Byla eI-349-342/2016
Dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus atstovui Dariui Vasiliauskui, 2016 m. balandžio 14 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J.L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Nustatė

2pareiškėjas J.L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d.

3Skunde nurodo, jog iki 2011 m. gruodžio 30 d. dirbo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) ( - ) (A lygis, 9 kategorija, antra kvalifikacinė klasė). Atleidus iš tarnybos 4 mėnesius buvo mokama sumažinta išeitinė išmoka, todėl neišmokėtą darbo užmokesčio dalį sudaro 7118,35 Lt (2061,62 Eur). Teigia, jog darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kuriuo sumažinti priedai už kvalifikacines klases, konkrečiai jos atžvilgiu nuo 30 iki 20 procentų pareiginės algos dydžio. Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad aukščiau cituojamomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas ir šios įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Būtent iš šio Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų pareiškėjas ir kildina reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Taip pat prašo panaikinti VSDFV Šilalės skyriaus 2014 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (1.16)S-183 ir įpareigoti atsakovą išmėkti neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

4Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

5Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimais. Akcentuoja, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai taikė tuo metu galiojusias Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas dėl darbo užmokesčio dydžio. Mano, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio pabaigos turi būti skaičiuojamas 3 metų ieškinio senaties terminas, per kurį turėjo būti pareikštas pareiškėjo reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, todėl prašo teismo taikyti ieškinio senatį.

6Atsakovo atstovas Darius Vasiliauskas teismo posėdžio metu nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimais, nurodydamas, jog 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, kuriame numatytas per krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmas. Akcentuoja, jog minėtame įstatyme yra numatyta pareiga institucijai jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Prašo remtis naujausia formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir skundą atmesti.

7Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu nepasisako dėl pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų, kadangi Valdyba neturi jokių įsipareigojimų dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo ar išmokėjimo pareiškėjo atžvilgiu.

8Pareiškėjas ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės nurodytoms proceso šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

9Teismas

konstatuoja:

10Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė sumažinus priedus už kvalifikacinę klasę, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Taip pat pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (1.16)-S-183, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl darbo užmokesčio išmokėjimo, bei įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio dalį

11Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo VSDFV ( - ) (A lygis 9 kategorija, antra kvalifikacinė klasė). Panaikinus pareiškėjo pareigybę, 2011 m. gruodžio 30 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos ir jam buvo mokama 4 mėnesių išeitinė kompensacija. Atsakovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalį sudaro 7118,35 Lt (2061,62 Eur).

12Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis Įstatymas (1 priedas). Pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis (toliau – bazinis dydis). Ateinančių finansinių metų bazinis dydis, atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.

13Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, sumažindamas pareiginių algų koeficientus aukštesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojams. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

14Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

15Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

16Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

17Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

18Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už. darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

19Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

20Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas vertina, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – VSDFV Šilalės skyrius) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-31-552/2016)). Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

21Pareiškėjas reiškė ir išvestinius reikalavimus prašydamas panaikinti 2014 m. sausio 6 d. VSDFV Šilalės skyriaus sprendimą Nr. (1.16)S-183 ir įpareigoti atsakovą išmokėti darbo užmokestį. Teismas konstatuoja, kad šie reikalavimai yra išvestiniai reikalavimai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, todėl aukščiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais netenkinant prašymo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nėra teisinių prielaidų tenkinti reikalavimų dalyje dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

22Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką darytina išvada, jog pareiškėjo skundo reikalavimai visa apimtimi laikytini nepagrįstais ir atmestini.

23Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

24Pareiškėjo J.L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė... 2. pareiškėjas J.L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą,... 3. Skunde nurodo, jog iki 2011 m. gruodžio 30 d. dirbo Valstybinio socialinio... 4. Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti... 5. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius... 6. Atsakovo atstovas Darius Vasiliauskas teismo posėdžio metu nesutinka su... 7. Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba... 8. Pareiškėjas ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį... 9. Teismas... 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo darbo užmokesčio... 11. Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu... 12. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja... 13. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių... 14. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus... 15. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 16. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 17. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 18. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 19. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 20. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 21. Pareiškėjas reiškė ir išvestinius reikalavimus prašydamas panaikinti 2014... 22. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio... 23. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais,... 24. Pareiškėjo J.L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.... 25. Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos...