Byla 1A-21

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano, teisėjų: Lino Šiukštos, Jono Algimanto Venckaus, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Rimai Ulasevičienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui, gynėjui advokatui Jurijui Kovalenko, nuteistajam V.C., civiliniam ieškovo atstovei R.A.Š., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. C. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p., neatliktoji bausmės dalis V. C. sumažinta vienu penktadaliu.

2Iš V. C. priteista 32 000 litų UAB ,,Uosto vartai“ ir 44 litai proceso išlaidų valstybei.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4V. C. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „Uosto vartai“, esančios Klaipėdoje, Nemuno g. 24, direktoriumi, ir pagal bendrovės 1997 m. kovo 28 d. įstatus vadovaudamas bendrovės administracijai, turėdamas teisę savarankiškai spręsti gamybinius, organizacinius, prekybinius ir finansinius klausimus bei atstovauti bendrovę, 1997 m. gruodžio 12 d. bendrovės patalpose iš firmos „Inicial INC“ direktoriaus L. Ž. gavo 32000 litų vertės 8000 JAV dolerių avansinį apmokėjimą už UAB „Uosto vartai“ teikiamas krovos ir ekspedijavimo paslaugas, tačiau gautų pinigų į bendrovės kasą neįnešė, o šį jam patikėtą didelės 32000 litų vertės UAB „Uosto vartai“ turtą pasisavino.

5Nuteistasis V. C. apeliaciniu skundu prašo, vadovaujantis BPK 326 str. ir 328 str., panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes. Remdamasis prieštaringais įrodymais, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių bei neteisėtai pripažino civilinius teisinius santykius nusikaltimu. Nurodo, kad buvo pažeistos BPK 10, 22 ir 44 str. nuostatos ir neužtikrinta jo teisė į gynybą. Nepagrįstai buvo atmestas jo parašymas BPK 270 ir 292 str. str., pagrindu apklausti liudytojus, kurių parodymai turi tiesioginę reikšmę, vertinant nuosprendžio pagrįstumą. Neįvertinti ir neišanalizuoti jo parodymai, duoti ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu. Teismas jo veiką kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d., tačiau nenurodė, kad apeliantas neteisėtai priėmė iš bendrovės direktoriaus L. Ž. pinigus už suteiktas paslaugas ir nepripažino jį nukentėjusiuoju. Apeliantas teigia, kad pinigai, kaip dalis mokesčio, buvo perduoti jam, kaip bendrovės direktoriui, ne kaip svetimas ar patikėtas jam turtas, o kaip mokestis už paslaugas. Pagal galiojusius UAB „Uosto vartai“ įstatus jis turėjo tokią teisę. Šių pinigų gavimą jis patvirtino pakvitavimu. Mano, kad teismas privalėjo konkretizuoti „svetimo turto“ sąvoką. Jis buvo šios bendrovės direktoriumi ir yra jos akcininkas, todėl perduoti pinigai jam nėra svetimas turtas. 1994-1996 metais, kai jis administravo UAB „Uosto vartai“, buvo pasiekti geri bendrovės ūkinės veiklos rezultatai, jos finansinė apyvarta siekė 20 mln. litų per metus. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nesiaiškinta, kas ir nuo kada faktiškai operavo bendrovės pinigais 1997-1999 metais. Kadangi jis yra minėtos bendrovės akcininkas, turi bendrovėje dalį turto ir piniginių lėšų, buvo tiesiogiai suinteresuotas ir atsakingas akcininkams už bendrovės pelningą veiklą, todėl mano, kad kaltinimas pinigų pasisavinimu yra absurdiškas. Nurodo, kad šie pinigai buvo panaudoti V. B. nurodymu ir byloje nėra jokių įrodymų, jog apeliantas šiuos pinigus pasisavino. Teigia, kad nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jis nuteistas nepagrįstai ir neteisėtai.

6Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, kuriais suvaržyta jo teisė į gynybą, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Ikiteisminio tyrimo metu netirti S.A.R. parodymai apie tai, kad jis nuo 1997 iki 1999 metų iš apelianto pagal V. B. nurodymus daug kartų buvo gavęs pinigines lėšas grynais pinigais, skirtas atsiskaityti su laivų įgulomis bei sumokėti už kitas paslaugas. Apeliantas pripažįsta gavęs iš firmos ,,Inicial INC“ 8000 JAV dolerių. Tai patvirtina jo pasirašytas pakvitavimas. Tačiau teigia, kad didžioji jų dalis V. B. nurodymu buvo perduoti S.A. R. atsiskaitymams vykdyti. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme tiriant bylą S.A.R. apklaustas nebuvo.

7Jo prašymai apklausti šį liudytoją buvo nemotyvuotai atmesti. Su bylos medžiaga buvo supažindintas tik atlikus ikiteisminį tyrimą, todėl neturėjo galimybės skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Prie bylos neprijungti dokumentai, iš kurių matyti, kad su laivų įgulomis buvo atsiskaitoma grynais pinigais. Todėl apeliantas mano, kad neištyrus išvardintų aplinkybių buvo pažeista jo teisė į gynybą, numatyta BPK 10, 22 ir 44 str.,str. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu jis prašė iškviesti į teismo posėdį liudytoją S.A.R. Nors dėl atvykimo su šiuo liudytoju buvo sutarta, tačiau V. B. telefonu jam pagrasino, dėl ko šis liudytojas neatvyko į teismo posėdį. Dėl V. B. telefoninio grasinimo S.A.R., pastarojo prašymu, Rusijos Federacijos teisėsaugos organai atlieką tyrimą. Byloje yra tai patvirtinanti pažyma. Teismas neteisingai vertino apelianto, kaip UAB ,,Uosto vartai“ direktoriaus, ir V.B. , kaip tos pačios bendrovės prezidento, santykius. V. B., kaip bendrovės prezidento, patarimai faktiškai buvo nurodymai, kurie buvo privalomi visiems bendrovėje dirbusiems asmenims, tame tarpe ir apeliantui. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo metu V.B. įtaka bendrovės valdyme nuo 1994 iki 1998 metų nebuvo ištirta, šiuo klausimu nebuvo apklaustas nei vienas asmuo.

82003 m. kovo 12 d. rašysenos ekspertizė nepripažino jo parašo ant pakvitavimo. Liudytojas L. Ž. neprisiminė kam buvo atidavęs pinigus. Todėl apeliantas mano, kad tai jam suteikia teisę atsisakyti šių pinigų gavimo, tačiau jis to nepadarė ir nedarys, nes jis yra nekaltas. Teismas neištyrė ir neįvertino byloje esančių dokumentų, įrodančių, kad V. B. du kartus, kaip akcininkų įgaliotas asmuo, pasirašė įsakymus dėl apelianto atleidimo iš darbo, nurodydamas, kad jokių pretenzijų apeliantui neturi. Neįvertino fakto, kad UAB "Uosto vartai" perregistruota 1997 m. rugsėjo 11 d., kur užsienio kompanijos įgaliotas asmuo yra V. B., kuris privalo pilnai ginti akcininko interesus ir administruoti bendrovės veiklą.

9Apeliantas nurodo, kad V.B. nepripažįstant fakto, kad minimus 8000 JAV dolerių apeliantas sumokėjo pagal jo nurodymus, šią sumą pinigų paprasčiausiai buvo galima kompensuoti iš bendrovėje esančių apelianto pinigų. V.B. nei karto nesikreipė dėl šių pinigų grąžinimo ir siekia, susidorojant su juo per teisėsaugos institucijas, negrąžinti iš bendrovės apeliantui priklausančius pinigus bei turtą. Dėl bendrovės UAB "Uosto vartai" įsiskolinimo apeliantui nebuvo atliktas joks ikiteisminis tyrimas. Nurodo, kad šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, iškeltoje V. B. atžvilgiu, kurios liudininkai yra bendrovėje dirbantys asmenys, esantys tiesioginėje V. B. , kaip darbdavio, įtakoje ir priklausomybėje. Taip pat nurodo, kad jis neteistas, turi šeimą, augina nepilnamečius vaikus ir teigiamai charakterizuojamas darbovietėse.

10Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras ir civilinio ieškovo atstovė – atmesti.

11Skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.)

12Kolegijos nuomone pagrindinės nusikaltimo faktinės aplinkybės nustatytos teisingai. Jas patvirtina paties nuteistojo, liudytojo L.Ž. parodymai, UAB ,,Uosto vartai“ pateikti buhalteriniai dokumentai, specialisto išvada ir kiti skundžiamame nuosprendyje aptarti savarankiški įrodymų šaltiniai.

13Apeliantas neginčija, kad 1997 m. gruodžio 12 d. už žuvies krovinio ekspedijavimą į Uzbekiją jis, kaip UAB ,,Uosto vartai“ direktorius, gavo iš firmos ,,Inicial INC“ direktoriaus L.Ž. 8000 JAV dolerių avansinį apmokėjimą, tai patvirtindamas savo ranka surašytu pakvitavimu (b.l. 79 t. 1).

14Nuteistasis V. C. ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 118-119, 130-131, 140-141 t. 1) ir teisme skirtingai aiškino aplinkybes, susijusias su šių piniginių lėšų įnešimu į bendrovės kasą (neprisiminė ar įnešė; su bendrove atsiskaitė, bet nežino kokiu būdu; pinigų į kasą neįnešė, o juos V. B. nurodymu perdavė firmos ,,Uosto vartai – Kaliningrad“ direktoriui S.A.R.). Nors apeliantas dėl aptariamos aplinkybės davė prieštaringus parodymus, byloje neginčijamai nustatyta, kad jis 8000 JAV dolerių į bendrovės kasą neįnešė. Tokia išvada seka iš byloje esančių UAB ,,Uosto vartai“ buhalterinių dokumentų (b.l. 21-28, 37-43, 54 t. 1) ir specialisto išvados (b.l. 101-105 t. 1).

15V. C. apeliaciniame skunde, pripažindamas pinigų neįnešimo į bendrovės kasą faktą, itin originaliai aiškina ,,svetimo“ ar ,,jam patikėto“ turto sąvokas, jas siedamas su L.Ž. procesine padėtimi ir jo (V. C. ), kaip bendrovės direktoriaus bei akcininko, statusu. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nei UAB ,,Uosto vartai“, nei firma ,,Inicial INC“, nei šios firmos direktorius L. Ž., pagaliau nei pats V. C. neneigia, jog firma ,,Inicial INC“, nors ir pažeidžiant buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimus, su UAB ,,Uosto vartai“ pilnai atsiskaitė. Taigi žala firmai ,,Inicial INC“ nebuvo padaryta. Todėl ji ar jos direktorius L. Ž. negalėjo būti pripažinti nukentėjusiaisiais ar civiliniais ieškovais.

16Taip pat nekyla abejonių, kad prievoliniai teisiniai santykiai pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Tačiau esant tam tikroms sąlygoms, jei viena iš sutarties šalių ar ją atstovaujančių asmenų sąmoningais veiksmais užkerta kelią sutarties įvykdymui, jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius. Būtent taip įvyko ir šiuo atveju.

17Pažymėtina ir tai, kad UAB ,,Uosto vartai“ neturi teisės bendrovei padarytą žalą savo iniciatyva ,,kompensuoti“ V. C. turimomis akcijomis ar kitu turtu.

18Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad dalis pinigų (8000 JAV dolerių) jam buvo perduoti kaip užmokestis už paslaugas. Jis turėjo teisę juos priimti ir įnešti į kasą. Tai numatyta UAB ,,Uosto vartai“ įstatų, galiojusių nuo 1997 m. kovo 28 d. 6.9-6.11 punktuose, iš kurių seka, kad bendrovės administracijai vadovavo direktorius. Jis buvo įgaliotas savarankiškai spręsti gamybinius, organizacinius, prekybinius ir finansinius klausimus bei atstovauti bendrovę. Tačiau, tai nereiškia, kad V.C. turėjo teisę šiuos pinigus pasisavinti ar iššvaistyti.

19Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 4 p. išaiškinta, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividentus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos akcininkais. Taigi, elgtis su paminėtais pinigais, kurie buvo bendrovės turtas, kaip su savais, apeliantas neturėjo teisės. Tokios teisės jam nesuteikė ir geri ūkinės veiklos rezultatai, didelė bendrovės finansinė apyvarta ir bet koks faktinis operavimas bendrovės turtu 1997-1999 metais.

20Jau paminėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime taip pat išaiškinta, kad kaltininkui patikėtas turtas yra toks turtas, kurį kaltininkas dėl savo užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai valdo ir kurio atžvilgiu jis turi apibrėžtus įgaliojimus. Pagal bendrovės įstatus V. C. savo teisine padėtimi ir buvo asmuo, kuriam buvo patikėtas bendrovės turtas – piniginės lėšos perduotos L.Ž., kaip avansinis apmokėjimas už krovos ir ekspedijavimo paslaugas. Šio turto atžvilgiu jis turėjo apibrėžtus įgaliojimus.

21Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nuteistojo ir bendrovės prezidento tarpusavio santykių vertinimui. Be to skunde teigiama, kad pinigus apeliantas firmai ,,Uosto vartai-Kaliningrad“ V. C. perdavė V. B. nurodymu.

22Iš jau paminėtų bendrovės įstatų matyti, kad prezidento pareigybė juose visai nebuvo numatyta. Tik 1998 m. kovo 19 d. pakeitus bendrovės įstatus, administracijos direktoriaus funkcijos, kurias iki įstatų pakeitimo vykdė V. C. , buvo perduotos bendrovės prezidentui, t.y. V. B. (b.l. 75-87, t. 2). Taigi, nurodyti V. C. perduoti tretiems asmenims, tame tarpe S.A.R., iš L.Ž. 1997 m. gruodžio 12 d. gautus pinigus V. B. neturėjo teisės. Juo labiau tokio nurodymo, jo gavimo atveju, V. C. vykdyti neprivalėjo. Tai apygardos teisme pripažino ir pats apeliantas, nurodydamas, kad nuo 1994 m. iki 1998 m. prezidento pareigybė buvo tik reprezentacinio pobūdžio. Neatitinka tikrovės ir nuteistojo teiginiai, kad V. B. įsipareigojo sutvarkyti pinigų užpajamavimą buhalteriniuose dokumentuose, nes iš byloje esančios PVM sąskaitos-faktūros matyti, kad V. C. , o ne V. B. 1997 m. gruodžio 31 d. pasirašė apmokėjimui šią sąskaitą, kurioje nurodyta 16400 JAV dolerių suma, iš jos neminusuojant 8000 JAV dolerių, gautų iš L.Ž. V. B. visą laiką nuosekliai neigė davęs tokį nurodymą. Tokiu būdu, byloje yra paneigtas apelianto aiškinimas, jog pinigus S.A.R. jis perdavė V. B. nurodymu. Pagaliau ši aplinkybė (V. B. nurodymo vykdymas ar nevykdymas) nuteistojo teisinės padėties nekeičia ir neturi jokios reikšmės sprendžiant apelianto kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus.

23Dėl tos pačios priežasties kolegija detaliau neaptarinėja apelianto teiginių apie V. B. santykius su S.A. R. ir Rusijos Federacijoje ir Lietuvoje atliekamų (ar jau atliktų) tyrimų dėl V. B. grasinimo paminėtam Rusijos Federacijos piliečiui bei kitų aplinkybių.

24Tačiau pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė į kai kurias bylos aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. neteisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamą veiką. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad V. C. pasisavino 8000 JAV dolerių, gautų iš firmos ,,Inicial INC“ direktoriaus L.Ž., kaip avansinį apmokėjimą už UAB ,,Uosto vartai“ teikiamas krovos ir ekspedijavimo paslaugas.

25Kolegijos nuomone, tokia apygardos teismo išvada yra nepatvirtina objektyviais įrodymais. V. C. ikiteisminio tyrimo pabaigoje ir teisme, realizuodamas savo teisę į gynybą, nurodė, kad šiuos pinigus perdavė firmos ,,Uosto vartai-Kaliningrad“ direktoriui S.A. R. Ši versija ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme nebuvo tirta, kaip visada tai paliekant padaryti apeliacinės instancijos teismui. Kolegija ėmėsi priemonių iškviesti į teismo posėdį S.A. R., tačiau dėl objektyvių priežasčių to padaryti nepavyko (Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos teismo prašymo dėl teisinės pagalbos neįvykdė). Tokiu būdu, paminėta V. C. versija yra nepaneigta.

26Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktu, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, išnaudojus visas galimybes tai padaryti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

27Apeliantui neigiant pinigų pasisavinimo faktą, abejonių dėl V. C. kaltės pagal BK 183 str. 2 d. yra. Šios abejonės nėra pašalintos. Apygardos teismo išvados dėl apelianto nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo (jam patikėto turto pasisavinimo) grindžiamos prielaidomis. Tai, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus (b.l. 13-19 t. 2) firma ,,Uosto vartai-Kaliningrad“ yra skolinga UAB ,,Uosto vartai“, nepaneigia, kad ši bendrovė, būdama paminėtos firmos akcininkė, taigi suinteresuota firmos sėkminga veikla, galėjo paremti ją finansiškai, V. C. tiesiogiai perduodant pinigus S.A. R. Kad nurodytu laikotarpiu tokios operacijos ( neparodant to buhalterinėje apskaitoje) buvo atliekamos, patvirtina analogiškas L.Ž. pinigų perdavimas V. C. Šių abejonių nepašalina, o priešingai dar labiau sustiprina, byloje esantis asmens, pasivadinusio S.A. R., pareiškimas (b.l. 135 t. 1).

28Tokiu būdu, byloje nėra patikimų įrodymų, kad svetimas UAB ,,Uosto vartai“ turtas (8000 JAV dolerių) buvo paverstas nuteistojo turtu ir kad apelianto tyčia buvo nukreipta į turto pasisavinimą, o ne iššvaistymą. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, kolegija daro išvadą, jog byloje yra nustatyta, kad apygardos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis V. C. jam patikėtą didelės vertės turtą (32 000 Lt) nenustatytu laiku iššvaistė jį perleisdamas trečiajam asmeniui – firmos ,,Uosto vartai-Kaliningrad“ direktoriui S.A. R.

29Todėl apelianto nusikalstama veika iš BK 183 str. 2 d. perkvalifikuotina į BK 184 str. 2 d.

30Pirmosios instancijos teismas, nekviesdamas į teismo posėdį S.A. R., nesiėmė priemonių išsamiai ištirti bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas bandė pašalinti šį pažeidimą, tačiau dėl jau paminėtų priežasčių to padaryti nepavyko. Todėl negalima teigti, jog esant tokioms aplinkybėms, yra suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, kurią apeliantas iš esmės sieja vien tik su liudytojo S.A. R. neapklausimu teismo posėdyje.

31Kolegijos nuomone, apygardos teismas tinkamai įvertino didžiąją dalį BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių. Tačiau tik formaliai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, neįvertino jo šeimyninės padėties, geros charakteristikos, iššvaistyto turto vertės, kuri, atsižvelgiant į MGL dydį, galiojusį veikos padarymo metu, tik nežymiai viršijo 1961 m. BK 280 str. 1 d. numatyto stambaus masto, o 2000 m. BK 190 str. numatyto didelės vertės turto žemiausią ribą (250 MGL).

32Visos šios aplinkybės leidžia apeliantui skirti bausmę, artimesnę sankcijos minimumui.

33Byloje nėra BK 62 str. ar 75 str. taikymo sąlygų ir pagrindų, todėl nuteistajam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.

34Apygardos teismas tinkamai motyvavo amnestijos akto taikymą. Kolegija su šiomis išvadomis sutinka ir todėl jų nekartoja.

35Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

Nutarė

36Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. vasario 6 d. nuosprendį pakeisti.

37V. C. nusikalstamą veiką iš BK 183 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 184 str. 2 d. ir paskirti jam vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

38Taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. ir neatliktąją bausmę sumažinti vienu penktadaliu.

39Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.