valstybės ar savivaldybės institucijos būtų neleidusios naudotis (t. y. ginčo patalpos būtų uždarytos, užkaltos, užrakintos ar sudarytos kitos kliūtys gyventojams patekti į jas) ginčo patalpomis, nėra pagrindo daryti išvados, jog gyventojai naudojasi šiomis patalpomis neteisėtai. Byloje nėra ginčo, kad ginčo namo pagrindinių patalpų – butų šildymas buvo krosninis, tik vėliau kai kuriuose butuose buvo įrengtas dujinis šildymas. Tai reiškia, kad butų savininkai turėjo kažkur sandėliuoti kurą ir faktiškai jį laikė ginčo patalpose. Antstolio faktinių aplinkybių protokolas patvirtina, kad ginčo patalpos gyventojų naudojamos ir kitiems daiktams laikyti (t. 6, b. l. 179–181). Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo patalpose yra bendro naudojimo tualetai. Šios aplinkybės patvirtina, kad susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui. Tai, kad ginčo patalpos, faktiškai esančios pusrūsyje, yra skirtos ginčo namo gyventojų kitiems poreikiams tenkinti, patvirtina ir dalies butų privatizavimo sutartys. Nors nė vienas iš ginčo namo butų nebuvo privatizuotas su konkrečiu rūsiu (priešingu atveju ieškovai nereikštų reikalavimo dėl ginčo patalpų pripažinimo bendrąją daline nuosavybe, o naudotųsi jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančiais konkrečiais rūsiais), tačiau iš privatizavimo sutarčių matyti, kad dalis butų buvo privatizuota su neidentifikuotais rūsiais. Be abejo, tai prieštaringos aplinkybės, kurios tikrintinos dėl ieškovų asmeninės nuosavybės teisės į atskiras ginčo patalpas, tačiau leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad daugumai ginčo namo gyventojų yra reikalingos patalpos, skirtos ir kitiems (ne gyventi) poreikiams tenkinti.

29Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovų bendrąja daline nuosavybe pripažino tik dalį ginčo patalpų, t. y. bendro naudojimo tualetus ir koridorius, pro kuriuos patenkama į kitas ginčo patalpas, kurios, teismo nuomone, yra savarankiški daiktai. Pažymėtina, kad pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai. Taigi aplinkybė, kad kitos ginčo patalpos yra savarankiškai daiktai nesudaro pagrindo nepripažinti jų priklausiniais.

30Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai, reikšdami pradinį ir patikslintą ieškinį, prašė pripažinti bendrosios nuosavybės teises į ginčo patalpas, plane pažymėtas indeksais 41-1, 41-2, 41-3, 41-4, 41-5, 41-6, 41-7, 41-8, 44-1, 44-2, 44-3. Taigi ieškovai vadovavosi kadastro duomenimis, Nekilnojamojo turto registre įregistruotais 1979 m. kovo 16 d. (t. 1, b. l. 16). Šiame plane minėtais indeksais pažymėtos visos ieškovų nurodytos patalpos. Tačiau iš teismui pateiktos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos kopijos (t. 4) matyti, kad Nekilnojamojo turto registre 2002 m. gegužės 13 d. įregistruoti pakeitimai, pagal kuriuos vietoj ginčo patalpos, pažymėtos indeksu 41-1, įregistruotos patalpos su indeksais nuo 41-10 iki 41-16, t. y. minėta patalpa (41-1) buvo padalyta į 7 patalpas (jų paskirtis nenustatyta). Be to, pagal 2004 m. kovo 12 d. įregistruotus pakeitimus vietoje ginčo patalpos, pažymėtos indeksu 44-2, įregistruotos patalpos su indeksais nuo 44-4 iki 44-9, t. y. minėta patalpa (44-2) taip pat buvo padalyta į 7 patalpas (jų paskirtis nenustatyta). Iš to darytina išvada, kad ieškovai prašė pripažinti bendrąją dalinę nuosavybę į patalpas, kurios pagal vėlesnius registro duomenis nebeegzistuoja. Šios aplinkybės, susijusios su aktualių (įregistruotų ir galiojančių) kadastrinių duomenų, reikšmingų sprendžiant ieškovų pareikštą reikalavimą, teisingu nustatymu, pirmosios instancijos teisme nebuvo tirtos ir analizuotos. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esant skirtingiems ginčo patalpų kadastriniams duomenims bei aplinkybei, kad daliai ieškovų jau yra įregistruota asmeninė nuosavybės teisė į neidentifikuotus rūsius, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kokie duomenys yra aktualūs (įregistruoti paskutiniai), ir atsižvelgiant į tai nustatyti ieškovams terminą ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti ieškinio reikalavimą pagal aktualius kadastrinius duomenis, nurodant ne patalpas, net ir jų paskirtį, kvadratūrą ir vertę.

31Išdėstytos aplinkybės ir nurodyti argumentai sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatkleidė bylos esmės ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai turėtų tikslinti ieškinio reikalavimą, nėra galimybės bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d.). Dėl šių priežasčių skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 4 d.).

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

Nutarė

33panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai R. G., A. K., J. N. J., J. B., A. R., L. S., I. P., A. P., D. D., D.... 5. Ieškovai nurodė, kad jie yra gyvenamajame name ( - ), (toliau – ginčo... 6. Ieškovė L. Z. prašė teismo pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino... 9. Teismas pažymėjo, kad aiškinant privatinės nuosavybės teisės į... 10. Dėl ieškovo ginčijamų aktų teismas pažymėjo, kad šie aktai nepaneigia... 11. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 12. Apeliaciniame skunde ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014... 13. 1. Skundžiamas sprendimas yra prieštaringas. Teismas ginčo patalpas,... 14. 2. Nesuprantamas teismo argumentas, kad ginčo patalpos yra įregistruotos... 15. 3. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 16. 4. Teismas nevertino aplinkybės, kad neseniai buvo atlikti nauji matavimai,... 17. 5. Teismas nepasisakė dėl ieškovės I. P. argumento, kad jos butas, kurio... 18. Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto... 19. Apeliaciniame skunde atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija... 20. 1. Teismas tenkino ieškinio dalį, formaliai konstatavęs, kad ginčo... 21. 2. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas buvo ir yra pagrindas... 22. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai prašo skundą atmesti.... 23. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 24. Ieškovai yra gyvenamajame name ( - ), (toliau – ginčo namas) esančių... 25. Pasisakydamas dėl pagalbinių patalpų kartu su butais privatizavimo,... 26. Byloje kilusiam ginčui teisingai išspręsti būtina nustatyti, ar ginčo... 27. Dėl nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiame... 28. Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į... 29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 30. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai, reikšdami pradinį ir patikslintą... 31. Išdėstytos aplinkybės ir nurodyti argumentai sudaro pagrindą teisėjų... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 33. panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir...