Byla 2A-336-302/2017
Dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties patvirtinimo ir pripažinimo galiojančia bei 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0070/10/01989 pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo L. B

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Antano Rudzinsko,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1474-657/2016 pagal ieškovo K. L. patikslintą ieškinį atsakovams A. B. (D.) ir akcinei bendrovei DNB bankui dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties patvirtinimo ir pripažinimo galiojančia bei 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0070/10/01989 pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo L. B..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas K. L., patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė patvirtinti ir pripažinti galiojančia 2010 m. lapkričio 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, sudarytą tarp pardavėjos A. B., atstovaujamos pagal 2008 m. balandžio 4 d. sudarytą notarinį įgaliojimą Nr. 2685 L. B., ir pirkėjo K. L.; pripažinti 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0070/10/01989 negaliojančiu; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad su atsakove A. B., veikiančia per įgaliotinę L. B., 2010 m. lapkričio 1 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį (toliau – ginčo sutartis), kurios pagrindu atsakovė ieškovui pardavė 0,1984 ha bendro ploto žemės sklypą ir 147,64 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, esančius ( - ). Šalys susitarė, kad, jei iki 2015 m. lapkričio 1 d. pardavėja sutarties nepatvirtins notarine tvarka, pirkėjui bus taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.393 straipsnio 4 dalies nuostatos. Minėtas turtas ieškovui perduotas pagal turto perdavimo–priėmimo aktą, kartu jam buvo perduoti turto raktai, techninė dokumentacija. Ieškovo teigimu, atsakovė patvirtino, kad turtas jai priklauso nuosavybės teise ir įsipareigojo turto niekam kitam neperleisti ar kitaip jo neapsunkinti iki 2015 m. lapkričio 1 d. Šios aplinkybės, ieškovo nuomone, patvirtina, kad šalių valia dėl nekilnojamojo turto pardavimo buvo aiškiai suderinta. Be to, ieškovas sutarties pasirašymo dieną sumokėjo ženklią dalį turto kainos – 28 962,00 Eur, ką patvirtino ir pati atsakovė, todėl laikytina, kad ieškovas jam priklausančių įsipareigojimų dalį įvykdė tinkamai, tačiau atsakovė iki sutarto termino sutarties nepatvirtino ir iki šiol vengia tai padaryti, dėl ko ieškovas neturi galimybės įsigytą turtą įregistruoti VĮ „Registrų centras“. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovas tvirtina, kad yra visos sąlygos taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Be to, ieškovas tvirtina, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys ( - ), bankui buvo perduotas neteisėtai, kadangi šis turtas atsakovei A. B. nuo 2010 m. lapkričio 1 d. nebepriklausė.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo K. L. atsakovei AB DNB bankui 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 17,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  2. Nors ieškinio teisiniu pagrindu nurodyta CK 1.93 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad kai viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį įforminti, tai teismas, įvykdžiusios šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, tačiau teismas sprendė, kad iš ieškovo argumentų bei ginčo sutarties turinio matyti, jog ieškovas ieškinio reikalavimą grindžia preliminariąja sutartimi ir prašo ją pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi.
  3. Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Nustatė, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatavo ikisutartinių santykių etapą ir preliminariosios sutarties sudarymo faktą.
  4. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo teiginį, jog ieškovas pagal 2010 m. lapkričio 1 d. sutartį įvykdė savo prievolę atsakovei, o atsakovė sutarties sąlygų neįvykdė. Teismas nurodė, kad, jeigu preliminariosios sutarties šalis nepagrįstai vengia sudaryti pagrindinę sutartį, jai atsiranda prievolė atlyginti kitai šaliai dėl to atsiradusius nuostolius - grąžinti kitai šaliai būsimo sandorio sąskaita sumokėtą avansą, bet neatsiranda pareiga perduoti turtą.
  5. Teismas pažymėjo, kad nors šalys pripažino, jog ieškovas sumokėjo atsakovei 100 000 Lt už perkamą turtą, tačiau nei viena šalis mokėjimą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Esant atsakovės AB DNB banko nesutikimui su ieškiniu, teismo vertinimu, vien šalių pripažinimas, kad ieškovas sumokėjo perkamo daikto kainos dalį, yra nepakankamas, nes kiti bylos įrodymai nepašalina AB DNB banko išreikštų abejonių dėl šalių siekio išvengti išieškojimo iš atsakovės turto, nuosavybės teises perkeliant ieškovui. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė, kuo pasireiškė atsakovės vengimas notariškai patvirtinti sutartį.
  6. Įvertinęs teismų praktiką, teismas sprendė, kad bet kuriuo atveju daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).
  7. Šalims susitarus, kad draudžiama perleisti įkeistą daiktą be raštiško kreditoriaus sutikimo (Hipotekos lakštas grafa „Sąlygos ir reikalavimai“), ir į bylą nepateikus kreditorės AB DNB banko rašytinio sutikimo, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad 2010 m. lapkričio 1 d. sudarytas sandoris nepažeidė kreditorės AB DNB bankas teisių.
  8. Teismas nurodė, kad sandorio, kuriuo perleidžiamas areštuotas turtas, pripažinimas galiojančiu ne tik pažeistų atsakovės kreditorių teises, bet ir prieštarautų imperatyviai įstatymo nuostatai draudžiančiai skolininkui disponuoti areštuotu turtu.
  9. Atsakovės pateikti įrodymai (raginimas atlaisvinti patalpas), teismo vertinimu, patvirtina, jog turtu naudojasi atsakovė A. B. (D.). Nesant objektyvių įrodymų, kad bent viena šalis, bent iš dalies įvykdė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, teismo nuomone, teigti ne tik kad jis yra galiojantis, bet ir kad jis iš viso yra sudarytas, nėra pagrindo.
  10. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo turtas buvo įkeistas bankui nuo 2007 m. liepos 18 d., kad Hipotekos skyriaus prie Kauno apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo nutarta areštuoti A. B. priklausantį turtą, esantį ( - ), o Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartimi buvo nutarta įkeistą, asmeninės nuosavybės teise A. B. priklausantį turtą priverstinai parduoti iš varžytynių, teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog išieškotojui buvo perduotas ieškovui priklausantis turtas.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovas K. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad 2010 m. lapkričio 1 d. sutartimi atsakovė A. B. (D.) pardavė, o kita šalis – ieškovas, nusipirko ginčo turtą, nepagrįstai minėtą sutartį kvalifikavo kaip preliminarią. Ginčo sutartimi šalys susitarė, kad už ieškovo nusipirktą ginčo turtą bus atsiskaityta išsimokėtinai, o ginčo sutartis notariškai bus patvirtinta iki 2015 m. lapkričio 1 d., tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu šalys susitarė dėl dar vienos visiškai kitos sutarties sudarymo. Ginčo sutartis yra pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, būtent tai ir atitinka ginčo šalių valią, į kurią būtina atsižvelgti siekiant atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės sutarties.
    2. Neaišku, kuo remdamasis teismas nurodė, kad nors šalys pripažino, jog ieškovas atsakovei sumokėjo 100 000 Lt už perkamą turtą, tačiau, nepateikus jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų, lieka nepašalintos AB DNB banko išreikštos abejonės dėl šalių siekio išvengti išieškojimo iš atsakovės turto, nuosavybės teises perkeliant ieškovui. Ant pačios sutarties yra padarytas įrašas ranka, kad atsakovės įgaliotinė L. B. gavo iš ieškovo 100 000 Lt. Šios aplinkybės nei atsakovai, nei trečiasis asmuo neginčija.
    3. Pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pereina nuo daikto perdavimo, o šis faktas turi būti įforminamas CK 6.389 straipsnyje numatyta tvarka, t. y. šalių pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu ar kitu sutartyje nurodytu dokumentu. Turto priėmimo–perdavimo aktas, patvirtinantis turto perdavimą ieškovui, buvo pateiktas į bylą, todėl pirmosios instancijos teismo abejonės dėl faktinio turto perdavimo turi būti atmestos kaip nepagrįstos.
    4. Įvertinus visas sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes, šalių tikslus, valią ir jų veiksmus sutartį įgyvendinant, akivaizdu, kad ieškovas ir atsakovė A. B. (D.) sudarė ne preliminarią, o pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas visiškai įvykdė sutartį, kiek jam priklausė pagal sutarties sąlygas, o atsakovė vengia sandorį įforminti notarine tvarka, todėl laikytina, kad yra visos sąlygos taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį ir patvirtinti bei pripažinti galiojančia 2010 m. lapkričio 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį.
    5. Nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo teiginys, kad ieškovas nenurodė, kuo pasireiškė atsakovės vengimas notariškai patvirtinti sutartį. Patikslintame ieškinyje yra aiškiai nurodyta, kad ieškovas jam priklausančią įsipareigojimų dalį įvykdė, t. y. sumokėjo ženklią dalį turto pirkimo–pardavimo kainos, ir pagrįstai tikėjosi, kad iki 2015 m. lapkričio 1 d., kaip numatyta Sutarties 2.3 punkte, atsakovė notariškai patvirtins ginčo sutartį, tačiau atsakovė šios savo pareigos neįvykdė, nors ir buvo raginta tai padaryti. Bet kuriuo atveju pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį tai, kuo pasireiškė šalies vengimas įforminti sandorį notarine tvarka, neturėtų būti svarbu.
    6. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad 2010 m. lapkričio 1 d. sudarytas sandoris pažeidė kokias nors atsakovės AB DNB banko teises ar teisėtus interesus. Priešingai, tokiu būdu AB DNB bankui kaip tik atsirado tikimybė greičiau susigrąžinti kreditą ieškovui atsiskaičius už įsigytą turtą. Tuo labiau, kad areštas ginčo turtui buvo taikytas tik 2010 m. lapkričio 11 d., t. y. jau po ginčo sutarties sudarymo.
    7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė ir patikslinto ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0070/10/01989. Ginčo turtas buvo areštuotas atsakovės AB DNB banko naudai 2010 m. lapkričio 11 d., t. y. jau po ginčo sutarties sudarymo, sandorio sudarymo metu galiojusi CK 4.170 straipsnio 3 dalis nustatė, kad hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises. Nagrinėjamu atveju jokios AB DNB banko teisės ar teisėti interesai nebuvo pažeisti. Turtas, kuris ieškovui buvo perduotas 2010 m. lapkričio 1 d., 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0070/10/01989 atsakovei AB DNB bankui perduotas visiškai neteisėtai ir nepagrįstai, kadangi turtas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. atsakovei A. B. (D.) jau nebepriklausė. Turto perdavimas išieškotojui, kaip pažeidžiantis ieškovo teises, turėjo būti pripažintas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kdeokso (toliau – CPK) 602 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktų pagrindu.
  2. Atsakovė AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sutartį kvalifikavo kaip preliminarią. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra pirkimo–pardavimo sudėties elementai (dalies kainos sumokėjimas gali būti ir preliminariosios sutarties elementas), tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste būtina pažymėti, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Tai reiškia, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti ir teisė disponuoti turtu neturi būti apribota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. liepos 23 d. ginčo turtas buvo areštuotas, o tai reiškia, kad ginčo sutarties pasirašymo metu, t. y. 2010 m. lapkričio 1 d., atsakovės A. B. (D.) teisė disponuoti ginčo turtu buvo paribota. Taigi ginčo sutarties pasirašymo metu egzistavo objektyvios priežastys, dėl kurių pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta.
    2. Net jei ir būtų galima sutikti, jog tarp šalių buvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, tai ji negalėtų būti patvirtinta, kadangi ši sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas, todėl ši sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento (CK 1.78 str., 1.80 str.).
    3. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, esant atsakovės AB DNB banko nesutikimui su ieškiniu, vien šalies pripažinimas, jog ieškovas sumokėjo dalį turto kainos yra nepakankamas, kai kiti bylos įrodymai – pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą, apie apeliantui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, nepašalina abejonių dėl šalių siekio išvengti išieškojimo iš atsakovės turto, nuosavybės teisę perkeliant apeliantui.
    4. Apeliantas neįrodė, kad ginčo turtas faktiškai jam buvo perduotas, todėl nėra pagrindo sutikti su jo teiginiais, kad nuosavybės teisė į ginčo turtą jam perėjo nuo 2010 m. lapkričio 1 d. sutarties sudarymo momento. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad apeliantas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu ( - ), be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad nuo ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktiškai valdė ginčo turtą, mokėjo nekilnojamojo turto mokestį, išlaikė ginčo turtą ir pan. Atsakovės AB DNB banko į bylą pateiktas 2016-02-18 prašymas, kuriuo atsakovė A. B. (D.) patvirtino, jog ji gyvena ginčo turte ir prašė suteikti papildomą terminą atlaisvinti ginčo turtą, įrodo, kad ginčo turtu šiuo metu naudojasi būtent atsakovė A. B. (D.).
    5. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė vengė įforminti sandorį notariškai, nes pagal byloje pateiktus įrodymus, atsakovė A. D. (B.) ginčo sutarties negalėjo patvirtinti notariškai ne dėl vengimo (nuo jos priklausančių aplinkybių), o dėl tos priežasties, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklausė ir šiuo metu priklauso AB DNB bankui.
    6. Atsižvelgiant į tai, kad Hipotekos lakšte šalys susitarė, jog ginčo turtas negali būti perleidžiamas be hipotekos kreditoriaus (AB DNB banko) raštiško sutikimo ir toks sutikimas nebuvo gautas, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog susitarimas dėl ginčo turto perleidimo pažeidė tuometinio hipotekos kreditoriaus AB DNB banko teises ir teisėtus interesus, todėl toks susitarimas negali būti patvirtintas. Tokia pozicija yra formuojama Lietuvos apeliacinio teismo ir kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-167/2014).
    7. Antstolis, atlikdamas pareigą nustatyti skolininko nuosavybės teise turimą nekilnojamąjį turtą, patikrina ir kitų antstoliui prieinamų viešų registrų duomenis. Nagrinėjamu atveju duomenys apie ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą nebuvo tinkamai išviešinti nei viename iš viešųjų registrų (CK 1.75 str., CK 4.254 str., CK 6.393 str. 3 d.), todėl akivaizdu, jog AB DNB banko naudai išieškojimą vykdantis antstolis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog ginčo turtas 2010 m. lapkričio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi tariamai buvo perleistas apeliantui. Kadangi AB DNB bankas nežinojo apie ginčo sutarties sudarymą, ši sutartis negali būti panaudota prieš jį, kaip sąžiningą nekilnojamojo turto įgijėją. Be to, turto perdavimo išieškotojui aktas negali būti pripažintas negaliojančiu vadovaujantis sandoriu, kuris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, t. y. niekiniu ir negaliojančiu sandoriu.
  3. Trečiasis asmuo L. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti ieškovo skundą. Pateikia šiuos esminius argumentus:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo patvirtinti ginčo sutartį, kadangi ji yra preliminarioji, o ne pagrindinė sutartis. Atsakovė A. B. (D.) ir ieškovas 2010 m. lapkričio 1 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, kurios pagrindu atsakovė pardavė, o ieškovas už 400 000 Lt nusipirko 0,1984 ha bendro ploto žemės sklypą ir 147,64 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, esančius ( - ). Dėl jokios kitos sutarties sudarymo ateityje su ieškovu nebuvo tartasi, sutarties šalims buvo aišku, kad būtent ginčo sutartis yra pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. Kaip ir yra nurodyta ginčo sutartyje, ieškovas sutarties pasirašymo dieną atsakovei sumokėjo dalį įsigyjamo turto kainos, t. y. 100 000 Lt. Be to, šalys susitarė, kad sutartis kartu yra ir turto priėmimo–perdavimo aktas ir kad nuo sutarties pasirašymo momento nuosavybės teisė į parduodamą turtą pereina ieškovo nuosavybėn. Pagal teismų praktiką suderintas pirkimo–pardavimo objektas ir kainos ar jos dalies už jį sumokėjimas reiškia, jog šalys susitarė dėl objekto pirkimo–pardavimo, o pirkėjo atliktas faktinis sutarties vykdymo veiksmas – kainos ar jos dalie sumokėjimas, patvirtinta sutarties sudarymo ir vykdymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2006).
    2. Nei pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nei pagal CK 6.309 straipsnio 3 dalį neturėtų būti svarbu, kuo konkrečiai pasireiškia kitos šalies vengimas vykdyti sandorį, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovas nenurodė, kuo pasireiškė atsakovės vengimas notariškai patvirtinti sutartį, vertintinas kaip nepagrįstas.
    3. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad į bylą nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių ginčo turto priėmimo–perdavimo faktą. CK 6.389 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Nagrinėjamu atveju sutarties šalys aiškiai susitarė, kad turto perdavimo faktas įforminamas šalių pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu, dėl jokių kitų dokumentų, kuriais šiuo atveju būtų įforminamas ginčo turto priėmimo–perdavimo faktas, šalys nesitarė.

5IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

7Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė AB DNB bankas pagal 2007 m. liepos 17 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-2500-1007-443 atsakovei A. B. (D.) suteikė 173 772,01 Eur kreditą gyvenamojo namo, esančio ( - ), statyto už nuosavas lėšas, statybai refinansuoti (t. 1, b. l. 135-141). Įsipareigojimų bankui pagal Kreditavimo sutartį tinkamam įvykdymui užtikrinti 2007 m. liepos 17 d. Hipotekos lakštu, identifikavimo Nr. 02120070011506, bankui buvo įkeistas atsakovei A. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantys adresu ( - ) (t. 1, b.l. 142-145). Hipotekos lakšte įtvirtinta, jog skolininkas be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti, ar kitaip perleisti įkeičiamą daiktą, o taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti savo nuosavybės teisių į įkeičiamą daiktą.
  2. Kauno miesto 9-ojo notaro biuro notarė 2008 m. balandžio 4 d. patvirtino įgaliojimą, kuriuo A. B. įgaliojo savo tėvus L. B. ir V. B. tvarkyti, valdyti ir disponuoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu, įskaitant ir žemės sklypu bei pastatais, esančiais ( - ). Įgaliojimas išduotas dešimčiai metų (t. 2, b. l. 91-94).
  3. Hipotekos skyriaus prie Kauno apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi areštuotas A. B. priklausantis turtas – gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantys adresu ( - ) (t. 1, b. l. 146). Areštas buvo įregistruotas viešame registre – įrašas galiojo nuo 2010 m. liepos 26 d. (t. 1, b. l. 149).
  4. 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktu įkeistas turtas buvo perduotas kreditorei AB DNB bankas (t. 2, b. l. 22).
  5. Šalių teigimu, ieškovas K. L. ir atsakovė A. B. (D.), veikianti per įgaliotinę L. B. (įgaliojimas išduotas 2008 m. balandžio 4 d., notarinio registro Nr. 2685) 2010 m. lapkričio 1 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį (t.1, b.l. 12-13), pagal kurią, ieškovo teigimu, atsakovė pardavė, o jis už 400 000 Lt nusipirko 0,1984 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), ir 147,64 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ). Sutarties 2 punkte nustatyta, jog sutarties pasirašymo dieną pirkėjas sumoka 100 000 Lt, o likusi 300 000 Lt dalis sumokama iki 2016 m. sausio 1 d.
  6. 2016 m. vasario 11 d. K. L. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė patvirtinti ir pripažinti galiojančia 2010 m. lapkričio 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, sudarytą tarp pardavėjos A. B., atstovaujamos pagal 2008 m. balandžio 4 d. sudarytą notarinį įgaliojimą Nr. 2685 L. B., ir pirkėjo K. L.; pripažinti 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0070/10/01989 negaliojančiu; priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 46-53).
  7. Įvertinęs ieškovo argumentus ir ginčo sutarties turinį, Kauno apygardos teismas sprendė, kad ieškovas iš tikrųjų savo reikalavimą grindžia preliminariąja sutartimi ir prašo ją pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi. 2016 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas. Ieškovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas šiais esminiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2010 m. lapkričio 1 d. sutartį kvalifikavo kaip preliminarią, kadangi už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą buvo sumokėta dalis kainos, be to, turtas buvo perduotas ieškovui; 2) nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčo sandoris pažeidė kokias nors atsakovės AB DNB banko teises ar teisėtus interesus; 3) nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad ieškovas nenurodė, kuo pasireiškė atsakovės vengimas notariškai patvirtinti sutartį; 4) nepagrįstai buvo atmestas ir patikslinto ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0070/10/01989.

8Dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų

  1. Kaip matyti iš ieškovo procesinių dokumentų, ieškovas savo reikalavimą patvirtinti ir pripažinti galiojančia 2010 m. lapkričio 1 d. sutartį grindžia CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).
  3. Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalies norma turi būti aiškinama ir taikoma nepažeidžiant civilinėje teisėje galiojančio sutarties laisvės principo, pagal kurį civilinių santykių subjektai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik vadovaujantis suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą, todėl teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, pirmiausiai turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).
  4. Tam, kad būtų patenkintas reikalavimas pripažinti galiojančiu notariškai neįformintą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, turi būti konstatuota, kad jo šalių valia atitiko CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pagal kurią pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas įgyja teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.).
  5. Taip pat sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, be jau nurodytų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį.
  6. Teismui sprendžiant ginčą dėl sandorio pripažinimo galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu taikomos bendrosios CPK įrodinėjimo taisyklės, tarp jų ir 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-469/2017).

9Dėl 2010 m. lapkričio 1 d. sutarties kvalifikavimo

  1. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys 2010 m. lapkričio 1 d. sudarė sutartį dėl 0,1984 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ) ir 147,64 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), pirkimo–pardavimo. Sutarties 2 punkte šalys susitarė, jog sutarties pasirašymo dieną pirkėjas sumoka 100 000 Lt, o likusi 300 000 Lt dalis sumokama iki 2016 m. sausio 1 d. Sutartyje taip pat numatyta, jog šalys patvirtins šią sutartį notarine tvarka ir įregistruos ją VĮ „Registrų centras“ iki 2015 m. lapkričio 1 d. (Sutarties 2.2 p.). Ant sutarties yra įrašas ranka, kad atsakovės įgaliotinė L. B. 100 000 Lt gavo 2010 m. lapkričio 1 d. Šalys susitarė, kad ši sutartis kartu yra ir turto perdavimo–priėmimo aktas ir nuo sutarties pasirašymo momento nuosavybės teisė į parduodamą turtą pereina pirkėjo nuosavybėn (Sutarties 3 p.).
  2. Šalių santykius, sudarant sutartį, sąlygiškai galima išskirti į dvi dalis – iki sutarties ir po sutarties sudarymo. Ikisutartinė stadija apima derybas ir preliminariąją sutartį. Derybų metu šalys dar tik derasi dėl būsimos sutarties sąlygų, šalių nesaisto sutartinė prievolė, o jų elgesiui taikomi reikalavimai grindžiami bendros pareigos elgtis sąžiningai maksima. Tuo tarpu preliminarioji sutartis laikoma organizacine sutartimi, kuria šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti pagrindinę sutartį.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtini preliminariosios sutarties elementai yra suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimas dėl termino, per kurį gali būti sudaryta pagrindinė sutartis; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 str., 6.165 str. 1, 2 dalys, 1.73 str.1 d. 7 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 ir kt.).
  4. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., nusprendžia pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numato, kad ją sudarys ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; kt.).
  5. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas įgyja teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.).
  6. Nagrinėjamoje byloje šalių ir pirmosios instancijos teismo pozicijos išsiskyrė dėl jų susitarimo tikrojo turinio: ieškovas teigia ir įrodinėja, kad su atsakove A. B. (D.), kurią atstovavo trečiasis asmuo L. B., 2010 m. lapkričio 1 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, kurios pagrindu atsakovė ieškovui pardavė 0,1984 ha bendro ploto žemės sklypą ir 147,64 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, esančius ( - ), tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalys susitarė dėl ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, sprendė, kad šalis sieję teisiniai santykiai kvalifikuoti kaip ikisutartiniai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada yra pagrįsta.
  7. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, nustatant, ar šalių susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014; kt.). Dėl to teismas, kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine, turi vertinti sutarties sąlygas, aiškintis tikruosius teisinio santykio dalyvių ketinimus, atsižvelgti į sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2014).
  8. Bylos duomenimis nustatyta, kad Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi ginčo turtas (0,1984 ha bendro ploto žemės sklypas ir 147,64 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas) buvo areštuotas, nenurodant, kad uždraudžiamas ar apribojamas turto valdymas ir (arba) naudojimas. (t. 1, b. l. 146). Areštas buvo įregistruotas viešame registre – įrašas galiojo nuo 2010 m. balandžio 29 d. (t. 1, b. l. 147–150).
  9. Pagal CPK 675 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 punktą, turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Jeigu teismo nutartyje, kurios pagrindu vykdomas turto areštas, nenurodyta, kad uždraudžiamas ar apribojamas turto valdymas ir (arba) naudojimas, laikoma, kad taikomas tik draudimas disponuoti turtu (CPK 675 str. 3 d.). Turto disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas (Turto areštų registro įstatymo 2 str. 7 p.). Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Taigi, areštavus turtą, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo.
  10. Teisėjų kolegijos nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, galiojant areštui, ginčo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis negalėjo būti sudaryta. Priešingu atveju, būtų pagrindas išvadai, kad atsakovė, neturėdama asmens, kurio naudai taikytas turto areštas, leidimo, perleisdama ginčo nekilnojamąjį turtą kito asmens nuosavybėn, pažeidė imperatyvų įstatyminį draudimą disponuoti jai priklausančiu turtu galiojant jo areštui.
  11. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad įsipareigojimų bankui pagal Kreditavimo sutartį tinkamam įvykdymui užtikrinti 2007 m. liepos 17 d. Hipotekos lakštu (identifikavimo Nr. 02120070011506) bankui buvo įkeistas atsakovei A. B. (D.) asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantys adresu ( - ) (t. 1, b. l. 142–145). Duomenys apie tai, kad AB DNB bankas yra hipotekos kreditorius, kurio naudai įkeistas ginčo turtas, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nuo 2007 m. liepos 18 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. (t. 1, b. l. 111–114). Pagal CK 4.185 straipsnio 7 dalį, Hipotekos registro duomenys yra vieši, jie laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Taigi ginčo sutarties sudarymo metu faktas apie ginčo turto įkeitimą AB DNB bankui buvo tinkamai išviešintas, todėl ieškovui turėjo būti žinomas.
  12. Hipotekos lakšte yra nurodyta, jog skolininkas be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti, ar kitaip perleisti įkeičiamą daiktą, o taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti savo nuosavybės teisių į įkeičiamą daiktą. Duomenų, kad toks sutikimas buvo gautas į bylą pateikta nebuvo. Pažymėtina, kad šalys, sudarydamos sutartį, negali numatyti tokių nuostatų, kurios ribotų trečiųjų asmenų teises ir laisves bei sukurtų teises ir pareigas kitiems asmenims, t. y. hipotekos kreditoriams. Ieškovo samprotavimai, kad perleidus turtą jokie teisėti AB DNB banko interesai nebuvo pažeisti, kadangi AB DNB bankui atsirado galimybė tikimybė greičiau susigrąžinti kreditą, ieškovui atsiskaičius su atsakove A. B. (D.) už įsigytą nekilnojamąjį turtą, vertintini kaip teisiškai nepagrįsti.
  13. Taigi tam, kad būtų sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, egzistavo objektyvios nuo atsakovės valios nepriklausančios kliūtys, be to, nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta ir tai, kad realiai buvo atlikti veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip atitinkantys pirkimo–pardavimo sutarties požymius.
  14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie vertintini kaip pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015).
  15. Tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo tvirtina, kad ieškovas sumokėjo atsakovei 100 000 Lt už perkamą turtą, tačiau, nors sumokėta suma fiziniams asmenims yra pakankamai didelė, nei viena iš šalių nepateikė mokėjimą patvirtinančių įrodymų. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, CPK 182 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais, tačiau šiuo konkrečiu atveju, esant atsakovės AB DNB banko nesutikimui su ieškiniu, vien šalių pripažinimas, jog ieškovas sumokėjo perkamo daikto kainos dalį, vertinant jį kitų į bylą pateiktų įrodymų (pažymos apie valstybinį socialinį draudimą, apie ieškovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (t. 1, b. l. 15-17) kontekste, negali būti vertinamas kaip pakankamas.
  16. Teisėjų kolegija nagrinėjamo klausimo kontekste atkreipia dėmesį ir į tai, kad formuojamoje kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012). Taigi, daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).
  17. Pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai gali būti šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kaip, pvz., bauda už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį, arba kaip šalių sutartas prievolės įgyvendinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2013; kt.)
  18. CK 6.393 straipsnio 4 dalis nustato, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pereina nuo daikto perdavimo, šis faktas turi būti įformintas CK 6.389 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. šalių pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu ar kitu sutartyje nurodytu dokumentu.
  19. Faktinį turto perdavimo faktą, ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju patvirtina įrašas sutartyje, jog sutartis kartu yra ir turto perdavimo–priėmimo aktas (Sutarties 3.2 p.), tačiau, kaip ir pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šį faktą patvirtinančių kitų neginčijamų įrodymų į bylą pateikta nebuvo. Priešingai, atsakovės pateikti įrodymai – 2016 m. sausio 15 d. raginimas atlaisvinti patalpas (t. 1, b. l. 151-153) ir 2016 m. vasario18 d. A. B. (D.) prašymas suteikti papildomą terminą ginčo turtui atlaisvinti, kuriame aiškiai nurodoma, kad iki banko nurodyto termino atsakovė neturi galimybės atlaisvinti ginčo turto (t. 1, b. l. 153), patvirtina, jog turtu iki 2016 metų pradžios naudojosi būtent atsakovė A. B. (D.), o ne ieškovas.
  20. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Tai reiškia, jog tam, kad viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti ir teisė disponuoti turtu negali būti apribota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju atsakovės A. B. (D.) nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą buvo apribota, kas papildomai patvirtina tai, jog ginčo turtas negalėjo būti perduotas ieškovo nuosavybėn.
  21. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-701/2013, 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014).
  22. Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, spręstina, kad ginčo sandorio sudarymo metu ginčo turtui buvo taikomi apribojimai, dėl kurių šalys negalėjo sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, kas suponuoja išvadą, kad šalys galėjo tik sudaryti susitarimą dėl būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo ir pardavimo. Šios nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad 2010 m. lapkričio 1 d. sutartis nėra pirkimo–pardavimo sutartis CK 6.305 straipsnio prasme ir yra kvalifikuotina kaip preliminarioji sutartis dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje (CK 6.165 str.).
  23. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2014).
  24. Tuo atveju, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius, grąžinti kitai šaliai būsimo sandorio sąskaita sumokėtą avansą, bet neatsiranda pareiga perduoti turtą (CK 6.165 str. 4 d.).

10Dėl 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0070/10/01989 pripažinimo negaliojančiu

  1. Ieškovas, tvirtindamas, kad ginčo turtas buvo apsunkintas po 2010 m. lapkričio 1 d. sandorio sudarymo, kai ieškovas jau buvo sumokėjęs ženklią sumą atsakovei A. B. (D.) ir perėmęs turtą, taip pat prašė pripažinti negaliojančiu 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0070/10/01989.
  2. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei A. B. (D.) nevykdant hipoteka užtikrintos prievolės – 2007 m. liepos 17 d. kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-443 (t. 1, b. l. 135–141), Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo areštuotas įkeistas nekilnojamasis turtas (0,1984 ha bendro ploto žemės sklypas ir 147,64 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas, esantys ( - )), be to, skolininkė buvo įspėta, kad per vieną mėnesį negrąžinus skolos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių (t. 1, b l. 146). Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartimi konstatuota, kad skolininkė A. B. neįvykdė prievolės pagal 2007 m. liepos 17 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-443 kreditoriui AB DNB bankui, paskola nustatytu terminu negrąžinta, todėl skola priverstinai išieškotina ne ginčo tvarka, įkeistas turtas priverstinai parduotinas iš varžytynių (CPK 179 str. 3 d., Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2S-1790-254/2010). 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktu AB DNB bankas perėmė jam įkeistą nekilnojamąjį turtą (t. 2, b. l. 22).
  3. Turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.
  4. CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas. To paties straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, jog turto perdavimo išieškotojui aktas gali būti pripažintas negaliojančius, jeigu turto perdavimas išieškotojui pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.
  5. Teismas spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui, turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).
  6. Nurodytų faktinių bylos aplinkybių kontekste, spręstina, kad ieškovas nepagrįstai tvirtina, kad AB DNB bankui buvo perduotas atsakovei A. B. (D.) nepriklausantis turtas ir tai pažeidė jo, kaip naujojo turto savininko teises, todėl nėra jokio teisinio pagrindo 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0070/10/01989 pripažinti negaliojančiu ieškovo nurodytais pagrindais. AB DNB bankas, teisėtai nuosavybės teise įgijęs ginčo nekilnojamąjį turtą ir įregistravęs jį savo vardu, yra laikomas teisėtu ginčo turto savininku.

11Dėl bylos procesinės baigties

  1. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, skundžiamame sprendime nurodė esminius argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė tiek civilinio proceso, tiek materialines teisės normas ir atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ir keisti ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

12Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų

  1. Šaliai kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str., 302 str.).
  2. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos.
  3. Atsakovė AB DNB bankas pateikė teismui prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 968 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė išlaidas advokato pagalbai apmokėti tinkamai pagrindė, jos, atsižvelgiant į bylos pobūdį ir suteiktos teisinės pagalbos apimtį, yra protingos bei atitinkančios Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius (Rekomendacijų 8.11 p.), todėl priteistinos iš ieškovo.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti atsakovei AB DNB bankui (j.a.k. 112029270) iš ieškovo K. L. (a.k. ( - ) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai