Byla 2K-509/2013

Dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

2Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 7 punktu ir 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, R. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, taip pat jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 60 val. nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

3Iš nuteistojo R. G. ir bankrutuojančios A. G. IĮ „M“ solidariai priteista nukentėjusiosioms R. B. ir D. P. po 15 684 Lt neturtinei žalai atlyginti. Be to, iš R. G. į valstybės biudžetą priteista 57,93 Lt proceso išlaidų.

4Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. G. apeliacinis skundas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6R. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 20 d., apie 7.45 val., Anykščių rajono priešingų krypčių kelio Žalioji-Debeikiai-Čekonys 12,6 kilometre, vairuodamas automobilį FORD TRANSIT FT 100 (valst. Nr. ( - ) važiuodamas Čekonių kaimo kryptimi, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 28, 122 ir 134 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių – nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudaryti kliūčių jų eismui – pamatęs priekyje keliu ta pačia kryptimi važiuojantį dviratininką ir atsiradus šiai kliūčiai, kurią jis galėjo pastebėti, bei iškilus grėsmei eismo saugumui dėl kelio važiuojamosios dalies, automobilio ir dviračio pločių bei tarpo iš šono, reikalingo saugiam dviračio aplenkimui, neturėdamas techninės galimybės aplenkti dviratį, nesulėtino automobilio greičio, net visiškai jį sustabdydamas, važiavo toliau, dėl to dviratininkui pradėjus kairiojo posūkio manevrą neteko techninės galimybės išvengti eismo įvykio, automobilio priekine dešiniąja puse trenkėsi į dviratį, dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu dviratininkas B. P. žuvo.

7Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

8Kasatorius mano, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo įgyvendintos BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes, pasak jo, kad teismai byloje surinktus įrodymus tyrė ir vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. 3.1.4, 3.1.6, 3.1.8 ir kt. punktai) ir tai jiems sutrukdė priimti teisingus sprendimus. Teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra grindžiamos ne patikimais, o prieštaringais įrodymais bei prielaidomis ir spėjimais. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bei parodė šališkumą objektyviąja prasme, nes tik atkartojo įrodymus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tačiau nepateikė motyvuotų išvadų, neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp nuteistojo parodymų ir kitų bylos duomenų.

9Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių bei pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma jo apeliaciniame skunde. Pasak nuteistojo, apeliaciniame skunde jis detaliai nurodė motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl inkriminuotų Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 9, 28, 122 ir 134 punktų pažeidimo yra nepagrįstos, ir nesutiko su priežastinio ryšio tarp šių KET normų pažeidimų ir kilusio įvykio bei padarinių nustatymu. Teismas iš esmės neatsakydamas į apeliacinio skundo pagrindinius argumentus, tik konstatavo, kad skundo motyvai dėl neteisingai nustatyto eismo įvykio mechanizmo, neteisingos specialisto išvados, nuosprendžio nepagrįstumo, neatitinka apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Nors skunde buvo išdėstyti argumentai dėl kiekvieno KET pažeidimo nebuvimo, apeliacinės instancijos teismas, pasiremdamas specialisto išvada, išdėstė prieštaringus motyvus tik dėl KET 134 punkto, nurodydamas, jog eismo įvykio kilimą lėmė nuteistojo veiksmai, nes jis matydamas priekyje važiuojantį dviratį, kurio negalima saugiai aplenkti, laiku nemažino greičio iki dviračio greičio ir nesilaikė tokio atstumo, kad į jį neatsitrenktų.

10Kasatoriaus nuomone, teismai, padarę išvadą, kad jis turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, jeigu būtų pasirinkęs saugų greitį arba laiku sustabdęs automobilį, rėmėsi tik vienu specialisto išvados punktu, kuriame nurodyta, kad eismo įvykio kilimą lėmė nuteistojo veiksmai. Vis dėlto nuteistasis mano, kad ekspertai sprendžia tik techninius klausimus, todėl priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Eismo saugumo taisyklių pažeidimo (nusikalstamos veikos) fakto nustatymas taip pat yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Remdamasis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-398/2012, 2K-49/2013, kasatorius teigia, kad tik teismo kompetencija vertinti ekspertų išvadas ir sutikti su jomis visiškai ar iš dalies, nes eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai dėl minėto požymio buvimo. Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą, turi būti ne tik patikrintas ir įvertintas ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų išsamumas ir teisingumas, jų ištyrimo visapusiškumas, bet ir nustatoma, ar pateiktas išvadas patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas išdėstė apklaustų liudytojų bei specialisto L. A. parodymų ir gautų dokumentų santrauką, iš kurių matyti, jog eismo įvykio vietoje buvo daromas įvykio vietos plano-schemos juodraštis, kuris nebuvo išsaugotas; ant byloje esančio įvykio vietos plano-schemos nėra nuteistojo parašo; specialistai, duodami specialisto išvadą, rėmėsi ne iki galo užfiksuotais automobilio stabdymo pėdsakais, nes nebuvo išmatuota, kokiu atstumu nuo važiuojamosios dalies krašto prasideda užfiksuoti pėdsakai, t. y. kokia pėdsakų pradžios padėtis kelio pločio atžvilgiu. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje gauti duomenys parodė, kad pradinio policijos pareigūnų sudaryto įvykio vietos plano-schemos byloje nėra, o ekspertai, duodami specialisto išvadą, rėmėsi savo pačių sudarytu planu-schema, nors patys pripažino, jog jų sudarytas planas-schema nėra tikslesnis, nei tas, kuris daromas įvykio vietoje, vis dėlto teismas vadovavosi byloje esančia specialisto išvada, kuriai surašyti buvo panaudoti netikslūs pradiniai duomenys, svarbūs atsakymui į užduotus klausimus ir lėmę nuteistojo kaltės dėl eismo įvykio kilimo nustatymą.

11Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo ir apeliacinio skundo argumento, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepritaria tokiai teismų praktikai, kai nuosprendyje nurodomi KET punktai nesusiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu arba dubliuojantys specialiųjų KET reikalavimų pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22/2005, 2K-38/2008, 2K-313/2008 ir kt.).

12Pirmiausia, nuteistasis pažymi, kad nuosprendyje išdėstyti motyvai neduoda pagrindo išvadai, jog nurodytu laiku ir vietoje jis nevykdė KET 9 ir 28 punktų reikalavimų, o apygardos teismas nepaneigė apeliacinio skundo teiginių, kuriais nuteistasis nesutiko su šiais KET pažeidimais. Pagal bylos duomenis, eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, oro sąlygos buvo geros, matomumui niekas netrukdė, nuteistasis važiavo keliu, kuriuo yra daug kartų važiavęs, jame nebuvo jokių eismą ribojančių ženklų ar kliūčių, kelio danga buvo sausa. Automobilį vairavo blaivus, važiavo apie 60 km/h greičiu, t. y. neviršydamas toje vietoje leidžiamo 90 km/h greičio. Pusės kilometro atstumu pamatė ramiai ir tiesiai važiuojantį dviratininką, kuris nerodė jokių įspėjamųjų signalų, įspėjančių apie ketinimą daryti manevrą, todėl, nesant jokių kelio ženklų, draudžiančių lenkti, nesant kelyje kliūčių, kurios būtų trukdžiusios tai padaryti, nevažiuojant jokioms transporto priemonėms iš priekio, kasatorius teigia nusprendęs aplenkti gerokai lėčiau važiuojantį dviratininką, kairiojo posūkio signalą parodė ir pradėjo lenkimo manevrą išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą likus gana dideliam atstumui. Taigi jis laikėsi visų būtinų atsargumo priemonių, nekėlė pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui, turto saugumui bei aplinkai, nesudarė kliūčių eismui. Dviratininkas jokios grėsmės eismo saugumui nekėlė, todėl nuteistasis mano, kad neturėjo pareigos lėtinti automobilio greičio ar sustoti, nes tam nebuvo pagrindo. Likus vos 2-3 metrų atstumui iki dviratininko, šis, neparodęs posūkio signalo, rodančio jo ketinimus sukti į kairę, metėsi į priešpriešinę eismo juostą, taip užkirsdamas kelią, todėl nuteistasis teigia pradėjęs iš karto stabdyti, suko vairą į kairę, bandydamas išvengti susidūrimo, tačiau dėl pernelyg mažo atstumo ir greičių skirtumo sustabdyti neturėjo galimybės ir įvyko susidūrimas. Šie veiksmai rodo, kad siekdamas išvengti susidūrimo nuteistasis ėmėsi visų būtinų priemonių. Tą patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje dalyvavęs ekspertas L. A., nurodęs, kad eismo įvykis įvyko todėl, jog dviratininkas keitė važiavimo kryptį, sudarydamas kliūtį iš paskos artėjančiai transporto priemonei; jeigu automobilio vairuotojas būtų pamatęs ir pradėjęs 30,5 m atstumu stabdyti automobilį, lėtinti nuo 60 km/n greičio iki dviratininko vidutinio važiavimo, tai būtų suspėjęs sustoti. Ekspertas patvirtino, kad susidūrimo šioje situacijoje išvengti nebuvo galimybės. Taigi, bylos duomenys neduoda pagrindo manyti, kad šioje situacijose nuteistasis nesiėmė visų būtinų priemonių, siekdamas išvengti nuostolingų padarinių, todėl teismo išvada dėl KET 9 ir 28 punktų reikalavimų pažeidimo yra deklaratyvi, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokie veiksmai rodo, jog nuteistasis pažeidė šiuos KET punktų reikalavimus ir kaip šie pažeidimai tiesiogiai susiję su eismo įvykio kilimu.

13Antra, kasatorius pažymi, kad teismai nenurodė, kokie jo veiksmai rodo pažeidus KET 122 punkto reikalavimus, kaip šis pažeidimas susijęs priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais. Bylos duomenys (T. 2, b. l. 12-16) patvirtino, kad KET 122 punkto reikalavimai nepažeisti, jei ir būtų pažeistas KET 3 priedo 1.1 punkto reikalavimas, t. y. draudimas kirsti siaurą ištisinę liniją, tai šis pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu nesusijęs su eismo įvykio metu kilusiais padariniais. Pasak kasatoriaus, nelogiška teismų išvada, kad jis, automobiliu privažiavęs prie mažiau kaip 30 km/h greičiu dviračiu važiavusio B. P., kurio važiavimo vietoje kelias priešpriešinio eismo juostos atskirtos siaura ištisine linija, privalėjo važiuoti paskui jį, nors jokia transporto priemonė priešpriešinio eismo juostoje nevažiavo. Nukentėjusysis nerodė jokių įspėjamųjų signalų, todėl nuteistasis teigia, kad, priešpriešine eismo juosta lenkdamas nukentėjusįjį, negalėjo numatyti, jog šis ketina sukti į kairę. Juo labiau kad siauros ar dvigubos ištisinių linijų paskirtis pagal KET yra apriboti galimybę paženklintame tokia linija kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta (juostomis), siekiant išvengti priešpriešiais važiuojančių transporto priemonių susidūrimų, t. y. jų paskirtis yra panaši į KET 1 priede esančio draudžiamojo ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“, kuris leidžia aplenkti pavienes transporto priemones, važiuojančias mažesniu kaip 30 km/h greičiu. Kasatorius mano, kad pagal analogiją tokia išlyga galioja ir esant horizontaliam ženklinimui, numatytam KET 3 priedo 1.1 punkte. Šiuo atveju pagyvenusio dviratininko važiavimo greitis nesiekė 30 km/h, tai patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodytas dviratininko važiavimo greitis – 12,3 km/h. Be to, kasatorius teigia, kad į priešingą eismo juostą jis išvažiavo dar neprasidėjus ištisinei linijai, skiriančiai eismo juostas. Kita vertus, pagal su 145.1 punkto reikalavimus lenkti draudžiama pagrindiniame kelyje, pažymėtame kelio ženklais „Sankryža su šalutiniu keliu“, „Šalutinis kelias iš dešinės (kairės)“ arba „Pagrindinis kelias“, bei reguliuojamose ir lygiareikšmių kelių sankryžose. Įvykio vieta šių reikalavimų neatitiko, nes nuvažiavimas nuo kelio pagal KET 145.1 punktą nelaikytinas kelių sankirta, todėl kasatorius mano, kad joje lenkti nebuvo draudžiama.

14Kartu nuteistasis nurodo, kad teismai besąlygiškai rėmėsi specialisto išvadoje nurodytais duomenimis bei atliktais skaičiavimais, pagal kuriuos automobilis prieš posūkio (nusukimo) manevrą važiavo dešiniąja eismo juosta apie 0,5 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nors specialisto išvada apie automobilio ir dviračio susidūrimo vietą, jų tarpusavio padėtis, išreiškiant tai laipsniais, yra tik tikėtina. Ekspertai, duodami specialisto išvadą, rėmėsi netiksliai užfiksuotais pirminiais ikiteisminio tyrimo duomenimis, todėl negalėjo tiksliai atkurti eismo įvykio mechanizmo, o tai rodo, jog jų išvada teismas besąlygiškai remtis negalėjo, ją turėjo lyginti su kitais bylos duomenimis. Vis dėlto teismas viršenybę suteikė specialisto išvadai, nenurodęs, kokie duomenys patvirtina joje nustatytą eismo įvykio mechanizmą, tačiau visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad ekspertai nesirėmė nuteistojo parodymais. Nors nuteistojo parodymai ir specialisto išvadoje nurodyti teiginiai apie automobilio važiavimo vietą kelio atžvilgiu prieš dviratininkui darant manevrą (nusukimą) į kairę, automobilio judėjimo kryptį, akivaizdžiai prieštaravo vieni kitiems, teismai nenurodė motyvų, kodėl nesirėmė šiais parodymais, o vadovavosi specialisto išvada.

15Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į tai, kad apygardos teismas nenurodė jokių motyvų, patvirtinančių jo kaltę pažeidus KET 9, 28 ir 122 punktų reikalavimus, kurie galėjo būti tiesiogine kilusio eismo įvykio ir jo metu atsiradusių padarinių priežastimi, iš nutartyje nurodytų argumentų darytina išvada, kad nuteistojo kaltė pasireiškė KET 134 punkto pažeidimu. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad leistinas greitis nebuvo viršytas, jis siekė 60 km/h, jokių kitų kliūčių, kurios būtų privertusios vairuotoją sulėtinti greitį ar net visiškai sustoti, nebuvo. Kasatoriaus nuomone, teismas taip pat pripažino, kad nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, kurios būtų sutrukdžiusios pasirinkti saugų greitį ar sustabdyti automobilį, tačiau šias aplinkybes teismas nepagrįstai vertino kaip aplinkybes, lėmusias eismo įvykio kilimą, nes neteisingai nustatė eismo įvykio kilimo sąlygą. Remdamasis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-195/2007, 2K-6/2008, 2K-127/2010, 2K-185/2012, 2K-398/2012, nuteistasis tvirtina, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų.

16Pasak kasatoriaus, nepagrįsta teismų atkartota specialisto išvados dalis, kad, pamatęs priekyje ta pačia kryptimi važiuojantį dviratininką, neturėdamas galimybės apvažiuoti jo paliekant saugų tarpą iš šono, važiuotojas privalėjo iš karto intensyviai stabdyti transporto priemonę, nes kelio plotis buvo pakankamas aplenkti dviratininką ir vėl grįžti į dešinę eismo juostą. Nesuprantama ir prieštaraujanti specialisto išvados dalis, kurioje nurodyta, jog vairuotojas privalėjo laiku mažinti greitį iki priekyje važiuojančio dviračio greičio ir laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenkti į priekyje važiuojantį dviratį, jei šis staiga stabdytų, nes byloje nėra jokių duomenų, kad dviratininkas, važiavęs dešine eismo juosta, būtų staiga pradėjęs stabdyti. Šią išvadą nemotyvuotai atkartojo ir teismai. Apygardos teismas, prieštaraudamas savo teiginiams nurodė, kad nuteistasis privalėjo mažinti greitį ir laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į dviratininką, jei šis staiga stabdytų, tačiau nenurodė jokių duomenų, rodančių, kad šis būtų staiga stabdęs, nes dviratininkas staiga pasuko į kairę ir išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą. Teismai neįvertino to, kad nuteistojo parodymus apie įvykio eigą ir susidūrimo vietą patvirtina įvykio vietos apžiūros duomenys apie automobilio priekinio dešinio žibinto šukes kairėje eismo juostoje arčiau kelio vidurio, sugadinimai automobilio priekinėje dešinėje dalyje, dviračio apgadinimai užpakalinėje ir kairėje dalyje. Kartu kasatorius pažymi, kad ekspertų skaičiavimai specialisto išvadoje nurodyti apytiksliai, nes netiksliai ir ne visiškai buvo išmatuota ir pažymėta įvykio vieta eismo įvykio vietos apžiūros protokole bei prie jo esančiame plane-schemoje. Ekspertas L. A. pats kompiuteriu nusibraižė eismo įvykio vietos planą, nes pagal netinkamai tyrėjų sudarytą planą-schemą negalėjo atlikti tyrimo. Tačiau šis eismo įvykio vietos planas sudarytas remiantis ne pirminiu įvykio vietoje iš karto po eismo įvykio sudarytu, o perbraižytu planu-schema, kurio autorystė apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip ir liko nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas E. J. pripažino, kad buvo daromas pirminis įvykio vietos apžiūros planas-schema, kurį braižė jis, vėliau perbraižė naują planą-schemą. Atsakydamas į teisėjų klausimus, šis liudytojas dar painiau aiškino šio plano-schemos sudarymo aplinkybes, negalėjo paaiškinti plane padarytų įrašų reikšmės, nurodydamas, jog jis įvykio vietoje tik sudarė juodraštį (nors ant byloje esančio plano švarraščio pasirašė jis pats), kuris buvo perduotas poskyrio vadovui, buvo paminėtos kitų darbuotojų pavardės – A. S. ir S.–Ž., tačiau iš parodymų, užfiksuotų teismo posėdžio protokole, liko neaišku, koks šių asmenų vaidmuo įvykio tyrime. Taigi apeliacinės instancijos nors ir ėmėsi veiksmų, siekdamas pašalinti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme spragas, tačiau to nepadarė iki galo ir visų prieštaravimų nepašalino. Be to, nuteistasis pažymi, kad apklaustų liudytojų E. J. ir M. M. parodymai apygardos teismo nutartyje trumpai išdėstyti, tačiau jie nutartyje neįvertinti, nors šių asmenų parodymai skyrėsi nuo nuteistojo parodymų. Dėl to teismas privalėjo šiuos prieštaravimus šalinti ir nurodyti, kokiais duomenimis teismas tiki ir kodėl, o kokius duomenis vertina kritiškai, kaip nepatikimus ir paneigtus konkrečiais bylos duomenimis. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, neįvykdė pareigos ištirti esmines bylos aplinkybes, pašalinti prieštaravimus tarp nuteistojo parodymų ir specialisto išvados teiginių, nes nepasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise reikiama apimtimi atlikti įrodymų tyrimą.

17Teismas taip pat neteisingai įvertino paties nuteistojo parodymus, nes visiškai nutylėjo, kodėl netiki jo versija, kad dviratininką, staiga pasukusį į kairę pusę, jis pamatė tuo metu, kai iki jo buvo likę vos keli metrai. Ekspertai yra nurodę, kad tam, jog neatsitrenktų į dviratininką, minimalus atstumas greičiui sumažinti turėjo būti ne mažesnis kaip 30,5 m. Taigi nepaneigtas aiškinimas, jog nuteistasis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su dviratininku. Be to, ekspertai kategoriškai nurodė, kad dviratininkas, vykdydamas KET reikalavimus (KET 66 punktas), turėjo techninę galimybę išvengti pavojingos situacijos susidarymo ir šio eismo įvykio kilimo, jei, kaip reikalaujama, būtų sustojęs, praleidęs iš paskos važiuojančią transporto priemonę ir tik po to kirtęs kelio važiuojamąją dalį vesdamas dviratį; šiuo atveju dviratininko veiksmai – keitė važiavimo kryptį sudarydamas kliūtį iš paskos artėjančiai transporto priemonei – techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.

18Kasatorius pažymi, kad priežastinio ryšio nustatymas tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal BK 281 straipsnį. Vertinant transporto priemonės vairuotojo veiksmus bei sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes ir kaip laiku jis ėmėsi veiksmų, siekdamas išvengti neigiamų pasekmių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2010). Vien kilę padariniai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti KET pažeidimo. Techninės galimybės laiku sustabdyti automobilio nebuvimas yra lemiamas veiksnys nustatant asmens kaltę, būtent tokia situacija ir buvo nustatyta šioje byloje. Visos pirmiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismai, neteisingai įvertinę bylos duomenis, neteisingai nustatė eismo įvykio kilimo mechanizmą. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas būtinąją padarinių kilimo sąlygą, nurodė prieštaringus duomenis, kurie rodo, jog B. P. veiksmai esant intensyviam eismui, sukant į kairę, sudarant kliūtį iš paskos artėjančiam automobiliui ir buvo BK 281 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo sąlyga. Taigi teismas pripažino, kad B. P. darė manevrą į kairę, tačiau, konstatuodamas automobilio vairuotojo padarytą KET pažeidimą, nurodė, kad pastarasis nesilaikė iki dviratininko saugaus atstumo, nors byloje nenustatyta, kad dviratininkas būtų stabdęs, nes jis atliko kitą manevrą – suko į kairę pusę. Kasatoriaus nuomone, tai rodo, jog nuteistasis neteko techninės galimybės išvengti šio eismo įvykio ne todėl, kad B. P. staiga stabdė, o todėl, kad pasuko dviratį automobilio važiavimo juosta prieš pat automobilį, likus mažesniam kaip 30,5 m atstumui, kuris reikalingas sumažinti automobilio važiavimo greitį iki tokio, kad būtų išvengta atsitrenkimo į maždaug 12,3 km/h greičiu važiuojantį dviratininką. Tokias aplinkybes ir nukentėjusiojo padarytus KET 66, 67 punktų pažeidimus iš esmės pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi būtent nukentėjusiojo B. P. KET pažeidimas ir buvo BK 281 straipsnyje numatytų padarinių kilimo būtinoji sąlyga.

19Nuteistojo teigimu, apygardos teismas neteisingai aiškino baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai suprato ir traktavo BK 16 straipsnio 2 dalyje nustatytos neatsargumo rūšies esmę, todėl neteisingai išsprendė ir kaltės klausimą.

20Kartu nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo į ją neįsigilinęs, nes nutartyje nurodė ne tos teisėjos pavardę, neteisingai pažymėjo, kad nukentėjusysis mirė įvykio vietoje, nors šis mirė ligoninėje, be to, savo sprendimą paskelbė tik po penkių mėnesių nuo išėjimo į pasitarimo kambarį priimti sprendimą.

21Atsiliepimu į nuteistojo R. G. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo skundą atmesti.

22Prokuroras pažymi, kad daugelis kasacinio skundo argumentų yra susiję su įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, o tai pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasatoriaus argumentai dėl to, kad eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis buvo paties nukentėjusiojo neteisėti veiksmai, grindžiami subjektyviu vertinimu ir samprotavimais. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, o tarpusavyje susijusių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, todėl skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų atmestini.

23Kartu prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šis teismas optimalia apimtimi atlikto įrodymų tyrimą, atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kodėl jie atmetami, pateikė motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo.

24Nuteistojo R. G. kasacinis skundas atmestinas.

25Dėl kasacinio skundo argumentų

26Priešingai negu teigia kasatorius, žemesnės instancijos teismai, nustatydami, kad nuteistasis pažeidė atitinkamus KET reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

27Eismo įvykis, kuriame dalyvavo nuteistasis R. G., įvyko kelio ruože, kuriame priešingų krypčių eismo juostos atskirtos siaura ištisine ženklinimo linija. Pagal KET 122 punkto reikalavimus kirsti ištisines ženklinimo linijas leidžiama tik šių taisyklių 3 priede nurodytais atvejais. KET 3 priedo 1.1 punkte nurodyta, kad šią liniją kirsti draudžiama, išskyrus tuos atvejus, kai ji žymi važiuojamosios dalies kraštą arba stovėjimo vietą. Taigi bet kokiu atveju draudžiama kirsti ištisinę ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių eismo juostas. Toliau KET 122 punkte pažymima, kad esant ištisinei ženklinimo linijai, skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos.

28Kasatorius nurodo, kad ištisinės ženklinimo linijos jis nekirto, o pamatęs priekyje važiuojantį dviratininką, persirikiavo į priešingos krypties eismo juostą dar esant brūkšninei linijai. Tokia kasatoriaus pozicija prieštarauja specialistų išvadai ir specialisto paaiškinimams žemesnės instancijos teismuose. Pagal automobilio ir dviračio sugadinimų lokalizaciją, susidūrimo vietą, stabdymo pėdsakus ir kitus duomenis specialistai apskaičiavo automobilio pasisukimo kampą (200) kelio ašinės linijos atžvilgiu bei kitus parametrus, kurie rodo, kad nuteistojo vairuojamas automobilis prieš posūkio (nusukimo) manevrą važiavo dešiniąja eismo juosta, t. y. manevro metu kirto ištisinę liniją. Apeliacinės instancijos teismas aiškinosi nuteistojo apeliaciniame skunde keltus ir kasaciniame skunde atkartojamus klausimus dėl įvykio vietos apžiūros plano, kuriame užfiksuoti pėdsakai nesusieti su kelio pločiu, ir nustatė, kad tokie trūkumai nesukliudė specialistams atkurti eismo įvykio metu buvusią situaciją.

29Pažymėtina tai, kad paties kasatoriaus nurodoma aplinkybė, esą jis nekirto ištisinės linijos, o į priešingos krypties eismo juostą išvažiavo dar esant brūkšninei linijai, ne paneigia, o patvirtina jo padarytą KET pažeidimą. Minėta, kad pagal KET 122 punkto reikalavimus, esant ištisinei ženklinimo linijai, skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo R. G. aiškinimą, kad pradėjęs lenkimo manevrą dar esant brūkšninei linijai, jis neprivalėjo grįžti į savo eismo juostą, kaip prieštaraujantį šiam KET punktui. Minėta ir tai, kad toks kasatoriaus aiškinimas yra hipotetinis, nes teismai argumentuotai rėmėsi bylos duomenimis, pagal kuriuos automobilio vairuotojas išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kirsdamas ištisinę ženklinimo liniją.

30Pagal KET 134 punktą, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kasatorius nurodo iš tolo pastebėjęs dviratininką, todėl dėl siauros važiuojamosios kelio dalies nesant galimybės apvažiuoti dviračio, paliekant saugų tarpą iš šono, jis privalėjo sumažinti greitį iki dviratininko greičio ir laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojantį dviratį. Nuteistasis šio reikalavimo nesilaikė, dėl to, dviračiui pradėjus posūkio manevrą į kairę, neteko techninės galimybės išvengti eismo įvykio, kurio metu žuvo dviračiu važiavęs žmogus.

31Pagal specialistų išvadą techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir dviratininko B. P. veiksmai. Prieš pasukdamas į kairę jis neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, nenulipo nuo dviračio ir nesivedė jo skersai važiuojamosios kelio dalies (KET 66 punktas).

32Kasatorius, neigdamas savo padarytus KET pažeidimus, kartu ginčija priežastinį ryšį tarp teismų nustatytų jo pažeidimų ir kilusių padarinių. Teismai svarstė, kurio iš eismo įvykio dalyvių padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, ir pateikė argumentus, pagrindžiančius būtent nuteistojo R. G. padarytų pažeidimų lemiamą reikšmę.

33Sprendžiant baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių priežasties klausimą, turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti KET pažeidimai, bet ir kiti faktoriai, taip pat galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui.

34Pagal KET 66 punktą, jeigu eismas intensyvus ir reikia pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, dviračio vairuotojas turi nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nesudarydamas kliūties kitoms transporto priemonėms. Kelių eismo taisyklės nepateikia intensyvaus eismo sąvokos, teismai vadovavosi specialisto paaiškinimu, kad artėjanti transporto priemonė duoda pagrindą eismą vertinti kaip intensyvų. Kartu teismai atsižvelgė į tai, kad dviratininkas važiavo kelio ruožu, kuriame priešingų krypčių eismo juostos atskirtos ištisine linija, dėl siauros važiuojamosios kelio dalies nėra galimybės saugiai apvažiuoti dviračio, todėl dviratininkas negalėjo tikėtis lenkimo manevro. Automobilio vairuotojas, važiuodamas dviračiui iš paskos, turėjo galimybę įvertinti situaciją, jam nebuvo jokių kliūčių vykdyti KET 134 punkto reikalavimo sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti automobilį, kurio vykdymas būtų įgalinęs išvengti susidūrimo su dviratininku ir kilusių padarinių. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismų išvada, kad būtent nuteistojo R. G. padaryti KET pažeidimai susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

35Teismai KET 122 punkto pažeidimą konstatavo tik KET 134 punkto reikalavimų nevykdymo kontekste, nesutikdami su nuteistojo R. G. interpretacija, esą KET 122 punktas nedraudžia važiuoti priešingos krypties eismo juosta, kai jas skiria ištisinė ženklinimo linija. Kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad, pažeidus specialias Kelių eismo taisykles, šiuo atveju KET 134 punkto reikalavimus, šiems pažeidimams esant priežastiniu ryšiu susijusiems su BK 281 straipsnyje numatytais padariniais, bendrųjų Kelių eismo taisyklių, šiuo atveju KET 9 ir 28 punktų, pažeidimai nuosprendyje neturi būti papildomai nurodomi. Tokio teismų sprendimų trūkumo kolegija nevertina kaip esminio BPK pažeidimo, nes dėl to nebuvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ir tai nesukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį ir nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

36BK 281 straipsnyje numatyti nusikaltimai yra neatsargūs, todėl nuteistojo R. G. teiginiai dėl teismų išvadų neatitikimo BK 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms dėl neatsargios kaltės rūšies nusikalstamo pasitikėjimo požymių neturi įtakos jo veiksmų kvalifikavimo teisingumui (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

37Kasaciniame skunde nurodomos BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, išdėstomi BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimai ir pateikiamas savas bylos duomenų vertinimas, priešingas teismų padarytoms išvadoms. Dauguma kasacinio skundo argumentų grindžiami tuo byloje paneigtu nuteistojo R. G. teiginiu, kad jis iš anksto išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir ja judėjo iki susidūrimo su dviračiu.

38Kolegija pažymi, kad nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami kaltinamojo teiginiai.

39Priešingai negu teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas BPK 242 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nėra pažeidęs. Pats kasatorius nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė šių normų pažeidimai, t. y. kokie bylos įrodymai teismo nebuvo tiesiogiai ištirti ir aptarti nuosprendyje. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir analizės trūkumai yra šalinami apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir pateikė motyvuotas išvadas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų. BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis priklauso nuo priimamo sprendimo rūšies ir konkrečių bylos aplinkybių. Kasatorius teigia, esą apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų, keliamų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, tačiau apeliacinės instancijos teismas yra priėmęs ne nuosprendį, o nutartį atmesti nuteistojo apeliacinį skundą. Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismo nutartis šiuos reikalavimus atitinka.

40Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

41Atmesti nuteistojo R. G. kasacinį skundą.