Byla 3K-3-126-313/2018
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos finansų ministerija, valstybės įmonė Turto bankas

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos finansų ministerija, valstybės įmonė Turto bankas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, prašė priteisti iš atsakovo trečiajam asmeniui VĮ Turto bankui 46 426,85 Eur žalos atlyginimo.
  3. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, eidamas trečiojo asmens VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigas, pasirašė 2012 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012 m. gruodžio 3 d. buvo atleistas iš darbo VĮ Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės).
  4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu N. V. atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu; laikė, kad darbo sutartis su juo buvo nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė N. V. iš VĮ Turto banko 28 113,75 Lt (8142,30 Eur) vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 3 d. (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 377,68 Lt (109,38 Eur) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi paliko iš esmės nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą, patikslinęs sprendimo rezoliucinę dalį, kad 377,68 Lt (109,38 Eur) vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną darbo dieną yra priteisiamas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. nuo 2013 m. kovo 19 d., iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį nepakeistą.
  5. Teismai, pripažindami N. V. atleidimą iš darbo neteisėtu, kaip vieną iš savarankiškų pagrindų nurodė tai, kad VĮ Turto bankas, žinodamas, kad N. V. yra Kolektyvo profesinės sąjungos valdybos narys, nesikreipė į šią profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti N. V. iš darbo, taip pažeisdamas DK 134 straipsnio 1 dalies nuostatas. VĮ Turto bankas, vykdydamas įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, iš įmonės lėšų sumokėjo N. V. 93 292 Lt (27 019,52 Eur), taip pat sumokėjo socialinio draudimo įmokas ir įmokas į Garantinį fondą. VĮ Turto bankas dėl neteisėto N. V. atleidimo iš darbo iš viso patyrė 160 302,63 Lt (46 426,85 Eur) išlaidų.
  6. Ieškovas teigia, kad minėtos išlaidos buvo patirtos dėl neteisėtų tyčinių atsakovo veiksmų, nes jis, žinodamas, jog N. V. yra profesinės sąjungos renkamo organo narys, nevykdė DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti darbuotoją iš darbo. Dėl šios priežasties atsakovas turi atlyginti trečiajam asmeniui visą įmonės patirtą žalą, t. y. 46 426,85 Eur.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad N. V. 2010 m. rugsėjo 9 d. buvo įspėtas dėl atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį. N. V. buvo atleidžiamas vykdant VĮ Turto banko struktūrinius pertvarkymus, dėl kurių buvo panaikintas Teisės departamentas, kurio direktoriaus pareigas ėjo N. V.. N. V. buvo pasiūlytos Teisės skyriaus viršininko pareigos, tačiau šių jis nesutiko užimti dėl per mažo atlyginimo.
  3. Atsakovas nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ėjo VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigas. Jis priėmė 2012 m. spalio 23 d. įsakymą, kuriuo N. V. nuo 2012 m. gruodžio 3 d. buvo atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Šis darbuotojo atleidimas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažintas neteisėtu. Dėl N. V. neteisėto atleidimo iš darbo VĮ Turto bankas, vykdydamas teismų procesinius sprendimus, patyrė 160 302,63 Lt (46 426,85 Eur) išlaidų.
  4. N. V. buvo išrinktas VĮ Turto banke veikiančios profesinės sąjungos – Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos – valdybos nariu, todėl, remiantis DK 134 straipsnio 1 dalimi, atleidžiant jį iš darbo turėjo būti gautas išankstinis šios profesinės sąjungos sutikimas. Atleisdamas N. V. VĮ Turto bankas nesikreipė į nurodytą profesinę sąjungą įstatymo nustatyta tvarka.
  5. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 9 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, formuojamą bylose dėl įmonės vadovų atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014), taip pat įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad aplinkybė, jog atsakovas, kaip VĮ Turto banko generalinis direktorius, priėmė įsakymą, kuriuo N. V. buvo neteisėtai atleistas iš darbo, nėra pagrindas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti.
  6. Įvertinęs bylos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, prieš atleisdamas N. V. iš darbo, vertino aplinkybes, susijusias su DK 134 straipsnio 1 dalies taikymu: N. V. pagal einamas pareigas (administracijos atstovas) negalėjo būti Kolektyvo profesinės sąjungos nariu; VĮ Turto banke veikė dvi profesinės sąjungos; N. V. priklausė profesiniai sąjungai, kuri turėjo tik septynis narius – VĮ Turto banko teisininkus, kurie dėl įmonės vykdomų struktūrinių pertvarkymų buvo įspėti dėl atleidimo iš darbo; atsakovas, siekdamas išsiaiškinti, ar N. V. turi būti taikomas DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija, kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją, konsultavosi su VĮ Turto banko teisininku ir advokatais, ieškojo informacijos teisinėje literatūroje ir profesinių sąjungų tinklalapyje; įsakymas dėl N. V. atleidimo iš darbo buvo parengtas VĮ Turto banko personalo vadovės ir suderintas su įmonės teisininku. Teismo vertinimu, konsultacijų metu gauta informacija leido atsakovui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, manyti, kad N. V. atleidimas iš darbo atitinka įstatymų reikalavimus.
  7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuria N. V. atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, išaiškinimas, kad darbdavys, abejojantis dėl profesinės sąjungos įsteigimo teisėtumo ir jų renkamųjų organų sudarymo, turi reikšti ieškinį atitinkamai profesinei sąjungai, priimta jau po N. V. atleidimo iš darbo, o iki tol nebuvo gausios ir aiškios teismų praktikos nurodytu klausimu. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad N. V. atleidimo iš darbo procedūros pasirinkimas, esant nustatytoms aplinkybėms apie atsakovo pastangas išsiaiškinti dėl DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikymo atleidžiant N. V., nelaikytinas atsakovo kalte, lemiančia materialinės atsakomybės jam taikymą (CK 6.248 straipsnis).
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 12 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą nepakeistą.
  9. Kolegija, remdamasi CK 2.87 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, kasacinio teismo praktika, formuojama bylose dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009), nesutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovas neįrodė, jog veikė rūpestingai, apdairiai ir ėmėsi visų priemonių, kad neatsirastų žalą įmonei. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nenurodė, kokių konkrečių priemonių nesiėmė atsakovas ir kokių konkrečių veiksmų jis turėjo imtis, kad N. V. atleidimas iš darbo nebūtų teismų pripažintas neteisėtu.
  10. Įvertinusi bylos duomenis, kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino atsakovo, kaip įmonės vadovo, priimtus (rizikingus) sprendimus atleidžiant N. V. iš darbo, įvertino šių pareigų įgyvendinimo procesą, veiksmų atitiktį objektyviesiems ir subjektyviesiems protingumo kriterijams.
  11. Kolegijos vertinimu, atsakovas, pasirašydamas įsakymą dėl N. V. atleidimo iš darbo, buvo apdairus ir rūpestingas tiek, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, ir negalėjo numatyti VĮ Turto bankui kilsiančios žalos dėl galimų teismų sprendimų pripažinti šį atleidimą buvus neteisėtą. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningų veiksmų ar piktnaudžiavimo savo teise atleidžiant darbuotoją. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmus atleidžiant N. V. iš darbo vertino ne pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą, o pagal protingo ir atidaus žmogaus elgesio standartą.
  12. Kolegija pažymėjo, kad N. V. atleidimo iš darbo neteisėtumą nulėmė ne vienvaldiškas atsakovo sprendimas (įsakymas dėl atleidimo), bet VĮ Turto banko valdymo organų veiksmai – sprendimas dėl struktūros pertvarkymo, etatų panaikinimo ir kiti su šiuo sprendimu susiję veiksmai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog atsakovas, kaip VĮ Turto banko generalinis direktorius, priėmė 2012 m. spalio 23 d. įsakymą dėl N. V. atleidimo, kuris vėliau buvo pripažintas neteisėtu, nėra pagrindas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai, spręsdami klausimą dėl valstybės įmonės vadovui, kaip darbo teisinių santykių subjektui, taikytinos materialinės atsakomybės pagal darbo teisės normas, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006, 2006 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006, 2009 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009, 2013 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013 ir 2014 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014, kuriose pateikti išaiškinimai dėl juridinių asmenų valdymo organų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.
    2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, aiškinant ir taikant darbo teisės normomis reglamentuojamą darbuotojo materialinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2010; 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l80-378/2017; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, pateiktą 2017 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017, kurios ratio decidendi sutampa su nagrinėtos bylos faktine fabula.
    3. Teismai nepagrįstai atsakovo veiksmus vertino išimtinai pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas įsakymą dėl darbuotojo atleidimo, netinkamai vykdė savo, kaip įmonės vadovo, pareigas vidiniuose įmonės santykiuose, t. y. organizuodamas kasdienę įmonės veiklą, o ne išoriniuose santykiuose, t. y. veikdamas įmonės vardu su kitais asmenimis. Dėl šios priežasties, sprendžiant klausimą dėl atsakovo atsakomybės, turėjo būti taikomos darbo, o ne civilinės teisės normos, taip pat nustatomos materialinės, o ne civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.
    4. Teismai, spręsdami dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, netinkamai kvalifikavo ginčo santykį, todėl netinkamai aiškino ir taikė DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 245, 246 straipsnių, CK 6.248 straipsnio nuostatas, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, objektyvių atsakovo elgesio standartų ir nesprendė, ar jis įvykdė pareigą tinkamai organizuoti darbą, laikytis darbo įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų, ar buvo pakankamai apdairus, rūpestingas ir atidus priimdamas įsakymą dėl N. V. atleidimo iš darbo, ar padarė viską, ką tomis aplinkybėmis buvo galima padaryti, kad žala nekiltų. Iš teismų procesinių sprendimų turinio neaišku, kokia atsakomybės rūšis nagrinėjamoje byloje buvo taikoma. Pirmosios instancijos teismo išvados grįstos ne atsakovo darbo pareigų, nustatytų įstatymų ir kitų norminių teisės aktų, priimant konkretų įsakymą, vertinimu, o aplinkybių, susijusių su VĮ Turto banke kilusiu konfliktu, įmonėje veikusios profesinės sąjungos įsteigimo teisėtumu ir galimybe būti jos nariu, pastangomis išsiaiškinti dėl atitinkamų įstatymų nuostatų taikymo, vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nepagrįstai vertinant atsakovo veiksmus ne kaip darbo teisinių santykių subjekto, o kaip valdymo organo, veikiančio išoriniuose santykiuose (su trečiaisiais asmenimis). Teismų nurodytos nepalankios, kilus interesų konfliktui susiklosčiusios aplinkybės, teisinių žinių stoka, VĮ Turto banko valdymo organų veiksmai (sprendimas dėl struktūros pertvarkymo, etatų panaikinimo ir kt.) nagrinėjamu atveju, vertinant materialinės atsakomybės sąlygas – neteisėtą veiką, kaltę dėl neteisėto įsakymo atleisti darbuotoją iš darbo priėmimo, – teisiškai yra nereikšmingos. DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstrukcija „negali būti“ eliminuoja vadovo galimybę pasirinkti kitokį veikimo būdą ir preziumuoja imperatyvų vadovo elgesį šioje situacijoje. Atsakovas, žinodamas šio straipsnio imperatyviąsias nuostatas ir jų nesilaikydamas, veikė tiesiogine tyčia.
    5. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178, 185 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Teismai, turėdami pareigą nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (materialinės atsakomybės taikymo pagal darbo teisę sąlygas), to neatliko, išvadas padarė neatsižvelgdami į ginčo esmę ir jam išspręsti taikytinas materialiosios teisės normas, netinkamai nustatė įrodinėjimo pareigos apimtis ir nepagrįstai įrodomąją reikšmę suteikė tik atsakovo pateiktiems įrodymams, netyrė ir nevertino ieškovo pateiktų įrodymų. Padarytos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jos padarytos neištyrus iki galo byloje esančių rašytinių įrodymų ir jų turinio, netinkamai išaiškinus bylai reikšmingas aplinkybes, nenurodant argumentų, dėl kurių buvo atmesti ieškovo pateikti įrodymai (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 320 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalis).
    6. Teismai pažeidė CPK 279 straipsnio 4 dalį, nes aplinkybė, kad darbdavys neteisėtai atleido iš darbo darbuotoją, t. y. tinkamai nevykdė DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, nustatytos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Šie sprendimai, be kita ko, sudaro reikalavimo pagrindą nagrinėjamoje byloje.
    7. 10Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 2 dalį, išėjo už ginčo nagrinėjimo ribų, nes, siekdamas pagrįsti atsakovo teisėtą veikimą, nepagrįstai ex officio (pagal pareigas) nustatė ir vertino VĮ Turto banko valdymo organų veiksmus – sprendimą dėl struktūros pertvarkymo, etatų panaikinimo ir kt. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovas, kaip VĮ Turto banko generalinis direktorius, priėmė įsakymą dėl N. V. atleidimo iš darbo, nėra pagrindas jo materialinei atsakomybei atsirasti. Įmonės vadovo darbo pareigas ir jų turinį nustato DK, CK ir kiti įstatymai, bendrovės įstatai, administracijos vadovo pareiginiai nuostatai. Vadovaujantis Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, VĮ Turto banko įstatų 23, 24.1 punktais, Pareigybės aprašymo 9, 10.1, 10.13 punktų nuostatomis, įmonės vadovas organizuoja įmonės veiklą ir veikia įmonės vardu esant santykiams su kitais asmenimis; priima į darbą ir atleidžia darbuotojus; sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis; pagal kompetenciją leidžia įsakymus ir tvirtina vidaus norminius aktus. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti nustatomos, vertinamos konkrečios aplinkybės ir įmonės vadovo veiksmai, susiję su jo pareigų vykdymu, atleidžiant konkretų darbuotoją iš darbo, o ne faktinės aplinkybės dėl VĮ Turto banko valdymo organų veiksmų, susijusių su struktūros pertvarkymu.

  2. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasaciniame skunde nepagrindžiami teiginiai, kad teismai padarė visišką darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų pažeidimus. Skunde cituojamose teisės normose įtvirtintos tik bendro pobūdžio pareigos, kurių įmonės vadovas turi laikytis, vykdydamas jam pavestas funkcijas, tačiau jose nėra pateikta aiškių taisyklių ir kriterijų, kuriais vadovas turėtų vadovautis priimdamas su rizika susijusius sprendimus. Kadangi teisės aktai įtvirtina tik bendro pobūdžio pareigas, kurių privalo laikytis įmonės vadovas, priimdamas rizikingus sprendimus, tai teismui palikta plati diskrecija vertinti šių pareigų įgyvendinimo procesą. Nagrinėjamu atveju teismai, naudodamiesi diskrecija, vertino atsakovo, kaip įmonės vadovo, priimtus (rizikingus) sprendimus atleidžiant darbuotoją iš darbo, vertino šių pareigų įgyvendinimo procesą, veiksmų atitiktį objektyviesiems ir subjektyviesiems protingumo kriterijams. Tuo tarpu ieškovas skunde nenurodė, kokių konkrečių priemonių nesiėmė atsakovas ir kokių konkrečių veiksmų jis turėjo imtis, kad darbuotojo atleidimas iš darbo teismų nebūtų pripažintas neteisėtu.
    2. Teismai pagrįstai atsakovo veiksmus atleidžiant N. V. iš darbo vertino ne pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą, o pagal protingo ir atidaus žmogaus elgesio standartą. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas, pasirašydamas ginčo įsakymą, buvo apdairus ir rūpestingas tiek, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, ir negalėjo numatyti VĮ Turto bankui kilsiančios žalos dėl galimų teismų sprendimų pripažinti N. V. atleidimą iš darbo buvus neteisėtą. Prielaidos atsakovui priimti sprendimą dėl N. V. atleidimo buvo realios, byloje nėra įrodymų dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų ar piktnaudžiavimo savo teise.
    3. Spręsdami dėl atsakovo veiksmų (ne)teisėtumo, teismai tinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas ir nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad klausimai, susiję su N. V. atleidimu iš darbu, atleidimo procedūromis, buvo sudėtingi net profesionaliems teisininkams. Atsakovas, kaip įmonės vadovas, nagrinėjamoje situacijoje ėmėsi visų įmanomų veiksmų, siekdamas tinkamai atlikti atleidimo procedūras. Nežinojimas to, ko tokioje situacijoje nebuvo įmanoma žinoti pakankamai apdairiam ir normaliai rūpestingam asmeniui, negali būti vertinama kaip asmens kaltė.
  3. Tretieji asmenys atsiliepimų į ieškovo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl įmonės vadovo atsakomybės rūšies

  1. Ieškovas kasaciniame skunde kelia teisės klausimą dėl įmonės vadovo atsakomybės rūšies kvalifikavimo. Ieškovas teigia, kad teismai atsakovo atsakomybės klausimą už darbuotojo neteisėtą atleidimą iš darbo netinkamai sprendė vadovaudamiesi civilinės teisės normoms, t. y. nepagrįstai taikė ne materialinę, o civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. Ieškovo manymu, teismai, nustatydami atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas, turėjo remtis išimtinai DK normomis. Be to, teismai nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-296-611/2017, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos kaip nagrinėjamoje byloje, pateiktu teisės aiškinimu.
  2. Civilinė atsakomybė grindžiama visiško žalos atlyginimo principu (CK 6.251 straipsnis), o materialinės atsakomybės pagal darbo teisę bendroji taisyklė yra tokia, kad ši atsakomybė yra ribota (DK 254 straipsnis, 2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija).
  3. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad bendrovės vadovo teisinio statuso prigimtis yra dualistinė, nes bendrovės vadovas yra ir vienasmenis bendrovės valdymo organas, ir bendrovės darbuotojas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1, 4 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177/701/2017 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  4. Ankstesnėje savo praktikoje, spręsdamas klausimą, kokia atsakomybės rūšis – materialinė ar civilinė – turėtų būti taikoma bendrovės vadovui, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vidiniuose santykiuose vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o išoriniuose – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas). Kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos, veikdamas kaip jos valdymo organas išoriniuose santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo, kaip vadovo, pareigas vidiniuose santykiuose, dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas. Taigi vadovo atsakomybės skirstymo į civilinę ir materialinę esminis kriterijus buvo ne teisės normos, kurios pažeistos, bet vadovo veiklos adresatas: civilinės atsakomybės atveju pažeidimai kildavo iš vadovo santykių su trečiaisiais asmenimis, o materialinės atsakomybės atveju – iš vadovo veiklos, nukreiptos į įmonės vidų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ir vienodindama praktiką įmonės vadovų atsakomybės rūšių nustatymo srityje, 2017 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 išaiškino, kad esminiu vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimo kriterijumi laikomas ne vadovo veiklos adresatas, o pažeistų vadovo pareigų pobūdis, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimas pasireiškia santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar bendrovės viduje (žr. minėtos nutarties 21–24 punktus).
  5. Taigi tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka (žr. minėtos nutarties 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas iš esmės analogišką nagrinėjamai bylą, kurioje buvo sprendžiamas atsakovo atsakomybės klausimas dėl neteisėto kito darbuotojo atleidimo iš darbo, 2017 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017 (žr. nutarties 26, 29 punktus) išaiškino, kad juridinio asmens vadovo atsakomybės klausimas už neteisėtą darbo sutarties nutraukimą su darbuotoju spręstinas taikant DK nustatytas materialinės atsakomybės normas, nes atleisdamas darbuotoją vadovas veikia kaip darbdavio atstovas (DK 24 straipsnis).
  7. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovo, kaip įmonės vadovo, atsakomybės, neteisėtai nutraukus su darbuotoju darbo sutartį, klausimas. Dėl šios priežasties, remiantis šios nutarties 25–27 punktuose nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, atsakovui taikytina materialinė atsakomybė. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl atsakovo materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, rėmėsi kasacinio teismo praktika, formuojama bylose dėl vadovo civilinės atsakomybės. Ieškovas, nesutikdamas su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais, kasaciniame skunde teigia, kad nustatydami materialinės atsakomybės sąlygas teismai neturi teisės remtis teismų praktika dėl vadovo civilinės atsakomybės.
  8. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento, pažymi, kad, remiantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos, tai pagal darbo įstatymų pradmenis ir prasmę taikomos kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius.
  9. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.
  10. Pagal DK 246 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
  11. Taigi materialinė darbuotojo atsakomybė kyla, kai pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla ir kai yra nustatomos visos šios sąlygos: žala; neteisėta veika; priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; yra pažeidėjo kaltė.
  12. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 246 straipsnis, reglamentuojantis materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, be dviejų specialiųjų sąlygų (pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais bei žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla), įtvirtina keturias bendrąsias materialinės atsakomybės sąlygas – žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir pažeidėjo kaltę, būdingas ir civilinei atsakomybei (CK 6.245–6.248 straipsniai), tačiau nenustato specialiųjų šių sąlygų taikymo taisyklių (išskyrus kaltės formos reikalavimus visiškai materialinei atsakomybei kilti, įtvirtintus DK 255 straipsnyje). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, ir teismų praktika, formuojama šias teisės normas aiškinant ir taikant, pagrįstai gali būti taikoma ir nustatant darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas.
  13. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad civilinė atsakomybė ir materialinė atsakomybė pagal darbo teisę turi (esminių) skirtumų, pavyzdžiui, pirmoji yra grindžiama visiško žalos atlyginimo principu (CK 6.251 straipsnis), o darbuotojo materialinė atsakomybė pagal bendrąją taisyklę yra ribota (DK 254 straipsnis), be to, skirtingai nuo civilinės atsakomybės, materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Toks kasacinio teismo išaiškinimas reiškia ne tai, kad civilinė ir materialinė atsakomybės taikomos esant skirtingoms sąlygoms, kaip teigia ieškovas, bet tik tai, kad materialinės atsakomybės atveju sunkėja ieškovo įrodinėjimo našta ir ribojamas atlygintinos žalos dydis (jeigu neįrodomos aplinkybės, dėl kurių šis ribojimas nebetaikomas).
  14. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl atsakovo materialinės atsakomybės taikymo sąlygų – žalos, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir atsakovo kaltės, pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, formuojama bylose dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės.

14Dėl neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygos

  1. DK normos nereglamentuoja darbuotojo neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, sąvokos. Šios nutarties 33 punkte minėta, kad DK 246 straipsnis, įtvirtinantis būtinąsias darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, taip pat nenustato ir specialiųjų šios materialinės atsakomybės sąlygos taikymo taisyklių.
  2. CK 6.246 straipsnio, reglamentuojančio neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
  3. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 279 straipsnio 4 dalį, nes atsakovo materialinės atsakomybės taikymo sąlyga – neteisėti veiksmai, t. y. neteisėtas darbuotojo atleidimas netinkamai vykdant DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, – nustatyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.
  4. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
  5. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  6. Nagrinėjamu atveju darbuotojo, dėl kurio atleidimo prašoma atsakovui taikyti materialinę atsakomybę, neteisėto atleidimo iš darbo faktas yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi. Minėtais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad darbdavys VĮ Turto bankas, atleisdamas iš darbo N. V., tinkamai nevykdė DK 134 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytos pareigos – nesikreipė į Kolektyvo profesinę sąjungą, apie kurios sukūrimą jam buvo pranešta iki darbuotojo atleidimo, kai jam buvo žinoma, kad darbuotojas yra šios profesinės sąjungos renkamojo organo narys, dėl išankstinio sutikimo atleisti šį darbuotoją.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 2.81 straipsnio 1 dalimi, juridiniai asmenys įgyvendina savo teises ir pareigas per savo valdymo organus. Tai reiškia, kad darbdavio VĮ Turto banko veiksmų neteisėtumas implikuoja šio juridinio asmens valdymo organo veiksmų neteisėtumą, nes įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta, kad su darbuotoju neteisėtai nutraukta darbo sutartis buvo nutraukta atsakovo – tuometinio VĮ Turto banko vadovo, t. y. atsakovas priėmė įsakymą, kurio pagrindu darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo.
  8. Atsižvelgdama į tai, kad darbdavio VĮ Turto banko veiksmai sutapo su atsakovo nagrinėjamoje byloje veiksmais ir jie jau buvo įvertinti teismų kitoje civilinėje byloje, kurios procesiniai sprendimai jau yra įsiteisėję, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas pripažintinas prejudiciniu nagrinėjamoje byloje. Dėl šios priežasties sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad materialinės atsakomybės taikymo sąlyga – neteisėta veika, suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų netinkamas vykdymas, – nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta.

15Dėl kaltės, kaip būtinosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygos

  1. Minėta, kad šioje byloje nustatyta viena būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėta veika. Tačiau, atsižvelgiant į šios nutarties 34 punkte nurodytus išaiškinimus (darbuotojo kaltė nėra preziumuojama), ieškovas, siekdamas, kad atsakovui būtų taikoma materialinė atsakomybė, turėjo pareigą įrodyti atsakovo kaltę, kaip vieną iš būtinųjų materialinės darbuotojo atsakomybės sąlygų.
  2. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Kaltės forma lemia tik galimos priteisti iš darbuotojo žalos dydį – esant tyčiai darbuotojas privalo visiškai atlyginti darbdaviui padarytą žalą, o esant neatsargumui galimos priteisti žalos dydis yra ribojamas trijų vidutinių darbuotojo darbo užmokesčių dydžiu, išskyrus DK 254 straipsnyje įtvirtintus atvejus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi ieškovas turi įrodyti kaltės faktą materialinei atsakomybei kilti, o nuo kaltės formos priklauso darbuotojo materialinės atsakomybės apimtis. Pareiga įrodyti atsakovo kaltę bei tyčią siekiant visiškos materialinės atsakomybės tenka ieškovui.
  3. Tiek civilinės, tiek materialinės atsakomybės atveju laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).
  4. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus procesinius sprendimus, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė atsakovo kaltės, kaip būtinosios materialinės atsakomybės sąlygos, t. y. neįrodė, kad atsakovas nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.
  5. Spręsdami, kad nagrinėjamu atveju nėra atsakovo kaltės, teismai rėmėsi šiomis aplinkybėmis: ne atsakovo iniciatyva VĮ Turto banke buvo vykdomi struktūriniai pertvarkymai, panaikintas Teisės departamentas; pradėjus vykdyti VĮ Turto banko valdybos sprendimą dėl Teisės departamento direktoriaus ir kitų teisininkų etatų panaikinimo bei atleidimo iš darbo, galiojo sudėtingas teisinių santykių reglamentavimas, teisės taikymas vykdant minėtą VĮ Turto banko valdybos sprendimą buvo sudėtingas, net teisininkų profesionalų nuomonės šiuo klausimu nesutapo; atsakovas, priimdamas sprendimą dėl darbuotojo atleidimo, rėmėsi nesuinteresuotų, nepriklausomų ekspertų nuomonėmis – siekdamas išsiaiškinti, ar N. V. dėl jo buvimo Kolektyvo profesinės sąjungos atstovaujamojo organo nariu turi būti taikoma DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija, atsakovas kreipėsi į VĮ Turto banko teisininką G. P., advokatų profesinę bendriją „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“, nes dėl konfliktinės situacijos su dalimi VĮ Turto banko teisininkų, jų suinteresuotumo sprendžiamu klausimu dalis VĮ Turto banko teisininkų atsisakė teikti atsakovui konsultacijas profesinių sąjungų veiklos klausimais. Be to, atsakovas taip pat dėl konsultacijos suteikimo kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją. Nors šios Inspekcijos atsakymas buvo gautas jau po darbuotojo atleidimo, tačiau jame pateikta Inspekcijos nuomonė patvirtina teisinio reguliavimo nevienareikšmiškumą.
  6. Visos šios aplinkybės, kurių ieškovas neginčija, todėl teisėjų kolegija jomis vadovaujasi (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegijos vertinimu, įrodo, kad atsakovo veikla atleidžiant iš darbo N. V. atitiko rūpestingo vadovo veiklos standartą – jis siekė įvykdyti aukštesnio valdymo organo – valdybos – sprendimą, dėjo pastangas tinkamai interpretuoti teisės aktus dėl darbuotojo atleidimo, priimdamas sprendimą pasitelkė profesionalus, įvertino alternatyvas ir priėmė sprendimą veikdamas įmonės interesais.
  7. Nenustačius atsakovo veiksmuose kaltės, teisėjų kolegijai nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl kaltės formų.
  8. Kadangi byloje nenustatyta atsakovo kaltė, kaip viena būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, teismai pagrįstai netaikė jam materialinės atsakomybės.
  9. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  10. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį ieškovo kasaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šios išlaidos jam neatlygintinos (98 straipsnio 1 dalis).
  2. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 12 d. nutartį nepakeistą.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai