Byla e2S-1990-614/2018
Dėl sutarties ir vekselio pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, V. R

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės V. R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje ieškovės V. R. G. ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“ dėl sutarties ir vekselio pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, V. R..

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė V. R. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2016 m. birželio 21 d. Sutartį dėl kompensacijos sumokėjimo bei 2016 m. birželio 21 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, priteisti ieškovės naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
  2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, taip pat priteisė iš ieškovės 4,81 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
  3. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama: 1) panaikinti 2018 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą; 2) ieškovės ieškinį tenkinti visiškai; 3) priteisti ieškovės naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas; 4) taikyti laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo pagal 2016 m. birželio 21 d. „Sutartį dėl kompensacijos sumokėjimo“ bei tos pačios dienos neprotestuotiną paprastąjį vekselį sustabdymą iki įsiteisės byloje priimtas teismo sprendimas. Nurodė, kad teikiami 2017 m. gruodžio 4 d. antstolio S. U. „Patvarkymas dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio aptarnaujamoje veiklos teritorijoje“ bei 2017 m. gruodžio 4 d. S. U. „Pranešimas dėl areštuoto turto pardavimo“ rodo, kad antstolis S. U. jau atlieka realius vykdymo veiksmus pagal apeliantės ginčijamus sandorius. Apeliacinės instancijos teismui galimai tenkinus ieškovės ieškinį, tačiau įvykdžius priverstinį skolos išieškojimą atsakovo naudai, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimas prarastų prasmę, jo įvykdymas ženkliai pasunkėtų, kadangi ji būtų priversta imtis teisinių veiksmų dėl išieškotų sumų atgręžtinio išreikalavimo iš atsakovės, dėl ko patirtų papildomų laiko ir piniginių sąnaudų.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
  2. Teismas padarė išvadą, kad 2018 m. kovo 28 d. sprendimu atmetus ieškovės ieškinį, nors sprendimas dar neįsiteisėjęs, šioje proceso stadijoje pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2018 m. kovo 28 d. sprendime pasisakė dėl ieškovės ieškiniu keliamų reikalavimų pagrįstumo: nurodė, kad reikalavimai nepagrįsti ir neįrodyti, todėl 2018 m. kovo 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Skundžiamos nutarties motyvavimas, nenurodant jokių kitų argumentų, dėl ko neturėtų būti taikoma ieškovės prašoma laikinoji apsaugos priemonė, bei ignoruojant pačios ieškovės prašyme dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo pateiktus argumentus, suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje buvo šališkas, nes skundžiama nutartimi ne tik paneigė ieškovės teisę į laikinosios apsaugos priemonės taikymą apeliacinės instancijos teisme, bet ir kvestionavo net ieškovės teisę į apeliaciją, skundžiamos nutarties teiginiais iš esmės neigdamas net galimybę, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas galėtų būti kitoks - palankus ieškovei. Tokia skundžiamos nutarties motyvacija vienareikšmiai prieštarauja formuojamai teismų praktikai.
    2. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi nutaręs netenkinti ieškovės ieškinyje pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad teismui nėra pateikta duomenų apie tai, kad vykdomasis įrašas yra pateiktas antstoliui bei antstolio priimtas vykdyti. Tačiau tam pačiam pirmosios instancijos teismui pateikus duomenis apie realiai pradėtus vykdymo veiksmus, teismo pozicija pasikeitė ir šiais duomenimis jis jau ne tik nesivadovavo, bet juos apskritai ignoravo.
    3. Akivaizdu, kad tik formalūs, šabloniniai skundžiamos nutarties teiginiai dėl negalimumo taikyti laikinąją apsaugos priemonę šiuo konkrečiu atveju, neleidžia teigti, jog skundžiama nutartis yra motyvuota.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Medicinos bankas“ teismo prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog Vilniaus miesto apylinkės teismui 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi atsisakius pirmą kartą tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tuo motyvu, jog apskritai nėra duomenų apie pradėtus priverstinio vykdymo veiksmus, o ateityje tokiems įrodymams atsiradus, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti teikiamas pakartotinai ir kad tai reiškia, jog teismas iš anksto įsipareigojo tokį prašymą tenkinti. Teismas negali iš anksto įsipareigoti, jog proceso šaliai įgyvendinus tam tikrą sąlygą teismas priims atitinkamą sprendimą, sprendimo vykdymas bus siejamas su nustatyto reikalavimo įgyvendinimu.
    2. Ieškovei 2018 m. balandžio 20 d. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimo suformulavus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, faktinė situacija, lyginant su ta, kuri buvo tik priėmus ieškinį, nagrinėjamoje byloje yra iš esmės pasikeitusi.
    3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės pareikštų reikalavimų preliminarų pagrįstumą ir teisingai nustatė, jog šiuo atveju neegzistuoja viena iš CPK 144 str. 1 d. nustatytų būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų - tikėtinas reikalavimo pagrįstumas.
    4. Net ir tuo atveju, jei ieškinys būtų tenkintas, ieškovė teisinės galimybės ginti savo interesus ir teises neprarastų. Pagrindo teigti, kad atsakovas ieškinio tenkinimo atveju ateityje vengtų išsiieškotų lėšų grąžinimo nėra. Be to, atsakovo, kaip kredito įtaigos, gera turtinė padėtis yra preziumuojama, nes CPK 146 str. 1 d. yra įtvirtinta banko garantija, kaip nuostolių užtikrinimo priemonė, todėl ieškovo teisės bus užtikrintos bet kuriuo atveju.
    5. Jei būtų pritaikytos ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovo naudai nebegalėtų būti atliekami jokie priverstinio vykdymo veiksmai. Tokiu būdu be jokio pagrindo būtų apribotas atsakovo vykdomas išieškojimas. Užtikrinant tinkamą sutarties įvykdymą buvo įkeista žemės ūkio technika, kuri yra kilnojamas turtas bei nuolat eksploatuojama ir greitai nusidėvinti. Kadangi atsakovas jau yra gavęs visus būtinus vykdomuosius dokumentus dėl ieškovės skolų ir juos pateikęs vykdyti antstoliui, būtų pažeisti tiek proporcingumo, tiek ir vykdomojo dokumento vykdytinumo ir privalomumo principai.

9IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 str.).
  3. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra teisėta ir pagrįsta.
  4. Bylos duomenys patvirtina, kad civilinė byla Nr. e2-3852-933/2018 pagal ieškovės V. R. G. ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“, kuriuo ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2016 m. biržleio 21 d. Sutartį dėl kompensacijos sumokėjimo bei 2016 m. birželio 21 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pirmosios instancijos teisme jau yra išnagrinėta – Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė kartu su apeliaciniu skundu.
  5. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka preliminarų pareikštų reikalavimų pagrįstumo vertinimą. Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-74-943/2017).
  6. Skundžiama nutartimi teismas netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, kad atmetus ieškovės ieškinį ir sprendime pasisakius dėl ieškovės ieškiniu keliamų reikalavimų pagrįstumo, nors sprendimas dar neįsiteisėjęs, šioje proceso stadijoje pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimas yra apskųstas apeliaciniu skundu, o skundas dar nėra išnagrinėtas, tačiau aplinkybė, kad ieškovės ieškinys buvo atmestas, leidžia daryti išvadą, jog ieškinio reikalavimai yra preliminariai nepagrįsti.
  7. Pagal teismų praktiką pagrįstos abejonės dėl šaliai palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas šaliai nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016 ir kt.). Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017).
  8. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Nors sprendimas yra neįsiteisėjęs, tačiau atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, laikytina, kad ši aplinkybė yra pakankama spręsti dėl preliminaraus ieškovės pareikšto ieškinio nepagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, esant nors ir neįsiteisėjusiam, bet nagrinėjamoje byloje priimtam teismo procesiniam sprendimui, kuris apeliantei yra nepalankus, darytina išvada, kad nėra vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – prašymo prima facie pagrįstumo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-118-178/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-537-302/2018).
  9. Neįrodžius vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikytos, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apeliantės argumentų, nes jie neturi įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
  10. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog aplinkybė, kad teismas priėmė kitokį procesinį sprendimą nei siekė ar tikėjosi ieškovė, apeliacinės instancijos teismui neleidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą, neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ar padarė procesinės ar materialines teisės pažeidimų.
  11. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

11Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai