Byla 2A-462/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Jonui Rinkevičiui, atsakovų atstovams advokatui Deividui Gagiui, Linai Kaminskaitei, trečiojo asmens atstovei Linai Mikuckienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-127-623/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, T. Z. , tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei Dalijai Svirbutienei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, T. Z. kreipėsi ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ir prašė: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2472 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. Z. “ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra 4,1200 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai Vaidotų k., Vilniaus m. sav.; pripažinti negaliojančia 2005 m. birželio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. 4668), išduoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės Dalijos Svirbutienės, dalį, pagal kurią T. Z. paveldėjo 4,1200 ha žemės sklypą Vaidotų k., Vilniaus m. sav. ir taikyti restituciją natūra, įpareigojant T. Z. grąžinti valstybei 4,1200 ha žemės sklypą, Vaidotų k., Vilniaus m. sav.

4Ieškinyje nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau tekste - VAVA) 2004 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2472 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. Z. “ buvo atkurtos S. Z. , mirusio 1992 m. gegužės 7 d., nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusios savininkės Z. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 4,36 ha ploto žemės, esančios Vaidotų kaime, teritorijoje, kuri buvo priskirta Vilniaus miestui. Šiuo sprendimu taip pat buvo nuspręsta S. Z. grąžinti natūra bendrą 4,12 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai. 2005 m. gegužės 30 d. šio sprendimo pagrindu buvo įregistruota S. Z. nuosavybės teisė į 4,1200 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Vaidotų k., Vilniaus m. sav., kuriame yra 1,3200 ha miško žemės. Minėtame žemės sklype yra 1, 01 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Atsižvelgiant į tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, atkuriant S. Z. nuosavybės teisės į 4,1200 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniaus mieste, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, LR miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, LR Žemės įstatymo 6 straipsnio, LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatos. VAVA sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. Z. , grąžinant natūra minėtą 4,1200 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai, naikintina kaip neteisėta ir prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams. 1992 m. gegužės 7 d. S. Z. mirė, o po jo mirties minėtą žemės sklypą pagal 2005 m. birželio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo T. Z. . Ieškovo teigimu, kadangi minėtas žemės sklypas neteisėto VAVA sprendimo pagrindu S. Z. nuosavybėn buvo perduotas neteisėtai, jis negalėjo būti perduodamas S. Z. įpėdinių nuosavybėn, todėl 2005 m. birželio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalis dėl ginčo žemės sklypo paveldėjimo pripažintina negaliojančia nuo liudijimo išdavimo momento kaip neteisėta, taip pat prieštaraujanti imperatyvioms įstatymų normoms, draudžiančioms valstybinės reikšmės miško perleidimą privačion nuosavybėn. Pripažinus negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo dalį, taikytina restitucija natūra, žemės sklypas grąžintinas valstybės nuosavybėn, nes atsakovo T. Z. nuosavybėn jis buvo įgytas neatlygintinai.

5Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir: 1) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2472 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. Z. “ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 4,1200 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai Vaidotų k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,01 ha valstybinės reikšmės mišką; 2) pripažino negaliojančiu 2005 m. birželio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 4668), išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės Dalijos Svirbutienės, pagal kurį T. Z. paveldėjo 4,1200 ha žemės sklypą Vaidotų kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, dalyje dėl 1,01 ha valstybinės reikšmės miško paveldėjimo; 3) nusprendė taikyti restituciją natūra ir priteisti iš T. Z. valstybei 1,01 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 4,1200 ha žemės sklype Vaidotų kkaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) nusprendė priteisti iš valstybės 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui T. Z. .

6Teismas sprendime nurodė, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 1,01 ha valstybinės reikšmės miško žemės. LR Konstitucijos 47 straipsnis numato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Ši nuostata įtvirtinta ir LR Miškų įstatymo (2003 m. gruodžio 30 d. redakcija) 4 straipsnio 4 dalyje, o šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2004 m. balandžio 10 d. redakcija) 6 straipsnio 2 ir 4 dalis, 13 straipsnio 1 ir 3 punktus miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t.y. nuosavybės teisių atkūrimo būdu privačion nuosavybėn jie neperduodami. LR Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Vaidotų kaimo dalies teritorija LR 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 ,,Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui. LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai. Faktą, kad ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miško, VAVA žinojo, nes dar iki šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo LR aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų“ pateikė aukščiau paminėtu nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas ir sąrašus. Teismas padarė išvadą, kad ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimas buvo įteisintas jau po šio miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Teismo teigimu, tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Žemės reformos žemėtvarkos projektas ar kiti atsakovų nurodyti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių pasekmių kaip VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t.y. nesukuria pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą konkrečių teisių ir pareigų į dar nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą. Teismas nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga (Konstitucijos 23 str.) negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Teismas padarė išvadą, kad VAVA, 2004 m. gegužės 13 d. sprendimu atkurdama S. Z. nuosavybės teises į 4,12 ha žemės sklypą, kuriame yra 1,01 ha valstybinės reikšmės miško, pažeidė LR Konstitucijos 47 straipsnio, LR miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 bei 13 straipsnių nuostatas. Teismas taip pat nurodė, kad iš grąžinto žemės ploto tik dalis - 1,01 ha - yra valstybinės reikšmės miško, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą visa apimtimi. Panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Teismas 2005 m. birželio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 1,01 ha valstybinės reikšmės miško paveldėjimo pripažino negaliojančia nuo liudijimo išdavimo momento kaip prieštaraujanti aukščiau nurodytoms imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.) bei nurodė, kad, pripažinus negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo dalį, taikytina restitucija natūra, t.y. 1,01 ha žemės sklypas, kurį sudaro valstybinės reikšmės miškas, esantis Vaidotų kaime, Vilniaus mieste, grąžintinas valstybės nuosavybėn, nes atsakovo T. Z. , nuosavybėn jis buvo įgytas neatlygintinai (CK 4.96 str. 3 d.). Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas T. Z. prieš priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, apžiūrėjo žemės sklypą ir matė ten augantį brandų mišką, tad jo sąžiningumo prezumpcija yra paneigta.

7Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti.

8Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

91. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 3265-41 patvirtino Trakų Vokės, Vaidotų (d.), Dobrovolės, Guobų, Daniliškių, Vaidegių, Juodbalių (d.) ir Keturiasdešimties Totorių (d.) kaimų teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektą - vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentą. Šis projektas buvo patvirtintas administraciniu aktu (minėtu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3265-41), taip pat buvo parengti suformuoto natūra grąžintino žemės sklypo planas, žemės sklypo kadastro duomenys, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentai, žemės sklypo abrisai. Visi šie administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys, ieškovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų. Neįrodžius, jog ginčijami sprendimai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo juos naikinti.

102. Teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalį, nors dokumentai, kurių pagrindu yra parengtas šis administracinis aktas, yra galiojantys. Žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotų ir viešame registre įregistruotų sklypo ribų ieškovas neginčijo. Žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuoti žemės sklypai buvo patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3265-41, t.y. dar iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ įsigaliojimo. Šio įsakymo 3 punktu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius įpareigojamas parengti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

113. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai yra tarpusavyje susiję ir sukeliantys teisines pasekmes po jo einančiam nuosavybės teisių atkūrimo etapui bei asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės.

124. Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, nuosavybės teisių į Vaidotų kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Vaidotų kaimo dalies teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirta Vilniaus miestui, todėl nuosavybės teisių į Vaidotų kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Įstatymo leidėjas numatė specialią nuosavybės teisių atkūrimo tvarką tose teritorijose, kurios Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui. Projektuojant žemės sklypus Vaidotų kaimo teritorijoje ir buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, taikomais kaimo, o ne miesto vietovėje esančiai žemei. Teismas nenagrinėjo šių įstatymo nuostatų ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčo teritorijoje vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra analogiška kaip ir kaimo vietovėje.

13Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apelianto argumentai nešalina ginčijamo VAVA sprendimo neteisėtumo. Šio sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatos imperatyviai nustatė, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai ir privačion nuosavybėn jų įsigyti negalima net ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia tik tai, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse. Ginčijamo 2004 m. gegužės 13 d. sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo valstybinės reikšmės miško, tad VAVA sprendimas yra neteisėtas. Miestų miškai valstybinės reikšmės miškais laikomi nuo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) įsigaliojimo, o ginčo miškas miesto miško statusą pagal šį įstatymą įgijo nuo ginčo vietovės priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė šį mišką formaliai jau buvo priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams papildomai buvo priskirtas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Konstatuoti ginčijamo VAVA sprendimo neteisėtumą leidžia bei teisinį pagrindą jį naikinti duoda šio sprendimo prieštaravimas jo priėmimo metu galiojusioms imperatyvioms įstatymų normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, o ne žemėtvarkos projekto ir kitų sklypo formavimo dokumentų užginčijimo ar panaikinimo faktas. Žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyvioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas T. Z. prašo atsakovo apeliacinį skundą patenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad ieškovas nekėlė reikalavimo dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3265-41 patvirtinto ginčo kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto. Ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. Z. yra individualus administracinis aktas, kuriuo buvo įgyvendinamas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Panaikinus ieškovo ginčijamą individualų administracinį aktą, nėra sprendžiamas ir vertinamas viešų administracinių aktų teisėtumas. Vien tik 2004 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2472 ar jo dalies panaikinimas negali sukelti ieškovo reikalautų teisinių padarinių, t.y. restitucijos taikymo. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasideda nuo asmens prašymo įgaliotai institucijai pateikimo dienos. Priimant Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 3265-41 dėl ginčo kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, jokio valstybinio miško ginčo teritorijoje nebuvo. LR Aplinkos ministerija bei jos padaliniai dalyvavo rengiant ir tvirtinant ginčo vietovės reformos žemėtvarkos projektą. Nei projekto rengimo, nei tvirtinimo metu teismo nurodomo valstybinės reikšmės miško priskyrimo ginčo sklype nebuvo. Niekas jokių pretenzijų įstatymų nustatytais terminais nereiškė, nei viena institucija, atsakinga už valstybinės žemės naudojimo kontrolę, nebuvo pareiškusi jokių pastabų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ydingumo. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybinių institucijų pareigą laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Minėtas principas taip pat reiškia ir įgytų teisių apsaugą, t.y. kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

15Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0161:342, patenka 1,01 ha valstybinės reikšmės miško. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės S. Z., prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, t. y. tiek tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, tiek ir Vilniaus apskrities viršininkui priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginčo teritorija nuo 1996 m. balandžio 20 d. buvo priskirta Vilniaus miestui, todėl taikytina Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jei jie yra priskirti miestų miškams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnis nustato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Miškų įstatymo 4 straipsnis taip pat nustato, kad valstybinės reikšmės miškai yra ir miestų miškai. LR Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, o nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių, kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą. Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo po LR Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo. Žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į LR Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A5-1021/2006). Žemės reformos žemėtvarkos projektas tiesiogiai tretiesiems asmenims nesukuria jokių teisių ir pareigų.

16Apeliacinis skundas netenkintinas.

17Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

18Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

19Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Analogiška Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatai įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnyje, pagal kurio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o pagal šio straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą, valstybinės reikšmės miškų kategorijai yra priskiriami miestų miškai.

20Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalių, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatas, valstybinės reikšmės ir miestų miškams priskirti miškai natūra negrąžinami, jie yra išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

21Taigi, tiek aukščiausią teisinę galią turinčiame Lietuvos Respublikos teisės akte Konstitucijoje, tiek ir įstatymuose yra įvirtinta nuostata, pagal kurią valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokie miškai negali būti perduodami privačion nuosavybėn.

22Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai nustatė, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir į kurį šioje byloje ginčijamu atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2472 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. Z. “ buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 4,1200 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai Vaidotų kaime Vilniaus miesto savivaldybėje, yra 1,01 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemės. Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ginčo nėra.

23Šioje byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl to, kada ginčo sklypas įgijo valstybinės reikšmės miško statusą ir ar teisėtai buvo atstatyta nuosavybės teisė į šį mišką, jeigu buvusio savininko paveldėtojas atsakovas T. Z. išreiškė valią natūra grąžinti buvusiam savininkui iki nacionalizacijos priklausiusią žemę ir žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotas žemės sklypas buvo patvirtintas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miško žemės plotai, į kuriuos pateko ir ginčo žemės sklypas, įsigaliojimo.

24Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalį, nes dokumentai, kurių pagrindu yra parengtas šis administracinis aktas, yra galiojantys, o žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotų ir viešame registre įregistruotų sklypo ribų ieškovas neginčijo, žemės sklypai buvo patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3265-41 dar iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo. Tačiau šios apelianto nurodytos aplinkybės neleidžia teigti, kad nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą (t.y. jo 1,01 ha dydžio dalį, kurią užima valstybinė reikšmės žemės sklypas) buvo atkurta teisėtai.

25Pagal šioje nutartyje jau minėtą Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą, valstybinės reikšmės miškų kategorijai yra priskiriami miestų miškai. Teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui (šio įstatymo 1 straipsnio 8 punktas). Taigi, tiek atkuriant nuosavybės teises, tiek ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotą žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, ginčo žemės sklypas turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Aplinkybė, kad Vyriausybė miestų miškus, tarp jų ir mišką, į kurį patenka ginčo miško plotas, formaliai priskyrė valstybinės reikšmės miškams po šio įsakymo priėmimo, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, t.y. tokį statusą miestų miškai, tarp jų ir ginčo miškas, įgijo pagal įstatymą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

26Šioje byloje nagrinėjamo ginčo išsprendimui reikšmės negali turėti ir aplinkybė, kada buvusio savininko paveldėtojas išreiškė valią natūra grąžinti buvusiam savininkui iki nacionalizacijos priklausiusią žemę: nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atsirado ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 13 d. sprendimo pagrindu, kai miškas, kuris pateko į žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Dėl tos pačios priežasties reikšmės ginčijamo spendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumui neturi ir aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys, nes šių administracinių aktų pagrindu tik buvo suformuotas konkretus žemės sklypas ir sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado ir šie aktai nesudarė pagrindo, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko žemės sklypą, pažeisti imperatyvias įstatymų nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į miško, turinčio valstybinės reikšmės miško statusą, plotą.

27Kaip vieną iš argumentų, apelianto teigimu pagrindžiančių ginčijamo sprendimo teisėtumą, savo apeliaciniame skunde atsakovas nurodo aplinkybę, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (toliau tekste Nuosavybės teisių atkūrimo) įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, nuosavybės teisių į Vaidotų kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje. Apelianto teigimu, projektuojant žemės sklypus Vaidotų kaimo teritorijoje ir buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, taikomais kaimo, o ne miesto vietovėje esančiai žemei.

28Iš tiesų, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka.

29Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas, į kurį buvo atkurta nuosavybės teisė, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d. Taigi, pagrįstas yra apelianto teiginys, kad į šį žemės sklypą nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos ta tvarka, kuri yra nustatyta šio įstatymo 4 straipsnyje ir pagal kurią atkuriamos nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad tokiu atveju gali būti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką, kurį šiai kategorijai priskyrė įstatymas. Būtina pažymėti, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, o taip pat ir 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal šias Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natūra negali būti grąžinama, jeigu ji yra priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Nors Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, apibrėžiančiame, kokia žemė yra priskiriama valstybės išperkamai, ir nėra nurodyta, kokie miškai yra valstybės išperkami, tačiau valstybės išperkami miškai yra apibrėžti šio įstatymo 13 straipsnyje, pagal kurio 1 straipsnio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams ir miestų miškams, yra išperkami valstybės. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatą, už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams atlygina valstybė. Sisteminis šių Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinami natūra, o už tokį turtą atlygina valstybė. Todėl iš esmės pagrįstas yra ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas teiginys, kad Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia tik tai, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę.

30Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai nustatė, jog ginčijamu atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 13 d. sprendimu, atkuriant

31S. Z. nuosavybės teises į 4,12 ha žemės sklypą, kuriame yra 1,01 h valstybinės reikšmės miško, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 bei 13 straipsnių nuostatos ir dėl šių pažeidimų ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Todėl teismas pagrįstai panaikino ginčijamo sprendimo dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,01 ha valstybinės reikšmės miško plotą, o taip pat ir atitinkamą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms ir tinkamai taikė paveldėjimo teisės liudijimo negaliojimo pasekmes - restituciją natūra, grąžinant žemės miško sklypą valstybei. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities... 4. Ieškinyje nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos... 5. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį patenkino... 6. Teismas sprendime nurodė, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr.... 7. Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija... 8. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:... 9. 1. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr.... 10. 2. Teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės... 11. 3. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad sprendimo dėl nuosavybės... 12. 4. Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad, vadovaujantis Lietuvos... 13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas T. Z. prašo atsakovo apeliacinį... 15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos... 16. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo... 18. Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko... 19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos... 20. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 21. Taigi, tiek aukščiausią teisinę galią turinčiame Lietuvos Respublikos... 22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai... 23. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl to, kada ginčo... 24. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino... 25. Pagal šioje nutartyje jau minėtą Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4... 26. Šioje byloje nagrinėjamo ginčo išsprendimui reikšmės negali turėti ir... 27. Kaip vieną iš argumentų, apelianto teigimu pagrindžiančių ginčijamo... 28. Iš tiesų, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje yra... 29. Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas, į kurį buvo atkurta nuosavybės... 30. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija... 31. S. Z. nuosavybės teises į 4,12 ha žemės sklypą, kuriame yra 1,01 h... 32. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą....