Byla e2-503-241/2017

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ restruktūrizavimo bylą ir iškelta uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ bankroto byla

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ direktoriaus A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ restruktūrizavimo bylą ir iškelta uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ bankroto byla.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

1. Ieškovė UAB „Skoleksa LT“ prašė iškelti atsakovei UAB „Architelio statyba“ bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovė nevykdo savo prievolių, yra skolinga ieškovei 28 768,62 Eur pagal 2016 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovę iš pradinio kreditoriaus Ukrainos privačios įmonės „Boreksbud“. Skola pradiniam kreditoriui susiformavo nuo 2016 m. balandžio iki 2016 m. liepos 29 d., atsakovei neatsiskaičius už atliktus darbus pagal pateiktas sąskaitas faktūras.
2. Trečiasis asmuo UAB „Lemora“ palaikė prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei. Nurodė, kad atsakovė turi 50 335,40 Eur įsiskolinimą už nupirktas prekes pagal 2016 m. gegužės – rugsėjo mėnesiais pateiktas sąskaitas faktūras. Atsakovė turi vis didėjančių finansinių sunkumų, yra nemoki, visas jos turimas turtas įkeistas ir/ar areštuotas.
3. Trečiasis asmuo Vilniaus regiono kredito unija prašė iškelti bankroto bylą atsakovei. Nurodė, kad pagal 2016 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį Nr. SLO10/116643 atsakovei suteikta 150 300 Eur paskola, kurios grąžinimo terminas – 2019 m. vasario 5 d. Tačiau atsakovė jau nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. neatliko eilinių mokėjimų pagal sudarytą mokėjimo grafiką, pradelsė įmokėti 1 269,15 Eur sumą. Vėlavimų mokėti priežastys nėra atsitiktinės, atsakovei pritaikyti turto areštai kitų kreditorių naudai. Paskolos grąžinimas unijai užtikrintas niekam anksčiau neįkeistų keturių nekilnojamojo turto objektų ( - ), kurių bendra vertė 302 000 Eur, įkeitimu. Taip pat įkeistos atsakovės sąskaitose esančios ir būsimos lėšos per visą paskolos terminą priskaičiuotų palūkanų sumai.
4. Trečiasis asmuo UAB „Panerių metalas“ nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas jai sudaro 24 228,30 EUR sumą, neįskaičiavus delspinigių ir kitų patirtų išlaidų. Įsiskolinimas susidarė už pateiktą produkciją pagal sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2016 m. kovo mėn.
5. Trečiasis asmuo UAB „Apdailos linija“ nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 8 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-3986-723/2016 iš atsakovės priteista 14 917 Eur skolos, taip pat 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos. Įsiskolinimas susidarė pagal 2016 m. vasario 8 d. statybos rangos sutartį Nr. AL 2016/02-08.
6. Trečiasis asmuo UAB „Euremsta“ prašė iškelti bankroto bylą atsakovei. Nurodė, kad yra atsakovės kreditorius, turintis reikalavimo teisę 189 720,78 Eur sumai. Atsakovės finansinės problemos negali būti vertinamos kaip laikinos, atsakovės pateikti duomenys neatitinka faktinės realios finansinės būklės.
7. Atsakovės UAB „Architelio statyba“ direktorius A. V. pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo prašė iškelti atsakovės UAB „Architelio statyba“ restruktūrizavimo bylą. Nurodė, kad įmonės pagrindinė veikla – įvairūs statybos darbai, kurių bendrovė nebuvo nutraukusi. Turimi finansiniai sunkumai atsirado tik 2016 metų antrame pusmetyje, jie yra laikino pobūdžio, priežastys – vėluojantys užsakovų atsiskaitymai ir apyvartinių lėšų trūkumas. Įmonė yra moki, restruktūrizavimo proceso metu būtų atkurtas ilgalaikis mokumas ir atsiskaityta su kreditoriais. Darbuotojų skaičius nuo 2016 m. rugsėjo mėn. jau sumažintas nuo 21 iki 18 darbuotojų.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

8. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą ir iškėlė atsakovei bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Draugo petys“.
9. Teismas, siekdamas nustatyti įmonės realiai valdomo turto vertę, išanalizavo į įmonės balansą įtrauktus duomenis, juos palygino su pačios atsakovės pateiktais bei iš viešųjų registrų gautais duomenimis, ir konstatavo, kad įmonės valdomo turto bendra aktualiajame balanse nurodyta vertė (1 485 591 Eur) mažintina iki 1 204 875,10 Eur sumos.
10. Teismas, išanalizavęs 2016 m. rugsėjo 30 dienos kreditorių sąrašą, kuriame pateikta pradelstų įsipareigojimų suma sudaro 554 574,30 Eur, padarė išvadą, kad realiai ši suma yra didesnė, nes į kreditorių sąrašą neįtraukti visi įmonės kreditoriai arba nurodytos mažesnės įsipareigojimų sumos. Teismas, įvertinęs byloje esančius viešųjų registrų, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“, antstolių informacinės sistemos ir kt. duomenis apie atsakovės pradelstus įsipareigojimus, sprendė, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai realiai sudaro 704 235,17 Eur sumą. Todėl teismas padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę nustatytos realios turto vertės. Teismas pažymėjo, kad įsipareigojimų kreditoriams suma bei į įmonės turtą įskaičiuotos gautinos sumos mažintinos 49 483 Eur ir 27 713,45 Eur sumomis, nes VMI pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą duomenimis, atsakovei leista iš priklausančios grąžinti PVM permokos 49 483 Eur ir 27 713,45 Eur sumas perleisti keliems įmonės kreditoriams.
11. Teismas, nustatęs atsakovės turto arešto mastą, konstatavo, kad nepaisant to, jog taikant įmonės lėšoms disponavimo teisių apribojimą visuomet leidžiama iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas darbuotojams, taip pat privalomuosius mokesčius į valstybės bei socialinio draudimo biudžetus, tačiau atsakovės įsiskolinimai darbuotojams bei VDSFV biudžetui sparčiai auga.
12. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad atsakovė kol kas vykdo veiklą. Teismas, sutikdamas su atsakovės pozicija, pažymėjo, kad atsakovės finansiniai sunkumai atsirado tik 2016 metais, tačiau, teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog sunkumai yra laikino pobūdžio ir įmonei pradėjus restruktūrizavimo procedūrą sunkumus lėmusios aplinkybės artimiausiu metu išnyks, kad įmonė yra pajėgi atkurti mokumą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės nurodomos finansinių sunkumų priežastys (apyvartinių lėšų trūkumas ir vėluojantys užsakovų atsiskaitymai) tėra deklaratyvūs teiginiai, neatitinkantys realių faktų.
13. Teismas, vertindamas restruktūrizavimo metmenyse nurodytų konkrečių priemonių mokumui atkurti realumą, sutiko su trečiojo asmens UAB „Euremsta“ teiginiais apie tai, kad metmenyse išvardintos priemonės nėra pakankamos ir realios. Teismo vertinimu, atsakovė nenumato perspektyvų atsisakyti nuostolingos veiklos, nenumatyti jokie papildomi finansavimo šaltiniai, įmonė neketina gauti naujų kreditų ir investicijų, nenumatytas įstatinio kapitalo didinimas. Sėkmingos veiklos perspektyvas ir galimybes įveikti finansinius sunkumus atsakovė faktiškai sieja tik su jau vykdomos veiklos tęsimu, turto pardavimu ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Tačiau darbuotojų skaičius jau sumažėjo nuo 28 iki 14 apdraustųjų asmenų, ir ši aplinkybė gali įrodyti tik veiklos apimčių mažinimą, o ne veiklos plėtojimą. Be to, teismo vertinimu, akivaizdu, kad tokiu būdu sustabdyti skolų didėjimo nepavyksta. Gautų iš parduodamo turto pajamų galimai pakaktų tik atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka. Teismas atkreipė dėmesį, kad restruktūrizavimo plano metmenyse pateikti duomenys yra netikslūs, objektyviai nepagrįsti bei prieštaringi, taip pat deklaratyvūs, nepagrįsti realiais įrodymais, juose nurodytos priemonės negali atkurti įmonės mokumo, normalios veiklos ir išsaugoti įmonės konkurencingumą rinkoje.
