Byla 2A-132-480/2017

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Z., atstovaujamos advokato Aurelijaus Gruodžio, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10265-848/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos statyba“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Ius Positivum“, ieškinį atsakovei J. Z. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – valstybės įmonė Turto bankas, A. L..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė BUAB „Ignalinos statyba“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Ius Positivum“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2012 m. spalio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia ab initio CK 6.66 straipsnio pagrindu; pripažinus 2012 m. spalio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, taikyti restituciją natūra – priteisti iš atsakovės 28 962 Eur (100 000 Lt) dydžio sumą ieškovės naudai. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m balandžio 9 d. nutartimi UAB „Ignalinos statyba“ iškėlė bankroto bylą. Bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sandorius nustatė, kad įmonė su atsakove J. Z. 2012 m. spalio 24 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinis kreditorius J. Z. perleido 200 805,46 Lt dydžio reikalavimo teisę į skolininką A. L. už 100 000 Lt dydžio sumą. Ginčijamas sandoris pažeidė įmonės ir jos kreditorių teises, nes dėl sandorio įmonė sumokėjo 100 000 Lt sumą, tačiau sutartimi perleistas reikalavimas nebuvo padengtas, todėl įmonė nepagrįstai sumažino turto masę ir tokiu būdu neteko galimybės bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.
  2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad nėra visų sąlygų, dėl kurių galėtų būti tenkinamas actio Pauliana ieškinys. Kreditorių interesai šia sutartimi pažeisti nebuvo. Ieškovė šia sutartimi įgijo turto, o tai, kad skolininkas A. L., į kurį buvo perleistos reikalavimo teisės, turi ir kitų kreditorių, nereiškia, kad atitinkamos reikalavimo teisės yra bevertės, ar bus dengiamos tik po to, kai su kitais kreditoriais bus atsiskaityta. Visi skolininko kreditoriai yra trečiosios eilės, skolininko turimo turto vertė yra ženkliai didesnė negu jam reiškiami skolininkų reikalavimai. Kad ieškovė ar antstoliai skolos nesugebėjo išieškoti, atsakovė dėl to negali atsakyti. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys reiškiamas ieškovės vardu, darytina išvada, jog ieškovei visuomet buvo žinoma apie sudarytą sandorį, atstovo (administratoriaus) pasikeitimas, neturėtų daryti įtakos ieškinio senaties eigai, todėl ieškinys atmestinas ir dėl senaties. Be to, nėra ir skolininko bei trečiojo asmens nesąžiningumo sąlygos, kuri sutarties pripažinimui negaliojančia yra būtina.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento UAB „Ignalinos statyba“ ir J. Z. 2012 m. spalio 24 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį; taikė restituciją natūra – priteisė iš atsakovės J. Z. 28 962 Eur ieškovės UAB „Ignalinos statyba“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Ius Positivum“, naudai bei 883,26 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2012 m. spalio 24 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinis kreditorius atsakovė J. Z. perleido 200 805,46 Lt dydžio reikalavimo teisę į skolininką trečiąjį asmenį A. L. naujajam kreditoriui ieškovei UAB „Ignalinos statyba“ už 100 000 Lt. Ieškovė, sudarydama ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį su atsakove, turėjo pradelstų skolų kreditoriams bendrai 1 595 834,17 Lt sumai; ieškovei sandorio sudarymo metu jau buvo iškelta restruktūrizavimo byla, o įmonės turtui taikyti areštai, kas reiškia, kad įmonė buvo faktiškai nemoki ir turėjo daug pradelstų įsiskolinimų kreditoriams. Nepaisant sunkios finansinės padėties ieškovė iš atsakovės už 100 000 Lt įsigijo reikalavimo teisę į skolininką A. L., iš kurio išieškojimas yra praktiškai neįmanomas – visas A. L. turtas yra ne vieną kartą areštuotas, be to apsunkintas hipoteka. Teismas sprendė, kad ieškovei įsigyjant reikalavimo teisę į skolą, kurios išieškojimas yra praktiškai neįmanomas bei pačiai turint didelius pradelstus įsiskolinimus kreditoriams, buvo pažeisti įmonės ir jos kreditorių interesai. Tuo atveju, jei šalys nebūtų sudarę ginčijamos sutarties ir ieškovė šios sutarties pagrindu nebūtų sumokėjusi 100 000 Lt atsakovei, ieškovė šią sumą būtų galėjusi naudoti visų kreditorių finansiniams reikalavimams proporcingai dengti. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog UAB „Ignalinos statyba“ dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti 2013 m. liepos 4 d., todėl ieškovei kreipiantis į teismą su 2014 m. liepos 3 d. ieškiniu, vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Ginčijama sutartis sudaryta nesant teisinio privalomumo jos sudaryti, tiek ieškovė, tiek atsakovė sudarydamos ginčo sandorį buvo nesąžiningos. Ieškovė neabejotinai žinojo, jog ji turi finansinių sunkumų ir negali įvykdyti visų savo įsipareigojimų kreditoriams, tuo tarpu jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi savo pareigą pasidomėti kita reikalavimo perleidimo sutarties šalimi, jai būtų tapę žinoma, kad įmonė yra nemoki, jai iškelta restruktūrizavimo byla, t.y. jog įmonė turi finansinių sunkumų, atitinkamai ir kreditorių. Teismas konstatavo, kad ginčijamas sandoris atitinka visas actio Pauliana instituto taikymui keliamas sąlygas, todėl yra pagrindas priimti ieškovės prašomą sprendimą.
  3. Teismas nurodė, kad šalys bylos nagrinėjimo metu prašė patvirtinti 2016 m. sausio 18 d. taikos sutartį. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareikštu ieškiniu siekė prisiteisti iš atsakovės 28 962 Eur, taikos sutartimi šalys susitarė dėl per pus mažesnės atsakovės mokėtinos sumos – 14 481 Eur. Teismas vertino, kad situacija, kai nemoki įmonė atsisako dalies savo reikalavimo mainais negaudama tiesioginės naudos, kelia abejonių dėl jos atitikties teisingumo principui ir viešam interesui. Tenkinus ieškinį kreditorių reikalavimai galės būti tenkinami didesne apimtimi ir taip sumažinti dėl ieškovės bankroto patiriami nuostoliai. Be to, VĮ Turto bankas yra didžiausias kreditorius ieškovės bankroto byloje (kreditorinis reikalavimas 205 167,45 Eur) – atgautos lėšos bus nukreiptos į valstybės biudžetą. Teismas sprendė, jog taikos sutarties patvirtinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei pažeistų viešą interesą.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė J. Z., atstovaujama advokato Aurelijaus Gruodžio, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, o atsisakius patvirtinti taikos sutartį – priimti naują sprendimą ieškinį atmesti; išreikalauti iš ieškovės BUAB „Ignalinos statyba“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Ius Positivum“: visus ieškovės siųstus raštus dėl skolos iš A. L. išieškojimo antstoliams, pavedimo sutartis advokatams dėl skolos išieškojimo ar antstolių veiksmų apskundimo; visų per 2012 metus ieškovės sudarytų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių kopijas; 2013 m. liepos 4 d. dokumentų perdavimo – priėmimo aktu ieškovės vadovo V. J. ieškovės administratoriui perduotus dokumentus, susijusius su 2012 m. spalio 24 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 12/10/24 (3 t. b. l. 4-14). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė actio Puliana ieškinį reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė, kad egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygos, todėl nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinį. Teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, taip pažeisdamas CPK 263 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
    2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad sutartimi buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės, nes ieškovė šios aplinkybės neįrodė. Ieškovė dėl sudaryto sandorio netapo nemokia, jos mokumas nepakito, sandoriu nebuvo suteikta pirmenybė atsakovei. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas turėjo palyginti ieškovės turtinę padėtį prieš ir po ginčijamo sandorio sudarymo momento, tačiau teismas to neatliko, tokiu budu netinkamai pritaikė CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos.
    3. Priešingai, nei nurodė teismas, aplinkybė, kad ieškovė turėjo didelius pradelstus įsipareigojimus ar, kad jei ginčijama sutartis nebūtų sudaryta ieškovė 100 000 Lt būtų galėjusi naudoti visų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, nereiškia kreditorių teisių pažeidimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla.
    4. Teismo išvados, kad reikalavimo teisės į skolininką A. L. yra praktiškai neišieškotinos yra nepagrįstos ir neteisėtos. Teismo akcentuotos aplinkybės, kad skolininko turimas turtas ne vieną kartą yra areštuotas, be to apsunkintas hipoteka, nereiškia, kad iš jo niekada nebus galima išieškoti. Išieškojimas yra tik apsunkintas, tačiau dėl to ieškovei įgyjant reikalavimo teises buvo sumokėta gerokai nei dvigubai mažesnė kaina nei reikalavimo teisių nominali vertė. Skolininko turimo turto (1253000,00 Lt vertės) buvo daugiau nei pakankamai, kad padengti visus jo kreditorinius reikalavimus, išskaitant ir perleistą ieškovei, pilna apimtimi.
    5. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė ginčijamu sandoriu ne perleido savo turtą, o jį įsigijo, todėl iš principo šiuo ieškiniu nebuvo siekiama susigrąžinti turto, kurį skolininkas perleido atsakovei. Jeigu byloje nustatoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kitokių tikslų, toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas.
    6. Teismas nesant jokio pagrindo taikė vienašalę restituciją, t.y. grąžino turtą tik ieškovei, tačiau atsakovei jos perleisto turto nepriteisė. Tokiu būdu atsakovė, taikius restituciją, nėra grąžinta į iki sandorio sudarymo buvusią padėtį, o ieškovė praturtėjo atsakovės sąskaita. Teismas nepriteisė atsakovei iš ieškovės jokios sumos, todėl atsakovė neturi galimybės tapti ieškovės kreditore. Tokiu būdu dėl tokio teismo sprendimo atsakovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogės.
    7. Teismas netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias taikos sutarties tvirtinimą. Šalys taikos sutartimi susitarė dėl aiškios ir konkrečios naudos ieškovei (reikalavimo teisių ir pusės pinigų), todėl teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog ieškovė taikos sutartimi atsisakė dalies reikalavimo mainais negaudama tiesioginės naudos. Nepagrįstą teismo išvadą įtakojo netinkamas restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymas, nes teismas sprendė, jog bankrutuojančiai įmonei pareiškus ieškinį turi būti taikoma vienašalė restitucija.
    8. Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Šis pažeidimas neturėjo esminės reikšmės sprendimo pagrįstumui, tačiau įrodo, jog teismas buvo neobjektyvus atsakovės atžvilgiu. Teismas nesant jokių atitinkamą aplinkybę patvirtinančių įrodymų nusprendė, jog ieškovės pradelsto skolos buvo lygios būtent 1 595 834,17 Lt. Tai, kad atsakovė šios aplinkybės neginčijo, nereiškia, kad atsakovė šią aplinkybę pripažino.
    9. Atsakovė siekdama įrodyti, jog ieškovė neatgavo reikalavo tiesių dėl savo neveikimo, atsiliepimu į ieškinį prašė išreikalauti iš ieškovės visus ieškovės siųstus raštus antstoliams, pavedimo sutartis advokatams dėl skolos išieškojimo ar antstolių veiksmų apskundimo, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Teismas netenkino ir atsakovės prašymo išreikalauti iš ieškovės duomenis apie per 2012 m. ieškovės sudarytus sandorius dėl reikalavimo teisių perleidimo. Šiuo prašymu buvo siekiama įrodyti, jog reikalavimo teisių įsigijimas buvo įprastinė ieškovės veikla. Taip pat teismas netenkino atsakovės prašymo išreikalauti iš ieškovės 2013 m. liepos 4 d. dokumentų perdavimo – priėmimo aktu ieškovės bankroto administratoriui vadovo perduotus dokumentus, susijusius su ginčo sutartimi. Šiuo prašymu atsakovė siekė įrodyti, kad ieškovė prieš sudarydama ginčo sutartį įvertino įgytų reikalavimo teisių vertę, ir kad atitinkama ieškovės sumokėta kaina atitiko įgytų reikalavimo teisių vertę. Dėl šių priežasčių atsakovė prašo šiuos duomenis iš ieškovės išreikalauti apeliacinės instancijos teisme.
  2. Ieškovė BUAB „Ignalinos statyba“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Ius Positivum“, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: dėl apeliantės apeliacinio skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą ir patvirtinti ieškovės ir apeliantės sudarytą taikos sutartį spręsti teismo nuožiūra; apeliantės reikalavimą panaikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netvirtinti taikos sutarties, atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (3 t. b. l. 25-33). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Sutartis sudaryta 2012 m. spalio 24 d., t. y. tuo metu, kai įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, įmonė turėjo daug pradelstų skolų kreditoriams, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad sutarties sudarymas, kai įmonei esant faktiškai nemokiai už 28.962,00 Eur sumą įsigyjama reikalavimo teisė į skolininką A. L., šiurkščiai pažeidė įmonės ir jos kreditorių teises - sudarius ginčo sutartį, įmonė atlygintinai įsigijo reikalavimo teisę į skolininką, iš kurio skolos išieškojimas yra praktiškai neįmanomas.
    2. VĮ Registrų centro duomenų bazėje nurodytos turto mokestinės vertės neįrodo, jog A. L. priklausančio turto rinkos vertė yra būtent tokia. Net jeigu skolininkui priklauso tokios ar panašios vertės turtas, išieškojimas iš šio turto yra itin apsunkintas dėl nuo 2006 m. įregistruotos hipotekos ir nuo 2009 m. kitų kreditorių naudai pradėtų taikyti areštų. Sutartis lėmė tai, kad įmonė visiškai nepagrįstai sumažino turto masę (neteko piniginių lėšų) ir tokiu būdu neteko galimybių bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, o tai pagal kasacinio teismo praktiką yra užtektinas pagrindas konstatuoti kreditorių teisių pažeidimą.
    3. Nors teismas aiškiai sprendime ir nenurodė taikytino restitucijos būdo, tačiau sistemiškai aiškinant sprendime nurodytus argumentus, taip pat restitucijos teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad teismas taikė dvišalę restituciją natūra - iš apeliantės ieškovės naudai priteisė sutartimi sumokėtą 28.962,00 Eur dydžio sumą, o apeliantei grąžinama reikalavimo teisė į skolininką A. L.. Todėl teismas tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas.
    4. Vien ta aplinkybė, jog taikos sutartimi šalys susitarė dėl mažesnės nei ieškinio dydis sumos savaime nelemia, kad taikos sutartis prieštarauja viešajam interesui ar imperatyvioms teisės normoms. Ieškovė jau patyrė ir ateityje patirtų teisinių išlaidų, susijusių su civ. bylos nagrinėjimu visų instancijų teismuose ir vykdymo procese, tuo tarpu tokių laiko ir finansinių sąnaudų butų išvengiama, sudarius taikos sutartį. Administratorius siekia veikti ir veikia tokiu būdu, jog būtų visapusiškai apginti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesai. Dėl šių priežasčių ieškovė prašo dėl taikos sutarties (ne) tvirtinimo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
    5. Teismui buvo pateikta duomenų apie sutarties sudarymo aplinkybes, taip pat įmonės finansinę padėtį ir jos pasikeitusį teisinį statusą. Apeliantė neįrodė ir byloje nėra įrodymų, kad įmonės finansinė padėtis būtų kitokia, nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Todėl darytina išvada, kad teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.
    6. Teismas pagrįstai netenkino apeliantės prašymo dėl įrodymų išreikalavimo, o apeliacinės instancijos teismui taip pat neegzistuoja joks pagrindas šį apeliantės prašymą tenkinti. Skolos išieškojimas iš skolininko A. L. yra praktiškai neįmanomas ne dėl antstolio netinkamų veiksmų ar neveikimo, o dėl skolininko finansinė padėties. Visais dokumentais, susijusiais su ginčo sutartimi ir jos sudarymu, taip pat turi disponuoti apeliantė, nes ji yra sutarties šalimi, taip pat dėl to jai yra žinomas visos sutarties sudarymo aplinkybes. Todėl nesuprantama, kodėl apeliantė šių dokumentų pati į bylą nepateikia ir kodėl šią naštą siekia perkelti ieškovei.
  3. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą (3 t. b. l. 34-36). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta prieš pat bankroto bylos iškėlimą. Sutarties sudarymo metu įmonė jau buvo nemoki (pradelstos skolos, kaip nurodoma ieškinyje, siekė 1 595 834,17 Lt, įmonė buvo restruktūrizuojama), todėl tokioje situacijoje nebuvo jokio protingo pagrindo UAB „Ignalinos statyba“ už 100 000 Lt įsigyti iš esmės beviltišką 200 805,46 Lt reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį A. L..
    2. Apeliantė prieš sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį turėjo galimybę pasikonsultuoti su teisininku ir išsiaiškinti ar toks sandoris su mokumo problemų turinčia įmone ateityje nebus ginčijamas. Pati aplinkybė, kad apeliantė disponavo 200 805,46 Lt vertės įsiteisėjusia reikalavimo teise, patvirtina, jog apeliantė ne naujokė teisminiame skolos išieškojime - vadinasi, ne tik galėjo, bet ir turėjo galimybę įvertinti (suvokti) savo veiksmų teisines pasekmes.
    3. Visas trečiojo asmens nekilnojamas turtas ne vieną kartą areštuotas skirtingų antstolių, be to, apsunkintas hipoteka, todėl ieškovei (bankrutuojančiai įmonei) nėra jokios realios galimybės išieškoti trečiojo asmens skolą. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės informacija vieša, todėl apeliantei buvo žinoma A. L. turtinė padėtis ir skolos išieškojimo galimybės. Šiuo atveju ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Ignalinos statyba“ neturėjo jokių išskirtinių galimybių išieškoti skolą lyginant su pačia apeliante - UAB „Ignalinos statyba“ pagal savo veikos pobūdį neturi nieko bendro su skolų išieškojimu, todėl 100 000 Lt sumokėjimas už abejotinos vertės reikalavimo teisę įmonės kreditoriams vienareikšmiškai buvo žalingas.
    4. Apeliantė skunde teigia, kad realu išieškoti visą skolą. Tokiu atveju jokių nenaudingų pasekmių net ir pripažinus reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia bei pritaikius restituciją apeliantei nekyla - grąžinusi BUAB „Ignalinos statyba“ 28 962 Eur ir atgavusi 58 157,28 Eur reikalavimo teisę į A. L., apeliantė tęsdama išieškojimą turės galimybę pagerinti savo turtinę padėtį.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  3. Atsakovė J. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2016 m. birželio 13 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, o atsisakius patvirtinti taikos sutartį – priimti naują sprendimą ieškinį atmesti.
  4. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiais teisės normas.
  5. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visumos pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-08-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
  6. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; 2015-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2015 ir kt.).
  7. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės teisingai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą sprendimą dėl 2012 m. spalio 24 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu ir restitucijos taikymo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir pati apeliantė skunde nurodo, jog šis pažeidimas (t. y. įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių) neturėjo esminės reikšmės sprendimo pagrįstumui, tačiau įrodo, jog teismas buvo neobjektyvus atsakovės atžvilgiu. Apeliantė, teigdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo vertinant įrodymų visumą, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys, apeliacinės instancijos teismas išreikalautų naujus įrodymus ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime.
  8. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas.
  9. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07- 31 nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011-09- 27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 str.).
  10. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo nustatytos visos būtinosios actio Pauliana sąlygos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra iš esmės pagrįsta.
  11. Apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kad jų teisės buvo pažeistos.
  12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą.
  13. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų (net nėra kreditorių su reikalavimais sąrašo), kurie patvirtintų, jog ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovės pradelstos skolos buvo lygios 1 595 834,17 Lt. Ši suma buvo nurodyta tik ieškovės ieškinyje, tačiau ieškovė atitinkamos aplinkybės net neįrodinėjo, o teismas vis tiek nustatė šią faktinę aplinkybę tuo pagrindu, kad atsakovė šios sąlygos neginčijo.
  14. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su trečiojo asmens VĮ Turto bankas atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad Reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta prieš pat bankroto bylos iškėlimą, t. y. 2012-10-24, o bankroto byla teismo nutartimi iškelta 2013-04-09. Kaip nurodo ir pati apeliantė, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad įmonė buvo skolinga UAB „Fiberpool EU“ (96 246,25 Lt skola), A. M. įmonei (87 368,33 Lt skola), UAB „Gedsta“ (80 145,11 Lt skola) (t. 1, b. l. 11-14, 27-57). Kauno apygardos teismas 2013-04-09 nutartyje, kuria UAB „Ignalinos statyba“ iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 11-20), konstatavo, kad įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams 2013 m. vasario 28 d. balanso duomenimis minėtai dienai sudarė 2 948 156 Lt, o pagal pateiktą kreditorių sąrašą – 2 592 102,69 Lt; įmonė skolinga tiekėjams (2 269 802 Lt), darbuotojams (469 263 Lt). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2012-02-02 nutartyje, kuria UAB „Ignalinos statyba“ atsisakyta iškelti bankroto bylą (LITEKO duomenys, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-2444-262/2012), yra konstatuota, kad pagal UAB „Ignalinos statyba“ 2012 m. sausio 23 d. balanso duomenis įmonės turtas sudaro 5.907.478 Lt (ilgalaikis turtas 4.350.321 Lt, trumpalaikis turtas 1.557.157 Lt) Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2.136.300 Lt. Iš byloje esančios 2012 m. sausio 23 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad UAB „Ignalinos statyba“ pardavimo pajamos sudarė 7.526.311 Lt, patyrė 1.426.251 Lt nuostolį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad įmonė būtų sustabdžiusi ar nutraukusi savo veiklą. Taip pat iš pateikto teismui kreditorių sąrašo matyti, kad įmonės pradelsti kreditoriniai įsiskolinimai sudaro 1.616.947,58 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2012-05-03 nutartimi UAB „Ignalinos statyba“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuri 2012-11-20 nutartimi nutraukta (LITEKO duomenys, Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. B2-4293-392/2012). Nutartyje dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismas konstatavo, jog iš pareiškime nurodytų aplinkybių ir pridėtų rašytinių įrodymų matyti, kad pagal UAB „Ignalinos statyba“ 2011-12-31 balansą (ataskaitinis laikotarpis 2011 m.) įmonės turtą sudarė 6 620 416 Lt, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 142 556 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 1 481 438 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė iš viso 3 146 609 Lt. Iš 2011-12-31 pelno (nuotolių) ataskaitos matyti, kad įmonės per 2011 m. patirti nuostoliai sudarė 1 333 271 Lt. Iš byloje pateikto 2012-03-26 balanso (ataskaitinis laikotarpis 2012-01-01 – 2012-03-26) matyti, kad įmonės turtą sudarė 5 768 363 Lt, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 144 336 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 890 681 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iš viso sudarė 2 419 084 Lt. Iš 2012-03-26 pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonės per 2012 m. iki kovo 25 d. patirti nuostoliai sudarė 111 634 Lt. Pagal teismui pateiktą UAB „Ignalinos statyba“ kreditorių sąrašą skolos bei įsipareigojimai kreditoriams siekia 1 929 841,61 Lt. Ir nors pirmosios instancijos teismas detaliai neargumentavo išvados, kad sudarydama ginčijamą sutartį ieškovė turėjo daug pradelstų skolų kreditoriams, vadovaujantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pritaria tokiai išvadai, o ši išvada yra pakankamas pagrindas patvirtinti actio Pauliana sąlygą – kreditoriaus reikalavimo teisę.
  15. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
  16. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).
  17. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Sutartimi buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės, nes ieškovė šios aplinkybės neįrodė. Nurodo, jog ieškovė dėl sudaryto sandorio netapo nemokia, jos mokumas nepakito, sandoriu nebuvo suteikta pirmenybė atsakovei.
  18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sunkios finansinės padėties ir turėjo pradelstų skolų kreditoriams. Ginčijamu sandoriu ieškovė iš apeliantės už 28 962,00 Eur (100 000,00 Lt) sumą įsigijo reikalavimo teisę į skolininką A. L.. Visuma byloje esančių įrodymų ir pati nagrinėjama situacija leidžia daryti išvadą, jog tokia sutartis lėmė tai, kad dėl ginčo sandorio ieškovė neteko nuosavybės teisės į turto dalį - 28 962,00 Eur piniginių lėšų sumą, kurią galėjo panaudoti proporcingai visų kreditorių finansiniams reikalavimams dengti, ir tokia sutartis pažeidė įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Ginčo sutartis negali būti vertinama kaip ekonomiškai naudingas ir protingas sandoris ieškovei, kurio sudarymas pagrįstas siekiu išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, nes, kaip nurodė įmonės vadovas pareiškime dėl įmonės restruktūrizavimo (LITEKO duomenys, Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. B2-4293-392/2012), bendrovės pagrindinė veikla yra statyba; bendrovė užsiima šia statybine veikla: gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba, pastatų remontas ir rekonstravimas, žemės kasimo darbai, kiti statybos baigiamieji ir apdailos darbai; taip pat, bendrovė modernia įranga eksploatuoja žvirgždo – skaldos karjerą, nauja įranga atlieka betono mišinių ir gelžbetonio gaminių gamybą, užsiima medienos apdirbimu, transporto ir mechanizmų nuoma bei nekilnojamojo turto nuoma, kas leidžia daryti išvadą, jog skolų išieškojimas nebuvo ta veikla, kuria vertėsi ieškovė. Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog yra realu išieškoti visą skolą iš skolininko A. L. turimo turto, tačiau šiuo aspektu pateikiami jos argumentai vertintini kaip subjektyvi nuomonė. Skolos priėmimo –perdavimo aktas Nr. 1 prie Reikalavimo perleidimo sutarties (t. 1, b. l. 24) leidžia daryti išvadą, kad ir pačiai apeliantei daugiau nei dvejus metus nepavyko atgauti skolos iš skolininko A. L. turimo turto pagal Kauno m. 6-ojo notarų biuro vykdomąjį dokumentą Nr. 7697, išduotą 2010-07-09. Centrinės hipotekos Turto arešto aktų registrų išrašai bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai rodo, kad A. L. turimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas ( - ), arkinis sandėlis ( - ), žemės sklypai ( - ) ir ( - ), automobilis BMW, 520, valst. Nr. ( - ) t. 1, b. l. 76 – 85, t. 2, b. l. 39-48) ne vieną kartą areštuotas skirtingų antstolių, o taip pat apsunkintas hipoteka, užtikrinant kreditorių (Klaipėdos AVMI, A. D., AB Parex banko, Valstybinės kelių transporto inspekcijos) interesus. Todėl teisėjų kolegija laiko pagrįstomis ir teisingomis pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas, kad ieškovei įsigyjant reikalavimo teisę, kurios išieškojimas praktiškai neįmanomas, bei pačiai turint didelius pradelstus įsiskolinimus, buvo pažeisti įmonės ir jos kreditorių interesai.
  19. Nors apeliantė byloje nekėlė klausimo dėl actio Pauliana sąlygos - kreditoriaus reikalavimo ir turto apimties santykio, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, jog ieškovė yra bankrutavusi įmonė ir ieškinį pareiškė gindama jos kreditorių interesus, todėl byloje viešasis interesas, vertina, kad pirmosios instancijos teismas šios sąlygos atskirai neišskyręs, sprendime iš esmės pasisakė ir dėl jos. BUAB „Ignalinos statyba“ bankroto bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2013-10-02 nutartimi patvirtino ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus, kurių bendra suma 3 357 002,71 Lt (972 255,19 Eur); vadovaujantis kreditorių komiteto 2016-05-12 susirinkime administratoriaus pateikta informacija, patvirtintų ir nepatenkintų pirmos eilės kreditorių finansinių reikalavimų suma – 78 373,02 Eur, antros eilės – 267 361,94 Eur, trečios eilės – 634 788,59 Eur (LITEKO duomenys, Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-107-480/2016), o BUAB „Ignalinos statyba“ ginčijamo sandorio pagrindu sumokėjo apeliantei 28 962 Eur. Šią sumą taikant restituciją grąžinus BUAB „Ignalinos statyba“ į bendrą turto masę, atitinkamai padidėja jos kreditorių galimybės patenkinti proporcingai didesnę jų finansinių reikalavimų dalį iš bankrutavusios įmonės turto (ĮBĮ 35 str.).
  20. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai yra gavusi. Taigi restitucija yra taikoma kaip teisinė negaliojančio sandorio pasekmė, grąžinant tokio sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo momento (CK 1.138 straipsnio 2 palis, 6.145 straipsnio 1 dalis). actio Pauliana atveju tai reiškia, kad per restituciją atkuriamas skolininko mokumas, grąžinant jam ginčo objektu tapusį turtą arba turtinę teisę, iš kurios gali būti išieškomos skolos tokį ieškinį pareiškusio kreditoriaus ar kreditorių, kai jiems atstovauja bankroto administratorius, naudai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-426-464/2016).
  21. Bendroji taisyklė dėl restitucijos būdo nustatyta CK 6.146 straipsnyje, pagal kurį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Nagrinėjamu atveju pripažinęs ginčo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu, pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nors aiškiai ir nenurodė taikytino restitucijos būdo, tačiau iš sprendimo motyvų ir jame pateikto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas taikė dvišalę restituciją natūra – iš ieškovės atsakovei priteisė 28 962 Eur (100 000 Lt) sumą, o apeliantei gražinama reikalavimo teisė į skolininką A. L.. Siekiant užtikrinti sprendimo aiškumą, teisėjų kolegija laiko tikslinga papildyti sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad apeliantei gražinama reikalavimo teisė į skolininką A. L..
  22. CPK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Pagal CK 6.983 straipsnio 1 dalį, taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Šalių teisė užbaigti bylą taikos sutartimi nustatyta įstatyme (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Tačiau ji nėra visiškai nevaržoma, nes CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui.
  23. Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad taikos sutartis prieštarauja viešajam interesui. Šioje byloje svarbu yra tai, kad vienai iš šios bylos šalių – ieškovei BUAB „Ignalinos statyba“ yra iškelta bankroto byla, o ieškinys šioje byloje yra pareikštas ginant kreditorių, t. y. viešąjį interesą. Paminėtina, kad ieškinio tenkinimo atveju atgautos lėšos būtų nukreiptos į bankrutavusios įmonės turto masę, iš kurios tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Taigi, patvirtinus taikos sutartį būtų pažeistas viešasis interesas ir BUAB „Ignalinos statyba“ kreditorių teisė gauti maksimalų savo kreditorinių reikalavimų patenkinimą. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai atsisakė patvirtinti taikos sutartį ir bylą išnagrinėjo iš esmės.
  24. CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tačiau ši teisės norma negali būti aiškinama tiek plečiamai ir ja remiantis prašoma apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš kitos sandorio šalies naujus įrodymus, susijusius su ginčo sutarties sudarymu, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi galimos įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl atmeta apeliantės prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo.
  25. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

13Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

15Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, ją papildant: grąžinti atsakovei J. Z. reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį A. L., kurią atsakovė J. Z. (pradinis kreditorius) buvo perleidusi ieškovei (dabar bankrutavusiai) uždarajai akcinei bendrovei „Ignalinos statyba“ (naujasis kreditorius) 2012 m. spalio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartimi.

16Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai