Byla 2K-193/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

2sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

3dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

4nuteistajam R. F.,

5nuteistojo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,

6teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nuosprendžio.

7Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžiu R. F. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jam nutraukta. R. F. perduotas pagal laidavimą J. F. be užstato vieneriems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 ir 71 straipsniais, R. F. paskirta 5 MGL (650 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

8Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendis, kuriuo R. F., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir byla jam nutraukta, bei priimtas naujas nuosprendis: R. F. nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. F., vadovaujantis BK 67 ir 71 straipsniais, paskirta 5 MGL (650 Lt) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

9Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

10R. F. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 9 d., nuo 10.30 iki 11.25 val., ir 2008 m. liepos 22 d., nuo 9.15 iki 9.25 val., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos patalpose, esančiose Šiauliuose, Vilniaus g. 140, apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-005-08, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus, t. y. parodė, kad apie 2007 m. gruodžio mėn. įvykusią automobilio „Toyota Camry“ (valst. Nr. ( - ) avariją sužinojo iš A. P. ir kad automobilį vairavo A. P., nors iš surinktos medžiagos matyti, jog apie eismo įvykį bei jo aplinkybes 2007 m. gruodžio 15 d. 9.28 val. jam telefonu pranešė UAB ( - ) direktorius V. P., vairavęs šį automobilį eismo įvykio metu, bei paprašė jo apžiūrėti apgadintą automobilį Šiauliuose, Gegužių g. 61 namo kieme, po to 2007 m. gruodžio 17 d. 11.30 val. R. F. V. P. perskambino ir informavo apie apžiūrėtą automobilį bei numatomą remonto kainą.

11Kasaciniu skundu nuteistasis R. F. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendį be pakeitimų.

12Skunde kasatorius nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas bei padarė esminių BPK pažeidimų. R. F. nesutinka su šio teismo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad jo veiksmuose negalima įžvelgti savanoriško prisipažinimo, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Teismas turėjo kasatoriaus parodymus vertinti atsižvelgdamas į tai, kad jis buvo pamiršęs daugelį detalių šioje byloje, todėl ir jo parodymai galėjo būti netikslūs ar nekonkretūs. Be to, duodamas parodymus, R. F. teisiškai vertino savo paties elgesį. Nuteistojo įsitikinimu, dėstydamas motyvus, apeliacinės instancijos teismas fragmentiškai ir vienpusiškai vertino byloje esančias aplinkybes ir jų detaliau neanalizavo. Kasatorius atkreipia dėmesį į teismų praktiką, pagal kurią nelogiška reikalauti, kad kaltinamasis savo gailėjimąsi ir prisipažinimą išreikštų kiekvienos apklausos ar kitų tyrimo veiksmų metu. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nesiejama su aktyviu padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką ar toje veikoje dalyvavusius asmenis. Be to, jos konstatavimas galimas ir tada, kai asmuo, pripažindamas esmines veikos padarymo aplinkybes, dalį kitų neesminių neigia. Kasatorius pažymi, kad baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą. Būtent šio aspekto apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino. Be to, Šiaulių apygardos teismas per plačiai aiškino BK 40 straipsnio taikymo reikalavimus ir taip sudarė papildomas kliūtis šio instituto taikymui. Pagal BK 40 straipsnio nuostatas, kad būtų taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, nebūtina, jog asmuo prisidėtų prie greito bylos ištyrimo ir teisingo nuosprendžio priėmimo. Kartu R. F. tvirtina, kad jis niekieno neverčiamas visiškai pripažino savo kaltę. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad, tik susipažinęs su byla, jis prisiminė visas detales. Pirminiai parodymai buvo duoti objektyviai nežinant visų baudžiamosios bylos aplinkybių ir yra daugiau tikimybinio, o ne konstatuojamojo pobūdžio. Be to, tai, kas buvo maždaug prieš metus, nėra taip paprasta atsiminti. Bylos duomenys patvirtina, kad R. F. tyčia neklaidino nei ikiteisminį tyrimą atliekančių institucijų, nei bylą nagrinėjančio teismo. Tai, kad vėliau proceso metu kasatoriui tapo akivaizdu, jog, duodamas parodymus, jis klydo, nereiškia, kad jis pakeitė savo parodymus. R. F. pripažino esmines bylos aplinkybes. Iš 2008 m. liepos 22 d. tyrimo veiksmo matyti, kad R. F. nieko nemeluoja ir neatsisako duoti parodymų, o tik abejoja dėl vienų ar kitų faktinių aplinkybių buvimo. Šiaulių apygardos teismas taip pat neteisingai aiškino, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas buvo galimas tik tuo atveju, jeigu R. F. ne tik būtų pripažinęs melagingų parodymų davimo faktą, bet ir nurodęs asmenis, kurių verčiamas ar prašomas davė melagingus parodymus. Tokių asmenų nurodymas nėra esminė baudžiamosios bylos aplinkybė, nes duomenų apie tokius asmenis buvimas ar nebuvimas nekeičia nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnyje, baudžiamojo teisinio vertinimo. Tai, kad R. F. tiesiogiai tokių asmenų nenurodė, nereiškia, jog jis neprisipažino.

13Toliau dėl esminio Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo padarymo skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje neužtikrino objektyvaus nešališkumo. Kasatorius atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Pullar prieš Didžiąją Britaniją (1996 m.), kur nurodyta, kad teismas objektyviu požiūriu yra nešališkas, jeigu suteikia pakankamai garantijų, kad būtų pašalintos bet kokios pagrįstos abejonės jo nešališkumu. Kasatorius teigia, kad objektyvus nešališkumas reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai atliekami ir su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendraujama taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. R. F. taip pat nurodo, kad byloje Piersack prieš Belgiją (1982 m.) Europos Žmogaus Teisių Teismui svarbi pasirodė net teismo šališkumo tikimybė. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje sudarė prielaidas abejoti jo nešališkumu. Tai matyti iš teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, kurių dalis yra analogiški prokuroro apeliaciniame skunde pateiktiems argumentams. Iš prokuroro apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismo pateikti argumentai sutampa ne tik savo turiniu, bet ir forma, nes apeliacinės instancijos teismas tik nedaug techniškai pakoregavo prokuroro apeliaciniame skunde dėstomus argumentus ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pateikė kaip neva tinkamus. Pagrįsdamas kasacinio skundo teiginius, R. F. kaip objektyvaus teismo nešališkumo neužtikrinimo pavyzdžiu taip pat remiasi kasacine nutartimi Nr. 2K-228/2009, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo BPK 324 straipsnio 10 dalies ir 302 straipsnio pažeidimus, nes apskųsta nutartis buvo iš esmės perrašyta (tiksliau – kompiuteriniu būdu nukopijuota) ankstesnė to paties teismo priimta nutartis – tik pasirašyta kitos teisėjų kolegijos sudėties, taigi, bylą nagrinėjusi kolegija pati savarankiškai proceso baigiamojo akto – nutarties – nesurašė. Kasatorius tvirtina, kad analogiška situacija susidarė ir nagrinėjamoje byloje. Apibendrindamas skundo teiginius, R. F. teigia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš esmės perrašydama, o ne remdamasi prokuroro apeliacinio skundo argumentais, nuosprendyje apsiribojo ir pasikliovė tik šiais argumentais ir detaliai nenagrinėjo byloje nustatytų duomenų. Taigi teismas buvo šališkas kasatoriaus atžvilgiu.

14Nuteistojo R. F. kasacinis skundas netenkintinas.

15Dėl prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi

16Pagal BK 40 straipsnį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant šių sąlygų visumai: jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą); visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

17Viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – nustatymas.

18Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų nusikalstamų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusio asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Vertinant kaltininko parodymus, taip pat svarbu nustatyti, kiek jie prisideda prie teisingo sprendimo byloje priėmimo.

19Iš teismo nuosprendžių motyvuojamųjų dalių matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo R. F. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimąsi dėl to, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šią išvadą paneigė.

20Bylos duomenimis, pranešus apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, 2008 m. rugpjūčio 1 d. įtariamojo apklausos metu R. F., paklaustas, ar prisipažįsta padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, parodė, kad neprisipažįsta ir kad paaiškinti nieko negali bei atsisakė duoti parodymus. 2008 m. rugpjūčio 4 d. rašte prokurorui, prašydamas nutraukti dėl jo pradėtą ikiteisminį tyrimą, R. F. nurodė, kad jam pareikštas įtarimas yra nepagrįstas ir jo, kaip liudytojo, apklausos metu sąmoningai, t. y. tyčia, melagingų parodymų nedavė. 2008 m. lapkričio 26 d. jis atsisakė dalyvauti akistatoje su liudytoju A. P. 2008 m. gruodžio 18 d. R. F. pateikė pareiškimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nurodydamas, kad jam pareikštas įtarimas yra nepagrįstas, kad nesutinka atsakinėti į klausimus ir duoti parodymus, taip pat atsisakė savo noru duoti balso lyginamuosius pavyzdžius. Pirmosios instancijos teisme kaltinamojo apklausos metu R. F. savo kaip liudytojo, apklausto baudžiamojo byloje Nr. 40-9-005-08, parodymų neteisingumą aiškino tuo, kad tuo metu, kai buvo apklausiamas, jis parodė taip, kaip jam atrodė, tačiau, susipažinęs su nagrinėjama byla, suprato, jog davė melagingus parodymus. Kartu nuteistasis dėl pareikšto kaltinimo teisme paaiškino, kad prisipažįsta visiškai ir kad tyčia davė melagingus parodymus.

21Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu R. F. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką ir, pasinaudodamas įstatymo suteikta teise, atsisakė duoti parodymus. Taip pat jis savo raštuose ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad pareikštas įtarimas yra nepagrįstas ir prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teisme R. F. davė gan prieštaringus parodymus, kuriais siekė sušvelninti savo kaltę ir iš dalies pateikti bylos aplinkybes taip, kad jam būtų palankiau. Savo parodymais jis niekaip neprisidėjo prie teisingo sprendimo byloje priėmimo. Nusikalstamos veikos aplinkybės buvo išaiškintos ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais bei patikrintais įrodymais. Duodamas parodymus teisme, kasatorius jau buvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir aiškiai suprato, kad kaltės neigimas būtų buvęs beprasmiškas. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. F. savo kaltę teisme pripažino verčiamas objektyvių bylos aplinkybių ir nuoširdžiai nesigailėjo, yra teisinga ir pagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

22Kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas fragmentiškai ir vienpusiškai vertino bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatymu. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos.

23Kolegija sutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas buvo galimas tik tuo atveju, jeigu R. F. ne tik būtų pripažinęs melagingų parodymų davimo faktą, bet ir nurodęs asmenis, kurių verčiamas ar prašomas davė melagingus parodymus. R. F. nebuvo pareikšta kaltinimo dėl veikos padarymo bendrininkaujant, todėl jo parodymai apie kitus asmenis, kurių galbūt verčiamas ar prašomas jis davė melagingus parodymus, neturėjo jokios įtakos sprendžiant dėl ginčijamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo. Tačiau šis netikslumas neturi lemiamos reikšmės apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumui.

24Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apygardos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 40 straipsnį ir 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

25Dėl teismo nešališkumo (BPK 44 straipsnio 5 dalis)

26Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, jog jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

27Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo.

28Kasaciniame skunde teisingai pateikiamas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų dėl teismo objektyvaus nešališkumo turinys, esmė, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika šiuo klausimu. Tačiau tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 2K-228/2009, kaip precedentų, taikymas nagrinėjamoje byloje negalimas dėl kitokios šioje byloje esančios faktinės situacijos, t. y. nagrinėjama byla nėra analogiška išvardytosioms kasaciniame skunde.

29Taip pat skunde teisingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies viena iš pastraipų yra identiška prokuroro apeliacinio skundo argumentams. Tačiau, kolegijos vertinimu, šiuo atveju negalima teigti, kad teismas tokiu būdu neužtikrino objektyvaus nešališkumo. Tokia išvada darytina dėl to, kad sutampa tik nedidelė dalis teismo nuosprendžio ir prokuroro apeliacinio skundo. Be to, toje motyvuojamosios nuosprendžio dalies pastraipoje, remiantis prokuroro apeliaciniu skundu, cituojamas pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys. Visi kiti esminiai motyvai teismo buvo išdėstyti savarankiškai. Taigi nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo kolegijos nešališkumu objektyviąja prasme.

30Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad, priimant Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, esminio BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimo nebuvo padaryta ir tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

32Atmesti nuteistojo R. F. kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,... 3. dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,... 4. nuteistajam R. F.,... 5. nuteistojo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,... 6. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 7. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžiu R. F.... 8. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 9. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo... 10. R. F. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio... 11. Kasaciniu skundu nuteistasis R. F. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo... 12. Skunde kasatorius nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendis yra... 13. Toliau dėl esminio Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo padarymo skunde... 14. Nuteistojo R. F. kasacinis skundas netenkintinas.... 15. Dėl prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi ... 16. Pagal BK 40 straipsnį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios... 17. Viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų... 18. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą... 19. Iš teismo nuosprendžių motyvuojamųjų dalių matyti, kad pirmosios... 20. Bylos duomenimis, pranešus apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką,... 21. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu R. F.... 22. Kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad... 23. Kolegija sutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos... 24. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių... 25. Dėl teismo nešališkumo (BPK 44 straipsnio 5 dalis)... 26. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo,... 27. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės... 28. Kasaciniame skunde teisingai pateikiamas Europos Žmogaus Teisių Teismo... 29. Taip pat skunde teisingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės... 30. Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad, priimant Šiaulių... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 32. Atmesti nuteistojo R. F. kasacinį skundą....