14. Teismas konstatavo, kad stambūs atsakovės kreditoriai, kurių bendra reikalavimų suma viršija 400 000 Eur, nepalaiko atsakovės restruktūrizavimo procedūros inicijavimo bei reikalauja, kad atsakovei būtų iškelta bankroto byla. Kreditoriai pasisako apie atsakovės, kaip verslo partnerės, nepatikimumą, o tai, teismo vertinimu, restruktūrizavimo laikotarpiu trukdys gauti naujų projektų, sudaryti ilgalaikes sutartis ar jas tinkamai įvykdyti.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9

15. Ieškovas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Architelio statyba“ direktorius A. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, atsisakydamas leisti atsakovei naudotis piniginėmis lėšomis, apsunkino atsakovės veiklą ir apribojo atsakovės galimybes toliau vykdyti ūkinę-komercinę veiklą iki buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės bankroto ar restruktūrizavimo bylos kėlimo. Atsakovė teikė teismui prašymus leisti naudotis piniginėmis lėšomis, kurios yra būtinos, siekiant užtikrinti atsakovės veiklos tęstinumą ir stabilumą. Tačiau teismas atsisakė tenkinti visus atsakovės prašymus, formaliai nurodydamas, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų būtinumą atsakovei leisti naudotis piniginėmis lėšomis. Todėl teismas sudarė tokią situaciją, kad atsakovės veikla yra sustojusi, nes atsakovė neturi galimybės naudotis piniginėmis lėšomis ir toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad į atsakovės turto sąrašą įtraukto pastato, esančio ( - ), vertė yra ženkliai mažesnė nei 178 000 Eur. Nors Juridinių asmenų registro duomenimis šio pastato vidutinė rinkos vertė – 23 200 Eur, tačiau toks vertinimas yra pagrįstas teritoriniu principu, kuomet nustatoma tam tikroje teritorijoje esančių objektų vidutinė rinkos vertė ir neatsižvelgiama į kiekvieną konkretų objektą individualiai. Be to, šis pastatas yra įkeistas hipoteka, o registruojant hipoteką, yra atliekamas turto vertinimas, kuriuo fiksuojama įkeičiamo turto vertė. Taip pat nekilnojamojo turto tinklapyje aruodas.lt nurodoma, kad sandėliavimo patalpų, esančių ( - ), vieno kvadratinio metro kaina yra nuo 310 Eur iki 430 Eur. Kadangi nurodyto pastato plotas – 649,58 kv. m, tai minimali šio pastato kaina – daugiau nei 200 000 Eur.
3. Teismas, vertindamas lizinguojamą turtą, jį atėmė iš bendros turto masės, tačiau nepagrįstai nesumažino atsakovės įsipareigojimų. Pagal buhalterinės apskaitos standartus lizinguojamas turtas yra apskaitomas ir įtraukiamas į bendrą turto masę, nes už lizinguojamą turtą įmonė prisiima įsipareigojimus, t. y. vienoje balanso pusėje yra lizinguojamas turtas (ilgalaikis turtas), o kitoje – įsipareigojimai lizingui (mokėtinos sumos).
4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad debitorinių skolų pagrįstumas abejotinas, nes atsakovė nėra inicijavusi teisminių procesų dėl skolų išieškojimo iš debitorių. Siekiant inicijuoti teisminę bylą, būtina sumokėti žyminį mokestį. Kadangi atsakovė susiduria su laikinais finansiniais sunkumais, jai sudėtinga tai padaryti. Iškėlus restruktūrizavimo bylą, atsakovė galėtų inicijuoti teismines bylas, nes įmonė, kuriai iškelta restruktūrizavimo byla, yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
5. Teismas, konstatuodamas atsakovės nemokumą, netiksliai apskaičiavo atsakovės mokėtinų sumų ir turto santykį. Be to, teismas, nustatinėdamas atsakovės finansinę būklę 2016 m. lapkričio 30 d. duomenimis, nepagrįstai nepaprašė, kad atsakovė patikslintų 2016 m. rugsėjo 30 d. duomenis, kuriuos pateikė su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Teismas nepagrįstai nustatė, kad per vieną mėnesį atsakovės įsipareigojimai išaugo, nes su bankroto bylos atsakovei iškėlimu sutinka tik keli kreditoriai, o didžioji dalis kreditorių sutiko leisti atsakovei restruktūrizuotis.
