Byla 2A-194-480/2015
Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-971-755/2014 pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovei G. A. J. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ dalį buto su rūsiu, esančio ( - ), priklausančią asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kaip įgytą jungtinės veiklos su A. Š. pagrindu; pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį negyvenamosios patalpos – garažo (bokso), esančio ( - ), priklausančią asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kaip įgytą jungtinės veiklos su A. Š. pagrindu; pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalis žemės sklypo, pastato – gyvenamojo namo, pastato – viralinės, ūkinio pastato, kitų statinių (inžinerinių) – šulinio, esančių ( - ), priklausančias asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kaip įgytas jungtinės veiklos su A. Š. pagrindu, priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis ir A. Š. apie 35 metus (nuo 1978 m.) gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Kadangi Lietuvoje nėra priimtas partnerystės įregistravimą reglamentuojantis įstatymas, ieškovas ir A. Š. neturėjo galimybės savo bendro gyvenimo kartu įteisinti, tačiau faktiniai šeimos santykiai tarp jų egzistavo. Siekdami kurti bendrą ūkį jie veikė faktiškai susiklosčius jungtinės veiklos teisiniams santykiams, sujungė savo pinigines lėšas bendram tikslui siekti, įgijo nekilnojamąjį turtą. 2013-04-01 A. Š. staiga mirė, jo laidotuvėmis netiesiogiai per trečiuosius asmenis rūpinosi ieškovas, skolinosi pinigų. Palikėjas testamento sudaręs nebuvo, sveikata nesiskundė, ieškovas sutiko visą bendrai įgytą turtą forminti A. Š. vardu, nes tikėjosi jog jis pergyvens ieškovą, kadangi buvo 13 metų jaunesnis. Dėl A. Š. palikimo priėmimo - turto, kuris buvo bendrai įgytas su ieškovu, tačiau registruotas tik palikėjo vardu - kreipėsi palikėjo motina atsakovė G. A. J.. Ji žadėjo išmokėti ieškovui kompensaciją už bendros veiklos pagrindu įgytą turtą, tačiau iki šiol pažado neištesėjo, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino dalinai; pripažino S. S. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ½ dalį buto su rūsiu, esančio adresu ( - ) ir ½ dalį žemės sklypo, ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį viralinės, ½ dalį ūkinio pastato ir ½ dalį kitų statinių, esančių ( - ); kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės G. A. J. ieškovui S. S. 3016 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo S. S. 22,43 Lt, o iš atsakovės G. A. J. 137,81 Lt valstybei procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teismas, remdamasis ieškovo paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, nustatė, jog ieškovas ir A. Š. nuo 1978 metų iki pat A. Š. mirties, t.y. 2013-04-01, gyveno kartu, kartu keitė gyvenamąją vietą, bendrai tvarkė ūkį, rūpinosi vienas kito sveikata ir įgijo bendro turto. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Kadangi šioje byloje nagrinėjamas turtinis ginčas, liečiantis kartu gyvenusius tos pačios lyties asmenis, o Lietuvoje nėra įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka ar partnerystė, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje šalių santykių pobūdis skiriasi nuo skirtingų lyčių sugyventinių (partnerių) pobūdžio, tačiau šioje byloje taip pat taikytinos jungtinės veikos sutarties normos. Nurodytų asmenų santykiai kvalifikuotini pagal jų atsiradimo metu, t. y. 1978-2000 m., galiojusias teisės normas. Tai, kad nurodyti asmenys kai kurį ginčo turtą įgijo jau galiojant 2000 m. CK, nekeičia jų teisinių santykių kvalifikacijos, nes jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą galiojant 1964 CK, visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas. Ginčas yra dėl 2000-05-12 įgyto buto, esančio ( - ), 2008-08-12 įgyto žemės sklypo su pastatais ( - ) ir 2011-09-28 įgyto garažo ( - ). Nuo 1978 m. kartu gyvenusių ieškovo ir A. Š. poreikius atitiko bendras siekis 2000 m. įsigyti savo butą ir jame gyventi. Tiek ieškovas, tiek A. Š., nuo 1978 m. iki 2000 m. turėjo nemažai savo asmeninio nekilnojamojo turto, kurį mainė ir pardavė, taigi, gavo iš to piniginių lėšų. Be to, jie abu visą laiką dirbo. Ieškovas gaudavo apie 1200 Lt atlyginimą, taip pat jį rėmė tėvas ir kiti giminės iš Amerikos, siuntė siuntinius, kuriuos jis realizuodavo Lietuvoje, be to, ir pats nuo 1989 iki 1994 metų važinėdavo į JAV, į Maskvą, į Leningradą, veždavo įvairias prekes, kurias vėliau parduodavo ir iš to gaudavo papildomų pajamų. Ieškovas paskutiniu metu gaudavo apie 800 Lt pensiją ir dirbo sargu už 1000 Lt atlyginimą. A. Š. visą laiką dirbo siuvėju. Teismas konstatavo, kad tiek butas, tiek sodyba įgyti ieškovui ir A. Š. gyvenant kartu ir siekiant jų bendrų poreikių tenkinimo. Kad šis susitarimas buvo pasiektas, liudija tolimesni šių asmenų veiksmai, iš kurių matyti, kad šalys minėtame bute kartu gyveno 13 m., t.y. iki pat A. Š. mirties, bendrai tą turtą tvarkė, jį prižiūrėjo ir puoselėjo, balkone įrengė žiemos sodą. Vėliau jie nutarė šį butą parduoti ir visas lėšas paskirti sodybai įrengti. Sodybą jie rekonstravo, name pastatė antrą aukštą, pasodino daug medžių, sodą, rūpinosi sodyba, kartu ten dirbo ir leido laiką. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovas turėjo daug asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, pajamų, kartu su A. Š. tarėsi dėl bendro ginčo turto įgijimo, ilgą laiką šį turtą kartu valdė ir juo naudojosi, t. y. tokiu būdu prisidėjo prie jungtinės veiklos, todėl nesant šias aplinkybes paneigiančių duomenų bei nenustačius, kad tarp ieškovo ir A. Š. buvo kitoks susitarimas dėl jų įnašų į jungtinę veiklą, galima daryti išvadą, kad yra pagrindas pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. Tokiu atveju nėra būtina nustatyti, kokį konkrečiai piniginį įnašą arba įnašą darbu padarė ieškovas, nes pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita (1964 m. CK 474 str. 1 d.). Atsakovė šios prezumpcijos nepaneigė, nes nepateikė priešingų įrodymų, paneigiančių teismo konstatuotas aplinkybes. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad jos sūnus A. Š. buvo finansiškai pajėgus vienas, asmeninėmis lėšomis įsigyti tokios vertės turtą, leistinomis priemonėmis neįrodinėjo tokių pajamų šaltinio, nepateikė leistinų įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo parodymai iš esmės prieštarauja Nekilnojamojo turto registro duomenims ir liudytojo – garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pirmininko V. B. parodymams, taip pat į tai, kad ieškovas neįrodė, kokia forma ir kokia apimtimi jis prisidėjo prie garažo įsigijimo, neįrodė, jog tarp jo ir A. Š. buvo susitarimas šį turtą įsigyti bendrai, teismas šioje dalyje ieškinį atmetė.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8Atsakovė G. A. J. apeliaciniu skundu (3 t. b. l. 80-89) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui S. S. pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. ( - ), esančio adresu ( - ) ir į ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), ½ dalį viralinės, unikalus Nr. ( - ), ½ ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ) ½ dalį kitų statinių, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovo S. S. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą; likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:

91. Apeliantė nepagrįstai skundžiamame teismo sprendime yra įvardinta atsakove. Nors ieškovo ieškinys pareikštas atsakovui A. Š., koks jo procesinis statutas šioje civilinėje byloje iš skundžiamo teismo sprendimo visiškai neaišku. Ieškovas apeliantei nepareiškė jokio ieškinio ir neįtraukė jos į šią bylą atsakove, tik nurodė teismui, kad ji yra atsakovo A. Š. įstatyminė įpėdinė ir teisių perėmėja. Teismas, priėmęs ieškovo ieškinį ir matydamas, kad jis pareikštas atsakovui, kuris yra miręs, nepasiūlė ieškovui netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu, dėl ko išnagrinėjo šią bylą iš esmės nesant jokio atsakovo, kas sąlygojo esminį procesinį pažeidimą, o tuo pačiu ir sprendimo neteisėtumą.

102. Iš pirmos instancijos teismo sprendimo formuluotės visiškai neaišku ar teismas ieškovą ir atsakovą laikė šeima, ar partneriais (sugyventiniais), ir pan. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą ieškovas ir atsakovu įvardintas A. Š. negali būti laikomi nei šeima, nei partneriais, dėl ko priimdamas procesinį sprendimą šioje byloje teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinės instancijos teismo praktika dėl vyro ir moters gyvenimo kartu nesusituokus ir jungtinės veiklos vykdymo, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, iš esmės būtų įteisinta dviejų tos pačios lyties asmenų partnerystė, kuri iš esmės prilyginama tradicinei šeimai, kas akivaizdžiai prieštarautų LR Konstitucijos 21 straipsniui.

113. Tarp ieškovo ir velionio A. Š. nėra ir niekada nebuvo sudaryta jokia rašytinės formos jungtinės veiklos sutartis, dėl ko teismo padaryta išvada, kad ieškovo ir A. Š. gyvenimas kartu ir bendro ūkio vedimas yra įstatyminis pagrindas pripažinti tarp jų buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos yra nepagrįstas ir turėjo tiesioginės įtakos skundžiamo procesinio sprendimo neteisėtumui, nes pastarieji vykdyti jungtinę veiklą galėjo tik sudarę dėl to rašytinę jungtinės veiklos sutartį. Tokia veikla turi būti įforminta ir vykdoma taip, kaip tai reglamentuota LR CK šeštosios knygos LI skyriuje.

124. Teismas netinkamai įvertino tai, kad ieškovas pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Jei ieškovas laiko, kad jo teisės buvo kaip nors pažeistos, ieškovas turi teisę reikšti teismui ieškinį, kad jam iš A. Š. įpėdinių būtų priteista tam tikra pinigų suma, kurią jis investavo į A. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą, jeigu jis pateiktų teismui įrodymus, kad tokios ieškovo piniginės lėšos nurodytam tikslui kada nors buvo panaudotos.

135. Teismo sprendime padarytos išvados apie sprendime nurodyto nekilnojamojo turto įsigijimą ieškovui ir A. Š. vykdant jungtinę veiklą, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, yra nepagrįstos, neįrodytos ir neatitinka faktinių aplinkybių. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyt, kad jis buvo susitaręs su A. Š. nekilnojamąją turtą įsigyti bendrojon dalinėn nuosavybėn, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis būtų prisidėjęs prie nekilnojamojo turto pirkimo savo asmeninėmis piniginėmis lėšomis ir netgi negalėjo nurodyti jokios konkrečios pinigų sumos, kuria galimai būtų prisidėjęs prie nurodyto nekilnojamojo turto įsigijimo ar jo pagerinimo. Liudytojų E. K. ir A. K. parodymai neabejotinai patvirtina, kad ieškovas niekada nelaikė savęs nurodyto buto, esančio adresu ( - ), savininku ar bendraturčiu, kas būtų nelogiška jei ieškovas būtų prisidėjęs prie nurodyto buto įsigijimo. Be to, ieškovas su A. Š. niekada nebuvo deklaravę tos pačios gyvenamosios vietos, o jų deklaruotosios yra visiškai skirtingos.

146. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjant šį ginčą nėra būtina nustatyti kokį konkrečiai piniginį įnašą arba įnašą darbu padarė ieškovas, nes pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Įstatyme tik numatyta nurodyta prezumpcija, kurią galima nuginčyti. Dalyje dėl sodybos įsigijimo nurodyta prezumpcija yra nuginčyta paties ieškovo pripažintomis aplinkybėmis, kad iš 200000 Lt investuotų į sodybos pagerinimą, jis tariamai investavo tik 1/4 nurodytos sumos, tai yra apie 50000 Lt, nors ir pripažįsta, kad šios lėšos buvo panaudotos ne nurodyto turto įsigijimui, bet jo pagerinimui, kas nesudaro įstatyminio pagrindo pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į nurodyto nekilnojamojo turto dalį.

15Ieškovas S. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t. b. l. 105-113) prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo šiuos argumentus:

161. Ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui, apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ji taip ir nėra įtraukta byloje dalyvauti atsakove yra pernelyg formali ir nepagrįsta, kadangi būtent jai siųstas ieškinys bei pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo, būtent ji civilinės bylos nagrinėjimo metu nurodyta atsakove, tokia yra nurodyta ir teismo sprendime. Formalus pagrindas, kad G. A. J. ieškinyje yra nurodyta A. Š. įpėdine ir teisių perėmėja, negali būti laikomas pagrindu, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui.

172. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, siekdamas užtikrinti sutuoktinių ir sugyventinių lygias teises, yra suformulavęs teismų praktiką, užpildančią teisinio reglamentavimo spragas, skirtas asmenims, gyvenantiems kartu, tačiau nesudariusiems santuokos. Tokios pačios teisinio reglamentavimo spragos yra ir dėl tos pačios lyties asmenų, faktiškai gyvenančių kartu, tačiau neturinčių teisinės galimybės įregistruoti partnerystės. Faktas, kad valstybė nesuteikia tos pačios lyties asmenims teisinės galimybės įregistruoti jų partnerystę, neturėtų daryti neigiamos įtakos jų turto teisiniam režimui. Nėra jokio draudimo jungtinės veiklos santykiams susiklostyti tarp dviejų tos pačios lyties sugyventinių (partnerių.

183. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu; pasiekti tikslui, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė . Tarp ieškovo ir A. Š. ir buvo susiklostę tokie santykiai, kad jie vedė bendrą ūkį, kartu gyveno, buvo susitarę kartu įgyti turto - ieškovas pinigus atiduodavo A. Š., nes šis tvarkydavo visus organizacinius ir buhalterinius reikalus, ieškovas tuo tarpu buvo atsakingas už namų priežiūrą, buvo įrengęs oranžeriją bute, vaismedžiais ir daržovėmis apsodinęs namų valdą.

194. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų parodymais, kurie patvirtino aplinkybę, kad ieškovas ir A. Š. buvo sugyventiniai, tarp jų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Pirmąjį nekilnojamąjį turtą įgijus galiojant 1964 m. CK, o antrąjį nekilnojamąjį turtą (namų valdą) įgijus jau įsigaliojus naujajam CK, ieškovo ir A. Š. santykiams pagrįstai taikytos tik 1964 m. CK normos, kadangi jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio.

205. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog ieškovas nelaikė savęs nei buto, nei namų valdos šeimininku, ką neva patvirtino liudytojai E. K., A. K. ir pats ieškovas. Ieškovas su A. Š. neviešino savo santykių pobūdžio, gyveno uždarai, todėl tokie tretieji asmenys kaip namo bendrijos pirmininkas ar buto būsimasis pirkėjas ir negalėjo žinoti, kokie santykiai siejo ieškovą su A. Š.. Tuo tarpu artimi draugai ir giminaičiai žinojo apie jų santykių pobūdį, apie tai paliudijo ir teismui. Byloje apklaustų liudytojų parodymų visuma, kartu su pateiktais rašytiniais įrodymais patvirtino, kad ieškovas su A. Š. vedė bendrą ūkį, gyveno kaip šeima, t.y. ir kartu pirko gyvenamąjį būstą. Atsižvelgiant į 1964 m. CK 474 straipsnio nuostatas, teismas pagrįstai pripažino butą ir namų valdą įgijus lygiomis dalimis, po ½ dalį. Ieškovas su A. Š. kartu gyveno ir bendrą ūkį vedė daugiau nei 35 metus, visą savo turėtą nekilnojamąjį turtą ieškovas realizavo ir už jį gautas lėšas investavo į bendro turto su A. Š. įsigijimą, todėl pagrįstai yra pripažintinas to turto bendrasavininku.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

23Šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde apeliantė (atsakovė) skundžiamo pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą kvestionuoja keliais atskirais pagrindais. Apeliantė kelia esminius klausimus dėl netinkamo atsakovo, dėl jungtinės veiklos vykdymo nesudarius jungtinės veiklos sutarties dviem tos pačios lyties asmenims gyvenant kartu.

24Remiantis bylos medžiaga pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad A. Š., miręs 2013-04-01, savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu ( - ) (t. 1, b. l. 12). Dėl A. Š. palikimo priėmimo kreipėsi atsakovė G. A. J. (t. 1, b. l. 13). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, jog mirusiajam A. Š. nuosavybės teise priklausė butas ( - ) (parduotas 2011-04-13) (t. 1, b. l. 44-45) bei butas ( - ) (parduotas 2000-10-13) (t. 1, b. l. 46-47). A. Š. ir dabar asmeninės nuosavybės teise priklauso butas ( - ) (t. 1, b. l. 40-41), garažas (boksas) ( - ) (t. 1, b. l. 42-43), butas ( - ) (t. 1, b. l. 48) ir žemės sklypas su statiniais ( - ) (t. 1, b. l. 49-52). Dėl buto, esančio ( - ), pardavimo A. Š. buvo sudaręs preliminariąją pirkimo pardavimo sutartį (t. 2, b. l. 139). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, jog ieškovui S. S. asmeninės nuosavybės teise priklausė butas ( - ) (parduotas 1993-10-30) (t. 1, b. l. 15-16), gyvenamasis namas ( - ) (perleistas mainų sutartimi 1993-06-15) (t. 1, b. l. 18-20), butas ( - ) (perleistas mainų sutartimi 1994-06-20) (t. 1, b. l. 21-22), butas ( - ) (parduotas 1995-10-19) (t. 1, b. l. 23-24), trys žemės sklypai ( - ) (parduoti 2010-04-07) (t. 1, b. l. 25-26, 27-28, 29-30). Ieškovas nuo 1981-06-22 dirbo ( - ) (t. 1, b. l. 35). 1989-07-27, 1990-09-23, 1992-01-03 ir 1992-11-28 S. S. buvo išvykęs į JAV (t. 1, b. l. 112-123), laikotarpiu nuo 2005-11-04 iki 2012-11-13 buvo sudaręs keletą išperkamosios nuomos sutarčių, vartojimo kredito sutarčių įvairiai buitinei technikai, plastikiniams langams įsigyti (t. 1, b. l. 53-67), sutartyse nurodyti du skirtingi ieškovo gyvenamosios vietos adresai – ( - ) bei ( - ). Adresu ( - ) ieškovas deklaravęs savo gyvenamąją vietą (t. 1, b. l. 162). Laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2013-01-31 ieškovas į savo AB „Šiaulių bankas“ sąskaitą gavo 25 254,89 Lt pajamų (t. 1, b. l. 136-146). Į bylą taip pat yra pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus informacija apie atsakovės G. A. J. valstybinį socialinį draudimą (t. 2, b. l. 3-33), taip pat informacija apie A. Š. valstybinį socialinį draudimą (t. 2, b. l. 35-37) bei A. Š. metinės pajamų deklaracijos (t. 2, b. l. 41-81, 154-167). Mirusysis A. Š. buvo sudaręs terminuoto indėlio sutartį su AB banku „Snoras“, indėlio suma – 50 000 Lt (t. 3, b. l. 28-33). Remdamasis ieškovo paaiškinimais, liudytojų A. K., H. V., D. V., S. S., L. A., J. C., R. C., E. K., B. J., B. K., J. D., J. S., A. V., V. L. R. ir K. D. parodymais, V. L. R. ir L. R. notaro patvirtintais parodymais (t. 1, b. l. 134-135), rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas ir A. Š. nuo 1978 metų iki pat A. Š. mirties, t. y. 2013-04-01, gyveno kartu, kartu keitė gyvenamąją vietą, bendrai tvarkė ūkį, rūpinosi vienas kito sveikata ir įgijo bendro turto.

25Išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį patenkinti dalinai, todėl visų jų nekartoja, o tiesiog jiems pritaria. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

26Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės nesant jokio atsakovo, kas sąlygojo esminį pažeidimą, o tuo pačiu ir skundžiamo sprendimo neteisėtumą: nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys pareikštas atsakovui A. Š., nors koks jo procesinis statutas šioje civilinėje byloje iš skundžiamo teismo sprendimo visiškai neaišku; ieškovas apeliantei nepareiškė jokio ieškinio ir neįtraukė jos į šią bylą atsakove, tik nurodė teismui, kad ji yra atsakovo A. Š. įstatyminė įpėdinė ir teisių perėmėja. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Kaip nustatyta bylos medžiaga, 2013-04-01 mirus A. Š. ir jo įpėdinei (apeliantei) atsisakius pripažinti ieškovo teises į jo kartu su A. Š. įgytą turtą, ieškovas S. S. 2013-06-28 pareiškė ieškinį teisme dėl paveldimo turto. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti ieškinį dėl paveldimo turto. Ieškovas teisėtai nustatytu terminu pasinaudojo CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatyta teise pareikšti ieškinį dėl paveldimo turto ir tokiu būdu išviešino savo turtines pretenzijas, kad jos taptų žinomos ne tik jau palikimą priėmusiai apeliantei (CK 5.50 str. 2 d.), bet ir pretenduojantiems į jį įpėdiniams prieš jiems atliekant palikimo priėmimo veiksmus, tačiau bylos duomenimis kitų įpėdinių neatsirado. Vien tai, kad ieškinio pareiškimo metu dar nepasibaigus trijų mėnesių palikimo priėmimo terminui ieškovas atsakovu nurodė mirusį A. Š., atstovaujamą įstatyminės įpėdinės ir teisių perėmėjos G. A. J. – apeliantės, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškinys pareikštas mirusiam A. Š., bet ne apeliantei. Ieškinys bei pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo siųstas apeliantei, tiek parengiamuosiuose, tiek teismo posėdžiuose bei skundžiamame sprendime apeliantė vardijama atsakove, atstovavimo sutartyje taip pat nurodyta, kad advokatui pavedama atstovauti atsakovę G. A. J. (t. 2, b. l. 121). Be to, ir pats apeliantės procesinis elgesys (2014-01-16 prašymo dėl civilinės bylos nagrinėjimo atidėjimas, 2014-01-17 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pateikimas, nesutikimas su pareikštu ieškiniu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinio skundo pateikimas) paneigia apeliantės teiginį, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės nesant jokio atsakovo. Taigi, apeliatės nurodyti ieškinio netikslumai, kad atsakovas yra miręs A. Š., atstovaujamas apeliantės - įstatyminės įpėdinės ir teisių perėmėjos, laikytini neesminiais, neturintys įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.

27Apeliantė skunde akcentuoja, kad iš pirmos instancijos teismo sprendimo formuluotės visiškai neaišku ar teismas ieškovą ir atsakovu įvardintą A. Š. laikė šeima, ar partneriais (sugyventiniais), ir pan. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą ieškovas ir atsakovu įvardintas A. Š. negali būti laikomi nei šeima, nei partneriais, dėl ko priimdamas procesinį sprendimą šioje byloje teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinės instancijos teismo praktika dėl vyro ir moters gyvenimo kartu nesusituokus ir jungtinės veiklos vykdymo, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija atsakydama į šiuos apeliantės argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje šalių santykių pobūdis skiriasi nuo skirtingų lyčių sugyventinių (partnerių) pobūdžio, o Lietuvoje nėra įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka ar partnerystė. CK 3.12 straipsnyje įtvirtintas draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims. CK trečios knygos VI dalies XV skyrius numato specifinį teisinį reguliavimą, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravus santuokos, tačiau įregistruoja partnerystę. Nepaisant to, nuo 2001-07-01 CK įsigaliojimo registruotos partnerystės įstatymas nėra priimtas. Vienos lyties asmenų santykiai Lietuvoje nėra teisiškai reglamentuoti, nėra įstatymo, reglamentuojančio šių asmenų bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo. Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija) (CPK 3 str. 6 d.). Šiuo metu galiojančios CK trečios knygos ir iki CK įsigaliojimo galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik santuoką sudariusių asmenų turtinius teisinius santykius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 str., 474 str.; 2000 m. CK 6.969 str., 6.971 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2004-10-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2004; 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011). Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas, kuriuo du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (1964 m. CK 472 str., 2000 m. CK 6.969 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008; 2009-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2011-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011; 2013-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Asmenys gali įgyti bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių sutuoktinių santykių pobūdį, o pakankamu pagrindu tokio susitarimo faktui patvirtinti pripažįstamos faktinės aplinkybės: nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu, bendras ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu ir pan., rašytinio susitarimo dėl bendrosios nuosavybės kūrimo nereikalaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, jungtinės veiklos teisiniai santykiai gali susiklostyti ne tik skirtingų lyčių sugyventinių (partnerių), bet ir tarp ketinančių susituokti asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009), tarp sūnaus ir motinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011). Taigi, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, pateiktą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, vadovaujantis teisės analogiją, nesant ginčo teisinį santykį nei reglamentuojančių įstatymų, nei suformuotos kasacinio teismo praktikos, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė bendros jungtinės veiklos sutarties normas ir šiuo klausimu suformuotą kasacinio teismo praktiką, o apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismas sprendė ginčą dėl tos pačios lyties asmenų turto teisinio režimo, o ne prieštaraujant LR Konstitucijos 21 straipsniui įteisino dviejų tos pačios lyties asmenų partnerystę, kaip kad teigia apeliantė.

28Ieškovas byloje įrodinėja, kad tarp jo ir mirusiojo A. Š. susidarę teisinai santykiai nuo 1978 m., kai buvo pradėtas vesti bendras ūkis, kvalifikuotini kaip jungtinės veiklos teisiniai santykiai, sukuriantys bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliantė skunde tvirtina, kad tarp ieškovo ir velionio A. Š. nėra ir niekada nebuvo sudaryta jokia rašytinės formos jungtinės veiklos sutartis, dėl ko teismo padaryta išvada, kad ieškovo ir A. Š. gyvenimas kartu ir bendro ūkio vedimas yra įstatyminis pagrindas pripažinti tarp jų buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos yra nepagrįstas ir turėjo tiesioginės įtakos skundžiamo procesinio sprendimo neteisėtumui, nes pastarieji vykdyti jungtinę veiklą galėjo tik sudarę dėl to rašytinę jungtinės veiklos sutartį. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl nustačius jungtinės veiklos sutarties sudarymą 1978 m., ginčui taikytinos 1964 m. CK nuostatos, reglamentuojančiomis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis). Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas pasiekti tam tikrą bendrą tikslą (1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys jungtinėje veikloje dalyvauja įnešdami įnašus pinigais ar kitu turtu arba savo darbu. Pažymėtina, kad 2000 m. CK šis sąrašas papildytas, įtvirtinant, kad, be jau išvardytųjų būdų, jungtinės veiklos tikslui pasiekti gali būti panaudojamos asmens profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 6.971 straipsnio 1 dalis). 1964 m. CK nuostatose, skirtose jungtinei veiklai reglamentuoti, neįtvirtinta specialių reikalavimų šios sutarties formai, tačiau, remiantis aktualiu ginčui spręsti šio CK 43 straipsniu, fizinių piliečių tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių, turėjo būti sudaromi rašytine tvarka. Tai reiškia, kad jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršydavo nurodytą sumą, sutarčiai turėjo būti taikomas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovas ir A. Š. rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudarė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, motyvuotai išsprendė įrodymų leistinumo klausimą, t. y. konstatavęs, kad jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą patvirtinančios rašytinės sutarties, tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, darydamas išimtį, rėmėsi liudytojų parodymais, nes ieškovo ir A. Š. tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalies išimtį ir netaikė draudimo ieškovui remtis liudytojo parodymais, kurie patvirtina aplinkybę, kad tarp ieškovo ir A. Š. buvo sudaryta ir vykdoma jungtinės veiklos sutartis, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

29Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie sprendime nurodyto nekilnojamojo turto įsigijimą ieškovui ir A. Š. vykdant jungtinę veiklą, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, yra nepagrįstos, neįrodytos ir neatitinka faktinių aplinkybių. Siekdama pagrįsti savo teiginius tvirtina, jog ieškovas nelaikė savęs bei buto, nei namų valdos šeimininku, ką patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Teisėjų kolegija, vertindama minėtus apeliantės argumentus pastebi, jog dviejų tos pačios lyties asmenų bendras šeimyninis gyvenimas paneigia tradicinės šeimos modelį, todėl neturi pagrindo nesutikti su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog šis su A. Š. būtent dėl to ir neviešino savo santykių pobūdžio, gyveno uždarai, todėl tokie tretieji asmenys, kaip namo bendrijos pirmininkas (liudytojas E. K.) ar busto būsimasis pirkėjas (liudytojas A. K.) ir negalėjo žinoti, kokie santykiai siejo ieškovą su A. Š., tačiau, priešingai nei teigia apeliantė dėl minėtų liudytojų parodymų, ir lankydamasis kelis kartus ginčo bute liudytojas A. K. suprato, jog ieškovas gyvena tam bute, nes elgėsi ne kaip svečias, o liudytojas E. K. parodė, jog adresu ( - ) gyveno ieškovas ir velionis A. Š., jie buvo labai uždari. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė ir pasisakė dėl visų reikšmingų ginčui spręsti byloje esančių įrodymų, vertino tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus, įrodymų visumą CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka, o įvertinęs byloje apklaustų liudytojų (A. K., H. V., D. V., S. S., L. A., J. C., R. C., E. K., B. J., O. K., J. J. D., J. S., A. V., V. L. R., K. A. D.) parodymų visumą kartu su pateiktais rašytiniais įrodymais (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, Socialinio draudimo pažymėjimo duomenimis, Sodros duomenimis apie valstybinį socialinį draudimą, kelionių į užsienio šalis dokumentais, išperkamosios nuomos bei vartojimo kredito sutartimis ir kt.), pagrįstai konstatavo, jog tiek butas ( - ), kuriame jie kartu gyveno 13 metų, tiek sodyba ( - ), į kurią jie ketino persikleti gyventi pardavę butą, įgyti ieškovui ir A. Š. gyvenant kartu ir siekiant jų bendrų poreikių tenkinimo. Ieškovui ir A. Š. kartu gyvenant ir vedant bendrą ūkį daugiau nei 35 metus, jie vienas kitu pasitikėjo, kiekvienas buityje turėjo skirtingas savo pareigas, ginčo nekilnojamąjį turtą ilgą laiką kartu valdė ir juo naudojosi, todėl ieškovui ir nenurodžius tikslios jo lėšų sumos, panaudotos įsigyjant butą ir namų valdą, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo butas ir sodyba buvo įgyti išimtinai A. Š. atliktais veiksmais bei lėšomis, nes preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinė sutartis nenustato ko kita (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino butą ir namų valdą bendra daline ieškovo S. S. ir A. Š. nuosavybe. Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, kad jos sūnus A. Š. buvo finansiškai pajėgus vienas, asmeninėmis lėšomis įsigyti tokios vertės ginčo nekilnojamąjį turtą, leistinomis priemonėmis neįrodinėjo tokių pajamų šaltinio, nepateikė leistinų įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, jog ieškovas bute ( - ) negyveno, niekada savęs nelaikė nurodyto ginčo buto savininku ar bendraturčiu, o jos sūnus A. Š. apie 6 metus gyveno su V. G. bute ( - ), nepaneigė 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, nes siekiant paneigti šią prezumpciją, būtina įrodyti, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviai buvo susitarę dėl kitokių bendrosios dalinės nuosavybės, įgytos veikiant šios sutarties pagrindu, dalių (CPK 12, 178 str.).

30Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo teisėtumui bei pagrįstumui ir todėl atmestini.

31Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

32Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

33Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti jam... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 8. Atsakovė G. A. J. apeliaciniu skundu (3 t. b. l. 80-89) prašo panaikinti... 9. 1. Apeliantė nepagrįstai skundžiamame teismo sprendime yra įvardinta... 10. 2. Iš pirmos instancijos teismo sprendimo formuluotės visiškai neaišku ar... 11. 3. Tarp ieškovo ir velionio A. Š. nėra ir niekada nebuvo sudaryta jokia... 12. 4. Teismas netinkamai įvertino tai, kad ieškovas pasirinko netinkamą savo... 13. 5. Teismo sprendime padarytos išvados apie sprendime nurodyto nekilnojamojo... 14. 6. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjant šį ginčą nėra... 15. Ieškovas S. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t. b. l. 105-113) prašo... 16. 1. Ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui, apeliantės nurodoma... 17. 2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, siekdamas užtikrinti sutuoktinių ir... 18. 3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad esminiai... 19. 4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų parodymais,... 20. 5. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog ieškovas nelaikė savęs nei buto, nei... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 23. Šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde apeliantė (atsakovė) skundžiamo... 24. Remiantis bylos medžiaga pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės,... 25. Išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį... 26. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš... 27. Apeliantė skunde akcentuoja, kad iš pirmos instancijos teismo sprendimo... 28. Ieškovas byloje įrodinėja, kad tarp jo ir mirusiojo A. Š. susidarę... 29. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie... 30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai... 31. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 32. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 33. Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą....