Byla 2K-185/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant D. P. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei uždraudžiant vairuoti kelių transporto priemones trejus metus.

2Priteista nukentėjusiesiems S. P. ir R. P. po 85 684 Lt neturtinei žalai atlyginti iš D. P., 1104,90 Lt turtinei ir 8632 Lt neturtinei žalai atlyginti – iš AB „Lietuvos draudimas“.

3Priteista iš D. P. nukentėjusiajam R. P. 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

4Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 14 d. nutartis, kuria nuteistosios D. P. apeliacinis skundas atmestas, nukentėjusiųjų S. P. ir R. P. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies: priteista iš nuteistosios D. P. nukentėjusiajai S. P. 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą,

Nustatė

6D. P. nuteista už tai, kad 2010 m. rugsėjo 14 d., apie 17.28 val., Šiauliuose, Vytauto gatvėje, prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ties 257-uoju namu, vairuodama automobilį „Mazda 6“, važiuodama Kuršėnų kryptimi, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 37, 133, 135 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, artėdama prie pėsčiųjų perėjos 76 km/h greičiu, viršijo transporto priemonėms gyvenvietėse leistiną 50 km/h greitį, laiku nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, nepraleido į pėsčiųjų perėją išbėgusios mažametės E. P. ir ją kliudė; dėl šio susidūrimo E. P. buvo nublokšta į priešpriešinio eismo juostą ir kliudyta priešpriešiais važiavusio M. B. vairuojamo automobilio „VW Golf“; dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo – atviro įspaustinio kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžio – E. P. įvykio vietoje žuvo.

7Kasaciniu skundu nuteistoji D. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba nukentėjusiesiems priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 50 000 arba iki 80 000 Lt.

8Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 281 straipsnio 5 dalį) ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį; apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis ir abejotinais bylos įrodymais, pateiktos išvados dėl kasatorės kaltės prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kasatorės manymu, visos byloje kilusios abejonės turėjo būti vertinamos jos naudai, tačiau to nebuvo padaryta.

9Kasatorė įsitikinusi, kad ji nuteista pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nepagrįstai, nes teismai visiškai neatsižvelgė į ją teisinančius duomenis. Iš tikrųjų pagrindinė eismo įvykio kaltininkė buvo pėsčioji E. P., ir būtent jos veiksmai – padaryti KET 51, 55.4 punktų pažeidimai – buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Kasatorė teigia važiavusi ne didesniu kaip 50 km/h greičiu (tai patvirtina eismo įvykio liudytojai) ir, artėdama prie sankryžos, automobilio nestabdė, nes jokių pėsčiųjų prie jos nebuvo. Pasak kasatorės, dvi mergaites ties gatvės viduriu ji pamatė tik privažiavusi prie perėjos. Mergaitės išbėgo staiga ir kasatorė labai išsigando.

10Kasatorė pažymi, kad skundžiamus sprendimus priėmę teismai priežastinio ryšio klausimą sprendė neteisingai, ignoruodami susiklosčiusią teismų praktiką, nes buvo vertinami tik kasatorės padaryti KET pažeidimai, tuo tarpu dėl nukentėjusiosios E. P. veiksmų visiškai nepasisakyta, jos padaryti KET pažeidimai neįvardyti, neįvertinta jų įtaka eismo įvykio kilimui. Kasatorės teigimu, būtent pėsčiosios išbėgimas į važiuojamąją kelio dalį, neįsitikinus, kad tai daryti yra saugu, kad nėra artėjančių prie pėsčiųjų perėjos transporto priemonių (KET 51, 55.4 punktų pažeidimai), lėmė eismo įvykį.

11Kasatorės manymu, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesant pakankamų jos kaltės įrodymų. Teismas negalėjo grįsti kasatorės kaltės specialisto išvada, nes joje pateikta ne kategoriška, o tik tikėtina išvada, kad įvykio vietoje užfiksuoti 35 m ilgio stabdymo pėdsakai palikti automobilio „Mazda 6“. Kilus abejonių dėl specialisto išvados, kasatorė prašė skirti pakartotinį autotechninį tyrimą, pavedant jį atlikti Teismo ekspertizės centro specialistams autotechnikams iš Vilniaus, tačiau pirmosios instancijos teismas jos prašymo netenkino. Be to, pasak kasatorės, ši specialisto išvada yra neteisėta, nes atlikta remiantis policijos pareigūno R. S. suklastotu oficialiu dokumentu – 2010 m. rugsėjo 14 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, į kurį atgaline data įrašyti duomenys apie automobilio „Mazda 6“ apžiūrą ir techninės būklės patikrinimą. Dėl šios priežasties laikytina, kad automobilių „Mazda 6“ ir „VW Golf“ važiavimo greitis buvo nustatytas neteisėtai ir neteisingai.

12Kasatorė nurodo, kad šių kasaciniame skunde nurodytų klaidų apeliacinės instancijos teismas neištaisė, neatliko papildomo įrodymų tyrimo, neapklausė liudytojo R. S., todėl nepašalino kilusių prieštaravimų dėl dokumentuose parašytų faktų pagrįstumo ir teisingumo. Taigi šios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų. Pasak kasatorės, taip buvo pažeista jos teisė į gynybą, įtvirtinta BPK 10 straipsnyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, 45 straipsnyje bei 324 straipsnio 2 dalyje, nes nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomų įrodymų, patvirtinančių, jog jos automobilio, važiavusio 30 km/h greičiu, stabdymo kelias buvo nustatytas neteisėtai.

13Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialisto išvados teisėtumą ir pagrįstumą, neatsižvelgė į tai, kad specialistas negalėjo atsakyti, ar toje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, teisingai organizuotas eismas, be to, paklaustas, kokiu tempu E. P. ėjo per pėsčiųjų perėją, nurodė, kad šių aplinkybių jis netyrė. Be to, kasatorės manymu, šios instancijos teismas negalėjo spręsti apie didelį jos važiavimo greitį iš liudytojo M. B. parodymų, pagal kuriuos automobiliu „Mazda 6“ partrenkta mergaitė „skrido“, tokia teismo išvada paremta tik prielaida. Pasak kasatorės, skundžiamoje nutartyje teismas neteisingai interpretavo KET 37 punktą, nurodydamas, kad pagal KET reikalavimus D. P., artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, turėjo sulėtinti greitį nepriklausomai nuo to, ar joje buvo pėsčiųjų, ar ne. Iš tikrųjų KET 37 punkte tokio reikalavimo nėra, jame nurodyta, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį.

14Kasatorė įsitikinusi, kad teismai turėjo pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos rizikingas nukentėjusiosios E. P. elgesys, nes nelaimė nebūtų įvykusi, jeigu ši į važiuojamąją kelio dalį būtų įžengusi, o ne įbėgusi.

15Be to, kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teisme ji buvo pareiškusi prašymą nagrinėjamoje byloje patraukti atsakovu Šiaulių miesto savivaldybę. Kasatorės manymu, ši institucija, būdama atsakinga už tinkamą eismo organizavimą mieste, turėtų prisiimti dalį kaltės dėl įvykusio eismo įvykio ir atlyginti dalį neturtinės žalos nukentėjusiesiems. Eismo įvykio metu automobilių stovėjimo aikštelėje ir pėsčiųjų perėjoje stovėjo daug automobilių, tarp jų ir mikroautobusas, kuris trukdė eismui, nes buvo išsikišęs į važiuojamąją kelio dalį. Dėl šios priežasties automobilio „VW Golf“ vairuotojas M. B. buvo priverstas išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir ši aplinkybė, kasatorės manymu, lėmė tai, kad mergaitė, nublokšta josios automobiliu, pakliuvo po M. B. vairuojamo automobilio ratais. Pasak kasatorės, jeigu mikroautobusas nebūtų trukdęs eismui, t. y. „VW Golf“ važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, kaip to reikalaujama KET, tokių eismo įvykio pasekmių nekiltų. Be to, perėjoje stovintys lengvieji automobiliai taip pat ribojo matomumą eismo dalyviams. Tokiomis aplinkybėmis itin sunku pamatyti pėsčiuosius vaikus, dėl jų mažo ūgio (E. P. ūgis – 132 cm); juos galima pastebėti tik išėjusius į važiuojamąją kelio dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatraukė Šiaulių miesto savivaldybės civiliniu atsakovu ir, būdamas šališkas, nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl pėsčiųjų perėjos įrengimo neleistinoje vietoje, taip pažeisdamas nuosprendžio surašymą reglamentuojančias BPK normas. Apeliacinės instancijos teismas šių nuteistosios argumentų visiškai nevertino, o apeliaciniame skunde pateikto prašymo patraukti Šiaulių miesto savivaldybę atsakovu nepagrįstai netenkino, nurodydamas, kad teisiamojo posėdžio protokole neužfiksuota, jog prieš pradedant įrodymų tyrimą nuteistoji ar jos gynėjas būtų pageidavę patraukti atsakovu Šiaulių miesto savivaldybę; gynėjas apie tai pareiškė tik baigiamųjų kalbų metu. Kasatorei nesuprantama, kodėl prašymas nebuvo užfiksuotas teismo posėdžio protokole.

16Kasatorė mano, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš jos nukentėjusiesiems S. P. ir R. P. 171 368 Lt (kiekvienam po 85 684 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, pagal kurią tokio pobūdžio bylose neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiesiems vidutiniškai priteisiama nuo 30 000 iki 100 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-173/2010). Šiuo atveju nebuvo vadovautasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamai neįvertinta kasatorės kaltė (nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, sąmoningai nesiekiant sukelti nukentėjusiesiems dvasinių išgyvenimų), be to, neatsižvelgta į kasatorės turtinę padėtį.

17Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistosios D. P. kasacinį skundą atmesti.

18Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, baudžiamasis įstatymas D. P. veikai pritaikytas tinkamai, nagrinėjant bylą esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Teismai, remdamiesi išsamiai įvertintų bylos įrodymų visuma, tinkamai motyvavo išvadas dėl kasatorės kaltės padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą veiką. Kasatorės versija paneigta liudytojų O. P. ir K. C., R. S., A. D., V. L., G. G. parodymais, 2011 m. sausio 5 d. bei 2011 m. sausio 12 d. specialistų išvadų duomenimis, eksperto E. G. paaiškinimais teisme. Iš šių duomenų matyti, kad kasatorei nebuvo kliūčių pamatyti mergaičių, matomumo niekas jai neužstojo, o automobilio stabdymo žymės rodo, jog buvo važiuota viršijant leistiną greitį (76 km/h). 2012 m. sausio 12 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad kasatorė, važiuodama 76 km/h greičiu, neteko techninės galimybės išvengti pėsčiosios E. P. partrenkimo, kurią kliudė pėsčiųjų perėjoje, ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Šioje išvadoje nurodyta, kad jeigu kasatorė būtų važiavusi leistinu 50 km/h greičiu, tai, stabdydama toje pačioje vietoje, kurioje sureagavo, būtų turėjusi techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Taigi darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pėsčiosios judėjimo greitis neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas įvertino ne tik kasatorės, bet ir pėsčiosios veiksmus ir konstatavo, kad nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių, jų greitį ir pradėti eiti perėja tik įsitikinus, kad tai daryti saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Teismas pažymėjo, kad jeigu D. P. būtų buvusi pakankamai atidi, neviršytų leistino greičio, atsižvelgtų, jog artėja prie pėsčiųjų perėjos, tai eismo įvykio ir jo metu kilusių padarinių būtų buvę galima išvengti. Prokuroras įsitikinęs, kad teismas teisingai sprendė, jog būtent kasatorės padaryti KET 9, 37, 133, 135 punktų pažeidimai, o ne nukentėjusiosios veiksmai, buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais, ši išvada padaryta remiantis išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma.

19Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė. Teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nutartyje motyvuotai pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę, o ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą, t. y. jis yra privalomas tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą, apklausė liudytoją R. S., todėl nuteistoji ir jos gynėjas turėjo galimybę šiam pateikti klausimų, tačiau šia teise nebuvo nepasinaudota, be to, byloje atlikus trasologinį ir eismo įvykio tyrimus, pateiktos specialistų išvados dėl eismo įvykio mechanizmo ir pagrindinės jo kilimo sąlygos. Prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimas atliktas išsamiai, ir nutaręs byloje neatlikti papildomo įrodymų tyrimo, bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatų nepažeidė ir skundžiamą nutartį surašė pagal BPK 332 straipsnio reikalavimus.

20Prokuroro manymu, nėra pagrindo pripažinti kasatorės atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nes byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios veiksmai – jos judėjimo greitis – įtakos eismo įvykio kilimui neturėjo; tuo tarpu, jeigu nuteistoji būtų važiavusi neviršydama leistino 50 km/h greičio, artėdama prie pėsčiųjų perėjos, būtų buvusi pakankamai dėmesinga ir atidi, būtų galėjusi išvengti pėsčiosios partrenkimo, nepaisant to, ar ši būtų įbėgusi ar įžengusi į pėsčiųjų perėją. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad važiuojamąją kelio dalį pėsčioji kirto leistinoje vietoje – pėsčiųjų perėjoje – kurios paskirtis ir yra saugiai pereiti gatvę, todėl pirmenybė joje teikiama pėstiesiems.

21Prokuroras nurodo, kad mažinti nukentėjusiesiems priteistą neturtinės žalos dydį nėra pagrindo. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, CK 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė. Turtinė padėtis ir neatsargi kaltė šiuo atveju negali būti lemiami kriterijai nustatant neturtinės žalos dydį, nes absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju jos dydį lemia esminis kriterijus – nusikalstamos veikos padariniai. Kaip matyti, teismas, spręsdamas civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo padarinius – mažametės žūtį – ir konstatavo, kad dėl kasatorės sukelto eismo įvykio nukentėjusieji neteko mažametės dukters, dėl to patyrė skaudžių dvasinių išgyvenimų ir sukrėtimų.

22Prokuroras, pasisakydamas dėl Šiaulių miesto savivaldybės įtraukimo civiliniu atsakovu, nurodė, kad pagal BPK 109 ir 111 straipsnius už padarytą žalą baudžiamojoje byloje gali atsakyti pats kaltinamasis ar už jo veikas materialiai atsakingi asmenys. Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad Šiaulių miesto savivaldybė būtų materialiai atsakinga už kasatorės kaltus veiksmus (KET reikalavimų pažeidimus) deliktinės ar sutartinės civilinės atsakomybės pagrindu. Šioje byloje teismas, konstatavęs, kad būtent kasatorė įvykdė kaltus veiksmus, pagrįstai priteisė iš jos nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, prokuroras pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisingai nurodė, jog iki įrodymų tyrimo pradžios kasatorės gynėjas tinkamai nepateikė prašymo dėl civilinio atsakovo įtraukimo į bylą.

23Atsiliepimu nukentėjusieji S. P. ir R. P. prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

24Nukentėjusieji teigia, kad baudžiamasis įstatymas D. P. padarytai veikai pritaikytas tinkamai, abiejų instancijų teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp jos padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodytų padarinių kilimo pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tinkamai motyvuotos. Nuteistosios argumentai, susiję su specialisto išvados patikimumu, teigiant, kad ji surašyta remiantis policijos pareigūno R. S. suklastotu įvykio vietos apžiūros protokolu, apeliacinės instancijos teismo motyvuotai paneigti. Specialisto išvadoje nustatyta, kad eismo įvykio kilimą ir E. P. žūtį lėmė būtent kasatorės veiksmai. Abiejų instancijų teismai teisingai konstatavo, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei D. P. nebūtų pažeidusi KET reikalavimų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-655/2007, 2K-158/2009) net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog pėsčiųjų perėjoje partrenkta nukentėjusioji buvo neatsargi, ši aplinkybė vis tiek nepaneigia fakto, kad būtina sąlyga ir dėsninga eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis yra vairuotojo, nepraleidusio pėsčiojo, padarytas pažeidimas. Priešingai nei teigia kasatorė, KET 37 punkto prasmę teismai aiškino teisingai. Reikalavimas sulėtinti transporto priemonę artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos KET 37 punkte nustatytas nepriklausomai nuo to, ar joje yra pėsčiųjų, ar ne; kiekvienas turi laikytis šio reikalavimo, net jei teigia, jog pėsčiųjų perėjoje žmonių nebuvo (kasacinė nutartis Nr. 2K-678/2010). Nukentėjusiųjų manymu, nėra pagrindo pripažinti D. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nes iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad E. P. buvo partrenka tuo metu, kai ėjo per pėsčiųjų perėją.

25Nukentėjusieji nurodo, kad vairuotojas, partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje, negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavęs ar sustojęs automobilis ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-416/2010), todėl D. P. teiginys, jog neva ne ji, o Šiaulių miesto savivaldybė turi atlyginti neturtinę žalą, yra visiškai nepagrįstas. Nukentėjusiųjų manymu, neturtinės žalos atlyginimo klausimas byloje išspręstas teisingai, t. y. nepažeidžiant CK 250 straipsnio 2 dalies nuostatų ir susiklosčiusios teismų praktikos. Tokio pobūdžio bylose priklausomai nuo bylos aplinkybių priteisiamos neturtinės žalos dydis vidutiniškai svyruoja nuo 30 000 Lt iki 150 000 Lt (kasacinės nutartys Nr. 2K-55/2008, 2K-560/2008, 2K-188/2009, 2K-296/2009, 2K-73/2010). Neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos KET, yra labai įvairūs tiek pagal pažeidimo faktines aplinkybes, tiek pagal kilusius padarinius, todėl teismui nustačius, kad asmuo pažeidė KET dėl neatsargumo, būtina įvertinti padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kokie KET pažeidimai buvo padaryti, ar jie susiję su itin dideliu kaltininko neatsargumu ir šiurkščiu KET nesilaikymu bei pagarbos kitiems eismo dalyviams nebuvimu, kokios KET pažeidimo padarymo pasekmės. Šioje byloje nustatyta, kad D. P. nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdama kelių transporto eismo saugumo taisykles, nes gerokai viršijo leistiną greitį, buvo itin neatidi. Be to, D. P. net neprisipažino padariusi nusikaltimą, nesigailėjo, priešingai – kaltino ir kaltina žuvusią E. P.

26Nukentėjusieji pažymi, kad nuteistoji yra atlyginusi jiems visą priteistą neturtinę žalą ir tai rodo, jog toks žalos dydis nėra jai nepakeliama našta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymą, be kita ko, lemia objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą. Nukentėjusieji neteko vienintelės jaunėlės, tik pradėjusios lankyti mokyklą dukters; jai žuvus, nutrūko ryšys, kuris sieja tėvus su praeitimi, dabartimi ir natūraliai laukiama ateitimi; jų gyvenimas pasikeitė iš esmės, nes dėl patirto emocinio sukrėtimo patiria didelių dvasinių išgyvenimų. Duktė žuvo praktiškai po nukentėjusiųjų gyvenamojo namo langais, kasdien matyti tą vietą buvo nepakeliama, todėl, gavę neturtinės žalos atlyginimą, nusipirko kitą gyvenamąjį būstą, kuriame šiuo metu gyvena visa šeima.

27Nuteistosios D. P. kasacinis skundas netenkintinas

28Dėl nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį

29BK 281 straipsnio 5 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. D. P. nuteista už tai, kad 2010 m. rugsėjo 14 d., apie 17.28 val., Šiauliuose, Vytauto gatvėje, prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ties 257-uoju namu, vairuodama automobilį „Mazda 6“, važiuodama Kuršėnų kryptimi, pažeidė KET 9, 37, 133, 135 punktų reikalavimus, dėl to susidūrė su pėsčiųjų perėjoje stovėjusia E. P., kuri nuo smūgio buvo nublokšta į priešpriešinio eismo juostą, kliudyta priešpriešiais važiavusio M. B. vairuojamo automobilio „VW Golf“; dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo – atviro įspaustinio kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžio – E. P. įvykio vietoje žuvo.

30Eismo įvykis įvyko nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, dienos metu, esant pakankamam matomumui. KET 37 punkte nustatyta, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Šis KET reikalavimas įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiam, pasirengusiam pėsčiųjų išėjimui į gatvę ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamojoje dalyje. Nors KET 51 punkte nustatyta, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių, jų greitį ir įsitikina, jog tai saugu, o 52 punkte – kad važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi delsti ar stoviniuoti, nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, ir baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl vairuotojas, matydamas, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, taip, kaip to reikalaujama KET 37 punkte, privalo būti itin atidus ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje, vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavęs ar sustojęs automobilis ir pan. Toks pasiteisinimas negali pašalinti vairuotojo kaltės.

31Vairuotojo atsakomybė dėl pėsčiųjų sužalojimo pėsčiųjų perėjoje nekyla tik nesant Kelių eismo taisyklių pažeidimo arba nesant vairuotojo kaltės dėl padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių, t. y. kai vairuotojas važiuoja leistinu greičiu, o pėsčiasis staiga išbėga į kelio eismo juostą, kuria juda automobilis, greitai bėga per perėją ir dėl to vairuotojas neturi galimybės laiku sustabdyti automobilio ir išvengti eismo įvykio (kasacinė nutartis Nr. 2K-416/2012).

