Byla 1A-91-579/2016
Dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Giedriaus Endriukaičio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant privačiai kaltintojai V. K., jos atstovei advokatei Laimai Razvickienei, išteisintajam D. Ž., jo gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai, viešame teismo posėdyje nagrinėjo privačios kaltintojos V. K. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

2D. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3V. K. civilinis ieškinys dėl 7240 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas ir jos prašymas dėl 1289 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintas.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

5D. Ž. buvo kaltintas tuo, kad jis 2013-11-16, apie 12 val., ( - ), neteisėtais savo veiksmais ginčo su O. F. metu, V. K. esant nepilnametei ir nėščiai, sudavė jai vieną kartą į kairę krūtinės pusę ir vieną smūgį į nugarą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

6Apeliaciniame skunde privati kaltintoja V. K. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti iš naujo apylinkės teismui arba priimti naują nuosprendį, kuriuo D. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 40 parų arešto bausmę, bausmę atliekant poilsio dienomis, taip pat iš jo apeliantei priteisti 7240 Eur neturtinės žalos ir 1289 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą, išreikalauti visus V. K. medicininius dokumentus, šių dokumentų įvertinimui kviesti bet kurį teismo medicinos ekspertą, taip pat apklausti visus liudytojus, užkertant kelią psichologiniam D. Ž. gynėjos spaudimui.

7Apeliantės nuomone, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas, priimtas aiškiai šališko ir galimai suinteresuoto teismo, šališkai vertinant visus D. Ž. kaltę pagrindžiančius įrodymus ir visiškai nesivadovaujant suformuota teismų praktika. Visų pirma, teismo šališkumą rodo teismo toleravimas akivaizdžiai neteisėtų išteisintojo gynybos veiksmų teisminio nagrinėjimo metu. D. Ž. gynėja advokatė J. Smirnova negerbė nei teismo, nei nukentėjusiosios ir liudytojų, kurie buvo žeminami, įžeidinėjami, jų parodymai teismo posėdžio metu buvo nepagarbiai komentuojami, tokiu būdu jiems darant psichologinį spaudimą. Dėl to, kad teismas toleravo tokį gynybos elgesį, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 49, 258, 259 straipsnių reikalavimus, apeliantė teismą šalino. Skunde taip pat pažymėta, kad teismas nepagrįstai leido dalyvauti procese antrai D. Ž. gynėjai – J. K., kuri nepateikė jokio dokumento, leidžiančio jai dalyvauti procese ir skaityti visus byloje esančius V. K. medicininius dokumentus. Tuo buvo pažeistos apeliantės, kaip nukentėjusiosios, teisės. Kaip paaiškėjo, ši advokatė atstovavo D. Ž. ir civilinėse bylose Jonavos rajono apylinkės teisme, todėl dėl objektyvumo ir tinkamo bylos išnagrinėjimo teismas turėjo nusišalinti šioje privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje ir bylą perduoti kitam teismui. Apeliantės nuomone, teismas buvo šališkas ir surašydamas išteisinamąjį nuosprendį, kadangi vadovavosi visiškai netirtais ir neanalizuotais procesiniais dokumentais (nuosprendžio 6 lapas, pirma pastraipa), taip pat D. Ž. sutuoktinės D. J., kuri net nedalyvavo nagrinėjamame įvykyje, parodymais. Teismo šališkumą liudija ir liudytojos D. Z. parodymų vertinimas bei neskundžiamos teismo 2015-06-03 nutarties skirti ekspertizę priėmimas. Šioje teismo nutartyje teismas iš dalies uždavė klausimus, kurie nebuvo susiję su privataus kaltinimo skunde nurodytomis aplinkybėmis, o tai, kad D. Ž. smurto vartojimas apeliantei sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir psichologinį šoką, kas galėjo pakenkti vėlesnei nėštumo eigai, iš viso nebuvo tirta. Teismas galimai šališkai atmetė V. K. atstovės klausimus ekspertui ir nepagrįstai atsisakė išreikalauti visas jos medicinines korteles, kurių įrašai patvirtintų jos pačios ir liudytojos D. Z. parodymus dėl 2013-11-16 įvykio pasekmių.

8Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Tai, kad kaltinime nurodytu laiku dviem tyčiniais išteisintojo D. Ž. smūgiais V. K. buvo sukeltas fizinis skausmas, patvirtina faktas, kad ji kitą dieną (2013-11-18), nepraėjus krūtinės ir nugaros skausmams ir pakilus temperatūrai, buvo pristatyta savo šeimos gydytojai D. Z., kuri jai nustatė iki šiol byloje nepaneigtą diagnozę. Smurto panaudojimo faktą taip pat patvirtina iš karto po medicininės apžiūros jos motinos surašytas pareiškimas dėl nepilnametės dukros sumušimo, taip pat specialisto išvada, ekspertizės aktas Nr. EG 746/15(05) ir teisme apklausto eksperto G. S. parodymai dėl nukentėjusiajai konstatuoto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Akivaizdu, kad kitaip nei nurodo teismas, D. Ž. kaltė smurtavus grindžiama ne vien tik nukentėjusiosios parodymais. Be to apeliantė teigia, kad pagal formuojamą teismų praktiką, nukentėjusiajai esant itin priešiškuose santykiuose su kaltinamuoju, teismai, priimdami apkaltinamuosius nuosprendžius, net ir nesant kitų tiesioginių įrodymų, vadovavosi ir vienintelės nukentėjusios parodymais (nurodo Kauno apylinkės teismo 2013-12-05 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-2060-720/2013, Kauno apygardos teismo 2014-04-24 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-244-593/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-18 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-584/2014).

9Pasisakant dėl įrodymų vertinimo, skunde taip pat pažymėta, kad teismas nepagrįstai vadovavosi teismo ekspertės L. K. surašyta specialisto išvada, kadangi mirus šiais ekspertei, niekas negali patvirtinti jos pateiktų išvadų. Teismas šališkai vertindamas specialisto išvadą, konstatavo, kad ekspertė L. K. po 4 dienų turėjo matyti žalsvą kraujosruvą, tačiau toks teismo teiginys prieštarauja kaltinimo esmei – apeliantė apie kraujosruvas nei vienoje apklausoje nėra tvirtinusi, ji nurodė tik aplinkybes dėl fizinio skausmo sukėlimo, psichologinio šoko ir to pasekmes nėštumui ir gimdymui. Skunde privati kaltintoja taip pat atkreipia dėmesį, kad vertindamas išteisintojo parodymus, teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog D. Ž. yra linkęs smurtauti – nusikaltimas padarytas prieš jam padarant kitą nusikaltimą, o nusikaltimo motyvas – kerštas už jo neteisėtų veiksmų filmavimą, be to, vykdant teismo sprendimus ir lankant jo mažametę dukrą V. K. namuose, jis visada būdavo konfliktiškas, neprognozuojamas, ką patvirtina ir teisme peržiūrėtas vaizdo įrašas.

10Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privati kaltintoja ir jos atstovė prašė skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

11Dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo

12Apeliantės argumentas, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista jos teisė į nešališką teismą, nepagrįstas. Baudžiamojo proceso kodekso 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Kaip teisingai pažymėta ir apeliaciniame skunde, paminėtuose baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015 ir kt.).

13Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad šią privataus kaltinimo baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas neatitiko subjektyvaus ar objektyvaus nešališkumo kriterijų. Baudžiamojoje byloje esantys Jonavos rajono apylinkės teisme vykusių teisiamųjų posėdžių protokolai patvirtina, kad teisėja teismo procesą organizavo, proceso veiksmus atliko, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendravo taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis palankumas ar priešiškumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Iš jau paminėtų teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad tiek pati apeliantė ir jos atstovė, tiek kaltinamasis (išteisintasis) D. Ž. bei jo gynėjos adv. J. Smirnova ir J. K. labai aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis reikšti prašymus (ar prieštarauti pateiktiems prašymams), nušalinimus (bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nušalinimą teismui reiškė tiek kaltinančioji, tiek kaltinamoji pusės), užduoti klausimus, teikti įrodymus, aktyviai palaikė kaltinimą (apeliantė ir jos atstovė) ar ginčijo kaltinimo pagrįstumą (D. Ž. ir jo gynėjos). Ir jokių kliūčių naudotis šiomis teisėmis teismas nei vienai iš proceso šalių nedarė. Atvirkščiai, didelė dalis apeliantės ir jos atstovės prašymų buvo patenkinti. Nepagrįstas skundos argumentas, kad bylą nagrinėjusi teisėja nesiėmė priemonių užkirsti kelią neteisėtiems D. Ž. gynėjų veiksmams. Teisiamųjų posėdžių protokolai patvirtina, kad teisėja bylos nagrinėjimo metu įspėjo gynėjas neklaidinti teismo, laikytis posėdžio tvarkos, ne kartą šalino besikartojančius išteisintojo gynėjos advokatės J. Smirnovos klausimus, nurodė, neuždavinėti pasikartojančių klausimų. Skirtingai nei teigiama privačios kaltintojos V. K. skunde, tai, kad pirmosios instancijos teismas leido gynėjoms užduoti kaltinančios pusės pakviestiems liudytojams klausimus, tame tarpe ir tokius, kurie nepatiko apeliantei ar jos artimiesiems, nerodo teismo šališkumo. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo užtikrinti galimybę kaltinamam asmeniui įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto kaltinimo – tame tarpe ir užduodant klausimus (BPK 10, 22, 48 straipsniai).

14Nepagrįstai privati kaltintoja V. K. skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo šališkumą įrodo ir tai, kad, nesant jokio teisinio pagrindo, bylą nagrinėjusi teisėja leido baudžiamojoje byloje dalyvauti kaltinamojo D. Ž. gynėjai advokatei J. K.. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. D. Ž. gynėja advokatė J. K. pateikė teisinių paslaugų sutarties išrašą, kuris yra baudžiamojoje byloje (T. 1. b. l. 89). Taigi bylą nagrinėjusi teisėja J. Petraškienė ne tik nebuvo labiau palanki vienai iš proceso šalių, bet ir, leisdama dalyvauti byloje advokatei J. K., tinkamai taikė įstatymo nuostatas.

15Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su skundo argumentu, kad teismo šališkumą įrodo ir tai, kad surašydamas nuosprendį (pateikiama nuoroda į nuosprendžio 6 lapo pirmą pastraipą), teismas rėmėsi netirtais bei neanalizuotais, apeliantei nežinomais, procesiniais dokumentais. Kaip matyti iš 2015 m. rugsėjo 8 d. teisiamojo posėdžio protokolo, visi nuosprendžio 6 lapo pirmoje pastraipoje įvertinti (paminėti) dokumentai buvo ištirti įrodymų tyrimo metu. BPK 290 straipsnis nustato tvarką, kuria įrodymų tyrimo metu perskaitomi ir apžiūrimi baudžiamojoje byloje esantys ir turintys reikšmę bylos nagrinėjimui dokumentai. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad dokumentai paskelbiami juos perskaitant. Tačiau to paties straipsnio 3 dalis numato supaprastintą dokumentų, kaip įrodymų, procesinio panaudojimo būdą. Nagrinėjimo teisme dalyviams pareiškus, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami (ar apžiūrimi), teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardinimu. Būtent tokia situacija nustatyta ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Bylą nagrinėjusiai teisėjai paklausus proceso dalyvių, ar jie susipažinę su byloje esančiais dokumentais, ir ar reikia pagarsinti turinčius reikšmę dokumentus, ar užtenka tik juos išvardinti, proceso dalyviai pareiškė, kad jie su bylos medžiaga susipažinę ir byloje esančius bei turinčius reikšmės bylai nagrinėti dokumentus galima tik išvardinti. Atsižvelgusi į išsakytas nuomones, teisėja apsiribojo tokių dokumentų išvardinimu (b. l. 127-128, T. 2). O tokiais išvardintais dokumentais galima remtis nuosprendyje. Kartu pažymėtina ir tai, kad dauguma skunde minimų kaip apeliantei nežinomų dokumentų buvo pateikti išteisintojo gynėjos adv. J. Smirnovos 2015 m. balandžio 15 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu ir nagrinėjimo teisme dalyviai dėl šių dokumentų reikalingumo byloje išsakė savo nuomones (T. 2, b. l. 57-60).

16Tai, kad Jonavos rajono apylinkės teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų privati kaltintoja, kad jų pagrindu padarytos išvados buvo nepalankios V. K., kaip jau minėta, irgi nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes teismo nuosprendis atitinka įstatymo reikalavimus, jame išdėstyti motyvai, kuriais remiantis buvo atmesti kaltinimo pateikti duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414-677/2010, 2K-103-489/2015 ir kt.).

17Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, jog nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių byla nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2009, 2K-122/210, 2K-425/2012, 2K-491/2014).

18Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

19Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantės V. K. skunde pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.

20Privati kaltintoja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl D. Ž. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, skunde akcentuoja ir tai, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl D. Ž. nekaltumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentas nepagrįstas. Įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Jonavos rajono apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

21Kaip matyti iš nagrinėjamoje privataus kaltinimo byloje išklausytų asmenų (D. Ž., V. K., R. K., K. K., V. R., D. J.) parodymų, pateiktų visos eilės rašytinių dokumentų – ikiteisminio tyrimo įstaigų nutarimų, teismo sprendimų, Šeimos santykių instituto išvados, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto ir kitų (T. 1, b. l. 59-67, T. 2, b. l. 49-56) tarp D. Ž. iš vienos pusės bei V. R. ir jos artimųjų (nukentėjusiosios V. K., O. F. ir kt.) iš kitos pusės, iš esmės yra susiklostę itin priešiški, konfliktiški santykiai, kuriems spręsti abi pusės renkasi įvairias įmanomas priemones. Beje, šiuo metu Jonavos rajono apylinkės teisme nagrinėjama dar viena privataus kaltinimo byla, kurioje D. Ž. kaltina R. K., kad šis 2013 m. lapkričio 16 dieną, to paties konflikto, kurio metu tvirtina buvusi sužalota ir apeliantė, metu nežymiai sutrikdė išteisintojo sveikatą. O R. K. toje pačioje yra pateikęs priešpriešinį skundą, kad D. Ž. tą pačią dieną, tuo pačiu metu kaip šioje byloje nagrinėjamas įvykis, suduodamas smūgį, sukėlė jam fizinį skausmą, be to sugadino jo turtą (akinius) ir jį apšmeižė. Tokioje iš esmės privačioje byloje, kai nesutaria santuokoje kurį laiką gyvenę asmenys (D. Ž. ir V. R.), jų santykiai įtempti, kai į šį konfliktą įsitraukia ir šių asmenų šeimos nariai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, įvertinti, kad tokioje konfliktinėje situacijoje tiek išteisintasis bei jo sutuoktinė, tiek ir nukentėjusioji bei jos artimieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Todėl, kaip teisingai savo nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai išanalizuoti (vertinti) abiejų priešiškų, konfliktuojančių pusių parodymus, patikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, išsamūs, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini.

22Vertinant D. Ž. kaltinančius įrodymus, sutiktina su Jonavos rajono apylinkės teismo išvadomis, kad jie yra prieštaringi. Skunde, prašydama pradėti privataus kaltinimo bylą, V. K. nurodė, kad 2013 m. lapkričio 16 d. apie 12 val. adresu ( - ), D. Ž. neteisėtais savo veiksmais, ginčo su O. F. metu, sudavė apeliantei vieną smūgį į krūtinės kairę pusę ir vieną smūgį į nugaros sritį, sukeldamas jai labai didelį skausmą, ir tokiais veiksmais sukėlė V. K. psichologinį šoką, kas galėjo pakenkti jos vėlesnei nėštumo eigai ir psichologinei sveikatai (T. 1, b. l. 1-3). Teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu V. K. iš esmės patvirtino pareiškime nurodytas aplinkybes, tik detalizavo, kad pirmasis smūgis (į krūtinę) buvo suduotas tuo metu, kai ji stovėjo namo koridoriuje, prie durų, o antrasis (į nugarą) – jau kieme, kai ji ėjo pasitikti atvažiuojančio greitosios medicinos pagalbos automobilio. Tačiau kaip teisingai pastebėjo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, V. K., duodama tokius parodymus, nebuvo nuosekli, tokias įvykio aplinkybes apeliantė nurodė ne visada. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu, iš karto (praėjus apie 1.30 val.) po konflikto, kurio metu sunkų sveikatos sutrikdymą patyrė O. F., nukentėjusioji V. K. nurodė, kad šio įvykio metu ji pati nenukentėjo (T. 2, b. l. 1-2). Kad apklausos protokole užrašė būtent tai, ką pasakojo apklausiamas asmuo, patvirtino V. K. apklausęs policijos pareigūnas J. M.. Be privačios kaltintojos V. K., vienintelė liudytoja, teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodžiusi, kad matė kaip D. Ž. sudavė vieną iš smūgių (pirmąjį – į krūtinę) nukentėjusiajai, tai V. R.. Tačiau ir šios liudytojos parodymai nebuvo nuoseklūs (vienodi). Tiek apklausiama iš karto po to, kai jos mama O. F. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą (T. 2, b. l. 20), tiek ir po dviejų dienų, tyrimo dėl O. F. sveikatos sutrikdymo metu (T. 2, b. l. 3-4), liudytoja V. R., nors ir detaliai papasakojo visą buvusio konflikto eigą, smulkiai išdėstė visas įvykio aplinkybes, nurodė netgi, kad matė, kaip išteisintasis V. K. tempė link lauko durų, taip pat kitas įvykio detales, apie smūgio sudavimą nukentėjusiajai nieko nepaminėjo. Prieštaringi V. K. bei V. R. parodymai ir aiškinant priežastį, dėl ko D. Ž. pavartojo smurtą (sudavė pirmą smūgį) apeliantės atžvilgiu. Nukentėjusioji, apklausiama teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme, nurodė, kad smūgį į krūtinę išteisintasis sudavė dėl to, kad ši nepasitraukė jam iš kelio (T. 2, b. l. 73). Tuo tarpu liudytoja V. R. aiškina, kad V. K. D. Ž. sudavė bandydamas atimti iš nukentėjusiosios fotoaparatą, kadangi apeliantė filmavo kilusį konfliktą tarp išteisintojo ir V. R.. Pati apeliantė iki tol savo apklausose, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek teisme, apie išteisintojo bandymą atimti fotoaparatą neminėjusi, po tokių liudytojos V. R. (o taip pat liudytojo R. K.) parodymų ir pati pradėjo tvirtinti, kad D. Ž. be kita ko, bandė iš jos minėtą fotoaparatą atimti.

23Nenuosekli liudytoja V. R. nurodydama ir kitas konflikto aplinkybes. Apklausiama byloje dėl O. F. sunkaus sveikatos sutrikdymo praėjus kelioms dienoms po įvykio, ši liudytoja nurodė, jog iki to laiko, kai išteisintasis D. Ž. nustūmė jos mamą O. F., R. K. šalia nebuvo, jis turėjo būti kambaryje (T. 2, b. l. 2-4). Tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja jau nurodo, kad dar iki O. F. nukritimo R. K. ne tik buvo konflikto vietoje prie namo durų, bet ir gynė savo seserį V. K. nuo smurtinių išteisintojo veiksmų. Nors BPK 301 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau nukentėjusiojo (kaip ir kaltinamojo, liudytojų) parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2009, 2K-179/2010, 2K-451/2013).

24Taigi, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, tiek nukentėjusiosios V. K., tiek kitos liudytojos, V. R., tvirtinusios, kad matė D. Ž. smurto veiksmus prieš apeliantę, parodymai apie sužalojimo aplinkybes sukelia abejones dėl jų patikimumo.

25Tokių nukentėjusiosios bei liudytojos V. R. parodymų besąlygiškai nepatvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai. 2013 m. lapkričio 18 d. V. K. dėl patirtų sužalojimų kreipėsi į šeimos gydytoją. Liudytoja D. Z., apeliantės šeimos gydytoja, tą pačią dieną apžiūrėjusi V. K., jos asmens sveikatos istorijoje be krūtinės sumušimo konstatavo ir tai, kad apeliantės nugaroje, ties mente, yra raudona dėmė, kuri pulpuojant skausminga. Tačiau dieną prieš tai, tai yra 2013 m. lapkričio 17 d., apeliantę apžiūrėjusi jos mama, liudytoja K. K., nurodė, kad sumušimo žymių V. K. nurodytose vietose nematė, duktė skundėsi tik skausmu. Tai yra ši liudytoja nematė ir raudonos spalvos dėmės, kurią mačiusi sekančią dieną nurodo gydytoja D. Z.. Tą pačią 2013 m. lapkričio 18 dieną V. K., nusiuntus šeimos gydytojai, apžiūrėjo ir chirurgas T. K.. Tačiau šis specialistas medicininiuose dokumentuose (asmens sveikatos istorijoje) V. K., remiantis jos pačios nusiskundimais, užfiksavo tik krūtinės ląstos sumušimą, o apie sumušimą nugaroje T. K. iš viso nenurodė. Kaip teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu paaiškino šis liudytojas, jis medicininiuose dokumentuose aprašė tik tai, kuo skundėsi pacientė. Taigi, galima daryti išvadą, kad apeliantė ją apžiūrėjusiam chirurgui skausmu nugaros srityje nesiskundė. Dar po dviejų dienų, 2013 m. lapkričio 20 d., nukentėjusiąją V. K. apžiūrėjo teismo medicinos specialistas, kuris apeliantės nurodytose vietose (krūtinėje ir nugaroje) jokių išorinių sužalojimų požymių nerado (T. 1, b. l. 5), neužfiksavo ir jokių nukentėjusiosios nusiskundimų. Tačiau praėjus dar dvejoms dienoms gydytoja D. Z. įrašė į apeliantės asmens sveikatos istoriją, kad V. K. vis dar jaučia krūtinės skausmą. Teismo medicinos ekspertas G. S., kuris, remdamasis gydytojų D. Z. ir T. K. įrašais V. K. asmens sveikatos istorijoje, konstatavo apeliantei nugaros ir krūtinės kairės pusės minkštųjų audinių sumušimus (T. 2, b. l. 109-110), kartu paaiškino, kad gydytojos D. Z. medicininiuose dokumentuose nurodyta raudona skausminga dėmė V. K. nugaroje – tai kraujosruva, kuri anksčiausiai turėjo išnykti praėjus savaitei laiko po jos atsiradimo. Tai yra teismo medicinos specialistė L. K., apžiūrėjusi apeliantę 2013 m. lapkričio 20 d. (praėjus keturioms dienoms po to, kai V. K. teigimu prieš ją buvo pavartotas smurtas), turėjo matyti kraujosruvos požymius (žalsvumą). Pažymėtina ir tai, jog Jonavos rajono teisme apklausiama liudytoja D. Z. be kita ko nurodė, kad, kiek prisimena, V. K. teigė nugarą susižalojo atsitrenkusi į sieną.

26Atsižvelgiant į privačios kaltintojos bei liudytojos V. R., kuri tvirtina mačiusi, kaip prieš V. K. buvo pavartotas smurtas, parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, įvertinant, kad D. Ž. kategoriškai neigia sužalojęs nukentėjusiąją, kad asmens sveikatos istorijoje duomenys apie V. K. nusiskundimus yra prieštaringi (nevienodi), o ekspertas G. S., teikdamas išvadą, rėmėsi tik tokiais prieštaringais dviejų gydytojų įrašais, padarytais apžiūrėjus V. K., ypač įvertinant tai, jog medikams sužalojimo aplinkybes perteikė ir jų požymius (simptomus) nurodė pati nukentėjusioji, kurios parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir patikimi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išnagrinėti įrodymai negali būti pakankami (lemiami) pagrindžiant D. Ž. kaltumą.

27Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje remtis apeliaciniame skunde nurodoma kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-584/2014 negalima, kadangi šioje nutartyje konstatuotos faktinės aplinkybės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų šioje byloje. Skunde nurodytoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios parodymai dėl smurto prieš ją naudojimo buvo nuoseklūs ir vienodi, juos patvirtino teismo medicinos specialistų išvados dėl padarytų sužalojimų, kurios nekėlė abejonių, taip pat telefoninių pokalbių stenogramos.

28Vadovaujantis principu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), byloje nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių V. K. skunde (kaltinime) D. Ž. nurodytų tyčinių veiksmų padarymo, darytina išvada, jog D. Ž. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo išteisintas pagrįstai, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

29Be to, pažymėtina, kad iš byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodomų vienareikšmiškai pasakyti, ar buvo padaryta nusikalstama veika, ar ne, taip pat negalima. Tokiu atveju akivaizdu, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, D. Ž. buvo pareikštas kaltinamas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai išanalizavęs visus įrodymus padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad neįrodyta, jog D. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nes kaltinimas nepasitvirtino. Todėl skundžiamas Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendis laikomas teisėtu ir pagrįstu. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo jį keisti ar naikinti. Privačios kaltintojos V. K. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

30Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Nutarė

31privačios kaltintojos V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. D. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140... 3. V. K. civilinis ieškinys dėl 7240 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 5. D. Ž. buvo kaltintas tuo, kad jis 2013-11-16, apie 12 val., ( - ),... 6. Apeliaciniame skunde privati kaltintoja V. K. prašo panaikinti Jonavos rajono... 7. Apeliantės nuomone, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas, priimtas... 8. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas pažeidė ir BPK 305... 9. Pasisakant dėl įrodymų vertinimo, skunde taip pat pažymėta, kad teismas... 10. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privati kaltintoja ir jos atstovė... 11. Dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo... 12. Apeliantės argumentas, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios... 13. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad... 14. Nepagrįstai privati kaltintoja V. K. skunde teigia, jog pirmosios instancijos... 15. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su skundo argumentu, kad teismo... 16. Tai, kad Jonavos rajono apylinkės teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to... 17. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad kasacinės... 18. Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)... 19. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies... 20. Privati kaltintoja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl... 21. Kaip matyti iš nagrinėjamoje privataus kaltinimo byloje išklausytų asmenų... 22. Vertinant D. Ž. kaltinančius įrodymus, sutiktina su Jonavos rajono... 23. Nenuosekli liudytoja V. R. nurodydama ir kitas konflikto aplinkybes.... 24. Taigi, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, tiek nukentėjusiosios V. K.,... 25. Tokių nukentėjusiosios bei liudytojos V. R. parodymų besąlygiškai... 26. Atsižvelgiant į privačios kaltintojos bei liudytojos V. R., kuri tvirtina... 27. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje remtis apeliaciniame skunde nurodoma... 28. Vadovaujantis principu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos... 29. Be to, pažymėtina, kad iš byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje... 30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332... 31. privačios kaltintojos V. K. apeliacinį skundą atmesti....