Byla e2-355-798/2018
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-380-755/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GDL Plius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus L. P., prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „GDL Plius“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo L. Ž

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. Ž. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-380-755/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GDL Plius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus L. P., prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „GDL Plius“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo L. Ž..

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „GDL Plius“, atstovaujama bankroto administratoriaus L. P., kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu pripažinti BUAB „GDL Plius“ bankrotą tyčiniu.
  2. Nurodė, jog BUAB „GDL Plius“ vadovas L. Ž.: perdavė tik dalį bendrovės dokumentų, neparengė turto balansų ir neperdavė turto; už nepagrįstai mažą 100,00 Eur kainą pardavė savo motinai automobilį „PEUGEOT BOXER“; nors bendrovė turėjo mokestinę prievolę kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), suinteresuotas asmuo iš įmonės kasos paėmė 18 462,87 Eur grynais pinigais, kaip gautiną nuomos mokestį; tokiu būdu buvo pažeista VMI, kaip pirmesnės eilės kreditorės, teisė gauti lėšas. Taip pat nuomos sandoris buvo apsimestinis.
  3. Suinteresuotas asmuo L. Ž. nesutiko su bankroto administratoriaus prašymu pripažinti BUAB „GDL Plius“ bankrotą tyčiniu.
  4. Pripažino aplinkybę, jog galimai nekokybiškai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą (nevedė Didžiosios knygos, nesudarė balansų, nuo 2014 m. neteikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės), tačiau šiais veiksmais nesiekė tyčinio bankroto. Kadangi įmonei nuomojo patalpas, turėjo teisę gauti nuomos mokestį ir kitų išlaidų atlyginimą.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi pripažino BUAB „GDL Plius“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo L. Ž., kaip įmonės vadovas, bankroto administratoriui neperdavė visų būtinų dokumentų ir turto, nagrinėjamoje byloje nesuteikia pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu. Kitos administratoriaus nurodytos aplinkybės – atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimas, nenaudingų bendrovei sandorių sudarymas, įmonės turto perleidimas ne rinkos vertės kainomis, teismo vertinimu, yra įrodytos ir sudaro pagrindą išvadai, dėl BUAB „GDL Plius“ tyčinio bankroto.
  3. Teismas nustatė, jog buvęs įmonės vadovas neabejotinai žinojo, jog UAB „GDL Plius“ nuo 2015 metų liepos mėn. turi laiku neįvykdytą mokestinę prievolę VMI, tačiau jis, kaip penktos eilės kreditorius, iš bendrovės grynaisiais gavo nuomos mokesčio bei už sunaudotą elektrą lėšas; su pirmesnės eilės kreditore VMI nebuvo atsiskaityta. Tokiu būdu buvo pažeisti kreditorės VMI turtiniai interesai. Suinteresuotas asmuo neįrodinėjo, jog atsiskaitymo su juo laikotarpiu bendrovė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti ir su kitais kreditore VMI. UAB „GDL Plius“ mažesne nei rinkos kaina pardavė įmonės turtą – automobilį. Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. įsiteisėjusiame sprendime pasisakyta dėl per pigiai parduoto ginčo automobilio, todėl plačiau dėl šios aplinkybės teismas nepasisakė. Kadangi Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pripažinimo nepagaliojančia, neįsiteisėjęs, juo teismas nesirėmė, bet, teismo vertinimu, aptariama nuomos sutartis bendrovei buvo ekonomiškai nenaudinga, o jos vykdymas buvo viena iš priežasčių sąlygojusių įmonės nemokumą. Bendrovėje nebuvo nė vieno darbuotojo, neišskiriant ir L. Ž., sudariusio su BUAB „GDL Plius“ darbo sutartis. Suinteresuotas asmuo teigė, kad pats atliko visus reikalingus darbus, tačiau, teismas, atsižvelgęs į deklaruojamą veiklos pobūdį – statybos, aplinkos tvarkymo darbai, sprendė, jog labai mažai tikėtina, kad visus darbus atliko tik suinteresuotas asmuo. L. Ž. nepateikė įrodymų, jog tokiems darbams atlikti asmeniškai būtų įgijęs verslo liudijimą (pažymėjimą). Teismo vertinimu, kadangi neaišku kas be L. Ž. ir kokiomis priemonėmis fiziškai vykdė bendrovės įsipareigojimus, 146 kv. m. ploto negyvenamųjų patalpų poreikis bendrovės veiklai vystyti logiškai sunkiai paaiškinamas. Teismas pastebėjo, jog 2013 m. bendrovė deklaravo neturinti jokio turto. Jokie bylos dokumentai nepatvirtina, kad vėlesniu laikotarpiu BUAB „GDL Plius“ būtų įsigijusi kokio nors turto, kurio laikymui (sandėliavimui ar pan.) buvo ekonomiškai tikslinga tokio ploto patalpas nuomoti. Teismas sprendė, jog L. Ž. paaiškinimai įstatymu nustatytos tyčinio bankroto prezumpcijos (mokėjimų eiliškumo pažeidimo) nepaneigė.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį ir priimti naują nutartį – atmesti bankroto administratoriaus prašymą dėl BUAB „GDL Plius“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
  2. Nurodo, jog BUAB „GDL Plius“ kreditorei VMI buvo skolinga 9 275,00 Eur, įmonės turtą sudarė du automobiliai, kurių vertė buvo 3 700,00 Eur, debitorė UAB „Autaitas“ skolinga 6 218,00 Eur. Kadangi įmonė neturėjo pastovių užsakymų, todėl apeliantas nebuvo sudaręs darbo sutarties su UAB „GDL Plius“. VMI buvo atlikusi patikrinimą ir nepareiškė jokių pastabų dėl vadovo įdarbinimo. L. Ž. gaudavo pajamas iš nuomos teisinių santykių.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „GDL Plius“ bankroto administratorius prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios distancijos teismo nutartį nepakeistą.
  4. Nurodo, kad įmonė nuo jos registravimo dienos realiai neturėjo nei vieno darbuotojo. Būdamas registruotu įmonės vadovu apeliantas nemokėjo valstybei mokesčių nuo 2013-09-19 iki bankroto bylos iškėlimo. Kad užvaldyti įmonės pinigus, apeliantas buvo sudaręs nuomos sutartį dėl įmonei nereikalingų itin didelio ploto patalpų nuomos. Kadangi visi įmonės pinigai buvo išmokami patalpas nuomojančiam apeliantui ir nebuvo atliekami mokėjimai pirmesnės eilės kreditoriams, tokiu būdu buvo pažeistas CK 6.930 1 straipsnis Apeliantas nepateikė jokių duomenų ir neįrodė, kad atsiskaitymo su juo laikotarpiais įmonė turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų atsikaityti su kreditore VMI. Be to apeliantas nesudarė įmonės balanso bankroto bylos įsiteisėjimo datai, nepardavė kasos likučio, buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos ribų

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

12Dėl faktinių aplinkybių

  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „GDL plius“; administratoriumi paskyrė L. P.. Ši nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 30 d. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi patvirtintas BUAB „GDL plius“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas (patvirtintas antros eilės kreditorės VMI 9 275,78 Eur dydžio finansinis reikalavimas). Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartimi taikė BUAB „GDL Plius“ supaprastintą bankroto procesą bei bankroto procedūrą – bankrutavusios įmonės likvidavimą, nustatė supaprastinto bankroto proceso trukmę – 6 mėnesiai nuo nutarties taikyti supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo dienos.

13Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktus teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  2. Apeliantas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, kuriais teismas sprendė, jog aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo L. Ž., kaip įmonės vadovas, bankroto administratoriui neperdavė visų būtinų dokumentų ir turto, nesuteikia pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu. Pareiškėjos bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, jog apeliantas nesudarė balanso bankroto bylos įsiteisėjimo dienai, neperdavė kasos likučio ir buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl nėra galimybės nustatyti bankrutavusios įmonės turto sudėties ir tikrąsias įmonės bankroto priežastis.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Todėl viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 str. 1 d.). Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 2, 6 punktuose nurodyta, jog bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą ir bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ĮFAĮ)28 straipsnį už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą kartu su auditoriaus išvada (tais atvejais, kai auditas atliktas) Juridinių asmenų registro tvarkytojui atsako įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai įstatymų nustatyta tvarka pagal vadovui, valdymo ir priežiūros organams įstatymais atitinkamai priskirtą kompetenciją. Apskaitos dokumentų neišsaugojimas – tai bet koks neatsargus jų praradimas anksčiau laiko, kuris nustatytas saugoti dokumentus, arba kai dokumentai prarandami dėl įstatymų reikalavimų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo, arba netinkamo saugojimo.
  4. Nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartyje konstatuotas UAB „GDL plius“ nemokumas pagal įmonės 9 600,00 Eur skolos valstybės biudžetui faktą ir neturint aktualių duomenų apie įmonėje apskaitytą turtą. VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro duomenis UAB „GDL plius“ buvo įregistruota 2010 m. spalio 19 d., įmonės akcininkas ir vadovas buvo L. Ž.. Juridinių asmenų registro tvarkytojui UAB „GDL plius“ finansinės atskaitomybės dokumentai buvo pateikti už 2010–2013 finansinius ataskaitinius metus. Už vėlesnius laikotarpius (2014 m., 2015 m. ir 2016 m.) įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų rinkiniai Juridinių asmenų tvarkytojui nepateikti. Visuose 2010 m.–2013 m. įmonės balansuose turto vertė bei mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nurodyti 0,00 Lt (Eur) dydžio. Apeliantas pirmosios instancijos teisme pripažino aplinkybę, kad įmonės finansinę apskaitą vedė netinkamai. Atskirajame skunde teigia, kad įmonės turtą sudarė du automobiliai, kurių vertė buvo 3 700,00 Eur, o debitorė UAB „Autaitas“ buvo skolinga 6 218,00 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Civilinio proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Molėtų rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-585-964/2017 apeliantas teigė, kad automobilis „P. B.“ buvo įsigytas už 600,00 Eur–800,00 Eur, bet į bylą irgi nebuvo pateikęs jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Dėl apelianto nurodyto automobilio „BMV 530“ 2 600,00 Eur rinkos vertės taip pat jokių įrodymų nepateikta. Taigi, atskirojo skundo teiginiai, jog įmonės turtą sudarė du automobiliai, kurių vertė buvo 3 700,00 Eur, neįrodyti (CPK 178 str.). Viešai skelbiamais duomenimis UAB pavadinimu „Autaitas“ nėra. Apeliantas UAB „Autaitas“ kodo nenurodė, taip pat nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti kokiu pagrindu susidarė UAB „Autaitas“ 6 218,00 Eur skola, kada ši skola atsirado ir kada suėjo jos sumokėjimo terminas bei kokių priemonių buvo ėmusis BUAB „GDL plius“ debitorinei skolai atgauti. Teismų praktikoje išaiškinta, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015).
  5. Atsižvelgus į tai, kad BUAB „GDL plius“ buvęs vadovas (apeliantas) veikė neteisėtai, t. y. Juridinių asmenų tvarkytojui įstatymų nustatyta tvarka teikė 2010–2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, neatitinkančius realių įmonės turto verčių ir įsipareigojimų dydžių, o nuo 2014 m. iki bankroto bylos iškėlimo finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų tvarkytojui neteikė (ABĮ 37 str. 12 d. 2 p., ĮFAĮ 27 str.) bei įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą neperdavė administratoriui įmonės dokumentų ir turto pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, kurių trūkumas kliudo bankroto administratoriui nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, taip pat yra kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (ĮBĮ 10 str. 4 d. 6 p., 7 d. 1 p.), spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo tyčinio bankroto kvalifikuojančių požymių – apelianto (buvusio vadovo) netinkamą įstatymuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu ir buhalterinės apskaitos tvarkymu vykdymą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 ir 5 p.). Minėtos aplinkybės (dėl įmonei vadovavusio asmens pareigos sudaryti ataskaitinių metų finansinės atskaitomybės dokumentus, atspindinčius realius duomenis apie įmonės turtą ir įsipareigojimus, perduoti dokumentus ir turtą administratorei bei sąmoningo (tyčinio) jų nepardavimo (neišsaugojimo) pasekmių ir pan.) gali būti įvertintos naudojant ir kitas teisės priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

14Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Vadovo lojalumo pareiga reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016). Valdymo organų narių lojalumo pareigą konkretina atskiros pareigos, įtvirtintos CK ir ABĮ: pareiga laikytis konfidencialumo (CK 2.87 str. 2 d.), vengti interesų konflikto (CK 2.87 str.3 d.), pranešti apie interesų konfliktą (CK 2.87 str. 5 d.; ABĮ 19 str.9 d.), pareiga nepainioti turto, nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 str. 4 d.) bei pareiga informuoti apie sandorių sudarymą su juridiniu asmeniu, kurio vadovas jis yra (CK 2.87 str. 6 d.).
  2. Nustatyta, jog UAB „GDL Plius“, atstovaujama direktoriaus L. Ž., sudarė 2010 m. spalio 20 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 02 su L. Ž., kuria apeliantas išnuomojo UAB „GDL plius“ 145,92 kv. m. bendro ploto patalpas, esančias ( - ). Nuomos sutarties terminas nuo 2010-10-20 iki 2011-10-20. Sutarties 4 dalies 1 punktas nustatė, kad nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui 400,00 Lt už kiekvieną sutarties galiojimo mėnesį. Nuo 2011-10-20 pasirašytas Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 02 priedas Nr. 1 , pagal kurį pakeisti nuomos trukmė ir sutartas nuomos mokestis – 700,00 Lt. Molėtų rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-783-732/2017 pripažino negaliojančia ir panaikino tarp UAB „GDL plius“ ir L. Ž. sudarytą 2010m. spalio 20 d. negyvenamųjų patalpos nuomos sutartį Nr. 02 ir 2011 m. lapkričio 20 d. jos priedą Nr. 1; priteisė iš atsakovo ieškovei BUAB „GDL plius“ 18 462,87 Eur žalos atlyginimą. Šis sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka.
  3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esama akivaizdžių apelianto stropumo (rūpestingumo) ir lojalumo įmonei trūkumų, kadangi nuo įmonės įsteigimo darbo sutarčių su darbuotojais nebuvo sudaryta, t. y. įmonėje darbuotojų nebuvo, išskyrus registruotą vadovą, tačiau įmonė iš savo vadovo ir akcininko nuomojosi 145,92 kv. m. ploto patalpas. Atskirajame skunde nėra pateiktų paaiškinimų, pagrindžiančių įmonės poreikį tokias dideles patalpas nuomotis, tačiau nurodyta, jog apelianto asmeninės pajamos pragyvenimui buvo iš patalpų nuomos. Taigi, Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi buvo suteikta pirmenybė apelianto asmeniniams interesams (poreikiams) tenkinti įmonės sąskaita (CK 2.87 str. 3 d.).

15Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis.
  2. 2016 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, UAB „GDL plius“, atstovaujama vadovo L. Ž. pardavė J. B. automobilį „P. B.“:, valst. Nr. ( - ), už 100,00 Eur. Molėtų rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-585-964/2017 pripažino negaliojančiu UAB „GDL plius“ ir J. B. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „GDL plius“ pardavė, o J. B. nupirko automobilį „P. B.“, valst. Nr.( - ); taikė vienašalę restituciją – priteisė BUAB „GDL plius“ automobilį; jei vykdant sprendimą paaiškėtų, kad nėra automobilio, priteisė BUAB „GDL plius“ iš atsakovės šios transporto priemonės rinkos kainos dalį – 1 000,00 Eur. Šis sprendimas įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 7 d.
  3. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.). Šiuo atveju Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-585-964/2017 konstatuoti nagrinėjamo bylai prejudicinę reikšmę turintys faktai, jog 2016 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi automobilis buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmeniui, kurį su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, t. y. sandoris buvo sudarytas tarp susijusių asmenų (giminaičių) – BUAB „GDL plius“ vadovo ir jo motinos (ĮBĮ 20 str. 2 d. 3 p.).

16Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Toks aiškinimas taikytinas tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).
  2. Iš kreditorės VMI pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta, jog BUAB „GLD plius“ mokestinė nepriemoka susidarė įmonei nustatytu terminu nesumokėjus deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio už 2015 m. liepos mėnesį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apie 8 700,00 Eur PVM mokesčio mokestinė nepriemoka susiformavo nuo 2015 metų liepos mėn. Nuo 2016 m. balandžio 5 d. įmonė turėjo pradelstą 9 289,21 Eur dydžio įsipareigojimą kreditorei VMI. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir jos priedų pagrindu UAB „GDL plius“, atstovaujama direktoriaus L. Ž., sumokėjo grynais pinigais L. Ž. 2015-08-27 4 000,00 Eur (10 mėn. x 400,00 Eur), 2015 m. rugsėjo mėn. 10 400,00 Eur, 2015-10-11 2 220,00 Eur, 2016-08-24 221,00 Eur. Taigi, įmonės vadovas ir akcininkas, žinodamas apie skolą VMI, išsimokėdavo sau, kaip nuomotojui, iš įmonės grynuosius pinigus, iš kurių bent iš dalies su kreditore VMI neatsiskaitė. Taip pat apeliantas įmonėje operavo tik grynaisiais pinigais (banko sąskaitose pinigų nebuvo), dėl to apribojo kreditorės VMI galimybes nukreipti išieškojimą į skolininkės BUAB „GLD plius“ turtą. Analogiškai ir dėl automobilio pardavimo, nei šis turtas (automobilis), nei už jį gauta pinigų suma nebuvo nukreipti atsiskaityti kreditore VMI. Todėl tokie apelianto veiksmai, kuriais apeliantas siekė naudos sau ir neveikė įmonės bei jos kreditorių interesais, pripažįstami nesąžiningais ir pažeidžiančiais CK 6.9301 straipsnį.

17Dėl preziumavimo, kad BUAB „GLD plius“ bankrotas yra tyčinis

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Sprendžiant dėl tyčinio bankroto nustatymo pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kasacinis teismas akcentavo imperatyvų CK 6.9301 straipsnio pobūdį, t. y. CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinta asmens atsiskaitymo eiliškumo tvarka yra imperatyvi, nes CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įsakmiai nurodoma, kokia eilės tvarka asmuo turi atlikti atsiskaitymus reikalavimus jam pareiškusiems asmenims. Taikant minėtą normą, būtina atsižvelgti į šias aplinkybes: 1) sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; 2) turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-611/2017).
  2. Atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, jog BUAB „GLD plius“ nuo 2015 m. liepos mėn. neturėjo lėšų kreditorės VMI reikalavimams patenkinti, šios kreditorės reikalavimai nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2016 m. balandžio 5 d padidėjo 589,00 Eur suma; įmonėje darbuotojų nebuvo, atitinkamai jiems nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, tačiau apeliantas į teismą dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo nesikreipė, o toliau pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 3 punkte nustatytą eiliškumą įmonės sąskaita mokėjo sau nuomos mokesčius, konstatuotina, jog yra sąlygų visuma, sudaranti pagrindą preziumuoti, kad BUAB „GLD plius“ bankrotas yra tyčinis (ĮBĮ 20 str. 3 d. 2 p.).

18Dėl bylos procesinės baigties

  1. ĮBĮ 20 straipsnio norma, nustatanti tyčinio bankroto požymius, yra procesinė, todėl ji turi būti taikoma procesinio veiksmo teisme atlikimo metu. Procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 3 str. 8 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014).
  2. Atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti pagrįstos bei teisėtos Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 d.). Pagal EŽTT praktikoje suformuluotus principas pareiga motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, no. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

20Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai