Byla A-793-415/2017
Dėl administracinių aktų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo ir restitucijos taikymo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų D. S. ir Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl administracinių aktų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu (I t., b. l. 2–7), prašydamas:
    1. Panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha miesto miškams priskirto ploto įtraukimo į 0,2430 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 39);
    2. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 35VĮ-44 „Dėl žemės sklypo įregistravimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vardu valstybinės žemės patikėjimo teise“ dalį dėl 0,14 ha miško žemei priskirto ploto, patenkančio į 0,2430 ha žemės sklypą (( - ), Mažeikių m.);
    3. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2012 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 35S-9 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste S. K., ( - )“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha miško žemę, esančią 0,2430 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav.;
    4. Pripažinti negaliojančiu 2012 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. 1M12-3489) dalį, kuria D. S. paveldėjo 0,14 ha miško žemės 0,2430 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav.;
    5. Taikyti restituciją natūra: įpareigoti D. S. grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį 0,2430 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav.
  2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2015 m. kovo 20 d. gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, Tarnyba, NŽT) 2015 m. kovo 18 d. raštas Nr. 1SD-836-(3.1.) dėl viešojo intereso gynimo, kuriame teigiama, jog galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai, tarp jų ir S. K. vardu. Šiaulių apygardos prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. K. į buvusios savininkės Z. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę Mažeikių mieste teisėtumo, pagal pateiktą informaciją ir tyrimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad S. K. 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė tuometinei Mažeikių rajono Mažeikių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją). Išnagrinėjus S. K. prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), buvo pripažinta S. K. teisė atkurti nuosavybės teises į Z. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę Mažeikių mieste. S. K. mirė 1997 m. gegužės 25 d. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 39 suprojektuotas 0,2430 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,2430 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 39 suteikė adresą – ( - ), Mažeikiai. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 35VĮ-44 „Dėl žemės sklypo įregistravimo nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vardu valstybinės žemės patikėjimo teise“ suformavo 0,2430 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį Mažeikių rajono savivaldybės Mažeikių mieste, ( - ), kurio nominali vertė – 21 054,00 Lt, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, ir įsakė šį žemės sklypą įregistruoti Nacionalinės žemės tarnybos vardu valstybinės žemės patikėjimo teise. Minėto Nacionalinės žemės tarnybos įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 0,2430 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav. (toliau – ir Žemės sklypas). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2012 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 35S-9 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste S. K., ( - ) atkurtos S. K. nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2430 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują Žemės sklypą. Pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos. 2012 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. 1M12-3489) pagrindu Žemės sklypą įgijo D. S.. Valstybinė miškų tarnyba 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. R2-397 informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad, 2006 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje, buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių ir Žemės sklypas. Šie miško plotai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau šiuo metu to padaryti nėra galimybės, nes miško žemėje buvo suformuoti kitos paskirties žemės sklypai ir perduoti privatiems asmenims. Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. gegužės 4 d. raštu Nr. R6-736 informavo, kad į Žemės sklypą patenkantys miškai, miško žemė buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre pagal 2006 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir nekito. Valstybinė miškų tarnyba pažymėjo, kad nagrinėjama teritorija nėra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, patvirtintiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, tačiau vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 4 d. pažymos Nr. 46411 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą į Žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės S. K., patenka 0,14 ha miško žemės plotas. Iš 2015 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 57539 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis matyti, kad Žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško sklypą Nr. 26, kuriame yra 0,14 ha miško. Miško žemės plotas – 0,14 ha, patenkantis į 0,2430 ha Žemės sklypą, administracinių aktų priėmimo metu buvo valstybės išperkamas, todėl nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria į suprojektuotą 0,2430 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 39) pateko 0,14 ha miško žemės, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 35VĮ-44 „Dėl žemės sklypo įregistravimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vardu valstybinės žemės patikėjimo teise“ dalis dėl 0,14 ha miško žemės, patenkančios į 0,2430 ha Žemės sklypą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2012 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 35S-9 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste S. K., ( - ) dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha miško žemės, esančios 0,2430 ha Žemės sklype, yra neteisėtos iš esmės ir turi būti panaikintos, kadangi prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijami administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien šių aktų panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleidžia apginti viešojo intereso. Taigi, panaikinus administracinius aktus dėl valstybinės reikšmės miško (miesto miško), kuris neteisėtai pateko privačion nuosavybėn, turi būti pripažinta negaliojančia ir 2012 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. 1M12-3489) dalis, kuria D. S. paveldėjo 0,14 ha miško žemės 0,2430 ha Žemės sklype (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 str. 1 d.), nes šio sandorio dalis (valstybinės reikšmės miškas nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ir negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas) prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Šioje byloje viena restituciją lemiančių aplinkybių yra ta, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. D. S. privalo grąžinti valstybei 0,14 ha dalį 0,2430 ha Žemės sklypo, patenkančią į miško žeme užimtą plotą.
  3. Pareiškėjas dėl termino kreiptis į teismą eigos skaičiavimo paaiškino (II t., b. l. 29‑32), kad ABTĮ 33 straipsnyje numatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti, jei specialus įstatymas nenustato kitaip. Nors ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis, nustatanti prokuroro teisę ginant viešąjį interesą įstatymų nustatytais atvejais kreiptis su pareiškimu į teismą, nenumato specialių termino, per kurį prokuroras galėtų paduoti skundą teismui dėl viešojo intereso gynimo, skaičiavimo taisyklių, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Šiaulių apygardos prokuratūroje Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. kovo 18 d. raštas Nr. 1SD-836-(3.1.) „Dėl viešojo intereso gynimo“ gautas 2015 m. kovo 20 d. Su prašymu buvo pateikti dokumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu S. K.. Nors rašte prašoma kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, jokių duomenų, koks miško plotas patenka į Žemės sklypą, pateikta nebuvo, nebuvo pateikta ir paveldėjimo teisės liudijimo kopija, todėl buvo kreiptasi į Valstybinę miškų tarnybą bei į VĮ Registrų centrą. Duomenys iš Valstybinės miškų tarnybos gauti 2015 m. gegužės 7 d., paveldėjimo teisės liudijimas iš VĮ Registrų centro gautas 2015 m. balandžio 16 d. Išnagrinėjus pateiktus dokumentus buvo nustatyti teisės aktų pažeidimai, padaryti formuojant ginčo Žemės sklypą, taip pat pagal pateiktus dokumentus buvo galima formuluoti reikalavimus. Prokuroras į teismą su pareiškimu kreipėsi 2015 m. gegužės 7 d., todėl vieno mėnesio termino administraciniams aktams ginčyti nepraleido.
  4. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba atsiliepime (I t., b. l. 111–115) nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  5. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą kiekvienas žemesnis teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant. Pagal Teritorijų planavimo įstatyme pateiktą bendrojo plano apibrėžimą, generalinį planą galima vadinti ir bendruoju planu. LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154 buvo patvirtintas Mažeikių miesto generalinis planas, pagal kurį ginčo teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Vėliau, 1986 metais, šis kvartalas buvo detalizuotas – parengtas Naikių gyvenamojo rajono Mažeikiuose užstatymo eskizas su raudonųjų linijų planu. Taigi rengdamas šios teritorijos detalųjį planą, atsakovas privalėjo atsižvelgti į generalinio plano sprendinius, ką ir padarė priimdamas 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“. Nei Mažeikių miesto generaliniame plane, nei Mažeikių miesto bendrajame plane, patvirtintame Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T1-94, ginčo teritorijoje niekada nebuvo pažymėtas miškas. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas ir Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T1-109 patvirtintas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-os dalies 36 ha plote detalusis planas. Vėliau planas buvo koreguojamas bei patvirtintas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347. Esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tačiau buvo atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas. Vėliau buvo įgyvendinami detaliojo plano sprendiniai bei registruojami sklypai (įgyvendinamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos). Atliekant Naikių mikrorajono II-osios dalies detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene procedūras, dalyvavo ir Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus atstovai, tačiau 2008 m. lapkričio 5 d. vykusio detaliųjų planų svarstymo su visuomene susirinkimo metu pastabų ar pretenzijų dėl rengiamų detaliųjų planų gauta nebuvo. Atkreipė dėmesį į tai, kad Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2009 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T1-94 patvirtino Mažeikių miesto teritorijos bendrąjį planą, kuriame ginčo teritorijoje taip pat numatyta gyvenamųjų namų statyba. Šis planas, be kitų institucijų, buvo suderintas ir su VĮ Mažeikių miškų urėdija, o tai patvirtina, jog minėta urėdija neturi informacijos apie tikslią miško buvimo vietą. Taigi Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame buvo suprojektuotas 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A11-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,2430 ha kitos paskirties žemės sklypui suteikė adresą – ( - ), Mažeikiai. Pažymėjo, kad savivaldybės taryba sprendimą bei administracijos direktorius įsakymą priėmė vadovaudamiesi turima informacija, t. y. turimi duomenys nepatvirtino, kad Žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą.
  6. Atsakovui kilo abejonių, kad ginčo teritorijoje miškas iš tikrųjų yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Prokuroro pareiškime teigiama, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių ir Žemės sklypas, 2007 metais buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre pagal 2006 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Byloje nėra pateiktas svarbiausias įrodymas apie miško įregistravimą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre – miško kadastro numeris. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad ginčo teritorijoje yra įregistruotas miškas. Vadovaujantis CK 4.262 straipsniu, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais. Vieninteliai duomenys, įrašyti į viešą registrą, kurie pateikti byloje, yra Žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Faktą, kad ginčo teritorijoje yra miškas, bandoma įrodyti tik grafiniais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, kurie yra sukurti panaudojant ortofotonuotraukas. Tačiau ortofotonuotraukos nėra pagrindas nustatyti tikslias žemės sklypo koordinates dėl didelės paklaidos – darant ortofotonuotraukas į miško plotą gali patekti ne tik pats miškas, bet ir šešėliai, krentantys nuo medžių ar krūmų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ patvirtinto Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) 39 punkte yra nurodyta, kad kadastro tvarkytojas duomenis apie kadastro objekto įregistravimą, kadastro objekto pakeitimo duomenų įrašymą ar kadastro objekto išregistravimą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo kadastro objekto įregistravimo, kadastro objekto pakeitimo duomenų įrašymo ar kadastro objekto išregistravimo perduoda Nekilnojamojo turto registrui. VĮ Registrų centre ginčo teritorija iki šiol nėra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miškas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 100 punktą, į kadastrą draudžiama įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, prieš tai nepatikrinus, ar šio daikto ribas galima pažymėti kadastro žemėlapyje. Prieš pažymint patikrinama, ar žemės sklypų ribos nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje nekerta gretimų ir jau pažymėtų nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje žemės sklypų ribų arba su jomis nesiriboja. Atsižvelgiant į tai, kad Žemės sklypo ribos yra pažymėtos Nekilnojamojo turto registre, tačiau nėra jokių duomenų apie įregistruotą miško plotą šioje teritorijoje, teigtina, kad, neatlikus tikslios miškų plotų kartografijos, negalima daryti vienareikšmės išvados, jog Žemės sklypas patenka į miško plotą. Nors prokuroras nurodė, kad miško plotai, kurie patenka į Žemės sklypą, 2007 m. buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, tačiau tai paneigia faktas, jog 2012 metais Nekilnojamojo turto registre ginčo Žemės sklypas buvo įregistruotas D. S. vardu. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registras, praėjus 5 metams nuo tariamo miško ploto registravimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, neturėjo jokios informacijos apie šiame sklype įregistruotą mišką, nors dar 2007 m. apie tai turėjo būti pranešta.
  7. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ valstybės įmonėms miškų urėdijoms buvo pavesta valstybinės reikšmės miškuose vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą – atkurti, prižiūrėti, saugoti miškus, racionaliai naudoti miškų išteklius ir prekiauti mediena bei miško ištekliais. Nutarimu apskričių viršininkams (vėliau – Nacionalinei žemės tarnybai) buvo pavesta iki 2007 m. liepos 1 d. suformuoti valstybinės reikšmės miško žemės sklypus, įregistruoti šiuos sklypus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu bei perduoti įregistruotus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu valstybinės reikšmės miškus (valstybinės miško žemės sklypus) patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms atlikti. Tačiau, kaip reikalaujama minėtu nutarimu, ginčo teritorija nebuvo perduota patikėjimo teise VĮ Mažeikių miškų urėdijai.
  8. Atsakovas nurodė, kad paaiškėjus, jog prokuroro pareiškimas yra pagrįstas, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnį (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją). S. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 35S-9, remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, tai yra teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo. Todėl ginčui taikytinos Konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Minėtame EŽTT sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Pažymėta, kad turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.
  9. Atsakovo nuomone, ginčas kilo dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu valstybinės reikšmės miško plotai buvo patvirtinti vadovaujantis netikslia kartografine medžiaga. Taigi sprendimo priėmimo metu atsakovui nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad S. K. galėjo pagrįstai numatyti, jog administracinis aktas yra neteisėtas, arba, jog ji veikė neteisėtai, teikdama viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo panaikinti sprendimą formaliais akto negaliojimo pagrindais, numatytais ABTĮ 89 straipsnyje. Nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą procesas vyksta pakankamai ilgą laiką, todėl panaikinus nuosavybės teises į ginčo plotą, tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, tai sąlygotų ilgesnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą bei papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą, susijusį su naujo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimu. Žemės sklypo praradimas taip pat gali būti susiejamas ir su turtinės žalos padarymu, kurią gali tekti atlyginti iš valstybės biudžeto, o papildomų valstybės biudžeto lėšų naudojimas taip pat priskirtinas viešojo intereso sferos reguliavimui. Šioje byloje patenkinus prokuroro skundą jo prašomu būdu, viešasis interesas gali būti apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o sąžiningam 0,2430 ha žemės sklypo įgijėjui bus sukurti papildomi jo teisių ir teisėtų interesų apribojimai. Todėl šio ginčo atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų, todėl prokuroro pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.
  10. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius (I t., b. l. 104–109) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimais sutinka ir prašo teismo juos tenkinti.
  11. Pažymėjo, kad Valstybinė miškų tarnyba 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. R2-397 informavo Nacionalinę žemės tarnybą, jog Mažeikių mieste esantys kitos paskirties žemės sklypai, tarp kurių ir Žemės sklypas, patenka į teritorijas, kurios pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas. Žemės sklypo dalis, remiantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, negalėjo būti privatizuota. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 4 d. pažymos Nr. 46411 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad į 0,2430 ha Žemės sklypą patenka 0,14 ha miško žemės plotas. Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad Žemės sklypas yra Mažeikių girininkijos miško kvartalo Nr. 219 miško sklypo Nr. 26 dalis, kurią užima 0,14 ha miško žemės plotas.
  12. Atsakovė D. S. atsiliepime (I t., b. l. 68–71) ir patikslintuose atsiliepimuose (I t., b. l. 151–152; II t., b. l. 2–8, 12–16; IV t., b. l. 26–28, 66–77) į pareiškėjo pareiškimą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti; taip pat prašė dėl akivaizdžios Teritorijų planavimo įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatų kolizijos kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo dėl įstatymų viršenybės; taikyti restituciją visam Žemės sklypui – įpareigoti grąžinti Lietuvos Respublikai visą Žemės sklypą (0,2430 ha); priteisti patirtas 49,17 Eur bylinėjimosi išlaidas.
  13. Nurodė, kad įvykdžius restituciją ji ir jos šeimos nariai patirs turtinę ir neturtinę žalą. Prokurorui siūlant taikyti restituciją tik daliai, o ne visam ginčo Žemės sklypui, pasikeis sklypo konfigūracija, plotas, komercinis patrauklumas, funkcinis priklausomas, be to, inžinerinių komunikacijų nutiesimas taps komplikuotas, sklypas bus netinkamas statyti namą. Ginčo žemės sklypas nebuvo naudojamas, miškas yra išlikęs.
  14. Manė, kad ginčo teritorija negali būti priskirta miesto miškų kategorijai, nes nepatenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais priskirtus valstybinės reikšmės miškų plotus, todėl nėra ginčo objekto. Be to, pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis, Žemės sklype augančių medžių amžius yra 13 metų, todėl savaime apsiželdinanti ginčo teritorija pagal Miškų įstatymo 13 straipsnio 2 dalį negali būti traktuojama kaip miškas (miesto miškas). Nuosavybės atkūrimo S. K. metu (2012 m. kovo 2 d.), vidutinis medžių amžius būtų tik 19 metų. Valstybinė miškų tarnyba negali įrodyti, jog Žemės sklype tiek formavimo metu, tiek privatizavimo metu buvo medynas, atitinkantis valstybinės reikšmės miško požymius. Ginčo teritorija yra miesto teritorijoje, kurioje miško veisimas Mažeikių teritorijos planavimo dokumentais nenumatytas, todėl negalimas.
  15. Pažymėjo, kad Šiaulių apygardos prokuratūros argumentacija, kad Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, tokiu būdu pateisinant Valstybinės miškų tarnybos galimą savivalę, yra atmestina. Konstitucijoje nėra nurodoma, kaip atsiranda miškai, kokie jų požymiai, iš ko jie susideda, todėl medynų statusas konkretizuojamas įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose. Negalima remtis ir Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, nes šis nutarimas sukėlė chaosą teritorijų planavimo ir valdymo sferoje, teisinį netikrumą, be to, jis buvo priimtas esant visai kitokioms faktinėms aplinkybėms. Be to, EŽTT byloje Varnienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 429146/04, konstatavo, kad „neturėtų būti taikoma pirmenybė aplinkosaugos klausimų atžvilgiu, ypač, jei šiuo požiūriu valstybė yra nustačiusi teisinį reguliavimą“, todėl restitucijai tinkamo teisinio pagrindo nėra.
  16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimu į pareiškimą (I t., b. l. 129–132) prašė jį tenkinti.
  17. Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime pakartojo Šiaulių apygardos prokuroro pareiškime išdėstytas faktines aplinkybes. Kartu pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba, perleisdama nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė šias imperatyvias teisės aktų normas: Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius, Žemės įstatymo 6 straipsnį. Todėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Nacionalinės žemės tarnybos aktai, kuriais suformuotas ginčo sklypas ir atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais. Pripažinus negaliojančiais administracinius aktus, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikyta restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000). Nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš CK 6.241 straipsnio 1 dalyje nurodytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas, taigi atsakovė privalo grąžinti žemės sklypo dalį, įgytą be teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. CK 4.7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, todėl asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto (valstybinės reikšmės miško), negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais. Jei piliečiams natūra grąžintas turtas, kurio pagal galiojančius įstatymus grąžinti negalima, tai reiškia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymus, o grąžintas turtas pripažintinas kaip gautas neteisėtu būdu (LAT 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010), o administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu (LAT 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑47/2010). Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą yra išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (LAT 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010), šioje nutartyje LAT taip pat konstatavo, kad senaties ir sąžiningo įgijėjo institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn.

6II.

7

  1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. sprendimu (IV t., b. l. 118‑139) pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino, ir panaikino Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha miesto miškams priskirto ploto įtraukimo į 0,2430 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 39); panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 35VĮ-44 „Dėl žemės sklypo įregistravimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vardu valstybinės žemės patikėjimo teise“ dalį dėl 0,14 ha miško žemei priskirto ploto, patenkančio į 0,2430 ha žemės sklypą (( - ), Mažeikių m.); panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2012 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 35S-9 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste S. K., ( - ) dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha miško žemę, esančią 0,2430 ha žemės sklype unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav.; pripažino negaliojančiu 2012 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. 1M12-3489) dalį, kuria D. S. paveldėjo 0,14 ha miško žemės 0,2430 ha žemės sklype unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav.; taikė restituciją natūra – įpareigojo D. S. grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį 0,2430 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav.
  2. Teismas nustatė, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2015 m. kovo 20 d., gavusi Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 1SD‑836‑(3.1.) „Dėl viešojo intereso gynimo“, kuriame nurodoma, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai, tarp jų ir S. K. vardu. Su prašymu buvo pateikti dokumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu S. K.. Šiaulių apygardos prokuratūra kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą dėl papildomos informacijos ir duomenų pateikimo. Iš Valstybinės miškų tarnybos duomenys buvo gauti 2015 m. gegužės 7 d., kuriuos išnagrinėjus buvo nustatyti teisės aktų pažeidimai, padaryti formuojant ginčo žemės sklypą. Teismas, įvertinęs, kokius duomenis (dokumentus) Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė Nacionalinė žemės tarnyba, padarė išvadą, jog iki kreipimosi į Valstybinę miškų tarnybą Šiaulių apygardos prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Taigi pareiškėjas operatyviai sprendė šį klausimą ir realizavo teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais, t. y. 2015 m. gegužės 7 d., nepraleidus ABTĮ numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas.
  3. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašomų panaikinti skundžiamų administracinių aktų ir prašomo pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies neteisėtumas grindžiamas tuo, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, tokiu būdu pažeidžiant Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus.
  4. Teismas pažymėjo, kad iš Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. gegužės 4 d. rašte Nr. R6-736 „Dėl informacijos ir duomenų pateikimo“ pateiktų duomenų galima matyti, jog žemės sklypas, kadastro Nr. 6130/0011:173, nepriskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, patvirtintiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, tačiau, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Į Žemės sklypą patenkantys miškai, miško žemės buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre pagal 2006 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Be to, Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. rašte Nr. R2-397 „Dėl informacijos pateikimo“ taip pat nurodyta, kad „2006 metais atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 metais registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre miško plotai patenkantys žemės sklypus <...> Nr. 6130/0011:173 <...>. Šie miško plotai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau šiuo metu tai padaryti nėra galimybės dėl galimai neteisėtų veiksmų, atliktų 2009–2012 metais, suformavus miško žemėje kitos paskirties žemės sklypus ir juos perdavus privatiems asmenims“. Taip pat iš pateiktos Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 4 d. pažymos Nr. 46411 „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas“ matyti, kad ginčo Žemės sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu miško žemės ženklu (žalsva spalva). Iš Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 57540 „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Miškų žemėlapio fragmentas“ ir 2016 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 63031 „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas“ matyti, kad duomenys apie miško žemę Žemės sklype nepakito. Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 28 d. pažymoje Nr. 57539 „Apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Taksaciniai rodikliai“ nurodyta, kad Žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos/Mažeikių girininkijos miško kvartalo Nr. 219 taksacinį sklypą Nr. 26, kuriame yra 0,14 ha miško žemės.
  5. Teismo nuomone, prieš tai paminėti Valstybinės miškų tarnybos pateikti rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, jog Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 219 kvartalo 26 sklypo dalis yra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miško žemė. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalį, registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Paminėtiems Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenims esant nenuginčytiems ir galiojantiems, nėra pagrindo abejoti jų teisėtumu ir pagrįstumu.
  6. Teismas dėl VĮ Mažeikių miškų urėdijos 2016 m. sausio 5 d. rašto Nr. 3.9 (D)-23, kuriame nurodyta, kad 219 kvartalo 26 sklypas yra priskirtas miškų parko pogrupiui, pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jei ginčo žemės dalis pripažintina miško parku, ji pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą būtų išperkama valstybės.
  7. Teismas dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos atsiliepime išreikštos abejonės, ar ginčo teritorijoje miškas iš tikrųjų yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, nurodė, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Be to, teismas nenustatė pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, nes jie kitų bylos proceso dalyvių nenuginčyti ir nepaneigti kitais įrodymais.
  8. Teismas akcentavo, kad ginčo atveju 0,14 ha miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir dislokacijos vietą (Mažeikių miestas) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn. Be to, nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra.
  9. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad panaikinus neteisėtus administracinius aktus, Žemės sklypo suteikimas yra niekinis, todėl, vadovaujantis principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“, turi būti pripažinta negaliojančia 2012 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. 1M12-3489) dalis, kuria D. S. paveldėjo 0,14 ha miško žemės 0,2430 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav.
  10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog asmuo, kuriam neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams, nustatant grąžintinos žemės plotus; atsakovės D. S. (drauge ir S. K., kuriai skundžiamais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės) sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nepaneigtas.
  11. Dėl atsakovės D. S. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti dėl Teritorijų planavimo įstatymo bei Miškų įstatymo viršenybės, teismas pažymėjo, jog toks atsakovės prašymas negali būti tenkinamas, nes pagal Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų.
  12. Dėl atsakovės D. S. teiginių, kad įvykdžius restituciją ji ir jos šeimos nariai patirs turtinę ir neturtinę žalą, teismas nurodė, jog šioje byloje nesprendžiamas žalos atlyginimo klausimas. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė pareiškėjo skundo dalykas – materialinis teisinis reikalavimas, todėl jo apimtyje ir buvo išnagrinėtas iškeltas ginčas. Be to, sąžiningi asmenys, kurie patyrė žalą dėl valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų, pagal Konstituciją ir kitus įstatymus (CK 6.271 str.) turi teisę kreiptis į teismą su skundu (prašymu) dėl žalos atlyginimo.

8III.

9

  1. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 144–149), kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat bylą išnagrinėti žodinio proceso tvarka.
  2. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje buvo pateikta viena kitai prieštaraujanti informacija. Valstybinė miškų tarnyba 2014 m. vasario 17 d. rašte Nr. R2-397 teigė, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, kurių tarpe ir Žemės sklypas, buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2007 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją. Atsiliepime Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad į Žemės sklypą patenkantys miškai ir miško žemės plotai buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jų nuostatų patvirtinimo“. Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. gegužės 4 d. rašte Nr. R6-736 nurodė, kad nagrinėjama teritorija nėra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, patvirtintiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais.
  3. Pažymi, kad VĮ Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26 taksacinis sklypas yra priskirtas II B miškų grupei „Rekreaciniai miškai“, 25 pogrupiui – „Miško parkai“. Įstatymų leidėjas išskyrė sąvokas „miestų miškai“ ir „miško parkai“, tai yra skirtingi miškų pogrupiai. 26 taksacinis sklypas nėra miesto miškas ir negali būti priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu.
  4. Paaiškina, kad Mažeikių miesto generaliniame plane, patvirtintame LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154, ginčo teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Rengdama šios teritorijos detalųjį planą ir priimdama 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“, savivaldybė privalėjo atsižvelgti į generalinio plano sprendinius. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2009 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T1-94 patvirtino Mažeikių miesto teritorijos bendrąjį planą, pagal kurį ginčo teritorijoje numatyta gyvenamųjų namų statyba. Šis planas, be kitų institucijų, buvo suderintas ir su VĮ Mažeikių miškų urėdija, o tai patvirtina, jog VĮ Mažeikių urėdija neturi informacijos apie tikslią miško buvimo vietą.
  5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažyma Nr. 46403 ir 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. 397 „Dėl informacijos pateikimo“. Tačiau šiuose dokumentuose nėra kadastro objekto identifikavimo kodo, o tai reiškia, kad šie objektai negali būti laikomi įregistruotais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Apelianto nuomone, remiantis Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. spalio 1 d. raštu Nr. R6-3666, geriausiu atveju ginčo teritorijoje miškas galėjo būti registruotas tik 2010 metais. Pasak apelianto, grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti panaudojant ortofotonuotraukas, kurios negali būti pagrindu nustatyti tikslias žemės sklypo koordinates. Žemės sklypo ribos yra pažymėtos Nekilnojamojo turto registre, tačiau nėra jokių duomenų apie įregistruoto miško ribas šioje teritorijoje, todėl, neatlikus tikslios miškų plotų kartografijos (nežinant miško kadastro ribų), negalima daryti vienareikšmiškos išvados, koks konkrečiai miško plotas patenka į ginčo teritoriją. Be to, Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. spalio 1 d. rašte Nr. R6‑3666 nurodė, kad 2014 m. birželio 23 d. perdavė Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis VĮ Registrų centrui. Apelianto nuomone, ši informacija neatitinka tikrovės, nes, praėjus daugiau nei metams, nėra jokių įrašų apie miško įregistravimą šioje teritorijoje.
  6. Akcentuoja, kad paaiškėjus, jog prokuroro pareiškimas yra pagrįstas, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas ar D. S. veikė nesąžiningai, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamus aktus formaliais akto negaliojimo pagrindais, numatytais ABTĮ 89 straipsnyje. Patenkinus prokuroro pareiškimą, viešasis interesas gali būti apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o sąžiningam 0,14 ha žemės įgijėjui bus sukurti papildomi jo teisių ir teisėtų interesų apribojimai.
  7. Atsakovė D. S. pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 154–163), kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
  8. Apeliantė, be aplinkybių, kurios nurodytos jos atsiliepime į pareiškimą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė atsižvelgdamas tik į Valstybinės miškų tarnybos pateiktus miškų valstybės kadastro duomenis ir grafinę medžiagą. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes. Nuosavybės teisės nebuvo atkurtos į miško žemę, apeliantė miško žemės nepaveldėjo – tokių duomenų nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose nėra, paveldėta žemė turėtų būti naudojama vienbučių arba dvibučių namų statybai pagal paskirtį taip, kaip to reikalauja Žemės įstatymo 9 straipsnis.
  9. Nurodo, kad Miškų įstatymas taikomas tik toje teritorijos dalyje, kurioje žemė po medynais yra miškų ūkio paskirties. Žemės sklypo privatizavimo metu medynas buvo 19 metų amžiaus, todėl negalėjo būti laikomas mišku pagal Miškų įstatymą, taigi ginčo teritorijoje negalėjo būti ir miesto miško.
  10. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Miškų įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į Žemės įstatymo, Miškų įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias Miškų įstatymo taikymo sferas, sritis ir sąlygas. Teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26-as taksacinis sklypas galbūt fiktyviai buvo priskirtas II B miškų grupei „Rekreaciniai miškai“, 25-am pogrupiui „Miško parkai“, nes iš tiesų Žemės sklypas neatitinka miško parkui keliamų reikalavimų. Teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad Valstybinė miškų tarnyba ir Valstybinis miškotvarkos institutas negalėjo pagrįsti savo teikiamų duomenų pirminiais dokumentais, kurių pagrindu pradėti teisminiai ginčai; neatsižvelgė į tai, kad Valstybinės miškų tarnybos pozicija yra nenuosekli, klaidinanti, galbūt ir neteisėta, o teikiami duomenys – abejotini dėl savo kilmės datos ir tikrumo.
  11. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ miškų urėdijoms buvo pavesta vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybinės reikšmės miškų plotuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“. Vyriausybės nutarimas Nr. 454 nebuvo įvykdytas ir ginčo Žemės sklypas nepateko į Vyriausybės nutarimu Nr. 1154 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus.
  12. Akcentuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, pateiktais Valstybinės miškų tarnybos, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes. Pagrindinis teisės aktas, kurio pagrindu atkuriama nuosavybė, yra 1997 metų liepos 1 d. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuriuo privalo vadovautis visos šiame procese dalyvaujančios institucijos. Įstatyme griežtai reglamentuota, kokiais dokumentais ir duomenų bankais reikia vadovautis atkuriant nuosavybę – Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras minėtame įstatyme nenurodytas.
  13. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo spendimas prilygsta nuosavybės atėmimui, kaip Europos žmogaus teisių teismo išspręstoje byloje Varnienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 429146/04.
  14. Pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas dėl Žemės sklypo dalies restitucijos yra nesąžiningas, nes po restitucijos likusi Žemės sklypo dalis yra neracionalios konfigūracijos, nors Žemės reformos 19 straipsnyje įtvirtinta, jog žemės reformos žemėtvarkos projektuose numatomi grąžinti, perduoti arba suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip įsigyti naudojimuisi žemės sklypai turi būti racionalių ribų, kurios derinamos prie vietovės situacijos kontūrų ir turi sudaryti palankias sąlygas žemės sklypo naudojimui pagal paskirtį.
  15. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (V t., b. l. 18–20) ir atsakovės D. S. apeliacinį skundą (V t., b. l. 72–74) prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
  16. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras atsiliepimu į atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (V t., b. l. 25–31) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  17. Pareiškėjas pažymi, kad prieštaravimo tarp Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. rašto Nr. R2-397, atsiliepimo ir 2015 m. gegužės 4 d. rašto Nr. R6-736 nėra, šiuose raštuose nurodyta informacija yra viena kitą papildanti, o ne paneigianti. Miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miesto miškus formaliai priskyrė valstybinės reikšmės miškams. Be to, miško parkas taip pat yra miškas, o miškas miesto teritorijoje yra miesto miškas, kuris, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, priskirtinas valstybinės reikšmės miškams. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies punkte nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miško parkams. Taigi bet kuriuo atveju S. K. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha žemės 0,2430 ha Žemės sklype. Nuosavybės teisės į Žemės sklypą buvo atkurtos Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 35S-9, todėl šiuo atveju aplinkybės, ar valstybinės reikšmės miškas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotas 2010 m., ar 2006 m., nėra esminės, nes perleidžiant žemės sklypą privačion nuosavybėn teritorija, kurioje yra ginčo Žemės sklypas, jau buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams.
  18. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog registro duomenys ir registro informacija laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi apeliantas, manydamas, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra netikslūs ar neteisingi, juos turi nuginčyti, o jam to nepadarius – privalu jais vadovautis.
  19. Teigia, kad nesutinka su apelianto nuomone, jog aplinkybė, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T1-94 patvirtintas Mažeikių miesto teritorijos bendrasis planas buvo suderintas su VĮ Mažeikių miškų urėdijos atstovu, patvirtina, jog VĮ Mažeikių urėdija neturi informacijos apie tikslią miško buvimo vietą. Pagrindas teritoriją priskirti valstybinės reikšmės miško teritorijai yra inventorizacijos duomenys, kurie gaunami atliekant matavimus ir fiksuojant duomenis. Tai, kad atitinkamos institucijos darbuotojas pažeidė teisės aktų reikalavimus, nedaro inventorizacijos duomenų netiksliais ir neteisingais.
  20. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad Valstybinės miškų tarnybos pateiktose pažymose nėra nė vieno kadastro objekto identifikavimo kodo, todėl jie negali būti laikomi įregistruotais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras sudaromas remiantis valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis. Šis kadastras apima visumą duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatuose nurodyta, kad šį kadastrą sudaro miško masyvų duomenų bazė, suformuota naudojantis taksacinių miško žemės sklypų duomenų baze, sudaryta valstybinės miškų inventorizacijos duomenų pagrindu, kadastro objektas – miško masyvas, jį sudarantys miško kvartalai ir taksaciniai miško žemės sklypai, šio kadastro tvarkytoja – Valstybinė miškų tarnyba. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė įrodymus, kad ginčo Žemės sklype yra miško žemės, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi priimdamas sprendimą. Pateiktuose dokumentuose nurodyti duomenys iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų nurodytus kadastro duomenis. Jais patvirtinama miško dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis, t. y. miškui apibrėžti būtini kriterijai.
  21. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti tik panaudojant ortofotonuotraukas, todėl šie duomenys yra netikslūs. Sklypinės miškų inventorizacijos atlikimą reglamentuoja Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcija, patvirtinta Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V, kurioje numatyta, kad sklypinė miškų inventorizacija yra vykdoma ir vietoje, atliekant tam tikrus matavimus, fiksuojant tam tikrus duomenis ir pan. Be to, tiek Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras, tiek kiti valstybės registrai veikia toje pačioje Lietuvos koordinačių sistemoje (LKS-94), todėl abejoti kaupiamų duomenų teisingumu nėra teisinio pagrindo.
  22. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas analogiškose bylose dėl viešojo intereso gynimo yra pasisakęs ir dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sąveikos su kitais valstybės registrais. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 34 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis atitinkamais kitų valstybės registrų ir kadastrų duomenimis, tarp jų ir Nekilnojamojo turto registro. Minėtas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad, tvarkant Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, yra naudojami ir atitinkami Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau, atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti, ir tai savaime nereiškia, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra neteisingi. Taigi aplinkybė, kad Žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip kitos paskirties sklypas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad jame yra valstybinės reikšmės miško plotai.
  23. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į atsakovės D. S. apeliacinį skundą (V t., b. l. 36–42) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  24. Teigia, kad apeliantė nepagrįstai remiasi Miškų įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, nes ši nuostata atsirado tik 2011 m. birželio 16 d., kai tuo tarpu ginčo Žemės sklype miškas buvo inventorizuotas jau 2006 metais, todėl ši įstatymo nuostata negali būti taikoma.
  25. Nurodo, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, miško parkai – tai intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesnio kaip 3 hektarų ploto miškai su atitinkama rekreacine įranga ir infrastruktūra. Šio įstatymo 3 straipsnis nustato, kad miškai į grupes ir pogrupius skirstomi pagal ūkininkavimo tikslus, ūkininkavimo režimą, todėl tai, kad Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos 219 kvartalas, 26 taksacinis sklypas yra priskirtas II B miškų grupei „rekreaciniai miškai“, 25 pogrupiui – „Miško parkai“, nereiškia, jog ginčo žemės sklype esantis miškas neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytų miškui keliamų reikalavimų. Miško parkas taip pat yra miškas, o miškas miesto teritorijoje yra miesto miškas. Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 4 d. pažyma Nr. 46411 „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas“, 2015 m. balandžio 28 d. pažyma Nr. 57540 „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Miškų žemėlapio fragmentas“ ir 2016 m. sausio 13 d. pažyma Nr. 63031 „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos faragmentas“ neginčijamai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 219 kvartalo 26 sklypo dalis yra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miško žemė. Į Žemės sklypą patenka 0,14 ha miško žemės. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalykas yra ne miško priskyrimo tam tikrai grupei teisėtumas, o nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas į tam tikrą plotą Mažeikių mieste. S. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybinės reikšmės miško plotą, pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, todėl administraciniai aktai turi būti panaikinti, o taip pat pašalinti ir materialiniai teisiniai padariniai, atsiradę šių neteisėtų aktų pagrindu.
  26. Atsakovė D. S. atsiliepimu į atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (V t., b. l. 47–56) prašo jį tenkinti, tačiau bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
  27. Atsiliepime D. S. iš esmės pakartoja savo argumentus, išdėstytus kituose savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į pareiškimą, apeliaciniame skunde).
  28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimu į atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (V t., b. l. 66–70) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  29. Valstybinė miškų urėdija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija, papildomai paaiškina, kad Miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras sudaromas remiantis valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis. Šis kadastras apima visumą duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro objektas yra miško masyvas, jį sudarantys miško kvartalai ir taksaciniai miško žemės sklypai. Valstybinė miškų tarnyba, vadovaudamasi nuostatuose nustatyta tvarka, įregistruoja Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro objektus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre suteikdama identifikavimo kodus. Taksacinio miško žemės sklypo kodas susideda iš 12 skaitmeninių simbolių, iš kurių pirmi du simboliai žymi miškų urėdijos skaitmeninį kodą, kiti du – girininkijos skaitmeninį kodą, kiti keturi – miško kvartalo numerį, likę keturi – taksacinio miško sklypo numerį. Kadastro objekto identifikavimo kodas naudojamas vykdant kadastro duomenų tvarkymo operacijas kadastro duomenų bazėje. Teikiant kadastro duomenis fiziniams ir juridiniams asmenims bei kitoms suinteresuotoms institucijoms, pažymose, išrašuose ir kituose dokumentuose vietoje kadastro objekto identifikavimo kodo yra nurodomas miškų urėdijos pavadinimas, miškų girininkijos pavadinimas, kvartalo numeris ir taksacinio miško žemės sklypo numeris. Taigi apelianto nurodyti argumentai dėl kadastro objektų neįregistravimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra nepagrįsti.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas oficialioje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra tautos gerovės pagrindas. Iš Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių matyti, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė (Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas, 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybinės reikšmės miškų, yra išaiškinęs, kad ypatingą tokių miškų statusą lemia jų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).
  3. Nurodyta konstitucinė nuostata perkelta į Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnį, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Byloje ginčijamo detaliojo plano patvirtinimo metu ir sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, priskiriami ir miestų miškai, kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis apibrėžė, kad miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas valstybinės reikšmės miškus privatizuoti, t. y. įgyti privačion nuosavybėn.
  4. Vertinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, yra pagrindas konstatuoti, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo, taip pat taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžinamas valstybės nuosavybėn. Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 str. 3 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
  5. Iš paminėtų nuostatų seka, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi ne tik įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują sklypą, jis nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Ginčijamų aktų, įskaitant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2012 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 35S-9 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste S. K., ( - ) dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha miško žemę, esančią 0,2430 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), priėmimo metu galiojo imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės (miesto) miškui.
  6. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta Nutarties 31, 32, 33 punktuose nurodytus atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinio skundo argumentus ir Nutarties 39, 40, 41 punktuose nurodytus atsakovės D. S. apeliacinio skundo argumentus.

1364.1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo Žemės sklypo dalis patenka į Mažeikių miesto teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirta miškui, bei, 2006 metais atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją, 2007 metais buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos miškų kadastrą. Vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Kol miško žemė teisės aktų nustatyta tvarka nėra pakeista kitomis naudmenomis, jai taikytinas miško teisinis režimas, todėl nagrinėjamu atveju visa ginčo teritorija, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, laikytina valstybinės reikšmės mišku, išimtine nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai.

1464.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos reiškia, jog valstybinės reikšmės miško statusą nulemia pats jo augimo miesto teritorijoje faktas, todėl duomenų neįtraukimas į Nekilnojamojo turto registrą negali turėti įtakos miško teisiniam režimui (pvz., 2016 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-548-492/2016). Aiškindamas Miškų valstybės kadastro sąveiką su kitais valstybės registrais ir kadastrais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tvarkant Miškų valstybės kadastro duomenis yra naudojami ir atitinkami Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau, atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti, ir tai savaime nereiškia, kad Miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi (pvz., 2012 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3041/2012; 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-276/2013). Miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (pvz., 2017 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-858/2017). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovams ginčijamų administracinių aktų rengimo ar priėmimo metu kilo kliūčių gauti duomenis iš Lietuvos Respublikos miškų kadastro ar Valstybinėje miškų tarnyboje patikslinti teritorijoje esančių miško plotų bei žemės statusą.

1564.3. VĮ Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26 taksacinis sklypas yra priskirtas II B miškų grupei „Rekreaciniai miškai“, 25 pogrupiui – „Miško parkai“. Žemės įstatymas skiria sąvokas „miestų miškai“ ir „miško parkai“, tai yra skirtingi miškų pogrupiai. Miškų grupė – miško žemės plotai, kuriuose panašūs pagrindiniai ūkininkavimo tikslai ir ūkininkavimo režimas (Miškų įstatymo 2 str. 4 d., 3 str. 3 d. 2 p.). Tačiau šis teisinis reguliavimas nepaneigia 26 taksacinio sklypo miesto miško teisinio statuso, nes miesto miškais yra miestų teritorijose esantys miškai, tarp jų ir miško parkai, nors pagal ūkininkavimo tikslus bei ūkininkavimo režimą ir priskirtini skirtingiems (atskiriems) miškų pogrupiams.

1664.4. Dėl Nutarties 33 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų pasisakytina, kad Nutarties 60 ir 61 punktuose nurodytas teisinis reguliavimas, nustatantis išimtinę valstybės nuosavybę į miesto miškus, taip pat iš Konstitucijos ir Miškų įstatymo kylantys imperatyvai suponuoja, jog bet kuris žemesnės galios teisės aktas (tiek norminio, tiek individualaus pobūdžio), prieštaraujantis Konstitucijai ar įstatymui, negali būti priimtas, o jei priimtas – panaikinamas įstatymų nustatyta tvarka. Tai, kad detalusis planas atitiko aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, nepadaro jo teisėtu, kai konstatuojamas, kaip kad yra šioje byloje, detaliojo plano prieštaravimas imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

1764.5. Dėl Nutarties 39 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 57 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (4 d.). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.).

1864.6. Tai, kad vienu ar kitu byloje esančiu ir ištirtu įrodymu teismas neturi teisinio pagrindo remtis, bylos nagrinėjimo metu turi pareikšti proceso šalis, mananti, jog yra tam pagrindas (ABTĮ 53 str. 2 d.), ir pateikti šiuos argumentus pagrindžiančius faktinius duomenis, o jei to padaryti negali – prašyti teismo juos išreikalauti (ABTĮ 57 str. 4 d.). Byloje nėra jokių duomenų, kad Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26-as taksacinis sklypas būtų fiktyviai priskirtas II B miškų grupei „Rekreaciniai miškai“, 25-am pogrupiui „Miško parkai“, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šias aplinkybes nagrinėti.

  1. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą panaikinti viešojo administravimo subjektų priimtų individualių teisės aktų ginčijamas dalis.
  2. 2012 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. 1M12-3489) dalis, kuria D. S. paveldėjo 0,14 ha miško žemės 0,2430 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav., panaikinama, nes: vadovaujantis CK 5.1 straipsniu, paveldima tai, ką palikėjas teisėtai turi (materialius ir nematerialius dalykus, turtines reikalavimo teises ir t. t.) mirties momentu (CK 5.3 str.); šiuo atveju yra paneigtas nuosavybės teisės atkūrimo į 0,14 ha miško žemės 0,2430 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav., teisėtumas, todėl D. S. neturėjo teisinio pagrindo įgyti paveldėjimo teisės į šią žemę (CK 5.1 str. 1, 2 d.).

19Dėl restitucijos taikymo

  1. Nutarties 35 ir 42 punktuose nurodyti apeliacinių skundų argumentai yra, iš esmės, pagrįsti sąžiningos šalies įgytų teisių (nuosavybės teisės) apsaugos imperatyvais, kildinamais iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Taigi šia argumentų grupe siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo taikyto restitucijos būdo teisėtumą.
  2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinius aktus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (žr., pvz., 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-261/2017, 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016). Nutarties 62 punkte apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė dėl turto, esančio išimtine Lietuvos Respublikos nuosavybe, be išlygų grąžinimo natūra, jei panaikinami imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantys teisės aktai. Ši taisyklė taikoma ir nagrinėjamoje byloje.
  3. Tačiau restitutio in integrum principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą.
  4. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr. 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr. 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis, Pincov? ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58, ECHR 2002‑VIII). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, Pincov? ir Pinc, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. Pincov? ir Pinc, par. 53; 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje To?cu?? ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38).
  5. Paminėtas Konvencijos aiškinimas aktualus šios bylos kontekste, siekiant apginti atsakovės D. S. teises, įgytas gera valia, sąžiningai remiantis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu.
  6. Kompensacijos klausimas šioje byloje nespręstas. Apeliacinės instancijos teismas ex officio šioje proceso stadijoje šio klausimo išspręsti negali.
  7. EŽTT jurisprudencija dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies atskleidžia, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl ginčo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr., pvz., 2005 m. spalio 13 d. sprendimą byloje Clinique des Acacias prieš Prancūziją, pareiškimų Nr. 65399/01, 65406/01). Rungimosi, betarpiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, kaip bendrųjų proceso principų, taip pat teisės į apeliaciją įgyvendinimą tokioje teisinėje situacijoje, kokia yra šioje byloje, geriausiai atitinka procesinis sprendimas bylą dėl atsakovės D. S. teisių, įgytų gera valia, sąžiningai remiantis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu, įgyvendinimo (adekvačios kompensacijos ar kitos formos tinkamos reparacijos) grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.).
  8. Dėl kompensacijos dydžio nustatymo yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, todėl ja būtina remtis ir šioje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K‑3-92/2015). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (§ 66) EŽTT pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė.

20Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

  1. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  2. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
  3. Atsižvelgdama į bylos medžiagą, į tai, kad pateikti išsamūs apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Atsakovas nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Akcentuotina ir tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. atsakovui ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, be to, administracinė byla (atitinkamoje dalyje) grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi dėl aptartų priežasčių atsakovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nebuvo tenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

22Atsakovų D. S. ir Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinius skundus iš dalies tenkinti.

23Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė taikyti restituciją natūra – įpareigojo D. S. grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį 0,2430 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), Mažeikių m., Mažeikių r. sav., panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

24Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

25Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai