Byla A-759-146/2016

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų R. R., G. V. R., J. G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. R., G. V. R., J. G. K., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei miškų tarnybai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl administracinių aktų ir sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu (I t., b. l. b. l. 2–9): 1) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1208ž „Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką Panevėžio rajone priėmimo“ priedo „Asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius, sąrašas“ dalį, kurioje įrašyta, kad A. R. ( - ) k., Panevėžio r. atkuriamos nuosavybės teisės į 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško; 2) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 21-52724-13654 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei) A. R.“ dalį, kuria A. R. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško; 3) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1999 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6-2292VZ dalį, pagal kurią G. V. R. paveldėjo nuosavybės teises į 0,78 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), bei į 12,0692 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. ( - )); 4) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1999 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6-2292VZ dalį, pagal kurią R. R. paveldėjo nuosavybės teises į 0,78 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), bei į 12,0692 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. ( - )); 5) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1242ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Panevėžio mieste ploto patikslinimo“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško; 6) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. 391ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų padalijimo projektų patvirtinimo, naujų žemės sklypų suformavimo ir servitutų nustatymo Panevėžio mieste“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško; 7) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. Ž-25 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų ploto ir ribų patvirtinimo Panevėžio mieste“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško; 8) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2008 m. kovo 7 d. dovanojimo sutartį Nr. DB-765, pagal kurią J. G. K. perleistos nuosavybės teisės į ¼ žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ); 9) taikyti restituciją natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn valstybinės reikšmės miškams priskirtus 0,7800 ha miškų plotus žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), Panevėžio mieste bei 12,0692 ha miškų plotus žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), Panevėžio mieste.

5Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. spalio 7 d. Panevėžio apygardos prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra) gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) pareiškimą „Dėl viešo intereso gynimo“, kuriuo Nacionalinė žemės tarnyba informavo Prokuratūrą, jog atkuriant nuosavybės teises A. R., buvo pažeisti teisės aktai, nuosavybės teisės atkurtos į valstybinės reikšmės miškus, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė, prašė ginti viešąjį interesą. Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 1208ž „Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką Panevėžio rajone priėmimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1208ž) ir Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 21-52724-13654 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei) A. R.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 21-52724-13654) A. R. pagal jos 1991 m. rugsėjo 13 d. prašymą buvo atkurtos nuosavybės teisės į 20,03 ha žemės plotą, kurį sudarė 8,51 ha žemės ūkio paskirties žemė ir 11,52 ha miškų ūkio paskirties žemė, esantį ( - ) kaime, Panevėžio rajone. Grąžintų natūra žemės sklypų ribos buvo pažymėtos Panevėžio rajono Bernatonių kadastrinės vietovės po 1995 m. birželio 1 d. miestui priskirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 582ž „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Panevėžio rajone“. Pagal žemės sklypų Nr. 4-1, 4-2 plano duomenis, iš viso A. R. ( - ) k., Panevėžio r. nuosavybės teisės atkurtos į du žemės sklypus: 1,40 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )) ir 18,63 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )), kuriuos pagal 1999 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 6-2292 (toliau – ir Paveldėjimo liudijimas) paveldėjo atsakovai G. V. R. ir R. R.. Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1242ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Panevėžio mieste ploto patikslinimo“ buvo pakeisti žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )), esančio Panevėžio m., kadastro duomenys, t. y. vietoj 1,40 ha žemės ploto buvo nustatytas 1,3552 ha žemės plotas, nustatyta tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė. Pareiškėjas paaiškino, kad 1,3552 ha žemės sklypą, lygiomis dalimis priklausantį G. V. R. ir R. R., sudaro 0,5752 ha žemės ūkio naudmenų ir 0,7800 ha miško žemės. Panevėžio apskrities viršininkas 2002 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 391ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų padalijimo projektų patvirtinimo, naujų žemės sklypų suformavimo ir servitutų nustatymo Panevėžio mieste“ patvirtino žemės ūkio paskirties 18,63 ha žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )) padalijimo projektą, pagal kurį suformuoti šeši žemės ūkio paskirties žemės sklypai, valdomi lygiomis dalimis G. V. R. ir R. R. Viename 14,41 ha ploto žemės sklype (kadastro Nr. ( - )) yra 10,74 ha ploto miškas, o 2003 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. Ž-25 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų ploto ir ribų patvirtinimo Panevėžio mieste“ patvirtinti patikslinti 13,7246 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )) ribos ir plotas, iš jų 0,6144 ha žemės ūkio naudmenų, 12,0692 ha – miško, 0,1661 ha – vandenų ir 0,8749 ha kitos žemės. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, ½ (viena antroji) šios žemės sklypo priklauso G. V. R., ¼ (viena ketvirtoji) žemės sklypo priklauso R. R., ¼ (viena ketvirtoji) žemės sklypo priklauso J. G. K. (2008 m. kovo 7 d. dovanojimo sutartis Nr. DB-765). 1996 m. kovo 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad ( - ) gyvenamosios vietovės dalis priskirta Panevėžio miestui, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) redakcijos, galiojusios nuo 1997 m. liepos 11 d. iki 1999 m. liepos 23 d., 4 straipsniu, numatančiu, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) redakcijos, galiojusios nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2001 m. balandžio 25 d., 5 straipsniu, pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti miestų miškams, bei pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 14 straipsnį, valstybinės reikšmės miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos. Pareiškėjas tvirtino, kad Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1208ž ir sprendimo Nr. 21-52724-13654 dalys prieštarauja paminėtiems galiojusiems teisės aktams, yra neteisėtos, todėl turi būti panaikintos. Pripažinus negaliojančiais ir panaikinus Įsakymą Nr. 1208ž ir Sprendimą Nr. 21-52724-13654, t. y. panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, žemės sklypas turi būti išreikalautas iš svetimo neteisėto valdymo, taikytina restitucija, nes paveldėjimo teisės liudijimo bei dovanojimo sutarties pagrindu atsakovai žemės sklypus įgijo neatlygintinai. Taip bus išsaugotas valstybinės reikšmės miškas, realiai apgintas valstybės bei viešasis interesai.

6Atsakovai R. R., G. V. R., J. G. K. (toliau – ir atsakovai) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

7Atsiliepime į prašymą (II t., b. l. b. l. 130–133) atsakovai paaiškino, kad Įsakymu Nr. 1208ž ir Sprendimu Nr. 21-52724-13654 atsakovų G. V. R. ir R. R. motinai A. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 20,03 ha pagrindinės tikslinės žemės ūkio naudojimo paskirties žemės sklypus Panevėžio r., ( - ) k., kuriuos pagal Paveldėjimo liudijimą atsakovai paveldėjo 1999 m. gegužės 18 d. Šiuos sklypus Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 435 priskyrė II grupės specialios paskirties miškams. Atsakovai dėl paveldėtų žemės sklypų paskirties pakeitimo ne vieną kartą kreipėsi į suinteresuotas institucijas, teikė pastabas ir pasiūlymus 2008 m., tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui (toliau – ir Panevėžio RAAD) užprotestavus, į jų pasiūlymus nebuvo atsižvelgta. Panevėžio miesto savivaldybės meras neįvykdė ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2008 m. gruodžio 22 d. pažymoje Nr. 4D-2008/4-1184 „Dėl G. V. R. ir R. R. skundo prieš Panevėžio miesto savivaldybę“ pateiktų rekomendacijų. Panevėžio RAAD pareigūnai atsakovų sklypuose suformavo miško paskirties žemę, grubiai pažeidė savininkų konstitucines teises, nors 1996 metais ten buvo tik krūmynai. Aplinkybė, jog inventorizacija atlikta tuo pat metu kaip ir ginčo žemės priskyrimas miesto teritorijai, atsakovų manymu, rodo tikslą negrąžinti žemės teisėtiems jos savininkams. Atsakovai pažymėjo, kad A. R. prašė atkurti nuosavybes teises į žemę, o ne į mišką. Būtent taip nuosavybės teisės ir buvo atkurtos. Atkuriant nuosavybės teises bei atsakingoms institucijoms vėliau priimant aktus dėl šių žemės sklypų padalijimo, nekilo jokių abejonių, kad tai valstybės išperkama žemė, tuo tarpu šioje teritorijoje miškai miesto miškų teisinį statusą įgijo tik po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 435 priėmimo, jau esant įregistruotai privatinei nuosavybei. Atsakovai pabrėžė, kad nuosavybė daugiau kaip 15 metų buvo valdoma atvirai, viešai, įregistruota viešajame registre, todėl mano, jog turi būti ginama jų konstitucinė teisė į nuosavybės neliečiamumą. Be to, atsakovė J. G. K. atsiliepime (II t., b. l. 190–192) nurodė, kad su pareiškėjo prašymu nesutinka, bei pažymėjo, kad jis paduotas praleidus senaties terminą. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad jos močiutė A. R. prašė atkurti nuosavybės teises į žemę, o ne į mišką. Grąžinta žemė priklausė rajono teritorijai, o miesto teritorijai buvo priskirta vėliau. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 10 punktas nustatė, kad žemė, apsodinta ar apaugusi mišku, grąžinama natūra. Nė viename iš dokumentų, kuriuose fiksuojamas nuosavybės teisių atkūrimo faktas, nėra įvardyta, kad nuosavybės teisės atkurtos į 12,8492 ha valstybinės reikšmės mišką. Be to, ginčijami Įsakymas Nr. 1208ž ir Sprendimas Nr. 21-52724-13654 yra priimti vadovaujantis kitais dokumentais, kurių nėra prašoma panaikinti. Žemės sklypuose, į kuriuos atkurta nuosavybės teisė, esantys miškai įgijo miesto miško statusą tik po privačios nuosavybės įregistravimo momento, įsiteisėjus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. nutarimui Nr. 435 „Dėl Panevėžio apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms“. Pareiškėjas pateikė prašymą teismui praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo prašymą, atsakovė prašė žemę išpirkti valstybės nustatyta tvarka.

8Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė tenkinti pareiškėjo prašymą.

9Atsiliepime į prašymą (II t., b. l. b. l. 160–166) NŽT paaiškino, kad Valstybinė miškų tarnyba 2014 m. liepos 31 d. raštu Nr. R2-2335 informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad žemės sklypuose (kadastro Nr. ( - ) ir Nr. ( - )) esantis miškas yra įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, nes 1996 metų valstybinės miškų inventorizacijos metu atitiko Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus ir, atsižvelgiant į tai, kad nuo 1996 m. kovo 1 d. ( - ) gyvenamosios vietovės dalis priskirta Panevėžio miestui, nuosavybės teisės A. R. į minėtuosius žemės sklypus negalėjo būti atkurtos. NŽT teigimu, Sprendimo Nr. 21-52724-13654 dalis dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo A. R. buvo priimta pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatas, todėl ta dalis, kuria A. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško plotą (0,78 ha ploto valstybinės reikšmės miškas, esantis žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), ir 12,0692 ha ploto valstybinės reikšmės miškas, esantis žemės sklype (kadastro Nr. ( - ))), turėtų būti panaikinta. NŽT kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydama apginti viešąjį interesą kreipiantis į teismą su prašymu, siekiant panaikinti teisės aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į minėtuosius žemės sklypus A. R..

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašė tenkinti pareiškėjo prašymą.

11Atsiliepime į prašymą (I t., b. l. b. l. 135–138) Panevėžio miesto savivaldybės administracija paaiškino, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ patvirtino Panevėžio miesto bendrąjį planą, pagal kurį žemės sklypai, kurių kadastro Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), patenka į rekreacinių miesto miškų teritoriją, o ši teritorija kaip miškai jau buvo įvardyta Panevėžio miesto generaliniame plane, patvirtintame 1995 m. vasario 24 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu Nr. 26-9. Bendrojo plano keitimo metu buvo nagrinėjamos racionaliausios žemės panaudojimo galimybės, nustatomi teritorijų tvarkymo, naudojimo ir apsaugos prioritetai. Parengti bendrojo plano keitimo sprendiniai buvo svarstomi viešai ir derinami atitinkamose žinybose, tarp jų ir Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamente. Panevėžio RAAD nepritarė, kad žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), paskirtis būtų komercinės, pramoninės ir sandėliavimo paskirties, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 435 „Dėl Panevėžio apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms“, minėtas sklypas priskirtas miesto rekreaciniams miškams. Valstybinė miškų tarnyba 2013 m. kovo 26 d. raštu Nr. R2-906 informavo, kad žemės sklypuose (kadastro Nr. ( - ) ir Nr. ( - )) esantis miškas yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, nes 1996 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijų metu atitiko Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, o pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba prašė tenkinti pareiškėjo prašymą.

13Atsiliepime į prašymą (II t., b. l. b. l. 170–172) Valstybinė miškų tarnyba paaiškino, kad Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 21-52724-13654 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei) A. R.“ grąžinant natūra atkurtos nuosavybės teisės į A. R. tenkančią nekilnojamo turto dalį – 8,51 ha žemės, 11,52 ha miško ( - ) k., Panevėžio r. Žemės ūkio paskirties 1,3552 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), esančio Panevėžio m., 0,5 ha dalis įregistruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre ir patenka į Panevėžio miškų urėdijos Panevėžio miesto miško kvartalą Nr. 500, 9 taksacinį sklypą; žemės ūkio paskirties 13,7246 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), esančio Panevėžio m., 11,65 ha dalis įregistruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre ir patenka į Panevėžio miškų urėdijos Panevėžio miesto miško kvartalą Nr. 500, 10 taksacinį sklypą (11,58 ha dalis) ir 11 taksacinį sklypą (0,07 ha dalis). Įsakymu Nr. 1208ž atkūrus nuosavybės teises į žemę ir mišką A. R., buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnis ir Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Valstybinė miškų tarnyba pabrėžė, jog negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnio 2 dalimi, išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, todėl asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto, negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais; galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia.

14II.

15Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu (III t., b. l. b. l. 19–30) pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkino, t. y.: panaikino Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1208ž priedo dalį, kuria A. R. ( - ) k., Panevėžio r. atkurtos nuosavybės teisės natūra į 11,52 ha valstybinės reikšmės miško; panaikino Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 21-52724-13654 dalį, kuria A. R. atkurtos nuosavybės teisės natūra į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 11,52 ha valstybinės reikšmės miško; panaikino 1999 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6-2292VZ dalį, kuria G. V. R. ir R. R. paveldėjo nuosavybės teises į 0,78 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), bei į 10,74 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ); panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1242ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Panevėžio mieste ploto patikslinimo“ dalį dėl 0,78 ha valstybinės reikšmės miško; panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. 391ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų padalijimo projektų patvirtinimo, naujų žemės sklypų suformavimo ir servitutų nustatymo Panevėžio mieste“ dalį dėl 10,74 ha valstybinės reikšmės miško; panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. Ž-25 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų ploto ir ribų patvirtinimo Panevėžio mieste“ dalį dėl 12,0692 ha valstybinės reikšmės miško; panaikino 2008 m. kovo 7 d. dovanojimo sutarties Nr. DB-765 dalį, kuria R. R. J. G. R. padovanojo 3,0173 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), Panevėžio mieste; taikė restituciją ir grąžino Lietuvos valstybės nuosavybėn: iš G. V. R. ir R. R. 0,5 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), Panevėžio mieste, iš G. V. R., R. R. ir J. G. K. – 11,65 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), Panevėžio mieste.

16Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad A. R. (buvusi K.) 1991 m. rugsėjo 13 d. prašymu kreipėsi į Panevėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydama jai pačiai ir jos motinai A. R. priklausiusią (bendrai valdytą) žemę ( - ) vienkiemyje, Panevėžio r. grąžinti natūra (I t., b. l. 34). 1992 m. liepos 14 d. susitarimas tarp pretendentų ir Panevėžio apskrities administracijos Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 54 patvirtina, kad A. R. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 21,36 ha žemės iš kartu su A. R. valdytos 33,36 ha žemės (A. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylos (toliau – ir NTAB) Nr. 1P, l. 24–25). Iš 1998 m. rugsėjo 3 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto, tos pačios datos žemės sklypo abriso bei žemės sklypų Nr. 4-1 ir Nr. 4-2 plano teismas nustatė, kad A. R. nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvo suformuoti ir Panevėžio rajono Bernatonių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Bernatonių ŽRŽP) pažymėti du žemės sklypai: Nr. 4-1 (plotas - 1,40 ha, kadastro Nr. ( - )) ir Nr. 4-2 (plotas -18,63 ha, kadastro Nr. ( - )) (I t., b. l. 57, 20, 23). Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 1208ž buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką šio įsakymo priede išvardytiems piliečiams, o šiuo įsakymu patvirtinto Asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius sąrašo 9 eilutėje nurodyta, kad A. R. atkuriamos nuosavybės teisės į 20,03 ha žemės plotą, kurį sudaro 8,51 ha žemės ūkio paskirties žemės ir 11,52 ha miškų ūkio paskirties žemė ( - ) kaime, Panevėžio seniūnijoje (I t., b. l. 30, 31). Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 21-52724-13654 atkurtos nuosavybės teises į piliečiui (-tei) A. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 8,51 ha žemės, 11, 52 ha miško, pažymėjus, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 1,33 ha žemės bus atkurtos vėliau, t. y. parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą (I t., b. l. 35). A. R., mirusios ( - ), turtą (18,63 ha žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), bei 1,4 ha žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), esančius Panevėžio mieste) pagal Paveldėjimo liudijimą lygiomis dalimis paveldėjo mirusiosios sūnūs G. V. R. ir R. R. (I t., b. l. 80). Panevėžio apskrities viršininkas 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1242ž pagal atliktus geodezinius matavimus patikslino žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 5), plotą, vietoje „1,4 ha“ įrašant „1,3552 ha“; pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė (I t., b. l. 36). Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 391ž buvo patvirtintas žemės ūkio paskirties 18,63 ha privačios žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )) padalijimo projektas, suformuojant šešis žemės ūkio paskirties sklypus, valdomus lygiomis dalimis G. V. R. ir R. R., tarp jų 14,41 ha žemės sklypą (pažymėtas plane Nr. 4 (2-1), kadastro Nr. ( - ) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 19) (I t., b. l. 43, 44). Iš minėtu įsakymu patvirtinto žemės sklypo padalijimo projekto teismas nustatė, kad naujai suformuotas 14,41 ha žemės sklypas Nr. 19 susideda iš 3,11 ha žemės ūkio naudmenų, 0,11 ha vandens, 10,74 ha miško bei 0,45 ha kitos žemės (I t., b. l. 44). Panevėžio apskrities viršininkas 2003 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. Ž-25 pagal atliktus žemės sklypo Nr. 19 kadastrinius matavimus bei ribų patikslinimą patvirtino patikslintus13,7246 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 19 ribas ir plotą, iš jų 0,6144 ha žemės ūkio naudmenų, 0,1661 ha vandenų, 12,0692 ha miško bei 0,8749 ha kitos žemės (I t., b. l. 45). 2008 m. kovo 7 d. Žemės sklypo dovanojimo sutartimi Nr. DB-765 (toliau – ir Dovanojimo sutartis) R. R. ¼ žemės sklypo Nr. 19 dalį padovanojo savo dukrai J. G. R. (K.) (I t., b. l. 69–71). Lietuvos Respublikos Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu (1996 m. vasario 13 d. Nr. I-1206), įsigaliojusiu nuo 1996 m. kovo 1 d., be kitų įvardytų Panevėžio rajono gyvenamųjų vietovių dalių, ( - ) gyvenamoji vietovė priskirta Panevėžio miestui ir nustatytos naujos Panevėžio miesto savivaldybės teritorijos administracinės ribos. Taigi, žemės sklypai, į kuriuos A. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės, nuo 1996 m. kovo 1 d. pateko į Panevėžio miesto teritoriją (II t., b. l. 128). Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypų Nr. 5 ir Nr. 19 dalį sudaro miško žemės plotas. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, žemės sklypo Nr. 5 (kadastro Nr. ( - )) miško žemės plotas sudaro 0,7800 ha iš 1,3552 ha bendro žemės sklypo ploto (I t., b. l. 37–38, 65–66); buvusio žemės sklypo, kurio kadastro Nr. ( - ), miško žemės plotas sudaro 10,74 ha iš 18,63 ha bendro žemės sklypo ploto (I t., b. l. 39–40), žemės sklypo Nr. 19 (kadastro Nr. ( - )) miško žemė sudaro 12,0692 ha iš 13,7246 ha bendro žemės sklypo ploto (I t., b. l. 41–42, 69–71).

17Iš Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. spalio 16 d. pažymų Nr. 52351 ir Nr. 52349 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, taksacinius rodikliais, Miškų žemėlapių fragmentų (I t., b. l. 126–129), Valstybinės miškų tarnybos raštų (2014 m. liepos 31 d. Nr. 2335, I t., b. l. 25; 2013 m. gegužės 21 d. Nr. R2-1451, I t., b. l. 88; 2013 m. kovo 26 d. Nr. R2-906, I t., b. l. 98), teismas nustatė, kad žemės sklypuose Nr. 19 ir Nr. 5 yra miškas, kuris yra įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre pagal 1996 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis; į žemės sklypą Nr. 19 patenka Panevėžio miesto miškų 500 kvartalo 10 ir 11 taksacinių sklypų 11,65 ha plotas, į žemės sklypą Nr. 5 – Panevėžio miesto miškų 500 kvartalo 9 taksacinio sklypo 0,50 ha plotas. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatavo, kad Sprendimo Nr. 21-52724-13654 bei Įsakymo Nr. 1208ž priėmimo dieną teritorijoje, kurioje buvo formuojami sklypai nuosavybės teisių A. R. atkūrimui natūra, buvo miesto miškas. Tai rodo byloje surinkti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros dokumentai, pirmiau išvardyti administraciniai aktai, kuriuose nurodyta, kad dalį suformuotų sklypų užima miško žemė. Be to, pagal Panevėžio miesto generalinį planą, patvirtintą Panevėžio miesto tarybos 1995 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 26-9, žemės sklypai, į kuriuos A. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės, pateko į miškų teritoriją (I t., b. l. 124–125). Pagal šiuo metu galiojantį Panevėžio miesto bendrąjį planą, minėti žemės sklypai patenka į miesto miškų teritoriją (I t., b. l. 122–123).

18Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta, jog miesto miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir nuosavybės teise negali priklausyti niekam, išskyrus valstybę. Šios nuostatos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose buvo įtvirtintos ir ginčijamų aktų priėmimo metu. Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Toks teisinis reglamentavimas ginčijamų administracinių teisės aktų priėmimo momentu buvo įtvirtintas ir Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. I-1540 redakcija), pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte (originali redakcija), kuris nustatė, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti <...> miestų miškams. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktas (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija) nustatė, kad miškai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti miestų miškams.

19Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, yra konstatavęs, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia; nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

20Teismas atsižvelgė taip pat į tai, kad pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1997 m. liepos 1 d. redakcija), valstybinės reikšmės miškams priskirti miškai iš Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, yra išperkami valstybės ir pagal ją atlyginama Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka. Remdamasis pirmiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniu reglamentavimu, teismas priėjo prie išvadų, kad žemės, į kurią nuosavybės teisės A. R. atkurtos ginčijamais Sprendimu Nr. 21-52724-13654 bei Įsakymu Nr. 1208ž, dalis buvo valstybinės reikšmės miškas, tokia žemė yra valstybės išperkama, ir į ją nuosavybės teisės natūra negalėjo būti atkurtos.

21Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovų R. R., G. V. R. ir J. G. K. argumentą esą nuosavybės teisių atkūrimo metu ginčo teritorija nebuvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, nes toks statusas miškui nebuvo suteiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Minėta, pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai pagal Miškų įstatymą, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne.

22Atsakovai R. R., G. V. R. ir J. G. K. savo nesutikimą su pareiškėjo prašymu grindė ir ta aplinkybe, jog rengiant Panevėžio miesto bendrąjį planą, jie siekė pakeisti bendrajame plane įvardytų teritorijų atitinkamus tvarkymo reglamentus bei pakeisti jiems priklausančių žemės sklypų žemės naudojimo paskirtį, ieškojo kompromiso su Panevėžio miesto savivaldybės administracija, tačiau savivaldybės administracija pasiektų susitarimų nepagrįstai nesilaikė. Šiuos atsakovų argumentus teismas pripažino teisiškai nereikšmingais, kadangi šioje byloje nenagrinėjamas ginčas tarp atsakovų ir Panevėžio miesto savivaldybės institucijų dėl bendrojo plano rengimo, o valstybinės reikšmės miškų statusą nustato ne savivaldybės rengiami teritorijų planavimo dokumentai, bet įstatymai.

23Atsakovai R. R., G. V. R. ir J. G. K. savo nesutikimą su pareiškėjo prašymu taip pat grindė aplinkybe, kad žemėje, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, iki nacionalizacijos miško nebuvo, bei Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamybės principu. Pasisakydamas šiuo klausimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, nėra teisiškai reikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos, ar susiformavo po jos. Jeigu sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis įstatymo straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-525-19/2010, Nr. A-525-2379/2013). Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ir į Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra reikalavimas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas). Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės A. R. į žemės sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės miškas, buvo atkurtos nesilaikant įstatymuose nustatyto reguliavimo, pažeidžiant aiškias imperatyvias teisės aktų, draudžiančių valstybinės reikšmės miškus perduoti privačion nuosavybėn, nuostatas. Pažymėdamas, kad individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (ar) įstatymams, teismas nusprendė ginčijamus administracinius aktus ta apimtimi, kiek jais nuosavybės teisės atkurtos natūra, grąžinant taip pat ir valstybinės reikšmės (miesto) miškų dalį, laikyti neteisėtais iš esmės.

24Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Lietuvos įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso apibrėžimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taikant ABTĮ, viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (LVAT 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į valstybinės reikšmės miškus, kurie pagal Konstituciją yra išimtinė valstybės nuosavybė, pareiškėjas kreipėsi dėl Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Valstybinės reikšmės miškų apsauga ir disponavimo juo teisėtumo klausimas yra susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju, interesu.

25Pasisakydamas dėl atsakovų R. R., G. V. R. ir J. G. K. prašymo taikyti senaties terminą, nes nuo skundžiamų aktų priėmimo iki prokuroro kreipimosi į teismą praėjo daugiau kaip 10 metų, teismas atsižvelgė į tai, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalis nustato bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką, termino, nustatyto ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje, dėl prašymo apginti viešąjį interesą pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, arba diena, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad nagrinėjamojoje byloje pareiškėjas prašymą teismui pateikė 2014 m. lapkričio 6 d., t. y. ne vėliau nei per 30 dienų nuo duomenų iš Nacionalinės žemės tarnybos gavimo dienos (2014 m. spalio 7 d.), todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepažeisdamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras, nors ir nepraleido vieno mėnesio kreiptis į teismą, tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų teisinių santykių atsiradimo momento (LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 15). Taigi, kiekvienu atveju teismui kyla pareiga įvertinti prokuroro siekiamą apginti viešąjį interesą ir privatų interesą į prieš daugelį metų priimtais teisės aktais suteiktas teises ir nuspręsti, kuriam iš šių interesų suteikti prioritetą. Nagrinėjamojoje byloje teismas sprendė, kad viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, o privatus interesas – išsaugoti beveik prieš 16 metų priimtais administraciniais teisės aktais suteiktas teises, t. y. nuosavybės teisių į konkrečius žemės sklypus atkūrimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs (2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer v. Belgium, Nr. 21861/03), kad tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo santykį. Lietuvos teismų praktikoje pažymima, kad kai byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (LVAT 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į tai, jog miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, darytina išvada, kad viešasis interesas – miško apsauga – gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo (LVAT 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013). Atsižvelgęs į minėtus argumentus, Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir teismų praktiką analogiškose bylose, į tai, kad ginčijamais aktais privačion nuosavybėn perleista ganėtinai didelis valstybinės reikšmės miško plotas, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą bei taikyti byloje CK nustatytą 10 metų bendrąjį senaties terminą.

26Dėl pirmiau nurodytų argumentų konstatavęs nuosavybės teisių atkūrimo A. R. procedūros metu priimtų Sprendimo Nr. 21-52724-13654 bei Įsakymo Nr. 1208ž prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų normoms, teismas nusprendė panaikinti Sprendimo Nr. 21-52724-13654 ir Įsakymo Nr. 1208ž dalis, pagal kurias A. R. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – valstybinės reikšmės mišką. Teismas pažymėjo, kad kiti ginčijami administraciniai aktai yra išvestiniai iš Įsakymo Nr. 1208ž ir Sprendimo Nr. 21-52724-13654, todėl pripažinęs neteisėtais ir panaikinęs Įsakymo Nr. 1208ž bei Sprendimo Nr. 21-52724-13654 dalis, teismas nusprendė panaikinti ir jų pagrindu priimtų Panevėžio apskrities viršininko įsakymų 2001 m. gegužės 4 d. Nr. 1242ž, 2002 m. vasario 13 d. Nr. 391ž, 2003 m. sausio 9 d. Nr. Ž-25 dalis dėl valstybinės reikšmės miško. Atsižvelgęs į tai, kad ginčo žemės sklypų plotas ir ribos bei į juos patenkančios miško žemės plotai nurodytais administraciniais aktais ne kartą buvo tikslintos, teismas pabrėžė, kad administracinių aktų dalys naikintinos šiuose aktuose nurodyto miško žemės ploto apimtyje.

27Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Paveldėjimo liudijimo pagrindu žemės sklypą Nr. 5 ir žemės sklypą, kurio kadastro Nr. ( - ), paveldėjo G. V. R. ir R. R.. Žemės sklypą, kurio kadastro Nr. ( - ), padalinus į atskirus žemės sklypus ir suformavus žemės sklypą Nr. 19, R. R. dalį žemės sklypo Nr. 19 2008 m. kovo 7 d. padovanojo J. G. R. (po pavardės pakeitimo – K.). Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad panaikinus vien skundžiamus administracinius aktus, viešasis interesas nebus apgintas. Todėl teismas kartu tenkino pareiškėjo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Paveldėjimo liudijimo ir Dovanojimo sutarties, priimtų neteisėtų administracinių aktų pagrindu, dalis dėl valstybinės reikšmės miško. Nors pareiškėjas prašė teismo panaikinti Paveldėjimo liudijimo dalį, pagal kurią R. R. ir G. V. R. paveldėjo 12,0692 ha valstybinės reikšmės mišką žemės sklype Nr. 19, iš Paveldėjimo liudijimo turinio ir bylos faktinių aplinkybių teismas nustatė, kad Paveldėjimo liudijimu R. R. ir G. V. R. paveldėjo 10,74 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ) (žemės sklypas Nr. 19 paveldėjimo metu dar nebuvo suformuotas). Teismas tai vertino kaip rašymo apsirikimą, kuris nekeičia pareiškėjo reikalavimo esmės, ir panaikino Paveldėjimo liudijimo dalį, pagal kurią G. V. R. ir R. R. paveldėjo nuosavybės teises į 0,78 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype Nr. 5, bei į 10,74 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ).

28Teismas atsižvelgė į tai, kad administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004, 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). CK 1.80 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas. Vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, restitucija gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, teismas nenustatė, todėl nusprendė taikyti restituciją ir valstybinės reikšmės miškus grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn. Remdamasis Valstybinės miškų tarnybos pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad šiuo metu pagal 2007–2008 metų valstybinės sklypinės inventorizacijos duomenis į žemės sklypą Nr. 5 patenka 0,5 ha valstybinės reikšmės miško, o į žemės sklypą Nr. 19 – 11,65 ha valstybinės reikšmės miško (I t., b. l. 126–129; II t., b. l. 83), todėl Lietuvos valstybės nuosavybėn grąžintina 12,15 ha valstybinės reikšmės miško.

29Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog, konstatavus Panevėžio apskrities viršininko administracijos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl Nacionalinė žemės tarnyba privalo operatyviai pakartotinai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo A. R. vardu klausimą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo ir tai, kad tuo atveju, jeigu atsakovai G. V. R., R. R. ir J. G. K. dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų priimant nagrinėjamoje byloje panaikintus administracinius aktus patyrė žalą, jie turi teisę įstatymo nustatyta tvarka (CK 6.271 straipsnis) kreiptis dėl žalos atlyginimo.

30III.

31Atsakovai R. R., G. V. R., J. G. K. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (III t., b. l. 34–44) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

321.Teismas nepagrįstai nenustatė, kad praleistas ieškinio senaties terminas nors praėjo daugiau nei 10 metų nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas turėjo įvertinti, ar duomenys pareiškėjo prašymui parengti turėjo ir galėjo būti surinkti anksčiau, juo labiau, kad apeliantai ne kartą kreipėsi į Seimo kontrolierių dėl jų teisių suvaržymo. Faktinė situacija nuo 2001 metų ne kartą buvo nagrinėta ir Nacionalinėje žemės tarnyboje, tačiau NŽT prašymo teismui nereiškė. Apeliantų, teismas ieškinio senaties terminą pripažino nepraleistu formaliais pagrindais.

332. Teismas netyrė, koks konkrečiai viešasis interesas ginamas šioje byloje pagal prokuroro prašymą, kokie nuostoliai dėl priimto sprendimo bus padaryti turto paveldėtojams, ar nėra įmanoma patikslinti valstybinių miškų schemą, ar pareiškėjo siūlomas būdas apginti formalų viešąjį interesą yra racionalus, protingas ir sąžiningas.

343. Teismas nenagrinėjo nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybių, nepasisakė kokiais įstatymais buvo vadovaujamasi atkuriant nuosavybę ir kurie iš jų yra pažeisti. Teismo išvados pagrįstos ne nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusiais įstatymais ir įrodymais, o įstatymais ir įrodymais, atsiradusiais po nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas neįvertino aplinkybių, kad nuo pat nuosavybės atkūrimo Nekilnojamo turto registre yra įregistruota atsakovų nuosavybė į žemės sklypus, nurodant pagrindinę jų naudojimo paskirtį – žemės ūkis, be to, paveldėti buvo žemės sklypai, padovanota žemės sklypo dalis, taigi, ta aplinkybė, kad žemės sklypuose yra miško žemės plotai, neįrodo, kad tai yra valstybinės reikšmės miškai, kaip įvardyta pareiškėjo prašyme teismui. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčo žemės sklypai ribojasi su kitais žemės sklypais, į kuriuos nuosavybės teisės neginčijamos. Apeliantai pabrėžia, kad nuosavybės teisės į žemę ir mišką A. R. pagal jos 1991 m. prašymą buvo atkurtos 1998 m. vadovaujantis Atkūrimo įstatymu. Šio įstatymo 5 straipsnio 6 punktas numatė atskiras sąlygas ir specialią nuosavybės teisių atkūrimo tvarką į žemę, miesto teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. Ši išimtis numatė, kad nuosavybė į žemę, patekusią po minėtos datos į miesto teritoriją, atkuriama vadovaujantis įstatymo 4 straipsniu, numatančiu nuosavybės atkūrimą kaimo teritorijoje, o jei žemė priskiriama valstybės išperkamai, atlyginama pagal įstatymo 16 straipsnį. ( - ) kaimo dalis priskirta Panevėžio miestui 1996 m. kovo 1 d. įsigaliojus Panevėžio miesto ir rajono savivaldybių ribų keitimo įstatymui. Nuosavybės teisių atkūrimo metu ji nebuvo priskirta valstybės išperkamai ir to nenumatė nė vienas tuo metu galiojęs įstatymas. Dėl nurodytų priežasčių apeliantai mano, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialinės tesiės normas. Apeliantų nuomone, nuosavybės atkūrimui neturėjo reikšmės rajono administracinių ribų pakeitimas, nes ir po ribų pasikeitimo nuosavybės teisių atkūrimas turėjo vykti pagal tuos pačius įstatymus kaip kaimo vietovėje, juo labiau, kad iš priimtų aktų matyti, jog nuosavybės teisės atkurtos į žemę ir mišką Panevėžio rajone, ( - ) kaime, t. y. kaimo vietovėje.

354. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, tačiau neatkreipė dėmesio, kad šiuo nutarimu aiškinama 2001 m. balandžio 10 d. redakcijos Miškų įstatymo 4 straipsnis, o nuosavybės atkūrimo metu galiojo 1998 m. birželio 2 d. Miškų įstatymo 5 straipsnio redakcija, kurioje buvo įtvirtinta kitokia valstybinės reikšmės miškų statuso nustatymo tvarka, pagal kurią ne tik miesto miškams, miško parkams, tačiau ir kitiems šio įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje 1–3 punktuose išvardytiems miškams valstybinės reikšmės miškų statusas buvo suteikiamas ne savaime, o tam įgaliotai institucijai – Vyriausybei – sprendimu (lydimuoju teisės aktu) priskiriant miškus nurodytoms miškų kategorijoms. Nesant Vyriausybės nutarimo, kuriuo ginčo sklypas būtų buvęs priskirtas miesto miškams, nuosavybės teisių atkūrimas į jį buvo galimas. Ginčo teritorijoje miškai įgijo miesto miško statusą, tapo valstybinės reikšmės mišku, o kartu ir išimtine valstybės nuosavybe tik po Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 435 „Dėl Panevėžio apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms“ priėmimo.

365. Byloje nėra jokių įrodymų ir teismas nesiaiškino aplinkybės, ar nuosavybės atkūrimo metu ginčo sklypuose buvo miškas, kaip jis buvo reglamentuotas tuo metu pagal Miškų įstatymą, nes grąžintinos žemės sklypams buvo nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, iš taksoraščių ištraukų matyti, kad medžių amžius nuo 15–25 ir 15–30 metų, žemė buvo kaimo vietovėje, pateikti į bylą duomenys Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruoti pagal 2007–2008 metų valstybės sklypinės miškų inventorizacijos duomenimis. Teismas, konstatuodamas, kad tai buvo miesto miškas, nesivadovavo tuo metu galiojusiais įstatymais dėl jo statuso, bet rėmėsi nekonkretizuotais dokumentais (schemomis, raštais, žemėlapių fragmentais, pažymomis), buvusiais ne nuosavybės atkūrimo metu, todėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumui jokios reikšmės neturi. Kitokia situacija susidarė po Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 435 „Dėl Panevėžio apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms“, tačiau įstatymai atgal negalioja ir negali būti taikomi 1998 metais atkurtai nuosavybei panaikinti.

376. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika bylose, kuriose aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Teismo nurodytose bylose buvo vertinamos iš esmės kitokios situacijos, kai nuosavybė buvo atkurta miestams perduotose kaimo teritorijose po 1995 metų, po to, kai Vyriausybė patvirtino miestų miškų statusą miestuose, ir po 2001 m. Miškų įstatymo priėmimo, kurio taikymą išaiškino Konstitucinis Teismas. Šiuo metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme pradėta formuoti praktika, pagal kurią valstybinis miesto miškas ne visais atvejais privalo būti grąžintas valstybei (LVAT 2012 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2758/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2008 m. kovo 13 d byloje Gashi prieš Kroatiją (Nr. 32457/05) yra pažymėjęs, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. EŽTT praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neigiamų pasekmių. Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju teismas nesivadovavo šia praktika ir iš esmės neteisingai įvertino viešąjį interesą, priešpastatydamas jį Konstitucijos ir kitų norminių aktų ginamoms ir saugomoms žmogaus teisėms.

387. Teismo sprendimas taikyti restituciją iš esmės neteisingas. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad apeliantai nuosavybės teises įgijo pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo procesui A. R. ir yra sąžiningi nuosavybės teisių įgijėjai. Taikant restituciją tokiu būdu, kai iš apeliantų paimami žemės sklypai, nurodant, jog nuosavybės teisės į žemę turi būti atkuriamos A. R. iš naujo, apeliantai teigia, kad yra neginamos jų nuosavybės teisės, pažeidžiama jų nuosavybės apsauga (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis), valstybė nesuteikia jiems tinkamos kompensacijos. Be to, teismas nepasisakė, kaip naujame nuosavybės teisių atkūrimo procese galės dalyvauti dovanos gavėja (J. G. K.), nes iš jos atimama ne tik nuosavybė, bet ir teisė į turėtą nuosavybę.

398. Apeliantai atkreipia dėmesį į teismo sprendime esančius prieštaravimus: pareiškėjas teismui paduotu prašymu prašė panaikinti ir teismas nusprendė panaikinti nuosavybę į valstybinės reikšmės mišką: 11,52 ha valstybinės reikšmės miško, kituose dokumentuose į 0,78 ha ir 10,74 ha valstybinės reikšmės miško, į 12,0692 ha valstybinės reikšmės miško, dovanojimo sandoryje į 3,0173 ha valstybinės reikšmės miško, tačiau tokių objektų nei viename nuosavybės teisių atkūrimo dokumente, nei paveldėjimo liudijimuose, nei dovanų sandoryje nėra. Nekilnojamojo turto registre, dovanojimo sutartyje, paveldėjimo liudijimuose yra objektas – žemės sklypas, žemės ūkio paskirties žemės sklypas, jame tarp kitų žemės rūšių yra miško žemės plotai. Teismas pats nustatė naują ginčo objekto statusą – valstybinės reikšmės miškas, nors prašymo pripažinti apeliantų žemės sklype esantį miško žemės plotą valstybinės reikšmės mišku arba mišku nebuvo. Teismo sprendime teigiama, kad žemės sklypai yra įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, tačiau iš Dovanojimo sutarties matyti, kad notarui patikrinus Lietuvos Respublikos registrus, kituose registruose dovanojamas objektas nėra įregistruotas. Teismo sprendime nurodyta, kad nuosavybė negalėjo būti atkurta natūra, nes nuo 1996 metų, pakeitus miesto ribas, atsidūrė miesto ribose ir miškas tapo miesto mišku, t.y. valstybiniu. Apeliantai pažymi, kad visas turėtas iki nacionalizacijos žemės sklypas pateko į miesto ribas, įgijo tokį patį statusą. Pagal Miškų įstatymą laikoma, kad miškas ne vien teritorija apaugusi medžiais, todėl apeliantams kyla klausimas, kuo skiriasi šios dalys, jei nuosavybės atkūrimo metu visa žemė buvo apaugusi krūmais.

40Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

41Atsiliepime (III t., b. l. 64–66) pareiškėjas pareiškė nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, tinkamai atsižvelgė į teismų praktiką, bylą išnagrinėjo nepažeisdamas ABTĮ reikalavimų, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, remdamasis patikimais ir pakankamais įrodymais. Pareiškėjas pažymi, kad visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, be kita ko, dėl viešojo intereso pažeidimo ir senaties klausimais. Pareiškėjo teigimu, apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

42Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovų R. R., G. V. R. ir J. G. K. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime (III t., b. l. 68–71) Panevėžio miesto savivaldybės administracija pakartoja savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo prašymą, paduotame pirmosios instancijos teismui, be to, sutinka su teismo išvada, kad viešasis interesas – miško apsauga – gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo, bei mano, jog atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti ir nesudaro teisinio pagrindo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

43Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime (III t., b. l. 61–63) Valstybinė miškų tarnyba pareiškė nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

44Teisėjų kolegija

konstatuoja:

45IV.

46Tikrinamoje apeliacine tvarka byloje prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti administracinių aktų dalis, kuriomis atkuriant natūra nuosavybės teises į žemę, nuosavybėn buvo perduoti atitinkami valstybinės reikšmės miškų plotai Panevėžio mieste.

47Byloje nustatyta, kad Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 21-52724-13654 A. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią jos pačios (ikisantuokiniai asmens duomenys - A. K.) ir A. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis ( - ) kaime, Panevėžio seniūnijoje, Panevėžio apskrityje, valdytos nuosavybės dalį grąžinant natūra 8,51 ha žemės ir 11,50 ha miško. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo dėl to, jog A. R. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo vietoje (buvusiame ( - ) vienkiemyje Panevėžio valsčiuje) turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra.

48Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti šio sprendimo dalį, taip pat Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr.1208ž „Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką Panevėžio rajone priėmimo“ priedo „Asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius, sąrašo“ dalį kuria į šį sąrašą įtraukta A. R. dėl nuosavybės teisės atkūrimo, ta apimtimi, kuria buvo atkurtos nuosavybės tesiės į 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško. Be to, prokuroras prašė panaikinti administracinius aktų dėl žemės sklypo padalijimo, sklypų ribų ir ploto pakeitimo, paveldėjimo ir dovanojimo sutarčių dalis ir taikyti restituciją natūra dėl valstybinės reikšmės miško, į kurį A. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimo valstybei. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai yra išvestiniai iš reikalavimų panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr.1208ž ir sprendimą Nr. 21-52724-13654.

49Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino. Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė teisės normas ir teismų praktiką, priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir atsakovų (sąžiningų nuosavybės įgijėjų) teises iš esmės pažeidžiantį sprendimą.

50Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį įstatymo reikalavimą.

51Atsižvelgdama į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, teisėjų kolegija pirmiausia patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tuo aspektu, ar teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo paduotas nepraleidus įstatyme nustatyto termino.

52ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 5 straipsnio 2 dalis, 56 straipsnis). Ši prokuroro teisė įtvirtinta ir Prokuratūros įstatyme (19 straipsnis), taip pat Civilinio proceso kodekso 49 straipsnyje. Specialiojo prokuratūros veiklą reglamentuojančio Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje prokurorams yra suteikti įgaliojimai ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, jei jie turi pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, tačiau šis įstatymas kreipimosi į teismą terminų nereglamentuoja. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prokurorui kreipiantis dėl viešojo intereso gynimo į administracinį teismą turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje dėl viešojo intereso gynimo turi būti nustatyta nuo kokios datos turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2005 m. rugsėjo 28 d. Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205–230 psl.; 2005 m. kovo 3 d. Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. Nr. AS10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. byloje Nr. A8 – 660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. A17-742/2007, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr.A146-700/2014; LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų 2008 m. liepos 25 d. nutartis Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5(15), 2009 m. vasario 12 d. Nr. A882-65/2009, 2011 m. gegužės 23 d. Nr. A556-2907/2011 ir kt.).Nustatant momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia, kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti atliktas tai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių vertinimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 7 d., t.y. nuo Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. spalio 6 d. rašto Nr.13D-(3.1)-3294, kuriame ši institucija kreipėsi į prokuratūrą su prašymu dėl viešojo intereso gynimo, gavimo dienos. Pareiškėjas prašymą dėl viešojo intereso gynimo pateikė teismui 2014 m. lapkričio 7 d. Byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, kad prokuroras informaciją apie viešojo intereso pažeidimą atkuriant A. R. nuosavybės teises buvo gavęs anksčiau nei iš Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. spalio 6 d. rašto Nr.13D-(3.1)-3294. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas prašymą dėl viešojo intereso gynimo pateikė 2014 m. lapkričio 7 d. nepraleisdamas kreipimosi į teismą termino, pagrįsti.

53Pagal bylos duomenis atsakovai R. R. ir G. V. R. yra A. R., t. y. savo motinos, mirusios ( - ), turto paveldėtojai pagal įstatymą (1999 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 6-2292VZ) , o J. G. K. R. R. (jos tėvas) padovanojo dalį paveldėto A. R. turto (2008 m. kovo 7 d. dovanojimo sutartis Nr. DB-765). Nors Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. sprendime Nr. 21-52724-13654 nenurodyta, tačiau iš bylos dokumentų matyti, kad nuosavybės teisės A. R. buvo atkurtos mirusiosios vardu ir perduotos jos įpėdiniams (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

54Pažymėtina, kad priimant šiuos administracinius aktus galiojo Lietuvos Respublikos Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. vasario 13 d. įstatymas Nr. I-1206 (įsigaliojo 1996 m. kovo 1 d.), kurio 1 punktu Panevėžio miestui buvo priskirtos atitinkamos Panevėžio rajono gyvenamųjų vietovių, tarp jų ( - ) kaimo gyvenamųjų vietovių dalys, iš viso – 424,7 hektaro. Dėl aplinkybės, kad ginčo teritorija iki nuosavybės teisių atkūrimo Panevėžio miestui buvo priskirta po 1995 m. birželio 1 d., ginčo byloje nėra.

55Atkūrimo įstatymo, galiojusio atkuriant A. R. nuosavybės teises į žemę (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359) 5 straipsnio 6 dalis nustatė, kad nuosavybės teisės į <...>, Panevėžio, <..> miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Ši įstatymo nuostata, nukreipianti į šio įstatymo 4 straipsnį, reiškia, kad nuosavybės teisė į žemę, priskirtą miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos taikant nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, nors žemė pagal administracines ribas priskirta miesto teritorijai.

56Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustatė, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Aptariamo straipsnio 4 dalis nustatė, kad žemė grąžinama natūra nedelsiant. Toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Priimant sprendimus dėl A. R. nuosavybės teisės į žemę atkūrimo natūra, galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 16 punktas nustatė, kad grąžinant žemės sklypą žemėtvarkos projekte žymimas ir vietovėje ženklinamas visas savininko turėtas (grąžintinas natūra) žemės sklypas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės. Su šia Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostata susijęs Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr.385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 4 punktas nustatė, kad grąžinami natūra žemė, miškas ar vandens telkinys pažymi žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinami vietoje. Grąžinant žemę, mišką, vandens telkinius natūra, nereikalaujama žemės reformos projektų patvirtinimo. Analogiška nuostata buvo nustatyta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr.207 (toliau – ir ŽRŽP metodika), 10 punkte. Pagal minėtą teisinį reguliavimą atkuriant nuosavybės teises į žemę natūra, kai grąžinami natūra žemės sklypų ribos aiškios, grąžinami žemės sklypai galėjo būti derinami atskirai, nelaukiant ŽRŽ projekto patvirtinimo, išskyrus atvejus, kai piliečiai pageidavo grąžinti žemę patvirtinus ŽRŽ projektą (ŽRŽP metodikos 10, 12,16 punktai). Byloje nustatyta, kad žemės sklypai, į kuriuos 1998 m. gruodžio 18 d. administraciniais aktais A. R. buvo atkurtos nuosavybės teises į žemę natūra buvo suformuoti nelaukiant ŽRŽ projekto patvirtinimo, t.y. 1998 m. rugsėjo 3 d. sudarant pamatuotų sklypų abrisą ir surašant bendro 20,03 ha ploto žemės sklypų Nr.0006 (4-1 ir 4-2) paženklinimo – parodymo aktą. Po to Bernatonių KVŽRŽ projekto rengėjas parengė žemės sklypo 4-1 (1,40 ha, kadastro Nr.( - )) ir 4-2 (18,63 ha, kadastro Nr.( - )) planą, kuris 1998 m. spalio – lapkričio mėn. buvo suderintas su Panevėžio miškų urėdija, Panevėžio miškų urėdijos Paežerio girininkija ir Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriumi. Panevėžio apskrities viršininkui 1999 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 582ž patvirtinant Bernatonių KVŽRŽ projektą, jame buvo pažymėtos šių sklypų ribos. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylose esančių ŽRŽ projekto autoriaus 1998 m. spalio – lapkričio dokumentų matyti, kad žemės naudojimo plotų eksplikacijose, žemės sklypo kadastro duomenų identifikatoriuose, sklypų kainų skaičiavimo žiniaraščiuose 1,40 ha sklype (kadastro Nr.( - )) visais atvejais išskirtas 0,78 ha miško plotas, o 18,63 ha sklype (kadastro Nr.( - )) 10,74 ha miško plotas, o iš viso 11,52 ha miško. 1998 m. spalio 3 d. sudarytuose dokumentuose „Valstybės parduodamo, nuomojamo arba suteikiamo neatlygintinai miškų ūkio paskirties sklypo kaina“, be kita ko, nurodyta, kad minėti 10,74 ir 0,78 ha miško plotai yra Paežerio girininkijos 378 kvartale, apskaičiuoti medynų tūriai. Iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko (toliau – ir NTRCDB) įrašų matyti, kad 1999 m. balandžio 30 d. įregistruojant Nekilnojamojo turto registre šiuos žemės sklypus buvo nurodyta, kad atitinkamos jų dalys yra miškas 1,40 ha žemės sklype (kadastro Nr. ( - )) 0,78 ha, o 18,63 ha žemės sklype (kadastro Nr.( - )) - 10,74 ha miško. Minėti bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad žemės sklypų formavimo ir nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose yra aiškiai išreikšta, kad atkuriant A. R. nuosavybės teises į žemę, priskirtą Panevėžio miestui po 1995 m. birželio 1 d., į suformuotus grąžintinos žemės plotus pateko minėti miško plotai.

57Apeliantai akcentuoja aplinkybę, kad A. R. 1991 m. prašymu prašė grąžinti turėtoje vietoje ne mišką, o žemę. Tokia A. R. valia iš teisų buvo pareikšta jos 1991 m. rugsėjo 13 d. prašyme. Iš Panevėžio agrarinės reformos viršininko 1997 m. kovo 26 d. pažymos Nr.122, kuri parengta remiantis nuosavybę patvirtinančiais dokumentais, taip pat nuosavybę patvirtinančių dokumentų, matyti, kad A. K. ir A. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis ( - ) kaime, Panevėžio valsčiuje, turėjo iš viso 34,16 ha žemės. Pagal nuosavybę patvirtinančius dokumentus A. K. ir A. R. iki nacionalizacijos miško neturėjo. Todėl 1991 m. prašyme pareikšta valia atitiko nuosavybės, valdytos iki nacionalizacijos, rūšį. Ši aplinkybė ginčo atveju esminės reikšmės neturi, nes sprendžiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemę natūra, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar turėtas nekilnojamasis turtas gali būti grąžintas natūra, ar jis nėra priskirtas valstybės išperkamam. Atsakant į šiuos apeliantų argumentus pažymėtina ir tai, kad bylos dokumentai patvirtina, jog ( - ) mirus A. R., apeliantai R. R. ir G. V. R. dalyvavo žemės sklypų suformavimo, paženklinimo procedūrose (1998 m. rugsėjo 3 d. žemės sklypų 4-1 ir 4-2 ribų paženklinimo – parodymo aktas ir abrisas). G. V. R. 1998 m. lapkričio 25 d. pasirašė, kad su juo yra suderintas ŽRŽ projekto autoriaus parengtas šių žemės sklypų planas, o 1998 m. lapkričio 27 d. pasirašė sprendimo atkurti nuosavybės teises A. R. suderinimo projektą (jame įrašyta, kad A. R. atkuriamos nuosavybės teisės grąžinant natūra 8,51 ha žemės ir 11,52 ha miško). Šie bylos duomenys patvirtina, kad apeliantai, kaip A. R. įpėdiniai, aktyviai dalyvaudami nuosavybės teisių atkūrimo procese žinojo, kad nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant atitinkamus miško plotus. Sprendimų atkurti A. R. nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 10 dalis nustatė, kad žemė, apsodinta ir apaugusi mišku grąžinama natūra. Jeigu pilietis atsisako imti apsodintą ir apaugusį mišku žemė sklypą, valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Iš valstybinės miškų tarnybos 2014 m. spalio 16 d. pažymų apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis taksacinių rodiklių Nr.52349 ir Nr.52351 priedų (taksoraščių) matyti, kad ginčui aktualiam miške didžiausias medžių amžius yra 56-60 metų. Šis medžių amžius, atsižvelgiant į tai, kad pagal byloje esančius 1938 – 1942 metų A. K. ir A. R. nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus jų valdomoje 34,16 ha nuosavybėje miško nebuvo, patvirtina, kad 1998 metais sprendžiant dėl A. R. (K.) nuosavybės teisių atkūrimo, dalyje šios žemės buvo užaugęs miškas. Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 10 dalies nuostatas ši aplinkybė nebūtų kliūtis atkurti nuosavybės teisę į žemę turėtoje vietoje (natūra), tačiau nagrinėjama ginčui reikšminga aplinkybė yra ta, kad sprendimų priėmimo metu ginčui aktualus miškas buvo valstybinės reikšmės miškas.

58Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.

59Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai) žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

60Aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

61Panevėžio apskrities viršininkui priimant 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 21-52724-13654, kuriuo atkuriant nuosavybės teisės natūra į 8,51 ha žemės ir 11,52 ha miško, į 1,40 ha žemės sklypą (kadastro Nr.( - )) pateko 0,78 ha miško, o į 18,63 ha žemės sklypą (kadastro Nr.( - )) 10,74 ha miško, galiojusio Miškų įstatymo (1998 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. VIII-759 redakcija) 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti, be kita ko, miestų miškams. Analogiška iš esmės nuostata įtvirtinta Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-240 redakcija) 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Taigi, miestų miškai yra valstybinės reikšmės pagal įstatymą.

62Pagal Žemės įstatymo (1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-315 redakcija) 4 straipsnio 3 punktą valstybinės reikšmės miškai yra išimtinės valstybės nuosavybė.

63Pagal Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio (1997 m. liepos 2 d. Nr. įstatymo VIII-370 redakcija) miškai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams.

64Iš minėtų įstatymų nuostatų seka, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti ne tik tuo, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir tuo, ar prašymas atkurti nuosavybės teises natūra gali būti tenkinamas, ar nekilnojamasis turtas nepriskirtinas valstybės išperkamam, ar miškas nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus.

65Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė.

66Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Nors Konstitucinis Teismas šį išaiškinimą pateikė ištyręs 2011 m. balandžio 10 d. redakcijos Miškų įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, o priimant 1998 m. sprendimus atkurti A. R. nuosavybės teises galiojo 1998 m. birželio 2 d. redakcijos Miškų įstatymas, tačiau minėtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra aktualus ir šio ginčo atveju, todėl pirmosios instancijos teismas į šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus atsižvelgė pagrįstai. Pagal abi pirmiau minėtas Miškų įstatymo redakcijas nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o miestų miškai valstybiniams miškams priskirti pagal įstatymą. Atsižvelgdama į tai, dėl apeliantų akcentuojamos aplinkybės, kad tik 2002 m. balandžio 2 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 435 „Dėl Panevėžio apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms“ ginčo teritorija buvo priskirta miesto miškui, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo poįstatyminiu aktu atliktas Panevėžio apskrities miškų priskyrimas atitinkamoms miškų grupėms negali būti vertinamas kaip paneigiantis ginčui aktualaus miško priskirtinumą valstybinės reikšmės miškui pagal įstatymą (ex lege). Minėta, kad ginčo teritoriją Panevėžio miestui priskirta 1996 m. vasario 13 d. įstatymu Nr. I-1206 (įsigaliojo 1996 m. kovo 1 d.), t.y. Atkūrimo įstatymo nuostatų taikymo prasme po 1995 m. birželio 1 d. Pagal Valstybinės miškų tarnybos duomenis ginčui aktualioje teritorijoje esantis miškas, kuris patenka į 1998 metais suformuotus žemės sklypus, 1996 metų valstybinės miškų inventorizacijos metu atitiko Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus ir buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Pagal bylos duomenis Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 1995 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 26-9 patvirtintame Panevėžio miesto generalinį planą, ginčo teritorija, kurioje 1998 metais buvo suformuoti ginčui aktualūs sklypai, pažymėta kaip miškai. Minėti duomenys patvirtina, kad iki 1998 m. gruodžio 18 d. (sprendimų atkurti A. R. nuosavybės teises priėmimo datos) miškas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo valstybinės reikšmės miškas (miesto miškas). Panevėžio miesto bendrasis planas patvirtintas po to, kai A. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės, t.y. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr.1-25-1. Jame ginčui aktuali teritorija pažymėta kaip rekreaciniai miesto miškai.

67Byloje nustatyta, kad po to, kai buvo atkurtos nuosavybės teisės į pirmiau minėtus žemės sklypus, t. y. į 1,40 ha žemės sklypą (kadastro Nr.( - )) į kurį pateko 0,78 ha valstybinės reikšmės miško ir į 18,63 ha žemės sklypą (kadastro Nr.( - )) į kurį pateko 10,74 ha valstybinės reikšmės miško, buvo priimti atitinkami administraciniai aktai, kuriais buvo atitinkamai koreguoti šių sklypų duomenys.

68Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 391ž buvo patvirtintas privačios žemės ūkio paskirties 18,63 ha žemės sklypo (kadastro Nr.( - ):) padalijimo projektas suformuojant šešis žemės ūkio paskirties sklypus, valdomus lygiomis dalimis G. V. R. ir R. R. Ginčui aktualus valstybinės reikšmės miškas (10,74 ha) pateko į suformuotą 14,41 ha žemės sklypų (kadastro Nr.( - )). Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. Ž-25 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų ploto ir ribų patvirtinimo Panevėžio mieste“, atsižvelgiant į atliktus kadastrinius matavimus, buvo patikslintas 14,41 ha sklypo (kadastro Nr.( - )) plotas ir ribos nustatant, kad šio sklypo plotas yra 13,7246 ha, iš jų - 12,0692 ha miško. Be to, Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1242ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Panevėžio mieste ploto patikslinimo“ atsižvelgiant į šio sklypo savininkų (apeliantų) prašymu atliktus geodezinius matavimus buvo patikslintas žemės sklypo (kadastro Nr.( - )) plotas, vietoje „1,4 ha“ įrašant „1,3552 ha“. Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti šių aktų dalis dėl valstybinės reikšmės miško.

69Pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus į bylą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (2014 m. spalio 16 d. pažymos Nr. 52351 ir Nr. 52349 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis su priedais – taksoraščiais, miškų žemėlapių fragmentus Nr.52350, Nr.52352) matyti, kad 13,7246 ha žemės sklypo (kadastro Nr.( - )) dalis, t.y. 11,65 ha yra įregistruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre (Panevėžio miesto miškų 500 kvartalo 10 ir 11 taksacinių sklypai), o 1,3552 ha žemės sklypo (kadastro Nr.( - )) dalis – 0,5 ha yra įregistruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre (Panevėžio miesto miškų 500 kvartalo 9 taksacinis sklypas).

70Iš minėtų bylos duomenų matyti, kad atkuriant A. R. nuosavybės teises į žemę buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos pagal kurias valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė (Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis, Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalis, Žemės 4 straipsnio 3 punktas, Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 3 punktas, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktas). Taigi sprendžiant dėl pretendentės A. R. nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti sprendžiama dėl valstybinės reikšmės miško išpirkimo taikant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas.

71Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio apimtimi, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, išskyrus ją dalį, kuria teismas išsprendė dėl restitucijos taikymo. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjo skundžiamų administracinių aktų, paveldėjimo liudijimų ir dovanojimo sutarties dalis, ta apimtimi, kuria į apeliantų nuosavybę pateko valstybinės reikšmės miškas.

72Nėra pagrindo sutikti su apeliantais esą teismas nesivadovavo įstatymais arba juos taikė netinkamai. Iš pirmiau aptartų bylos duomenų matyti, kad sklypų duomenys ne kartą keitėsi, todėl teismo sprendime kalbant apie atitinkamus plotus remtasi minėtais duomenimis, o kai kurie plotai nurodyti kaip atskirų plotų suma (pav., 11,52 ha yra 10,74 ha ir 0,78 ha, patekusių į skirtingus suformuotus sklypus, suma). Iš teismo sprendimo turinio yra visiškai aišku, kad jame vartojama valstybinio miško sąvoka yra įstatyme vartojama sąvoka, kuri atskleidžia padaryto pažeidimo atkuriant nuosavybės teises esmę. Todėl apeliantų argumentai esą teismo sprendime kalbama apie neesančius objektus atmestini kaip nepagrįsti.

73Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas išsprendė pareiškėjo prašymą taikyti restituciją, šia apimtimi atsakovų apeliacinį skundą patenkiną, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir perduoda šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

74Minėta, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, tai, konstatavus, jog jie neteisėtai perleisti privačių asmenų nuosavybėn, tokie miškai turi būti grąžinami valstybės nuosavybėn.

75Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 1 protokolą, kurio 1 straipsnis, skelbia kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms ir atitinkamas teises jų piliečiams. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-164/2008 yra pažymėjęs, kad tiek Konvencijos , kaip tarptautinės kilmės teisės akto, pobūdis, tiek šios Konvencijos paskirtis – žmogaus teisių apsauga – lemia, kad ši Konvencija byloje ginčytiniems teisiniams santykiams Lietuvos Respublikoje taikoma tiesiogiai, o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, turi taikymo prioritetą jų atžvilgiu.

76Šioje byloje valstybė siekia atimti iš atsakovų R. R., G. V. R., J. G. K. nuosavybę, todėl miesto miško grąžinimo valstybės nuosavybėn klausimas, atsižvelgiant į pirmiau minėtas teisės normas, negali būti sprendžiamas nepaisant tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Valstybių įsipareigojimų pagal Konvenciją laikymuisi užtikrinti buvo įsteigtas nuolat veikiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį į tai, kad Konvencijos normos yra abstraktaus pobūdžio, ir, siekiant suvokti Konvencijos suteikiamų teisių turinį, administraciniams teismams būtina vadovautis EŽTT praktika (žr., pvz., LVAT 2005 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N3-1603-05; 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A3-750-04).

77Šioje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, spręsdama teisės klausimus, atsižvelgia į šias EŽTT jurisprudencijos nuostatas bei šiuo klausimu formuojamą LVAT praktiką (LVAT 2016 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-2165-585-2016). EŽTT praktikoje, taikant Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, pažymima, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 1262/02) 27 par., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05) 49 – 50 par., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 38 par.). Naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų, o tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta (EŽTT 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75) 69–74 par., EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumerescu prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95) 78 par., EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 49 par.). Kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos. Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 50 par.). Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 70 par.). Konvencija turi būti taikoma ir aiškinama tokiu būdu, kad teisės ir laisvės, kurias ji garantuoja, būtų praktiškos ir efektyvios, o ne teorinės ir iliuzinės (EŽTT 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Leyla Sahin prieš Turkiją (pareiškimas Nr. 44774/98) 136 par.).

78Šioje byloje Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendime nurodė, kad panaikinus skundžiamus aktus A. R. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta ir Nacionalinė žemės tarnyba turi operatyviai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, o pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios teismo išvados prieštarauja EŽTT praktikai. Pabrėžtina, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsakovų sąžiningumo įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą, neginčijo. Byloje nėra duomenų, kad A. R. įpėdiniai kokiu nors būdu elgėsi neteisėtai. Nuosavybė buvo atkurta turėtoje vietoje. Todėl panaikinus skundžiamus aktus padėties atkūrimas neįmanomas, nes nuosavybė turėtoje vietoje negali būti grąžinta Pretendentė yra mirusi. Nuo nuosavybės teisių atkūrimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas ir dėl to nuosavybės atkūrimo atlyginant už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą atlyginimo galimybės yra mažesnės nei buvo 1998 metais. Teismas, siūlydamas atsakovams inicijuoti naują procesą dėl žalos atlyginimo ir taikydamas restituciją, iš esmės grąžino juos į neapibrėžtą padėtį. Toks teismo nurodymas yra neproporcinga priemonė, pažeidžianti asmens, kuris laikėsi įstatymų reikalavimų, nuosavybės teises saugomas pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, asmens teisę į teisėtų lūkesčių apsaugą. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad sąlygos, kuriomis apeliantai neteko savo nuosavybės teisių į žemės sklypų atitinkamas dalis, užkrovė jiemsm pernelyg didelę asmeninę naštą, o valdžios institucijos ir apygardos administracinis teismas šiuo atveju neužtikrino teisingos pusiausvyros tarp visuomenės intereso poreikių iš vienos pusės ir pareiškėjo teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe iš kitos. Tokioje kaip ši byloje pagrindinis viešasis interesas yra atkurti teisingumą ir pagarbą teisinei valstybei. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, vėliau paveldėjimo būdu turtą įgijus kitam asmeniui, kurio sąžiningumas taip pat nepaneigtas, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisių į nuosavybės apsaugą, asmens teisių į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiam fiziniam asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai.

79Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. R., kuriai neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, turtą paveldėjo jos sūnūs (apeliantai), o atitinkamą jo dalį kaip dovaną iš savininkės įpėdinio gavo apeliantė J. G. K. Šiuo atveju A. R. nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs. Pagal šios bylos aplinkybės restitucija taikytina valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams (apeliantams) iš kurių paimamas turtas natūra grąžintinas valstybei, o valstybė gaudama miesto mišką turi jiems sumokėti atitinkamas kompensacijas, nes priešingu atveju apeliantų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (Civilinio Kodekso 6.145 straipsnio 2 dalis). Šio klausimo pirmosios instancijos teismas nesprendė ir įrodymų tuo klausimu nerinko. Todėl byla šioje dalyje grąžintina nagrinėti iš naujo.

80Teisėjų kolegija, grąžindama šią bylos dalį nagrinėti iš naujo, atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant dėl kompensacijos dydžio inter alia privalu atsižvelgti į EŽTT jurisprudencijos nuostatas. Pagal EŽTT jurisprudenciją kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 65 par.). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai bus laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 40 par.). Pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto „rinkos“ verte, nustatyta turto nusavinimo metu (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 66 par.). Siekdamas įvertinti pareiškėjams tenkančią naštą, teismas privalo įvertinti individualias kiekvienos bylos aplinkybes, o būtent – sąlygas, kuriomis buvo įgyta ginčijama nuosavybė, bei kompensaciją, kurią už atimtą nuosavybę pareiškėjai gavo, taip pat pareiškėjų asmeninę ir socialinę padėtį (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 51 par.). Kompensacijos dėl pareiškėjo nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 67 par.). Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė (EŽTT 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Romankevič prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25747/07) 46 – 47 par., EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41248/06) 67 par.).

81Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas bylos dalį dėl skundžiamų aktų dalių panaikinimo išsprendė nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl šia apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir paliekamas nepakeistas.

82Taikydamas restituciją, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl paimamo turto kompensacijos pagrįstumo, todėl šia apimtimi atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir ši bylos dalis perduotina teismui nagrinėti iš naujo.

83Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

Nutarė

84Atsakovų R. R., G. V. R., J. G. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

85Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

86Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

87Nutartis neskundžiama.