6. Sudarius atsakovei galimybę restruktūrizuotis, atsakovė būtų pajėgi atkurti ilgalaikį mokumą, generuoti pajamas, kurių užtektų palaikyti einamajai veiklai bei atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė 2013-2015 metais dirbo pelningai, finansiniai sunkumai atsakovę ištiko tik 2016 m. rugpjūčio mėn.
7. Atsakovė siekia išvengti bankroto, atkurti savo mokumą, kas leistų stabilizuoti atsakovės veiklą ir per restruktūrizavimo procesą grąžinti skolas kreditoriams. Atsisakius iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą ir iškėlus bankroto bylą, atsakovės turimas turtas bus realizuotas mažiausiomis kainomis, dalis gautų pajamų bus panaudota bankroto administravimo išlaidoms dengti bei atsiskaityti su įkaito turėtojais, kreditoriai galės tikėtis atgauti tik labai mažą kreditorinių reikalavimų dalį.
16. Trečiasis asmuo UAB „Lemora“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. Atskirasis skundas yra deklaratyvus, grindžiamas samprotavimais, kurie neatitinka byloje surinktų įrodymų. Atskirojo skundo teiginiai yra abstraktūs, nenurodoma jokių konkrečių argumentų, kurie paneigtų teismo padarytas motyvuotas išvadas, pagrįstas bylos įrodymais. Jokių naujų įrodymų, dėl kurių reikėtų kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus, atsakovė nepateikė.
2. Teismui pagrįstai kilo abejonių dėl į atsakovės balansą įrašytų duomenų teisingumo. Teismas pagrįstai analizavo balanso duomenis, juos lygindamas su pačios atsakovės pateiktais, taip pat iš viešųjų registrų gautais duomenimis. Teismas smulkmeniškai išanalizavo visus atsakovės kreditorinius įsipareigojimus, pagrįstai remdamasis ne tik atsakovės pateiktais duomenimis, bet ir kreditorių pateikta informacija, taip pat duomenimis iš antstolių informacinės sistemos. Teismas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė, kad įmonė yra nemoki.
3. Atsakovė neįrodė, kad pastato, esančio ( - ), vertė yra didesnė nei nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė rinkos vertė. Atsakovė nepateikė turto vertinimo ataskaitos, o internetinio tinklapio skelbimais remiasi nepagrįstai – tai nėra tinkami įrodymai turto rinkos vertei nustatyti.
4. Atsakovė nenurodė konkrečių argumentų ir nepateikė įrodymų dėl debitorinių įsiskolinimų realumo. Teismas pagrįstai sumažino atsakovės turto vertę užsienio ir Lietuvos įmonių įsiskolinimo atsakovei suma. Atsakovė nenurodė jokių argumentų, kad šios skolos gali būti išieškotos ir kad jas reikia įskaityti į turto masę.
5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad didžioji dalis kreditorių sutiko leisti atsakovei restruktūrizuotis. Byloje nėra rašytinių kreditorių sutikimų dėl atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Visi byloje dalyvaujantys kreditoriai siekia, kad atsakovei būtų iškelta bankroto byla.
6. Atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimas sudarytų sąlygas atsakovei toliau tęsti nuostolingą veiklą, jos skolų mokėjimas būtų išdėstytas, o tai pažeistų atsakovės kreditorių interesus.
7. Atsakovė pastaruoju metu perleido visą vertingesnį nekilnojamąjį turtą, o likęs atsakovės nekilnojamasis turtas yra įkeistas arba areštuotas. Nors didelės vertės nekilnojamasis turtas buvo perleistas, tačiau su kreditoriais nebuvo atsiskaitinėjama. Tai buvo viena ir priežasčių, nulėmusių atsakovės nemokumą.
17. Ieškovė UAB „Skoleksa LT“ ir tretieji asmenys Vilniaus regiono kredito unija, UAB „Panerių metalas“, UAB „Apdailos linija“, UAB „Euremsta“ atsiliepimų į atskirąjį skundą per nustatytą terminą teismui nepateikė.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11

18. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą ir iškelta atsakovės bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
19. Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ĮRĮ) reglamentuoja atvejus, kada restruktūrizavimo byla negali būti iškelta. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad, spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, kad egzistuoja bent viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų. Taigi pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą įmonės nemokumas yra vienas iš pagrindų atsisakyti iškelti jos restruktūrizavimo bylą. Įmonės nemokumą apibrėžia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis, numatanti, kad tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
20. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bankroto bylą konstatavęs, kad atsakovė yra nemoki. Teismas nustatė, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai (704 235,17 Eur) viršija pusę (602 437,55 Eur) atsakovės realios turto vertės (1 204 875,10 Eur).
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės nemokumo, tinkamai įvertino visas teisingam klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su apeliantės veikla, turimu turtu ir įsipareigojimais, bei padarė pagrįstą išvadą, kad įmonei keltina bankroto byla. Nepaisant to, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju įmonės mokumo pagrindimo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei UAB „Architelio statyba“.
22. Vadovaujantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktu įmonės nemokumo sąvokos apibrėžimu, viena iš sąlygų, turinčių teisinę reikšmę sprendžiant dėl įmonės mokumo – tai į įmonės balansą įrašyto turto vertė. Šis įmonės finansinę būklę apibūdinantis rodiklis nustatomas vertinant ne įmonės balanse nurodytą turto vertę, bet į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę. Įmonės balanso duomenimis apie įmonės turtą ir jo vertę galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo ir to, jog jame nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2164/2013). Sprendžiant dėl įmonės nemokumo, teisinę reikšmę turi ne įmonės balanse nurodyta turto vertė, bet į įmonės balansą įrašyto turto vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje 2-1187/2013). Vadinasi, kilus ginčui, ar balanse įrašyta įmonės turto vertė atitinka realią turto rinkos vertę, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, turi būti vertinama faktinė įmonės turto rinkos vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-100/2014).
23. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pastato, esančio ( - ), vertės. Teismas rėmėsi įmonės balanse nurodyta šio nekilnojamojo turto verte – 61 826 Eur, o teiginius dėl didesnės turto vertės teismas atmetė, nes atsakovė nepateikė jokių turto vertinimo dokumentų. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pastato, esančio ( - ), rinkos vertė negali būti 178 000 Eur, nes pagal internetinio tinklapio aruodas.lt duomenis (kitų nekilnojamojo turto objektų pardavimo skelbimus), šio turto minimali vertė yra didesnė nei 200 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais sutikti nemato pagrindo. Apeliantas, įrodinėdamas pastato, esančio ( - ), realią vertę, remiasi abstrakčiais internetinio tinklapio aruodas.lt duomenimis, tačiau neprideda jokių šiuos duomenis pagrindžiančių įrodymų (konkrečių nekilnojamojo turto objektų pardavimo skelbimų išrašų ir pan.). Nors apeliantas nurodo, kad jo įvardinta patalpų kaina pagal aruodas.lt duomenis yra nuo 310 Eur iki 430 Eur už vieną kvadratinį metrą, tačiau, nesant pateiktų reikiamų įrodymų, neaišku, kokių konkrečių individualių požymių (paskirtis, komunikacijos, įrengimas, būklė, kt.) patalpos šiame skelbimų portale yra parduodamos būtent už tokią kainą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atliktas turto vertinimas ir jo pagrindu parengta turto vertinimo ataskaita galėtų būti laikomi tinkamais įrodymais pagrindžiant pastato, esančio ( - ), vertę, tačiau tokių įrodymų nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta.
24. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, konstatavo, kad lizingo būdu įgytas turtas nėra atsakovės nuosavybė, iš jo negali būti dengiami įsiskolinimai kreditoriams, todėl pagrįstai sprendė, kad viso atsakovės turto vertė mažintina lizingo objektų verte. Apelianto nuomone, teismas, vertindamas lizinguojamą turtą, jį atėmė iš bendros turto masės, tačiau nepagrįstai nesumažino atsakovės įsipareigojimų lizingo davėjui. Apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentą laiko deklaratyviu, nes apeliantas nepateikė teismui jokių konkrečių argumentų (skaičiavimų), juos pagrindžiančių įrodymų, kokias konkrečias sumas ir kokiu būdu, apelianto manymu, reikėtų koreguoti, kurie pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl lizinguojamo turto vertės neįskaitymo į bendrą turto masę neteisingumą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl lizingo sutarčių pagrindu įmonės įgyto turto vertės pirmiausia atsižvelgtina į sutartinių santykių tarp lizingo bendrovės (lizingo davėjo) ir lizingo gavėjo (įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla) specifiką. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertintos lizingo sutarties sąlygos ir lizingo rūšis bei galimybė lizingo gavėjui įgyti daiktą nuosavybėn arba susigrąžinti už daiktą jau sumokėtas įmokas, kad, daiktą įgijus nuosavybėn arba susigrąžinus įmokas ir taip padidėjus įmonės turto masei, padidėtų ir kreditorių galimybės patenkinti savo finansinius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju lizingo sutarčių byloje nepateikta, todėl nėra galimybės įvertinti, kokiomis sąlygomis jos buvo sudarytos. Pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).
25. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl abejotino debitorinių skolų pagrįstumo. Apelianto teigimu, atsakovė nėra inicijavusi teisminių procesų dėl skolų išieškojimo iš debitorių, nes norint tai padaryti, būtina sumokėti žyminį mokestį, kurio atsakovė šiuo metu sumokėti neišgali dėl laikinų finansinių sunkumų. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio proceso įstatymas numato ne tik pareigą sumokėti žyminį mokestį, bet ir teisę, esant sunkiai turtiniai padėčiai, prašyti teismo atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 83 straipsnio 3 dalis, 84 straipsnis). Apeliantas nepateikė duomenų, kad atsakovė būtų pasinaudojusi šiomis procesinėmis teisėmis, todėl atskirojo skundo argumentas dėl žyminio mokesčio, kaip kliūties teisminių skolų išieškojimo procesų inicijavimui, atmestinas.
26. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės nemokumą, netiksliai apskaičiavo įmonės mokėtinų sumų ir turto santykį. Apelianto manymu, tai nulėmė aplinkybė, kad teismas, nustatinėdamas įmonės finansinę būklę 2016 m. lapkričio 30 d. duomenimis, nepagrįstai nepaprašė, kad apeliantas patikslintų 2016 m. rugsėjo 30 d. duomenis, pateiktus su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Šiuos atskirojo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas taip pat laiko abstrakčiais ir deklaratyviais, nepagrįstais jokiais konkrečiais byloje esančiais įrodymais. Viena vertus, įrodymus apie pasikeitusią finansinę padėtį atsakovė galėjo pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir teismo neprašoma. Kita vertus, apeliantas tokius įrodymus turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu, taip pat apeliacinės instancijos teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, tačiau tokia galimybe taip pat nepasinaudojo. Pažymėtina, kad apeliantas ne tik nepateikė jokių įrodymų apie pasikeitusią atsakovės finansinę padėtį, bet ir atskirajame skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių (duomenų), kurias pageidauja tikslinti nagrinėjamoje byloje.
27. Bankroto bylos yra nagrinėjamos pagal CPK nustatytas taisykles tiek, kiek tai nenumatyta specialiajame Įmonių bankroto įstatyme (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo bankroto bylose yra nurodyta, jog kaip dispozityviosiose, taip ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Tačiau šios kategorijos bylose taip pat galioja ir negali būti paneigtas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, o teismas neturi būti aktyvesnis už pačią šalį, jei ši nededa pastangų gauti įrodymus, bet, nurodydama tik deklaratyvius nesutikimo su priešingos šalies argumentais teiginius, įrodinėjimo naštą siekia perkelti teismui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1466-464/2015). Nors apeliantas teigia, kad teismas netiksliai apskaičiavo įmonės mokėtinų sumų ir turto santykį, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šį argumentą, o byloje esantys įrodymai patvirtina tik pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovės nemokumo, kurioms apeliacinės instancijos teismas pritaria.
28. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties ir neturi esminės teisinės reikšmės teisingam sprendžiamo klausimo išnagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą – apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad žemesnės instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą gali tiesiog pritarti priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
29. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius atsakovės finansinės atskaitomybės ir kitus duomenis, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovei keltina ne restruktūrizavimo, o bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 dalis, ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį nepakeistą.