Byla e2-267-370/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės I. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-622-544/2016, kuria taikytos laikinosios apsaugos byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ieškinį atsakovams A. J., I. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų - VĮ Registrų centras, Akademinė kredito unija, Šiaulių miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, R. S.),

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. VMI teismo prašė acio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.) pripažinti negaliojančia nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento 2013-10-23 A. J. ir I. J. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5472/2013, pagal kurią I. J. buvo parduotas A. J. nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas su statiniais, esantys (bylos duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją, o sandorį pripažinus negaliojančiu ir nesant galimybės turto grąžinti natūra – iš atsakovės I. J. priteisti parduoto turto ekvivalentą pinigais (45 137,62 Eur). Ieškovė nurodė, kad atsakovo A. J. mokestinė nepriemoka 2016 m. rugsėjo 7 d. valstybės biudžetui sudarė 51 347,16 Eur, tačiau, nepaisant turimos skolos VMI, atsakovas sudarė ginčo sandorį su atsakove. Tokiu būdu mokestinės nepriemokos išieškojimas iš atsakovo tapo neįmanomas, nes kito registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, atsakovas neturi.
  2. Ieškovė ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės I. J. nekilnojamojo turto areštą.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino – siekiant užtikrinti ieškinio 45 137,62 Eur dydžio reikalavimus areštavo atsakovei I. J. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant juo disponuoti.
  2. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, įtvirtintos CPK 144 str. 1 d., t. y. teismo vertinimu, ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, teismui pateikė įrodymus, kurie, ieškovės nuomone, patvirtina, kad yra visos CK 6.66 str. numatytos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra mokesčius į valstybės biudžetą renkanti institucija, todėl byloje egzistuoja ir viešasis interesas, o ieškinio patenkinimo atveju taikant restituciją ginčo turtas gali būti grąžintas arba priteisiama kompensacija pinigais.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Atsakovė I. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nei VMI, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, dėl kokių priežasčių prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėtas apie tai nepranešus atsakovei ir (ar) kaip pranešimas apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą atsakovei galėjo sutrukdyti jų taikymą (CPK 144 str. 1 d., 148 str.).
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė neturi turto, yra nemoki, taip pat, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.
  2. VMI atsiliepime prašė atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurių taikymo būtinumą siejo su didele ieškinio suma.
    2. Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką šalių finansinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš nagrinėjant bylą, tam, kad būtų reali galimybė įgyvendinti galbūt palankų teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė yra fizinis asmuo, todėl nepaneigta aplinkybė, jog atsakovė gali siekti išvengti piniginių prievolių vykdymo perleidžiant turtą, tokiu būdu pasunkinant galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Vien apeliantės nurodoma aplinkybė, susijusi su jos gera finansine padėtimi, savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
    3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovei nesukelia jokių realių neigiamų pasekmių, nes areštuotu turtu galima naudotis, o draudimas siejamas tik su areštuoto turto perleidimu tretiesiems asmenims ir jo apsunkinimu.
    4. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tuo atveju, jei teismas nustato teisinį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vien tik nepranešimas atsakovei apie jų taikymą neturi įtakos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumui ir teisėtumui (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-717/2007).
  3. Atsakovas A. J. atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą teismo prašo jį tenkinti ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodo, kad jis turi pakankamai turto visiems VMI reikalavimams įvykdyti.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės turtui, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
  3. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės laikinųjų apsaugos priemonių taikyti nepranešęs atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti. Pažymėtina, kad apeliantė atskirajame skunde nepagrįstai remiasi CPK 148 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią teismas privalo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims apie gautą prašymą dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita, nes nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne jau taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimas.
  4. CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi, įstatyme įtvirtinta teismo diskrecijos teisė spręsti apie būtinumą informuoti atsakovą apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių gavimą, o nepranešimas apie tokio prašymo nagrinėjimą, nevertintinas kaip pažeidžiantis kokias nors procesinės teisės normas. Būtent tokia pozicija yra formuojama aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-629-196/2016; 2015 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teisė būti išklausytam proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, garantuojama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015, 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015, kt.). Nagrinėjamu atveju apeliantė šia teise pasinaudojo, todėl spręsti apie jos teisių pažeidimą ar, juolab, naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl to, kad ji nebuvo informuota apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gavimą ir jo nagrinėjimą, nėra teisinio pagrindo (CPK 147 str. 1 d., 185 str.).
  5. Pasisakant dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
  6. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas VMI prašymą, konstatavo, jog egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
  7. Teismų praktikoje pasisakyta, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste turi būti vertinamas pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną, o tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-31 nutartis c. b. Nr. 2-1194/2014, 2015-01-22 nutartis c. b. Nr. e2-100-381-2015). Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas būsimo ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia. Teismų praktikoje formuojama pozicija, jog preliminarus (lot. prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2014; 2015 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-47-183/2015).
  8. Pagal teismų praktiką, pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2232/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje nr. e2-312-407/2016 ir kt.). Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro savarankišką procesinį teisinį pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016).
  9. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas (byla pagal teismingumą šiam teismui perduota 2016-11-10, įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo 2016-10-31 nutarčiai), išnagrinėjęs VMI ieškinį atsakovams A. J. ir I. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, kurio reikalavimams užtikrinti skundžiama Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apeliantės turtui, 2017 m. vasario 20 d. sprendimu VMI ieškinį atmetė (CPK 179 str. 3 d.). Nors šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (CPK 279 str. 1 d., 307 str. 1 d.), tačiau, atsižvelgiant į šios nutarties 14-15 punktuose nurodytą teismų praktiką, ši aplinkybė yra pakankama spręsti dėl preliminaraus ieškovės ieškinio nepagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu (CPK 144 str. 1 d.). Netenkinant vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškinio prima facie pagrįstumo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje negalimas, nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju apeliantė skunde argumentų, susijusių su ieškinio preliminariu nepagrįstumu, nenurodė.
  10. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios pasaugos priemonės, naikintina nesant pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, dėl kitų atskirojo skundo argumentų, susijusių su atsakovės turtine padėtimi teismas nepasisako ir jų nevertina.
  11. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis naikintina, nes šioje proceso stadijoje pagal nustatytas bylos aplinkybes ir formuojamą teismų praktiką nėra (nebėra) teisinio pagrindo palikti galioti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

11Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

Nutarė

12Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį (civilinės bylos Nr. e2-622-544/2016) panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės

13I. J. (asmens kodas ( - ) nekilnojamojo turto areštą – atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai