Byla 2-1718-823/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutarties, kuria buvo patikslintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Remada“ kreditorių sąrašas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens T. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2762-781/2017, kuria buvo atsisakyta priimti suinteresuoto asmens atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutarties, kuria buvo patikslintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Remada“ kreditorių sąrašas, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilęs dėl galimybės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonės bankroto byloje pirminis kreditorius pakeistas jo teisių perėmėju.
  2. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutartimi BUAB „Remada“ bankroto byloje kreditorius BAB bankas SNORAS, kurio 9 059 130,99 Eur reikalavimas buvo užtikrintas hipoteka/ įkeitimu, buvo pakeistas jo reikalavimo teisių perėmėja UAB „Baltijos kredito sprendimai“, atitinkamai patikslinant BUAB „Remada“ kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašą.
  3. Suinteresuotas asmuo T. A. dėl minėtos teismo nutarties padavė atskirąjį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl kreditoriaus BAB banko SNORAS pakeitimo jo reikalavimo teisių perėmėja UAB „Baltijos kredito sprendimai“ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 31 d. nutartimi suinteresuoto asmens T. A. atskirąjį skundą atsisakė priimti ir grąžino atskirąjį skundą jį pateikusiam asmeniui.
  2. Teismas nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką teismo nutartis, kuria bylos šalis pakeičiama jos teisių perėmėju, atskiruoju skundu neskundžiama.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo T. A. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartį panaikinti ir jo atskirojo skundo dėl 2017 m. liepos 17 d. teismo nutarties priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šias pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas privalėjo motyvuotai nurodyti, kodėl tokia nutartis yra neskundžiama ir pasisakyti dėl apelianto 2017 m. liepos 25 d. atskirojo skundo argumentų, susijusių su tokio pobūdžio nutarčių apskundimo tvarka, t. y. motyvuotai juos paneigti. Teismas nenurodė, kodėl, priimdamas ginčijamą nutartį, rėmėsi būtent joje nurodyta teismų praktika, o ne apelianto nurodyta teismų praktika.
    2. Teismo cituotų bylų faktinės aplinkybės nesutampa su šios bylos ratio decidendi, be to, 2017 m. liepos 25 d. atskirajame skunde apeliantas nurodė ir priešingą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią tokio pobūdžio teismo nutartys gali būti skundžiamos. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimų 2014 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2014 galima daryti išvadą, kad nutartis dėl teisių perėmimo, priimta konkrečiai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 48 straipsnio pagrindu, yra skundžiama tik tais atvejais, jeigu teismas atsisakė įteisinti byloje teisių perėmimą, nes teisių perėmėjui ji užkerta kelią dalyvauti procese. Tuo tarpu, jeigu teisių perėmimas byloje vyksta kitais teisiniais pagrindais, kylančiais iš kitų (specialių) teisės normų (pavyzdžiui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnio pagrindu), būtina vadovautis šiose teisės normose nurodyta nutarčių apskundimo tvarka.
    3. Bankroto byloje vieno kreditoriaus pakeitimas kitu kreditoriumi yra skundžiamas atskiruoju skundu ir tai patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika. Pavyzdžiui, 2016 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-861-157/2016 Lietuvos apeliacinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo atskirąjį skundą dėl kreditorių pasikeitimo bankroto byloje, įvykus reikalavimo teisių perleidimui, ir nekonstatavo, kad šiuo atveju žemesnės instancijos teismo nutartis buvo neskundžiama.
  2. UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas tinkamai motyvavo ginčijamą nutartį, nurodydamas, kokių teisės normų pagrindu ir kokia teismų praktika remdamasis atsisakė priimti apelianto atskirąjį skundą.
    2. ĮBĮ nenustato bankroto procese priimtų teismo nutarčių dėl teismo nutartimi patvirtinto bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašo pakeitimo, kreditorių pakeičiant jo teisių perėmėju, apskundimo apeliacine tvarka galimybės. ĮBĮ reglamentuoja apskundimo tvarką tik tų teismo nutarčių, kuriomis yra tvirtinami kreditorių reikalavimai ar jų reikalavimus atsisakoma tvirtinti.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. CPK 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
  2. Nesutikdamas su pirmosios instancijos išvadomis apeliantas atskirajame skunde, visų pirma, remiasi CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo išvadų dėl nutarties neskundžiamumo.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Jeigu teismo procesiniame sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks procesinis sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).
  4. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota. Ši nutartis visiškai atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, t.y. joje glaustai, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį, išdėstyti faktiniai ir teisiniai argumentai, pateikiamos nuorodos į teismų praktiką, kuriais remdamasis teismas darė išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo nutartyje atskirai aptarti, kodėl nesivadovauja apelianto skunde nurodyta teismų praktika, kadangi pagal principą „teismas žino teisę“ teismas nėra saistomas byloje dalyvaujančių asmenų argumentų teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.
  5. Nenustačius taip pat ir kitų absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, ginčijamos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus.
