Byla 3K-3-314/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Baranausko ir Gintaro Kryževičiaus,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių S. R. ir V. R. patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsakovams: Šiaulių miesto savivaldybei, Šiaulių vaikų globos namams „Šaltinis“, tretiesiems asmenims: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei G. K. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ginčas byloje yra dėl globos įstaigų veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

6Ieškovės S. R. (gim. 1989 m. rugsėjo 2 d.) ir V. R. (gim. 1988 m. gegužės 31 d.) prašė teismo priteisti kiekvienai po 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl valdžios įstaigų - Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir globos funkcijas vykdžiusių Šiaulių vaikų globos namų „Šaltinis“ – veiksmų (neveikimo).

7Ieškovės nurodė, kad gimė Lietuvoje, jų tikroji motina – G. K. Ieškovė S. R. 1991 m. rugsėjo 1 d. apgyvendinta Šiaulių pagalbiniuose vaikų namuose, 1992 m. birželio 22 d. valdybos potvarkiu perkelta į Šiaulių miesto vaikų namus, kurie vėliau buvo pavadinti Vaikų globos namais „Šaltinis“. Ieškovės atstovas nurodė, kad į nurodytus namus ieškovė S. R. pateko pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, nes nebuvo tinkamai išspręsti laikinosios globos steigimo bei tėvystės teisių atėmimo klausimai. Vaikų teisių apsaugos tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jai pavaldžiai Šiaulių miesto vaikų teisių apsaugos tarnybai ėmus įgyvendinti JAV organizacijos, pavadintos Lietuvos našlaičių fondu, programą „Širdis į širdį“, pagal šią programą ieškovės buvo išsiųstos į JAV, kur gyveno nuo 1996 m. iki 2006 m. Gyvendama H. šeimoje nieko nežinojo apie savo tikrąją motiną G. K. Kai buvo išsiųsta į Lietuvą, jai buvo paaiškinta, kad skrenda atostogų ir bus Lietuvoje tik laikinai. Apie tai, kad nebegalės sugrįžti į JAV, jai buvo pasakyta tik lėktuvui nusileidus Lietuvoje. Ši žinia jai buvo netikėta, sukėlė didelį šoką. Grįžusios į Lietuvą ieškovės nemokėjo lietuvių kalbos, turėjo bendravimo problemų su bendraamžiais, nepriprato prie pasikeitusios aplinkos. Dėl to ieškovėms sukeltos neturtinio pobūdžio sunkios pasekmės. Ieškovė V. R. taip pat nurodė, kad grįžusi į Lietuvą susirgo depresija, buvo gydyta psichiatrinėse ligoninėse.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Šiaulių apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos Respublikos ieškovei S. R. 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, ieškovei V. R. 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

10Teismas nustatė, kad ieškovė V. R. vienerių metų amžiaus apgyvendinta Šiaulių kūdikių namuose jos motinos G. K. (tuo metu R.) prašymu, nes ji Šiaulių miesto liaudies teismo 1989 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu nuteista laisvės atėmimu trejiems metams. Šiaulių miesto LDT VK 1989 m. birželio 19 d. sprendimu V. R. buvo apgyvendinta Šiaulių kūdikių namuose. Ieškovė S. R. Šiaulių kūdikių namuose buvo apgyvendinta 13 mėnesių amžiaus. Ją į kūdikių namus atvežė jos močiutė. Iki tol ji augo Panevėžio kalėjimo kūdikių namuose. 1992 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė S. R. buvo perkelta į Šiaulių pagalbinius ikimokyklinius vaikų namus. 1992 m. gegužės 11 d. Šiaulių miesto valdybos Nepilnamečių reikalų skyrius pradėjo rengti medžiagą dėl G. K. motinystės teisių atėmimo, tačiau motinystės teisės iš G. K. nebuvo atimtos. Lietuvos našlaičių fondo, įkurto JAV, direktorė H. D. S. inicijavo ir organizavo vaikų mokymąsi JAV. Šio fondo iniciatyva buvo parengta programa „Širdis į širdį“. Nei ši programa, nei šis fondas Lietuvoje neįregistruotas, fondo funkcijos neapibrėžtos, programos tikslas – sudaryti galimybę vaikams, gyvenantiems vaikų globos namuose, ir vaikams, kurių niekas iš artimųjų nelanko ir jie neturi galimybės gyventi šeimoje, laikinai išvykti į JAV, ten gyventi šeimoje ir mokytis. Vaikus, kurie galėtų vykti ir konkrečiai išvyko pagal šią programą, parinko globos įstaigos ir savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybos, kurios vėliau ieškovių likimais nesidomėjo. Vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkas 1996 m. rugpjūčio 1 d. raštu davė sutikimą fondo direktorei išvežti ieškoves mokytis nuo 1996 m. rugpjūčio 7 d. iki 1998 m. rugpjūčio 7 d. Prieš išvežant ieškoves mokytis į JAV, jos 1996 m. gegužės 31 d. buvo įtrauktos į užsienio valstybės piliečių H., pageidaujančių jas įvaikinti, sąrašą, nors iš motinos G. K. motinystės teisės nebuvo atimtos. Motinos sutikimas įvaikinti dukteris duotas tik 1997 m. rugpjūčio 27 d. arba 1998 m. rugpjūčio 27 d., Šiaulių miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba 1997 m. liepos 23 d. raštu neprieštaravo, kad jos būtų įvaikintos JAV. Ieškovių vizos galiojo iki 1998 m. rugpjūčio 2 d., tačiau jos į Lietuvą buvo grąžintos tik 2005 metų pavasarį.

11Teismas konstatavo, kad ieškovių išvykimą į užsienį organizavęs fondas įstatymo nustatyta tvarka neperėmė globėjų funkcijų. Teismas nurodė, kad JAV įkurto Lietuvos našlaičių fondo tikslas buvo įvairioms vaikų globos ir gydymo įstaigoms Lietuvoje labdaros rinkimas JAV (rūbai, ugdymo priemonės, medikamentai) ir jos perdavimas. Šio fondo iniciatyva buvo parengta programa „Širdis į širdį“. Kad minėtas fondas turi įgaliojimų dėl globos ar įvaikinimo, byloje duomenų nėra. Taip pat nėra duomenų, kad minėtas fondas būtų registruotas Lietuvoje ir jam būtų suteikti įgaliojimai rūpintis vaikų globa ar įvaikinimu. Iš bylos medžiagos ir liudytojų parodymų teismas sprendė, kad ieškovės neteisėtai išvežtos į JAV siekiant jas įvaikinti, Lietuvos valdžios institucijos ir įstaigos jų likimu vėliau nesidomėjo. Teismas taip pat nusprendė, kad ieškovių motinos G. K. duotu sutikimu įvaikinti dukteris negalima remtis, nes byloje yra pateiktos sutikimo kopijos su skirtingomis datomis. Teismas padarė išvadą, kad valstybės institucijos neįgyvendino savo teisių ir pareigų, nesirūpino ieškovių sugrįžimo laiku į Lietuvą, nors jau 1999 m. kovo 2 d. G. K. atšaukė savo sutikimą dėl dukterų įvaikinimo.

12Teismas įvertino, kad teisės norma, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais, netaikytina, o neturtinė žala atlyginama CK 1.5 straipsnio ir Konstitucijos pagrindu. Ieškovių išvežimo iš Lietuvos metu veikė konkretūs teisės aktai, buvo konkretūs jų vykdytojai, todėl atsiradusios pasekmės dėl netinkamo šių aktų vykdymo, jų nevykdymo ir ignoravimo yra neteisėtas neveikimas, numatytas CK 6.246 straipsnyje, ir prielaida taikyti civilinę atsakomybę. Be to, civilinės atsakomybės taikymas bendrąja prasme nustatytas ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Ieškovių grąžinimą į Lietuvą lėmė ne G. K. veiksmai, susiję su jos atšaukimu duoti sutikimą įvaikinti ieškoves, o atsakovų padaryti šiurkštūs teisės aktų pažeidimai bei neveikimas, susijęs su neteisėtu ieškovių išvežimu į JAV. Iki ieškovių išvežimo į JAV momento iš jų motinos nebuvo atimtos motinystės teisės, motina buvo laisvėje ir ją buvo galima surasti, nebuvo teismo sprendimo įtraukti ieškoves į įvaikinamų vaikų sąrašus, ieškovės išgabentos neatsiklausus jų valios ir neturint nei tėvų, nei globėjų oficialaus sutikimo, ieškovių globa buvo patikėta pašaliniam asmeniui H. S., fondo generalinei direktorei. Dėl neteisėtų valstybės institucijų darbuotojų veiksmų, įstatymo nesilaikymo, ieškovėms sugrįžus į Lietuvą, jos patyrė šoką, dvasinius išgyvenimus, kurie tęsiasi ir toliau, nes jos negali prisitaikyti prie esamos aplinkos, negali bendrauti su savo bendraamžiais, o ieškovė V. R. ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėse, gydyta Afektinių sutrikimų skyriuje Kauno klinikose, bandė žudytis. Teismas, įvertinęs šalies ekonominio gyvenimo rodiklius, bendrą pragyvenimo lygį, vidutines gyventojų pajamas ir kitus ekonominio pobūdžio faktorius, ieškovių ieškinį tenkino iš dalies.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir nutarta pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą bei ieškovei S. R. priteistą 150 000 Lt sumą sumažinti ir priteisti jai 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; ieškovei V. R. priteistą 200 000 Lt sumą sumažinti ir priteisti jai 130 000 Lt (vieną šimtą trisdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

14Nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškoves išvežant į Jungtines Amerikos Valstijas ir apgyvendinant amerikiečių H. šeimoje buvo siekiama jas įvaikinti. Atsakovų valstybės institucijų pareigūnai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymų reikalavimus: atsakovai teismui nepateikė jokių įrodymų, ar buvo realiai pasiūlyta ieškoves įvaikinti Lietuvoje pageidaujantiems asmenims (Santuokos ir šeimos kodekso 132 straipsnio 2 dalis). Lietuvoje neatsiradus asmenų, norinčių įsivaikinti ar globoti vaiką, galima pasiūlyti užsienio valstybės piliečiams eilės tvarka (SŠK 122 straipsnio 4 dalis, Vaiko teisių konvencijos 21 straipsnio b papunktis, Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 9-21 punktai). Ieškovės į JAV išvežtos, kai Lietuvoje dar nebuvo pradėjusi veikti 1993 m. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityse. Hagos konvencija Lietuvoje įsigaliojo nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d., iki konvencijos įsigaliojimo įvaikinimą reglamentuojančios teisės normos nenumatė, kad vaikas, kurį ketinama įvaikinti, gali būti apgyvendintas pas būsimus įtėvius. Nei Lietuva, nei JAV 1996 metais nebuvo Hagos konvencijos dalyvės. Pagal Vaiko teisių konvencijos 20 straipsnį dėl motinos gyvenimo būdo ieškovės buvo netekusios savo šeimos aplinkos ir jos turėjo teisę į ypatingą valstybės apsaugą. Lietuvos valstybės institucijos, leidusios išvežti ieškoves iš Lietuvos, neužtikrino ir nesuteikė jokių garantijų, kad kitoje valstybėje vaikams bus teikiama apsauga ir parama, kurią jie turėjo Lietuvoje, kad jie turės alternatyvią priežiūrą, kurią turėjo Lietuvoje. Atsakingos Lietuvos institucijos neturėjo jokio susitarimo ir ryšio su Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės institucijomis dėl vaikų apsaugos.

15Dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ieškovės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos į Jungtines Amerikos Valstijas. Ieškovių grąžinimas po devynerių gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose metų į Lietuvos Respubliką yra neteisėto išvežimo pasekmė, kuri sukėlė ieškovėms dvasinius išgyvenimus, depresiją. Teismas rėmėsi teismų praktikoje pripažįstama nuostata, kad nagrinėjant šios žalos atlyginimo priteisimo klausimą turi būti vertinami subjektyvūs elementai, t. y. kiekvienu atveju turi būti vertinama konkreti situacija, žalą patyrusio asmens tam tikros subjektyvios savybės, kurios gali padidinti arba sumažinti neturtinės žalos dydį. Lietuvos apeliacinis teismas sumažino priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, atsižvelgęs į valstybės ekonominę padėtį ir jos piliečių bendrą materialinį lygį.

16III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

181. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai ir neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, lėmusių neturtinės žalos ieškovėms atsiradimą. Taip teismai nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-113/2003; 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-569/2002 ir kt.).

19Teismai nepagrįstai netaikė SŠK 157 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios ieškovių globėjui (Šiaulių miesto vaikų globos namai „Šaltinis“) teisinį pagrindą perduoti nepilnamečius laikinai auklėti kitiems asmenims globos ir rūpybos organo leidimu.

20Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė SŠK 132 straipsnio 2 dalį, draudžiusią užsieniečiams įvaikinti vaiką, jeigu yra gautas Lietuvoje gyvenančios šeimos ar šeimynos prašymas perduoti jiems vaiką auklėti ir išlaikyti. Pagal Įvaikinimo apskaitos tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1344 (Žin.,1995, Nr. 86-1946), pageidaujantys įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečiai buvo įtraukiami į atitinkamą pageidaujančių įvaikinti šeimų bei pavienių piliečių sąrašą. Duomenis apie įvaikintojus pagal pirmiau nurodytą tvarką rinkdavo miestų, rajonų vaikų teisių apsaugos tarnybos, o pageidaujantys globoti ar įvaikinti asmenys buvo nukreipiami į vaikų globos institucijas, kuriose turėdavo būti supažindinti su visais vaikais. Kadangi Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų prašymų auklėti ir išlaikyti ieškoves gauta nebuvo, tai teismas neturėjo pakankamo teisinio pagrindo daryti išvadą, kad valstybės institucijos pažeidė tuo metu galiojusio SŠK 132 straipsnio 2 dalį.

21Teismai netinkamai taikė CK 6.246, 6.247 ir 6.250 straipsnius, nesilaikydami bendrųjų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų - neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio ir žalos, kaip civilinės atsakomybės pagrindo, nes nebuvo nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, neįvardyta, kurios teisės normos pažeistos.

22Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.246 straipsnio, kuriame nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kadangi 1996 m. nebuvo teisės akto, reglamentuojančio vaiko laikino išleidimo iš globos namų bei vaikų laikino išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos, tai valstybės institucijos negalėjo neįvykdyti įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikti veiksmų, kuriuos įstatymai ar kiti teisės aktai draudė. Galioję įstatymai nedraudė perduoti vaiką laikinai auklėti kitiems asmenims nepasibaigiant globos santykiams, nedetalizuojant šios perdavimo tvarkos. Ieškovės buvo perduotos laikinai auklėti JAV gyvenančiai šeimai. Šiam perdavimui pritarė globos priežiūrą vykdanti institucija Šiaulių miesto Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Globėjo funkcijos nebuvo perduotos jokiam kitam privačiam asmeniui. D. P. S. vykdė pagal 1996 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje, adresuotoje vaikų globos namų „Šaltinis“ direktorei M. M., ieškovių lydinčiojo asmens į JAV ir apgyvendinimo nurodytoje šeimoje bei nukreipimo mokytis funkcijas. Teismai nevertino ir to, kad byloje esantys raštiniai įrodymai patvirtina, jog šeima, kuriai buvo perduotos prižiūrėti ieškovės laikinai gyventi ir auklėti, prisiėmė atsakomybę už mergaičių ugdymą, mokymą, gydymą ir išlaikymą.

23JAV ambasada Vilniuje ieškovėms išdavė vizas dvejiems metams mokymuisi. Vizose buvo nurodytas galiojimo terminas iki 1998 m. rugpjūčio 2 d. Nepaisant to, byloje esantis rašytinis įrodymas - JAV ambasados 2007 m. sausio 15 d. raštas, adresuotas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai - rodo, kad asmenims, turintiems Jungtinių Valstijų studentų vizas, paprastai yra leidžiama būti JAV „tokį laikotarpį, kol turi savo statusą“, t. y. tol, kol studentas įtrauktas į mokymo įstaigos sąrašus pagal visus reikalavimus, jo buvimas JAV yra legalus. Taigi studento vizos galiojimo trukmė nėra susijusi su legalaus buvimo JAV trukme.

24Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada, kad valstybės institucijos, leidusios išvežti ieškoves iš Lietuvos, neužtikrino ir nesuteikė jokių garantijų, jog kitoje valstybėje vaikams bus teikiama apsauga ir parama, kurie ją turėjo Lietuvoje, kad jie turės alternatyvią priežiūrą, kurią turėjo Lietuvoje. Ieškovės nuo kūdikystės iki išvežimo iš Lietuvos augo vaikų globos institucijoje, kur joms buvo užtikrinta jų amžiaus tarpsnį atitinkanti edukacinė aplinka, suteiktas išlaikymas, tačiau vaiko gyvenimas institucijoje niekada neprilygs gyvenimo sąlygoms šeimoje. Pirma, tai yra gyvenimas kolektyve, kur yra labai ribotos galimybės vaiko individualumui ugdyti. Antra, tai yra nuolatinis asmeninio dėmesio ir kontakto su suaugusiuoju stygius. Be to, vaiko ugdymas institucijoje, nepaisant deklaruojamų tikslų, negali užtikrinti jo visapusiško parengimo savarankiškam gyvenimui. Ieškovėms laikinai gyvenant JAV, buvo suteikta didesnė apsauga ir parama, nei tai galėjo suteikti valstybiniai vaikų globos namai. Be to, pačios ieškovės ieškinyje ir teismo posėdžiuose patvirtino, jog šioje šeimoje joms buvo labai gerai, kad J. ir P. H. jos ėmė laikyti savo tėvais. Lietuvos atsakingos institucijos bendravo su ieškoves auginusia ir auklėjusia šeima, domėjosi ieškovių mokymosi ir bendravimo su bendraamžiais aplinkybėmis, jų sveikata. Jei valstybės institucijoms būtų kilę įtarimų dėl galimos grėsmės ieškovių saugumui ir gerovei, visų pirma atitinkamų priemonių būtų ėmusios JAV socialinės tarnybos pagal toje šalyje galiojančius teisės aktus, antra, Lietuvos valstybės institucijos taip pat būtų ėmusios atitinkamų veiksmų. Nuo 2001 m. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje dėl ieškovių ir jas globojančios šeimos paieškos vyko tyrimas (ieškovių gyvenamoji vieta buvo nustatyta ir gauta patvirtinanti informacija, kad ieškovės atrodo sveikos, laimingos, drausmingos ir mandagios). JAV piliečiams J. ir P. H. 2005 metais kelis kartus kreipusis į Lietuvos ambasadą JAV dėl probleminio mergaičių elgesio, Įvaikinimo tarnyba (dabar - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) kreipėsi į Mičigano valstijos šeimos agentūros vaikų apsaugos tarnybą, prašydama apsilankyti JAV piliečių šeimoje ir išsiaiškinti kilusias problemas. Šią šeimą ir ieškovių gyvenimą JAV prižiūrėjo Lietuvos diplomatinės atstovybės JAV: Lietuvos ambasada JAV, Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas JAV. JAV įsikūrusios Lietuvos diplomatinės atstovybės ir Lietuvos valstybės institucijos vykdė įstatymų joms numatytas pareigas ir neviršydamos savo kompetencijos tinkamai įgyvendino ieškovių teises ir teisėtus interesus.

25JAV piliečiai J. ir P. H., kurie laikinai auklėjo ieškoves, atsisakė užtikrinti tolesnį jų mokymąsi JAV. JAV šeima pageidavo įvaikinti ieškoves, tačiau šis veiksmas nebuvo atliktas, nes mergaičių biologinė motina nesutiko su dukterų įvaikinimu, o tėvų valdžia jai nebuvo apribota. Noro įvaikinti neįgyvendinimas nėra valstybės institucijų kaltė ar neteisėtas veiksmas. Ieškovės prarado galimybę visą gyvenimą iki pilnametystės augti vaikų globos institucijoje. Vietoj to jos devynerius metus gyveno šeimoje, mokėsi ir, kaip pačios pripažino teismo posėdžiuose, ten jautėsi laimingos. Ieškovės įgijo daugiau galimybių nei turėjo iki išvykdamos: gyveno šeimoje, gerai išmoko užsienio kalbą, buvo lavinamos ir ugdomos, materialiai aprūpintos, praplėtė savo pasaulėžiūrą, pakito jų dvasinės bei materialinės vertybės, joms buvo suteikta daugiau galimybių, kurių jos nebūtų turėjusios augdamos vaikų globos namuose. Taigi Lietuvos institucijos neatliko neteisėtų veiksmų, sukėlusių neturtinę žalą, o pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nurodytas priežastinis ryšys yra teisiškai nepagrįstas.

262. Teismai, nagrinėdami ginčą, nesivadovavo teisės normomis, kuriose nustatyta motinos pareiga rūpintis vaiku: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje nurodyta tėvų pareiga auklėti savo vaikus ir iki pilnametystės juos išlaikyti, SŠK 65 straipsnyje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta motinos pareiga rūpintis vaikais, ginti jų teisėtus interesus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 27 d. nutarties byloje Nr. 3K-3-1423/2002 išaiškinimu dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų, kai tėvai vengia auklėti ir išlaikyti savo vaikus. Teismai neįvertino, kad ieškovių motina, vengdama atlikti savo prigimtinę motinos pareigą, pažeidė nurodytas pareigas, dėl netinkamo ir asocialaus gyvenimo būdo nenorėjo rūpintis ir materialiai išlaikyti savo dukterų. Galiojusio SŠK 113 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad tėvų sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu tėvai dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis, daugiau kaip vienerius metus negyvena kartu su vaiku ir vengia jį auklėti ir išlaikyti. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovės su motina negyveno nuo kūdikystės, motina vengė dukteris auklėti ir išlaikyti. SŠK nereikalaujama, kad į galimų įvaikinti vaikų sąrašą vaikas turi būti įrašytas esant atitinkamam teismo sprendimui, tik nurodyta, kada teismas gali įvaikinti be tėvų sutikimo. Darytina išvada, kad ieškovės į galimų įvaikinti vaikų sąrašą buvo įtrauktos teisėtai. Teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 24 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas“, kuriame išaiškinta, kad įvaikinimas yra valios aktas, kuris negalimas be įvaikintojo valios išraiškos ir būtinojo įvaikinamojo sutikimo, bet įvaikinimas - ne sutartis, nes įvaikinimas negali pasibaigti įvaikintojo ar įvaikinamojo pageidavimu, įvaikinimo santykiai yra tęstiniai. Prašymas įvaikinti yra tik valios išraiškos aktas, bet ne įvaikinimo faktas. Valstybės institucijų ir teismo kompetencija yra patikrinti, ar prašymą pateikę asmenys gali įvaikinti ir ar pageidaujami įvaikinti vaikai gali būti įvaikinti. Galutinį sprendimą įvaikinti priima teismas. Gavus prašymą, įvaikinimo procedūra buvo pradėta, o gavus motinos sutikimo įvaikinti atšaukimą, sustabdyta. Taigi dėl motinos nenoro leisti įvaikinti dukteris ir jos neprognozuojamų veiksmų dukterų atžvilgiu ieškovės nebuvo įvaikintos.

273. Teismai netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, reglamentuojantį neturtinės žalos atlyginimą. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-604/2005; kt.). CK nenustatyta neturtinės žalos ribų, dėl to įvertinti neturtinę žalą yra palikta teismo diskrecijai. Teismai, nenurodydami motyvų ir kriterijų apskaičiavo bei priteisė skirtingas sumas ieškovėms, nesivadovavo protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 6.249 straipsnio 3 dalis) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Be to, CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalaujama, kad neturtinė žala gali būti priteisiama esant vienam iš šiame straipsnyje išvardytų kriterijų - priežastiniam ryšiui tarp žalos padarymo ir neteisėtų veiksmų. Šiame straipsnyje nurodytų kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, be nurodytų kriterijų, turėjo įvertinti ir individualias ieškovių savybes, tarp jų sveikatos būklę iki patirtos žalos (mergaitės nuo gimimo turėjo sveikatos sutrikimų) ir kt. Dvasinė skriauda ieškovėms kilo ne gyvenant JAV, o grįžus į Lietuvą ir gyvenant su motina. Tačiau ieškovės į Lietuvą buvo parvežtos teisėtai.

28Pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sutinka su kasacinio skundo prašymu ir jį pagrindžiančiomis kasaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis.

29Pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija sutinka su kasacinio skundo dalyku ir pagrindais.

30Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė S. R. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

31Atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad kasacinio skundo argumentais keliami bylos faktinių aplinkybių klausimai, tačiau kasaciniame teisme sprendžiami teisės, ne fakto klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsiliepimo argumentuose remiamasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones. Apeliacinės instancijos teisme atsakovų atstovai ginčijo ne atlygintinos neturtinės žalos dydį, bet jo priteisimo teisėtumą, taigi apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio sumažinimo. Dėl to atsiliepime daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nutartimi neteisingai sumažino priteistą pirmosios instancijos teismo sprendimu neturtinės žalos atlyginimo dydį.

32Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė V. R. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

331. Atsiliepime sutinkama su byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniuose sprendimuose priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais, nurodoma, kad teismai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos atlyginimo dydžio kriterijus. Teismai pagal nustatytas faktines aplinkybes taikė valstybei civilinę atsakomybę. Lietuvos valdžios institucijos, siekdamos ieškovių įvaikinimo, perdavė jas į amerikiečių šeimą, neturėdamos jokio susitarimo su JAV institucijomis dėl vaikų apsaugos. Lietuvos institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įvaikinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, nes neatliko teisės aktų nustatyta tvarka įvaikinimo procedūrų.

342. Byloje nustatytos aplinkybės, patvirtinančios visų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei taikyti, egzistavimą. Valstybės atsakomybė dėl jai atstovaujančių institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo kyla iš Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnio, pagal kurį visi teisėti vaiko atstovai (tarp jų vaiko globos institucijos) turi pareigą rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus. Tuo tarpu valstybės institucijos veikė ne ieškovių interesais ir neužtikrino Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintų vaikų teisių įgyvendinimo. Lietuvos institucijos neatliko įvaikinimo procedūros, nes neužtikrino, kad priimančioji šalis pripažins šį įvaikinimą savo šalyje ir, užtikrindama vaiko interesus, subsidiariai turės taikyti ir įvaikintojo valstybės teisėje nustatytas įvaikinimo sąlygas ir draudimus.

35Teisėjų kolegija

konstatuoja:

36IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

37Dėl teisinės atsakomybės sąlygų

38Vertinant valdžios institucijų veiksmus teisės sistemos požiūriu reikia nustatyti, ar šie veiksmai atitinka Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normas, reglamentavusias nepilnamečių globą, rūpybą, įvaikinimą bei šiuos teisės aktus įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus. Nurodyti teisės aktai galiojo ir reglamentavo ginčo santykius.

39Įstatymuose apibrėžiant teisinius tėvų valdžios aspektus, asmeniniai tėvų ir vaikų interesai derinami su valstybės interesais, dėl to tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas yra ne tik tėvų, bet ir valstybės reikalas. Šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikų globos principas valstybės požiūriu įtvirtintas Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje. Kai tėvų valdžia nėra tinkamai įgyvendinama, valstybė įsikiša į šeimos santykius. Konstitucijoje saugomos pagrindinės vaiko, kaip žmogaus, teisės į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisė į garbę, orumą, į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį vystymąsi, teisė į išsilavinimą ir kitos teisės. Vaikų, kaip išskirtinės asmenų grupės, teisės ir pareigos reglamentuojamos Konstitucijos 38, 39, 41 ir kituose straipsniuose. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Pagal Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio 2 dalį valstybės-konvencijos dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei įgyvendinti. Vaiko interesais laikomas sudarymas jam tokių sąlygų, kurios lemtų visapusišką ir darnią raidą, kad vaikas būtų parengtas savarankiškai gyventi visuomenėje, taip pat užtikrintų jo sveikatą, darnią fizinę ir psichinę raidą bei visuomenei priimtiną auklėjimą.

40Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo paskirtis – gerinti vaikų teisinę apsaugą šalyje, nustatant suderintus su Konstitucija ir tarptautinės teisės principais bei normomis vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindus. Šiame įstatyme remiantis Konstitucija, Jungtinių Tautų 1959 m. Vaiko teisių deklaracija, 1989 m. Vaiko teisių konvencija, kituose tarptautinės teisės aktuose įtvirtintais tarptautinės teisės principais ir normomis, atsižvelgiant į specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje bei į nacionalinės teisės tradicijas nustatytos pagrindinės vaiko teisės, laisvės ir pareigos, šių teisių ir laisvių apsaugos bei gynimo svarbiausios garantijos. Įstatyme taip pat reglamentuojamos vaiko elgesio kontrolės ir jo atsakomybės pagrindinės sąlygos, nustatomos tėvų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus, bendrosios nuostatos, vaiko teisių apsaugos institucijų sistema ir jų veiklos teisiniai pagrindai (Įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalys).

41Nurodyto įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad teisėti vaiko atstovai yra tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus. Pagal įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos.

42Pagal surinktus įrodymus byloje konstatuota, kad ieškovės į Jungtines Amerikos Valstijas buvo išvežtos įstatymo nustatyta tvarka nepaskyrus globėjo (rūpintojo). Pagal Vaiko teisių konvencijos 20 straipsnį vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą. Byloje teismų nustatyta, kad nors ieškovių motinai nebuvo apribotos motinystės teisės ar vaikai dėl objektyvių priežasčių atskirti nuo motinos, tačiau dėl motinos gyvenimo būdo ieškovės buvo netekusios savo šeimos aplinkos ir įgijo teisę į ypatingą valstybės apsaugą. Teismų nustatyta, kad ieškoves į JAV išvežė ir apgyvendino amerikiečių šeimoje ne kompetentinga valdžios institucija ar pareigūnas, o privatus asmuo, kuriam įstatymo nustatyta tvarka nebuvo suteikta nepilnamečių globa. Lietuvos valstybės institucijos, leidusios išvežti iš Lietuvos mažamečius vaikus (gim. 1988, 1989 m., išvežtos 1996 m.), neužtikrino ir nesuteikė jokių garantijų, kad kitoje valstybėje vaikams bus teikiama ne mažesnės, nei turėtos Lietuvoje, apimties apsauga ir parama. Valstybės institucijos neturėjo jokio susitarimo ir ryšio su JAV valstybės institucijomis dėl vaikų apsaugos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad tam tikrą ieškovių buvimo JAV laikotarpį Lietuvos kompetentingoms globos institucijoms nebuvo žinoma ieškovių gyvenamoji vieta. Teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose nustatyta, kad taip buvo pažeistos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Vaiko teisių konvencijos 20, 21 straipsnių nuostatos, kai dėl valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nepilnamečiai vaikai iš Lietuvos liko be teisinės apsaugos.

43Byloje taip pat konstatuota, kad ieškovės į JAV išvežtos Lietuvoje neįsigaliojus 1993 m. Hagos konvencijai dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. Ši konvencija Lietuvoje Seimo ratifikuota 1997 m. spalio 16 d. įstatymu ir įsigaliojo nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d., t. y. datos, ir po kurios ieškovės faktiškai gyveno JAV. Iki konvencijos įsigaliojimo įvaikinimą reglamentavusiose teisės normose nenustatyta, kad vaikas, kurį ketinama įvaikinti, galėtų būti apgyvendintas pas būsimus įtėvius. Pagal Hagos konvencijos 17, 18, 20 straipsnių nuostatas konvencijos valstybių-dalyvių piliečiams, norintiems įvaikinti, gali būti skiriamas bandomasis laikotarpis ir susitarus valdžios institucijoms vaikas gali būti įkurdintas būsimųjų įtėvių šeimoje. Byloje teismų nustatyta, kad ieškovės į JAV išvežtos ne mokymosi, o įvaikinimo tikslu, pažeidžiant teisės aktų nustatytą įvaikinimo užsienyje tvarką. Į užsienio valstybę vaikai, netekę savo šeimos aplinkos ir dėl savo interesų negalintys būti toje aplinkoje, išvežti iš Lietuvos neužtikrinus ir nesuteikus jokių garantijų, kad kitoje valstybėje bus teikiama apsauga ir parama, kurią jie turėjo Lietuvoje. Negalima sutikti su kasatoriaus teigimu, kad tarptautinio įvaikinimo santykių vaikų į užsienį išvežimo metu Lietuvoje galioję teisės aktai (įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai) nereglamentavo. Teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad ginčo santykius reglamentavo galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso keturioliktojo skirsnio normos, Vaiko teisių konvencija, vaiko teisės ginamos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, 1999 m. gruodžio 16 d. Santuokos ir šeimos kodekso 108, 109, 112, 113, 132 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. VIII-1482 nuostatomis, vaiko globą ir rūpybą taip pat reglamentavo Santuokos ir šeimos kodekso normos, 1998 m. kovo 24 d. Vaiko globos įstatymas, poįstatyminiai teisės aktai dėl įvaikinimo apskaitos, Vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų bendrieji nuostatai ir kt. Be to, vaikams gyvenant JAV, priimtas ir įsigaliojo 2000 m. CK , kurio trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normos reglamentuoja visus su vaiko teisėmis susijusius klausimus. Ginčo santykius reglamentavusius teisės aktus kartu su byloje konstatuotais teisiškai reikšmingais faktais bylą nagrinėję teismai išanalizavo, teisėjų kolegija pritaria teismų padarytoms išvadoms ir iš naujo nurodytų teisės aktų normų neanalizuoja.

44Vaikų poreikis augti šeimoje, kad vaikas būtų saugus, o šeimos santykiai būtų visaverčiai, pripažįstamas daugelio pasaulio šalių, nes šeima yra visuomenės dalis, kurios aplinkoje vaikas gali turėti geriausias sąlygas vystytis. Bylos duomenys rodo, kad amerikiečių šeima nebuvo apsisprendusi įvaikinti ieškoves, nes įvaikinimo procedūras atlikti buvo delsiama, o valstybės institucijos, laikydamosi įstatymų ir kitų teisės aktų dėl tarptautinio įvaikinimo, taip pat šio klausimo nesprendė. Įgyvendindamos Vaiko teisių konvencijos 20 straipsnio nuostatas valstybės numato keletą netekusio savo šeimos vaiko priežiūros būdų: pirmiausia ieškoma jo šeimos giminaičių, po to galima globa (rūpyba) ar įvaikinimas ir galiausiai vaiko atidavimas į vaiko globą (rūpybą) atliekančias institucijas. Parenkant vaiko priežiūros būdą, kuris labiausiai atitiktų jo interesus, negalima a priori teigti, kad institucinė priežiūra geresnė ar blogesnė nei įvaikinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 24 patvirtinta Įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas apibendrinimo apžvalga).

45Remdamasi išdėstytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu reglamentavimu teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad atsakovai nepažeidė vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių teisės normų ir nėra teisinio pagrindo taikyti civilinę atsakomybę. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 55 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę vaiko teises, įtvirtintas Konstitucijoje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, reglamentuojančiuose vaiko teisių apsaugą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Byloje teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad ieškovės iš vaikų globos namų į JAV išvežtos ir apgyvendintos įvaikinimo tikslu, nors Lietuvoje nebuvo pradėta įvaikinimo procedūra užsienio piliečiams. Valstybės institucijų veiksmai joms atliekant ieškovių išvežimą į užsienį teismų įvertinti kaip neteisėti, nes valstybės institucijų pareigūnai neveikė taip, kaip jie privalėjo veikti pagal įstatymų reikalavimus (įvaikinimą, globą (rūpybą) reglamentavusio Santuokos ir šeimos kodekse, Vaiko teisių konvencijos 20, 21 straipsniuose, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos teisės normos ir kt.), poįstatyminius teisės aktus, reglamentavusius įvaikinimo procedūrą. Dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ieškovės išvežtos į JAV, jų grąžinimas po devynerių gyvenimo JAV metų į Lietuvos Respubliką yra neteisėto išvežimo pasekmė, kuri sukėlė ieškovėms dvasinius išgyvenimus, depresiją, jų paveiktus kitus sveikatos sutrikimus.

46Valstybės institucijos, įgyvendinančios vaiko apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, neužtikrino, kad nebūtų pažeidžiama teisė į gyvenimą susiformavusioje aplinkoje, vaikų interesai - socialinio saugumo ir stabilumo suvokimas ir išlaikymas. Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imantis bet kokių vaikui darančių įtaką veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialine vaikų apsauga ir aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia yra vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte pabrėžta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko teisėtus interesus. Taip Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos įgyvendinant ir taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kurį veiksmą vaiko interesų požiūriu ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Valstybės institucijų pareigūnai, spręsdami dėl vaikų išsiuntimo ir jų teisinės aplinkos, be teisinio pagrindo pakitimo nesilaikė aptartų įstatymų nuostatų.

47Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadoms, kad valstybės institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal vaiko teisių apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, tai nulėmė jų teisinės atsakomybės atsiradimą. Valstybės civilinei atsakomybei taikyti teismai konstatavo visas būtinas sąlygas: neteisėtus veiksmus ir neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos atsiradimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, žalos ieškovėms atsiradimą nulėmė ir tai, kad valstybės institucijos, atsakingos už vaiko apsaugos įstatymų įgyvendinimą, nesilaikė jų reikalavimų ir, sugrąžinusios nepilnametes į Lietuvą, nesiėmė pakankamų priemonių nepilnamečių vaikų adaptacijai Lietuvoje.

48Ieškovių teisių apribojimo situacija, atsižvelgiant į patirtų neigiamų pasekmių pobūdį, vertintina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) kontekste. Bylos duomenys rodo, kad dėl ieškovių išvežimo į JAV buvo nutraukti joms svarbūs socialiniai ryšiai, o sugrąžinus į Lietuvą jos buvo grąžintos į visiškai svetimą aplinką. Ieškovių jaunas amžius, kilmės šalies kalbos ir kultūros nemokėjimas, apsunkino joms tolesnio išsilavinimo tęsimą, bendravimo galimybes, tai pabrėžia situacijos sudėtingumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame kontekste iškyla ieškovių teisių ribojimo proporcingumo problema. Valstybės veiksmai dėl būtinybės grąžinti ieškoves po neteisėto išvežimo galėtų būti pateisinti pagal teisėtumo ir teisėto tikslo kriterijus, tačiau valstybės pozityviųjų pareigų pagal Konvencijos 8 straipsnį neįvykdymą rodo pakankamų pastangų integruoti ieškoves (grąžinimo metu – paaugles) į svetimą aplinką stoka. Bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad ieškovėms buvo užtikrinta speciali integravimo į pasikeitusią kultūrinę, švietimo, socialinę aplinką programa, tai nulėmė ieškovių dvasinius išgyvenimus, kurie tapo depresijos ir kitokių sveikatos sutrikimų priežastimi.

49Be to, Konstitucijoje ir Konvencijoje saugomas žmogaus orumas. Asmens orumą žeminantis elgesys gali reikštis tokių gyvenimo sąlygų, kurios sukeltų didelį stresą, rimtus neigiamus psichologinius padarinius, sukūrimu. Ieškovių padėtis tapo pažeidžiama joms patenkant į aptartą situaciją, tai nulėmė sunkias pasekmes ( ieškovių nesugebėjimas integruotis į pasikeitusią aplinką ir šiuo aspektu pagalbos stoka, depresija, bandymas nusižudyti ir kt.), kurias sukėlė valstybės institucijų netinkamas vaiko teisių apsaugą reglamentavusių teisės aktų įgyvendinimas.

50Remdamasi aptartais motyvais teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad valstybės institucijų pareigūnai nepadarė vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų ir kad dėl to turėtų būti netenkintas ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

51Dėl tėvų teisių ir pareigų

52Tėvų valdžia skirta prigimtinėms vaiko teisėms įgyvendinti. Nė vienas iš tėvų neturi teisės atsisakyti pareigos įgyvendinti tėvų valdžią. Kiekvienu atveju tėvų, nevykdančių savo pareigų vaikams, veiksmai ar neveikimas laikytini priešingais teisei. Nei vaiko tėvas, nei motina, jeigu pagal įstatymą nustatyta vaiko kilmė iš jų, neturi teisės atsisakyti vykdyti savo pareigų vaikams. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, dėl kurių vaiko tėvas ar motina negali gyventi su vaiku ir rūpintis juo, gali būti priimtas sprendimas atskirti vaiką nuo tėvų. Tėvams vengiant vykdyti savo pareigas taikomas tėvų valdžios apribojimas, tačiau ir šiuo atveju tėvams lieka pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Neįgyvendinantiems tėvų valdžios tėvams taikoma atsakomybė, nustatyta įstatymuose. Griežčiausia atsakomybės taikymo priemonė šeimos teisės požiūriu yra tėvų valdžios ribojimas. Įstatymo nustatytais atvejais tėvams gali būti taikoma civilinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Byloje konstatuota, kad ieškovių motinai motinystės teisės nebuvo apribotos, nepilnametės dukterys įstatymo nustatyta tvarka nebuvo atskirtos nuo motinos, tačiau dėl susidariusių aplinkybių tėvų valdžios tinkamai neįgyvendino, tai nulėmė valstybės įsikišimą į šeimos santykius ir nepilnamečių perdavimą institucinei globai. Nevisiškai tinkamas motinystės teisių įgyvendinimas nepilnamečiams vaikams negali nulemti atsakomybės netaikymą valstybei už jos institucijų netinkamą vaiko teisių apsaugos srities įstatymų įgyvendinimą ieškovių atžvilgiu. Dėl to šiuo aspektu kasacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais.

53Dėl neturtinės žalos atlyginimo

54Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatuota, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones. Viena iš tokių priemonių yra teisingai atlyginamos neturtinės žalos nustatymas. Neturtinės žalos dydis pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką įvertinamas pagal neturtinės žalos prigimtį ir objektą, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis Ž. Ž. v. UAB ,,Ekstra žinios“ ir kt. byloje Nr. 3K-3-393/2008; 2009 m. vasario 13 d. nutartis D. M. v. UAB ,,Ekstra žinios“ ir kt. byloje Nr. 3K-3-26/2009). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ir teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyvaus ir objektyvaus pobūdžio kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios bylos aplinkybes. Tai leidžia teisinis reguliavimas dėl neturtinės žalos, apibrėžiantis neturtinės žalos prigimtį ir pateikiantis nebaigtinį kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti sąrašą (CK 6.250 straipsnis), bei teisės normų, saugančių atitinkamus objektus, nagrinėjamu atveju – vaiko teises, turinys. Bylų dėl vaiko teisių apsaugos įstatymų pažeidimų atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje nėra spręsta.

55Nagrinėjamos bylos atveju pažeistos vaiko teisių apsaugą ir tarptautinį įvaikinimą reglamentavusios teisės normos, valstybės institucijos nesiėmė tinkamų priemonių dėl vaikų adaptacijos Lietuvoje ir tėvų teisių bei pareigų vykdymo naštą perkėlė motinai, kuri nebuvo pajėgi spręsti dėl vaikų interesų geriausio įgyvendinimo.

56Teisėjų kolegijos vertinimu, atlygintinos neturtinės žalos dydis kasacine tvarka skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatytas tinkamai, įvertinus neturtinės žalos padarymu ieškovėms sukeltas ilgalaikes pasekmes jų sveikatai, saugios vaiko raidos sutrikdymą, valstybės galimybes atlyginti neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įstatymų taikymo šios kategorijos bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje Ž. Ž. v. UAB ,,Ekstra žinios“ ir kt. byloje Nr. 3K-3-393/2008 išaiškinta, kad neturtinės žalos dydis yra nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, pažeisto objekto svarbą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra neturtinė vertybė (pvz., sveikata, gyvybė), tuo stipriau ji ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis P. D. v. R. V. ir kt. byloje Nr. 3K-3-394/2006). Nagrinėjamoje byloje ieškovėms padaryta žala sveikatai yra gana sunki ir sukėlė ilgalaikes pasekmes, pažeista Konstitucija, tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose reglamentuojama saugi vaiko raida. Įvertinus šias ir kitas objektyvias aplinkybes ieškovėms priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis pripažintinas adekvačiu padarytai žalai. Neturtinės žalos atlyginimu negalima atkurti padėties, buvusios iki pažeidimo, tačiau jos paskirtis – kiek įmanoma sušvelninti negatyvias ieškovių patirtas žalos pasekmes.

57Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija sprendė kasaciniame skunde keliamus teisės klausimus ir įvertino kasacinio skundo argumentus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo, valstybės atsakomybės sąlygų buvimo, dėl tėvų pareigos rūpintis vaikais ir neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytų išvadų dėl teisės pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo bei nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

58Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

59Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

60Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ginčas byloje yra dėl globos įstaigų veiksmais padarytos neturtinės žalos... 6. Ieškovės S. R. (gim. 1989 m. rugsėjo 2 d.) ir V. R. (gim. 1988 m. gegužės... 7. Ieškovės nurodė, kad gimė Lietuvoje, jų tikroji motina – G. K. Ieškovė... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Šiaulių apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį... 10. Teismas nustatė, kad ieškovė V. R. vienerių metų amžiaus apgyvendinta... 11. Teismas konstatavo, kad ieškovių išvykimą į užsienį organizavęs fondas... 12. Teismas įvertino, kad teisės norma, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala... 13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009... 14. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškoves išvežant į... 15. Dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ieškovės buvo išvežtos... 16. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 17. Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 18. 1. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai ir... 19. Teismai nepagrįstai netaikė SŠK 157 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios... 20. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė SŠK 132 straipsnio 2 dalį,... 21. Teismai netinkamai taikė CK 6.246, 6.247 ir 6.250 straipsnius, nesilaikydami... 22. Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.246 straipsnio, kuriame nustatyta, kad... 23. JAV ambasada Vilniuje ieškovėms išdavė vizas dvejiems metams mokymuisi.... 24. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nutarties... 25. JAV piliečiai J. ir P. H., kurie laikinai auklėjo ieškoves, atsisakė... 26. 2. Teismai, nagrinėdami ginčą, nesivadovavo teisės normomis, kuriose... 27. 3. Teismai netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, reglamentuojantį neturtinės... 28. Pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo... 29. Pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovą Lietuvos... 30. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė S. R. prašo kasacinį skundą... 31. Atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad kasacinio skundo argumentais... 32. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė V. R. prašo kasacinį skundą... 33. 1. Atsiliepime sutinkama su byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų... 34. 2. Byloje nustatytos aplinkybės, patvirtinančios visų sąlygų, būtinų... 35. Teisėjų kolegija... 36. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 37. Dėl teisinės atsakomybės sąlygų ... 38. Vertinant valdžios institucijų veiksmus teisės sistemos požiūriu reikia... 39. Įstatymuose apibrėžiant teisinius tėvų valdžios aspektus, asmeniniai... 40. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo paskirtis – gerinti vaikų... 41. Nurodyto įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad teisėti vaiko atstovai yra... 42. Pagal surinktus įrodymus byloje konstatuota, kad ieškovės į Jungtines... 43. Byloje taip pat konstatuota, kad ieškovės į JAV išvežtos Lietuvoje... 44. Vaikų poreikis augti šeimoje, kad vaikas būtų saugus, o šeimos santykiai... 45. Remdamasi išdėstytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu... 46. Valstybės institucijos, įgyvendinančios vaiko apsaugą reglamentuojančius... 47. Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadoms, kad... 48. Ieškovių teisių apribojimo situacija, atsižvelgiant į patirtų neigiamų... 49. Be to, Konstitucijoje ir Konvencijoje saugomas žmogaus orumas. Asmens orumą... 50. Remdamasi aptartais motyvais teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio... 51. Dėl tėvų teisių ir pareigų ... 52. Tėvų valdžia skirta prigimtinėms vaiko teisėms įgyvendinti. Nė vienas... 53. Dėl neturtinės žalos atlyginimo ... 54. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos... 55. Nagrinėjamos bylos atveju pažeistos vaiko teisių apsaugą ir tarptautinį... 56. Teisėjų kolegijos vertinimu, atlygintinos neturtinės žalos dydis kasacine... 57. Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija sprendė kasaciniame skunde keliamus... 58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 59. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009... 60. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...