32Pasak kasatorės, pagrindinė eismo įvykio kaltininkė buvo pėsčioji E. P., nes būtent jos veiksmai – padaryti KET 51, 55.4 punktų pažeidimai – buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo konstatuota, jog pėsčioji padarė kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus, todėl teisėjų kolegija negali vienareikšmiai teigti, kad E. P. pažeidė KET 51 ir 55.4 punktus. Kolegija sutinka, kad pati nukentėjusioji galėjo pažeisti KET tuo atveju, jei išėjo į pėsčiųjų perėją staiga priešais į ją įvažiuojantį automobilį, tačiau vieno eismo dalyvio KET pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju D. P., nuo pareigos neviršyti greičio, vairuoti saugiai, sumažinti greitį artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kad galėtų sustabdyti automobilį, kaip to reikalaujama KET 37 punkte. Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar jis mato pėsčiųjų perėjoje žmogų. Pamatęs pėsčiųjų perėjoje žmogų, vairuotojas privalo stabdyti automobilį, sustoti ir praleisti pėsčiąjį. Juk gali būti, kaip šioje situacijoje, kai pėsčiasis įeina į pėsčiųjų perėją, o vairuotojas jo dėl įvairių priežasčių dar nemato. Šis įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui (kasacinės nutartys Nr. 2K-158/2009, 2K-127/2010).

33Faktą, kad kasatorė padarė KET pažeidimus ir jie buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, patvirtina bylos medžiaga. Nors kasatorė teigia važiavusi ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, specialisto išvadoje nustatytas 59-60 km/h greitis. Be to, nors kasatorė tvirtina, kad, artėdama prie sankryžos, automobilio nestabdė, nes jokių pėsčiųjų prie jos nebuvo, tačiau kaip matyti iš nustatytų įvykio aplinkybių, dvi mergaitės buvo pėsčiųjų perėjoje, tik dėl kažkokių priežasčių kasatorė tiesiog jų nepamatė. Tai reiškia, kad ji nebuvo pakankamai dėmesinga, juo labiau kad mergaitė buvo partrenkta perėjusi priešingą eismo juostą, t. y. daugiau kaip pusę važiuojamosios dalies. Jokie kiti automobiliai netrukdė kasatorei pamatyti nukentėjusiosios, einančios per perėją. Kasatorė pati teigia, kad automobilį pradėjo stabdyti po smūgio. Tai reiškia, kad arba ji nematė mergaičių arba pradėjo stabdyti pavėluotai. Taigi KET 37 ir 135 punktų pažeidimai akivaizdūs. Kasatorės padaryti KET pažeidimai buvo būtina sąlyga padariniams kilti. Jei kasatorė neviršytų greičio ir laiku pamatytų mergaites pėsčiųjų perėjoje, ir laiku pradėtų stabdyti, eismo įvykio pavyktų išvengti. Šiuo atveju prie parduotuvės „Centas“ netoli pėsčiųjų perėjos įrengta automobilių stovėjimo aikštelė negalėjo trukdyti kasatorei pamatyti pėsčiųjų perėjoje buvusių mergaičių, nes stovėjimo aikštelė buvo kitoje gatvės pusėje ir joje stovėję automobiliai galėjo trukdyti pamatyti pėsčiąsias tik „VW Golf“ vairuotojui M. B., o ne kasatorei. Kartu konstatuotina, kad M. B., priešingai nei teigia kasatorė, nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, jis važiavo savo eismo juostoje. Savo ruožtu važiavimą arčiau dešiniojo kelkraščio ar arčiau vidurio linijos vairuotojas pasirenka, atsižvelgdamas į eismo sąlygas.

34Kasatorė teigia, kad teismai turėjo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos rizikingas nukentėjusiosios E. P. elgesys, nes nelaimė nebūtų įvykusi, jeigu ši į važiuojamąją kelio dalį būtų įžengusi, o ne įbėgusi. Kolegija laiko, kad mergaitės įžengė į važiuojamąją gatvės dalį pėsčiųjų perėjos zonoje, kur pirmenybė teikiama pėstiesiems, o ne vairuotojui, todėl nėra pagrindo jų elgesio laikyti tiek rizikingu, kad būtų galima jį traktuoti kaip nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

35Dėl neturtinės žalos dydžio

36Kasatorė ginčija pirmosios instancijos teismo priteistą nukentėjusiesiems S. P. ir R. P. 171 368 Lt (kiekvienam po 85 684 Lt) neturtinės žalos atlyginimą, teigdama, kad teismai nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, pagal kurią tokio pobūdžio bylose neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiesiems vidutiniškai priteisiama nuo 30 000 iki 100 000 Lt. Kasatorė mano, kad neįvertinta jos kaltė (nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, sąmoningai nesiekiant sukelti nukentėjusiesiems dvasinių išgyvenimų), be to, neatsižvelgta į turtinę padėtį.

37CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, įpareigojanti teismą nustatyti nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį, laikantis Civilinio kodekso nuostatų ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą dėl neturtinės žalos priteisimo iš kasatorės dydžio ir apeliacinės instancijos teismas dėl to labai išsamiai pasisakė.

38Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų praktikoje bylose dėl eismo įvykių, kuriuose žūsta žmonės, priklausomai nuo aplinkybių neturtinės žalos dydžiai gali būti įvairūs. Iš kasatorės priteistas neturtinės žalos dydis nėra kažkuo išskirtinis. Teismų praktikoje priteisiami ir daug didesni neturtinės žalos dydžiai. Kolegija laiko, kad šios teismų sprendimų dalys pagrįstos, pakankamai motyvuotos, todėl nėra teisinio pagrindo jų keisti.

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

40Nuteistosios D. P. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Priteista nukentėjusiesiems S. P. ir R. P. po 85 684 Lt neturtinei žalai... 3. Priteista iš D. P. nukentėjusiajam R. P. 1000 Lt advokato atstovavimo... 4. Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą,... 6. D. P. nuteista už tai, kad 2010 m. rugsėjo 14 d., apie 17.28 val.,... 7. Kasaciniu skundu nuteistoji D. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės... 8. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė... 9. Kasatorė įsitikinusi, kad ji nuteista pagal BK 281 straipsnio 5 dalį... 10. Kasatorė pažymi, kad skundžiamus sprendimus priėmę teismai priežastinio... 11. Kasatorės manymu, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesant pakankamų jos... 12. Kasatorė nurodo, kad šių kasaciniame skunde nurodytų klaidų apeliacinės... 13. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialisto... 14. Kasatorė įsitikinusi, kad teismai turėjo pripažinta jos atsakomybę... 15. Be to, kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teisme ji buvo pareiškusi... 16. Kasatorė mano, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš jos... 17. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo... 18. Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai... 19. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą... 20. Prokuroro manymu, nėra pagrindo pripažinti kasatorės atsakomybę... 21. Prokuroras nurodo, kad mažinti nukentėjusiesiems priteistą neturtinės... 22. Prokuroras, pasisakydamas dėl Šiaulių miesto savivaldybės įtraukimo... 23. Atsiliepimu nukentėjusieji S. P. ir R. P. prašo nuteistosios kasacinį... 24. Nukentėjusieji teigia, kad baudžiamasis įstatymas D. P. padarytai veikai... 25. Nukentėjusieji nurodo, kad vairuotojas, partrenkęs žmogų pėsčiųjų... 26. Nukentėjusieji pažymi, kad nuteistoji yra atlyginusi jiems visą priteistą... 27. Nuteistosios D. P. kasacinis skundas netenkintinas... 28. Dėl nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį... 29. BK 281 straipsnio 5 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas... 30. Eismo įvykis įvyko nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, dienos metu,... 31. Vairuotojo atsakomybė dėl pėsčiųjų sužalojimo pėsčiųjų perėjoje... 32. Pasak kasatorės, pagrindinė eismo įvykio kaltininkė buvo pėsčioji E. P.,... 33. Faktą, kad kasatorė padarė KET pažeidimus ir jie buvo susiję priežastiniu... 34. Kasatorė teigia, kad teismai turėjo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia... 35. Dėl neturtinės žalos dydžio... 36. Kasatorė ginčija pirmosios instancijos teismo priteistą nukentėjusiesiems... 37. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, įpareigojanti teismą... 38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų praktikoje bylose dėl eismo... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 40. Nuteistosios D. P. kasacinį skundą atmesti....