  6. CPK 1 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Specialusis įstatymas, reglamentuojantis įmonių bankroto procesą, yra ĮBĮ (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje taip pat suformuluota analogiška civilinio proceso įstatymų, reglamentuojančių bankroto bylų nagrinėjimą, konkurencijos taisyklė, pagal kurią bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis. Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir jų tarpusavio konkurencijos atveju turi prioritetą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-992-381/2016).
  7. Atsižvelgiant į bankroto proceso specifiškumą, bankroto teisės normose nustatytas specialus įsiteisėjusios teismo nutarties dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo kontrolės būdas t. y. teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje kreditorių reikalavimų tikslinimo galimybė detalizuojama pažymint, kad ši galimybė sietina su kreditorių, kurių reikalavimus yra patvirtinęs teismas, ir bankrutuojančios įmonės prievolių modifikavimu, kuris sąlygoja įmonės kreditorių ar jų reikalavimų dydžio pasikeitimą arba prievolių pabaigą (pavyzdžiui, dėl reikalavimo perleidimo, prievolių pabaigos esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos IX skyriuje įtvirtintiems bendriesiems prievolių pabaigos pagrindams, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas ir kt.). Tam, kad būtų galima atlikti kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimus ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, minėtos prievolių modifikavimą nulėmusios aplinkybės turi atsirasti po to, kai teismas nutartimi patvirtina konkretaus kreditoriaus reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2002/2014).
  8. Taigi, reikalavimo teisės perleidimas po to, kai kreditoriaus reikalavimas buvo patvirtintas bankroto byloje, t. y. įvykęs bankrutuojančios įmonės prievolių modifikavimas, tvirtinamas teismo būtent aptarto instrumento pagalba – atliekant kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patikslinimo procesinį veiksmą (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis).
  9. Sprendžiant dėl teismo nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus reikalavimo perleidimas kitam kreditoriui, skundžiamumo, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia teismo nutartis sukuria ne tik procesinio pobūdžio pasekmes: nuo jos įsiteisėjimo momento naujasis kreditorius tampa bankroto byloje dalyvaujančiu asmeniu. Kol finansinio reikalavimo perleidimas nėra patvirtintas skolininko bankroto bylą nagrinėjančio teismo, tol naujasis kreditorius neįgyja teisės gauti savo reikalavimo patenkinimo iš skolininko turto ĮBĮ nustatyta tvarka, taip pat kitų teisių, suteikiamų kreditoriams pagal ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalį. Teismo nutarties, kuria tvirtinamas kreditoriaus reikalavimo teisių ar jų dalies perleidimas kitam kreditoriui, esminis tikslas yra minėtų materialiųjų teisinių pasekmių įteisinimas. Procesiniai padariniai šiuo atveju yra išvestiniai, o ne dominuojantys (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1467-943/2015).
  10. Nors teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus reikalavimo ar jo dalies perleidimo kitam asmeniui tvirtinimo, nebeatlieka anksčiau skolininko bankroto byloje patvirtinto reikalavimo pagrįstumo materialiosios kontrolės, tačiau įvertina, ar reikalavimas (jo dalis) perleistas laikantis teisės aktų reikalavimų. Patvirtindamas reikalavimo teisių perleidimo faktą, teismas visais atvejais tikslina ne tik skolininko kreditorių sąrašą, bet ir tvirtina naujo kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1467-943/2015).
  11. Pagal ĮBĮ nuostatas, kurios, kaip minėta, laikytinos specialiosiomis bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu, atskiruoju skundu nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti gali būti skundžiama administratoriaus ir kreditorių, kuriems jos priimtos. ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalis įtvirtina taip pat ir kitų kreditorių teisę skųsti nutartis dėl kitų kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, tačiau turi egzistuoti viena materialinė tokios teisės įgyvendinimo sąlyga – patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 72 eurus ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 72 eurus. Taigi, įstatyme teismo nutarčių, kuriomis tvirtinami ar tikslinami kreditorių reikalavimai, apskundimo apeliacine tvarka galimybė nėra diferencijuojama. Vienintelis nustatytas ribojimas, kaip minėta, yra tik patvirtintų finansinių reikalavimų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų dydis (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1467-943/2015, 2017 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1077-370/2017).
  12. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, ginčijama nutartimi atsisakydamas priimti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria kreditorius BAB bankas SNORAS BUAB „Remada“ bankroto byloje buvo pakeistas jo teisių perėmėja UAB „Baltijos kredito sprendimai“, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias teismo nutarčių dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo (tikslinimo) bankroto bylose apskundimo galimybę.
  13. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nepagrįstai rėmėsi nutarties motyvuojamoje dalyje nurodomomis kasacinio teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, kadangi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2014, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1508/2014 (priešingai nei nagrinėjamoje byloje) buvo sprendžiama tik dėl procesinio teisių perėmimo pagal CPK 48 straipsnį; tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2037/2014 ir šios bylos ratio decidendi skiriasi – minėtoje nutartyje teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties skundžiamumo, visų pirma, konstatavo, kad nagrinėjama teismo nutartis negali būti apeliacinio apskundimo objektas dėl ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyto ribojimo.
  14. Esant aptartoms aplinkybėms skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis), suinteresuoto asmens T. A. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutarties priėmimo klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartį panaikinti – suinteresuoto asmens T. A. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutarties priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai