Byla 2A-409-330/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Strategy and management group“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškovų D. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Strategy and management group“ ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-873-324/2014 pagal ieškovų D. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Strategy and management group“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „NBG grupė“ ir V. A. Č. dėl turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4ieškovai D. S. ir UAB „Strategy and management group“ pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė BUAB „NBG grupė“ 2012 m. rugpjūčio 28 d. turto pardavimo be varžytynių aktus Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 pripažinti negaliojančiais nuo surašymo momento ir juos panaikinti. Tai pat prašė pripažinti negaliojančiais nuo surašymo momento ir panaikinti minėtų turto pardavimo be varžytynių aktų pagrindu sudarytus reikalavimų perleidimo sandorius su atsakovu V. A. Č., kuriais buvo perleistos reikalavimo teisės į ieškovų skolas. Ieškovai nurodė, kad UAB „NBG grupė“ bankroto administratoriui dalinai palankių teismų sprendimų pavyko pasiekti suklastojus aplinkybes, rašytinius įrodymus, pasitelkus melagingai liudijančius liudytojus. Abejotinų sprendimų, priimtų Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-386-324/2009, pagrindu 2010 m. gruodžio 8 d. ir 2011 m. vasario 19 d. buvo išduoti du vykdomieji raštai. Bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“ vadovaujamas atsakovas UAB „NBG grupė“ be varžytynių, elgdamasis nesąžiningai, sau artimiems žmonėms fiktyviai perleido turtines teises į ieškovų skolą, t. y. UAB „Bankrovita“ savininkė ir direktorė R. T. ir su ja susijęs atsakovas V. A. Č. sudarė fiktyvius ir apsimestinius sandorius. Ieškovai šiuos sandorius prašė pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5, 1.42, 1.78, 1.80-1.82, 1.86-1.87, 1.91-1.96, 6.66-6.68, 1.137 straipsnių, 6.101 straipsnio 1, 5 dalių, 6.102 straipsnio 1 dalies, 6.104 straipsnio 5 dalies, 6.107, 6.109 straipsnių nuostatoms. Ieškovų nuomone, sandorių fiktyvumas pasireiškė tuo, jog po skolų pardavimo atsakovui V. A. Č., realia skolų valdytoja išliko R. T.. UAB „Bankrovita“ ir V. A. Č. yra susiję asmenys. Įmonių bankroto įstatymas bankroto administratorių prilygina valstybės tarnautojui, todėl jam nėra sąžininga prašyti pažįstamų asmenų nupirkti skolą bankrutavusiai įmonei. Sandoris apsimestinis, kadangi tikrasis ieškovų skolos įgijėjas yra R. T.. Ieškovai prašė paskirti baudas R. T. ir atsakovui V. A. Č. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

5Atsakovas BUAB „NBG grupė“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog teismas šiuos sandorius jau yra patikrinęs, konstatuodamas, jog nėra jokių pagrindų, kuriais būtų draudžiama perleisti reikalavimą. Paaiškino, jog ginčijamus sandorius atsakovas buvo priverstas sudaryti, kadangi skolos, kurias UAB „NBG grupė“ perleido, buvo beviltiškos, jų iš nagrinėjamos bylos ieškovų buvo neįmanoma išieškoti. UAB „NGB grupė“ bankroto procedūros yra baigtos, todėl neužbaigti bankroto bylos vien dėl to, jog skolininkai D. S. ir UAB „Strategy and management group“ vengia skolos išieškojimo, būtų neprotinga ir nuostolinga. Ginčijamų sandorių sudarymui neprieštaravo ir bendrovės kreditoriai. Atsakovo nuomone, ieškinio tenkinimas būtų galimas tik nustačius procedūrinius turto pardavimo trūkumus. Ieškovų prašymas paskirti baudas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. Priešingai, atsakovas laiko ieškovų veiksmus piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, todėl baudos turėtų būti paskirtoms būtent jiems.

6Atsakovas V. A. Č. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovai neįrodė ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindų. Neįrodyti ir ieškovų teiginiai, esą teismų sprendimai priimti remiantis suklastotais dokumentais, melagingais liudijimais ar tikrovės neatitinkančiomis išvadomis. Akcentavo aplinkybę, kad kreditorių susirinkime priimti nutarimai yra privalomi visiems kreditoriams. Todėl ieškovams privalomas ir kreditorių nutarimas, kuriuo nuspręsta parduoti debitorines skolas. Nurodė, kad atsakovas nepatenka nei į vieną kategoriją asmenų, kuriems draudžiama įsigyti parduodamą bankrutuojančios įmonės turtą. Atsakovo nuomone, ieškovai neįrodė atsakovų nesąžiningumo. Pažymėjo, jog įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi konstatuotas nebuvimas CK 6.102 straipsnyje numatytų pagrindų. Be to, ginčijami sandoriai nepažeidžia ieškovų ir kitų kreditorių materialinių teisių ir teisėtų interesų. Sandorių sudarymo aplinkybės ir teisinis rezultatas patvirtina, kad ieškovų teisės nėra pažeistos, o pateikdami nepagrįstą ieškinį, ieškovai piktnaudžiauja teise, todėl teismas turi atsisakyti ją ginti. Akcentavo aplinkybę, jog tokiais veiksmais ieškovai trukdo bankroto proceso eigą.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškovų D. S. ir UAB „Strategy and management group“ ieškinį atmetė.

9Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog BUAB „NBG grupė“ kreditorių 2012 m. gegužės 29 d. susirinkime buvo nuspręsta dėl įmonės debitorinių skolų (ieškovų įsiskolinimų bendrovei) pardavimo. Įmonės kreditorių šiuo klausimu priimtas nutarimas apskųstas nebuvo, todėl yra privalomas visiems kreditoriams. Teismas sprendė, jog vadovaujantis kreditorių susirinkime nustatyta tvarka, 2012 m. rugpjūčio 28 d. turto pardavimo be varžytynių aktais Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ieškovų skolos teisėtai buvo parduotos atsakovui V A. Č. – kiekviena skola už vieną litą – ir Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi sprendimo vykdymo procese išieškotojas UAB „NBG grupė“ buvo pakeistas išieškotoju V A. Č.. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovai neįrodė, kad šio asmens (A. Č.) reikalavimo teisė negalioja dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo. Teismas akcentavo aplinkybę, jog konkrečių pažeidimų ieškovai nenurodė. Teismo vertinimu, abejonės dėl esą neegzistuojančių reikalavimų teisių pašalintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais bankrutavusios įmonės naudai iš ieškovų priteistos skolos bei pakeistas išieškotojas vykdymo procese. Teismas atmetė ieškinio argumentus dėl reikalavimo teisių perleidimo sandorių prieštaravimo viešajai tvarkai, gerai moralei, jų tariamumo, apsimestinumo, negaliojimo dėl išieškotojo atstovo piktavališko susitarimo su kita šalimi, kadangi ieškovai neįrodė bankroto administratorės ir šių teisių pirkėjo nesąžiningumo, jų sąsajumo ar neteisėto susitarimo. Vertindamas, ar BUAB „NGB grupė“ reikalavimo teisė galėjo būti parduota atsakovui V. A. Č., teismas akcentavo, kad teisės aktai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo be varžytynių tvarkos ir sąlygų. Todėl pagal analogiją taikė savo procedūromis panašų reguliavimą, nurodytą Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše, bei sprendė, jog atsakovas nėra priskirtinas ratui asmenų, kurių teisė įsigyti bankrutuojančios įmonės turto būtų ribojama. Teismo vertinimu CK 6.67 straipsnyje nurodyta nesąžiningumo prezumpcija nagrinėjamu atveju netaikytina. Teismas atmetė ieškovų argumentus dėl BUAB „NBG grupė“ atstovės prilyginimo valstybės tarnautojui, siejant jos veiksmus su ginčo sandorių prieštaravimu viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pažymėjo, jog ieškovai nenurodė, kuo šie sandoriai prieštarauja BUAB „NBG grupė“ teisnumui, kuo pasireiškė bankroto administratoriaus įgalioto asmens įgaliojimų viršijimas, kodėl sandoriai neatitinka įstatymų reikalaujamos formos ir kur numatytas reikalavimas juos teisiškai įregistruoti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovai neįrodė sandorių tariamumo ir apsimestinumo. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovas V. A. Č. po reikalavimo teisės perėmimo nesikreipė į antstolį, nereiškia, kad jis neketino perimti skolos ir siekti išieškojimo. Vertindamas argumentus dėl sandorių apsimestinumo, teismas akcentavo, jog ieškinys nebuvo pareikštas R. T., kaip tikrajai sandorio šaliai. Teismo vertinimu, byloje pareikšti reikalavimai nesusiję su ieškovų interesų gynimu, o ieškovų argumentas dėl sandorių teisėtumo patikrinimo prieštarauja civilinių teisių įgyvendinimo principams.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11Apeliaciniame skunde ieškovai D. S. ir UAB „Strategy and management group“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiais nuo surašymo momento BUAB „NBG grupė“ 2012 m. rugpjūčio 28 d. turto pardavimo be varžytynių aktus Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir juos panaikinti, pripažinti negaliojančiais reikalavimų perleidimo sandorius, sudarytus su atsakovu V. A. Č., paskirti baudas UAB „Smaragdo žiedas“, UAB „Rožių slėnis“, UAB „Bankrovita“ administracijos vadovei R. T. už teismo įpareigojimų nevykdymą, UAB Bankrovita ir atsakovui V. A. Č. paskirti baudas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir veikimą prieš greitą bylos išnagrinėjimą, pusę šios baudos skiriant ieškovų patirtiems nuostoliams atlyginti, priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas vertino pavienius įrodymus, o ne jų visetą, todėl teismo išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų reikalavimų, o teismo išvados yra nenuoseklios ir akivaizdžiai prieštarauja pateiktiems įrodymams.
  2. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog: R. T. negalėjo paaiškinti, kaip turėjo būti nustatoma didžiausia kaina; R. T. bandė meluoti, esą V. A. Č. nepažįsta; R. T. patvirtino, kad skolos buvo parduotos formaliai, siekiant greičiau pabaigti įmonės bankroto procedūras. Teismas nevertino aplinkybės, jog skolų pardavimas nebuvo viešinamas, o beviltiškos skolos buvo ne nurašytos, o fiktyviai parduotos, nevertino aplinkybės, jog V. A. Č. pripažino, kad juos su R. T. sieja artimi santykiai, be to, šiuos asmenis sieja dalyvavimas tose pačiose įmonėse. Teismas turėjo spręsti, jog realiai reikalavimo teises įsigijo pati R. T. ir tokiu būdu buvo pažeistos imperatyvios turto pardavimo taisyklės.
  3. Ginčijamų reikalavimo teisių atsiradimą lėmė bankroto administratoriaus vykdomas bylų falsifikavimas. Administratorius, siekdamas išvengti atsakomybės, sąmoningai skubino bankroto procedūras ir įmonės išregistravimą.
  4. Teismas, vertindamas V. A. Č. ir R. T. ryšius, nepagrįstai netaikė protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Šias aplinkybes turėjo įrodinėti atsakovai.
  5. Pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio įvertinti, ar ginčijami aktai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovai neskundė kreditorių susirinkime priimto nutarimo parduoti ginčo reikalavimo teises.
  6. Teismas nevertino aplinkybės, jog pagal teisinį reguliavimą kreditoriaus teisė perleisti reikalavimo teisę nėra absoliuti. Draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Kadangi bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog perleidimas buvo reikalingas siekiant užbaigti įmonės bankroto procedūras, ginčo reikalavimai negalėjo būti perleisti.
  7. Pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, kad ginčijami skolų perleidimo sandoriai yra tariami. Nepagrįsta išvada, jog realų kreditoriaus teisių įgyvendinimą pagrindžia atsakovo kreipimasis į teismą dėl proceso šalies pakeitimo.
  8. Teismas ginčijamus sandorius turėjo pripažinti apsimestiniais, kadangi įrodymų visuma patvirtina, jog realiai reikalavimo teises įgijo R. T..
  9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo, jog ginčijami sandoriai prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai. Šiuo pagrindu sandorių negaliojimą lemia tai, jog realiai reikalavimo teises supirko bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus vadovė. Be to, reikalavimo teisės buvo parduotos už 20 000 kartų mažesnę kainą. Teismas šios aplinkybės netyrė.
  10. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimo našta visais su bankroto bylos eiga ir procesu susijusiais klausimais šiuo atveju tenka bankroto administratoriui. Tokios kategorijos bylose įrodinėjimo procese turėjo būti aktyvus ir teismas.
  11. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka tokio pobūdžio procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų. Teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, neišsprendė visų reikalavimų.
  12. Kadangi atsakovo V. A. Č. darbovietės neperdavė teismo siųstų atsakovui dokumentų, pirmosios instancijos teismas turėjo joms paskirti baudas. Dėl minėto įpareigojimo nevykdymo pirmosios instancijos teismas patyrė didžiulių nuostolių.
  13. Teismas turėjo UAB „Bankrovita“ administracijos vadovei paskirti baudą, kadangi ji nepateikė teismo reikalautų įrodymų.
  14. Kadangi V. A. Č. ir R. T. sąmoningai slėpė juos siejusius artimus santykius, veikė prieš greitą bylos išnagrinėjimą, pirmosios instancijos teismas turėjo šiems asmenims paskirti baudas.
  15. Nors ieškovams nebuvo teikiama mokama teisinė pagalba, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai suteikia galimybę kompensuoti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, jog ieškovas D. S. pats ruošė didelės apimties procesinius dokumentus, patyrė dideles išlaidas, susijusias su dokumentų dauginimu ir siuntimu.

12Atsakovas BUAB „NBG grupė“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas taip pat prašo priimti atskirąją nutartį dėl ieškovo D. S. nusikalstamų veikų ir paskirti jam baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, jog bankroto administratorius nepagrįstai nurodytas atsakovu, kadangi materialiniai reikalavimai jam nėra pareikšti. Nurodė, jog ieškovas D. S. negalėjo įvardinti ginamos teisės, todėl vien ši aplinkybė yra pakankama ieškiniui ir apeliaciniam skundui atmesti. Atsakovo nuomone, ieškovai nenurodė, kokie konkrečiai teismo veiksmai lėmė procesinių normų pažeidimą. Priešingai nei teigia apeliantai, teismas išvadas padarė įrodymų viseto pagrindu. Išvadą dėl V. A. Č. ir R. T. ryšių teismas padarė pagal vidinį įsitikinimą. Atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė, kad minėti asmenys yra sugyventiniai. Apeliantai nenurodė, kokias imperatyvias normas pažeidė ginčijami sandoriai. Atsakovas sutiko su teismo išvada, jog ieškovai nepasinaudojo teise skųsti kreditorių nutarimą, kuriuo buvo nustatyta ginčijamų reikalavimo teisių pardavimo tvarka. Akcentavo aplinkybę, jog ginčijamų reikalavimų perleidimo sandorių teisėtumas jau buvo patikrintas teismo. Atsakovo nuomone, ieškovai nepagrįstai sandorius ginčijo dviem vienas kitam prieštaraujančiais pagrindais. Nesutiko su apeliantų argumentais, esą reikalavimo teisės buvo parduotos už per mažą kainą. Pasak atsakovo, skunde keliamas klausimas dėl bankroto administratoriaus profesinės atsakomybės yra už nagrinėjamos bylos ribų, be to, administratorius nėra bylos šalis. Atsakovas nurodė, jog ieškinio reikalavimas dėl turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyti pardavimo procedūriniai pažeidimai. Tuo tarpu reikalavimų perleidimo sandoriai teismų jau buvo įvertinti, be to, šie sandoriai buvo sudaryti turto pardavimo be varžytynių aktų pagrindu. Nurodė, jog ieškovų argumentai dėl apskųstojo teismo sprendimo prieštaravimo proceso įstatymui yra deklaratyvūs. Atsakovas prašė atmesti ieškovų prašymus dėl baudų skyrimo. Šiuo klausimu nurodė, jog visi teismo reikalavimai buvo įvykdyti, R. T. nėra pagrindo skirti baudą pagal CPK 95 straipsnį, kadangi ji nėra bylos šalis, be to, tokiu prašymu ieškovai siekia maskuoti savo pačių piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodė, jog apeliantų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negalėtų būti patenkintas, kadangi nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai. Atsakovo nuomone, ieškovai už apeliacinį skundą turėjo sumokėti žyminį mokestį. Pažymėjo, jog pagal atsakovo turimus duomenis, D. S. neturi teisės veikti UAB „Strategy and management group“ vardu. Atsakovas nurodė, jog ieškovo D. S. elgesys bylose, susijusiose su BUAB „NBG grupė“ bankroto procedūromis, patvirtina jo siekį vilkinti bankroto proceso eigą.

13Atsakovas V. A. Č. prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus, juos įvertino visapusiškai bei objektyviai. Ieškovai nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė teismo išvadų nenuoseklumas. Paaiškino, jog ginčijami debitoriniai įsiskolinimai patvirtinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, jų pardavimo tvarka – kreditorių susirinkimo nutarimu, o kreditoriaus pasikeitimas prievolėje – teismo sprendimu. Atsakovas tvirtino nepatenkąs į kategoriją asmenų, kuriems draudžiama pirkti bankrutuojančios įmonės turtą. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė sandorių tariamumo arba apsimestinumo. Atsakovas sutiko su teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju asmenų veiksmų negalima laikyti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Nurodė, jog ieškovai nepateikė jų nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

16Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

17Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-386-324/2009 pagal BUAB „NBG grupė“ ieškinį atsakovams D. S., UAB „Strategy and management group“, tretiesiems asmenims UAB „K. K. odontologijos paslaugos“, K. K. dėl žalos atlyginimo, BUAB „NBG grupė“ naudai iš D. S. buvo priteista 17 800 Lt (5 155,24 Eur) žalai atlyginti, pripažinti negaliojančiais UAB „NBG grupė“ ir UAB „Strategy and management group“ konsultavimo paslaugų sandoriai, o taikant restituciją, iš UAB „Strategy and management group“ priteista 37 000 Lt (10 715,94 Eur). Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-278/2010, Kauno apygardos teismo sprendimą pakeitė – iš D. S. priteistą žalos atlyginimą sumažino iki 11 197 Lt (3 242,88 Eur) bei nutarė solidariai iš UAB „Strategy and management group“ bei D. S. priteisti ieškovo naudai 37 000 Lt (10 715,94 Eur) bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Šių procesinių sprendimų pagrindu atsakovui UAB „NBG grupė“ buvo išduoti vykdomieji raštai. 2012 m. gegužės 29 d. įvykusiame BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkime nutarta debitorinį D. S. 29 887 Lt (8 655,87 Eur) įsiskolinimą pardavinėti pirmose varžytynėse teisės aktų nustatyta tvarka, nustatant pradinę kainą 30 procentų mažesnę nuo dokumentais užfiksuotos debitorinės skolos sumos, t. y. už 20 921 Lt (6 059,14 Eur) pradinę kainą, o nepardavus skolos pirmose varžytynėse – šaukti antrąsias varžytynes, kuriose nustatyti pradinę pardavimo kainą antroms varžytynėms 30 procentų mažesnę nuo pirmose varžytynėse nustatyto debitorinio įsiskolinimo pardavimo kainos, t. y. už 14 645 Lt (4 241,49 Eur) pradinę kainą. Nepardavus debitorinio įsiskolinimo pirmose ir antrose varžytynėse, parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą. Neatsiradus pirkėjams, nurašyti šį debitorinį įsiskolinimą į BUAB „NBG grupė“ nuostolius. Atitinkamai nutarta pardavinėti UAB „Strategy and management group“ 478 Lt (138,44 Eur) įsiskolinimą ir iš abiejų skolininkų solidariai priteistą 37 000 Lt (10 715,94 Eur) įsiskolinimą (t. 2 b.l. 35-39). Bylos duomenys patvirtina, jog 2012 m. liepos 12 d. ir 2012 m. liepos 24 d. varžytynėse nepavykus parduoti ieškovų debitorinių įsiskolinimų, 2012 m. rugpjūčio 28 d. turto pardavimo be varžytynių aktais Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 jie buvo parduoti atsakovui V. A. Č., pasiūliusiam vieno lito (0,29 Eur) kainą už kiekvieną debitorinį įsiskolinimą (t.2 b. l. 40-42, t. 3 b. l. 54). Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi vykdymo procese išieškotojas BUAB „NBG grupė“ buvo pakeistas išieškotoju V. A. Č.. Ieškovai nurodytus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo CK 1.5, 1.42, 1.78, 1.80-1.82, 1.86-1.87, 1.91-1.96, 6.66-6.68, 1.137 straipsnių, 6.101 straipsnio 1, 5 dalių, 6.102 straipsnio 1 dalies, 6.104 straipsnio 5 dalies, 6.107, 6.109 straipsnių nuostatoms. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškovų ieškinį, teisėjų kolegija ieškovų apeliaciniame skunde išskiria kelias argumentų dėl ginčijamų sandorių neteisėtumo grupes. Ieškovai (apeliantai) teigia, kad ginčijami sandoriai yra tariami, apsimestiniai, jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai tokiu būdu apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Todėl aptariamu atveju teisėjų kolegija nevertina pirmosios instancijos teisme nurodytų įtarimų dėl kitų sandorių negaliojimo pagrindų egzistavimo. Tai pat, atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija be ginčijamų sandorių (ne) teisėtumo vertinimo nurodytais pagrindais, vertins ir apeliantų argumentus dėl procesinio pobūdžio klausimų (pvz., įrodymų vertinimo, atsakomybės už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (ne) taikymo ir kt.).

18Dėl įrodymų vertinimo

19Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kaip minėta, apeliantai nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, grindė ir procesinių normų, reguliuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesą, pažeidimu. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai atmetė šalių pateiktus įrodymus, klaidingai interpretavo duomenis apie galimai artimus atsakovo V. A. Č. ir atsakovo BUAB „NBG grupė“ bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“ įgalioto asmens R. T. tarpusavio ryšius, ir pan.

20Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių, o teismo išvados išplaukia iš įrodymų visumos vertinimo. Kolegija pastebi, jog apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Minėta, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius) kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog kasacinio teismo praktikoje esą buvo išaiškinta, kad įrodinėjimo našta visais su bankroto bylos procesu susijusiais klausimais tenka bankroto administratoriui. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas tokia praktika nesivadovavo, be to, nebuvo pakankamai aktyvus, nors to reikalauja byloje vyraujantis viešasis interesas. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įpareigoja aplinkybę teigiantį asmenį ją (aplinkybę) įrodyti. Ši taisyklė taikytina ir šiuo atveju. Todėl apeliantų nuorodos į konkrečiai neapibrėžtą teisminę praktiką šiuo atveju nėra pagrįstos. Kolegija pažymi, jog tiek įstatymas, tiek teismų praktika numato bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės taikymo išimtis, tačiau nagrinėjamoje byloje apeliantų pozicija, kuria remiantis visas reikšmingas aplinkybes turėtų įrodinėti bankroto administratorius, yra akivaizdžiai ydinga. Kita vertus, akcentuotina ir ta aplinkybė, jog bankroto administratorius nėra šios bylos šalis, o tik atsakovo atstovas, todėl įrodinėjimo naštos nustatymas tokiam asmeniui neatitinka proceso įstatymo reikalavimų. Kolegija atmeta deklaratyvų ieškovų skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai aktyvus. Apeliantai nenurodė, kokius papildomus veiksmus teismas turėjo atlikti (pvz., kokių įrodymų neišreikalavo ar pan.). Vien ta aplinkybė, kad ieškinys buvo atmestas, neleidžia konstatuoti teismo aktyvaus vaidmens trūkumo ar pažeidimų padarymo aplinkybių įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo procese.

21Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai

22CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, jog CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

23Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų argumentus dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovai nenurodė, kokioms konkrečiai imperatyvioms įstatymo normoms prieštaravo ginčijamas reikalavimo teisių pardavimas. Teismas nurodė, kad ginčo reikalavimo teisių pardavimo tvarka buvo patvirtinta įmonės kreditorių susirinkime, todėl pritarė atsakovų pozicijai, jog ginčijamų pardavimo aktų panaikinimas galimas tik nustačius procedūrinius pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kliūčių atsakovui V. A. Č. įsigyti ginčijamas reikalavimo teises. Ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliacinį skundą iš esmės grindė pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, teigdami, jog reikalavimo teisės negalėjo būti perleistos, kadangi reikalavimo teisė neegzistavo, jog pardavimas buvęs neteisėtas, kadangi reikalavimo teisės buvo parduotos su bankroto administratoriumi susijusiam asmeniui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantų pozicijai.

24Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentą, kuriuo remiantis teigiama, kad ginčo reikalavimo teisės yra negaliojančios, kadangi jų (reikalavimo teisių) atsiradimą lėmė bankroto administratoriaus veiksmai klastojant įrodymus. Teisėjų kolegija jau minėjo, jog ginčijamais turto pardavimo be varžytynių aktais perleistų debitorinių skolų buvimo faktas konstatuotas įsiteisėjusiais teismų spendimais (Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-386-324/2009, ir Lietuvos apeliacinis teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-278/2010). Pagal CPK 18 straipsnio nuostatą, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Apeliantai buvo nurodytos kitos civilinės bylos šalimi, todėl ir toje byloje priimti įsiteisėję teismų sprendimai bei jais nustatytos aplinkybės jiems yra privalomi. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais neigiamos tiek įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės, tiek civilinės bylos teisinis rezultatas, aptariamu atveju nenagrinėtini.

25Teisėjų kolegijos vertinimu, negalimumą perleisti ginčo debitorines skolas apeliantai nepagrįstai įrodinėja CK 6.102 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo pažeidimu. Kolegija pažymi, kad apeliantai nenurodė ir neįrodė, kodėl, jų nuomone, ginčo reikalavimai yra neatsiejamai susiję su kreditoriaus asmeniu. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog reikalavimo perleidimas apeliantų teisių nepažeidė, kadangi pardavus debitorines skolas, prievolėje pasikeitė tik šalis – kreditorius.

26Teisėjų kolegija pastebi, jog ginčo debitorinių skolų pardavimo neteisėtumą apeliantai sieja ir su BUAB „NBG grupė“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens R. T. bei debitorines skolas įsigijusio atsakovo V. A. Č. asmenybių sąsajumu. Apeliantai teigia, kad minėti asmenys yra sugyventiniai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog aptariamu atveju nekeliamas klausimas dėl bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkime išreikštos valios nurodytu būdu ir patvirtinta tvarka realizuoti likusį bankrutavusios įmonės turtą – jos debitorinius įsiskolinimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovas D. S., be kita ko, pats dalyvavęs įmonės kreditorių susirinkime, neskundė nutarimų, kuriais išreikšta kreditorių visumos valia patvirtinta tvarka realizuoti šias turtines teises (debitorių skolas). Apeliantai neginčija ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog, vertinant ginčijamą pardavimo be varžytynių procedūrą, taikytinas panašius santykius reguliuojantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintas Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas. Apeliantai, teigdami, kad pirmiau paminėti asmenys yra sugyventiniai, be to, tikėtinai susiję verslo interesais, apeliaciniame skunde papildomai nurodė, jog teismas, taikydamas tiek įstatymo analogiją, tiek remdamasis bendraisiais civilinės teisės principais, turėjo konstatuoti, kad bankrutavusios įmonės turto negalėjo pirkti ir bankroto administratoriaus akcininkės, ir vadovės sugyventinis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti šio apeliantų argumento pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 15 punkte pateiktas baigtinis sąrašas asmenų, kurie neturi teisės dalyvauti tokiose varžytynėse, o aptariamu atveju – bankrutavusios įmonės turto pardavime be varžytynių. Šiame sąraše nėra nurodyta kategorija „sugyventinis“. Teisėjų kolegijos vertinimu, turto pardavimas sugyventiniui neleistų konstatuoti imperatyvių normų pažeidimo, o leistų įžvelgti nebent galimus tokio pardavimo prieštaravimo viešajai tvarkai požymius. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė, jog R. T. ir V. A. Č. yra sugyventiniai. Teisėjų kolegija pastebi, jog šie asmenys, bylos nagrinėjimo metu aiškinę ginčo debitorinių skolų pardavimo aplinkybes, neneigė, kad yra pažįstami, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės dėl šių asmenų bendravimo, ginčo turto realizavimo sekos ir šalių veiksmų po ginčijamų sandorių sudarymo, neleidžia konstatuoti sandorių prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms ar viešajai tvarkai.

27Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad ginčo debitorinių įsiskolinimų pardavimas už 3 Lt kainą (po 1 Lt už kiekvieną debitorinį įsiskolinimą) prieštarauja viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), taip pat teisės principams, teisėjų kolegija pažymi, jog turto perleidimas už 1 Lt pats savaime, t. y. neįvertinus konkrečios sutarties sudarymo aplinkybių, neturi būti kvalifikuojamas kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Teisėjų kolegija šią apeliantų poziciją (jog ginčo reikalavimo teisės buvo perleistos už keliasdešimt tūkstančių kartų mažesnę kainą), laiko tik deklaratyvia ir nepagrįsta objektyviais duomenimis. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad bankrutavusios įmonės turtas atsakovui perleistas remiantis įmonės kreditorių susirinkime patvirtinta tvarka – nepavykus parduoti dvejose viešosiose varžytynėse, reikalavimas parduotas didžiausią kainą laisvajame pirkime pasiūliusiam atsakovui. Todėl analizuojamų faktinių aplinkybių kontekste apeliantų puoselėjamas lūkestis, kad debitorines skolas veikiau reikėjo nurašyti į nuostolius, o ne parduoti už itin mažą kainą, yra teisiškai nepagrįstas. Kita vertus, net ir apeliaciniame skunde nėra pateikta objektyvių duomenų, pagrindžiančių ginčo reikalavimų vertę, pvz., gerą apeliantų turtinę padėtį bei apeliantų įsiskolinimų išieškojimo perspektyvas. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad debitorinių įsiskolinimų pardavimas be varžytynių neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei.

28Dėl ginčijamų sandorių negaliojimo CK 1.86 ir 1.87 straipsniuose nurodytais pagrindais

29Kaip minėta, apeliantai tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente laikėsi pozicijos, jog be ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuotų sandorių negaliojimo pagrindų, ginčijami aktai negalioja dėl jų (sandorių) tariamumo (CK 1.86 straipsnis) ir apsimestinumo (CK 1.87 straipsnis). Ieškovai sandorių tariamumą grindė tuo, jog atsakovas V. A. Č. šių sandorių pagrindu neketino įgyti ir neįgijo realių teisinių padarinių. Sandorių tariamumą ieškovai grindė tuo, jog sandoriai pasekmes sukėlė R. T., kuri tapo tikrąja ginčo reikalavimo teisių įgijėja. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantų pozicijai. Pirmiausia kolegija akcentuoja šių įrodinėjamų sandorių negaliojimo pagrindų tarpusavio prieštaravimą. Apeliantai tuo pačiu metu įrodinėja, jog sandoriai buvo tariami, t. y. nesukėlė realių teisinių pasekmių (kad iš esmės buvo imituotas sandorių sudarymas), bei kad sandoriai visgi realiai buvo sudaryti, tačiau ne su tikrąja sandorio šalimi. Nors tokia teisinė ieškovų pozicija iš esmės yra ydinga, teisėjų kolegija konstatuoja būtinybę atskirai įvertinti šiuos sandorių negaliojimo pagrindus.

30Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Teismų praktikoje šiuo klausimu pažymėta, kad toks sandoris yra fiktyvus dėl šalių valios ydingumo jį sudarant ir paprastai nevykdomas. Sprendžiant, ar sandoris tariamas, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; 2005 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; kt.). Teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; kt.). Taigi, sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia vertinti visas faktines tokio sandorio aplinkybes kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog sandorio tariamumo (fiktyvumo) požymius paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Nuoseklūs atsakovų paaiškinimai dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių, ta aplinkybė, jog atsakovas V. A. Č. sumokėjo už įsigytus debitorinius įsiskolinimus, asmeniškai kreipėsi dėl šalies (kreditoriaus) pakeitimo vykdymo procese, teisėjų kolegiją įtikino, kad, sudarydamas ginčijamus sandorius, šis atsakovas siekė sukurti realias teisines pasekmes ir šį tikslą realizavo. Apeliantų akcentuojama aplinkybė, jog atsakovas nesikreipė į antstolį dėl priverstinio skolų išieškojimo iš ieškovų, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste yra teisiškai nereikšminga. Pažymėtina, jog priverstinio išieškojimo iniciatyvos teisė priklauso nuo išieškotojo (kreditoriaus) valios. Kita vertus, toks atsakovo elgesys atitinka jo nurodytą ginčijamų reikalavimo teisių įsigijimo tikslą investuoti, greitu laiku nesitikint išieškojimo perspektyvumo.

31Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuotos aplinkybės dėl sandorių tariamumo paneigia apeliantų įtarimus ir dėl sandorių apsimestinumo, t. y. tą aplinkybę, kad atsakovas pridengė tikrąją sandorių šalį – ginčo reikalavimų pirkėją R. T., kuriai einamos pareigos draudė pirkti bankrutavusios įmonės turtą. Kaip nustatyta, būtent atsakovas V A. Č. domėjosi galimybe įsigyti parduodamas debitorines skolas, už jas sumokėjo pasiūlytą kainą, o vėliau asmeniškai pateikė prašymą pakeisti išieškotoją (kreditorių) vykdymo procese. Tuo tarpu apeliantai aplinkybę, jog tikroji debitorinių įsiskolinimų įgijėja yra R. T. grindė nepagrįstomis prielaidomis dėl jos ir V. A. Č. tarpusavio ryšių (sąsajumo) ir galimo (tikėtino) poreikio R. T. įsigyti ginčo reikalavimus bei slėpti jos dalyvavimą sandorių sudaryme. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios prielaidos neįrodo, kad ginčo debitoriniai įsiskolinimai buvo įsigyti per statytinį, t. y. apsimestiniai. Atmetus apeliantų argumentus dėl sandorių apsimestinumo, teisinės reikšmės netenka vertinimas apeliacinio skundo argumentų, jog R. T., kaip valstybės tarnautojas ar jam prilygintas subjektas, esą piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, įvykdė nusikalstamas veikas, pažeidė bankrutavusios įmonės kreditorių interesus ar imperatyvų bankroto proceso teisinį reguliavimą.

32Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

33Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

34Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

35Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovų prašymų skirti proceso dalyviams baudas. Apeliantai prašo paskirti baudas UAB „Smaragdo žiedas“, UAB „Rožių slėnis“, UAB „Bankrovita“ administracijos vadovams už teismo įpareigojimų nevykdymą, UAB „Bankrovita“ ir atsakovui V. A. Č. paskirti baudas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir veikimą prieš greitą bylos išnagrinėjimą, pusę šios baudos skiriant ieškovų patirtiems nuostoliams atlyginti. Teisėjų kolegija nurodytų asmenų veiksmuose, šalių procesiniame elgesyje neįžvelgia bylą nagrinėjančio teismo įpareigojimų ar pavedimų sąmoningo nevykdymo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismo įpareigojimai ar pavedimai būtų neįvykdyti bei tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovai veiktų prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Ta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu teismo pareikalauti duomenys buvo pateikti pavėluotai, neleidžia spręsti, kad bankroto administratorius bylos nagrinėjimo metu būtų ignoravęs teismo įpareigojimus.

36Atsakovas BUAB „NBG grupė“ prašė skirti ieškovui D. S. baudą, nurodytą CPK 95 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 95 straipsnio prasme piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą. Nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis, pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme, galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010). Ieškovas, teikdamas ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, vėliau apeliacinį skundą, įgyvendino CPK 5, 42, 279, 305 straipsniuose įtvirtintą teisę ginti pažeistas teises ir interesus, kurią garantuoja procesinis dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi proceso įstatymo nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsniai). Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovo apeliacinis skundas atmestas, pripažinus skundo argumentus nepagrįstais, savaime negali būti laikoma piktnaudžiavimo teise patvirtinimu. Kiekvienas asmuo laisvai pasirenka savo tikėtinai pažeistų teisių ir interesų gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis, CPK 5 straipsnis), o pareikštų reikalavimų pagrįstumas yra įvertinamas tik teismui išnagrinėjus ginčą iš esmės. Nagrinėjamu atveju ieškovas, pareikšdamas apeliacinį skundą, realizavo apeliacijos teisę, kad būtų apgintos tariamai pažeistos jo teisės ar interesai (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nėra pakankamo pagrindo taikyti CPK 95 straipsnyje numatytą sankciją, todėl atsakovo BUAB „NBG grupė“ prašymas atmetamas.

37Dėl atskirosios nutarties priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų

38Atsakovas BUAB „NBG grupė“ atsiliepime į skundą prašo priimti atskirąją nutartį – inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl D. S. nusikalstamų veikų neteisėtai veikiant ieškovo UAB „Strategy and management group“ vardu. CPK 299 straipsnyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, neįžvelgia akivaizdaus įstatymų pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo fakto, todėl atsakovo prašymo netenkina. Tačiau ši aplinkybė neriboja atsakovo teisės turimą informaciją apie D. S. galbūt padarytas nusikalstamas veikas pateikti tiesiogiai teisėsaugos institucijoms.

39Teisėjų kolegija nesprendžia atsakovo V. A. Č. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, kadangi į bylą nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

40Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

41Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. ieškovai D. S. ir UAB „Strategy and management group“ pirmosios... 5. Atsakovas BUAB „NBG grupė“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.... 6. Atsakovas V. A. Č. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškovų D. S. ir... 9. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog BUAB „NBG grupė“... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 11. Apeliaciniame skunde ieškovai D. S. ir UAB „Strategy and management group“... 12. Atsakovas BUAB „NBG grupė“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį... 13. Atsakovas V. A. Č. prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti jo... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 16. Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų... 17. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio... 18. Dėl įrodymų vertinimo... 19. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia... 20. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį,... 21. Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir... 22. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms... 23. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų argumentus dėl ginčijamų... 24. Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentą, kuriuo remiantis teigiama, kad... 25. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalimumą perleisti ginčo debitorines skolas... 26. Teisėjų kolegija pastebi, jog ginčo debitorinių skolų pardavimo... 27. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad ginčo debitorinių įsiskolinimų... 28. Dėl ginčijamų sandorių negaliojimo CK 1.86 ir 1.87 straipsniuose nurodytais... 29. Kaip minėta, apeliantai tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės... 30. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.86 straipsnį... 31. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis,... 32. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde... 33. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 34. Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis... 35. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 36. Atsakovas BUAB „NBG grupė“ prašė skirti ieškovui D. S. baudą,... 37. Dėl atskirosios nutarties priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų... 38. Atsakovas BUAB „NBG grupė“ atsiliepime į skundą prašo priimti... 39. Teisėjų kolegija nesprendžia atsakovo V. A. Č. patirtų bylinėjimosi... 40. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 41. Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą....