Byla 3K-3-518/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. J. V., V. J. K., S. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), A. J. V., V. J. K., S. K. dėl Kauno apskrities viršininko sprendimo ir įsakymo dalies panaikinimo, dovanojimo sutarties ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia; tretieji asmenys: notarė Jolanta Rulienė, notarė Genovaitė Ona Šilovienė, VĮ Registrų centro Kauno filialas, Romainių bendruomenės centras ir R. J. T.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į miško žemės sklypą, priskirtą Kauno miesto teritorijai, teisėtumo ir jo išreikalavimo valstybei restitucijos tvarka.

6Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 52/7549 B. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo A. T. 2,2 ha žemės Kauno rajone, Aukštutinių Kaniūkų kaime; tos pačios dienos įsakymo Nr. 05-4202 priede nurodyta, kad suteikiamo sklypo paskirtis – miškų ūkio, 1,50 ha miško. Nuosavybės teisė į žemę 1998 m. rugpjūčio 11 d. buvo įregistruota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje. Pažymėjime nurodyta, kad žemė, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, yra Kauno rajone, Aukštutinių Kaniūkų kaime.

72000 m. liepos 19 d. dovanojimo sutartimi B. V. padovanojo sklypą savo sutuoktiniui A. J. V. 2000 m. spalio 17 d. B. V. mirė.

82001 m. rugpjūčio 9 d. A. J. V. dalį sklypo pardavė R. J. T. Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 02-01-5321 šis žemės sklypas padalytas į du atskirus žemės sklypus, 1,1412 ha sklypo paskirtį pakeičiant į žemės ūkio. 2002 m. lapkričio 4 d. bendraturčių A. J. V. ir J. T. sutartimi A. J. V. atiteko 1,16 ha žemės sklypas, iš kurio 1,0873 ha – miškų ūkio paskirties žemė. 2004 m. kovo 30 d. A. J. V. šį žemės sklypą pardavė V. J. ir S. K.

92009 m. balandžio 7 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas Romainių bendruomenės centro prašymas ginti viešąjį interesą dėl Romainių miško parko.

10Ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro nuomone, Kauno apskrities viršininko aktai prieštaravo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (CK 1.80 straipsnis), nes pagal 1996 m. balandžio 4 d. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą ginčo miškas pateko į miesto teritoriją, todėl, pasikeitus miško statusui ir ginčo žemės sklypą priskyrus valstybinės reikšmės miškui, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 4 punktą ir Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos. 2009 m. birželio 15 d. ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 52/7549 ir įsakymo Nr. 52-4202 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. V. natūra į 1,0873 ha miško Kaune, Aukštutiniuose Kaniūkuose; pripažinti negaliojančiomis 2000 m. liepos 19 d. dovanojimo sutarties ir 2004 m. kovo 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl 1,0873 ha miško sklypo; taikyti restituciją – 1,0873 ha miško sklypą, esantį sklype (duomenys neskelbtini), Aukštutiniuose Kaniūkuose, grąžinti valstybei.

11II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

12Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

13Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamose sutartyse 1,0873 ha miško sklypas neįvardijamas, t. y. nenurodytas nei tokio dydžio žemės sklypas, nei sklypo paskirtis – miškas, teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad A. J. V. iš sutuoktinės B. V. gavo 1,0873 ha miško dovanų ir šį turtą pardavė K.

14Teismas nurodė, kad 1996 m. balandžio 4 d. buvo priimtas Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų ribų pakeitimo įstatymas; 1996 m. lapkričio 12 d. buvo surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo aktas, pridėtas planas; 1997 m. sausio 8 d. surašytas VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Kauno regioninio kadastro ir geodezijos centro protokolas Nr. 12/02-4 dėl Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų paženklinimo dokumentacijos derinimo bei priimtas Riboženklių patikrinimo vietoje aktas; Kauno apskrities viršininko 1997 m. kovo 14 d. įsakymu patvirtintos naujos ribos tarp Kauno miesto ir rajono teritorijų ir iki 1997 m. gegužės 16 d. Kauno rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkei pavesta parengti medžiagą, reikalingą valstybinės žemės apskaitos ir Valstybinio žemės kadastro duomenų banko rodikliams perduoti Kauno miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai; šio įsakymo 2.2 punkte nurodyta įsigaliojus Atkūrimo įstatymui per du mėnesius pateikti darbų programą žemės reformos darbams užbaigti Kauno miestui perduotose teritorijose. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad su naujų teritorijos ribų nustatymu turėjo būti atlikti papildomi darbai, susiję su žemės apskaitos rodiklių perdavimu atitinkamoms tarnyboms ir darbų programos, susijusios su nuosavybės teisės atkūrimu į žemę, parengimu, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad šie darbai buvo atlikti – teritorijos ribų paženklinimo darbai pabaigti ir perduoti atitinkamoms institucijoms (kadastrui ar registrui). Teismas pažymėjo, kad Kadastro ir registro duomenys yra vieši, o juose įregistruoti faktai laikomi teisingais, kol jie nėra nuginčyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis), tačiau nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo mišką metu nebuvo kadastro ir registro duomenų, kad šis turtas yra Kauno miesto teritorijos dalis – teismas nurodė, kad nėra patikimų įrodymų, jog kadastro duomenys buvo užfiksuoti iki nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atkūrimo B. V.; šią aplinkybę taip pat patvirtina Aplinkos ministerijos 2010 m. sausio 20 d. raštas Nr. (12-2)-D8-617, kuriame nurodyta, kad ginčijamo Kauno apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vyriausybės nutarimais valstybinės reikšmės miškų plotams priskirtas nebuvo; šis miško plotas kaip valstybinės reikšmės miškas buvo įregistruotas po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ 9 priedo „Kauno miesto miškai“ įsigaliojimo 2005 m. liepos 22 d., t. y. po nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo mišką. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto paskutiniame sakinyje nurodyta, jog valstybinės reikšmės miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė, tai –imperatyvioji įstatymo nuostata, taigi 1996 m. balandžio 4 d. priėmus įstatymą dėl miesto ribų pakeitimo, ginčo miškas savaime negalėjo įgyti miesto miško statuso, nes jo plotą turėjo patvirtinti Vyriausybė, dėl to teismas padarė išvadą, kad, atkuriant B. V. nuosavybės teises, duomenų, jog 1,0873 ha miškas yra miesto miškas, nebuvo, todėl, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pripažino, kad nuosavybės teisė buvo atkurta teisėtai, todėl ir šio turto vėlesnieji įgijėjai jį įgijo teisėtai.

15Be to, teismas konstatavo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. T. žemę teisėtumo pirmą kartą prokuroras kreipėsi į teismą 2006 m. spalio 12 d., prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. sausio 23 d. sprendimą ir įsakymą; skundžiamame sprendime buvo nurodyta, kad yra priimtas 1998 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. 52/7549, todėl dar 2006 m. prokuroras turėjo galimybę patikrinti, ar šis sprendimas nepažeidžia viešojo intereso, bet to nepadarė, todėl praleido įstatymo nustatytą 30 dienų terminą pažeistai teisei ginti, nuo to momento senaties termino eiga nebuvo sustabdyta, pratęsta ar nutraukta, atsakovams prašant taikyti ieškinio senaties terminą, nėra galimybės ginti viešąjį interesą, todėl ieškovo ieškinys atmestinas. Teismas pažymėjo, kad prokuroras yra rūpestingas ir apdairus, aukštą teisinę kvalifikaciją turintis asmuo, todėl negalima manyti, jog jis neturėjo galimybės suvokti ne tik apie tuos teisės pažeidimus, dėl kurių pareiškė ieškinį, bet ir apie kitus teisės pažeidimus, atkuriant nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą.

16Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 19 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: panaikino Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimo ir įsakymo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. V. į 1,0873 ha miško Kaune, Aukštutiniuose Kaniūkuose; pripažino negaliojančiomis 2000 m. liepos 19 d. dovanojimo sutarties ir 2004 m. kovo 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl ginčo sklypo; taikė restituciją – ginčo miško sklypą grąžino valstybei, įpareigojo A. J. V. grąžinti V. J. K. ir S. K. 97 000 Lt.

17Kolegija nustatė, kad iš nagrinėjamos ir pridėtos civilinės bylos pagal prokuroro 2006 m. spalio 12 d. ieškinį matyti, jog išnagrinėtoje ir nagrinėjamoje byloje prokuroro ginčyti administraciniai aktai priimti skirtingu laiku, skirtingomis aplinkybėmis, dėl skirtingų nuosavybės teisių objektų (skiriasi miško sklypų kadastro ir registro duomenys, dislokacijos vieta, sudarytos atskiros žemės tvarkymo bylos), gavus skirtingu laiku ir skirtingus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką kreiptis su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo prokuroras gali per 30 dienų, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-677/2005); byloje nėra kitų duomenų, kad prokurorui apie viešojo intereso pažeidimą 1998 m. liepos 10 d. sprendimu buvo (turėjo būti) žinoma dar 2006 m., nes prokuroras tuo laiku gynė viešąjį interesą dėl kito turto objekto ir administracinių aktų neteisėtumo; informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą nagrinėjamoje byloje prokuroras surinko 2009 m. gegužės 15 d., į teismą jis kreipėsi nepraleidęs termino, todėl kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties terminų skaičiavimo. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad tuo atveju, kai teismas konstatuoja, jog pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar buvo kitų aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškinio atmetimas dėl senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties; pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti iš esmės pažeistas valstybės teises ir visos visuomenės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.).

18Teisėjų kolegija rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas), ir, pažymėjusi, jog Kauno apskrities viršininkui 1998 m. liepos 10 d. priimant ginčo administracinius aktus, galiojo 1996 m. balandžio 4 d. įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo, kuriuo 1,0873 ha miško žemės sklypas (duomenys neskelbtini), esantis Aukštutiniuose Kaniūkuose, priskirtas Kauno miesto teritorijai (ši aplinkybė patvirtinta bylos rašytiniais įrodymais, jos neginčija ir atsakovai) ir Miškų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškui priskiriami miesto miškai; pagal Žemės įstatymo 4 straipsnio 3 punktą, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 punktą, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnį, 13 straipsnio 1 punktą valstybinės reikšmės miškai, tarp jų – miestų miškai, išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jų įsigijimas privačion nuosavybėn negalimas net ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu; Kauno apskrities viršininkas, pagal savo kompetenciją (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis) priimdamas sprendimą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą Kauno miesto teritorijoje, privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą, juolab kad dar iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo 1997 m. kovo 14 d. Kauno apskrities viršininko administracija priėmė įsakymą „Dėl Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“, kuriuo buvo pavesta atitinkamoms tarnyboms atlikti veiksmus, susijusius su šio įstatymo įgyvendinimu, padarė išvadą, kad atsakovas Kauno apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus, pažeidė imperatyviąsias įstatymo nuostatas, todėl šie aktai nuo jų priėmimo pripažintini niekiniais ir nesukuriančiais teisinių padarinių (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Konstatavus ginčijamų apskrities viršininko aktų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktų – Konstitucijos, Miškų, Atkūrimo įstatymų – nuostatoms, neteisėtas yra ir apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 02-01-5321 dėl 2,2572 ha žemės sklypo padalijimo, todėl atskirai ginčyti šio įsakymo, teisėjų kolegijos nuomone, nebūtina.

19Kolegija pažymėjo, kad apie tai, jog nuosavybės teisės į ginčo miško sklypą atkurtos neteisėtai, t. y. kai miško sklypas dar iki nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu jau buvo priskirtas miesto teritorijai, atsakovai turėjo žinoti, be to, Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl atsakovų sandoriai, kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, naikintini ir taikytina restitucija – 1,0873 ha miško žemės sklypas grąžintinas valstybei, o atsakovas A. J. V. įpareigotinas grąžinti J. K. ir S. K. 97 000 Lt (CK 6.145, 6.146 straipsniai).

20III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

21Kasaciniu skundu atsakovas A. J. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

221. Dėl ieškinio senaties taikymo ir viešojo intereso gynimo. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad prokurorui, kaip asmeniui, pagal savo statusą privalančiam turėti pakankamai žinių ir įgūdžių, jog galėtų savarankiškai ir efektyviai vykdyti įstatymo jam pavestas funkcijas, delsimas kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą nėra pateisinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. A143-214/2011), vadinasi, prokurorui ieškinio senaties termino taikymo klausimu neturėtų būti taikomi dvejopi standartai ar palengvinti reikalavimai. Kitoks (plečiamasis) prokuroro teisės kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą aiškinimas, suteikiant šiam subjektui papildomų privilegijų, keltų grėsmę susiformavusiems teisiniams santykiams ir jų stabilumui, nes prokurorai nepagrįstai įgytų daugiau galimybių ginčyti administracinius aktus nei kiti asmenys, tai nesiderintų su protingumo ir teisingumo principų įgyvendinimu, būtų paneigiama teisinio santykio šalies įstatymo jai suteikta galimybė nuo jai keliamo reikalavimo gintis ieškinio senaties terminu. Kauno apygardos teismas, padarydamas išvadą, jog prokuroras šioje civilinėje byloje į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino, nepaisė teismų praktikoje suformuotos taisyklės, jog šiam subjektui terminas pareiškimui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai duomenys apie galimą viešojo intereso pažeidimą turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-677/2005), jog nepagrįstas šioje situacijoje prokuroro delsimas yra žalingas, kelia grėsmę susiklosčiusiems teisiniams santykiams, nes po ieškovo ginčijamų aktų priėmimo žemės sklypas buvo valdomas, juo disponuojama, keitėsi šio daikto vertė ir kt. Teismas ignoravo aplinkybę, kad jau 2006 m. prokurorui buvo žinomos aplinkybės, sietinos su nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimu, kurias sužinojęs ieškovas, kaip asmuo, turintis valdingus įgaliojimus bei atliekantis specifinę funkciją šioje srityje, privalantis turėti tinkamą kvalifikaciją, būti itin apdairus ir rūpestingas, į galimą viešojo intereso pažeidimą privalėjo reaguoti nedelsdamas ir atlikti reikalingą papildomų duomenų surinkimą bei ištyrimą per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą, o ne po trejų metų. Teismas nevertino to, kad prokurorui, kaip apdairiai ir rūpestingai šaliai, keliami reikalavimai yra tiesiogiai siejami su imperatyviosiomis įstatymo nuostatomis – Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią prokuroras, turėdamas jam teisės aktų priskirtą pareigą ginti viešąjį interesą bei tam tikslui suteiktus valdingus įgaliojimus, turi ne teisę, o pareigą savo iniciatyva rinkti ir tirti informaciją, susijusią su galimu asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Kauno apygardos teismas, teigdamas, jog ieškovas apie galbūt pažeistą viešąjį interesą sužinojo ir duomenis surinko tik 2009 m., pažeidė imperatyviąsias teisės normas, sietinas su ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimu (CK 1.127 straipsnio 1 dalis) ir nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, taip pat suteikė ieškovui nepagrįstą pranašumą kitų teisinio santykio šalių atžvilgiu, nes iš bylos medžiagos akivaizdu, jog prokuroras reikalingus duomenis galėjo ir turėjo surinkti dar 2006 m. Kasatorius A. J. V. buvo atsakovas Kauno miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas kitų dviejų jo sutuoktinei B. V. nuosavybės teise priklausiusių žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo klausimas, todėl turėjo pagrindą tikėtis, jog prokuroras, vykdydamas savo tiesiogines pareigas, įvertino visas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu B. V., t. y. įvertino visų žemės sklypų grąžinimo teisėtumą ir kitų teismo procesų neinicijuos. Teismų praktikoje nepateisinamai ilgas viešojo administravimo ar kitų subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko atžvilgiu, o tokia situacija valstybėje negalima. Dėl to teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą, tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. A556-782/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad turi būti nustatoma teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra – šios teisingos pusiausvyros paieška yra neatskiriama nuo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų. Sprendime Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007, nurodoma, kad teisės aktų pažeidimų konstatavimas bei atitinkamų priemonių ėmimasis susijęs su valstybės atsakomybe, svarbi aplinkybė, ar valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti apie atitinkamo pažeidimo egzistavimą ir ar tokią situaciją toleravo, taip pat ar yra kitų priemonių, kurios būtų tinkamos viešojo ir privataus intereso pusiausvyrai atkurti. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą yra konstatuota, jog neatskiriami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

232. Dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo. Remiantis teisės taikymo ir aiškinimo praktika administracinėse bei civilinėse bylose, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas turi vykti pagal atitinkamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą priėmimo metu galiojusius įstatymus. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusiame Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina šio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, jei miškai priskirti valstybinės reikšmės miškams (1 punktas) ar miestų miškams, miško parkams (4 punktas). Išvadai, kad ginčo miško sklypas tapo valstybinės reikšmės mišku po 1996 m. balandžio 19 d. – Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, pagrįsti Kauno apygardos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimo nuostata, jog, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, kuri sietina su ne kurios nors kitos, o būtent 2001 m. balandžio 10 d. Miškų įstatymo 4 straipsnio redakcijos aiškinimu. 2001 m. pasikeitus minėto įstatymo redakcijai, miesto miškų, kaip valstybinės reikšmės miškų, statusas nebepriklauso nuo to, ar Vyriausybė savo nutarimu juos yra priskyrusi šiai kategorijai ar ne, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą metu galiojo 1998 m. birželio 2 d. Miškų įstatymo 5 straipsnio redakcija, kurioje buvo įtvirtinta kitokia valstybinės reikšmės miškų statuso nustatymo tvarka – ne tik miesto miškams, miško parkams, tačiau ir kitiems šio įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje 1–3 punktuose išvardytiems miškams valstybinės reikšmės miškų statusas buvo suteikiamas ne savaime, o tam įgaliotai institucijai – Vyriausybei – sprendimu (lydimuoju teisės aktu), priskiriant miškus nurodytoms miškų kategorijoms. Nesant priimto Vyriausybės nutarimo, kuriuo ginčo sklypas būtų buvęs priskirtas valstybinėms reikšmės miškams, nuosavybės teisių atkūrimas į jį buvo galimas, o šiuo tikslu priimti sprendimai – teisėti. Darydamas išvadą, kad ginčo žemės sklypas savaime tapo miesto mišku 1996 m. balandžio 20 d. įsigaliojus Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymui, teismas nevertino, kokia tvarka ir laikotarpiu buvo įgyvendinamas bei baigtas įgyvendinti šis įstatymas, t. y. kada duomenys apie pasikeitusį šio nekilnojamojo daikto adresą (vietoj Kauno rajono – Kauno miestas) buvo perduoti VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastrui ir registrui. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo nuostatos, sietinos su tam tikrų teritorijų priskyrimu vienos ar kitos savivaldybės teritorijai, abstrakčios, 3 straipsnyje numatytos jo įgyvendinimo priemonės, susijusios su Kauno miesto savivaldybės pareiga per metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo pažymėti Kauno miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas geodeziniais ženklais, ne tik sukūrė situaciją, kai po šio įstatymo priėmimo gana ilgą laiką ne tik fiziniams, privatiems juridiniams asmenims, tačiau ir tam tikroms valstybės institucijoms nebuvo žinoma, kurios konkrečiai buvusios Kauno rajono savivaldybės teritorijos dalys pagal šį įstatymą pateko į Kauno miesto savivaldybės teritoriją, tačiau leidžia teigti, kad įstatymo leidėjas šiuo įstatymu nustatė tik preliminarią (ateityje nustatytiną) abiejų savivaldybių teritorijų ribą, o konkreti riba ir konkretūs į Kauno miesto savivaldybės teritoriją patekę žemės plotai buvo nustatyti bei identifikuoti daug vėliau. Byloje nustatyta, kad nuo 1996 m. balandžio 20 d. iki 1998 m. lapkričio 10 d. šis miško sklypas valstybės institucijų rengtuose dokumentuose, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastre ir registre buvo nurodomas esantis ne Kauno miesto, o Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, šių duomenų Kauno apygardos teismas nevertino; su nuosavybės teisių atkūrimu į ginčo žemės sklypą susijusiems teisiniams santykiams taikydamas ne jų susiformavimo metu galiojusias, o vėliau priimtas teisės normas, nukrypo nuo šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, taip pat neteisingai taikė bei aiškino materialiosios teisės normą – 1996 m. balandžio 20 d. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą.

243. Dėl sąžiningo įgijėjo prezumpcijos ir restitucijos taikymo. B. V. ir kasatorius A. J. V. vertintini kaip sąžiningi nekilnojamojo daikto įgijėjai, nes nuosavybės teisių atkūrimo procese elgėsi apdairiai, sąžiningai ir, objektyviai vertinant, ne tik nenumatė, bet ir negalėjo numatyti, jog šioje civilinėje byloje ieškovo iš dalies ginčijami Kauno apskrities viršininko priimti įsakymas ir sprendimas apskritai galėtų prieštarauti teisės aktų reikalavimams, neatliko jokių veiksmų, kurie būtų suklaidinę atitinkamas kompetentingas spręsti dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą institucijas ar kitu būdu jas paveikę, todėl civilinė atsakomybė jiems negali būti taikoma. Valstybė, vykdydama savo funkcijas, negali piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi administraciniuose teisiniuose santykiuose ir iš sąžiningų piliečių reikalauti atlyginti žalą, ar perkelti jiems atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais institucijų veiksmais. Kitoks šių nuostatų vertinimas reikštų akivaizdų teisėtų lūkesčių principo pažeidimą ir nepagrįstą sąžiningų turto įgijėjų diskriminavimą, siekiant iš jų atimti nuosavybę. Kauno apygardos teismo išvada, kad kasatoriui turėjo būti žinoma, jog pagal Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą ginčo miško sklypas patenka į Kauno miesto teritoriją, yra nepagrįsta, nes dėl šio įstatymo nuostatų abstraktumo apibūdinant keičiamų teritorijų dalis, įstatymo priedų (keičiamų teritorijų dalių, jų ribų planų) nebuvimo, ilgo šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo proceso bei ypatumų, nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimo metu kompetentingų valstybės institucijų bei viešo Nekilnojamojo turto registro duomenų šį sklypą nurodant esantį Kauno rajono teritorijoje, galima teigti, jog B. V. ir kasatorius pagrįstai suvokė ir neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad, įgyjant šį sklypą nuosavybėn, jis galėjo būti ne Kauno rajono, o Kauno miesto savivaldybės teritorijoje ir nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus kaip sąžiningo turto įgijėjo prezumpcija nenuginčyta, todėl nuspręsdamas taikyti restituciją teismas neteisingai taikė bei pažeidė CK 1.80 straipsnio 2 ir 4 dalis, 6.145, 6.146 straipsnius.

25Kasaciniu skundu atsakovai V. J. K. ir S. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo A. J. V.; papildomai nurodant tokius:

261. Dėl ieškinio senaties terminų netinkamo skaičiavimo. Apie ginčo sklypą kelis kartus buvo skelbiama viešai spaudoje, todėl ieškovas galėjo ir turėjo žinoti apie šį sklypą bei apie tariamą viešojo intereso pažeidimą dar 2006 m.; apeliacinės instancijos teismas faktus apie nuosavybės teisės atkūrimą į ginčo sklypą turėjo pripažinti viešai žinomais CPK 182 straipsnio 1 punkto prasme ir atleisti atsakovus nuo pareigos įrodyti tai, kad prokuroras žinojo apie ginčo miško buvimą privačios nuosavybės objektu dar 2006 m. Ieškovas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, jo atnaujinti neprašė, todėl Kauno apygardos teismas be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir atsisakė taikyti ieškinio senatį.

272. Dėl materialinį teisinį suinteresuotumą turinčio subjekto neveikimo įtakos ieškinio senaties taikymui. Prokuroras kreipėsi į teismą, gindamas viešąjį interesą, susijusį su konkrečios – Romainių – bendruomenės interesų pažeidimu, kuri, kaip nurodoma 2009 m. balandžio 7 d. rašte, apie tokį tariamą pažeidimą žinojo dar 2002 m., tačiau savo teisių įstatymo nustatyta tvarka negynė, savo neveikimu sudarė sąlygas atsakovams disponuoti turimu žemės sklypu, taip pati atsisakė ginti savo teises, nors apie ginčijamus aktus jai buvo žinoma. Vertinant, ar galima ginti viešąjį interesą, turi būti atsižvelgiama ne tik į tai, kada apie viešojo intereso pažeidimą tapo žinoma tą viešąjį interesą ginančiai institucijai, tačiau ir į tai, kada apie savo teisių pažeidimą sužinojo tą interesą turintis subjektas, šiuo atveju – Romainių bendruomenė. Kitu atveju, ieškinio senaties terminus imant skaičiuoti tik tuo to momento, kada prokuroras surenka pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, susiklosto prielaidos tariamas teises ginti ir kitų asmenų nuosavybės teises ginčyti per neapibrėžtą laikotarpį, o nesąžiningiems asmenims ar jų grupėms, prisidengiant viešuoju interesu, piktnaudžiauti savo teisėmis – praėjus labai ilgam laiko tarpui nuo interesų pažeidimo, į teismą kreiptis pasinaudojant prokuroro institucija. Vertinant ieškinių dėl viešojo intereso gynimo pagrįstumą, visų pirma derėtų atsižvelgti į tą viešąjį interesą turinčio subjekto tikrąją valią ir ketinimus, t. y. ar iš tiesų viešąjį interesą turintis subjektas mano, kad jo teisės pažeistos, ar tik iš piktavališkų paskatų, naudodamasis įstatymo suteikiamomis teisėmis, siekia pakenkti kitiems asmenims įgyvendinti savo teises į nuosavybę.

283. Dėl netinkamo sąžiningus įgijėjus ginančių bei restituciją reglamentuojančiu įstatymo nuostatų taikymo. Teisinėje valstybėje galioja teisės aktų teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad teisės aktas laikomas teisėtas ir galiojantis, kol atitinkamos institucijos nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu. Ginčijami administraciniai aktai net nebuvo nurodyti ginčo žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro istoriniuose įrašuose, dėl to kasatoriai objektyviai neturėjo galimybės nei patikrinti, ar nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo teisėta, nei sužinoti, kad šis sklypas buvo nuosavybės teisių atkūrimo objektas. Nei Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas, nei ginčijami administraciniai aktai nebuvo A. J. V. nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas, todėl nėra priežastinio ryšio tarp kasatorių veiksmų ir jų žinojimo (nežinojimo) apie Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, kuriuo rėmėsi Kauno apygardos teismas savo sprendime. Ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu žemės sklypas ir A. J. V. nuosavybės teisės buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi šiame registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad kasatoriai nesąžiningais galėtų būti pripažinti tik tuo atveju, jei sudarant ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį tokie duomenys jau būtų buvę nuginčyti, tačiau tokių aplinkybių sandorio sudarymo metu nebuvo, kasatoriai turėjo pagrindą tikėti viešo registro skelbiamų duomenų teisingumu. Ginčo miškų ūkio žemės sklypas buvo suformuotas Kauno apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 02-01-5321, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos kasatoriaus A. J. V. nuosavybės teisės į jį; šis įsakymas nepanaikintas teisės aktų nustatyta tvarka, ieškovas jo neginčijo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo sprendimas grąžinti ginčo žemės sklypą valstybei, kai nėra nuginčyti buvusio savininko A. J. V. nuosavybės teisių į šį sklypą atsiradimą patvirtinantys pagrindai, yra nepagrįstas taip pat ir dėl šios priežasties.

294. Dėl teismo teisės atsisakyti ginti viešąjį interesą, kai nuo teisės pažeidimo yra praėję labai daug laiko. Kauno apygardos teismas ginčijamus administracinius aktus panaikino neatsižvelgdamas į nuo nuosavybės teisių atkūrimo praėjusį labai ilgą laiką bei per tą laiką susiformavusius teisinius santykius, taip pažeidė CK 1.2 straipsnyje įtvirtintus nuosavybės neliečiamumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principus, taip pat nukrypo nuo Lietuvos teismų suformuotos praktikos.

30Atsakovas A. J. V. prisideda prie šio kasacinio skundo.

31Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prisideda prie abiejų kasacinių skundų.

32Atsiliepimu į kasacinius skundus trečiasis asmuo Romainių bendruomenės centras prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

331. Dėl netinkamo Atkūrimo bei Miškų įstatymų taikymo. Miškų įstatyme nustatyta, kad miško parkai yra valstybinės reikšmės miškai ir išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje taip pat nustatyta, kad miško parkai yra valstybės išperkami ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos. Trečiasis asmuo sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais ir išvadomis, kad Kauno apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus, pažeidė imperatyviąsias įstatymo nuostatas, todėl šie aktai nuo jų priėmimo pripažintini niekiniais ir nesukuriančiais teisinių padarinių.

342. Dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo.Kauno apygardos teismas, taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota tokio pobūdžio kasacine tvarka išnagrinėtose bylose.

353. Dėl sąžiningų įgijėjų teisių. Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Tačiau šiuo atveju buvo padaryta akivaizdžiai neteisėta veika, todėl trečiasis asmuo sutinka su Kauno apygardos teismo sprendimo motyvais dėl restitucijos taikymo.

36Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo kasacinius skundus atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

371. Dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl ieškinio senaties taikymo.

382. Dėl B. V. atkuriant nuosavybės teises natūra grąžinto miško pripažinimo valstybinės reikšmės mišku. Konstitucinis Teismas, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime aiškindamas Miškų įstatymo 2001 m. balandžio 10 d. redakcijos nuostatas, nedviprasmiškai pažymėjo, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą). Kauno apskrities viršininko administracija, kuriai įstatymų leidėjas buvo suteikęs įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, privalėjo užtikrinti, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu atkuriant nuosavybės teises į žemę, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir kitais įstatymais. Tokia pareiga atsakovui kyla ir iš Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Kasatorių argumentai, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos ir veiksmai atliekami kaip į kaimo vietovėje esantį mišką, neturi reikšmės, nes sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu vietovės statusas jau buvo pasikeitęs (miškas buvo priskirtas miestų miškams).

393. Dėl sąžiningo įgijėjo prezumpcijos ir restitucijos taikymo teisėtumo. Atsakovai įgydami perleidžiamą turtą neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčijamus nekilnojamuosius daiktus įgyja iš asmens, neturinčio teisės jų perleisti. Sąžiningu laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorio dalykas atitinka įprastai tokios rūšies nekilnojamiesiems daiktams keliamus reikalavimus ne tik faktiškai, bet ir teisiškai. Atsakovų veiksmai įsigyjant miesto mišką neatitiko rūpestingumo, atidumo ir apdairumo imperatyvų, taikytinų sandorio šalims, reikalavimų. Atidus ir rūpestingas asmuo turėjo pasitikrinti ir pastebėti, kad įsigyja miesto mišką, kuris pagal Konstituciją yra savaime išimtinė valstybės nuosavybė. Neatlikę šių veiksmų atsakovai neįgijo ir teisėtų lūkesčių, kad sandoris nebus pripažintas negaliojančiu. Šioje situacijoje sąžiningo įgijėjo institutas iš viso negali būti taikomas, priešingu atveju išimtinės valstybės nuosavybės palikimas privačiam naudojimui įteisintų Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities viršininko administracijos, ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2010).

40Teisėjų kolegija

konstatuoja:

41IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

42Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje kasacinis teismas pasisako dėl teisės normų, reglamentuojančių išimtinę valstybės nuosavybės teisę į valstybinės reikšmės miškus, senatį administraciniams reikalavimams teisme pareikšti, taikymo ir aiškinimo bei restitucijos taikymo ypatumų šiose bylose.

43Dėl senaties termino reikalavimams dėl išimtinės valstybės nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus gynimo pareikšti

44Civilinėse bylose, kuriose ieškinį pateikia prokuroras, gindamas viešąjį interesą – ginčydamas sprendimą atkurti nuosavybės teises, vėlesnius žemės sklypo perleidimo sandorius ir siekdamas sugrąžinti valstybės nuosavybėn jai išimtinės nuosavybės teise pagal Konstituciją priklausantį turtą, yra suformuota aiški ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų taikymo praktika dėl trisdešimties dienų ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį.

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, tai termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., byla Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-7-585/2005; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje A-261-1502/2009; kt.). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis.

46Kasacinis teismas, analogiškai kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-335-08, yra pasisakęs, kad teismas įvertina pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokiu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atsakyti ginti viešąjį interesą, turi būti įvertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą terminą nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011).

47Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino. Nustatydamas momentą, nuo kada turi būti skaičiuojamas terminas, apeliacinės instancijos teismas vertino byloje esančias aplinkybes ir nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog prokurorui apie viešojo intereso pažeidimą 1998 m. liepos 10 d. sprendimu buvo (turėjo būti) žinoma dar 2006 m., nes informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą nagrinėjamoje byloje prokuroras surinko 2009 m. gegužės 15 d. Be to, šioje byloje pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti iš esmės pažeistas valstybės teises ir visos visuomenės interesus. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasatorių argumentus, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje turėjo būti skaičiuojamas nuo 2006 m., kai prokuroras pareiškė ieškinį dėl Kauno apskrities viršininko 2002 m. sprendimo atkurti nuosavybės teises B. V. ginčijimo. Byloje nustatyta, kad išnagrinėtoje ir nagrinėjamoje bylose prokuroro ginčyti administraciniai aktai priimti skirtingu laiku, skirtingomis aplinkybėmis, dėl skirtingų nuosavybės teisių objektų (skiriasi miško sklypų kadastro ir registro duomenys, dislokacijos vieta, sudarytos atskiros žemės tvarkymo bylos), gavus skirtingu laiku ir skirtingų duomenų apie galimą viešojo intereso pažeidimą. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad prokurorui turėjo būti žinoma apie šioje byloje ginčijamus administracinius aktus jau 2006 m.

48Tais atvejais, kai nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo ilgas laikotarpis, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje, tai ieškinio senaties termino instituto paskirtis išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą iš dalies sutampa su viešuoju interesu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010).

49Nagrinėjamoje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad aplinka yra vertybė ir ekonominiai imperatyvai, netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje (žr., pvz., Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007). Tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinio akto ir jo pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra.

50Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas senaties instituto taikymo ypatybes, kai administraciniais aktais pažeistos išimtinės valstybės nuosavybės teisės, konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai, susiję su senaties skaičiavimo ginant viešąjį interesą ypatumais, atmestini kaip nepagrįsti.

51Atsakydama į kasatoriaus A. J. V. kasacinio skundo argumentus dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, t. y. kad jis turėjo pagrindą tikėtis, jog prokuroras, atlikdamas savo tiesiogines pareigas, įvertino visas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu B. V., ir kitų teismo procesų neinicijuos, teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Kauno sodininkų bendrija ,,Baltasis gandras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-148/2011; kt.). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali būti taikomas taip, kad nebūtų ginamos konstitucinės vertybės.

52Dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo miestų miškams ir tokių miškų išimtinės valstybės nuosavybės teisės

53Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad, atsižvelgiant į valstybinės reikšmės miškų, parkų ypatingą išliekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos išsaugoti, jiems, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas; požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

54Nagrinėjamoje byloje ginčijamo Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimo atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 5 straipsnio (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) 6 dalyje tarp kitų valstybinės reikšmės miškų, išimtinės nuosavybės teise priklausančių Lietuvos Respublikai, įtvirtinti miestų miškai ir miško parkai. Nurodytus požymius atitinkantys miškai yra valstybinės reikšmės ex lege; valstybinės reikšmės miškams taip pat priskiriami kiti pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos ir kitus įstatymus neprivatizuotini miškai, išskyrus miškus, kurie įstatymų nustatyta tvarka grąžinami privatinėn nuosavybėn (Miškų įstatymo 5 straipsnio 7 dalis). Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtinta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą), taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir konstitucinę jurisprudenciją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypą metu miesto miškai įstatymu priskirti valstybinės reikšmės miškams ir įstatymuose nebuvo nustatyta reikalavimo priimti atskirą teisės aktą priskirti juos prie valstybinės reikšmės miškų, todėl nesutinka su kasacinių skundų argumentais, jog nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą metu Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje 1–3 punktuose išvardytiems miškams valstybinės reikšmės miškų statusas buvo suteikiamas ne savaime, o tam įgaliotai institucijai – Vyriausybei – sprendimu (lydimuoju teisės aktu), priskiriant miškus nurodytoms miškų kategorijoms. Dėl tos pačios priežasties teisiškai nepagrįstais pripažintini kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas su nuosavybės teisių atkūrimu į ginčo žemės sklypą susijusiems teisiniams santykiams taikydamas ne jų susiformavimo metu galiojusias, o vėliau priimtas teisės normas.

55Atsižvelgiant į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo nuostatą, nustačius, kad miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad šių objektų perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas. Pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies aiškinimas ir taikymas sistemiškai nesivadovaujant kitomis to paties įstatymo nuostatomis, reikštų, kad restitucijos procese asmenims būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra, kai tokiai restitucijai nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z., bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010). Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, atsakovas pagal savo kompetenciją (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis) priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į miško paskirties žemės sklypą privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Priimant sprendimus atkurti nuosavybės teises į mišką, grąžinant jį natūra, būtina sistemiškai taikyti ne tik Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos susijusios su Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reglamentavimu dėl valstybės išperkamų miškų. Priimant galutinį sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais, kartu atsižvelgiant į jų pakeitimus, ir įvertinti, ar tai neturi įtakos piliečio pareikštos atitinkamu laiku valios susigrąžinti turtą nuosavybėn natūra įgyvendinimui. Jeigu būtų aiškinama kitaip, susidarytų prielaidos institucijai priimti sprendimus, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-506/2010; kt.).

56Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar miškas yra valstybinės reikšmės, turėjo būti vertinami tokie požymiai: ar tai yra miškas ir ar jis yra miesto teritorijoje. Šalys neginčija, kad ginčo sklypas yra miško žemė, tačiau, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ginčo žemės sklypas savaime tapo miesto mišku 1996 m. balandžio 20 d. įsigaliojus Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymui, nevertino, kokia tvarka ir laikotarpiu buvo įgyvendinamas bei baigtas įgyvendinti šis įstatymas.

57Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1995 m. rugsėjo 14 d. įstatymo redakcija) 7 straipsnį savivaldybes nustato ir panaikina, taip pat jų teritorijų ribas bei centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas. Taigi, remiantis šia įstatymo nuostata, teritorija tampa atitinkamos savivaldybės sudėtine dalimi nuo Seimo priimto teisės akto įsigaliojimo dienos, nepaisant to, kad šio akto įgyvendinimas, t. y. kadastro ir registro duomenų pakeitimas, ribų pažymėjimas geodeziniais ženklais objektyviai užtrunka tam tikrą laikotarpį. 1996 m. balandžio 4 d. Seimas priėmė Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu priskyrė Kauno miesto savivaldybei inter alia Aukštutinių Kaniūkų gyvenamosios vietovės dalį, apibrėžtą tam tikrais sklypais, taip pat nurodant privačios ir valstybinės žemės plotą; 2 straipsniu nustatė Kauno miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas, apibrėžęs jas konkrečiais žemės plotais, statiniais, gamtos objektais, pavyzdžiui, miesto vakarų riba – Kauno vakarinis apvažiavimo kelias, Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomosios gamybinės bazės pietų riba, Marvelės upės vidurys, buvusio Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo ūkio 16, 18, 19 miško kvartalų šiaurės ribos, Nemuno upės vidurys. Šis įstatymas įsigaliojo 1996 m. balandžio 20 d. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad ginčo sklypas Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu priskirtas Kauno miesto savivaldybės teritorijai. Minėta, kad teisinius padarinius – teritorijos tapimą atitinkamos savivaldybės sudėtine dalimi – įstatymas sukelia nuo įsigaliojimo, todėl kasatorių argumentai, susiję su įstatymo įgyvendinimo procedūromis, yra teisiškai nereikšmingi, nes šiais veiksmais teisiniai padariniai – teritorijos priskyrimas atitinkamam administraciniam vienetui – ne sukuriami, o tik išviešinami. Be to, bylos duomenimis, Kauno apskrities viršininko 1997 m. kovo 14 d. įsakymo 1 punktu įsakyta patvirtinti Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu nustatytas ir paženklintas vietovėje Kauno miesto savivaldybei naujai priskirtų teritorijų ribas pagal VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtą planą ir po geodezinių matavimų nustatytą šios teritorijos plotą 3406,33 ha. Taigi dar iki priimant nagrinėjamoje byloje ginčijamą Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimą atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą, Kauno apskrities viršininkui buvo žinomos Kauno miesto savivaldybei naujai priskirtų teritorijų ribos.

58Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, o kasacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti.

59Dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos ir restitucijos taikymo panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises ypatumų

60Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007; kt.). Taigi, administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Restitucija yra įstatymu nustatytas teisinis padarinys, kuris turi būti taikomas, jeigu sandoris negalioja. Tai nustatyta CK 1.80 straipsnio 2 dalyje. Šioje normoje nenustatyta, kad restitucija netaikoma dėl šalies sąžiningumo. CK 1.80 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šiose ir kasaciniame skunde nurodytose normose neįtvirtinta nuostatos, kad niekinio sandorio atveju restitucija netaikoma sąžiningam asmeniui, todėl kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.80 straipsnio 2 ir 4 dalies, 6.145, 6.146 straipsnių pažeidimo teisiškai nepagrįsti.

61Antra vertus, turi būti įvertinti restitucijos ypatumai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat padarinius, kurių atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Konstatavus valstybės institucijos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtą administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės lieka nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, neabejotinai yra svarbu, kad valstybės institucijų neteisėtų veiksmų visi padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – turi būti pakartotinai operatyviai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Spręsdamas dėl restitucijos ypatybių šiais atvejais teismas sprendime nurodo, kad tokių priemonių turi imtis valstybės institucija, veikdama pagal įstatymus, ir teismas nustato tam pakankamą terminą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisių piliečiams atkūrimą reglamentuoja ir turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 13, 16, 18 ir kitų straipsnių nuostatos. Sprendžiant dėl termino paskyrimo svarbu, kad tai jau būtų pakartotinai priimamas sprendimas, todėl galima išvada, jog visi reikiami dokumentai nuosavybės atkūrimo klausimui spręsti yra surinkti, nebent juos reikia papildyti.

62Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), ją papildant ir įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per šešis mėnesius nuo šios nutarties priėmimo dienos atkurti mirusios B. V. vardu nuosavybės teises į turtą, į kurį nuosavybės teisės lieka neatkurtos, panaikinus ginčijamą Kauno apskrities viršininko sprendimo dalį. Priimant šį sprendimą turi būti vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, kuriame nurodyta, kad miestų miškai yra valstybės išperkami, 16 straipsniu, kuriame nustatyti atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdus ir tvarką, 18 straipsniu, kurio 3 dalyje nustatyta, jog, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, institucijos privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant būtinybei, nustatytas terminas gali būti pratęstas teismo sprendimų vykdymą reglamentuojančių proceso teisės normų nustatyta tvarka. Kita apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

63Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu kasatoriai dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų priimant nagrinėjamoje byloje panaikintus administracinius aktus patyrė žalos, jie turi teisę kreiptis dėl jos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.271 straipsnis).

64Kasaciniame procese valstybė patyrė 247,13 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios, iš esmės atmetus kasacinius skundus, valstybės naudai lygiomis dalimis (po 82,38 Lt) priteisiamos iš kasatorių.

65Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

66Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo pakeisti ir ją papildyti taip:

67Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per šešis mėnesius nuo šios nutarties priėmimo dienos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises B. V. vardu į 1,0873 ha jos tėvo A. T. turėtos žemės.

68Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

69Priteisti iš A. J. V. (duomenys neskelbtini) 82,38 Lt (aštuoniasdešimt du litus 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

70Priteisti iš V. J. K. (duomenys neskelbtini) 82,38 Lt (aštuoniasdešimt du litus 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

71Priteisti iš S. K. (duomenys neskelbtini) 82,38 Lt (aštuoniasdešimt du litus 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

72Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į... 6. Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 52/7549 B. V.... 7. 2000 m. liepos 19 d. dovanojimo sutartimi B. V. padovanojo sklypą savo... 8. 2001 m. rugpjūčio 9 d. A. J. V. dalį sklypo pardavė R. J. T. Kauno... 9. 2009 m. balandžio 7 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas Romainių... 10. Ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro nuomone, Kauno apskrities... 11. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 12. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį... 13. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamose sutartyse 1,0873 ha miško sklypas... 14. Teismas nurodė, kad 1996 m. balandžio 4 d. buvo priimtas Kauno miesto ir... 15. Be to, teismas konstatavo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. T.... 16. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m.... 17. Kolegija nustatė, kad iš nagrinėjamos ir pridėtos civilinės bylos pagal... 18. Teisėjų kolegija rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad miestų... 19. Kolegija pažymėjo, kad apie tai, jog nuosavybės teisės į ginčo miško... 20. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai... 21. Kasaciniu skundu atsakovas A. J. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 22. 1. Dėl ieškinio senaties taikymo ir viešojo intereso gynimo. Teismų... 23. 2. Dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo. Remiantis teisės... 24. 3. Dėl sąžiningo įgijėjo prezumpcijos ir restitucijos taikymo. B. V. ir... 25. Kasaciniu skundu atsakovai V. J. K. ir S. K. prašo panaikinti Kauno apygardos... 26. 1. Dėl ieškinio senaties terminų netinkamo skaičiavimo. Apie ginčo sklypą... 27. 2. Dėl materialinį teisinį suinteresuotumą turinčio subjekto neveikimo... 28. 3. Dėl netinkamo sąžiningus įgijėjus ginančių bei restituciją... 29. 4. Dėl teismo teisės atsisakyti ginti viešąjį interesą, kai nuo teisės... 30. Atsakovas A. J. V. prisideda prie šio kasacinio skundo.... 31. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 32. Atsiliepimu į kasacinius skundus trečiasis asmuo Romainių bendruomenės... 33. 1. Dėl netinkamo Atkūrimo bei Miškų įstatymų taikymo. Miškų įstatyme... 34. 2. Dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų... 35. 3. Dėl sąžiningų įgijėjų teisių. Tinkamas valstybės institucijų ir... 36. Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovas Kauno apygardos vyriausiojo... 37. 1. Dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovas sutinka su apeliacinės... 38. 2. Dėl B. V. atkuriant nuosavybės teises natūra grąžinto miško... 39. 3. Dėl sąžiningo įgijėjo prezumpcijos ir restitucijos taikymo teisėtumo.... 40. Teisėjų kolegija... 41. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 42. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 43. Dėl senaties termino reikalavimams dėl išimtinės valstybės nuosavybės... 44. Civilinėse bylose, kuriose ieškinį pateikia prokuroras, gindamas viešąjį... 45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų... 46. Kasacinis teismas, analogiškai kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis... 47. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad prokuroras... 48. Tais atvejais, kai nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki... 49. Nagrinėjamoje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga... 50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas senaties instituto taikymo... 51. Atsakydama į kasatoriaus A. J. V. kasacinio skundo argumentus dėl teisėtų... 52. Dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo miestų miškams ir tokių miškų... 53. Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai... 54. Nagrinėjamoje byloje ginčijamo Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10... 55. Atsižvelgiant į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos... 56. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar miškas yra valstybinės reikšmės,... 57. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų... 58. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės... 59. Dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos ir restitucijos taikymo panaikinus... 60. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį... 61. Antra vertus, turi būti įvertinti restitucijos ypatumai. Teisėjų kolegija... 62. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 63. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu kasatoriai... 64. Kasaciniame procese valstybė patyrė 247,13 Lt procesinių dokumentų... 65. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 66. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m.... 67. Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per... 68. Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011... 69. Priteisti iš A. J. V. (duomenys neskelbtini) 82,38 Lt (aštuoniasdešimt du... 70. Priteisti iš V. J. K. (duomenys neskelbtini) 82,38 Lt (aštuoniasdešimt du... 71. Priteisti iš S. K. (duomenys neskelbtini) 82,38 Lt (aštuoniasdešimt du litus... 72. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...